- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2018-02-22
- Bylos Nr.
- e2A-507-467/2018
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-05881-2017-1
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Jadvyga Mardosevič, Andrius Ignotas, Alma Urbanavičienė
- Ieškovas
- E. B.
- Atsakovas
- I. B.
- Išvadą teikia
- Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius
- Kategorijos
- 2.3.5.2.1pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, kurią sudaro teisėjai Andrius Ignotas, Jadvyga Mardosevič ir Alma Urbanavičienė (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), teismo posėdyje rašytinio proceso apeliacine tvarka išnagrinėjo ieškovo E. B. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo E. B. ieškinį atsakovei I. B. dėl išlaikymo nepilnamečiam vaikui dydžio pakeitimo (sumažinimo); institucija, teikianti išvadą byloje, – Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius.
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas E. B. 2017 m. vasario 9 d. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas pakeisti Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimo dalį dėl išlaikymo priteisimo ir nustatyti, kad ieškovas sūnaus K. B., (duomenys neskelbtini), išlaikymui iki jo pilnametystės kiekvieną mėnesį moka po 200 EUR periodines išmokas; priteisti iš atsakovės ieškovo turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas ieškinyje nurodė, kad Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, ieškovas įsipareigojo teikti šalių nepilnamečiam sūnui K. B. išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 1000 Lt (289,62 EUR) kas mėnesį. Tačiau po santuokos nutraukimo iš esmės pasikeitė ieškovo turtinė padėtis: 2014 m. birželio 18 d. gimė antras vaikas E. B., kuriam Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimu priteistas išlaikymas iš ieškovo, mokamas periodinėmis išmokomis po 200 EUR kas mėnesį; ieškovas sudarė santuoką ir jo sutuoktinė laukiasi dar vieno vaiko; ieškovas šiuo metu gyvena Norvegijoje, kurioje gyventi brangu. Ieškovo teigimu, atsižvelgiant į padidėjusį išlaikytinių skaičių, jis nebegali skirti sūnui K. B. nustatyto dydžio išlaikymo.
3. Ieškovas taip pat nurodė, kad jam ir atsakovei bendrosios dalinės nuosavybės teise priklauso butas, esantis (duomenys neskelbtini), kuriuo po santuokos nutraukimo naudojasi atsakovė su sūnumi. Atsakovė yra sveika ir darbinga, todėl privalo prisidėti prie vaiko išlaikymo, o nesinaudoti vien tik ieškovo teikiamu išlaikymu.
4. Teismo posėdžio metu ieškovas papildomai nurodė, kad trečiasis sūnus gimė, todėl dabar jis turi tris vaikus, kuriuos privalo išlaikyti. Nuo santuokos su atsakove nutraukimo jo gaunamų pajamų dydis iš esmės nepasikeitė, gal šiek tiek išaugo (2500 EUR per mėnesį); išmokų už turimus nepilnamečius vaikus iš Norvegijos valstybės institucijų negauna. Ieškovo teigimu, per mėnesį, be dviejų vaikų išlaikymui, maistui ir aprangai skirtų lėšų, jis moka apie 1000 EUR buto nuomą ir apie 50 EUR už jo išlaikymą, 400 EUR automobilio įsigijimo įmoką, 65 EUR draudimo įmoką, 78 EUR kelių mokesčio, 83 EUR vartojimo kredito grąžinimo įmoką, 80 EUR už gyvybės draudimą (kaupiamą Lietuvoje), 100 EUR už mobiliojo ryšio paslaugas. Ieškovo turimas turtas – pusė buto, esančio (duomenys neskelbtini), ir automobilis Norvegijoje.
Atsiliepimas
5. Atsakovė I. B. atsiliepime į ieškinį prašė jo netenkinti. Nurodė, kad ieškovas, susilaukdamas jau trečio vaiko vis su kita moterimi, savo valia ir sąmoningai prisiima atsakomybę šiuos vaikus išlaikyti. Atsakovės teigimu, ieškovas Norvegijoje kreipėsi į atitinkamas tarnybas dėl išmokos už nepilnametį sūnų gavimo, todėl jo išlaikymo dalis mažėja. Be to Norvegijoje ieškovas gauna didelį darbo užmokestį, ten taikomos lanksčios mokesčių sugrąžinimo programos, todėl aplinkybė, kad jis antrajam sūnui turi mokėti 200 EUR išlaikymą per mėnesį, nereiškia, jog ieškovo turtinė padėtis keičiasi iš esmės. Tiek ieškovas, tiek jo dabartinė sutuoktinė turi nuolatinius darbus, jų bendras vaikas turės galimybę augti pilnoje šeimoje, o atsakovė šalių sūnų viena augina nuo tada, kai jis buvo 7 mėnesių amžiaus. Ieškovas, gyvendamas Norvegijoje, nesirūpina sūnumi, neprisideda prie jo auginimo ir auklėjimo, laisvalaikio, užimtumo, neslaugo vaiko šiam susirgus, o to išlaikymo dydis nekompensuoja. Be to ieškovas ilgą laiką vengė teikti išlaikymą, todėl buvo susidariusi išlaikymo skola.
