Klaipėdos apygardos teismo nutartis, e2A-665-796/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2022-10-27
Bylos Nr.: e2A-665-796/2022
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Dobrovolskis, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
Ieškovas: A. K.
Atsakovas: J. S.
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė SEB bankas

Kategorijos

2.1.2.4.1.4Apsimestinis sandoris
2.6.8.6Sutarties turinys (sutarties sąlygos)
2.6.15Dovanojimas
2.6.29.1Bendrosios paskolos sutarties nuostatos
3.1.7.6Bylinėjimosi išlaidų paskirstymas
3.2.4.4Įrodinėjimo pareiga ir jos paskirstymas tarp šalių
3.2.4.11Įrodymų vertinimas
3.3.1.18.1Pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą
3.3.1.20Apeliacinės instancijos teismo sprendimas ir nutartis, sprendimo ir nutarties priėmimas bei paskelbimas

Civilinė byla Nr. e2A-665-796/2022Teisminio proceso Nr. 2-25-3-01170-2021-6Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.2.4.1.4; 2.6.8.6; 2.6.15; 2.6.29.1; 3.1.7.6; 3.2.4.4; 3.2.4.11; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 27 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Dobrovolskio, Kristinos Domarkienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Jolantos Gailevičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės A. K. apeliacinį skundą dėl Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės A. K. ieškinį atsakovei J. S., trečiasis asmuo akcinė bendrovė SEB bankas, dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu ir skolos, palūkanų bei teismo išlaidų priteisimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė A. K. ieškiniu prašė pripažinti apsimestiniu sandoriu ir dėl to negaliojančiu nuo sudarymo momento 2020 m. gruodžio 21 d. dovanojimo sutartį, sudarytą A. K. ir J. S., pripažinti šią sutartį paskolos sutartimi; priteisti ieškovei iš atsakovės J. S. negrąžintą 10 000 Eur skolą pagal 2020 m. gruodžio 21 d. paskolos sutartį; priteisti ieškovei iš atsakovės 245 Eur palūkanų už laikotarpį nuo 2021 m. birželio 12 d. iki civilinės bylos iškėlimo, 5 procentų dydžio procesines palūkanas nuo civilinės bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.

Šalies argumentai

2. Ieškovė ieškinyje nurodė tokias aplinkybes, kad 2020 m. gruodžio 21 d. ieškovė ir atsakovė pasirašė dovanojimo sutartį, pagal ją ieškovė neva padovanojo J. S. 10 000 Eur, tačiau faktiškai tarp sandorio šalių buvo sudaryta paskolos sutartis. Ieškovės teigimu, pasirašyta dovanojimo sutartis neatitinka tikrosios sutarties šalių valios. Šalių susitarimas dėl paskolos buvo įformintas kaip dovanojimo sutartis, kadangi tik tokiu būdu atsakovė galėjo atitikti kredito įstaigos reikalavimus gauti paskolą gyvenamajam būstui įsigyti. Ieškovė nurodė, kad ji yra atsakovės buvusio draugo A. K. motina. Dar atsakovei turint artimus santykius su A. K., atsakovė priėmė sprendimą asmeninės nuosavybės teise pirkti gyvenamąjį būstą, jame planavo gyventi kartu su ieškovės sūnumi ir judviejų sūnumi, t. y. ieškovės anūku. Ieškovė nurodė, kad paskolą atsakovei suteikti sutiko tik AB SEB bankas, pagal banko nustatytas kreditavimo sąlygas bankas finansavo tik 70 proc. turto įsigijimo kainos, o atsakovė nuosavomis lėšomis turėjo padengti 30 proc. pirkimo–pardavimo kainos. Ieškovė nurodė, kad atsakovė neturėjo nuosavų lėšų sumokėti pradinį įnašą, todėl pagalbos kreipėsi į savo tėvus, taip pat ir į tuometinio draugo motiną, t. y. ieškovę A. K.. Ieškovė nurodė, kad ji sutiko paskolinti 10 000 Eur, o atsakovės tėvai, kaip ieškovei nurodė atsakovė, sutiko paskolinti 5 000 Eur. Kadangi bankas reikalavo pagrįsti lėšų pradiniam įnašui sumokėti gavimo šaltinį, t. y. minėtos lėšos turėjo būti nuosavos, o ne skolintos, atsakovė paprašė ieškovės, kad paskola būtų įforminta būtent kaip dovanojimo sutartis. Faktiškai tarp šalių susiklosčiusius paskolos santykius fiksuojanti sutartis nebuvo ir negalėjo būti pasirašyta, kadangi tokiu atveju atsakovė būtų neatitikusi kredito suteikimo sąlygų ir paskola jai nebūtų buvusi suteikta. Ieškovė, pasitikėdama atsakove, tikėdama jos ketinimais kurti šeimą su ieškovės sūnumi, sutiko atsakovei padėti ir paskolą įforminti banko reikalaujamu būdu, t. y. kaip dovanojimo sutartį. Atsakovė pati atsiuntė ieškovei pasirašyti dovanojimo sutarties formą.

3. Ieškovė nurodė, kad ji, būdama vyresnio amžiaus, negaudama jokių papildomų pajamų, išskyrus darbo užmokestį, neturėjo jokio tikslo ir motyvų padovanoti jaunai, sveikai ir darbingo amžiaus atsakovei paskutines savo ir savo motinos santaupas. Ieškovės nuomone, akivaizdu, kad ieškovė paskolino atsakovei 10 000 Eur pradiniam įnašui už įsigyjamą būstą sumokėti, kadangi nuosavų lėšų minėtam tikslui pati atsakovė neturėjo, dėl to tarp ieškovės ir atsakovės 2020 m. gruodžio 21 d. pasirašyta dovanojimo sutartis pripažintina tariamuoju sandoriu ir todėl negaliojančiu, o sandorio šalių santykiams taikytinos paskolos sutartį reglamentuojančios teisės normos. Ieškovė nurodė, kad šalys nebuvo susitarusios dėl konkrečia data apibrėžto paskolos grąžinimo termino, nes dėl buvusių artimų atsakovės santykių su ieškovės sūnumi, atsakovės ketinimų su juo kurti šeimą tam nebuvo poreikio. Ieškovės ir atsakovės iš esmės buvo sutarta, kad skolą atsakovė grąžins, kai atsakovė su šeima persikels gyventi į naujai įsigytą būstą. Tačiau kai 2021 m. sausio mėn. atsakovė sudarė būsto pirkimo sutartį, ji iš karto nutraukė santykius su ieškovės sūnumi ir į įsigytą būstą persikėlė gyventi su kitu vyru. Ieškovė nurodė, kad ne kartą bandė telefonu tartis su atsakove dėl skolos grąžinimo sąlygų ir tvarkos, tačiau atsakovė užblokavo ieškovės telefono numerį. Ieškovė 2021 m. gegužės 12 d. raštu ir 2021 m. spalio 13 d. su pretenzija kreipėsi į atsakovę, ragindama grąžinti skolą. Atsakovė skolos nepripažįsta ir neketina jos grąžinti. Ieškovė nurodė, kad terminas atsakovei grąžinti gautą paskolą pasibaigė 2021 m. birželio 11 d., t. y. suėjus 30 dienų nuo 2021 m. gegužės 12 d. ieškovės raginimo raštu grąžinti paskolą pateikimo atsakovei. Ieškovė nurodė, kad atsakovė negrąžino skolos, todėl neįvykdė savo sutartinių įsipareigojimų ir yra pagrindas taikyti jai civilinę atsakomybę.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Plungės apylinkės teismas 2022 m. balandžio 14 d. sprendimu nusprendė ieškinį atmesti, priteisti iš ieškovės A. K. 2 953,49 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovės J. S. naudai. Pagrindiniai teismo sprendimo motyvai:

4.1. Teismas nustatė, kad ieškovė A. K. 2020 m. gruodžio 21 d. pasirašė dovanojimo sutartį, joje aiškiai ir nedviprasmiškai nurodyta, kad dovanos gavėjai J. S. asmeninės nuosavybės teise dovanojama 10 000 Eur, o J. S. dovanojamą pinigų sumą priėmė ir patvirtino, kad pinigus gavo prieš pasirašant šią sutartį. Dovanotoja A. K. pareiškė, kad dovanojama pinigų suma priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, ši pinigų suma niekam neperleista, neįkeista, neareštuota, nėra jokių apribojimų disponuoti šia pinigų suma, teisme ginčų dėl jos nėra. Teismas įvertino tai, kad atsakovė nėra svetimas, ieškovei nepažįstamas žmogus, atsakovė yra ieškovės mažamečio anūko motina, jos artimai bendravo. Be to, pati ieškovė patvirtino, kad ji tikėjo atsakovės ketinimais kurti šeimą su ieškovės sūnumi, norėjo padėti vaikams įsigyti būstą, taigi įvertinta, kad ieškovė laikė atsakovę savo šeimos nare ir davė jai pinigų norėdama padėti žmonėms, kuriuos laikė artimaisiais.

4.2. Teismas įvertino, kad į bylą pateiktame susirašinėjime su atsakove ir atsakovės susirašinėjime su paskolos vadybininke niekur nėra teigiama, kad ieškovė iš tiesų skolina pinigus, o ne juos dovanoja. Teismas, vertindamas aplinkybę, kad susirašinėjimuose rašoma, jog ieškovė dalį pinigų „duos“, įvertino, kad Lietuvių kalbos žodyne žodžių „duoti, duoda, davė“ pirma reikšmė yra „daryti, kad gautų, teikti, skirti“; antra reikšmė – „dovanoti“. Pažymėta, kad nėra nurodyta nė vienos šio žodžio reikšmės, kuri galėtų būti suprantama kaip „skolinti“. Susirašinėjime nederinama, kada pinigai tūrėtų būti grąžinti, ar kitos sąlygos, kurios yra aktualios esant paskolos sutarties teisiniams santykiams, tuo labiau jei pinigai skolinami, kaip teigia ieškovė, svetimam žmogui. Abi šalys sutinka, kad dovanojimo sutartis buvo sudaryta tik dėl to, kad atsakovė gautų kreditą būstui įsigyti. Teismas pripažino, kad pati aplinkybė, jog pagal kreditavimą reglamentuojančius teisės aktus pradinis įnašas turi būti kredito gavėjo asmeninės lėšos, nesant jokių kitų įrodymų, kad pinigai atsakovei buvo paskolinti, o ne padovanoti, niekaip neįrodo, jog tikroji šalių valia buvo pinigus skolinti, o ne dovanoti.

