Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

viešame teismo posėdyje nuotoliniu būdu per interneto platformą „Zoom“ žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo „If P&C Insurance AS“, veikiančio per ,,If P&C Insurance AS“ filialą ieškinį atsakovui ADB „Gjensidige“ dėl žalos atlyginimo,

Aprašomoji dalis

nustatė:

2020-07-21 sprendimu ADB „Gjensidige“ nutarė užbaigti žalos bylos administravimą nemokant draudimo išmokos. Iš draudimo taisyklių nuostatų akivaizdu, kad Draudėjui keliama pareiga elgtis itin atidžiai ir rūpestingai, gabenant reguliuojamos temperatūros krovinius, bei užtikrinti, kad būtų palaikoma tinkama temperatūra. Tačiau Draudėjas šių pareigų nevykdė. Visų pirma, transportavimo temperatūra buvo nurodyta važtaraštyje, kuris buvo įteiktas vairuotojui. Antra, kaip paaiškino Draudėjo atstovė, dar prieš pakraunant krovinį, vairuotojai žino apie tinkamą krovinio transportavimo ir laikymo temperatūrą, kadangi turi prieigą prie EXCEL transportavimo lentelės, kurioje tokie duomenys yra nurodomi. Trečia, vairuotojas V. S. pažymėjo, kad 2020-03-11 baigęs darbą paliko dokumentus mašinoje. Taigi vairuotojas E. P., pervarydamas transporto priemonę su kroviniu, turėjo galimybę pasitikrinti, koks tai krovinys ir kokioje temperatūroje jis privalo būti laikomas. Taip pat vairuotojas E. P. galėjo pasiskambinti už krovinį atsakingam vairuotojui V. S. pasiteirauti dėl krovinio laikymo sąlygų, šį užsakymą kuravusiam vadybininkui ar, galiausiai, pasižiūrėti informaciją, esančią EXCEL lentelėje ar važtaraštyje. Atsakovo teigimu, vairuotojas jokių pastangų išsiaiškinti aplinkybes dėl tinkamo temperatūros režimo apskritai nedėjo. Nei vienu iš paminėtų informacijos šaltinių nebuvo pasinaudota. Temperatūra buvo kardinaliai pakeista nesant tam jokio pagrindo. Taigi vairuotojo veiksmuose matomas akivaizdus neveikimas ir minimalių dėmesingumo bei atsargumo reikalavimų nepaisymas, kuris pripažintinas dideliu neatsargumu Taisyklių 3.6. p. prasme. Pažymėjo, kad pagal bendrą taisyklę draudikas nedraudžia atsakomybės dėl praradimo ar žalos reguliuojamos temperatūros kroviniams (Taisyklių 2.4.5. p.), tačiau draudimo sutartimi buvo sulygta dėl šio punkto taikymo išimties. Tuo tarpu dėl Taisyklių 3.6. p. taikymo draudimo sutarties šalys jokių išimčių nenumatė, taigi draudikas šios rizikos neprisiėmė.

Teismo posėdžio metu ieškovo atstovas prašė ieškinį tenkinti iš esmės ieškinyje nurodytais motyvais.

Teismo posėdžio metu atsakovo atstovė prašė ieškinį atmesti.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys atmestinas.

Bylos duomenimis nustatyta, kad UAB ,,Mantinga Food“ pagal Užsakymą Nr. (duomenys neskelbtini) 2020-03-12 į vežėjo UAB „Transport Leader“ transportą valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pakrovė įvairių sumuštinių krovinį, kurio bendras svoris buvo 5 217 kg. Krovinio vertė buvo nurodyta krovinį lydėjusioje sąskaitoje-faktūroje Nr. (duomenys neskelbtini) ir krovinio vertė be PVM buvo 6 828,36 EUR. Krovinio transportavimui užsakyme buvo nustatytas +4 - +6 laipsnių pagal Celsijų temperatūros režimas. Krovinys buvo pristatytas gavėjui sušaldytas, dėl to sumuštiniai negalėjo būti parduodami žmonėms, todėl prekių gavėjas jų atsisakė, o prekes lydėjusi sąskaita-faktūra buvo anuliuota. Sugadintą krovinį UAB „Mantinga Food“ perdavė utilizavimui.

