Panevėžio apygardos teismo nutartis, e2A-531-252/2020

Teismas: Panevėžio apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2020-11-03
Bylos Nr.: e2A-531-252/2020
Teisminio proceso Nr.: 2-68-3-39945-2018-0
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Eigirdas Činka, Vygintas Mažuika, Nijolė Danguolė Smetonienė
Ieškovas: akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“
Atsakovas: AAS „BTA Baltic Insurance Company“
Trečiasis asmuo: akcinė bendrovė „Klaipėdos vanduo“, uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio magija“, uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Baltija“, A. R., R. L., A. F., P. Š., J. Š., M. S., P. S.

Kategorijos

Civilinė byla Nr. e2A-531-252/2020 Teisminio proceso Nr. 2-68-3-39945-2018-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 2.6.4; 3.1.7.6; 3.3.1.14; 3.3.1.18.1; 3.3.1.20 (S)

PANEVĖŽIO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2020 m. lapkričio 3 d.Panevėžys

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eigirdo Činkos, Vyginto Mažuikos ir Nijolės Danguolės Smetonienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), veikdama Vilniaus apygardos teismo vardu, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-4248-854/2020 pagal ieškovės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“ ieškinį atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, dėl išmokėtų sumų priteisimo, tretieji asmenys – akcinė bendrovė „Klaipėdos vanduo“, uždaroji akcinė bendrovė „Senamiesčio magija“, uždaroji akcinė bendrovė „Mano būstas Baltija“(perėmęs uždaroji akcinė bendrovė „Danės būstas“ teises ir pareigas), A. R., R. L., A. F., P. Š., J. Š., M. S. ir P. S..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė draudimo bendrovė (toliau – ir ADB) „Gjensidige“ kreipėsi į teismą ieškiniu, kuriame reiškė subrogacinį reikalavimą ir prašė iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, priteisti 21 393,70 Eur žalos atlyginimą, 481 Eur žyminio mokesčio, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo ieškinio pateikimo dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei turėtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad reikalavimas reiškiamas akcinės bendrovės (toliau – ir AB) „Klaipėdos vanduo“ draudikui, nes trūkus vamzdžiui iki įvado apskaitos prietaiso, atsakomybė kyla Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.266 straipsnio 1 dalies pagrindu kaip statinio valdytojui.

3. Taip pat nurodė, kad 2018 m. gegužės 23 d. buvo gautas pranešimas apie įvykį (duomenys neskelbtini), kad 2018 m. gegužės 22 d. trūko vandens vamzdis, dėl ko buvo aplietas apdraustas ieškovės objektas. 2018 m. birželio 4 d. ir 2018 m. birželio 13 d. buvo atliktos apgadinto turto apžiūros ir nustatyti nuostoliai. Apskaičiuota išmokos suma už nekilnojamojo turto remontą 900 Eur. 2018 m. birželio 13 d. apžiūros metu buvo įvertinti sugadintų prekių kiekiai, sutikrinti įsigijimo dokumentai, prekių kainos ir prieita išvados, kad žala už drabužius yra 18 867 Eur, už bižuteriją iš netauriųjų metalų – 1 746,70 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė. Priteisė atsakovei iš ieškovės 1 100 Eur bylinėjimosi išlaidų ir 81,26 Eur bylinėjimosi išlaidų valstybei.

5. Pirmosios instancijos teismas nustatė faktines bylos aplinkybes, t. y. kad ieškovė pagal Įmonių draudimo sutartį apdraudė uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) „Senamiesčio magija“ parduotuvę, adresu (duomenys neskelbtini). Tuo pačiu buvo apdrausta įranga, baldai, inventorius ir prekių atsargos. Draudimo laikotarpis – nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2019 m. sausio 9 d. 2018 m. gegužės 23 d. registruotu pranešimu apie įvykį nurodyta, kad 2018 m. gegužės 22 d. trūko namo šalto vandens vamzdis rūsyje ir stipriai užpylė parduotuvės sandėlį. 2018 m. birželio 4 d. turto draudiko turto apžiūros akte nurodyta, kad sugadinta patalpa – rūsys, prekės, spinta ir spintelė, kiliminė danga. 2018 m. birželio 13 d. turto apžiūros akte pakartoti minėti sugadinimai ir papildomai nurodyti prekių kiekiai ir bendra vertė. Taip pat pateiki UAB „Senamiesčio magija“ buhalterinės apskaitos dokumentai, nurodytos kainos, pateikta nepatvirtinta likučių ataskaita laikotarpiu nuo 2018 m. gegužės 1 d. iki 2018 m. gegužės 31 d. Viso ieškovės paskaičiuota nuostolių suma, atėmus 120 Eur išskaitą, yra 21 393,70 Eur, kurią ieškovė 2018 m. liepos 3 d. išrašyta pažyma informavo klientą. 2018 m. liepos 23 d. gautas utilizavimo aktas, kurį pasirašė UAB „Senamiesčio magija“ darbuotojai.

6. Teismas nustatė, kad ieškovė 2018 m. birželio 12 d. kreipėsi į AB „Klaipėdos vanduo“, kad pastaroji pateiktų informaciją apie 2018 m. gegužės 22 d. įvykį. Trečiasis asmuo nurodė, kad yra jo civilinės atsakomybės draudikas ir informavo, kad pastarajam yra pranešta apie įvykį. Tarp atsakovės ir trečiojo asmens sudaryta civilinės atsakomybės draudimo sutartis Nr. BCAD 024876.