6. Atsakovė nurodė, kad ji moka ½ kredito įmokų už jai ir ieškovui priklausantį būstą – 75 EUR per mėnesį, 65,25 EUR už grąžinamą vartojimo kreditą, 14,37 EUR už mobiliojo ryšio paslaugas, apie 166 EUR per mėnesį mokesčiams už būstą ir internetą. Asmeniniams vaiko poreikiams (mokslui, maistui, aprangai, laisvalaikiui ir kt.) per mėnesį išleidžia virš 400 EUR. Atsakovė pažymėjo, kad nuo teismo sprendimo, kuriuo nutraukta šalių santuoka, jos turtinė padėtis ir vaiko poreikiai iš esmės nepasikeitė.
7. Institucija, teikianti išvadą byloje, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius pateiktoje išvadoje nurodė, kad atsakovė su sūnumi gyvena 2 kambarių bute, esančiame (duomenys neskelbtini); būsto būklė gera; jis įrengtas tinkamai nepilnamečiam vaikui mokytis ir ilsėtis. K. B., gim. (duomenys neskelbtini), mokosi Vilniaus „(duomenys neskelbtini)“ progimnazijoje, 1 klasėje, lanko prailgintos dienos grupę; su tėčiu nebendrauja ir šis jam nieko neperka ir nedovanoja. Atsakovės gaunamos pajamos nedidelės. Vilniaus VTAS nepritaria ieškinyje pareikštam reikalavimui, nes teikiamas išlaikymas turi patenkinti ne tik minimaliuosius vaiko poreikius.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
8. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2017 m. balandžio 19 d. sprendimu ieškinį atmetė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
9. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad ieškovas įrodė, jog nuo santuokos nutraukimo (2010 m. rugsėjo 22 d.) jo turtinė padėtis pablogėjo, t. y. dėl išaugusio išlaikytinių skaičiaus ir gyvenamosios vietos pakeitimo atsirado papildomų išlaidų, kurių nebuvo šalių santuokos nutraukimo metu. Tačiau teismas konstatavo, kad vien ieškovo turtinės padėties pablogėjimas savaime negali būti pakankamas pagrindas išlaikymo dydžiui sumažinti, nes nebuvo nustatyta, kad turtinės padėties pablogėjimas yra esminis.
10. Teismas nustatė, kad nuo santuokos su atsakove nutraukimo ieškovo gaunamų pajamų dydis iš esmės nepasikeitė, atsakovas, be jam priklausančios buto dalies, įsigijo kilnojamąjį turtą – automobilį. Be to ne visos ieškovo nurodytos patiriamos išlaidos yra pagrįstos, o dalis ieškovo turimų išlaidų nepripažintinos būtinosiomis (pvz., gyvybės draudimo įmokų kaupimas), todėl, spręsdamas dėl ieškovo turimų išlaidų ir kartu turtinės padėties esminio pablogėjimo, į jas neatsižvelgė.
11. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad asmuo, turintis išlaikytinių, prieš prisiimdamas įsipareigojimus, turi įvertinti, ar jis bus pajėgus mokėti išlaikymą ir vykdyti prievoles, ar toks savo turtinės padėties apsunkinimas nepažeis išlaikytinių teisių ir interesų. Taigi ieškovas, prieš įsigydamas didelės vertės pirkinį (automobilį), už kurį, ieškovo teigimu, jis per mėnesį turi mokėti apie 400 EUR įmokas, turėjo apsvarstyti tokio pirkinio įtaką savo finansinei padėčiai. Pirmosios instancijos teismas rėmėsi ir kasacinio teismo praktika, kurioje numatyta, kad kredito įmokų mokėjimas nereiškia turtinės padėties pablogėjimo, nes asmuo, sudaręs kredito sutartį ir mokantis joje nustatytas įmokas, nors ir patiria tam tikrų išlaidų, tačiau kartu gerina savo turtinę padėtį, nes, pasinaudodamas gautu kreditu, gausina turimą turtą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gegužės 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-345/2006).
12. Teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ieškovo darbo užmokestis nuo 2010 m. rugsėjo 22 d. nesumažėjo ir, anot ieškovo, net šiek tiek išaugo, ieškovas įsigijo kilnojamojo turto (automobilį), taip pat į nurodytas aplinkybes apie ieškovo patiriamas išlaidas, t. y., kad ieškovas gyvena santuokoje ir jo sutuoktinei taip pat tenka pareiga prisidėti prie šeimos namų ūkio poreikių tenkinimo, atitinkamai mažėja ieškovo patiriamų jam tenkančių būtinųjų išlaidų per mėnesį dalis, taip pat į prisiimtus finansinius įsipareigojimus, sprendė, kad nėra pagrindo teigti, jog ieškovui teikiant sūnui K. B. nustatyto dydžio išlaikymą (289,62 EUR) nebegali būti patenkinti jo paties būtinieji, gyvybiškai svarbūs poreikiai, t. y. kad jo turtinė padėtis pablogėjo iš esmės.
13. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas nenurodė aplinkybių ir jų neįrodinėjo bylos nagrinėjimo metu, jog nuo šalių santuokos nutraukimo iš esmės pasikeitė atsakovės turtinė padėtis (ji iš esmės pagerėjo) ar vaiko poreikiai (jie iš esmės sumažėjo), todėl būtų pagrindas svarstyti dėl ieškovui tenkančios šalių sūnaus išlaikymo dalies sumažinimo, atsižvelgiant į vaiko poreikių ir tėvų turtinės padėties proporcingumo principą (CK 3.192 straipsnio 2 dalis). Teismas pažymėjo, kad visgi šios aplinkybės buvo ištirtos teismo posėdžio metu ir nustatyta, jog nuo santuokos nutraukimo atsakovės turtinė padėtis iš esmės nepasikeitė, taip pat iš esmės nepasikeitė vaiko poreikiai.
14. Teismas sprendė, kad, nors byloje nustatyta, jog atsakovė po santuokos su ieškovu nutraukimo, gyvendama su šalių sūnumi bute, esančiame (duomenys neskelbtini), naudojasi ir ieškovui priklausančia buto dalimi, tačiau, be kita ko, ir ją išlaiko, nes ieškovas moka tik jam tenkančią kredito už butą dalį, todėl nėra pagrindo spręsti, kad dėl to iš esmės pagerėjo atsakovės turtinė padėtis.
15. Ieškovas reikalavimą sumažinti teikiamą išlaikymą grindė, be kita ko, argumentu, kad visiems vaikams turi būti teikiamas vienodo dydžio išlaikymas, tačiau teismas atmetė šį argumentą kaip nepagrįstą ir akcentavo, kad vaikų lygiateisiškumo principas nereiškia, kad visais atvejais visiems to paties asmens išlaikytiniams turi būti priteisiamas vienodo dydžio išlaikymas, nes vaikų poreikiai yra skirtingi, taigi objektyviai išlaikymo dydis gali skirtis.
16. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo nustatyta, jog nuo šalių santuokos nutraukimo 2010 m. rugsėjo 22 d. iš esmės pablogėjo ieškovo turtinė padėtis (ar iš esmės pagerėjo atsakovės turtinė padėtis ar sumažėjo vaiko poreikiai), taip pat atsižvelgė į tai, kad ieškovas, nutraukdamas santuoką bendru sutuoktinių sutikimu, pats geranoriškai prisiėmė tokio dydžio išlaikymo prievolę, susitardamas dėl jos vykdymo sutuoktinių sudarytoje sutartyje dėl santuokos nutraukimo padarinių, taigi padarė išvadą, jog nėra pagrindo taikyti CK 3.201 straipsnio 1 dalį ir sumažinti iš ieškovo šalių sūnui K. B. mokamą išlaikymą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
17. Apeliaciniu skundu ieškovas E. B. prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
18. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas konstatavo iš esmės pablogėjusią jo padėtį - išlaikytinių skaičius padidėjo nuo 1 iki 3, tačiau nepagrįstai sprendė, kad tai nėra pagrindas sumažinti priteistą išlaikymą. Be to pažeidė vaikų lygiateisiškumo principą, kadangi apelianto vaikams yra priteistas skirtingo dydžio išlaikymas.