4.3. Teismas nustatė, kad ieškovė pradėjo teigti, jog buvo sudaryta ne dovanojimo, o paskolos sutartis, ir reikalauti grąžinti padovanotus pinigus tik pašlijus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams, t. y. praėjus pusei metų po dovanojimo sutarties sudarymo. Teismas padarė išvadą, kad ieškovės teiginiai, jog tai, kad ji negalėjo padovanoti pinigų, įrodo faktas, jog ji pati neturėjo santaupų ir didžiąją dalį atsakovei pervestos sumos sudaro ieškovės motinai priklausančios piniginės lėšos ir apie tai nežinojo net jos vyras, niekaip nepatvirtina ir neįrodo, kad ieškovės valia buvo pinigus ne dovanoti, o skolinti. Pažymėta, kad byloje, be pačios ieškovės ir jos sūnaus, kurių santykiai su atsakove šiuo metu nėra geri, žodinio pasakymo, jog buvo susitarta dėl paskolos sutarties, nėra jokių įrodymų. Taip pat nėra jokių įrodymų, jog atsakovė būtų sutikusi grąžinti jai duotus pinigus ir prisiėmusi įsipareigojimą grąžinti šiuos pinigus. Teismo vertinimu, labiausiai tikėtina, kad dovanojimo sutarties sudarymo metu 2020 m. gruodžio 21 d. tikroji ieškovės valia buvo duoti pinigų savo sūnui A. K., kad jis su atsakove, su kuria gyveno ir augino ieškovės anūką, įsigytų gyvenamąjį būstą. Šalys patvirtino, kad sūnus turėjo kreditinių įsipareigojimų ir dėl tos priežasties paskolą savo vardu galėjo gauti tik atsakovė. Teismas padarė išvadą, kad nėra pagrindo tikėti aplinkybe, jog ieškovė manė, kad skolina atsakovei pinigus, ir nesuprato, kad duoda juos neatlygintinai.

4.4. Teismas įvertino ieškovės išsilavinimą, darbo pobūdį ir amžių, taip pat tai, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovė negalėjo suprasti sudaromo sandorio esmės ir iš jo galinčių kilti teisių ir pareigų. Teismas atmetė argumentus, kad ieškovė ir atsakovė negalėjo įtvirtinti susitarimo dėl pinigų perdavimo jokia kita sutartimi kaip tik dovanojimo, nes taip reikėjo, kad atsakovė atitiktų kredito gavimo sąlygas, pažymėdamas, jog jie tik parodo, kad ieškovė ir atsakovė galbūt elgėsi nesąžiningai ir norėjo suklaidinti kredito davėją dėl realios atsakovės kaip kredito gavėjos finansinės padėties. Pažymėta, kad ieškovės valią sudaryti tokio pobūdžio dovanojimo sutartį patvirtina jos parašas.

4.5. Teismas nenustatė jokių aplinkybių, kad ieškovės valia padovanoti atsakovei ginčo lėšas būtų susiformavusi dėl atsakovės neteisėtų veiksmų, apgaulės. Atsakovės ir jos kviestų liudytojų parodymais nustatyta, kad jos valia ir siekis buvo būtent gauti pinigus neatlygintinai. Teismas padarė išvadą, kad tai, jog atsakovei dalį lėšų, t. y. 7 000 Eur, pradiniam įnašui už būstą davė ir atsakovės tėvai, iš kurių 2 000 Eur buvo grąžinti, niekaip neįrodo, kad tėvai atsakovei visus pinigus taip pat paskolino, nes abi šalys patvirtino, jog atsakovė su ieškovės sūnumi apie 3 metus su pertraukomis gyveno pas atsakovės tėvus. Teismas nenustatė pagrindo netikėti atsakovės tėvų paaiškinimu, kad jų dukra su sugyventiniu gyvendami už būstą nieko nemokėjo ir todėl grąžino jiems dalį pinigų kaip atlyginimą.

4.6. Teismas padarė išvadą, kad ieškovė neįrodė savo teiginių dėl dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu sandoriu patikimais įrodymais, o aplinkybių visumos vertinimas iš esmės ieškovės teiginius paneigia. Teismas nenustatė pagrindo konstatuoti, kad sandorio sudarymo metu ieškovės ir atsakovės valia būtų neatitikusi pasirašyto dokumento esmės, ir nenustatė pagrindo pripažinti, jog ginčijamas sandoris yra apsimestinis ir dėl to negaliojantis, dėl to nenustatyta teisinio pagrindo priteisti ieškovei 10 000 Eur skolą ir palūkanas.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

5. Apeliaciniu skundu ieškovė A. K. prašo panaikinti Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti; priteisti iš atsakovės apeliantės (ieškovės) patirtas bylinėjimosi išlaidas. Ieškovė taip pat prašo priimti teikiamus įrodymus. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais motyvais:

5.1. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepašalinant šių įrodymų prieštaravimo kitiems, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas pirmumas prieš kitus. Ieškovė pažymi, kad byloje surinkta pakankamai daug netiesioginių įrodymų, todėl šioje byloje buvo ypač svarbu visus įrodymus įvertinti visapusiškai, tiek sprendžiant dėl vieno ar kito konkretaus įrodymo atskirai, tiek atskleidžiant ir įvertinant jų tarpusavio santykį.

5.2. Apeliantė akcentuoja, kad atsižvelgiant buvusias aplinkybes ir sąlygas, kuriomis SEB bankas sutiko finansuoti atsakovės sandorį, atsakovė, ketindama pradinį įnašą sumokėti iš ieškovės, taip pat ir iš savo tėvų gautomis piniginėmis lėšomis, kredito įstaigai turėjo pateikti patvirtinimą, jog tos lėšos priklauso jai asmeninės nuosavybės teise. Tai reiškia, jog nepriklausomai nuo to, kokios realiai / faktiškai sutarties pagrindu ieškovė atsakovei perdavė ginčo 10 000 Eur, šalių susitarimas negalėjo būti įformintas jokia kita sutartimi kaip tik dovanojimo. Kadangi faktiškai šalys negalėjo pasirašyti jokios kitos sutarties, nes atsakovė būtų nebeatitikusi kredito gavimo sąlygų, šalių pasirašytos ginčo dovanojimo sutarties įrodomoji reikšmė nustatant tikrąjį šalių susitarimą ir šio susitarimo turinį yra minimali. Apeliantės nuomone, teismas, nustatydamas, kokie iš tikrųjų santykiai susiklostė tarp sutarties šalių, pasirašytai dovanojimo sutarčiai suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę. Teismas minėtos sutarties pagrindu iš anksto preziumavo, kad faktiškai tarp šalių susiklostė dovanojimo teisiniai santykiai, ir visus kitus įrodymus vertino tik tokiu aspektu, kiek jie šią prezumpciją paneigia. Teismas visiškai neatsižvelgė ir nevertino, ar byloje yra įrodymų, kurie patvirtintų, kad buvo sudaryta dovanojimo sutartis. Ieškovės nuomone, teismas nepagrįstai akcentuoja ginčo dovanojimo sutarties sąlygas.

5.3. Ieškovė pažymi, kad teismo posėdžio metu ji davė nuoseklius paaiškinimus dėl visų aplinkybių iki ginčo dovanojimo sutarties pasirašymo, t. y. kas, kokiu būdu ir kaip paprašė ieškovės piniginių lėšų pradiniam įnašui, kokios buvo sutartos sąlygos dėl paskolos grąžinimo. Ieškovės paaiškinimus visiškai patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. K., ieškovės sūnus ir atsakovės buvęs partneris. Ieškovė akcentuoja liudytojo A. K. duotus parodymus dėl susitarimo su ieškove aplinkybių ir susitarimo dėl skolos grąžinimo, dėl dovanojimo sutarties pasirašymo aplinkybių.

5.4. Ieškovė pažymi, kad liudytoja E. S., atsakovės motina, apklausta teismo posėdyje, iš esmės patvirtino ieškovės ir liudytojo A. K. nurodytas aplinkybes. Nepaisant to, kad liudytoja iš pradžių nurodė, jog pinigus dukrai pradiniam įnašui dovanojo, o ne skolino, tačiau teisėjui paklausus, ar dukra žadėjo grąžinti pinigus, liudytoja patvirtino, kad žadėjo, tačiau ji sakiusi dukrai negrąžinti. Liudytoja taip pat patvirtino, jog A. K. buvo sakęs, jog skolą grąžins. Be to, liudytoja negalėjo paaiškinti, kodėl A. K. žadėjo grąžinti skolą, jeigu visgi liudytoja pinigus dovanojo. Taip pat, paklausus liudytojos, ar dukra jai nors kiek grąžino iš tų pinigų, liudytoja nurodė, jog grąžino 2 000 Eur grynaisiais, ir, kaip girdėti iš posėdžio garso įrašo, po kažkieno pasufleravimo atsakymą papildė, jog neva pinigai buvo grąžinti, kadangi ieškovės sūnus 3 metus gyveno pas juos ir už nieką nemokėjo. Ieškovės įsitikinimu, vadovaujantis ieškovės parodymais, juos patvirtinančiais liudytojo A. K., kuris tiesiogiai dalyvavo tariantis su ieškove dėl to, kokiu būdu / forma ji padės atsakovei sumokėti pradinį įnašą, parodymais, taip pat ir liudytojos E. S. parodymais, byloje neginčijamai konstatuotina, jog nuo pat pradžių susitarimas buvo dėl pinigų pradiniam įnašui paskolinimo, o ne dovanojimo. Šalys niekada nesitarė, jog atsakovė pinigus dovanos, atsakovė žinojo / suprato, jog tariasi su ieškove dėl paskolos sutarties, šalys buvo susitariusios dėl piniginių lėšų grąžinimo. Ieškovės, taip pat liudytojų nurodytos faktinės aplinkybės byloje nebuvo paneigtos ar nuginčytos.