7. Byloje taip pat nustatyta, kad įvykis įvyko dėl to, kad vamzdis iki įvadinio skaitliuko paveiktas korozijos, todėl įvyko tinklų avarija. Tą pačią dieną avarija buvo lokalizuota ir sustabdytas vandens nutekėjimas. Atsakovė atsisakė išmokėti draudimo sumą, nes jai apie įvykį pranešta pavėluotai ir ieškovė nesudarė turto apžiūros, kuriam buvo padaryta žala, galimybės.

8. Teismas nustatė, kad ieškovė paklausimą dėl įvykio pateikė 2018 m. birželio 18 d., o trečiasis asmuo savo draudiką apie įvykį telefonu informavo 2018 m. birželio 19 d., nors apie įvykį jam buvo žinoma iš karto įvykus įvykiui, nes būtent trečiasis asmuo likvidavo avariją ir sutiko su tuo, kad trūkęs vamzdis yra jo atsakomybės ribose. Todėl teismas konstatavo, kad AB „Klaipėdos vanduo“ turėjo ir galėjo apie įvykį pranešti savo draudikui nedelsiant jam įvykus, nepažeisdama sutartimi nustatyto 3 darbo dienų termino. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad trečiasis asmuo savo draudiką apie įvykį informavo praėjus beveik mėnesiui po jo. Todėl teismas sprendė, kad pavėluotas pranešimas atėmė iš atsakovo galimybę tinkamai ištirti įvykį bei jo priežastis ir nustatyti žalos dydį, todėl jam negali kilti atsakomybė už įvykio metu atsiradusią žalą.

9. Teismas pasisakė ir dėl subjekto, kuris atsakingas už trūkusio vamzdžio eksploataciją. Kadangi šalinant įvykio sukeltas pasekmes, nebuvo nustatyta kurioje vietoje vamzdis yra trūkęs, avarija buvo pašalinta įvelkant naują vamzdį, kuris skirtas išimtinai aptarnauti namui (duomenys neskelbtini), kad vanduo vartotojus pasiekia per vientisą inžinierinių įrenginių kompleksą, teismas sprendė, kad pagal Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo (toliau – ir GVTNTĮ) 2 straipsnio 26 punktą bei 16 straipsnio 13 dalį (redakcija galiojusi įvykio dieną) bei ta aplinkybe, kad byloje nėra sutarties, kurioje būtų nurodytos abonentui ir (ar) vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto ribos su viešuoju vandens tiekėju, AB „Klaipėdos vanduo“ nėra šio vamzdžio savininkė ir įvado statytoja. Todėl jai netenka atsakomybė dėl minėto vamzdžio pažeidimo.

10. Pasisakydamas dėl to kam priklauso vamzdis, vedantis į (duomenys neskelbtini) nuo esančio šulinio gatvėje, teismas konstatavo, kad jis priskirtinas vandens vartotojo infrastruktūrai, yra šio daugiabučio namo inžinerinės sistemos dalis ir šio namo bendraturčių dalinė nuosavybė. Konstatavo, kad aplinkybė, jog vamzdis prasideda šulinyje, esančiame už namo (duomenys neskelbtini), bendraturčių nuosavybės ribos, savaime nelemia aiškinimo, kad jis nėra jų geriamojo vandens infrastuktūros dalis.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai

11. Ieškovė ADB „Gjensidige“ apeliaciniu skundu prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti pilna apimtimi bei priteisti turėtas bylinėjimosi išlaidas.

12. Nesutinka su skundžiamo teismo sprendimo motyvais, kad AB „Klaipėdos vanduo“ laiku nepranešus apie įvykį savo draudikui, įvykis tampa nedraudžiamuoju. Lietuvos Respublikos draudimo įstatymo (toliau – ir DĮ) 98 straipsnio 7 dalis numato, kad draudikas privalo įrodyti aplinkybes, kad jis atleidžiamas nuo draudimo išmokos mokėjimo. Tokių aplinkybių atsakovė neįrodė.

13. Toliau apeliantė cituoja kasacinio teismo praktiką kada yra savarankiški pagrindai, kurie sukelia teisines pasekmes išmokai. Akcentuoja, jog aplinkybės, kad atsakovė negalėjo tinkamai ištirti įvykio bei nustatyti žalos dydžio, niekaip savaime nepadaro įvykio nedraudžiamuoju, kadangi visas šias aplinkybes ištyrė bei žalos dydį nustatė ieškovė, gavusi tam visas reikiamas prieigas bei žalos dydį pagrindžiančius dokumentus.