19. Nurodo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi nebeaktualia Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, kuri yra pasenusi ir šiuo metu formuojama kita praktika, pagal kurią išlaikymo dydžio pakeitimą turi lemti ne esminiai pasikeitimai (turtinė tėvų padėtis, vaiko poreikiai), o kiekvienu atveju, sprendžiant dėl išlaikymo dydžio pakeitimo, turi būti remiamasi CK 3.192 straipsnio 2 dalimi ir naujas išlaikymo dydis turi būti nustatomas, remiantis tais pačiais principais, kuriais teismas privalo remtis nustatydamas išlaikymo dydį pirmą kartą.
Žemesnės instancijos teismas
20. Apeliantas laiko, kad jis byloje įrodė, jog jo turtinė padėtis pablogėjo, išaugo išlaikytinių skaičius, dėl gyvenamosios vietos pakeitimo atsirado papildomų išlaidų, kurių nebuvo santuokos nutraukimo metu. Be to pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovo darbo užmokestis yra 2 500 EUR per mėnesį, sutuoktinė gauna apie 700 EUR per mėnesį. Tuo tarpu ieškovo išlaidos sudaro 2 239,62 EUR ir į šias išlaidas nėra įskaičiuotos išlaidos transportui, maistui, drabužiams ir kt. Ieškovas dirba viršvalandžius, tvarko dokumentus finansinei paramai gauti, taigi elgiasi atsakingai šeimos finansų atžvilgiu.
Šalies argumentai
21. Apelianto teigimu, teismas nepagrįstai vertino, kad išlaidos automobilio įsigijimui ir išlaikymui nėra būtinos, nes automobilis yra reikalingas tiek darbui, tiek šeimos poreikiams tenkinti. Be to jo automobilis nėra nei naujas, nei prabangus.
Žemesnės instancijos teismas
22. Akcentavo, kad šalių vaiko poreikiams yra skiriama apie 400 EUR ir apeliantas su šia suma sutinka, neginčija jos ir atsakovė. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad trečiojo vaiko K. B. poreikiai nėra didesni nei K. B., neatsižvelgė, kad K. B. gyvena Norvegijoje, taigi išlaidos jo poreikių patenkinimui yra žymiai didesnės.
23. Pažymėjo, kad atsakovė nurodė vaikui per mėnesį iškleidžianti apie 400 EUR. Vadinasi, gaudama iš apelianto po 289 EUR per mėnesį, prie vaiko išlaikymo prisideda žymiai mažesne dalimi – jai bereikia skirti tik apie 111 EUR. Be to apeliantas papildomai prisideda prie vaiko teisės į būstą užtikrinimo – atsakovė su vaiku gyvena apeliantui ir jai bendrosios nuosavybės teise priklausančiame bute, apeliantas už praeities laikotarpį (iki 2016 m. liepos mėn.) yra padengęs pusę būtinųjų būsto išlaikymo išlaidų (šildymo ir kitų), nors visi vaiko poreikiai, įskaitant ir būsto, turėtų būti tenkinami iš vaikui skirto išlaikymo.
Atsiliepimas
24. Atsakovė I. B. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti, o Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą. Nurodo, kad K. B. poreikiai nesumažėjo, kadangi vaikas lanko mokyklą, reikės papildomų išlaidų jo užimtumui vasaros metu, be to atsakovė yra sudariusi investicinio gyvybės draudimo sutartį, moka po 28,96 EUR per mėnesį ir kaupia lėšas sūnaus studijoms. Akcentavo, kad iš esmės apeliantas ieško pusiausvyros tarp visų trijų vaikų, siekia suvienodinti visiems vaikams teikiamą išlaikymą, tačiau neįvertina aplinkybės, jog trečiasis vaikas auga ekonomiškai labiau išsivysčiusioje šalyje, pilnoje šeimoje, jam mokama 700 EUR mėnesinė išmoka, kurios visiškai pakanka jo būtiniesiems poreikiams tenkinti. Nurodė, kad nėra sudariusi jokių žodinių sutarčių su ieškovu, sąžiningai moka jai priklausančią būsto paskolos dalį į apelianto sąskaitą bei apmoka visas buto komunalines išlaidas.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
25. CPK 314 straipsnyje reglamentuojamas naujų įrodymų apeliacinės instancijos teisme pateikimas. Pagal bendrąją taisyklę nauji įrodymai gali būti pateikiami, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus ir kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliantas E. B. kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – K. B. gimimo liudijimą su vertimu.
26. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs tai, kad šie įrodymai teismui pateikti kartu su apeliaciniu skundu, su juo turėjo galimybę susipažinti ir susipažino kiti byloje dalyvaujantys asmenys, o atsakovė galėjo pasinaudoti galimybe teikti paaiškinimus dėl jų savo atsiliepime į apeliacinį skundą, konstatuoja, kad pateikti nauji įrodymai priimtini ir vertintini kartu su kitais byloje esančiais įrodymais (CPK 314 str.).
27. Apeliacinio proceso paskirtis, laikantis CPK 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant tiek faktinę, tiek teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus, tame skaičiuje ir priimtus CPK 314 straipsnio tvarka, patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialiosios teisės normas. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
28. Ieškovo apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad pirmosios instancijos teismas rėmėsi ne ta kasacinio teismo praktika, kuria reikėtų, ir nagrinėjamoje byloje nustatęs, kad ieškovo finansinė padėtis yra pablogėjusi, nepagrįstai sprendė, jog tas pablogėjimas nėra esminis. Taigi apeliantas kelia tinkamo įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo klausimą. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pakankamo ir pagrįsto pagrindo byloje surinktus įrodymus vertinti kitaip nei juos įvertino sprendimą priėmęs pirmosios instancijos teismas.
29. Pagal CK 3.192 straipsnio nuostatas tėvai privalo materialiai išlaikyti savo nepilnamečius vaikus. Išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (CK 3.192 str. 1 d.). Išlaikymo dydis turi būti proporcingas nepilnamečių vaikų poreikiams bei jų tėvų turtinei padėčiai ir užtikrinti būtinas vaikui vystytis sąlygas (CK 3.192 str. 2 d.). Nepilnamečių vaikų tėvai, nutraukdami santuoką bendru sutarimu, sudaro sutartį, kurioje numato tarpusavio pareigas materialiai išlaikant savo nepilnamečius vaikus, taip pat tokio išlaikymo tvarką, dydį ir formas. Šią sutartį tvirtina teismas (CK 3.53 str., 3.193 str. 1 d.). Taip buvo ir nagrinėjamu atveju - Vilniaus miesto 2 apylinkės teismo 2010 m. rugsėjo 22 d. sprendimu buvo nutraukta šalių santuoka ir patvirtinta sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, kuria, be kita ko, ieškovas įsipareigojo teikti šalių nepilnamečiam sūnui K. B. išlaikymą, mokamą periodinėmis išmokomis po 1000 Lt (289,62 EUR) kas mėnesį.
30. CK 3.201 straipsnio, reglamentuojančio išlaikymo dydžio ir formos pakeitimą, 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį sumažinti arba padidinti priteisto išlaikymo dydį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Pagal šio straipsnio 2 dalį priteisto išlaikymo dydis gali būti padidintas atsiradus papildomoms vaiko priežiūros išlaidoms (vaiko liga, sužalojimas, slaugymas ar nuolatinė priežiūra). Taigi esminė aplinkybė sumažinti priteisto išlaikymo dydį yra iš esmės pasikeitusi šalių turtinė padėtis. Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, nors ir konstatavo, kad ieškovo turtinė padėtis pasikeitė (kažkiek pablogėjo dėl padidėjusio išlaikytinių skaičiaus), tačiau šis pasikeitimas nėra esminis.
31. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2016 m. balandžio 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016, pasisakydamas dėl priteisto išlaikymo nepilnamečiam vaikui padidinimą (pakeitimą) reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo, nurodė, kad išlaikymo dydžio pakeitimo sąlyga – iš esmės pasikeitusi tėvų turtinė padėtis arba (ir) vaiko poreikiai, todėl visų pirma teismas turi įsitikinti tokios sąlygos (sąlygų) buvimu ir tik tada, atsižvelgdamas į įstatymo nustatytus kriterijus ir suformuluotas tokios kategorijos bylose teismų praktikos nuostatas, spręsti, koks išlaikymo dydis turėtų būti priteisiamas, t. y. laikytinas pakankamu vaiko poreikiams patenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika šeimos bylose dėl išlaikymo dydžio priteisimo (pakeitimo) yra išplėtota ir nuosekli, todėl teigti, kad viena ar kita kasacinio teismo nutartis yra pasenusi, nėra pagrindo.
