Vilniaus apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.2.4.2.6; 2.6.8.11.1; 3.2.4.4; 2.6.7; 3.3.1.14; 3.3.1.19.1

2024 m. rugsėjo 3 d.

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Vaclovo Pauliko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Alvydo Barkausko ir Ingos Staknienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. G. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1789-987/2024 pagal ieškovės I. G. ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Swedbank investicijų valdymas“ dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė I. G. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti negaliojančia 2008 m. birželio 20 d. Pensijų kaupimo sutartį Nr. HB 51168185, sudarytą tarp ieškovės ir atsakovo UAB „Swedbank investicijų valdymas“ ir įpareigoti atsakovą grąžinti ieškovei 615,28 Eur sumokėtų pensijų kaupimo įmokų bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškinyje nurodė, kad ieškovė ir atsakovas 2008 m. birželio 20 d. sudarė Pensijų kaupimo sutartį Nr. HB 51168185. Ieškovė nuo 2011 m. birželio 3 d. iki 2023 m. balandžio 27 d. savo nuolatinę gyvenamąją vietą deklaravo Jungtinėje Karalystėje. Ieškovė ketino nutraukti sutartį, prieš išvykdama į užsienį, tačiau dėl teisinių žinių trūkumo to nepadarė; manė, kad sutartis yra nutrūkusi ir negalioja, nes iš jos pajamų nebuvo išskaičiuojamos įmokos pensijos kaupimui. Ieškovė 2023 m. balandžio 28 d. deklaravo savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje; 2023 m. gegužės mėnesį ieškovė gavo balso žinutę iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos, kad ieškovė bus įtraukta į pensijų kaupimo programą, tačiau savo nesutikimą gali išreikšti iki 2023 m. birželio 30 d. Ieškovei paskambinus išreikšti nesutikimo, ieškovei buvo paaiškinta, kad ji nebeturi teisės atsisakyti dalyvauti pensijų kaupime, nes ji pensijai kaupia nuo 2008 m., kuomet pasirašė pensijų kaupimo sutartį. Ieškovė teigia tik po gauto pranešimo sužinojusi apie Lietuvos Respublikoje įvykusią pensijų kaupimo sistemos reformą ir apie tai, kad jos pensijų kaupimo sutartis yra galiojanti ir ji dalyvauja pensijų kaupime. Ieškovės prašymu, atsakovas 2023 m. rugpjūčio 23 d. pateikė ieškovei pensijų kaupimo sutarties kopiją. Ieškovei pateikus prašymą atnaujinti terminą pensijų kaupimo sutarčiai nutraukti ir nutraukti ieškovės dalyvavimą pensijų kaupimo fonde, atsakovas nurodė, kad pensijų kaupimą reglamentuoja įstatymas ir jis pats negali priimti jokių sprendimų; trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, nurodė, kad ieškovė dalyvauja pensijų kaupime nuo 2009 m. sausio 1 d. pagal savanoriškai sudarytą pensijų kaupimo sutartį, todėl ieškovės prašymo nenagrinės.

3. Ieškovė prašo pensijų kaupimo sutartį pripažinti negaliojančia dėl suklydimo, kuomet ieškovė, sudarydama pensijų kaupimo sutartį suklydo dėl esminių sandorio elementų – sutarties galiojimo pabaigos ir sutarties nutraukimo galimybių. Ieškovės nuomone, esminį suklydimą rodo tai, kad sudarant sutartį atsakovas ieškovei nepaaiškino, jog nebus galimybės nutraukti sutartį laisva valia bet kuriuo momentu. Ieškovė teigia, kad atsakovas pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu ieškovei pažymėjo, kad ji galės laisva valia nutraukti sutartį ir tokiu būdu suklaidino ieškovę. Ieškovė teigia apie suklydimo faktą sužinojusi tik po trečiojo asmens paliktos balso žinutės, kuomet paskambino trečiajam asmeniui ir išsiaiškino, kad pensijų kaupimo sutartis nenutrūkusi. Ieškovė pažymi, kad kuomet keitėsi teisinis reguliavimas dėl pensijų kaupimo ir laikotarpyje nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. birželio 30 d. buvo leista nutraukti pensijų kaupimo sutarties tiems, kas buvo jas sudarę iki 2018 m. gruodžio 31 d., ieškovė gyveno užsienyje, todėl nebuvo atsakovo informuota apie galimybę nutraukti sutartį. Ieškovės manymu, privalomas dalyvavimas pensijų kaupime visą gyvenimą, neteikiant garantijų dėl investicinės grąžos ar būsimos išmokos senatvėje, pažeidžia žmogaus teises į turto disponavimą.

4. Atsakovas UAB „Swedbank investicijų valdymas“ pateikė atsiliepimą, prašydamas ieškinį atmesti . Atsakovas nurodė, kad ieškovė negali būti laikoma suklydusia dėl ginčijamos sutarties sudarymo, nes pati sutartis yra tik 2 lapų; joje aiškiai išskirti sutarties nutraukimo atvejai, kurie buvo perkelti iš imperatyvių teisės normų; ieškovė turėjo teisę per 30 dienų sutarties atsisakyti. Atsakovas prašo taikyti 10 metų ieškinio senatį, nes ieškovei apie ginčijamos sutarties nutraukimo sąlyga tapo žinoma dar sutarties sudarymo metu 2008 m. birželio 20 d.; ji 2008 m. liepos 15 d. pranešimu buvo informuota apie įregistruotą pensijų kaupimo sutartį; ataskaitos apie sukauptas lėšas už 2008-2013 m. ir 2022 m. ieškovė galėjo matyti internetinėje banko paskyroje, o už 2014-2021 m. laikotarpį jos buvo siunčiamos paštu ieškovės nurodytu adresu. Apie pensijų kaupimo sistemos pokyčius, kuomet 2019 m. buvo suteikta galimybė nutraukti pensijų kaupimo sutartį, buvo viešai komunikuojama, tačiau ieškovė šia galimybe nepasinaudojo. Atsakovas pažymėjo, kad pagal dabar galiojantį teisinį reglamentavimą asmenys įtraukiami į pensijų kaupimą be jų valios, nenumatant galimybės laisva valia pasitraukti iš pensijų kaupimo programos. Atsakovas nemano, kad ieškovės jaunas amžius jai buvo kliūtis suprasti pensijų kaupimo sutarties antrame lape nurodytas sutarties nutraukimo sąlygas, nes ieškovė tuo metu jau buvo pilnametė ir galėjo įgyti civilines pareigas. Atsakovui neaiškus ieškovės reikalavimo dėl įmokėtų lėšų grąžinimo dydis, nes dalį reikalaujamų priteisti lėšų mokėjo už ieškovę trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

5. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 6 d. sprendimu ieškinį atmetė.

