Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-291-795/2022

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2022-10-20
Bylos Nr.: 1A-291-795/2022
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-42498-2020-4
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Eduardas Maškevičius, Kristina Kakurinė
Nuteistasis: T. G.
Nukentėjusysis: I. S.
Civilinis ieškovas: (duomenys neskelbtini), I. S.

Kategorijos

1.1.7.2.1Viešieji darbai (BK 46 str.)
1.2.4.5.1Nesunkus sveikatos sutrikdymas dėl neatsargumo (BK 139 str. 1 d.)
2.1.14Proceso išlaidos ir jų atlyginimas (BPK 103-106 str.)
2.1.15.1.1Turtinė žala
2.1.15.1.2Neturtinė žala
2.1.15.3.3.2Civilinio ieškinio tenkinimas (BPK 115 str. ir kt. str.)
2.4.6.4.2Jeigu neteisingai paskirta bausmė (BPK 328 str. 2 p.)
2.4.7Apeliacinės instancijos teismo nutarties ir nuosprendžio turinys (BPK 331, 332 str.)

Baudžiamoji byla Nr. 1A-291-795/2022Proceso Nr. 1-01-1-42498-2020-4Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.1; 1.2.4.5.1; 2.1.14; 2.1.15.1.1; 2.1.15.1.2; 2.1.15.3.3.2; 2.4.6.4.2; 2.4.7 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPREND I SLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2022 m. spalio 20 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Kakurinės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Dalios Kursevičienės ir Eduardo Maškevičiaus,

sekretoriaujant Jurgitai Dilienei,dalyvaujant prokurorei J. S.,nuteistajam T. G. ir jo gynėjui (duomenys neskelbtini) V. R.,nukentėjusiosios I. S. atstovui (duomenys neskelbtini) D. L.,

viešame teismo posėdyje apeliacinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. G. gynėjo (duomenys neskelbtini) V. R. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 16 d. nuosprendžio, kuriuo T. G. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 139 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda.

T. G. paskirta kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti – palikta galioti iki nuosprendžio įsiteisėjimo.

Civilinės ieškovės (duomenys neskelbtini) kasos civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintas visiškai. Civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) kasai iš nuteistojo T. G. priteista 4 039,72 Eur turtinės žalos atlyginimo.

Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies. I. S. iš nuteistojo T. G. priteista 938,43 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.

Laikino T. G. nuosavybės teisės apribojimo į automobilį „(duomenys neskelbtini)”, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), VIN kodas (duomenys neskelbtini), terminas pratęstas iki nuosprendžio dalies dėl civilinių ieškinių įvykdymo.

Nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. iš nuteistojo T. G. priteista 1 500 Eur jos turėtų proceso išlaidų (duomenys neskelbtini) atlyginti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

1. T. G. nuteistas už tai, kad dėl neatsargumo nesunkiai sužalojo žmogų: jis 2020 m. rugsėjo 22 d., apie 7.55 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 57 punkto (važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus) reikalavimus, vairuodamas dviratį kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), dešinės pusės pėsčiųjų ir dviračių taku, pažymėtu Kelių eismo taisyklėse įtvirtintu kelio ženklu Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nepasirinko greičio, kuris būtų artimas pėsčiųjų judėjimo greičiui, kad eismas būtų saugus, elgdamasis nerūpestingai, važiuodamas dviračiu visą savo dėmesį nukreipė visai į kitą pusę nei važiavimo kryptis, todėl nepastebėjo pėsčiųjų ir dviračių taku einančios pėsčiosios I. S. ir ją partrenkė, dėl eismo įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai I. S. padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo argumentai

2. Nuteistojo T. G. gynėjas (duomenys neskelbtini) V. R. prašo Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 16 d. nuosprendį panaikinti ir priimti išteisinamąjį nuosprendį, nes T. G. veiksmuose nėra nusikaltimo sudėties, o civilinius ieškinius palikti nenagrinėtus, be to, nepriteisti nukentėjusiajai I. S. jos turėtų proceso išlaidų (duomenys neskelbtini) apmokėti. Skundas grindžiamas šiais argumentais:

Žemesnės instancijos teismas

2.1. Teismas neturi teisės plečiamai aiškinti teisės aktų sąvokas ar sukurti jas naujas, tačiau šiuo atveju teismas sąvoką „pėsčiųjų ir dviračių takas” sukūrė kaip naują. Byloje yra nustatyta, kad įvykis įvyko pėsčiųjų ir dviračių take, kuris pažymėtas ženklu Nr. 413, kai pėsčiųjų ir dviračių simboliai yra vienas šalia kito ir atskirti vertikalia linija, o taip pat yra atitinkamas horizontalus ženklinimas – pėsčiųjų takas ir dviračių takas. Tai reiškia, kad šiame pėsčiųjų ir dviračių take yra atskirai išskirtos dvi juostos: viena tik pėstiesiems, kuri atitinka sąvoką „pėsčiųjų takas”, o kita – tik dviračiams, kuri atitinką sąvoką „dviračių takas”. Take, kur įvyko įvykis, buvo horizontalus ženklinimas – vienoje juostoje pėsčiųjų ženklas, o kitoje juostoje dviračio ženklas; susidūrimas įvyko juostoje, kur galiojo dviračio ženklas, t. y. tik dviratininkų eismui skirtoje juostoje. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pėsčiųjų ir dviračių tako ženklas yra įrengiamas tako pradžioje ir pakartojamas po kiekvieno susikirtimo su keliu. Pagal tokį aiškinimą akivaizdu, kad pėsčiųjų ir dviračių takų galiojimas apibrėžiamas arba ženklais, arba kelio ženklinimu, arba susikirtimu su keliu. Vis dėlto po to teismas padarė prieštaraujančias išvadas, kad pėsčiųjų ir dviračių takų pabaigos teisės aktuose nenumatytos, todėl apie jų pabaigą sprendžia patys eismo dalyviai. Toks aiškinimas prieštarauja ne tik paties teismo prieš tai išdėstytam aiškinimui, bet ir KET reikalavimams, o be to, yra įvedantis chaosą eisme, kai kiekvienam eismo dalyviui leidžiama pačiam spręsti apie tam tikro eismo režimo pabaigą. Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklių 137 punktas teigia, kad nukreipiamieji ženklai naudojami tam tikram eismo režimui nustatyti. Jie įrengiami prieš pat kelio ruožą, kuriame nustatomas tam tikras eismo režimas arba prieš pat važiuojamųjų dalių susikirtimą. Taigi akivaizdu, kad pėsčiųjų ir dviračių takų ženklai galioja nuo jų įrengimo iki pakeitimo kitu arba iki susikirtimo su keliu.

2.2. Byloje yra pateiktos pėsčiųjų ir dviračių tako susikirtimo su (duomenys neskelbtini) nuotraukos. Nukentėjusioji paaiškino, kad ji kirto (duomenys neskelbtini) ir nuėjo iki įvykio vietos pėstiesiems skirtu taku. Prieš pat (duomenys neskelbtini), einant nukentėjusiosios judėjimo kryptini, šaligatvio danga yra pakeista ir padaryta skirtingų struktūrų bei spalvų, t. y. tokia pat, kaip ir visas takas, kur įvyko nelaimingas atsitikimas. Kertant (duomenys neskelbtini), ant jos dangos yra horizontalus ženklinimas: 1.13.1 – ,,Zebras” žymi nereguliuojamą pėsčiųjų perėją, ir 1.14 – „Dviračių pervaža” žymi vietą, kur dviračių takas, dviračių juosta, kerta važiuojamąją dalį. Taigi akivaizdu, kad nukentėjusioji puikiai suprato, jog, perėjusi (duomenys neskelbtini), įžengė į taką, kuriame yra atskiros juostos pėstiesiems ir dviratininkams, kas akivaizdžiai paneigia teismo teiginius, jog nukentėjusioji turėjo pagrindą manyti, kad ji eina šaligatviu. KET 57 punkto reikalavimas dviratininkams dėl greičio yra taikomas tik ten, kur nėra tik dviračiams skirto tako ar juostos, t. y. bendruose pėsčiųjų ir dviračių takuose, kur galioja ženklas ir / ar horizontalus ženklinimas, kai pėsčiojo ženklas yra virš dviračio ženklo, arba nepažymėtuose šaligatviuose. Tik dviračiams skirtose juostoje ir dviračių takuose tokio greičio ribojimo nėra. Dviratininkas, važiuodamas tik dviračiams skirta juosta ar taku, yra įsitikinęs, kad ten pėsčiųjų neturi būti, todėl neprivalo imtis papildomų atsargumo priemonių.