32. Kaip jau minėta, apeliantas sutinka, kad pirmosios instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė teisingai, t.y. teismas nustatė pablogėjusią ieškovo finansinę padėtį, tačiau apeliantas neatsižvelgia į tai, kad tokia pirmosios instancijos teismo išvada padaryta remiantis vien objektyviuoju kriterijumi – padidėjusiu ieškovo išlaikytinių skaičiumi ir jo išvykimu gyventi į Norvegiją, nes faktinė ieškovo finansinė padėtis nėra pablogėjusi iš esmės.
33. Bylos duomenys tvirtina, kad, nors išlaikytinių skaičius ir padidėjo, tačiau ieškovas nepaneigė aplinkybės, jog jo darbo užmokestis nesumažėjo (net šiek tiek išaugo). Be to ieškovui jo gyvenamojoje vietoje yra taikomos lengvatos už nepilnamečius vaikus, jis taip pat gauna papildomų (ne su darbu susijusių) pajamų. Kad ieškovo turtinė padėtis nėra bloga rodo ir tai, kad jis po santuokos nutraukimo su atsakove turi papildomų (nebūtinų) išlaidų ir galimybę jas dengti (pvz., automobilio įsigijimui ir eksploatacijai, kaupiamajam gyvybės draudimui ir pan.). Be to ieškovas, pasirinkdamas gyvenamąją vietą Norvegijos Karalystėje, prisiėmė ir su tuo susijusias pasekmes, t. y. aukštesnį pragyvenimo lygį. Taigi dalį papildomų išlaidų ieškovas, akivaizdžiai, prisiėmė savo rizika, įvertinęs turimas ir galimas finansines galimybes. Kita vertus, tėvų turtinės padėties kriterijus yra reikšmingas, bet ne lemiantis, sprendžiant dėl priteistino išlaikymo dydžio, dėl kurio spręstina kiekvienu atveju individualiai įvertinant reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-03-28 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209/2013).
34. Apelianto įsitikinimu, konkrečiu atveju orientaciniu išlaikymo dydžiu šalių sūnui K. turėtų būti antrajam sūnui E. B. Kėdainių rajono apylinkės teismo 2016 m. vasario 22 d. sprendimu priteisto išlaikymo iš ieškovo dydis, t. y. periodinėmis išmokomis po 200 EUR kas mėnesį, kadangi tokiu būdu būtų užtikrintas visų ieškovo išlaikytinių teisė gauti vienodą išlaikymą iš ieškovo. Tačiau kasacinio teismo jurisprudencijoje išaiškinta, kad, nustatant išlaikymo vaikui dydį, būtina įvertinti vaiko poreikius. Vaikai turi lygias teises gauti išlaikymą, tačiau kiekvienam iš jų skiriamo išlaikymo dydis gali skirtis priklausomai nuo objektyvių ir subjektyvių priežasčių, būtent vaiko poreikių: gyvenimo sąlygų užtikrinimo, sveikatos priežiūros, fizinio ir dvasinio lavinimo bei kitų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-04-22 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-195/2011; 2016-04-08 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-209-916/2016; kt.).
35. Nagrinėjamos civilinės bylos dalykas yra K. B. skiriamas ir skirtinas išlaikymo dydis, taigi jo poreikiai ir turi būti vertinami individualiai. Išlaikymo dydis, skirtas kitiems apelianto vaikams, nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas, ir iš esmės negali nei patvirtinti, nei paneigti, jog K. B. šiuo metu nustatytas 289 EUR dydžio išlaikymas yra per didelis ar per mažas. Individualus vaiko poreikių vertinimas nepaneigia vaikų lygybės principo, nors kasacinis teismas iš esmės laikosi pozicijos, kad aplinkybė, jog, augant vaikui, jo poreikiai didėja, yra visuotinai žinoma.
36. Taigi, nors iš esmės nagrinėjamoje byloje atsakovė ir neteigė, kad sūnaus K. poreikiai esmingai pasikeitė, t. y. iš esmės sutiko, kad būtieji vaiko poreikiai yra apie 400 EUR per mėnesį, tačiau tai jokiu būdu nereiškia, kad jie nėra didesni, atsižvelgiant į vaiko amžių. Pažymėtina, kad, esant galimybei, tėvai privalo užtikrinti ne tik būtiniausių vaiko poreikių tenkinimą, bet ir kitų poreikių tenkinimą.