6. Teismas vertino, jog pačioje pensijų kaupimo sutartyje buvo aiškiai nurodyta, kad ieškovė neturės galimybių laisva valia bet kada nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Sutartyje buvo aiškiai įvardinti sutarties pasibaigimo 6 pagrindai, tarp kurių nebuvo įvardintas koks nors atvejis, susijęs su ieškovės laisva valia (po daugiau nei 30 dienų nuo sutarties pasirašymo) vienašališkai nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Ieškovė šią sutartį pasirašė pirmame lape, kuriame virš jos parašo didžiosiomis raidėmis įrašyta nuostata „su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis [...] susipažinau“. Ieškovė neįrodinėjo, kad ji buvo skubinama/verčiama sudaryti sutartį ar/ir, kad jai nebuvo leista perskaityti sutarties teksto, prieš jį pasirašant (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 12 straipsnis ir 178 straipsnis). Taigi teismas sprendė, kad ieškovė kaip vartotoja buvo tinkamai supažindinta su pensijų kaupimo fondo pasiūlytomis standartinėmis nedidelės apimties aiškiomis sutarties sąlygomis, kurių nėra pagrindo teismui ex officio pripažinti nesąžiningomis (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.228⁴ straipsnis).

7. Teismas nurodė, jog nors ieškovė buvo jauno amžiaus (21 metų) bei sutartį sudarė pietų pertraukos metu, ieškovė, turėjo 30 dienų terminą susipažinti su sutarties bendrosiomis sąlygomis (surašytomis ant vieno lapo), įskaitant aiškią sutarties pasibaigimo tvarką, ir nuspręsti atsisakyti sutarties, jei jos netenkino sutarties nutraukimo tvarka ar/ir kito sąlygos. Vadinasi, ieškovė, būdama apdairi ir rūpestinga, turėjo pakankamai laiko (per 30 dienų protingą terminą) perskaityti ir išanalizuoti vieno lapo sąlygas, įskaitant ir sutarties pabaigos atvejus, pasikonsultuoti su kitais (labiau patyrusiais) asmenimis, ir nuspręsti, ar jai ši sutartis yra priimtina.

8. Teismas įvertinęs nustatytų faktinių aplinkybių visetą, sprendė, kad ieškovė, pasirašydama ginčijamą pensijų kaupimo sutartį, suklydo ne dėl esminių sutarties sąlygų (kurios buvo aiškios), o dėl sandorio sudarymo perspektyvų, kurias klaidingai įsivaizdavo dėl savo pačios neapdairumo, tai yra manė galėsiantį bet kada laisva valia nutraukti pensijų kaupimo sutartį (nors tokia galimybė nebuvo įvardinta sutarties sąlygose bei ieškovė turėjo pakankamą 30 dienų terminą susipažinti su sutarties sąlygomis po sutarties sudarymo ir šios sutarties atsisakyti). Atsižvelgiant į išdėstyta, teismas sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamą pensijų kaupimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu pagrindu dėl suklydimo.

9. Teismas nurodė, kad ieškovės įrodinėjamas jos teisių pažeidimas atsirado 2008 m. birželio 20 d., sudarius ginčijamą pensijų kaupimo sutartį (objektyvusis momentas), o ieškovė teigia apie šį pažeidimą sužinojusi praėjus 15 metų, kuomet 2023 m. birželio mėnesį paskambino trečiajam asmeniui, nepareiškiančiam savarankiškų reikalavimų (subjektyvusis momentas). Teismas, atsižvelgęs į tai, kad ginčijamoje pensijų kaupimo sutartyje aiškiai jau jos sudarymo metu buvo nurodyti sutarties pasibaigimo pagrindai, tarp kurių nebuvo įvardinti tokie atvejai, kaip ieškovės išvykimas į užsienį ar/ir įmokų į pensijų kaupimo fondą nepervedimas dėl ieškovės darbo užsienyje, sprendė, kad ieškovė, būdama rūpestinga ir apdairi, vėliausiai per 30 dienų nuo jos sudarymo, turėjo suvokti, kad ši sutartis galios ir jos išvykimo į užsienį atveju. Pastarąją teismo išvadą sustiprina ir atsakovo nurodytos faktinės aplinkybės, kad ieškovei apie sukauptas pensijų fondo lėšas visą laiką buvo teikiamos ataskaitos (tam tikrą laikotarpį ji ataskaitas galėjo matyti prisijungusi prie savo paskyros elektroninėje erdvėje, kitu laikotarpiu – ataskaitos jai buvo siunčiamos paštu). Taigi, bet kuris apdairus ir rūpestingas asmuo, turėdamas informaciją apie jo vardu kaupiamas lėšas pensijai, turėjo suvokti, kad ginčijama pensijų kaupimo sutartis yra nenutrūkusi ir galioja.

10. Taigi teismas sprendė, kad 10 metų trukmės ieškinio senaties pradžia prasidėjo 2008 m. liepos 20 d., kuomet ieškovė per 30 dienų terminą neatšaukusi pensijų kaupimo sutarties turėjo pakankamai laiko susipažinti su jos sąlygomis, įskaitant ir joje aiškiai įvardintus sutarties pasibaigimo atvejus, tarp kurių nebuvo ieškovės išvykimo į užsienį ar galimybės laisva valia nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Ieškinio senatis suėjo 2018 m. liepos 20 d., o ieškovė 2023 m. spalio 13 d. kreipdamasi į teismą su ieškiniu, praleido daugiau nei 5 metus ieškinio senaties terminą, kas sudaro savarankišką pagrindą (atsakovui prašant) atmesti ieškinį (CK 1.131 straipsnio 1 dalis).