2.3. Nuteistasis nuo pat pirmosios apklausos nuosekliai aiškino, kad pėsčioji prieš jį atsirado staiga. Tuo tarpu nukentėjusioji negalėjo arba nenorėjo paaiškinti, kaip ji atsidūrė dviračių juostoje, o tai reiškia, kad jos parodymai negalėjo paneigti nuteistojo teiginių apie jos staigų atsiradimą dviračių juostoje. Nukentėjusioji paaiškino, kad, priėjusi iki tos vietos, kur taką skersai kerta šaligatvis, ji negalėjo apsispręsti, į kurią pusę eiti laukti (duomenys neskelbtini): ar link poliklinikos, ar link automobilių stovėjimo aikštelės, t. y. ji blaškėsi, kas leidžia daryti išvadą, jog ji spontaniškai, staiga nusprendė eiti link automobilių stovėjimo aikštelės, kirsdama dviračių juostą. Kirsti dviračių juostą pėsčiasis turi teisę, tik įsitikinęs, kad nekliudys dviratininkams ir tai daryti saugu. Nė vienas liudytojas nematė paties susidūrimo, todėl nė vienas liudytojas negalėjo paneigti nuteistojo aiškinimo, kad nukentėjusioji dviračių juostą kirto staiga. To nepaneigė ir ekspertas, nes nesivadovavo nuteistojo duotais parodymais, o savo išvadą dėl to, kad nėra duomenų, jog nukentėjusioji staiga išėjo į dviračių taką, parėmė vien parodymų patikrinimo vietoje protokolu. Ekspertizės aktas ir eksperto paaiškinimai kelia labai daug abejonių, nes ekspertas neatsakė į teismo užduotus klausimus, o tik pagal paties atsirinktus įrodymus sumodeliavo vieną situaciją, ignoruodamas kitus įrodymus. Byloje nėra nė vieno įrodymo, kuris neginčijamai paneigtų nuteistojo teiginį, kad nukentėjusioji dviračių juostoje atsidūrė staiga. Priešingai nei teigia teismas, nuteistojo dairymasis į šalis parodo, kad jis atidžiai stebėjo aplinką, matė, jog dviračių juostoje nieko nėra, taip pat matė, kad pėsčiųjų juostoje yra pėsčiųjų, tačiau tikėjosi, kad jie nepažeis KET reikalavimų ir staiga neišpuls į dviračių juostą, arba išeis į dviračių juostą taip, kad netrukdytų jam važiuoti.

2.4. Nuteistasis laikėsi visų KET reikalavimų, važiavo su ryškia liemene, įsijungęs dviračio šviesas, reikalavimai dėl greičio ribojimo jam nebuvo taikomi, tačiau jis negalėjo numatyti, kad nukentėjusioji staiga įeis į dviračių juostą, kur jos neturi būti. Taigi tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykio pasekmėmis yra ne nuteistojo veiksmai, o nukentėjusiosios veiksmai, kuri įžengė į dviračių juostą staiga, neįsitikinusi, kad tai daryti saugu, ir iš karto buvo partrenkta dviratininko. Nukentėjusioji, žinodama apie savo (duomenys neskelbtini) sutrikimus, tokioje situacijoje privalėjo būti itin atidi, o ne spontaniškai priiminėti sprendimus dėl judėjimo krypties pakeitimo. Ekspertas tik po primygtinio reikalavimo pasakė, kad, jei nukentėjusioji išėjo į dviračių taką staiga, tai dėl įvykio kalta yra ji. Ekspertas pats net neturėjo teisės nustatyti, ar nukentėjusioji išėjo į dviračių juostą staiga, ar ne, nes tai yra teisinis vertinimas, nepriskirtinas eksperto kompetencijai. Pirmosios instancijos teismo teiginiai, kad nuteistojo kaltė nustatyta patikimai, yra klaidingi ir nepagrįsti. Taigi, net sutikus su vertinimu, kad yra abipusė kaltė, tai vis tiek yra nepakankama nuteistąjį traukti atsakomybėn.