Byloje nėra ginčo, kad krovinys sugadintas vežėjo vairuotojui pakeitus netinkamą krovinio temperatūros režimą.

CK 6.808 straipsnio 1 dalyje, apibrėžiant krovinio vežimo sutartį, nustatyta, kad pagal krovinio vežimo sutartį vežėjas įsipareigoja siuntėjo jam perduotą krovinį nugabenti į paskirties punktą ir išduoti turinčiam teisę gauti krovinį asmeniui (gavėjui), o siuntėjas (gavėjas) įsipareigoja už krovinio vežimą sumokėti nustatytą užmokestį.

Lietuvos teisėje didelis neatsargumas suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020; 2009-04-14 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-172/2009).

Šalių atstovai nesutinka dėl vairuotojo elgesio, pakeitus į netinkamą krovinio temperatūros režimą ir dėl to krovinį sugadinus, vertinimo. Ieškovo manymu, tai turi būti kaip klaida, kuri draudžiama draudiko, atsakovo teigimu – tai didelis neatsargumas, atleidžiantis draudiką nuo žalos atlyginimo. Atsakovas prašo taikyti draudimo rizikos išimtį ir nurodo vairuotojo didelį neatsargumą. Ieškovo teigimu, vairuotojas teiravosi sandėlio darbuotojos dėl krovinio temperatūros ir tai turi būti laikyta minimaliomis pastangomis, siekiant vykdyti sutartį. Draudimo sutartimi siekiama vežėją apsaugoti nuo klaidų ar netinkamų veiksmų krovinio vežimo procese.

Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad spręsdamas ginčą, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims paskirstyta įrodinėjimo pareiga, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. vasario 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011; kt.), o faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų visuma leidžia manyti, kad labiau tikėtina atitinkamą faktą buvus, nei jo nebuvus (tikimybių pusiausvyros principas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Teismas kiekvienoje konkrečioje situacijoje turi spręsti dėl byloje esančių įrodymų pakankamumo ir patikimumo, įvertinti, ar nėra prieštaravimų tarp įrodymų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-539/2013; kt.); be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais (CPK3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-129/2008; 2014 m. sausio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103/2014). Jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, todėl teismas įvertina byloje esančią informacinę medžiagą laikydamasis CPK nustatytų įrodymų sąsajumo, leistinumo ir įrodymų vertinimo taisyklių.

Pagal Lietuvos teismų praktiką ir teisės doktriną tyčiniams veiksmams prilygintinu neatsargumu laikomi tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas – neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020; 2011-07-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-334/2011).

Siekiant konstatuoti sąmoningą netinkamą vežėjo elgesį turi būti atsižvelgiama tiek į objektyviuosius, tiek į subjektyviuosius kriterijus. Objektyviaisiais kriterijais gali būti laikomas nustatytų taisyklių nepaisymas ar pažeidimas (kelių eismo taisyklių, krovinio apsaugos taisyklių, darbo ir poilsio režimo taisyklių, krovinio pristatymo nurodymų). Subjektyviuoju kriterijumi – sąmoningas vežėjo elgesys (veikimas ar neveikimas) žinant, kad dėl tokio elgesio veikiausiai kils neigiamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020; 2015-03-10 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-127-378/2015). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje vertinant vežėjui tenkančias pareigas yra pažymėta, jog vežėjui patikimas gabenti turtas, kurį jis privalo įteikti gavėjui, todėl jo įsipareigojimai verčia būti jį ypač pareigingą, t. y. labai atsargų ir atidų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020-03-16 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e3K-7-151-421/2020; 2009-07-21 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-267/2009).

Nagrinėjamoje byloje vertinant vežėjo vairuotojo-ekspeditoriaus E. P. elgesį objektyvaus kriterijaus aspektu, t. y. pagal pakankamai atidaus ir rūpestingo vairuotojo-ekspeditoriaus matą, darytina išvada, kad atsakovo elgesys neatitiko nurodyto kriterijaus.