5.5. Apeliantė nurodo, kad atsakovė, tvirtindama, jog susitarimas su ieškove buvo dėl pinigų dovanojimo, nei savo procesiniuose dokumentuose, nei teismo posėdyje nenurodė jokių konkrečių sutarties sudarymo faktinių aplinkybių. Byloje nėra atsakovės paaiškinimų dėl to, kada, kas, kokiomis aplinkybėmis neva prašė ieškovės padovanoti pinigų pradiniam įnašui, kokiomis aplinkybėmis ieškovė sutiko su dovanojimu, kas atsakovei buvo žinoma apie dovanojamų pinigų kilmę ir pan. Ieškovės vertinimu, atsakovei byloje pasirinkus neįrodinėti minėtų faktinių aplinkybių, kurios yra esminės siekiant nustatyti, kaip susiformavo sandorio šalių valia sudaryti atitinkamo turinio sandorį, teismas neturėjo galimybės įvertinti / patikrinti, kiek atsakovės teiginiai, jog šalys tarėsi ir sudarė būtent dovanojimo sutartį, yra pagrįsti, o kiek tai yra tik jos gynybinė pozicija. Ieškovės vertinimu, teismas privalėjo vadovautis būtent ieškovės nurodytomis (atsakovės nepaneigtomis) faktinėmis aplinkybėmis dėl to, kaip susiformavo ir kokia buvo šalių valia sudaryti atitinkamo turinio sandorį.

5.6. Ieškovė taip pat nesutinka su skundžiamo sprendimo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas / konstatuotas ieškovės motyvas padovanoti atsakovei 10 000 Eur. Ieškovė neginčija, jog atsakovė nebuvo jai svetimas, nepažįstamas žmogus, tačiau nesutinka, jog jas siejo artimas ryšys ir kad jos artimai bendravo. Ieškovė nurodo, kad byloje nėra jokių įrodymų, kurie leistų padaryti priešingą išvadą, ir nėra pagrindo atsakovę vertinti kaip ieškovei artimą asmenį nei teisine, nei emocine prasme. Ieškovė nesutinka su teismo sprendimo argumentu, jog ieškovės parodymai yra prieštaringi, ir pažymi, kad jos pozicija dėl jos santykių su atsakove visos bylos nagrinėjimo metu buvo nuosekli ir vienoda. Ieškovė nurodo, kad ji neturėjo jokio protingo motyvo dovanoti sūnaus draugei tokio dydžio dovaną. Jeigu ir būtų galima daryti prielaidą, kad ieškovė galėtų turėti norą / motyvą prisidėti prie sūnaus gerovės, šią prielaidą paneigia aplinkybė, jog būstą atsakovė ketino pirkti asmeninės nuosavybės teise. Ieškovė, be atsakovės ir ieškovės sūnaus vaiko, turi dar du anūkus iš A. K. pirmosios santuokos. Jei ieškovė būtų norėjusi prisidėti prie anūkų gyvenimo sąlygų gerinimo, ji santaupas būtų paskirsčiusi visiems anūkams. Be to, byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovės ir ieškovės sūnaus vaikui buvo kilusi kokia nors grėsmė likti be gyvenamojo būsto. Apeliantė taip pat nurodo, kad teismas, spręsdamas dėl atsakovės nurodyto ieškovės motyvo padovanoti jai 10 000 Eur neva siekiant padėti įsigyti gyvenamąjį būstą pagrįstumo, privalėjo šiuos atsakovės teiginius vertinti kartu su ieškovės nurodytomis aplinkybėmis dėl ginčo 10 000 Eur kilmės. Ieškovė akcentuoja, kad ji neturėjo tokio dydžio asmeninių santaupų, didžiąją dalį ieškovės pervestos sumos (6 000 Eur) sudarė ieškovės motinai priklausančios santaupos. Ieškovės vertinimu, teismas nesivadovavo teisingumo, protingumo, sąžiningumo principais. Ieškovė teigia, kad ji neturėjo jokio motyvo dovanoti atsakovei 10 000 Eur, o teismo sprendimas dėl tokio ieškovės motyvo grindžiamas prielaidomis ir neatitinka bylos faktinių aplinkybių.

5.7. Ieškovės vertinimu, teismas netinkamai / klaidingai ir nepakankamai įvertino byloje pateiktą ieškovės ir atsakovės susirašinėjimą dėl dovanojimo sutarties sudarymo, dėl to klaidingai nustatė faktines aplinkybes. Ieškovė nesutinka, kad šalių susirašinėjime atsakovės pavartotas žodis „duosit“ žymi pinigų dovanojimą, ir teigia, jog nėra abejonių, kad nagrinėjamu atveju jis turi pirmą Lietuvių kalbos žodyne nurodytą reikšmę – „daryti, kad gautų, teikti, skirti“.

5.8. Ieškovė nurodo, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog ieškovė padovanotus pinigus nusprendė susigrąžinti norėdama palaikyti savo sūnų jo konflikte su atsakove. Ieškovė nurodo, kad iš ieškovės, taip pat teismo posėdyje apklaustų liudytojų paaiškinimų nustatyta, jog pagal buvusį susitarimą ieškovei, taip pat atsakovės tėvams skolos turėjo būti grąžinamos dalimis ir paeiliui, kai tik atsakovė persikraustys ir įsikurs naujame būste. Būsto įsigijimo sandorį atsakovė sudarė 2021 m. sausio mėnesį, 2021 m. kovo mėnesį dar vyko persikraustymas į įsigytą namą. 2021 m. balandžio 5 d. ieškovė paskambino atsakovei ir šio pokalbio metu atsakovė pranešė, kad su ieškovės sūnumi susipyko ir išsiskyrė. Pirmą kartą ieškovė priminė atsakovei apie jos pareigą grąžinti skolą laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki 2021 m. gegužės 12 d. Nurodo, kad objektyviai nebuvo galimybės reikalavimą pareikšti anksčiau, nei atsakovė nutraukė santykius su ieškovės sūnumi. Atsakovė buvo ieškovės sūnaus partnerė, ieškovė pasitikėjo atsakove būtent dėl sūnaus šeiminių ryšių su atsakove ir net nepagalvojo, kad galėtų būti apgauta ir skolindama pinigus dar turėtų išrašyti vekselį.

5.9. Teismas klaidingai interpretuoja liudytojo A. K. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jų turinį. Teismas vienu metu konstatuoja, jog atsakovė tarėsi su ieškovės sūnumi, jog pinigus iš ieškovės skolinsis, ir kartu daro išvadą, jog nėra duomenų, jog atsakovė būtų sutikusi grąžinti jai duotus pinigus. Tai, kad būtent A. K., kaip ieškovės sūnus, prašė motinos paskolos, nesudaro pagrindo išvadai, jog atsakovė kažkokiu būdu galėjo nesuprasti, jog ieškovė sutinka pinigus paskolinti.

5.10. Teismas rėmėsi liudytojų, atsakovės tėvų, paaiškinimais. Apeliantės teigimu, teismas ne tik privalėjo minėtų liudytojų paaiškinimus vertinti ypač kritiškai ir vadovautis tik ta jų dalimi, kiek juos patvirtina kiti bylos įrodymai, bet netgi svarstytinas šių liudytojų atsakomybės klausimas, kadangi akivaizdu, jog jie pažeidė duotą priesaiką. Ieškovė teigia, kad liudytojai E. S. atsakymai buvo sufleruojami. Ieškovės vertinimu, esant nurodytoms konkrečioms minėtų liudytojų apklausos teismo posėdyje aplinkybėms, liudytojų nesąžiningumui, taip pat atsižvelgiant į liudytojų paaiškinimų prieštaringumą, teismo sprendimo argumentai, kad atsakovės ir jos kviestų liudytojų parodymais nustatyta, jog jos valia ir siekis buvo būtent gauti pinigus neatlygintinai, visiškai nepagrįsti. Apeliantė taip pat nurodo, kad visgi dalis liudytojos E. S. paaiškinimų, t. y. jog A. K. žadėjo grąžinti skolą po 1 000 Eur ar po 500 Eur, taip pat jog dalis skolos – 2 000 Eur grynaisiais buvo grąžinta, atitinka A. K. paaiškinimus, o tai leidžia konstatuoti, jog tiek ieškovė, tiek ir atsakovės tėvai pinigus atsakovei paskolino ir atsakovė buvo pradėjusi vykdyti susitarimą paeiliui grąžinti skolas, tačiau, nutraukusi santykius su ieškovės sūnumi, tiesiog nebematė tikslo vykdyti įsipareigojimus ieškovei. Ieškovės vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra pagrindo vadovautis ir liudytojos atsakovės sesers S. K. paaiškinimais, duotais teismo posėdžio metu.

5.11. Ieškovė teikia prašymą priimti naujus įrodymus – A. K. banko sąskaitos išrašus. Ieškovė nurodo, kad teikiami išrašai patvirtina, jog A. K. nuolat prisidėjo prie šeimos poreikių pervesdamas lėšų J. S.. Pažymi, kad minėti išrašai atspindi tik dalį A. K. finansuotų šeimos poreikių, kadangi būdamas Lietuvoje prie jų prisidėdavo ir kitais būdais, o A. K. iš liudytojų niekada nebuvo sulaukęs jokių priekaištų dėl nepakankamo jo indėlio. Ieškovės teigimu, teikiami mokėjimo nurodymai paneigia liudytojų paaiškinimus dėl atsakovės jiems sumokėtų 2 000 Eur paskirties, t. y. kad tokiu būdu su liudytojais neva buvo atsiskaityta už A. K. pragyvenimą, ir leidžia daryti išvadą, jog atsakovė visgi grąžino tėvams dalį skolos.