Žemesnės instancijos teismas

2.5. Pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 112 straipsnio l dalį civilinis ieškinys gali būti pareikštas tik iki įrodymų tyrimo pradžios. Tai reiškia, kad ir didinti civilinio ieškinio reikalavimus galima tik iki to momento. Nagrinėjamu atveju patikslintas ieškinys buvo pateiktas įrodymų tyrimo eigoje, todėl teismas neturėjo jo priimti ir tenkinti. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.253 straipsnio l ir 5 dalis civilinė atsakomybė gali būti netaikoma arba sumažinta, jei dėl žalos atsiradimo yra kaltas ir pats nukentėjusysis. Taigi nagrinėjamu atveju yra pagrindas visų civilinių ieškinių reikalavimus mažinti proporcingai nukentėjusiosios kaltei. Teismui patenkinus tokius civilinius ieškinius yra nesuprantama, kodėl nuteistajam užkrauta dar viena finansinė našta, paskiriant jam baudą. Nuteistasis teisiamojo posėdžio metu sutiko, kad, jei jis bus pripažintas kaltu, jam būtų paskirta viešųjų darbų bausmė, kadangi vis dėlto buvo paskirta baudos bausmė, apeliaciniame skunde ją prašoma pakeisti į viešuosius darbus arba laisvės apribojimą.

Atsiliepimas

3. Nukentėjusiosios ir civilinės ieškovės I. S. atstovas (duomenys neskelbtini) D. L. atsiliepimu prašo atmesti nuteistojo T. G. gynėjo (duomenys neskelbtini) V. R. apeliacinį skundą ir priteisti iš nuteistojo T. G. nukentėjusiajai I. S. 500 Eur proceso išlaidas, patirtas už atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą. Atsiliepimas grindžiams šiais argumentais:

3.1. Nagrinėjamu atveju aplinkybės, kuriomis vadovaujantis buvo nuteistas T. G., nustatytos byloje esančių įrodymų visuma, kurią pirmosios instancijos teismas itin nuosekliai ir atidžiai išdėstė skundžiamame nuosprendyje, be kita ko, nurodydamas ir pagarsindamas nukentėjusiosios paaiškinimus ir liudytojų parodymus, rašytinius bylos įrodymus, pasisakydamas dėl veikos kvalifikavimo, išsamiai atsakydamas ir į nuteistojo teiginius bei keliamas versijas. Tuo tarpu nuteistojo parodymai buvo paneigti ir atmesti, kaip neatitinkantys faktinių bylos aplinkybių ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų, todėl buvo vertinti tik kaip pasirinkta gynybos pozicija. Nuteistojo T. G. nesutikimas su jam nepalankiu teismo nuosprendžiu savaime nereiškia, kad nuosprendis yra nepagrįstas ar neteisėtas.