Iš bylos medžiagos matyti, kad krovinys buvo pateiktas tinkamai. Gabenęs vežėjas V. S. tinkamai nustatė krovinio temperatūrą, tačiau kito vairuotojo E. P. veiksmai negali būti laikoma klaida ar suklydimu. Pirmiausia, krovinio gabenimo važtaraštyje buvo nurodyta krovinio laikymo temperatūra. Antra, transportavimo EXCEL lentelėje tokie patys duomenys taip pat nurodyti. Trečia, vairuotojas, prieš pakeisdamas temperatūros režimą, turėjo galimybę susisiekti su pradiniu vairuotoju, norėdamas pasitikslinti dėl krovinio tinkamos temperatūros. Sandėlininkai nelaikomi profesionaliais darbuotojais ar ekspertais, turinčiais žinių ir galinčiais konsultuoti vairuotojus dėl krovinių laikymo režimo.

Atsakovo vairuotojas yra profesionalus vairuotojas-ekspeditorius, todėl jam taikomi didesnio atidumo ir rūpestingumo, priimant vežti ir vežant krovinį, reikalavimai. Tuo labiau, šiai bylai svarbu pažymėti, kad krovinys vairuotojo V. S. buvo paliktas saugoti tinkamu temperatūros režimu. Jokių aplinkybių, kad vairuotojas E. P. galėjo įtarti kokį gedimą (šaldiklyje sugedus termostatui ar pan.) nenustatyta. Vien sandėlininko paaiškinimai dėl laikomų prekių rūšies negali būti laikomi pateisinamu neatsargumu ar ieškovo prašomomis pripažinti minimaliomis vairuotojo pastangomis. Taigi vežėjas pažeidė savo pareigą tinkamai užtikrinti krovinio gabenimą (krovinio būklės ir kokybės aspektu). Įvertinęs nurodytas aplinkybes, vairuotojų paaiškinimus bei kitą bylos medžiagą, teismas daro išvadą, kad atsakovo kaltės forma yra neatsargumas (CK 6.248 straipsnio 3 dalis).

CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai.

Taigi iš esmės nustatyta, kad vežėjas kaltas dėl krovinio sugadinimo ir turi būti atlyginti krovinio siuntėjui žala.

Kita vertus, atsakovas prašo jį atleisti nuo atsakomybės taikymo remdamasis Draudimo taisyklių 3.6 p. dėl nuostolių atsiradimo dėl didelio vairuotojo neatsargumo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – galimybė padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. birželio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-277/2011, 2011 m. balandžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-100/2011).

Iš tiesų kaip anksčiau sprendime konstatuota, vairuotojo E. P. veiksmai pripažinti nerūpestingais ir neatsargumu.

Viena vertus, draudikas su vežėju buvo sutaręs apdrausti reguliuojamos temperatūros krovinius. Kita vertus, individualiai nebuvo sutarta apdrausti vežėjo neatsargumą.

Draudimo apsaugą pervežant reguliuojamos temperatūros krovinius galima būtų taikyti, pavyzdžiui, įvykus šaldytuvo (šaldiklio) gedimams, sutrikimams ar pan. Tačiau tyčinis sąmoningas vairuotojo-ekspeditoriaus temperatūros pakeitimas iš tinkamos į netinkamą negali sukelti draudikui pareigos atlyginti dėl didelio neatsargumo padarytą žalą. Tokią žalą turėtų kompensuoti vežėjas arba kaltas asmuo – vairuotojas (jei su juo būtų sudaryta sutartis dėl tokios padarytos žalos atlyginimo).

Jeigu tam tikram faktui patvirtinti nėra tiesioginių įrodymų, o netiesioginiai įrodymai yra nepakankamos įrodomosios galios dėl to, kad jie yra faktinės būklės neatspindintys, apibendrinti duomenys, tai, jų nepatvirtinus pirminiais faktų šaltiniais, nesant kitų bylos aplinkybių, kurių visuma duotų pagrindą vertinti kitaip, turi būti vertinama, kad ieškinyje nurodytos aplinkybės neįrodytos dėl įrodymų nepakankamumo (CPK 185 straipsnis).

Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika vežėjo didelis neatsargumas, kuris, atsižvelgiant į konkrečios bylos aplinkybes, gali būti prilyginamas tyčiniams veiksmams, kurie yra pagrindas taikyti vežėjui visišką atsakomybę už krovinio praradimą, suprantamas kaip paprasčiausių atidumo ir rūpestingumo taisyklių nepaisymas, taip pat tokie asmens veiksmai, kurių šis, laikydamasis bent minimalių atsargumo ir rūpestingumo reikalavimų, nebūtų padaręs, arba neveikimas - neatlikimas visų įmanomų veiksmų, galėjusių sumažinti žalos atsiradimo riziką arba padėti jos išvengti, taip pat tokie sąmoningi, pakankamai tikslingi vežėjo vairuotojo veiksmai, dėl kurių kiltų grėsmė krovinio išsaugojimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje UAB „Rhenus Svoris“ v. „Uno Transport A/S“, bylos Nr. 3K-3-127- 378/2015).

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, kad turto draudimo sutartis yra rizikos sutartis. Draudėjas, sudarydamas turto draudimo sutartį, siekia apsaugoti savo ar trečiojo asmens (jei sutartis sudaryta trečiojo asmens naudai) turtinius interesus, susijusius su apdraudžiamu turtu, nuo rizikų, galinčių sukelti tam tikro dydžio nuostolius. Nuostolių atsiradimo riziką pagal sutartį perima draudikas, suteikdamas draudimo apsaugą – įsipareigodamas mokėti draudimo išmoką įvykus draudžiamajam įvykiui (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 10 dalis). Tačiau draudimo sutartimi draudimo objektui (draudėjo ar naudos gavėjo turtiniams interesams) suteikiama apsauga nėra absoliuti – draudikas prisiima ne visą įmanomą, bet ribotą draudimo riziką; suteikiamos draudimo apsaugos ribos nustatomos draudimo sutartyje, kuri paprastai sudaroma draudiko parengtų draudimo rūšies taisyklių, t. y. standartinių sutarties sąlygų, pagrindu prisijungimo būdu (Draudimo įstatymo 2 straipsnio 28 dalis, CK 6.992 straipsnis). Nedraudžiamieji įvykiai yra esminė draudimo sutarties sąlyga, todėl jie draudimo sutartyje turi būti apibrėžti aiškiai ir nedviprasmiškai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-481-421/2017; 2019 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-56-403/2019).

Draudžiamasis įvykis – draudimo sutartyje nurodytas atsitikimas, kuriam įvykus draudikas privalo mokėti draudimo išmoką. Kasacinis teismas ne kartą yra nurodęs, kad teisine prasme draudžiamasis įvykis yra juridinis faktas, t. y. realaus gyvenimo reiškinys, su kuriuo įstatymas sieja teisinius padarinius, konkrečiai – draudiko pareigą išmokėti draudimo išmoką. Sutartyje nustatyti draudžiamieji ir nedraudžiamieji įvykiai apibrėžia draudiko prisiimamos rizikos mastą, draudimo sutarties apimtis ir ribas. Nedraudžiamuoju įvykiu laikytinas atsitikimas, kai įvyksta į draudimo rizikos apibrėžtį patenkantis įvykis, tačiau šalys yra susitariusios, kad dėl konkrečių aplinkybių ir savitų aiškiai draudimo sutartyje nustatytų sąlygų šis įvykis nelemia draudiko pareigos išmokėti draudimo išmoką. Dėl skirtingų sukeliamų teisinių padarinių nedraudžiamuosius įvykius reikia atriboti nuo draudimo sutarties sąlygų, kurias pažeidus draudikas gali atsisakyti mokėti draudimo išmoką. Tokios sąlygos yra susijusios su draudimo sutarties vykdymu, sutarties sąlygų laikymusi. Nedraudžiamieji įvykiai pašalina draudiko pareigą mokėti draudimo išmoką ab initio (iš anksto), o sąlygų, kurių nevykdymas leidžia draudikui nemokėti draudimo išmokos, buvimas įpareigoja draudiką arba ginčą sprendžiantį teismą vertinti draudėjo kaltę, draudimo sutarties pažeidimo sunkumą, jo priežastinį ryšį su draudžiamuoju įvykiu, žalos, atsiradusios dėl pažeidimo, dydį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2013; 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017 22 punktą).