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

11. Ieškovė I. G. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Taip pat prašo priteisti ieškovei iš atsakovo jos patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

11.1. Ieškovės teigimu, teismas nevertino jos teiktų rašytinių paaiškinimų, jog Pensijų kaupimo sutartis buvo pasirašoma darbo pertraukos metu, kavinėje, į kurią atvyko atsakovo atstovas ir siūlė skubotai pasirašyti pensijų kaupimo sutartį. Su pensijų kaupimo sutarties esminėmis sąlygomis nebuvo laiko ir sąlygų susipažinti, todėl ieškovė abejojo ar sudaryti tokią sutartį. Tačiau, pamačius abejones, atsakovo atstovas Pensijų kaupimo sutarties sąlygas aiškino žodžiu, nurodydamas ieškovei esminę sąlygą, jog Pensijų kaupimo sutartį ieškovė galės nutraukti bet kuriuo metu. Atsakovo atstovas nepaaiškino, jog pasirašius Pensijų kaupimo sutartį, jos nutraukti ieškovė negalės. Jei ieškovei būtų tinkamai paaiškinta minėta sąlyga, ji Pensijų kaupimo sutarties nebūtų pasirašiusi.

11.2. Teismas nevertino aplinkybės, jog prie Pensijų kaupimo sutarties esančiame lape „Pensijų kaupimo sutarties sąlygos“ ieškovės parašo nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė kaip vartotoja buvo tinkamai supažindinta su pensijų kaupimo fondo pasiūlytomis ir kitame lape pridėtomis sutarties sąlygomis. Pensijų kaupimo sutartyje yra nurodytas vien tik formalus sakinys, jog „Su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis ir pensijų kaupimo fondo taisyklėmis susipažinau bei įsipareigoju jų laikytis“. Šiame sakinyje nėra nurodyta su kur tiksliai įtvirtintomis sutarties sąlygomis buvo supažindinta ieškovė. Pasirašydama Pensijų kaupimo sutartį, ieškovė suprato, jog patvirtina, kad yra susipažinusi su atsakovo įgalioto atstovo žodžiu išvardytomis sąlygomis bei taisyklėmis bei įsipareigoja jų laikytis.

11.3. Vien aplinkybė, jog ieškovė pasirašė Pensijų kaupimo sutartį, kurios pagrindiniame puslapyje nėra jokių sąlygų apie Pensijų kaupimo sutarties nutraukimo galimybes, nepatvirtina, jog ji buvo tinkamai supažindinta su Pensijų kaupimo sutarties sąlygomis bei tai, jog jai buvo išaiškintos esminės Pensijų kaupimo sutarties sąlygos. Ieškovė Pensijų kaupimo sutartį sudarė išskirtinai dėl esminių sutarties sąlygų suklydimo, kai ieškovę suklaidino atsakovo atstovas, siūlęs sudaryti minėtą sutartį, todėl Pensijų kaupimo sutartis turi būti pripažinta negaliojančia dėl suklydimo sudaryto sandorio.

11.4. Ieškovė suklydimą dėl esminių Pensijų kaupimo sutarties sąlygų įrodinėjo tuo, jog jai buvo klaidingai žodžiu paaiškinta esminė Pensijų kaupimo sutarties sąlyga dėl nutraukimo galimybių. Šias aplinkybes grindžia tuo, jog: 1) ieškovė pasirašytinai nebuvo supažindinta su prie Pensijų kaupimo sutarties esančiu lapu „Pensijų kaupimo sutarties sąlygomis“, o parašu patvirtino tik pačią Pensijų kaupimo sutartį ir patvirtindama, jog „Su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis ir pensijų fondo taisyklėmis susipažinau bei įsipareigoju jų laikytis“, patvirtino būtent tai, kad ieškovė sutinka su tomis sąlygomis, su kuriomis buvo supažindinta žodžiu; 2) rašytiniais paaiškinimais. Šių aplinkybių įrodinėjimas yra maksimaliai apsunkintas, ieškovei kyla neproporcingai didelė našta įrodinėjant šias aplinkybes, kadangi ginčo įvykis vyko prieš 16 metų ir jo metu nebuvo naudojamos jokios techninės priemonės, kurias pasitelkus būtų galima papildomai įrodyti sutarties pasirašymo aplinkybes.

11.5. Šiuo atveju esminių sąlygų suklydimas, pasirašant Pensijų kaupimo sutartį, yra vertintina kaip svarbi priežastis nutraukti Pensijų kaupimo sutartį, kadangi ieškovė, žinodama realias, neklaidinančias sutarties sąlygas, nebūtų priėmusi sprendimo pasirašyti sutartį, varžančią jos teisę į nuosavybę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje.

11.6. Teismas nevertino aplinkybių, jog ieškovė apie savo pažeistą teisę sužinojo tik 2023 m. birželio 14 d. pokalbio metu su Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – SODRA) darbuotoju, kuris informavo, jog ieškovė neturi teisės atsisakyti dalyvauti pensijų kaupime, kadangi ji pensijai kaupia jau nuo 2008 m. Pensijų kaupimo sutarties pagrindu. To pasėkoje, ieškovė kreipėsi į atsakovą išsiaiškinti dėl Pensijų kaupimo sutarties sudarymo bei galiojimo, paprašė pateikti Pensijų kaupimo sutarties kopiją. Gavusi Pensijų kaupimo sutarties kopiją, ieškovė el. paštu kreipėsi į atsakovą prašydama nutraukti Pensijų kaupimo sutartį, tačiau iš atsakovo gavo atsakymą, jog šiuo metu nėra galimybės nutraukti ieškovės dalyvavimo pensijų kaupime. Ieškovė dėl Pensijų kaupimo sutarties nutraukimo taip pat kreipėsi ir į SODRA, tačiau pastarieji taip pat nurodė, jog šiuo metu nėra galimybės nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Tai patvirtina, jog ieškovė tik po 2023 m. birželio 14 d. skambučio pradėjo aiškintis Pensijų kaupimo sutarties nutraukimo galimybes ir sužinojo apie savo teisių pažeidimą, t. y. jei būtų žinojusi apie tikrąsias Pensijų kaupimo sutarties sąlygas jos pasirašymo metu, tokios sutarties ieškovė nebūtų pasirašiusi. Taigi, atsižvelgiant į tai, jog ieškovė apie savo pažeistą teisę, t. y. apie suklydimą dėl esminių sutarties sąlygų, sužinojo tik 2023 m. birželio mėnesį, todėl ieškinio senaties eigos pradžia turi būti skaičiuojama nuo 2023 m. birželio mėn. ir šiuo atveju ieškinio senaties terminas pagal CK 1.125 straipsnio 1 dalį, netaikytinas.

12. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą atsakovas UAB „Swedbank investicijų valdymas“ prašo jį atmesti. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

12.1. Atsakovas nurodo, jog apeliantė pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu galėjo nesunkiai įvertinti jai svarbias sutarties nutraukimo ar sutarties atsisakymo sąlygas ir nuspręsti – sudaryti sutartį ar ne. Apeliantė taip pat galėjo susipažinti su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis po sutarties sudarymo ir per 30 dienų terminą kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę dėl pensijų kaupimo sutarties atsisakymo, tačiau dėl neįvardintų priežasčių, to nepadarė.

12.2. Pensijų kaupimo sutartis susideda iš dviejų lapų, kurie atspausdinti ant vieno lapo, tad jokių papildomų sutarties sąlygų, kuriose būtų numatyta apeliantės ginčijama teisė nutraukti pensijų kaupimo sutartį, nebuvo. Taip pat neaišku kokiu pagrindu apeliantė galėjo suprasti, kad apeliantė įsipareigojo laikytis atsakovės įgalioto atstovo žodžiu išvardintomis sąlygomis bei taisyklėmis, nes pensijų kaupimo sutartyje labai aiškiai ir suprantamai nurodyta, jog „Su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis ir pensijų kaupimo fondo taisyklėmis susipažinau bei įsipareigoju jų laikytis“.

12.3. Atsižvelgiant į ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes bei turinį, nėra pagrindo teigti, kad normaliai rūpestingas, atidus ir protingas žmogus (bonus pater familias) analogiškoje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip. Vien tai, kad apeliantė nesidomėjo sudaromos sutarties turiniu ar galimai jo nesuprato, nereiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymas yra akivaizdžiai neprotingas ar nelogiškas veiksmas.

12.4. Pasirašydama pensijų kaupimo sutartį apeliantė patvirtino, kad gavo ir susipažino su pensijų fondo taisyklėmis ir pensijų kaupimo sutarties sąlygomis bei įsipareigojo jų laikytis, vadinasi buvo tinkamai informuota ne tik apie galimybę per 30 dienų nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę dėl pensijų kaupimo sutarties atsisakymo, bet ir kaip pensijų kaupimo sutartis gali būti nutraukta. Apeliantė nepateikė įrodymų, kurie leistų pagrįstai teigti, kad pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu ar per 30 dienų terminą po sutarties sudarymo, apeliantei kaip nors buvo ribojama galimybė susipažinti su sudaromos ar jau sudarytos sutarties sąlygomis ir teikti prašymą dėl sutarties atsisakymo.

12.5. Apeliantei jau nuo 2008 m. birželio 20 d. tapo žinoma apie Pensijų kaupimo sutarties nutraukimo sąlygas ir nuo tos datos ji turėjo galimybę suprasti, kad galimai suklydo bei tai, jog gali kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

12.6. Apeliantė 2008 m. liepos 15 d. pranešimu buvo informuota apie įregistruotą pensijų kaupimo sutartį. Apeliantei taip pat kas metus buvo siunčiamos metinės pensijų kaupimo ataskaitos. Metines pensijų kaupimo ataskaitas už 2008-2013 metus, taip pat už 2022 metus ji galėjo matyti savo interneto banko paskyroje. Kai apeliantė neturėjo „Swedbank“ interneto banko prieigos, metinės ataskaitos už 2014-2021 metus buvo siųstos paštu apeliantės atsakovui nurodytu kontaktiniu adresu. Be to, apeliantė tiek pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu, tiek ir vėliau (iki 2014 m. spalio 27 d., po 2022 m. rugsėjo 20 d.) turėjo prieigą prie „Swedbank“ interneto banko, kur buvo nuolat rodoma II pakopos pensijų fonde sukaupta suma, turimas fondas ir kita pensijų kaupimo sutarties informacija. Įvertinus šias aplinkybes kritiškai vertintina apeliantės pozicija, kad ji sužinojo apie pensijų kaupimo sutartį ir jos nutraukimo sąlygas tik 2023 metais grįžusi į Lietuvą ir gavusi trečiojo asmens balso žinutę.

13. Atsiliepimu į ieškovės apeliacinį skundą trečiasis asmuo Valstybinio socialinio draudimo fondo valdyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos prašo pareiškėjos reikalavimų pagrįstumo spręsti teismo nuožiūra.

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, argumentai ir išvados

14. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas.

15. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.

16. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

17. Nagrinėjamu atveju tikslinga nurodyti tai, kad pagal CPK 2 straipsnio nuostatas, teismas, nagrinėdamas civilinę bylą bei priimdamas sprendimą, privalo teisingai, sąžiningai, protingai taikyti bei aiškinti įstatymus tam, jog tarp ginčo šalių atkurta teisinė taika atitiktų įstatymų reikalavimus, būtų teisinga; kad pagal CPK 176 straipsnio nuostatas įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, jog egzistuoja arba neegzistuoja tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku; kad pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis); kad pagal CPK 185 straipsnį teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Taigi skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo argumentai, ieškovės ir atsakovės apeliacinių skundų motyvai šioje nutartyje yra analizuojami remiantis būtent nagrinėjamoje byloje surinktų įrodymų bei nustatytų teisinių, faktinių aplinkybių visetu (CPK 3 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gruodžio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2015 m. liepos 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009).

18. Pažymėtina, jog sekant kasacinio teismo praktika, apeliacinis procesas nėra proceso pirmojoje instancijoje pakartojimas iš naujo, nes tai – skundžiamo teismo sprendimo kontrolės forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005-11-09 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-426/2005; 2007-12-29 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-607/2007). Todėl teisėjų kolegija apeliacinio skundo ribose patikrina, ar ginčo šalys įrodė tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 12, 178 straipsniai).