14. Pabrėžia, kad teismas konstatavo, jog šioje byloje nenustatytos sąlygos AB „Klaipėdos vanduo“ civilinei atsakomybei kilti, o tai reiškia, kad atsakovės atžvilgiu pareikštas ieškinys laikytinas nepagrįstu. Su tokia teismo išvada apeliantė nesutinka. Nurodo, kad siekiant nustatyti subjektą, atsakingą už trūkusio vamzdžio eksploataciją, yra būtina įvertinti atsakomybės ribas eksploatavimo prasme. Bendrojo naudojimo objektų aprašo tipinės formos, kurią patvirtino aplinkos ministras 2010 m. lapkričio 2 d. įsakymu Nr. D1-895, II skyriaus nuostatose yra aiškiai nurodyta, kad daugiabučio namo bendrojo naudojimo vandentiekio sistemą sudaro geriamojo vandens vamzdynai ir uždaromoji armatūra pastato viduje nuo geriamojo vandens apskaitos prietaiso namo įvade iki patalpų įvado atšakos, įskaitant patalpų jungiamojo vamzdžio ir stovo jungtį, jei vandens tiekimo sutartyje nenustatytos kitos ribos. Kadangi su geriamojo vandens tiekėju nebuvo sudaryta sutarčių, kurių pagrindu būtų nustatyta kitokia daugiabučio namo bendrosios nuosavybės riba, 2015 m. rugsėjo 14 d. buvo parengtas daugiabučio namo (duomenys neskelbtini) bendrojo naudojimo objektų aprašas Nr. 84-DB. Būtent šiame apraše ir yra nurodytos ribos, kurios identiškai atitinka aukščiau minėto ministro įsakymo nuostatas. Todėl akivaizdu, kad trūkusio vamzdžio vamzdyno dalis yra ne daugiabučio namo bendrojo naudojimo objektas ir už jo priežiūra nėra atsakingi daugiabučio namo bendraturčiai.

15. Mano, kad nepagrįstai teismas vertino, kad AB „Klaipėdos vanduo“ likvidavus įvykusios avarijos padarinius, atliktų darbų neperdavus daugiabučio namo bendraturčiams yra tik jų aplaidumas darbe. Būtent šios aplinkybės kaip tik suponuoja išvadą, jog AB „Klaipėdos vanduo“ yra atsakinga už trūkusio vandentiekio dalis ir ji yra geriamojo vandens tiekėjo eksploatuojamoje geriamojo vandens tiekimo sistemos dalyje. Būtent trečiojo asmens neteisėti veiksmai, pasireiškę netinkama vandentiekio vamzdyno priežiūra yra priežastiniame ryšyje.

16. Nurodo, kad pirmos instancijos teismas pažeidė įrodymų vertinimo taisykles, atliko formalų bylos faktinių aplinkybių ir joje esančių įrodymų vertinimą, pažeidė Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) nustatytas ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles, netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius bei draudiko pareigų apimtį.

Atsiliepimas

17. Atsiliepimu į apeliacinį skundą atsakovė AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikianti per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

18. Nurodo, kad pareiškus subrogacinį reikalavimą, yra taikomos ne draudimo sutarties ir ne draudimo teisės normos, o tos normos, kurios reglamentuoja prievolę, siejančią nukentėjusį ir žalą padariusį asmenį. Todėl turi būti taikomos deliktinės civilinės atsakomybės santykiai.

19. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas dalyje dėl subjekto, atsakingo už trūkusio vamzdžio eksploataciją, yra motyvuotas ir pagrįstas. Pagrįsti teismo motyvai, kad esant vientisam vamzdžiui nėra nustatyta kurioje dalyje jis trūko ar lauke, ar namo sienoje, ar rūsio viduje. Būtent šią aplinkybę patvirtino apklaustas liudytoju AB „Klaipėdos vanduo“ darbuotojas, kuris likvidavo avariją.

20. Toliau atsakovas cituoja GVTNTĮ nuostatas, kurios apibrėžia vandens tiekimo infrastruktūros vietą bei vietą, nuo kurios laikoma, kad vamzdis yra daugiabučio bendraturčių nuosavybė. Taip pat akcentuoja tą aplinkybę, kad trūkęs vamzdis yra išskirtinai skirtas aptarnauti (duomenys neskelbtini) namą, kita viešojo tiekėjo sistema, kaip ir gretimų namų sistemos gali funkcionuoti nuo jo nepriklausomai. Todėl pagrįstai teismas nustatė, kad vamzdis priskirtinas vandens vartotojų infrastuktūrai, yra šio daugiabučio namo inžinerinės sistemos dalis, taigi yra šio namo bendraturčių dalinė nuosavybė.

Atsiliepimas

21. AB „Klaipėdos vanduo“ atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo jo netenkinti, o sprendimą palikti nepakeistą. Trečiasis asmuo vadovaujasi GVTNTĮ nuostatomis ir mano, kad teismas pagrįstai nustatė subjektą, kuriam priklauso trūkęs vamzdis.

22. Trečiasis asmuo cituoja CK 4 knygos 82 ir 83 straipsnių nuostatas ir konstatuoja, kad teisinis reglamentavimas konkrečiai apriboja administratoriaus teikiamų paslaugų ratą. Pažymi, kad bendro naudojimo patalpose administratorius turi pareigą net ir be savininkų sutikimo imtis atitinkamų priemonių, siekiant likviduoti avarinį gedimą ir užtikrinti bendrojo naudojimo inžinierinių sistemų saugų naudojimą.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

23. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje byloje absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatyta.