Atsiliepimas

6. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė J. S. prašo netenkinti ieškovės apeliacinio skundo ir palikti nepakeistą pirmosios instancijos teismo sprendimą; priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai atsiliepimo argumentai:

6.1. Atsakovės nuomone, teismas tinkamai vertino šalių sudarytą dovanojimo sutartį. Atsakovė nurodo, kad kredito suteikimo sąlygos ar teisiniai reikalavimai kredito gavėjui negali paneigti rašytinės dovanojimo sutarties fakto ir jos sąlygų. Tai, kad atsakovė, imdama paskolą, turėjo turėti asmeninių lėšų, niekaip neįrodo, jog tarp jos ir ieškovės sudaryta sutartis yra apsimestinė. Jei iš tiesų butų buvęs apsimetimo faktas ir šalys būtų taręsi dėl paskolos suteikimo, tai šalys turėjo sutarti dėl paskolos grąžinimo sąlygų. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris patvirtintų, kad šalys tarėsi dėl paskolos suteikimo ir jos grąžinimo sąlygų. Atsakovė taip pat nurodo, kad susitarti dėl paskolos atsakovė negalėjo ir dėl to, jog jos finansinės galimybės neleido prisiimti dar vieno įsipareigojimo, kai žinojo, kad sudarys kredito sutartį su banku, pagal kurią reikės kas mėnesį mokėti įmokas.

6.2. Atsakovės teigimu, liudytojų parodymai nepatvirtina, jog nuo pat pradžių tarp ieškovės ir atsakovės buvo susitarimas dėl pinigų pradiniam įnašui paskolinimo, o ne dovanojimo. Pažymi, kad A. K. yra ieškovės sūnus ir atsakovės buvęs sugyventinis, jis pats patvirtino, jog išsiskyrimas su atsakove nebuvo draugiškas, dėl to, atsakovės nuomone, šio liudytojo parodymai vertintini itin kritiškai ir, nesant jokių kitų įrodymų, kurie patvirtintų jo nurodomas aplinkybes, remiantis jais daryti išvadų negalima. Be to, A. K. patvirtino, kad apie pinigų paskolinimą su ieškove kalbėjo jis, o ne atsakovė. Jo teigimu, jam pakalbėjus su motina, toliau viską derinti jis patikėjo atsakovei ir jokių detalių, ką atsakovė kalbėjo su ieškove, jis nežino. Taip pat šis liudytojas nurodė, kad kalba apie pinigų grąžinimą po 1 000 ar 500 Eur per mėnesį vyko tik tarp jo ir atsakovės ir ieškovei nebuvo nurodyta, jog pinigai bus grąžinami tokiomis sumomis, taigi su ieškove nebuvo derintos pinigų grąžinimo sąlygos. Atsakovės teigimu, A. K. liudijimas patvirtina ne tai, kad iš pat pradžių susitarimas buvo dėl pinigų pradiniam įnašui paskolinimo, o ne dovanojimo, o tai, kad atsakovė pokalbiuose, kai neva buvo kalbama apie pinigų grąžinimą, nedalyvavo, atsakovė niekada ieškovei nežadėjo grąžinti pinigų. Byloje yra rašytiniai įrodymai, t. y. susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės, dėl pinigų davimo, jame nėra net užuominos apie pinigų skolinimą, jų grąžinimą.

6.3. Atsakovės įsitikinimu, būtent ieškovei teko pareiga įrodyti savo reikalavimų pagrįstumą, t. y. aplinkybę, kad šalių sudaryta ir kredito įstaigai pateikta rašytinė dovanojimo sutartis yra apsimestinė. Ieškovės teiginiai, kad atsakovei nepaneigus ieškovės nurodytų aplinkybių teismas turėjo vadovautis ieškovės duotais žodiniais paaiškinimais ir jos sūnaus liudijimu, yra nesuderinami su įrodinėjimo taisyklėmis.

6.4. Atsakovės nuomone, teismas turėjo pagrindą nuspręsti, kad ieškovė galėjo padovanoti pinigus atsakovei. Tai, kad pasikeitė ieškovės ir atsakovės santykiai, negali pakeisti jau sudarytos sutarties ir būti pagrindu ją pripažinti apsimestine. Byloje nesant jokių įrodymų, kad abi šalys siekė sudaryti kitokį sandorį nei dovanojimo, nėra jokio pagrindo teigti, kad vien ta aplinkybė, jog, ieškovės teigimu, ji neturėjo tikslo dovanoti pinigų atsakovei, gali būti pagrindas pripažinti dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu. Atsakovė laikosi pozicijos, kad dovanotų pinigų kilmė neturi įtakos sandorio galiojimui.

6.5. Atsakovė nurodo, kad šalių susirašinėjimas patvirtina, jog nebuvo tartasi dėl pinigų grąžinimo, tai patvirtina, kad pinigai buvo dovanoti. Byloje esantis susirašinėjimas tarp ieškovės ir atsakovės niekaip nepatvirtina, kad šalys susitarė dėl paskolos suteikimo, o ne pinigų dovanojimo. Atsakovė dėl ieškovės apeliaciniame skunde pateikiamų argumentų dėl žodžio „duosit“ reikšmės šalių susirašinėjime nurodo, kad pinigų skyrimas nereiškia paskolos suteikimo.

6.6. Atsakovės vertinimu, tai, kad ieškovė nesutinka, jog reikalavimas grąžinti padovanotus pinigus buvo pareikštas po to, kai atsakovė išsiskyrė su ieškovės sūnumi, niekaip nekeičia fakto, kad pagal datas ir bylos faktines aplinkybes akivaizdu, jog reikalavimas grąžinti padovanotus pinigus buvo pareikštas po atsakovės ir A. K. skyrybų ir teismas šią aplinkybę nurodė tinkamai. Atsakovės teigimu, ieškovės teiginiai, kad su atsakove buvo telefonu kalbama apie pinigų grąžinimą po to, kai ji pranešė, jog išsiskyrė su ieškovės sūnumi ir atsakovė žadėjo pinigus grąžinti, yra niekuo nepagrįsti teiginiai.

6.7. Atsakovės nuomone, teismas tinkamai įvertino liudytojų parodymus. Atsakovė nesutinka su ieškovės teiginiais, kad teismas klaidingai interpretuoja liudytojo A. K. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus, jų turinį. Atsakovės vertinimu, tai, kad atsakovė, jos buvusio sugyventinio teigimu, su juo kalbėjo ir svarstė galimus pinigų grąžinimo variantus, niekaip neįrodo, kad atsakovė įsipareigojo atsakovei grąžinti konkrečią pinigų sumą. Vien ieškovės sūnaus žodiniai paaiškinimai, kad jie su ieškove tarėsi tarpusavyje, svarstė, kokiu būdu skolas grąžintų, ir jo teiginys, kad atsakovė turėjo suprasti, jog jo motina pinigus skolina, o ne dovanoja, nesant jokių kitų įrodymų, negali patvirtinti, kad atsakovė iš tiesų įsipareigojo dovanojimo sutartimi jai padovanotus pinigus grąžinti. Atsakovė taip pat nurodo, kad ieškovės teiginiai dėl atsakovės tėvų liudijimo teisingumo visiškai nepagrįsti. Liudijant atsakovės tėvams ieškovė nekėlė jokių klausimų ir teismo posėdžio metu neišsakė jokių abejonių dėl jų liudijimo. Atsakovės tėvai yra pensininkai, pakankamai garbaus amžiaus ir liudijimas jiems nėra įprastas dalykas, todėl natūralu, kad ne visus klausimus jie suprato iš pirmo karto, į kai kuriuos klausimus atsakė pagalvoję. Taip pat atsakovė nurodo, kad ieškovė yra nenuosekli – kelia abejones atsakovės tėvų liudijimu, nors apeliaciniame skunde nurodė, jog E. S. liudijimas patvirtina, jog šalių tikrasis tikslas buvo sudaryti paskolos sutartį. Pažymi, kad šių liudytojų liudijimas neturi jokios reikšmės sprendžiant dėl to, kokie santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės. Tai, ar atsakovės tėvai skolino, ar dovanojo savo dukrai pinigus, taip pat nekaip nesusiję ir negali įrodyti to, kokie santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės.

6.8. Atsakovės nuomone, teismas nepažeidė proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą, ir priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą.

6.9. Atsiliepime į apeliacinį skundą atsakovė išreiškė poziciją, kad ieškovės kartu su apeliaciniu skundu teikiami įrodymai nėra susiję su ginčo dalyku, negali turėti įtakos bylos nagrinėjimui, galėjo būti pateikti anksčiau, todėl prašymas dėl šių įrodymų priėmimo ir pridėjimo prie bylos neturėtų būti tenkinamas. Atsakovė nurodo, kad ta aplinkybė, kiek ieškovės sūnus prisidėjo ar neprisidėjo prie savo šeimos išlaikymo, niekaip negali įrodyti, kokie santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Apeliacinio proceso paskirtis – patikrinti neįsiteisėjusio pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 301 straipsnis). CPK 320 straipsnio 1 dalis nustato, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei patikrinimas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Taigi apeliacinės instancijos teismas ne pakartotinai nagrinėja bylą iš esmės, o, atsižvelgdamas į apeliacinio skundo argumentus, peržiūri pirmosios instancijos teismo sprendimą jo teisėtumo ir pagrįstumo aspektu, kartu ex officio (savo iniciatyva, pagal pareigas) patikrindamas, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis). Nagrinėjamu atveju nenustatyta CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų.

8. Vadovaujantis CPK 321 straipsnio 1 dalimi, apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus atvejus, kai skundą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad būtinas žodinis nagrinėjimas. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacijos dalyką, apeliaciniame skunde ir atsiliepime į jį detaliai išdėstytas šalių pozicijas ir argumentus, nenustatė būtinybės bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Darytina išvada, kad skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis, rašytinis šios bylos nagrinėjimas nepažeis šalių teisių ir užtikrins civilinio proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principų įgyvendinimą (CPK 321, 322 straipsniai).