37. Šiuo atveju, kaip teigia ieškovas, būtent jis dengia didžiąją dalį vaiko poreikiams reikalingos sumos – 289 EUR, tuo tarpu vaiko motina prisideda prie vaiko išlaikymo tik 111 EUR dydžio suma. Tačiau sutikti su tokiu apelianto teiginiu, nėra pagrindo, nes pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką, nors tėvų pareiga išlaikyti savo vaikus abiem tėvams yra vienoda, tačiau tai nereiškia, kad kiekvienas iš jų turi teikti vienodo dydžio išlaikymą. CK 3.156 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas tėvų valdžios lygybės principas reiškia, kad tėvų teisės ir pareigos vaikams yra lygios, tačiau konkrečios teisės ir pareigos bei jų apimtis gali skirtis, priklausomai nuo daugelio faktinių aplinkybių, tokių kaip nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta, tėvų turtinė padėtis ir pan. (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013-10-21 nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-491/2013; 2017-06-30 nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-288-378/2017; kt.).
38. Nagrinėjamu atveju, nors atsakovė su vaiku ir gyvena apeliantui ir jai bendrosios nuosavybės teise priklausančiame bute, apeliantas už praeities laikotarpį (iki 2016 m. liepos mėn.) yra padengęs pusę būtinųjų būsto išlaikymo išlaidų (šildymo ir kitų) ir šiuo metu tėvų galimybės teikti išlaikymą vaikui iš esmės yra lygios, atsižvelgiant į tai, kad atsakovei, su kuria gyvena šalių nepilnametis sūnus K., tenka ir visos kitos su sūnaus išlaikymu, susijusios išlaidos (ne tik suteikti gyvenamąjį plotą, mokėti jo komunalinius ir kitų paslaugų mokesčius, slaugyti sūnų jo ligos atveju ir pan.), darytina išvada, kad apelianto argumentai apie atsakovės skiriamą mažesnį išlaikymą sūnui atmestini kaip nepagrįsti.
39. Atmestinas kaip nepagrįstas ir apelianto argumentas, jog teismas nepagrįstai neatsižvelgė, kad vienas iš ieškovo vaikų – K. B., gyvena Norvegijoje, taigi išlaidos jo poreikių patenkinimui yra žymiai didesnės. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ši aplinkybė duotuoju atveju nėra reikšminga, nes ne šio ieškovo vaiko išlaikymo klausimas sprendžiamas. Be to faktas, kad ieškovas kartu su vienu iš savo vaikų pasirinko gyvenimą valstybėje, kurioje pakankamai aukštas pragyvenimo lygis ir atitinkamai didesnės išlaidos, neturėtų sukelti nepatogumų kitiems ieškovo išlaikytiniams, likusiems gyventi Lietuvoje. Šiuo atveju ieškovas, priimdamas sprendimą išvykti gyventi į Norvegijos Karalystę, turėjo įvertinti ir būsimas su tuo susijusias išlaidas, tačiau tai nesudaro pagrindo mažinti sūnui, likusiam gyventi Lietuvoje, teikiamą išlaikymą.
40. Kiti ieškovo apeliacinio skundo argumentai taip pat nedaro įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui bei pagrįstumui, todėl teisėjų kolegija atskirai ir dėl jų nepasisako. Kaip žinia, teismų praktikoje įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo klausimais pripažįstama, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, konstatavęs, jog pirmosios instancijos teismas yra visiškai atskleidęs nagrinėjamos bylos esmę, atmesdamas apeliacinį skundą, iš esmės gali pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams, nenagrinėdamas visų atmetamame skunde pateiktų argumentų ir dėl jų nepasisakydamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-06-01 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-252/2010; 2010-03-16 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-107/2010; 2010-12-20 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-536/2010; 2010-10-05 nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-382/2010; kt.).
41. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai įvertino byloje esančius įrodymus, nepažeidė įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso taisyklių ir tinkamai jas taikė, išaiškino ir teisingai nustatė bylos aplinkybes, atskleidė bylos esmę ir tuo pagrindu tinkamai pritaikė materialiosios bei proceso teisės normas, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, naikinti jį apeliacinio skundo motyvais nėra pagrindo (CPK 320 str.).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija
nutaria:
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2017 m. balandžio 19 d. sprendimą palikti nepakeistą.