24. Ginčas byloje kilo dėl draudiko, išmokėjusio draudėjui pagal draudimo sutartį draudimo išmoką už užliejimu sugadintą turtą, reikalavimo priteisti išmokėtą sumą subrogacijos teise iš atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudiko. Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo ieškinys dėl išmokėtų sumų priteisimo atmestas, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas pagal apeliacinio skundo argumentus.

25. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovė ADB „Gjensidige“, be kita ko, prašė priteisti iš atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, 21 393,70 Eur žalos atlyginimą. Ieškovė savo reikalavimą grindė tuo, kad 2018 m. sausio 4 d. su draudėju UAB „Senamiesčio magija“ sudarė Įmonių turto draudimo sutartį GJELT Nr. 2608933, kuria apdraudė parduotuvę adresu (duomenys neskelbtini), taip pat šiuo adresu esančius baldus, įrangą, inventorių ir prekių atsargas nauja verte laikotarpiu nuo 2018 m. sausio 10 d. iki 2019 m. sausio 9 d. Ieškovė 2018 m. gegužės 23 d. gavo draudėjo pranešimą, kad 2018 m. gegužės 22 d. trūko namo šalto vandens vamzdis rūsyje ir buvo stipriai užpiltas parduotuvės sandėlis. Ieškovė dėl šio draudžiamojo įvykio draudėjui išmokėjo 21 393,70 Eur draudimo išmoką. Ieškovė išmokėtą draudimo išmoką prašė priteisti iš atsakovės, kadangi, ieškovės nuomone, už trūkusį vandens vamzdį buvo atsakinga vandens vamzdžio valdytoja AB „Klaipėdos vanduo“, kuri savo civilinę atsakomybę buvo apdraudusi atsakovės civilinės atsakomybės draudimo sutartimi Nr. BCAD Nr. 024876. Pirmosios instancijos teismas 2020 m. vasario 13 d. sprendimu ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad nenustatytos sąlygos AB „Klaipėdos vanduo“ civilinei atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnį kilti, kadangi ieškovė neįrodė nei AB „Klaipėdos vanduo“ veiksmų neteisėtumo, už kuriuos galėtų kilti jos civilinės atsakomybės draudiko – šios bylos atsakovės, atsakomybė, nei atsakovės atsakomybė už savo draudėjo veiksmus.

26. Ieškovė ADB „Gjensidige“ su tokiu pirmosios instancijos teismo teisiniu vertinimu nesutinka, apeliacinį skundą argumentuodama tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias draudimo teisinius santykius bei draudiko pareigų apimtį. Apeliantė nurodo, kad žalos atsiradimą nulėmusi trūkusi vandentiekio vamzdyno dalis yra ne daugiabučio namo bendraturčių, o geriamojo vandens tiekėjo AB „Klaipėdos vanduo“ eksploatuojamoje geriamojo vandentiekio vamzdyno dalyje, todėl AB „Klaipėdos vanduo“ yra atsakinga už tinkamą jos būklę ir priežiūrą. AB „Klaipėdos vanduo“ neteisėti veiksmai pasireiškė netinkama vandentiekio vamzdyno priežiūra. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti tokiems apeliantės argumentams.

27. CK 6.1015 straipsnis nustato, jog draudikui, išmokėjusiam draudimo išmoką, pereina teisė reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens. CK 6.1015 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius.

28. Kai ieškinys dėl žalos atlyginimo grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), taigi reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Delikto pagrindu atsiradę santykiai yra deliktinės civilinės atsakomybės santykiai, todėl jiems taikomos atitinkamos civilinės atsakomybės taisyklės. Aplinkybė, kad tokį reikalavimą pareiškė draudikas, išmokėjęs turto draudimo išmoką nukentėjusiam draudėjui, nekeičia santykių, iš kurių toks reikalavimas kildinamas, prigimties. Subrogacijos atveju turto draudikas perima draudėjo, t. y. nukentėjusio asmens teises į žalos atlyginimą tiek specialiosios (CK 6.1015 straipsnis), tiek ir bendrosios (CK 6.101 straipsnio 4 dalies 4 punktas) normų pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017).

29. Kai atsakingas už žalą asmuo yra apsidraudęs savo civilinę atsakomybę, sudarydamas civilinės atsakomybės draudimo sutartį, tokio asmens (draudėjo pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį) padarytą žalą atlygina draudikas pagal civilinės atsakomybės draudimo sutarties sąlygas. Taigi nukentėjusiam asmeniui pagal turto draudimo sutartį išmoką sumokėjęs draudikas turi teisę nukreipti savo reikalavimą dėl draudimo išmokos grąžinimo atsakingo už žalą asmens draudikui pagal civilinės atsakomybės draudimo sutartį. Sprendžiant dėl šio draudiko atsakomybės apimties reikšmingos tampa civilinės atsakomybės draudimo sutarties nuostatos, apibrėžiančios draudiko atsakomybės ribas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-413-378/2017).