Dėl naujų įrodymų

9. Ieškovė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus ir prašo priimti bei pridėti prie bylos A. K. banko sąskaitos išrašus. Apeliantė naujų įrodymų pateikimo būtinybę grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas, remdamasis liudytojų E. S. ir A. S. parodymais, pripažino, jog byloje buvo įrodyta aplinkybė, kad atsakovės tėvai pinigus atsakovei dovanojo ir dukra, grąžindama jiems 2 000 Eur, ne grąžino tėvams skolą, o sumokėjo už A. K. gyvenimą atsakovės tėvų namuose. Apeliantė nurodo, kad pateikiami nauji įrodymai patvirtina A. K. piniginių lėšų pervedimus atsakovei J. S. ir patvirtina, kad jis nuolat prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, pervesdamas lėšas atsakovei.

10. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Vadovaujantis CPK 306 straipsnio 1 dalies 4 punktu ir 4 dalimi, teikiant prašymą priimti naujus įrodymus turi būti nurodyti motyvai, pagrindžiantys naujų įrodymų pateikimo būtinybę.

11. Draudimas priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme nėra absoliutus. Teismų praktikoje dėl ribojimo apeliacinės instancijos teisme teikti naujus įrodymus išlygų išaiškinta tai, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas, ar egzistuoja pagrindas priimti naujus įrodymus, turi patikrinti ir įvertinti: ar buvo objektyvi galimybė pateikti įrodymus bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme; ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo; ar prašomi priimti nauji įrodymai turės įtakos sprendžiant šalių ginčą; ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teise (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-130-611/2015; 2019 m. birželio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019 33 punktą; 2022 m. vasario 15 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑24-378/2022 41 punktą). Apeliacinės instancijos teismas, net nustatęs, kad įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teisme, turi nustatyti, ar nėra sąlygų taikyti CPK 314 straipsnyje išvardytas išimtis ir šį įrodymą priimti. Teismas turi taikyti įstatymus, tik patikimais duomenimis nustatęs bylai svarbias faktines aplinkybes, todėl tuomet, kai nustatomas fakto klausimas, gali būti priimami nauji sužinoti, išreikalauti įrodymai, jeigu šalis šia teise nepiktnaudžiauja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. vasario 13 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-38-969/2015; 2016 m. balandžio 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-218-916/2016 14 punktą).

12. Iš atsakovės atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą turinio matyti, kad atsakovė susipažino su ieškovės kartu su apeliaciniu skundu pateiktais naujais įrodymais ir turėjo galimybę dėl jų pasisakyti. Nustatyta, kad atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą išdėstė savo poziciją ne tik dėl naujų įrodymų priėmimo, bet ir tuo atveju, jei nurodyti nauji įrodymai būtų priimti, dėl šiuose įrodymuose užfiksuotų duomenų ir jų vertinimo.

13. Apeliantė naujų įrodymų pateikimo būtinybę grindžia motyvais, kad šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Kadangi dėl naujų įrodymų byloje atsakovė turėjo galimybę pasisakyti, vertintina, jog šių įrodymų priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo. Atsižvelgdama į nurodytą aplinkybę, įvertinusi apeliantės argumentus, kad byla pirmosios instancijos teisme buvo išnagrinėta tame pačiame teismo posėdyje, kai buvo apklausti liudytojai, taip pat įvertinusi, jog apeliantės pateikti nauji įrodymai yra susiję su byloje pirmosios instancijos teismo įvertintomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija daro išvadą, jog apeliantės pateikti nauji rašytiniai įrodymai yra susiję su byla, dėl to juos priima, prideda prie bylos ir vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 straipsnis).

Dėl bylos esmės

14. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl šalių 2020 m. gruodžio 21 d. sudarytos dovanojimo sutarties pripažinimo apsimestiniu ir dėl to negaliojančiu sandoriu, ieškovei prašant pripažinti šią sutartį paskolos sutartimi ir priteisti skolą bei palūkanas.

15. Byloje nustatyta, kad tarp ieškovės A. K. ir atsakovės J. S. 2020 m. gruodžio 21 d. buvo sudaryta rašytinė dovanojimo sutartis. Pagal šią sutartį ieškovė padovanojo atsakovei asmeninės nuosavybės teise 10 000 Eur, o atsakovė J. S. dovanojamą piniginių lėšų sumą priėmė ir patvirtino, kad pinigus gavo prieš pasirašant šią sutartį į asmeninę banko sąskaitą. Ieškovė neginčija savo parašo ir aplinkybės, kad nurodytą dovanojimo sutartį ji pasirašė.

16. Apeliacinį skundą ieškovė grindžia argumentais, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė įrodymų vertinimo taisykles. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismo išvados padarytos remiantis ne byloje surinktų įrodymų visumos įvertinimu, bet pavieniais įrodymais, nepašalinant šių įrodymų prieštaravimo kitiems, nepaaiškinant, kodėl vieniems įrodymams suteikiamas pirmumas prieš kitus. Apeliaciniame skunde ieškovė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog šalių valia nuo pat pradžių buvo sudaryti dovanojimo, o ne paskolos sutartį.

17. Apsimestinio sandorio atveju dėl to paties dalyko sudaromi du susitarimai: išorinis, neatspindintis tikrųjų šalių ketinimų, ir kitas – atspindintis tikrąją šalių valią, tačiau neviešinamas. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.87 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu sandoris sudarytas kitam sandoriui pridengti, taikomos sandoriui, kurį šalys iš tikrųjų turėjo galvoje, taikytinos taisyklės. Tai reiškia, kad apsimestinio sandorio atveju laikomas galiojančiu tikrasis sandoris, kurio padarinių siekė sandorio šalys. Jis vertintinas pagal tikrąją, o ne pagal išoriškai išreikštą jį sudariusių asmenų valią. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris yra apsimestinis, jeigu juo pridengiamas kitas sandoris, kurio teisinių padarinių iš tikrųjų siekė sandorio šalys. Apsimestinis sandoris yra niekinis ir negalioja dėl esminio sandorio elemento – šalių valios – ydingumo, nes apsimestiniame sandoryje išreikštoji valia neatitinka tikrųjų šalių ketinimų. Sprendžiant, ar sandoris yra apsimestinis, būtina nustatyti, kokia buvo tikroji ginčijamą sandorį sudariusių šalių valia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑288/2009; 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010, 2021 m. lapkričio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑301-381/2021, ir kt.).

18. Aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, reikia įrodyti. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas dėl CK 1.87 straipsnio taikymo yra išaiškinęs, kad, įrodinėjant sudaryto sandorio apsimestinumą, reikia įrodyti, kad šalys iš tikrųjų siekė kito nei ginčijamame sandoryje nurodyto teisinio tikslo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. rugsėjo 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑7‑288/2009; 2015 m. birželio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-387-415/2015; 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-583-421/2015; kt.). Siekiant įrodyti, kad sandoris apsimestinis, reikia įrodyti tokio sandorio motyvus, t. y. pagrįsti sandorio tikslą, ko realiai buvo siekiama sudarant apsimestinį sandorį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3-2-684/2021). Kai kyla ginčas dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu, teismas, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis (CK 6.193 straipsnis), turi aiškintis tikruosius sandorio šalių ketinimus, tikslus, atsižvelgti į sandorio sudarymo aplinkybes, šalių tarpusavio santykius, kitas svarbias aplinkybes, kurios padėtų nustatyti, ar sandorį sudariusių šalių valia iš tikrųjų atitiko jų valios išorinę išraišką, ar buvo siekiama kitų tikslų, kurių sandoryje užfiksuota šalių valia neatitinka, o priešingai – juos pridengia (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-71-916-2018 29 punktą).

19. Pažymėtina, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas lemia, kad kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ir atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti (CPK 12, 178 straipsniai). Remiantis įrodinėjimo pareigos paskirstymo taisykle, ieškovas privalo įrodyti savo reikalavimus pagrindžiančias aplinkybes (CPK 178 straipsnis). Jeigu ieškovas neįrodo ieškinio pagrindą sudarančių aplinkybių, tai sudaro pagrindą teismui atmesti ieškinį kaip nepagrįstą.

20. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymima, kad kai pagal CK 1.87 straipsnio 1 dalį viena šalis teigia, jog buvo sudarytas apsimestinis sandoris, o kita šalis tai neigia, teismas turi vadovautis ne tik sutarčių aiškinimo taisyklėmis, bet ir CPK nustatytomis įrodinėjimo taisyklėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑561/2011). Taigi ginčuose dėl sandorio pripažinimo apsimestiniu galioja bendrosios civilinės procesinės įrodinėjimo taisyklės ir pareiga įrodyti sandorio apsimestinumą tenka šaliai, kuri šia aplinkybe grindžia savo poziciją byloje (CPK 178 straipsnis). Teigdama, kad sandoris yra ne toks, koks nurodytas sutartyje, sandorio šalis privalo įrodyti savo argumentų pagrįstumą.

21. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju ieškovė pareiškė ieškinį dėl 2020 m. gruodžio 21 d. dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl jos apsimestinumo, šios sutarties pripažinimo paskolos sutartimi ir skolos priteisimo. Atsižvelgiant į CPK 178 straipsnyje nustatytą įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, būtent ieškovei, ginčijančiai sandorį kaip apsimestinį, tenka procesinė pareiga įrodyti šią jos ieškinio reikalavimų pagrindu nurodytą aplinkybę, kad sandoris yra apsimestinis, t. y. kad faktiškai buvo sudaryta ne dovanojimo sutartis, o ieškovės nurodoma paskolos sutartis.

22. CK 6.465 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad pagal dovanojimo sutartį viena šalis (dovanotojas) neatlygintinai perduoda turtą ar turtinę teisę (reikalavimą) kitai šaliai (apdovanotajam) nuosavybės teise arba atleidžia apdovanotąjį nuo turtinės pareigos dovanotojui ar trečiajam asmeniui. Taigi pagal dovanojimo sutartį turtas perleidžiamas neatlygintinai, ir tai yra esminis dovanojimo sutarties bruožas.

23. CK 6.870 straipsnio 1 dalis nustato, kad paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K‑3‑259‑381/2021). Taigi paskolos teisiniams santykiams būtinas susitarimas (įsipareigojimas) grąžinti gautą paskolos sumą.