Dėl byloje nustatytų faktinių aplinkybių

19. Bylos duomenimis nustatyta, kad 2008 m. birželio 20 d. tarp ieškovės ir atsakovo buvo sudaryta II pakopos pensijų kaupimo sutartis Nr. HB51168185 (toliau – Pensijų kaupimo sutartis). Po pensijų kaupimo sutarties sudarymo, t. y. 2008 m. liepos 15 d. ieškovei buvo pateiktas pranešimas, kuriame buvo nurodoma informacija apie pensijų kaupimo sutarties registraciją. Praėjus daugiau nei penkiolikai metų nuo Pensijų kaupimo sutarties sudarymo, 2023 m. rugsėjo 13 d. buvo gautas ieškovės prašymas nutraukti jos dalyvavimą pensijų kaupime. Ieškovei buvo pateiktas atsakovo 2023 m. rugsėjo 15 d. atsakymas, kuriame nurodyta, kad atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo bei Pensijų kaupimo sutarties nuostatas toks ieškovės prašymas negali būti patenkintas. Taigi ieškovė pateikė Vilniaus miesto apylinkės teismui ieškinį dėl Pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

20. Šiuo atveju byloje ginčas kilo dėl Pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia dėl ieškovės suklydimo bei ieškinio senaties taikymo.

Dėl pensijų kaupimo sutarties pripažinimo negaliojančia

21. Apeliantės teigimu, ji 2008 m. birželio 20 d. sudaryta pensijų kaupimo sutartis Nr. HB51168185 turėtų būti pripažinta negaliojančia dėl jos suklydimo, t. y. jog apeliantė nesuprato, kad negalės nutraukti pensijų kaupimo sutarties laisva valia po daugiau nei 30 dienų nuo sutarties sudarymo.

22. CK 1.90 straipsnyje reglamentuojamas vienas iš nuginčijamų sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindų, kai sandoriai sudaromi iš esmės suklydus. Suklydimu laikoma klaidinga prielaida apie egzistavusius esminius sandorio faktus sandorio sudarymo metu (šio straipsnio 2 dalis). Suklydimas turi esminę reikšmę, kai buvo suklysta dėl paties sandorio esmės, jo dalyko ar kitų esminių sąlygų arba dėl kitos sandorio šalies civilinio teisinio statuso ar kitokių aplinkybių, jeigu normaliai atidus ir protingas asmuo, žinodamas tikrąją reikalų padėtį, panašioje situacijoje sandorio nebūtų sudaręs arba būtų jį sudaręs iš esmės kitokiomis sąlygomis (CK 1.90 straipsnio 4 dalis).

23. Bylos duomenimis nustatyta, kad Pensijų kaupimo sutartis susideda iš dviejų lapų, kurių viename yra nurodyti sutarties šalių rekvizitai bei informacija apie pensijų fondus, investavimo riziką, taikomus mokesčius, o kitame glaustai nurodomos bendrosios pensijų kaupimo sutarties sąlygos, tame tarpe ir aiškiai išskirtos sąlygos kada pensijų kaupimo sutarties galima atsisakyti ir kada ji gali būti nutraukta, t. y. kaip matyti iš bendrųjų sąlygų dalies pavadinimu „IV. Sutarties nutraukimo tvarka“ 7.3 punkto bei dalies pavadinimu „VI. Pensijų fondo dalyvio teisė atsisakyti sutarties“ 11 punkto, ieškovei buvo suteikta teisė per 30 kalendorinių dienų nuo sutarties sudarymo jos atsisakyti. Iš bendrųjų sąlygų dalies pavadinimu „V. Sutarties įsigaliojimas, galiojimo pasibaigimo pagrindai“ 10 punkto matyti, kad ieškovei buvo nurodyti sutarties pasibaigimo 6 pagrindai: įsigaliojus pensijų kaupimo sutarčiai su kita bendrove; ieškovei nutraukus sutartį dėl to, kad sudarė pensijų kaupimo sutartį su kita bendrove; atsakovui įvykdžius įsipareigojimus pagal sutartį, kai sulaukus ieškovei senatvės pensijos amžiaus, išmokama visa pensijų išmoka; ieškovei mirus; panaikinus pensijų fondą; teismui pripažinus sutartį negaliojančia.

24. Apeliantė nurodo, jog Pensijų kaupimo sutartyje yra nurodytas vien tik formalus sakinys, jog „Su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis ir pensijų kaupimo fondo taisyklėmis susipažinau bei įsipareigoju jų laikytis“. Šiame sakinyje nėra nurodyta su kur tiksliai įtvirtintomis sutarties sąlygomis buvo supažindinta apeliantė. Apeliantės teigimu, pasirašydama Pensijų kaupimo sutartį, ji suprato, jog patvirtina, kad yra susipažinusi su atsakovo įgalioto atstovo žodžiu išvardytomis sąlygomis bei taisyklėmis bei įsipareigoja jų laikytis.

25. Kaip jau minėta, Pensijų kaupimo sutartis susideda iš dviejų lapų, tad jokių papildomų sutarties sąlygų, kuriose būtų numatyta apeliantės nurodoma teisė nutraukti pensijų kaupimo sutartį, nebuvo. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, Pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu apeliantė galėjo nesunkiai įvertinti jai svarbias sutarties nutraukimo ar sutarties atsisakymo sąlygas ir nuspręsti – sudaryti sutartį ar ne. Nors apeliantė nurodo, jog ji suprato, kad įsipareigojo laikytis atsakovės įgalioto atstovo žodžiu išvardintomis sąlygomis bei taisyklėmis, tačiau tokie apeliantės teiginiai yra deklaratyvaus pobūdžio, nieko nepagrįsti, todėl atmestini.

26. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino aplinkybės, jog prie Pensijų kaupimo sutarties esančiame lape „Pensijų kaupimo sutarties sąlygos“ ieškovės parašo nėra, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad ieškovė kaip vartotoja buvo tinkamai supažindinta su pensijų kaupimo fondo pasiūlytomis ir kitame lape pridėtomis sutarties sąlygomis. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nesutikdama su nurodytais apeliantės argumentais atkreipia dėmesį, kad Pensijų kaupimo sutartyje labai aiškiai ir suprantamai nurodyta, jog „Su pensijų kaupimo sutarties sąlygomis ir pensijų kaupimo fondo taisyklėmis susipažinau bei įsipareigoju jų laikytis“. Pasirašydama Pensijų kaupimo sutartį apeliantė patvirtino, kad gavo ir susipažino su pensijų fondo taisyklėmis ir Pensijų kaupimo sutarties sąlygomis bei įsipareigojo jų laikytis, t. y. patvirtino, jog susipažino su visa Pensijų kaupimo sutartimi bei įsipareigojo laikytis visų sutartyje nurodytų sąlygų. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, jog paprastai įvairiose sutartyse ir yra nurodoma, jog susipažįstama su visa sutartimi iš esmės, neišskiriant tam tikrų (konkrečių) sąlygų, kaip nurodo apeliantė. Atsižvelgiant į ginčijamo sandorio sudarymo aplinkybes bei turinį, nėra pagrindo teigti, kad normaliai rūpestingas, atidus ir protingas žmogus (bonus pater familias) analogiškoje situacijoje elgtųsi visiškai kitaip. Šiuo atveju sutiktina ir su atsakovo argumentais, jog vien tai, kad apeliantė nesidomėjo sudaromos sutarties turiniu ar galimai jo nesuprato, nereiškia, kad ginčijamo sandorio sudarymas yra akivaizdžiai neprotingas ar nelogiškas veiksmas.