30. Nagrinėjamoje byloje ieškinys dėl žalos atlyginimo atsakovei grindžiamas neteisėtu turto sugadinimu (deliktu), reikalavimas kyla iš deliktinės civilinės atsakomybės. Dėl to, kad ieškinyje atsakingu už žalą įvardijamas asmuo, t. y. AB „Klaipėdos vanduo“, buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę, žalą patyręs asmuo, t. y. UAB „Senamiesčio magija“ turėtų teisę reikalauti žalos atlyginimo iš atsakingo už žalą asmens draudiko. Ieškovė ADB „Gjensidige“, perėmusi žalą patyrusio draudėjo reikalavimo teisę, taip pat turi teisę reikšti reikalavimą atsakingo už žalą asmens draudikui. Žalą patyrusio asmens, t. y. UAB „Senamiesčio magija“, ir atsakingo už žalą asmens draudiko, t. y. AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančio per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, nesiejo sutartiniai santykiai. Atsakingo už žalą asmens civilinės atsakomybės draudiko atsakomybė žalą patyrusiam asmeniui kyla ne sutarties, bet įstatymo pagrindu: DĮ 94 straipsnyje nustatyta, kad nukentėjęs trečiasis asmuo turi teisę tiesiogiai reikalauti, kad draudikas, apdraudęs atsakingo už žalą asmens civilinę atsakomybę, išmokėtų draudimo išmoką. Taigi šiuo atveju yra ieškovės ADB „Gjensidige“ ir atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, ginčas dėl deliktinės civilinės atsakomybės. ADB „Gjensidige“ subrogacijos teisę atsakingo už žalą asmens draudikui AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiam per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, turi įgyvendinti pagal tas taisykles, kuriomis būtų įgyvendinęs nukentėjęs asmuo, t. y. UAB „Senamiesčio magija“, jeigu jis nebūtų sudaręs Įmonių turto draudimo sutarties, t. y. pagal deliktinės civilinės atsakomybės nuostatas.

31. CK 6.266 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žalą, padarytą dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų, įskaitant kelius, sugriuvimo ar kitokių jų trūkumų, privalo atlyginti šių objektų savininkas (valdytojas), jeigu neįrodo, kad buvo šio kodekso 6.270 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos aplinkybės (nenugalima jėga, nukentėjusio asmens tyčia ar didelis neatsargumas). Šioje normoje įtvirtinta „griežtoji atsakomybė“, t. y. atsakomybė be kaltės. Tai reiškia, kad šiai normai taikyti būtina nustatyti įstatyme nurodyto objekto, kuris sugriuvo ar turėjo kitokių trūkumų, valdymo faktą, žalos asmeniui padarymą ir objekto sugriuvimo ar kitokių trūkumų bei padarytos žalos priežastinį ryšį, tačiau nenustatinėjami neteisėti statinio valdytojo veiksmai ir jo kaltė. Toks reglamentavimas suponuoja išvadą, kad statinių savininkai ir teisėti valdytojai turi prisiimti riziką ir atlyginti dėl statinių sugriovimo ar kitokių trūkumų padarytą žalą net ir tais atvejais, kai ėmėsi visų prieinamų priemonių, buvo rūpestingi ir atidūs, kad žalos neatsirastų, bet ji vis dėlto atsirado, be to, skatinami tiek statinių statybos proceso, tiek jų naudojimo bei priežiūros metu, ypač atidžiai laikytis statybą reglamentuojančių ir kitų teisės aktų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-563-687/2015).

32. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog pagal CK 6.266 straipsnio 1 dalį civilinė atsakomybė atsiranda be kaltės būtent tada, kai žala padaryta dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų. Tik už tokiu būdu padarytą žalą pastato savininkas (valdytojas) atsako be kaltės. Kitais atvejais, t. y. už žalą, padarytą ne dėl pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų sugriuvimo ar dėl kitokių jų trūkumų, pastatų savininkas (valdytojas) atsako bendraisiais pagrindais, t. y. esant visoms žalą padariusio asmens civilinės atsakomybės sąlygoms (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; 2007 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-554/2007; 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009; 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-378/2009; 2010 m. spalio 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-152/2010; kt.).

33. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį skolininku gali būti ne tik objekto savininkas, bet ir jo valdytojas. Statinio, pastato ar kitokios konstrukcijos, įskaitant kelius, valdymas pagal CK 6.266 straipsnį suprantamas kaip objekto turėjimas savo žinioje ir teisė daryti jam ūkinį bei fizinį poveikį. Valdytoju gali būti laikomas asmuo, kuriam daiktinės ar prievolinės teisės pagrindu pavesta eksploatuoti, prižiūrėti ar tvarkyti objektą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2005 m. spalio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-365/2005; teisėjų kolegijos 2009 m. kovo 24 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-62/2009). Pagal CK 6.266 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad pastatų, statinių, įrenginių ar kitokių konstrukcijų savininkas (valdytojas) yra asmuo, viešame registre nurodytas kaip jų savininkas (valdytojas). Ši prezumpcija gali būti paneigta. Tai reiškia, kad, esant registracijos duomenims viešame registre, jame nurodytas asmuo gali įrodyti, kad atsakingas už žalą asmuo iš tikrųjų yra kitas. Juo gali būti objekto savininkas ar valdytojas, nors jo teisės ir nebūtų įregistruotos viešame registre (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-222/2011).

34. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad vien draudimo išmokos faktas nėra pagrindas tenkinti subrogacinį reikalavimą. Deliktinė civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos civilinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-3-474-219/2017).

35. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas, įvertinęs surinktus įrodymus, nustatė, kad su viešuoju vandens tiekėju AB „Klaipėdos vanduo“ nebuvo sudaryta sutartis, kurioje būtų nurodytos abonentui ir (ar) vartotojui nuosavybės teise priklausančio ar kitaip valdomo ir (arba) naudojamo turto ribos. Pirmosios instancijos teismas taip pat nustatė, jog į bylą nebuvo pateikta duomenų, patvirtinančių, jog AB „Klaipėdos vanduo“ būtų perėmusi vandentiekio įvadą valdyti ar naudoti kitais teisiniais pagrindais, kad AB „Klaipėdos vanduo“ kada nors priklausė ar šiuo metu priklauso nuosavybės teisė į vandentiekio įvadą, kuris jungia vandentiekio liniją su pastato, (duomenys neskelbtini), vidaus tinklais, ar kad AB „Klaipėdos vanduo“ yra ginčo įvado statytoja ar statybas perėmusi iš kito statytojo. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai, kad nuosavybės teisė į ginčo įvadą nėra įregistruota Nekilnojamojo turto registre. Teisėjų kolegija pritaria šioms pirmosios instancijos teismo nustatytoms faktinėms aplinkybėms bei jų pagrindu padarytai išvadai, kad nagrinėjamu atveju trūkusio vamzdžio atkarpa nėra priskiriama geriamojo vandens tiekėjo infrastuktūrai, todėl nenustatytos sąlygos AB „Klaipėdos vanduo“ civilinei atsakomybei pagal CK 6.266 straipsnį kilti (CPK 12, 176-177, 185 straipsniai). Tokia pirmosios instancijos teismo išvada yra pagrįsta byloje nustatytais faktiniais duomenimis bei padaryta tinkamai aiškinant materialiosios teisės normas, reglamentuojančias statinių savininko (valdytojo) atsakomybę bei tinkamai nustatančias atsakomybės ribas žalos dėl geriamojo vandens tiekimo sistemoje atsiradusių defektų padarymo atveju. Apeliantės akcentuojama aplinkybė, jog geriamojo vandens tiekėjas AB „Klaipėdos vanduo“ pats lokalizavo ir likvidavo įvykusios avarijos padarinius, taip pat šių darbų vykdymo neperdavė daugiabučio namo bendraturčiams, teismo padarytų išvadų savaime nepaneigia ir nepatvirtina, jog trūkusi vandentiekio dalis yra geriamojo vandens tiekėjo eksploatuojamoje geriamojo vandens tiekimo sistemos dalyje.

36. Minėta, jog statinio savininko (valdytojo) civilinė atsakomybė kyla tik tuomet, kai nustatomos visos deliktinės atsakomybės sąlygos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 6 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-148-248/2019). Kai neįrodyta bent viena iš būtinųjų sąlygų, civilinė atsakomybė negali būti taikoma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 13 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-1089-701/2019). Nagrinėjamu atveju apeliantei neįrodžius objekto, kuris turėjo trūkumų, AB „Klaipėdos vanduo“ nuosavybės (valdymo) fakto, taigi ir veiksmų neteisėtumo, AB „Klaipėdos vanduo“ civilinės atsakomybės draudiko – atsakovės atžvilgiu deliktinė atsakomybė negali būti taikoma, nepriklausomai nuo kitų deliktinės atsakomybės sąlygų nustatymo (nenustatymo).

37. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog atsakovė neįrodė jokių aplinkybių atleidžiančių ją nuo draudimo išmokos mokėjimo, įvykęs įvykis atitiko visus taisyklėse nustatytus draudžiamojo įvykio reikalavimus. Teisėjų kolegija tokius apeliantės argumentus atmeta kaip nepagrįstus.

38. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas ieškinį draudikui atmetė, be kita ko, pripažinęs, kad draudėjas AB „Klaipėdos vanduo“ šiuo atveju buvo ypač nerūpestingas, laiku (sutarties bendrosios dalies 8.1. papunktyje nustatytu terminu) nepranešdamas savo draudikui apie galimai įvykusį draudiminį įvykį. Tokia draudėjo pareiga ir jos nevykdymo pasekmės įtvirtintos CK 6.1012 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 2 dalį tokiais atvejais draudikas turi teisę atsisakyti išmokėti draudimo išmoką arba ją sumažinti, išskyrus atvejus, kai įrodoma, kad apie draudiminį įvykį draudikas sužinojo laiku arba kai nepranešimas apie draudiminį įvykį neturi įtakos draudimo pareigai išmokėti draudimo išmoką. DĮ 82 straipsnio 7 dalyje detaliau išdėstyti kriterijai, į kuriuos privalo atsižvelgti draudikas, atsisakydamas mokėti arba sumažindamas draudimo išmoką dėl to, jog draudėjas pažeidė draudimo sutarties sąlygas: draudėjo kaltė, draudimo sutarties sąlygų pažeidimo sunkumas, priežastinio ryšio su draudiminiu įvykiu buvimas, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydis.

39. Bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas, įvertinęs faktines aplinkybes ir ypač tai, kad AB „Klaipėdos vanduo“ apie draudiminį įvykį atsakovei pranešė tik praėjus beveik mėnesiui nuo įvykio ir ieškovė turto, kuriam padaryta žala, apžiūrai nepateikė, dėl ko atsakovei išnyko bet kokios galimybės ištirti draudiminį įvykį, jo priežastis, o taip pat nustatyti žalos dydį, pagrįstai pripažino egzistuojant savarankiškam pagrindui teigti, jog atsakovės atsakomybė už įvykio metu atsiradusią žalą nekyla. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl atsisakymo mokėti draudimo išmoką, pirmiau aptartų kriterijų nepažeidė.