24. Apeliantės teigimu, byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, jog šalių valia buvo sudaryti dovanojimo sutartį. Apeliantė teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas, kokie iš tikrųjų santykiai susiklostė tarp sutarties šalių, pasirašytai dovanojimo sutarčiai ir jos sąlygoms suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, nors, apeliantės įsitikinimu, pasirašytos dovanojimo sutarties įrodomoji reikšmė nustatant tikrąjį šalių susitarimo turinį yra minimali. Apeliantė šiuos teiginius grindžia argumentais, kad minėta dovanojimo sutartis buvo pasirašyta išskirtinai vieninteliu tikslu – pateikti ją bankui, taip atsakovei patvirtinant, kad ji atitinka kredito suteikimo sąlygas, dėl to visos sutarties sąlygos buvo formuluojamos taip, kad jos atitiktų siekiamą tikslą – banko reikalavimus. Apeliantė akcentuoja, kad dėl tokių aplinkybių, nepriklausomai nuo to, kokios sutarties pagrindu ieškovė atsakovei perdavė ginčo 10 000 Eur, šalių susitarimas negalėjo būti įformintas jokia kita sutartimi, o tik dovanojimo sutartimi.

25. Nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, jog abi bylos šalys sutiko, kad ginčo dovanojimo sutartis buvo pasirašyta dėl tos aplinkybės, kad atsakovė siekė gauti kreditą būstui įsigyti. Šios pirmosios instancijos teismo nustatytos dovanojimo sutarties pasirašymo aplinkybės neginčija nei apeliantė, nei atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą. Šiuo aspektu svarbu ir tai, ką pagrįstai įvertino pirmosios instancijos teismas, kad vien pati aplinkybė, jog, pagal kreditavimą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus, pradinis įnašas turi būti kredito gavėjo asmeninės lėšos, nepatvirtina, kad tikroji šalių valia sudarant dovanojimo sutartį buvo ne dovanoti pinigus, o juos paskolinti.

26. Nors apeliantė nurodo, kad pirmosios instancijos teismas dovanojimo sutarčiai nepagrįstai suteikė išskirtinę įrodomąją reikšmę, tačiau iš skundžiamo teismo sprendimo motyvų nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas įvertino ne tik dovanojimo sutarties nuostatas, tačiau tyrė ir įvertino bylos faktines aplinkybes, rašytinius įrodymus apie iki ginčo dovanojimo sutarties sudarymo vykusį šalių susirašinėjimą, kitus rašytinius įrodymus, taip pat šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, susijusius su dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybėmis ir šalių elgesiu dovanojimo sutarties sudarymo laikotarpiu ir po jo.

27. Įrodymai civilinėje byloje yra bet kokie faktiniai duomenys, kuriais remdamasis teismas įstatymų nustatyta tvarka konstatuoja, kad yra aplinkybių, pagrindžiančių šalių reikalavimus ir atsikirtimus, ir kitokių aplinkybių, turinčių reikšmės bylai teisingai išspręsti, arba kad jų nėra (CPK 177 straipsnio dalis). CPK 177 straipsnio 2 dalyje įtvirtintas įrodinėjimo priemonių, kuriomis nustatomi faktiniai duomenys, sąrašas nėra baigtinis, jis apima tiek šalių ir trečiųjų asmenų (tiesiogiai ar per atstovus) paaiškinimus, liudytojų parodymus, rašytinius įrodymus, daiktinius įrodymus, apžiūrų protokolus, ekspertų išvadas, nuotraukas, vaizdo ir garso įrašus, padarytus nepažeidžiant įstatymų, tiek ir kitas įrodinėjimo priemones.

28. Įrodymai gali būti susiję su įrodinėjimo dalyku tiesiogiai arba netiesiogiai. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad tiesioginiai įrodymai yra susiję su įrodinėjamais faktais taip, kad leidžia daryti vienareikšmę išvadą apie tai, egzistuoja įrodinėjamas faktas ar ne. Netiesioginiai įrodymai tokios vienareikšmės išvados padaryti neleidžia. Jie turi silpnesnę įrodomąją galią. Tai svarbu darant išvadą, ar pateiktų netiesioginių įrodymų pakanka tam tikrai aplinkybei patvirtinti arba ją paneigti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-540/2009; 2022 m. balandžio 28 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-103-701/2022). Taigi įrodymų skirstymas į tiesioginius ir netiesioginius reikšmingas sprendžiant jų pakankamumo klausimą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat pripažįstama, kad bylose, kuriose įrodinėjama netiesioginiais įrodymais, prielaidų darymas yra neišvengiamas. Dėl to svarbu, kad viena ar kita prielaida būtų motyvuota, t. y. kad ji būtų patvirtinta byloje esančiais įrodymais ir atitinkamai būtų pagrįsta, jog priešingos prielaidos tikimybė yra mažesnė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-147/2005; 2010 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-552/2010; 2018 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-102-219/2018).

29. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismas, vertindamas šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 176 straipsnio 1 dalis, 185 straipsnis). Teismas, vertindamas įrodymus, turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visumą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Nuoseklioje ir išplėtotoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje dėl įrodymų tyrimo ir vertinimo nurodoma, kad faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; 2022 m. balandžio 25 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-92-378/2022 23 punktą).

30. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius rašytinius ieškovės ir atsakovės elektroninio susirašinėjimo duomenis ir atsakovės susirašinėjimo su paskolos vadybininke duomenis, atmeta kaip nepagrįstus apeliantės argumentus, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai ar nepakankamai įvertino pateiktą ieškovės ir atsakovės susirašinėjimą dėl dovanojimo sutarties sudarymo. Iš byloje esančio J. S. 2020 m. gruodžio 2 d. Piniginių lėšų kilmės paaiškinimo AB SEB bankui matyti, kad, be kita ko, buvo nurodyta, jog 10 000 Eur lėšų dalis yra dovanota sūnaus močiutės. Nustatyta, kad šalių susirašinėjime laikotarpiu nuo 2020 m. gruodžio 2 d. iki 2020 m. gruodžio 21 d., t. y. dienos, kurią pasirašyta ginčo dovanojimo sutartis, ieškovė ir atsakovė bendravo klausimu dėl dovanojimo sutarties pasirašymo. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog šalių susirašinėjime nėra užsimenama apie tai, kad lėšos yra skolinamos, o ne dovanojamos, šalių susirašinėjime nekalbama apie atsakovės įsipareigojimą pinigus grąžinti ar kaip nors kitaip atlyginti už dovaną.

31. Apeliantė remiasi 2020 m. gruodžio 2 d. buvusio šalių pokalbio dalimi, kurioje atsakovė, nurodžiusi banko kredito suteikimo sąlygas, taip pat nurodė: „Kitas dalykas dėl pradinio įnašo reikia, kad mes pasirašytume, kaip dovanojimo sutartį, tokios žinios, nežinau geros ar blogos“; ieškovė į tai atsakė: „Su kuo dovanojimo sutartį?“; atsakovė nurodė: „Jug dalį pinigų jūs duosit, tai bankui reikia žinoti iš kur tie pinigai, dėlto ir prašo kad būtų kaip dovanojimo sutartis pasirašyta.“ Rašytiniais įrodymais nustatyta, kad į nurodytą atsakovės žinutę ieškovė atsakė: „Tai parašyk.“ Apeliantė, remdamasi minėta pokalbio dalimi, iš esmės nesutinka, kad šalių susirašinėjime atsakovės pavartotas žodis „duosit“ rodo pinigų dovanojimą, ir teigia, kad nėra abejonių, jog nagrinėjamu atveju jis turi pirmą Lietuvių kalbos žodyne nurodytą reikšmę – „daryti, kad gautų, teikti, skirti“. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, vertindamas šalių susirašinėjime paminėtus duomenis, kad ieškovė dalį pinigų „duos“, įvertino tai, jog Lietuvių kalbos žodyne žodžių „duoti, duoda, davė“ pirma reikšmė yra „daryti, kad gautų, teikti, skirti“; antra reikšmė – „dovanoti“. Pirmosios instancijos teismas teisingai pažymėjo, kad Lietuvių kalbos žodyne nenurodyta nė viena šio žodžio reikšmė, kuri galėtų būti suprantama kaip „skolinti“. Taigi, net ir ieškovės apeliaciniame skunde motyvuojama žodžio reikšmė pinigus „skirti / suteikti“ nepatvirtina tikslo tai atlikti būtent paskolos sutarties, kuri šalių susirašinėjime neminima, pagrindu, o ne dovanojimo sutarties pagrindu, kuri yra aptariama šalių susirašinėjime. Vertinant apeliantės argumentus dėl atsakovės pavartotų žodžių „reikia, kad mes pasirašytume, kaip dovanojimo sutartį“, kartu įvertinus tolesnį šalių susirašinėjimą, nustatyta, jog toliau šalys aptarė būdus pasirašyti tokią, t. y. dovanojimo, sutartį. Šalių susirašinėjime nėra užuominų į tai, kad buvo planuota lėšas paskolinti. Šalių elektroninio susirašinėjimo turinys nesuteikia pagrindo vertinti, kad dovanojimo sutarties pasirašymas neatitiko šalių valios ir tikrųjų ketinimų, lėšų paskirties.

32. Apeliaciniame skunde ieškovė teigia, kad minėto atsakovės inicijuoto pokalbio tikslas nebuvo susitarti dėl paskolos sutarties sąlygų su ieškove, nes toks susitarimas jau buvo suderintas iki minėto susirašinėjimo. Šiuos argumentus ieškovė iš esmės grindžia savo bylos nagrinėjimo metu pateiktais paaiškinimais, liudytojo A. K. parodymais ir dalimi liudytojos E. S. parodymų.