CK 6.186 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad negalioja netikėtos (siurprizinės) sutarčių standartinės sąlygos, t. y. tokios, kurių kita šalis negalėjo protingai tikėtis būsiant sutartyje; netikėtomis (siurprizinėmis) nelaikomos sutarties sąlygos, su kuriomis šalis aiškiai sutiko, kai jos tai šaliai buvo tinkamai atskleistos.

Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad CK 6.186 straipsnio 1 dalis gali būti taikoma tik tada, kai yra dvi sąlygos: pirma, standartines sutarties sąlygas parengusi šalis neįvykdė CK 6.185 straipsnio 2 dalyje nurodytos pareigos, t. y. nesudarė tinkamos galimybės kitai šaliai susipažinti su standartinėmis sąlygomis; antra, sąlygos, su kuriomis prisijungusi šalis aiškiai nesutinka, yra netikėtos, t. y. tokios, kurių ji negalėjo protingai tikėtis būsiant ateityje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-518/2008; 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-3-1075/2018). Kadangi šalys netgi sutarė dėl individualių draudimo sąlygų, nedraudžiamuoju įvykiu sutartą laikyti neatsargumą negalima laikyti siurprizine sąlyga ar ją aiškinti siauriau ieškovui palankesne prasme.

Šiuo atveju, įvertinus teismui pateiktus įrodymus ir šalių pasisakymus teismo posėdžio metu teismas daro išvadą, kad nėra pagrindo įvykio (temperatūros režimo pakeitimą ir dėl to krivinio visišką sugadinimą) pripažinti draudžiamuoju ir įpareigoti atsakovą atlyginti žalą (atskaičius franšizę), todėl ieškovo ieškinys visiškai atmestinas. Be to, atmetus ieškovo pagrindinį reikalavimą, nėra teisinio pagrindo šioje byloje priteisti procesines palūkanas, skaičiuojamas nuo bylos iškėlimo iki teismo sprendimo įvykdymo dienos.

Kiti šalių pasisakymai ir įrodymai neturi reikšmės bylos išnagrinėjimui, todėl teismas atskirai dėl jų nepasisako.

Kasacinio teismo praktikoje pasisakyta, kad teismas, spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo ir nustatęs, jog konkrečiu atveju bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimas, atsižvelgiant į bylos baigtį, nereikštų sąžiningo bylinėjimosi išlaidų byloje paskirstymo, turėtų vadovautis CPK 93 straipsnio 4 dalies nuostatomis, leidžiančiomis nukrypti nuo šio straipsnio 1–3 dalyse įtvirtintų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į šalių procesinį elgesį ir priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-375-916/2015). Ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas ir ar bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastys yra tokios, kad gali lemti nukrypimą nuo bendrųjų išlaidų paskirstymo taisyklių, kiekvieną kartą individualiai pagal faktinę situaciją sprendžia bylą nagrinėjantis teismas. Spręsdamas dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių išimties, nustatytos CPK 93 straipsnio 4 dalyje, teismas turi taikyti ir bendruosius teisingumo, protingumo, sąžiningumo principus, nepažeisti teisingos šalių interesų pusiausvyros.

Kadangi ieškovo ieškinys atmestinas visiškai, jam nėra atlyginamos patirtos bylinėjimosi išlaidos.

Atsakovas iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos neprašė atlyginti jo patirtas teisinės pagalbos išlaidas ir nepateikė tokių išlaidų dydį pagrindžiančių dokumentų, todėl ieškovo ieškinį atmetus, pastarosios atsakovui nėra atlyginamos (CPK 80, 88, 93 ir 98 straipsniai).

Kadangi šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidų nėra, iš ieškovo pastarosios valstybei nėra priteisiamos (Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymas Nr. 1R-261/1K-355 (keistas 2020 m. sausio 13 d. įsakymu), CPK 92, 93 straipsnis).

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Ieškovo If P&C Insurance AS“, veikiančio per ,,If P&C Insurance AS“ filialą ieškinį atsakovui ADB Gjensidige dėl žalos atlyginimo atmesti visiškai.

Sprendimas per 30 dienų gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.