40. Kasacinio teismo ne kartą nurodyta, kad draudimo sutartis yra rizikos sutartis, pagal kurią draudikas perima iš draudėjo nuostolių atsiradimo riziką; be to, tai yra fiduciarinė, t. y. grindžiama jos šalių didžiausio tarpusavio pasitikėjimo principu (lot. uberrimae fidei), sutartis; dėl to draudimo sutarties šalys privalo būti viena kitai absoliučiai atviros ir atskleisti viena kitai visą informaciją, kuri gali būti reikšminga šiai sutarčiai sudaryti bei jos sąlygoms nustatyti ir vykdyti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2000 m. gegužės 3 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-486/2000; 2001 m. birželio 7 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-7-397/2001; 2003 m. gegužės 5 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-546/2003; kt.). Įvardyti draudimo sutarties ypatumai lemia didesnę šios sutarties šalių pareigą bendradarbiauti ir kooperuotis (CK 6.38 straipsnio 3 dalis), taip pat didesnį atidumą ir rūpestingumą viena kitos atžvilgiu. Tos pačios taisyklės taikytinos ir draudimo įmonėms (draudikams), kurie pareiškia regresinius reikalavimus asmenims, atsakingiems už padarytą žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-78/2010).

41. Teisėjų kolegija pažymi, jog draudikui, pareiškusiam regresinį reikalavimą asmeniui, atsakingam už padarytą žalą, taip pat tektų įrodinėti, jog išmokant draudimo išmoką trečiajam asmeniui (nukentėjusio asmens turto draudikui), jis tinkamai vykdė pareigą bendradarbiauti, rūpinosi ekonomišku žalos atlyginimo prievolės vykdymu, pareikalavo patikimų žalos atlyginimo įrodymų, kitaip tariant, kad išmokėtas žalos atlyginimo dydis trečiajam asmeniui (draudėjui) yra pagrįstas. Nustačius, kad draudikas šių pareigų neatliko, o rėmėsi žalos dydžio nustatymo dokumentais, kurie prieštaringi, nepagrindžia ar patikimai ir tikrai neįrodo realių nuostolių dydžio, atsiranda pagrindas mažinti regreso tvarka prašomą priteisti sumą ar regresinį ieškinį visiškai atmesti dėl to, kad nuostoliai neįrodyti (CK 6.249 straipsnis, CPK 178 straipsnis). Būtent draudikui tektų įrodinėjimo našta, kad jis dėjo visas pastangas ir bendradarbiaudamas su savo draudėju siekė ekonomiškai įvykdyti jo žalos atlyginimo prievolę. Dėl nurodyto atmestinas kaip nepagrįstas apeliantės argumentas, jog aplinkybė, kad atsakovė negalėjo tinkamai ištirti įvykio bei nustatyti žalos dydžio, savaime nepašalina jos pareigos atlyginti žalą, kadangi visas šias aplinkybes ištyrė bei žalos dydį nustatė ieškovė, gavusi visą informaciją iš savo draudėjo.

42. Apeliaciniame skunde nurodoma ir tai, kad pirmosios instancijos teismas atliko tik formalų bylos faktinių aplinkybių ir joje esančių įrodymų vertinimą, pažeidė CPK nustatytas ir kasacinio teismo praktikoje išplėtotas įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles.

43. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių. CPK 185 straipsnyje nurodyta, kad teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas turi būti grindžiamas įrodymų lygybės principu, laikantis nuostatos, kad visi įrodymai turi vienokią ar kitokią įrodomąją vertę ir kad nė vieno negalima nemotyvuotai atmesti ar laikyti svaresniu, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktinius duomenis, teismas privalo vadovautis ir teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. lapkričio 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-465-686/2016, 19).

44. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamo sprendimo turinį, apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, nustatytus faktinius bylos duomenis, sprendžia, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo pripažinti, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė procesines įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisykles (CPK 176, 177, 178, 185 straipsniai). Iš skundžiamo sprendimo turinio matyti, kad jis vertino byloje surinktų įrodymų visetą, pasisakė dėl jų įrodomosios reikšmės. Skundžiamame sprendime įvertintos ir atskleistos faktinės aplinkybės, susijusios su ieškovės reikalavimu. Apeliantės nesutikimas su įrodymų ir bylos aplinkybių vertinimu nesudaro pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo išvadomis. Vien ta aplinkybė, jog pirmosios instancijos teismas padarė kitokias išvadas, nei tikėjosi apeliantė, savaime nereiškia, kad buvo pažeistos įrodymų vertinimo taisyklės (CPK 185 straipsnis). Teisėjų kolegija nenustatė, kad teismo sprendimas būtų priimtas neįvertinus byloje surinktų įrodymų, kurie turi įtakos priimant sprendimą, visumos, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl įrodinėjimą reglamentuojančių teisės normų pažeidimo atmestini.

45. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad teismas, spręsdamas pareikšto ieškinio ar apeliacinio skundo pagrįstumo klausimą, tiria ir vertina įvairias bylos aplinkybes, pasisako, kurias aplinkybes laiko nustatytomis, teisiškai jas kvalifikuoja, nurodo, kokie teisiniai santykiai saisto ar, priešingai, nesaisto bylos šalių (CPK 270 straipsnio 4 dalis, 331 straipsnio 4 dalis). Šios teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir padarytos išvados turi prejudicinę reikšmę (CPK 182 straipsnio 2 punktas) ir res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią (CPK 279 straipsnio 4 dalis). Vadinasi, teismo sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje, siekdamas teisingai išspręsti konkretų ginčą, teismas gali konstatuoti aplinkybes ir padaryti išvadas, kurios ne tik tiesiogiai siejasi su teismo sprendimo (nutarties) rezoliucine dalimi ir ją pagrindžia, bet gali sukelti atskirus teisinius padarinius ir už konkretaus ginčo (bylos) ribų (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. balandžio 23 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-238-915/2015).

46. Teisėjų kolegija, vadovaudamasi pirmiau nurodyta teismų praktika, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuo šulinio (duomenys neskelbtini) gatvėje į (duomenys neskelbtini) namą vedantis vamzdis priskirtinas vandens vartotojų infrastruktūrai, yra šio daugiabučio namo inžinerinės sistemos dalis, taigi, šio namo bendraturčių dalinė nuosavybė, turi svarbią teisinę reikšmę, nes apibrėžia ir nustato byloje trečiaisiais asmenimis dalyvaujančių asmenų – daugiabučio namo bendraturčių ir bendrojo naudojimo objektų administratoriaus – teisinių santykių pobūdį, kuris suponuoja atitinkamas jų teises ir pareigas žalos atlyginimo teisiniuose santykiuose. Ši teismo išvada, neturėdama jokios įtakos nagrinėjamos bylos baigčiai, nes buvo nagrinėjamas tik ieškinio dėl išmokėtų sumų priteisimo AB „Klaipėdos vanduo“ civilinės atsakomybės draudikui – atsakovei AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, pagrįstumo klausimas, turės įtakos kitų byloje dalyvaujančių asmenų santykiams ateityje. Pasibaigus teismo procesui šioje byloje, suinteresuoti asmenys savo teises ir pareigas galės įgyvendinti vadovaudamiesi teismo padarytomis išvadomis. Kilus naujam ginčui, sprendimo motyvuojamojoje dalyje teismo padarytos išvados gali turėti prejudicinę reikšmę ir res judicata (lot. teismo galutinai išspręstas klausimas) galią santykiams tarp ieškovės ir minėtų trečiųjų asmenų žalos atlyginimo klausimais, kurie nebuvo spręsti nagrinėjamoje byloje.

47. Vadovaudamasi išdėstytomis bylos aplinkybėmis ir kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismo išvada, jog nuo šulinio (duomenys neskelbtini) gatvėje į (duomenys neskelbtini) namą vedantis vamzdis priskirtinas vandens vartotojų infrastruktūrai, yra šio daugiabučio namo inžinerinės sistemos dalis, taigi, šio namo bendraturčių dalinė nuosavybė, šalintinas iš sprendimo motyvuojamosios dalies kaip perteklinis, t. y. neturintis tiesioginio ryšio su sprendimo rezoliucine dalimi, tačiau galintis turėti teisinių padarinių byloje dalyvaujantiems asmenims ateityje sprendžiant žalos atlyginimo teisinius santykius.

48. Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, išskyrus pirmiau nurodytą išvadą(47 punktas), kuri šiuo procesiniu sprendimu pripažinta pertekline, iš esmės tinkamai nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, visapusiškai ištyrė byloje pateiktus įrodymus ir juos tinkamai įvertino, tinkamai aiškino ir taikė procesinės ir materialinės teisės normas, todėl priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurio naikinti ar keisti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

49. Kiti neaptarti apeliacinio skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi ir nesudarantys pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Teismų praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį skundą apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. birželio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/2010; 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010 ir kt.).

50. Apeliacinio skundo netenkinus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos, o atsakovei priteistinos apeliacinės instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Iš bylos duomenų matyti, kad jos patirtas bylinėjimosi išlaidas sudaro 900 Eur advokato pagalbos išlaidos, rengiant atsiliepimą į apeliacinį skundą. Minėtos išlaidos, atsižvelgiant į apeliaciniame skunde keltų klausimų pobūdį, pateikto atsiliepimo argumentavimą, apimtį, taip pat į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio 8.11 punkto nuostatas (Teisingumo ministro 2015 m kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R-77 patvirtinta nauja redakcija), priteistinos iš apeliantės (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 96 straipsnio 1, 2 dalys, 98 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu, teisėjų kolegija

nutaria:

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. vasario 13 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš apeliantės akcinės draudimo bendrovės „Gjensidige“, juridinio asmens kodas 110057869, atsakovės AAS „BTA Baltic Insurance Company“, veikiančios per AAS „BTA Baltic Insurance Company“ filialą Lietuvoje, juridinio asmens kodas 300665654, naudai 900 Eur (devynių šimtų eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Ši Panevėžio apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Eigirdas ČinkaVygintas MažuikaNijolė Danguolė Smetonienė