33. Apeliaciniame skunde ieškovė akcentuoja savo parodymus, kad su ja pirmiausia susisiekė jos sūnus ir pasakė, jog pradiniam įnašui jiems reikia pasiskolinti 9 000 Eur, ieškovė iš pradžių atsakė, kad iš viso neturi galimybių skolinti, tuomet prisiminė turimus motinos 6 000 Eur ir sutiko šią sumą paskolinti, 4 000 Eur pridėjo iš savo asmeninių santaupų. Apeliantė pažymi, kad ji tarėsi, jog kai tik vaikai įsikurs, pinigus jai grąžins pamažu, kaip galėdami; sūnus taip pat sakė, jog jie yra pasiskolinę ir iš atsakovės tėvų, todėl grąžins dalimis tėvams, bet kiekvienam paeiliui, o ieškovė sūnui buvo akcentavusi, kad skolinami 6 000 Eur yra jos motinos, todėl būtinai turi būti grąžinti. Vertinant šiuos apeliantės argumentus ir ieškovės byloje duotus paaiškinimus, nustatyta, kad ieškovė nurodė, jog apie pinigų skolinimą kalbėjo tik su savo sūnumi. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas įvertino bylos nagrinėjimo metu ieškovės duotus paaiškinimus, jog ji apie pinigų skolinimą kalbėjo tik su sūnumi, tačiau su pačia atsakove dėl pinigų skolinimo ir grąžinimo sąlygų nesitarė. Apeliaciniame skunde ieškovė šių pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių neginčija.

34. Apeliantė nurodo, kad minėtus ieškovės paaiškinimus visiškai patvirtino teismo posėdyje apklaustas liudytojas A. K., ieškovės sūnus ir atsakovės buvęs partneris. Įvertinus ieškovės akcentuojamus liudytojo A. K. byloje duotus paaiškinimus nustatyta, kad šis liudytojas nurodė, jog jis su atsakove tarpusavyje žodžiu buvo aptarę, kad skolas abiejų tėvams grąžins paeiliui kas mėnesį, kiekvieną mėnesį skoloms grąžinti skirs po 1 000 Eur, o jeigu turės didesnių išlaidų, tuomet skirs po 500 Eur. Liudytojas A. K. nurodė, kad, jo nuomone, atsakovė negalėjo nesuprasti, jog jo motina paskolina pinigus.

35. Vertinant apeliantės nurodomus liudytojo A. K. parodymus reikšminga įvertinti tą aplinkybę, kad ginčijama dovanojimo sutartis sudaryta tarp ieškovės ir atsakovės. Pažymėtina, kad iš liudytojo A. K. paaiškinimų matyti, jog pokalbis apie pinigų grąžinimą vyko tarp jo ir atsakovės. Liudytojas A. K. taip pat nurodė, kad prieš sudarant dovanojimo sutartį savo motinai minėjo, kad stengsis pinigus grąžinti kaip įmanoma greičiau, bet negalėjo atsiminti, ar sakė jai, kokiomis konkrečiomis sumomis grąžins pinigus. Liudytojas A. K. taip pat nurodė, kad jam buvo žinoma, jog bankui turi būti pateikta dovanojimo sutartis; jis pats iš pradžių paprašė motinos paskolinti pinigus, bet kai pajudėjo visi procesai ir pinigai pradėjo po truputį rinktis, perdavė J. S. (atsakovei) pabaigti viską derinti su jo motina, kad nereikėtų būti tarpininku, nes jis buvo išvykęs.

36. Apeliaciniame skunde apeliantė pažymi bylos nagrinėjimo metu duotus savo paaiškinimus dėl dovanojimo sutarties pasirašymo aplinkybių, t. y. kad atsakovė ieškovę informavo, jog atsakovė turėjo užpildyti bankui Piniginių lėšų kilmės paaiškinimą, ir nurodė, jog 10 000 Eur yra ieškovės dovana, todėl dar reikia bankui pasirašyti dovanojimo sutartį. Taigi apeliantė neginčija aplinkybės, kad ieškovė su pačia atsakove dėl pinigų paskolinimo ir grąžinimo sąlygų nesitarė. Kaip matyti iš byloje įvertinto būtent tarp atsakovės ir ieškovės vykusio elektroninio susirašinėjimo iki ginčo dovanojimo sutarties sudarymo, jame nėra užsimenama apie tai, kad ieškovės pinigai yra atsakovei skolinimai, o ne dovanojami. Šiuo aspektu svarbia aplinkybe pripažintina ir tai, kad iš į bylą pateikto šalių susirašinėjimo matyti, kad nuo šalių pokalbio apie dovanojimo sutartį pradžios (2020 m. gruodžio 2 d.) iki dovanojimo sutarties sudarymo (2020 m. gruodžio 21 d.) praėjo pakankamai ilgas laikas.

37. Apeliantė taip pat pažymi, kad atsakovė pasinaudojo teise teismo posėdyje nedalyvauti ir jokių paaiškinimų dėl ginčo dalyko nedavė. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas privalėjo vadovautis būtent ieškovės nurodytomis (atsakovės nepaneigtomis) faktinėmis aplinkybėmis dėl to, kaip susiformavo ir kokia šalių valia sudaryti atitinkamo turinio sandorį. Nustatyta, kad byloje atsakovė dalyvavo per atstovą (CPK 51 straipsnio 1 dalis). Taip pat nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme vykusio teismo posėdžio metu prašymai apklausti atsakovę nebuvo pareikšti (2022 m. kovo 25 d. teismo posėdžio garso įrašas: 1 val. 7 min.–1 val. 7 min. 30 sek.). Atsakovė savo poziciją, kad niekada nesiekė sudaryti paskolos sutarties su ieškove, ir argumentus dėl įrodinėjimo dalyko išdėstė procesiniuose dokumentuose. Šalių tiesiogiai ar per atstovus teikiami paaiškinimai yra leistini įrodymai byloje (CPK 177 straipsnio 1, 2 dalys).

Žemesnės instancijos teismas

38. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino tai, kad ieškovės nurodoma aplinkybė, jog buvo susitarta dėl paskolos sutarties, grindžiama tik ieškovės ir jos sūnaus, kurių santykiai su atsakove šiuo metu nėra geri, žodiniais paaiškinimais. Byloje nėra įrodymų, kad ieškovė su atsakove būtų derinusi paskolos sutarties sąlygas ir atsakovė būtų išreiškusi savo valią ir prisiėmusi įsipareigojimą grąžinti ieškovei konkrečią pinigų sumą (CK 6.870 straipsnio 1 dalis, CPK 178 straipsnis).

39. Nors apeliaciniame skunde ieškovė kelia abejones dėl liudytojų E. S. ir A. S. parodymų patikimumo, tačiau, viena vertus, nustatyta, kad ieškovė ir jos atstovė bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu abejonių dėl minėtų liudytojų apklausos nepareiškė, kita vertus, apeliantė pati remiasi dalimi liudytojos E. S. parodymų, todėl šie parodymai vertintini. Apeliantė teigia, kad liudytojos E. S. parodymai apie tai, kad A. K. žadėjo grąžinti pinigus, taip pat jog dalis pinigų – 2 000 Eur grynaisiais pinigais buvo grąžinta, atitinka A. K. paaiškinimus. Apeliantė teigia, kad atsakovė, grąžindama tėvams 2 000 Eur, visgi vykdė susitarimą paskolą, tėvų suteiktą pradiniam įnašui sumokėti, grąžinti, o tai, apeliantės teigimu, netiesiogiai patvirtina, jog ir ieškovę su atsakove siejo būtent paskolos, o ne dovanojimo teisiniai santykiai.

40. Nustatyta, kad liudytojai E. S. ir A. S. paaiškino, kad dukrai padovanojo 7 000 Eur. Vertinant anksčiau nurodytus apeliantės argumentus, net įvertinus apeliantės nurodomą aplinkybę, kad atsakovės tėvams buvo grąžinta 2 000 Eur suma, viena vertus, sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tokia atsakovės ir jos tėvų santykių aplinkybė neįrodo aplinkybės, jog atsakovės tėvai atsakovei visus pinigus paskolino. Byloje nustatyta aplinkybė, kad ieškovės sūnus su atsakove apie 3 metus su pertraukomis gyveno pas atsakovės tėvus. Pirmosios instancijos teismas nenustatė pagrindo abejoti atsakovės tėvų paaiškinimu, kad jų dukra su sugyventiniu A. K. gyvendami už būstą nieko nemokėjo ir todėl grąžino jiems dalį pinigų kaip atlyginimą. Kartu su apeliaciniu skundu ieškovės pateikti rašytiniai įrodymai – A. K. banko sąskaitos išrašai patvirtina A. K. piniginių lėšų pervedimus tik atsakovei J. S., tačiau ne atsakovės tėvams. Banko sąskaitos išrašuose nurodytų pervedimų paskirtys nepatvirtina, kad lėšos buvo tikslingai pervedamos prisidedant prie mokėjimo už būstą, komunalines ir kitas paslaugas (vandenį, elektrą, šildymą, televiziją). Pripažintina, kad apeliantės pateikti įrodymai nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytos išvados. Antra vertus, reikšminga ir tai, kad liudytojai E. S. ir A. S. iš esmės davė parodymus dėl savo santykių su dukra ir nurodė, kad apie jos santykius su ieškove jie žino tik tiek, kiek jiems sakė dukra. Taigi nurodytų liudytojų parodymai konkrečiai nepatvirtina, kokie santykiai susiklostė tarp ieškovės ir atsakovės.