3.2. Priešingai negu teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas sąvokos „pėsčiųjų ir dviračių takas” nesukūrė, neaiškino jos plečiamai, o vadovavosi sisteminiu teisės aktų aiškinimo metodu, be kita ko, KET 2 priedo 4 skyriuje pateiktu kelio ženklo Nr. 413 teisiniu reglamentavimu. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad, sprendžiant klausimą dėl T. G. nuteisimo pagal BK 139 straipsnio l dalį, teismas esminiu momentu įvardino tai, ar laikant, kad asmuo važiavo pėsčiųjų ir dviratininkų taku, prieš eismo įvykį susidariusioje situacijoje dviračio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo, ar ne. Priešingai negu klaidinančiai teigiama apeliaciniame skunde, byloje nėra nustatyta, kad eismo įvykio vietoje galiojo dviračių juostos arba dviračių tako teisiniai režimai. Byloje neginčijamų įrodymų visuma nustatyta, kad eismo įvykio vietoje galiojo pėsčiųjų ir dviračių tako teisinis režimas, paženklintas kelio ženklu Nr. 413. Taigi nuteistajam T. G., važiuojančiam kelio atkarpa, paženklinta kelio ženklu Nr. 413, ir turinčiam pagrindą manyti, kad jis važiuoja „pėsčiųjų ir dviračių taku”, kuriame atskirtos pėsčiųjų (trinkelėmis) ir dviratininkų (raudonos spalvos asfaltu) judėjimo juostos, yra taikomas KET 57 punkto reikalavimas dėl greičio laikymosi. Antra, apeliaciniame skunde nurodyta kasacinio teismo nutartimi byloje Nr. 2K-195/2007 nėra pagrindo vadovautis, kadangi iš esmės skiriasi nurodytos ir nagrinėjamos bylos faktinės aplinkybės.

3.3. Byloje neginčijamai nustatyta, kad tiesioginiame priežastiniame ryšyje su įvykio pasekmėmis yra būtent nuteistojo T. G. veiksmai. Iš dalies ir pats nuteistasis patvirtino, kad jis prieš susidūrimą su nukentėjusiąja nežiūrėjo į kelią, o savo dėmesį ir žvilgsnį buvo nukreipęs į šalia esančią automobilių stovėjimo aikštelę bei ten vykusį judėjimą, o tai paneigia apeliacinio skundo teiginius, neva nuteistasis žiūrėjo į kelią ir nepamatė staiga prieš jį atsiradusios nukentėjusiosios. Pirmosios instancijos teismo ištirtos ir įvertintos aplinkybės aiškiai parodo, kad nuteistasis prieš pat eismo įvykį nebuvo dėmesingas, visą savo dėmesį buvo nukreipęs visai į kitą, nei važiavimo kryptis, pusę ir būtent dėl to nepamatė nukentėjusiosios bei nesugebėjo išvengti susidūrimo su pėsčiąja. Tai, kad ekspertas nepatvirtino apelianto keliamų versijų, nesudaro pagrindo sutikti su apeliacinio skundo argumentais, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų T. G. keliamas versijas. Nors ekspertas po primygtinio nuteistojo gynėjo reikalavimo atsakė į klausimą, jog, „jei nukentėjusioji išėjo į dviračių taką staiga, tai dėl įvykio kalta ji”, vis dėlto tai yra atsakymas į gynėjo hipotetinį klausimą, tačiau tokių duomenų nebuvo surinkta ir tokių aplinkybių byloje nebuvo nustatyta.

3.4. BPK 112 straipsnio l dalyje įtvirtintas imperatyvas, pagal kurį civilinį ieškinį pateikti būtina ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios. Tuo tarpu draudimo patikslinti ieškiniu keliamus reikalavimus nurodytoje teisės normoje nėra, todėl ji nėra ir negali būti aiškinama plečiamai. Atsiliepime atkreiptas dėmesys, kad nukentėjusioji I. S. patikslintu ieškiniu nekeitė nei faktinio, nei teisinio jo pagrindo, o iš esmės tik patikslino turtinės žalos dydį dėl negautų pajamų, t. y. patikslino informaciją pagal pateiktąją (duomenys neskelbtini) valdybos, be to, turtinės žalos dydis padidėjo ne žymiai, t. y. nuo 869,71 Eur iki 938,43 Eur – tik 68,72 Eur. Byloje nėra nustatytos aplinkybės, kurios leistų daryti išvadą, kad eismo įvykis įvyko dėl didelio nukentėjusiosios I. S. neatsargumo, todėl nėra jokio pagrindo taikyti CK 6.253 straipsnio l dalies normą ir mažinti ieškovės pareikšto civilinio ieškinio reikalavimą. Atsiliepime pažymėta ir tai, kad nukentėjusioji civiliniu ieškiniu prašė priteisti 938,43 Eur turtinės ir 10 000 Eur dydžio neturtinės žalos atlyginimą, o tuo tarpu teismas nukentėjusiajai priteistinos neturtinės žalos dydį sumažino iki 3000 Eur, kas yra itin nedidelė suma.