27. Apeliacinės instancijos teismas pabrėžia, jog vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokiomis pačiomis aplinkybėmis. Protingumo principas reiškia, kad, esant sutarties laisvei ir asmenų lygiateisiškumui, kiekvienas asmuo privalo pats rūpintis savo teisėmis ir pareigomis. Prieš atlikdamas bet kokį veiksmą, asmuo turi apsvarstyti galimus tokio veiksmo teisinius padarinius. Konkretaus sandorio pagrindu šalims atsiranda teisės ir pareigos; dėl to kiekvienas asmuo, prieš sudarydamas sandorį, turi patikrinti, kokias pareigas pagal sandorį įgis, kokias – praras. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalį, jeigu tai yra fizinis asmuo, tai tokio asmens amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo ir kitas svarbias aplinkybes (Teismų praktika. 2015, 44, p. 73–103; 2016 m. vasario 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13-969/2016, 33 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-515-1075/2018, 52 punktas ir kt.).

28. Taigi pasirašydama pensijų kaupimo sutartį apeliantė patvirtino, kad gavo ir susipažino su pensijų fondo taisyklėmis ir pensijų kaupimo sutarties sąlygomis bei įsipareigojo jų laikytis (Pensijų kaupimo sutarties 1 lapas). Atsižvelgiant į tai, apeliantė buvo tinkamai informuota ne tik apie galimybę per 30 dienų nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę dėl pensijų kaupimo sutarties atsisakymo, bet ir kaip pensijų kaupimo sutartis gali būti nutraukta. Šiuo atveju byloje duomenų, jog pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu ar per 30 dienų terminą po sutarties sudarymo, apeliantei kaip nors buvo ribojama galimybė susipažinti su sudaromos ar jau sudarytos sutarties sąlygomis ir teikti prašymą dėl sutarties atsisakymo, nėra (CPK 178 straipsnis).

29. Apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nevertino jos teiktų rašytinių paaiškinimų, jog Pensijų kaupimo sutartis buvo pasirašoma darbo pertraukos metu, kavinėje, į kurią atvyko atsakovo atstovas ir siūlė skubotai pasirašyti pensijų kaupimo sutartį. Su pensijų kaupimo sutarties esminėmis sąlygomis nebuvo laiko ir sąlygų susipažinti, todėl ieškovė abejojo ar sudaryti tokią sutartį. Tačiau, pamačius abejones, atsakovo atstovas Pensijų kaupimo sutarties sąlygas aiškino žodžiu, nurodydamas ieškovei esminę sąlygą, jog Pensijų kaupimo sutartį ieškovė galės nutraukti bet kuriuo metu. Apeliantė nurodo, jog jei jai būtų tinkamai paaiškinta minėta sąlyga, ji Pensijų kaupimo sutarties nebūtų pasirašiusi.

30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pabrėžia, jog byloje įrodymų, kad apeliantė buvo skubinama/verčiama sudaryti sutartį ar/ir, kad jai nebuvo leista perskaityti sutarties teksto, prieš jį pasirašant, nėra (CPK 12 straipsnis ir 178 straipsnis). Be to, kaip jau buvo minėta, apeliantė turėjo galimybę per 30 dienų nuo pensijų kaupimo sutarties sudarymo kreiptis į pensijų kaupimo bendrovę dėl pensijų kaupimo sutarties atsisakymo. Atsižvelgiant į tai, šiuo atveju teigti, jog apeliantė, kaip vartotoja buvo netinkamai supažindinta su pensijų kaupimo fondo pasiūlytomis standartinėmis nedidelės apimties aiškiomis sutarties sąlygomis, nėra. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad šiuo atveju nėra pagrindo teismui ex officio pripažinti sutarties sąlygas nesąžiningomis (CK 6.228⁴ straipsnis).

31. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, jog vadovaujantis šio ginčo atveju aktualia Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo redakcijos 6 straipsnio 5 dalimi – standartines pensijų kaupimo sutarties sąlygas tvirtina priežiūros institucija ir pensijų kaupimo bendrovė privalo priežiūros institucijai pateikti jos naudojamos tipinės pensijų kaupimo sutarties ir jos pakeitimo projektą. Tarp ginčo šalių sudaryta Pensijų kaupimo sutartis buvo standartinė ir atitiko pensijų kaupimo veiklą reglamentuojančių teisės aktų reikalavimus. Pensijų kaupimo sutartyje numatyti sutarties nutraukimo ar sutarties atsisakymo pagrindai atitiko Lietuvos Respublikos pensijų kaupimo įstatymo reikalavimus, t. y. atsakovas negalėjo pats koreguoti pensijų kaupimo sutarties nutraukimo sąlygų, kurios buvo įtvirtintos įstatymu. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė, pasirašydama ginčijamą pensijų kaupimo sutartį, suklydo ne dėl esminių sutarties sąlygų (kurios buvo aiškios), o dėl sandorio sudarymo perspektyvų, kurias klaidingai įsivaizdavo dėl savo pačios neapdairumo, t. y. manė galėsiantį bet kada laisva valia nutraukti pensijų kaupimo sutartį (nors tokia galimybė nebuvo įvardinta sutarties sąlygose bei ieškovė turėjo pakankamą 30 dienų terminą susipažinti su sutarties sąlygomis po sutarties sudarymo ir šios sutarties atsisakyti).

32. Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011; 2011 m. spalio 25 d. nutartis Nr. 3K-3-415/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-11-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; kt.).