41. Apeliantė nesutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad nagrinėjamoje byloje buvo nustatytas ieškovės motyvas padovanoti atsakovei 10 000 Eur. Šiuo aspektu pažymėtina, kad sutarčiai kvalifikuoti kaip dovanojimo nėra svarbu, kokiais motyvais remdamasis dovanotojas suteikia dovaną kitai šaliai, svarbu, kad jo valia buvo perduoti turtą nereikalaujant, kad apdovanotasis pateiktų turtinio pobūdžio patenkinimą. Kita vertus, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad vertinant, ar tikroji sandorio šalies valia buvo būtent neatlygintinai suteikti turtą ar turtinę teisę, svarbu nustatyti dovanojimo motyvus, nes dovanojimo veiksmas, kaip ir bet kuris teisinis veiksmas, paprastai yra motyvuotas, taigi aplinkybės, atskleidžiančios dovanos suteikimo motyvus, gali būti įrodomieji faktai dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrajai valiai patvirtinti. Dovanojama gali būti siekiant padėkoti ar padėti ir pan., be to, paprastai dovanojimo sutartys sudaromos artimų žmonių. Nenustačius jokių dovanojimo priežasčių (motyvų), gali kilti pagrįstų abejonių dėl dovanojimo sutartį sudariusios šalies tikrosios valios turinio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K‑3‑465-686/2016, 28 punktas)

42. Nustatyta, kad apeliaciniame skunde ieškovė neginčija, jog atsakovė nebuvo jai svetimas, nepažįstamas žmogus. Apeliantė nurodo, kad pasitikėjimas atsakove buvo nulemtas fakto, kad atsakovę su ieškovės sūnumi siejo šeiminiai ryšiai. Bylos duomenimis, atsakovė taip pat yra ieškovės mažamečio anūko motina. Nors apeliantė nesutinka, kad šalis siejo artimas ryšys ir kad jos artimai bendravo, tačiau apeliaciniame skunde ieškovė sutinka ir neginčija tos aplinkybės, kad norėjo padėti atsakovei įsigyti būstą, kuriame ji planavo gyventi su ieškovės sūnumi.

43. Nors apeliantė akcentuoja aplinkybę, kad atsakovė nebuvo sudariusi santuokos su ieškovės sūnumi ir būstą ketino pirkti asmeninės nuosavybės teise, tačiau bylos nagrinėjimo metu ieškovė nurodė, kad aplinkybė, jog paskolą būstui pirkti ims atsakovė, ieškovei buvo žinoma. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad ieškovės sūnus negalėjo gauti paskolos ir paskolą savo vardu galėjo gauti tik atsakovė. Nustatyta, kad ieškovė bylos nagrinėjimo metu nurodė, jog jos sūnus kreipėsi į bankus norėdamas gauti paskolą, tačiau buvo atsisakyta paskolą suteikti, dėl to paskolą savo vardu galėjo gauti tik atsakovė iš AB SEB banko. Liudytojas A. K. byloje taip pat paaiškino, kad jis negalėjo gauti paskolos, nes turėjo darbo sutartį užsienyje, dėl to buvo nuspręsta, kad paskolą ims tik J. S.. Apeliantė neginčija šios aplinkybės, kad buvo motyvų iš banko paskolą būstui pirkti imti būtent atsakovei. Esant tokioms aplinkybėms, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai įvertino, jog ieškovė turėjo interesą padėti savo sūnui A. K. ir atsakovei, gyvenančiai kartu su ieškovės sūnumi ir auginančiai ieškovės anūką, įsigyti būstą.

44. Apeliantė sutikdama, kad norėjo padėti atsakovei įsigyti būstą, kuriame ji planavo gyventi su ieškovės sūnumi, nurodo, kad piniginių lėšų pradiniam įnašui sumokėti paskolinimas yra pakankamai didelė pagalba. Tačiau, kaip nustatyta anksčiau, net ir ieškovei žinant, kad paskolą būstui pirkti ims atsakovė, ieškovė ir atsakovė tarpusavyje nesitarė sudaryti paskolos, o ne dovanojimo sutartį, nederino paskolos sutarties sąlygų. Apeliantės argumentai dėl ieškovės atsakovei perduotų lėšų kilmės (t. y. kad dalį lėšų sudarė ieškovės motinai priklausančios santaupos), dėl turimų kitų anūkų bei argumentai, kad būstas buvo įgyjamas nesant grėsmės atsakovės šeimai likti be gyvenamojo būsto, byloje nesant kitų įrodymų, kad pinigai atsakovei buvo paskolinti, neleidžia daryti vienareikšmių išvadų apie tai, kad ginčo sutarties sudarymo metu tikroji šalių valia buvo pinigus paskolinti, o ne padovanoti.

45. Apeliantė nurodo, kad nėra jokio pagrindo tvirtinti, jog ji padovanotus pinigus nusprendė susigrąžinti nutrūkus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams, norėdama palaikyti savo sūnų jo konflikte su atsakove. Apeliantė nurodo, kad reikalavimo atsakovei grąžinti skolą objektyviai nebuvo galimybės pareikšti anksčiau, nes, ieškovės teigimu, buvo sutarta, jog skola bus pradėta grąžinti atsakovei įsikūrus naujame būste, o atsakovė persikraustė 2021 m. kovo mėnesio pabaigoje ir dar tą patį mėnesį santykius su ieškovės sūnumi nutraukė. Apeliantė nurodo, kad pirmą kartą dėl skolos grąžinimo į atsakovę kreipėsi laikotarpiu nuo 2021 m. balandžio 5 d. iki 2021 m. gegužės 12 d., t. y. nutrūkus atsakovės ir ieškovės sūnaus santykiams. Teisėjų kolegija įvertina tai, kad ir po ginčo sandorio sudarymo iki ieškovės nurodomo laikotarpio, kai nutrūko ieškovės sūnaus ir atsakovės santykiai, nėra užfiksuota objektyvių duomenų, kurie sudarytų pagrindą vertinti, jog pinigai buvo atsakovei paskolinti, o ne dovanoti.

46. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad byloje nustatytos faktinės aplinkybės ir netiesioginiai įrodymai vienareikšmiškai nepatvirtina, kad dovanojimo sutartį sudariusių šalių valia ginčijamo sandorio sudarymo metu buvo sudaryti ne nurodyto pobūdžio susitarimą, t. y. dovanojimo sutartį, o paskolos sutartį. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentus, rašytinius įrodymus, šalių paaiškinimus ir liudytojų parodymus, taip pat įvertinusi byloje esančių įrodymų visumą, daro išvadą, kad nagrinėjamoje byloje netiesioginių įrodymų, kuriais remiasi ieškovė, nepakanka pripažinti įrodytais ieškovės teiginius dėl pagrindo pripažinti dovanojimo sutartį apsimestiniu sandoriu ir nuginčyti rašytinę dovanojimo sutartį. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai padarė išvadą, jog ieškovė neįrodė savo teiginių pakankamais ir patikimais įrodymais, šių teiginių nepatvirtina ir aplinkybių bei įrodymų visumos vertinimas (CPK 12, 176–178, 185 straipsniai).

47. Teisėjų kolegija, pasisakiusi dėl esminių apeliacinio skundo argumentų, vertina, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui ir neturi esminės reikšmės šios bylos teisiniam rezultatui, todėl teisėjų kolegija dėl jų atskirai nepasisako. Pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2020 m. lapkričio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-295-219/2020 59 punktą; ir kt.).

Dėl bylos procesinės baigties

48. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, jog pirmosios instancijos teismas ištyrė teisingam ginčo išsprendimui reikšmingas bylos aplinkybes, nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, visapusiškai, išsamiai ir objektyviai įvertino įrodymus pagal įrodymų vertinimo taisykles, teisingai aiškino ir taikė CK 1.87 straipsnio normas, motyvavo savo išvadas, dėl to priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą ieškinį atmesti. Ieškovės apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo byloje padaryti priešingas išvadas, dėl to apeliacinis skundas atmestinas kaip nepagrįstas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

49. Bylinėjimosi išlaidas sudaro žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu (CPK 79 straipsnio 1 dalis). Prie išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, priskiriamos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti (CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas). Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalies ir 98 straipsnio nuostatas bylinėjimosi išlaidos, tarp jų ir išlaidos advokato teisinei pagalbai apmokėti, atlyginamos šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jas priteisiant iš antrosios šalies.

50. Ieškovės apeliacinį skundą atmetus, jos apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

51. Atsakovė J. S. atsiliepime į apeliacinį skundą pateikė prašymą priteisti iš ieškovės atsakovės naudai bylinėjimosi išlaidas. Atsakovė pateikė rašytinius įrodymus, pagrindžiančius 1 851,42 Eur išlaidas advokatės teisinei pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsakovei suteiktų teisinių paslaugų suvestinėje (pažymoje apie kliento apmokėtas bylinėjimosi išlaidas) yra patvirtinimas, kad atsakovė 2022 m. rugsėjo 2 d. yra atsiskaičiusi už suvestinėje nurodytas šioje byloje apeliacinės instancijos teisme suteiktas teisines paslaugas.

52. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad aplinkybė, jog pateikti išlaidas advokato pagalbai apmokėti pagrindžiantys įrodymai yra ne pirminiai, o išvestiniai, neturi reikšmės, jei juose be formalaus patvirtinimo apie kliento atsiskaitymą su advokatų kontora teismui adresuotoje pažymoje nurodyti visų pirminių atsiskaitymą patvirtinančių dokumentų (sąskaitų, mokėjimo nurodymų, pinigų priėmimo kvitų ar kt.) pavadinimai, numeriai, juose nurodytos sumos ir datos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-189-969/2017 23, 24 punktai; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. gegužės 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-147-421/2022 37 punktas). Atsižvelgiant į šiuos kasacinio teismo išaiškinimus, į tai, kad nurodytoje pažymoje yra detalizuotas atliktas mokėjimas, vertintina, kad pateiktas dokumentas pagrindžia atsakovės patirtų išlaidų realumą, todėl jų atlyginimo klausimas gali būti sprendžiamas.

53. Atsakovės prašoma priteisti bylinėjimosi išlaidų suma neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalių dydžių (nuo 2015 m. kovo 20 d. galiojanti redakcija) 8.11 papunktyje numatyto maksimalaus dydžio (CPK 98 straipsnio 2 dalis). Įvertinus nurodytų bylinėjimosi išlaidų dydį, jos pripažintinos pagrįstomis ir, ieškovės apeliacinį skundą atmetus, atsakovei priteistinos iš ieškovės (CPK 98 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326–331 straipsniais, teisėjų kolegija

nutaria:

Plungės apylinkės teismo 2022 m. balandžio 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei J. S. iš ieškovės A. K. 1 851,42 Eur (vieną tūkstantį aštuonis šimtus penkiasdešimt vieną eurą 42 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjai Marius DobrovolskisKristina DomarkienėJolanta Gailevičienė