3.5. Nukentėjusioji mano, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai parinko nuteistajam bausmės rūšį, skirdamas jam baudą. Kartu su apeliaciniu skundu T. G. nepateikė jokių argumentų, kurie patvirtintų, jog pirmosios instancijos teismas pažeidė materialines ar procesines teisės normas, parinkdamas nuteistajam bausmės rūšį. Vien nuteistojo pageidavimas, kokia bausmės jam turėtų būti parinkta, nesudaro pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai parinko bausmės rūšį.

Žemesnės instancijos teismas

4. Teismo posėdžio metu proceso dalyviai išsakė savo pozicijas dėl apeliacinio skundo, įrodymų vertinimo ir kaltės nustatymo:

4.1. Gynėjas (duomenys neskelbtini) V. R. nurodė, kad įvykis įvyko šalitgatvio ruože, kuris pažymėtas kaip dviračių ir pėščiųjų takas, kurio kairė pusė, žiūrint iš ginamojo važiavimo pusės, skirta pėstiesiems, o dešinė pusė skirta dviračiams. Schema nustatyta, tačiau painiavą įvėlė tai, kad vienas ženklas pastatytas teisingai, o kitas ženklas apsuktas. Tik dviračiams skirtoje juostoje pėstiesiems vaikščioti draudžiama, greičio ribojimų nėra. I. S. ėjo pėsčiųjų taku, atėjo iki vietos, kur turėjo susitikti su (duomenys neskelbtini), o tada pradėjo dvejoti, kur jai laukti, ir staiga žengė į dviračių taką. T. G. tvarkingai važiavo, stebėjo aplinką ir nesitikėjo, kad pėstysis staigiai iššoks. T. G. matė, jog pėstieji juda savo kelio dalimi, tačiau nė vieno nebuvo judančio dviračių take, todėl jis neįžvelgė grėsmės. Galbūt pėsčioji dviratininko nepamatė, nes turi (duomenys neskelbtini) sutrikimą. Byloje nėra duomenų, kad I. S. būtų stovėjusi ant dviračių tako ar kad T. G. būtų turėjęs galimybę laiku ją pamatyti ir apvažiuoti kliūtį.

4.2. Nuteistasis T. G. nurodė, jog važiavo raudonu dviračių taku, įvažiavus į jį, nebuvo jokių kliūčių. Nesutiko, kad važiavo nerūpestingai ir neatsakingai, nes suvokė, ką daro, važiavo į darbą su šviesom, liemene, ne manevruodamas po kelią, o važiuodamas savo kelio dalimi, todėl įvykio T. G. negalėjo išvengti.

4.3. Prokurorė J. S. nurodė, kad Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 16 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, tinkamai įvertintos įvairios situacijos ir pateiktas teisinis jų vertinimas. Bylos nagrinėjimo metu buvo kviečiami (duomenys neskelbtini) atstovai: tuo metu, kai T. G. įvažiavo į judėjimo zoną pagal polikliniką, kur eina pėsčiųjų ir dviračių takas, buvo ženklas be skiriamojo brūkšnio, t. y. prioritetas galiojo pėstiesiems. Prokurorė tiki, kad nukentėjusioji galėjo nepastebėti dviratininko, nes I. S. yra (duomenys neskelbtini), tačiau dviratininkas, pravažiavęs 60 metrų, nematė tiesiai priešais jį einančios pėsčiosios, o tai, prokurorės vertinimu, patvirtina, kad jis buvo nerūpestingas. Dėl nusikalstamo nerūpestingumo nusikalstamą veiką padarė T. G. ir jis pagrįstai buvo patrauktas baudžiamojon atsakomybėn. Jei teismas manys, kad T. G. paskirta per sunki finansinė našta, prokurorė neprieštarautų dėl švelnesnės sankcijos parinkimo, tačiau priteistas žalos atlyginimas nebuvo per didelis.