33. Kasacinio teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad įrodinėjimas civiliniame procese turi savo specifiką – nenustatyta, kad teismas gali daryti išvadą apie tam tikrų faktų buvimą tik tada, kai dėl jų egzistavimo absoliučiai nėra abejonių; išvadą apie faktų buvimą teismas civiliniame procese gali daryti ir tada, kai tam tikros abejonės dėl fakto buvimo išlieka, tačiau byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti esant labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-304/2008; 2009 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-101/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-522-421/2015; 2018 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-333-248/2018 ir kt.). Įrodymų pakankamumas civiliniame procese grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle (tikimybių pusiausvyros principu). Vadovavimais tikimybių pusiausvyros principu teismui priimant procesinį sprendimą negali būti prilygintas teismo procesinio sprendimo pagrindimui prielaidomis, nes tai draudžia proceso įstatymai.

34. Apeliantės teigimu, šiuo atveju esminių sąlygų suklydimas, pasirašant Pensijų kaupimo sutartį, yra vertintina kaip svarbi priežastis nutraukti Pensijų kaupimo sutartį, kadangi ieškovė, žinodama realias, neklaidinančias sutarties sąlygas, nebūtų priėmusi sprendimo pasirašyti sutartį, varžančią jos teisę į nuosavybę, įtvirtintą Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje.

35. Pažymėtina, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2024 m. kovo 7 d. Nutarime Nr. KT21-N3/2024 konstatavo, kad pensijų kaupimo sutarties dalyviui turi būti numatyta galimybė (ne laisva valia bet kada, o tik dėl svarbių priežasčių) nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Atkreiptinas dėmesys ir tai, jog svarbias priežastis, dėl kurių galės būti nutraukiamos pensijų kaupimo sutartys, turės patvirtinti įstatymų leidėjas, kas šiuo metu nėra padaryta. Taigi šiuo metu galiojančios teisės aktuose nustatytos pensijų kaupimo sutarčių nutraukimo sąlygos yra iš esmės tapačios, kokios buvo sudarant ginčo pensijų kaupimo sutartį. Be to, byloje vienareikšmiškų įrodymų, jog apeliantė suklydo pasirašydama Pensijų kaupimo sutartį, nėra (CPK 178 straipsnis). Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog sutarties esminių sąlygų suklydimas, pasirašant Pensijų kaupimo sutartį, yra vertintina kaip svarbi priežastis nutraukti Pensijų kaupimo sutartį, atmestini kaip visiškai nepagrįsti. Atitinkamai apeliantės argumentai, jog įstatymo leidėjo nesuteikta galimybė jai bet kada nutraukti sutartį varžo jos konstitucinę teisę laisvai disponuoti turtu, taip pat atmestini kaip visiškai nepagrįsti (CPK 12 straipsnis ir 178 straipsnis).

36. Taigi nors apeliantė nurodo, kad jai žodžiu atsakovo atstovas sutarties sudarymo metu paaiškino apie galimybę nutraukti sutartį, tačiau apeliantė nepateikė tai pagrindžiančių įrodymų, todėl minėti apeliantės argumentai vertintini kaip deklaratyvaus pobūdžio ir yra nepagrįsti, todėl atmestini (CPK 178 straipsnis).

37. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai sprendė, kad ieškovės nurodytos aplinkybės nesudaro pagrindo ginčijamą pensijų kaupimo sutartį pripažinti negaliojančia CK 1.90 straipsnyje įtvirtintu pagrindu dėl suklydimo.

Dėl ieškinio senaties taikymo

38. Apeliantės teigimu, ieškinio senaties terminas šiuo konkrečiu ginčo atveju turėtų būti pradedamas skaičiuoti nuo 2023 m. birželio 14 d., kuomet apeliantei Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos darbuotojai paaiškino, kad nėra galimybės nutraukti pensijų kaupimo sutartį.

39. CK 1.124 straipsnyje numatyta, kad ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.

40. Ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo leidėjo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyviuoju momentu), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-328-219/2017, 24 punktas). Kai asmuo nurodo, jog apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi išsiaiškinti, kurią dieną rūpestingas ir apdairus asmuo, esant tokioms pat aplinkybėms, galėjo ir turėjo sužinoti, kad jo teisė pažeista. Ieškinio senaties termino eigos pradžios susiejimas su momentu, kada asmuo turėjo sužinoti apie teisės pažeidimą, paaiškintinas įstatymo leidėjo ketinimu kokiu nors būdu ieškinio senaties termino eigos pradžią apibrėžti objektyvesniais kriterijais, nepasikliauti vien subjektyviais kriterijais. Dėl to turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo) sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-311-943/2023, 32 punktas). Subjektyviojo kriterijaus negalima absoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir jų operatyviu gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-409/2005; 2007 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2007, ir kt.).

41. Taip pat kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti civilinių teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą, nes civilinių teisinių santykių dalyviams garantuojama, kad, suėjus įstatymo nustatytam terminui, jų subjektinės teisės teismine tvarka negalės būti nuginčytos ir jiems nebus paskirta tam tikra pareiga. Jeigu suinteresuotas asmuo, žinodamas arba turėdamas žinoti apie savo teisės pažeidimą, per visą ieškinio senaties terminą nesikreipė į teismą su ieškiniu, kad apgintų pažeistą teisę, priešinga teisinio santykio šalis gali pagrįstai tikėtis, jog toks asmuo atsisako savo teisės arba nemano, kad jo teisė yra pažeista. Kita vertus, ieškinio senaties terminų nustatymas skatina nukentėjusią šalį imtis priemonių savo pažeistoms teisėms operatyviai ir tinkamai ginti. Taigi ieškinio senaties institutas sumažina teisinio neapibrėžtumo neigiamą poveikį civilinei apyvartai, ieškinio senaties terminų nustatymas sudaro objektyvias prielaidas materialiajai tiesai byloje nustatyti; praėjus tam tikram laikui, faktinių aplinkybių išaiškinimas tampa sudėtingesnis (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. balandžio 6 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018 44 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