Atsiliepimas

4.4. Nukentėjusiosios atstovas D. L. nurodė, kad visi argumentai ir atsikirtimai jau yra pateikti atsiliepime į apeliacinį skundą. Šioje baudžiamojoje byloje buvo atlikti du autotechniniai tyrimai ir abiejuose pagrindine sąlyga kilti eismo įvykiui buvo nurodyti T. G. veiksmai. Pats T. G. davė parodymus, kad jis prieš susidūrimą žiūrėjo į automobilių stovėjimo aikštelę, į dešinę, būtent į (duomenys neskelbtini), nesukoncentravo dėmesio į kelią ir įvyko susidūrimas. Teismui bandoma įteigti, kad I. S. atliko kažkokius veiksmus, dėl kurių kilo įvykis, tačiau duomenų, pagrindžiančių tokią versiją, bylos medžiagoje nėra, t. y. tai tik prielaidos, kad I. S. padarė staigų judesį, nuteistojo gynybinė pozicija. Iš (duomenys neskelbtini) yra gautas atsakymas, kad ta vieta, kur įvyko susidūrimas, turėtų būti vertinama kaip šaligatvis. Atstovas prašo apeliacinį skundą atmesti ir priteisti I. S. iš nuteistojo 500 Eur bylinėjimosi išlaidas dėl dokumentų parengimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Nuteistojo T. G. gynėjo (duomenys neskelbtini) V. R. apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 16 d. nuosprendis keistinas dėl neteisingai paskirtos bausmės (BPK 326 straipsnio 2 dalies 2 punktas ir 328 straipsnio 2 punktas). Apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to, ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų.

6. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas priimamo procesinio sprendimo aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis, atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

7. Pagal BPK 324 straipsnio 6 dalį apeliacinės instancijos teismas turi teisę, bet ne pareigą atlikti įrodymų tyrimą. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas privalo atlikti įrodymų tyrimą tais atvejais, kai pirmosios instancijos teismas jį atliko neišsamiai (pvz., neištyrė esminių bylos aplinkybių, nepašalino prieštaravimų tarp ištirtų įrodymų), tirti tik tuos turinčius esminės reikšmės teismo išvadoms įrodymus, kurie yra prieštaringi ir prieštaravimų negalima pašalinti be pakartotinio tų įrodymų ištyrimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-109/2009, 2K-516/2011, 2K-47/2012, 2K-109/2014, 2K-240/2014). Iš apeliacinės instancijos teismo posėdžio protokolo turinio matyti, kad šis teismas, išklausęs proceso dalyvių nuomonių, nutarė įrodymų tyrimo neatlikti (t. 4, b. l. 71), iš esmės nenustatęs tam būtinybės, laikydamas, kad nuteistojo gynėjo apeliaciniame skunde iškeltus klausimus galima išspręsti vertinant byloje esamus įrodymus.

8. Teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-114/2008, 2K-659/2012, 2K-135/2013, 2K-165-648/2015 ir kt.). Apeliaciniame skunde yra keliami nuteistojo kaltės, įrodymų vertinimo ir priteistų (turtinės ir neturtinės) žalos atlyginimo dydžių bei paskirtos bausmės pagrįstumo klausimai. Būtent šiuos klausimus ir aptaria apeliacinės instancijos teismas savo nuosprendyje.