42. Bylos duomenimis nustatyta, jog apeliantė pasirašydama pensijų kaupimo sutartį patvirtino, kad gavo ir susipažino su pensijų fondo taisyklėmis ir pensijų kaupimo sutarties sąlygomis bei įsipareigojo jų laikytis. Atsižvelgiant į tai, akivaizdu, jog apeliantei jau nuo 2008 m. birželio 20 d. tapo žinoma apie Pensijų kaupimo sutarties nutraukimo sąlygas ir nuo nurodytos datos apeliantė turėjo galimybę suprasti, kad galimai suklydo bei tai, jog gali kreiptis į teismą dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Šiuo atveju nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog ieškovė, būdama rūpestinga ir apdairi, vėliausiai per 30 dienų nuo jos sudarymo, turėjo suvokti, kad ši sutartis galios ir jos išvykimo į užsienį atveju. Be to, iš byloje esančių duomenų matyti, kad apeliantei apie sukauptas pensijų fondo lėšas visą laiką buvo teikiamos ataskaitos. Kaip nurodė atsakovas, tam tikrą laikotarpį apeliantė ataskaitas galėjo matyti prisijungusi prie savo paskyros elektroninėje erdvėje, kitu laikotarpiu – ataskaitos jai buvo siunčiamos paštu. Be to, apeliantė tiek pensijų kaupimo sutarties sudarymo metu, tiek ir vėliau (iki 2014 m. spalio 27 d., po 2022 m. rugsėjo 20 d.) turėjo prieigą prie „Swedbank“ interneto banko, kur buvo nuolat rodoma II pakopos pensijų fonde sukaupta suma, turimas fondas ir kita pensijų kaupimo sutarties informacija (pavyzdžiui, „Kasdieninės paslaugos“->„Apžvalga“, „Išrašas“ meniu ir „Pensija“ tabuliatoriuje). Taigi bet kuris apdairus ir rūpestingas asmuo, turėdamas informaciją apie jo vardu kaupiamas lėšas pensijai, turėjo suvokti, kad ginčijama pensijų kaupimo sutartis yra nenutrūkusi ir galioja. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais, jog šiuo atveju 10 metų trukmės ieškinio senaties pradžia prasidėjo 2008 m. liepos 20 d., kuomet ieškovė per 30 dienų terminą neatšaukusi pensijų kaupimo sutarties turėjo pakankamai laiko susipažinti su jos sąlygomis, įskaitant ir joje aiškiai įvardintus sutarties pasibaigimo atvejus, tarp kurių nebuvo ieškovės išvykimo į užsienį ar galimybės laisva valia nutraukti pensijų kaupimo sutartį. Atsižvelgiant į tai, apeliantės argumentai, jog ji sužinojo apie pensijų kaupimo sutartį ir jos nutraukimo sąlygas tik 2023 metais grįžusi į Lietuvą ir gavusi trečiojo asmens balso žinutę, atmestini kaip visiškai nepagrįsti.

43. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, šiuo atveju įvertinęs skundžiamo teismo sprendimo turinį, apeliacinės instancijos teismas neįžvelgia pagrindo nepritarti pirmosios instancijos teismo argumentams bei teismo išvadoms. Apeliacinės instancijos teismo nuomone, skundžiamas sprendimas priimtas tinkamai nustačius faktines bylos aplinkybes, įvertinus byloje esančių įrodymų visumą bei atitinka teisės normų reikalavimus.

44. Apeliacinės instancijos teismas taip pat atkreipia dėmesį, jog apeliantė iš esmės siekia, kad byloje pateiktų įrodymų pagrindu būtų nustatytos kitos faktinės aplinkybės, nei tai padarė pirmosios instancijos teismas. Tačiau įrodymų vertinimas iš esmės yra teismo (teisėjo) nepriklausomumo išraiška. Nesant duomenų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga. Atsižvelgdamas į tai, kas nurodyta, apeliacinės instancijos teismas laikosi nuostatos, jog apeliantės apeliacinio skundų argumentai nesudaro pagrindo abejoti įrodymų vertinimo proceso išsamumu ir objektyvumu. Apeliacinės instancijos teismas, pritardamas pirmosios instancijos teismo argumentams, pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismo išvados, padarytos sprendime aiškiai ir tiksliai motyvuotu įrodymų visumos įvertinimu, yra pagrįstos ir sutikti su apeliantės argumentais, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino įrodymus, neatsižvelgė į visas aplinkybes, nėra pagrindo. Nagrinėjamu atveju matyti, jog apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kitaip vertina tuos pačius įrodymus, pateikia savo nuomonę dėl jų turinio, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, neįrodo teiginių, jog pirmosios instancijos teismas, atlikdamas įrodymų vertinimą, būtų pažeidęs teisės normas ar netinkamai jas taikęs. Nesant duomenų, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimą reguliuojančias nuostatas (to neįrodžius), kitokia apeliantės nuomonė dėl tam tikrų įrodymų turinio neduoda pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis, pagrįstomis visa bylos medžiaga.

45. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010 ir kt.). Apeliacinės instancijos teismas laiko, kad kiti apeliacinio skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi ir neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl atskirai dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

46. Apibendrindama nurodytus argumentus ir padarytas išvadas dėl skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo, įvertinusi apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentus, materialiosios bei proceso teisės nuostatas, teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nagrinėjamoje byloje, priešingai nei teigia apeliantė, tinkamai pagal įstatymo reikalavimus tyrė ir teisingai įvertino byloje pateiktus įrodymus, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę, teisingai aiškino ir taikė materialinės teisės normas bei procesinės teisės normas ir priėmė teisėtą, pagrįstą sprendimą, kurio keisti ar naikinti, atsižvelgiant į apeliacinio skundo argumentus, nėra jokio teisinio ar faktinio pagrindo. Tai, kad apeliantė nesutinka su teismo išvadomis ir kitaip vertina teismo išanalizuotus įrodymus, nėra pagrindo pripažinti teismo išvadas nepagrįstomis. Dėl nurodytų motyvų teisėjų kolegija apeliacinį skundą atmeta, o skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą palieka nepakeistą (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

47. CPK 93 straipsnio 1 dalies nuostatos numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.

48. Atsižvelgus į tai, kad šiuo procesiniu sprendimu pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, atsakovas turi teisę į jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą už atsiliepimo į ieškovės apeliacinį skundą parengimą.

49. Kadangi atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių jo patirtas bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme, apeliacinės instancijos teismas dėl šių išlaidų priteisimo toliau nepasisako.

50. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro mažesnę nei 8,00 Eur sumą, todėl pagal CPK 92 straipsnio, 96 straipsnio 6 dalį, Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymą Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ (aktuali redakcija, galiojanti nuo 2024 m. sausio 1 d.), valstybei šios bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 96 straipsnis).

51. Apeliacinės instancijos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos (CPK 331 straipsnio 6 dalis).

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325 straipsniu, 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

ieškovės apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 6 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Vilniaus apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo priėmimo dienos.