Dėl nusikalstamos veikos kvalifikavimo ir įrodymų vertinimo

9. Pagal BK 139 straipsnio 1 dalį baudžiamojon atsakomybėn traukiamas tas, kas dėl neatsargumo sužalojo ar susargdino žmogų, jeigu dėl to nukentėjęs asmuo prarado nedidelę dalį profesinio ar bendro darbingumo arba ilgai sirgo, bet jam nebuvo šio kodekso 135 straipsnio 1 dalyje nurodytų padarinių. Taigi asmeniui baudžiamoji atsakomybė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį kyla tada, kai nustatoma, jog objektyviai būtent kaltininko veika ar neveikimas buvo nesunkaus sveikatos sutrikdymo priežastis, bei yra teisiškai reikšmingas priežastinis veikos ir padarinių ryšys, taip pat kad šie padariniai buvo dėsningas veikos rezultatas. BK 139 straipsnio 1 dalyje nurodyta nusikalstama veika padaroma tik neatsargia kaltės forma. Pagal BK 16 straipsnio 1 dalies nuostatas nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra neatsargus, jeigu jis padarytas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo. Tam, kad kiltų baudžiamoji atsakomybė pagal BK 139 straipsnio 1 dalį, reikia nustatyti, jog kaltininko veiksmai yra susieti priežastiniu ryšiu su įstatyme nurodytais padariniais. Priežastinis ryšys tarp veikos ir nusikalstamų pasekmių yra apibrėžiamas kaip santykis, kuriam esant veika sukelia ir nulemia nusikalstamas pasekmes. Teismų praktikoje, taikant BK 281 straipsnį, tačiau išaiškinimas aktualus ir šios bylos kontekste, priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus – būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-26-648/2019). Priežastinio ryšio nustatymas yra daugiau fakto klausimas ir loginis procesas, nes, sprendžiant šį klausimą, iš esmės nagrinėjamos faktinės eismo įvykio aplinkybės, nustatoma loginė priežasčių seka, reikalinga išvadai padaryti – ar yra ryšys tarp veikos ir padarinių.

10. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad nagrinėjamu atveju, remiantis baudžiamosios bylos medžiagoje esančia informacija, nustatyta, jog nuteistasis T. G., važiuodamas dviračiu, partrenkė pėsčiąją nukentėjusiąją I. S. pėsčiųjų ir dviračių take, pažymėtame kelio ženklu Nr. 413. Nors įvykio metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – ir SEAKĮ) 2 straipsnyje „Pagrindinės šio įstatymo sąvokos“ ar atitinkamai KET 3 punkte nėra atskirai apibrėžta sąvoka „pėsčiųjų ir dviračių takas“, tačiau pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog iš toliau aptariamų (įvykio metu galiojusių redakcijų) SEAKĮ ir KET nuostatų akivaizdu, kad „pėsčiųjų ir dviračių takas“ yra savarankiška savo teisinį režimą turinti minėtuose teisės aktuose vartojama sąvoka, kuri negali būti tapatinama su tokiomis sąvokomis kaip „dviračių takas“, „dviračių juosta“, „pėsčiųjų takas“ ar „šaligatvis“.

10.1. KET 1 priedo „Kelio ženklai“ IV skyriuje yra pateikti du skirtingi kelio ženklo Nr. 413 „pėsčiųjų ir dviračių takas“ pavyzdžiai, t. y. pirmas, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas po kitu, ir antras, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu. Šio ženklo paaiškinimo skiltyje nurodyta, kad „Leidžiama eiti pėstiesiems ir važiuoti dviračiais. Jeigu dviračio ir pėsčiųjų simboliai kelio ženkle yra ne vienas po kitu, o vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, eismo dalyviai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle)“. Remdamasis tokiu paaiškinimu, apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad tik antras kelio ženklas Nr. 413 (kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu) nustato pareigą pėstiesiems naudotis jiems skirta tako puse, o pirmas kelio ženklas Nr. 413 (kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu) tokios pareigos pėstiesiems nenustato. Pažymėtina tai, kad nei SEAKĮ 15 straipsnyje „Pėsčiųjų pareigos”, nei KET VI skyriuje (36-48 punktai) „Pėsčiųjų pareigos“ nėra nurodyta jokių pėsčiųjų elgesio taisyklių būtent pėsčiųjų ir dviračių take. Vis dėlto sutiktina, kad pėstiesiems, einantiems „pėsčiųjų ir dviračių take“, galioja bendroji KET 4 punkte numatyta pareiga, t. y. eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. Be to, KET 9 punkte ji yra šiek tiek detalizuota – eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui.

10.2. Tuo tarpu dviračių vairuotojams yra keliami kur kas specifiškesni ir daug labiau detalizuoti reikalavimai. SEAKĮ 17 straipsnio „Reikalavimai dviračių vairuotojams“ 3 dalyje nurodyta, kad, jeigu pėsčiųjų ir dviračių eismui skirtame take ar šaligatvyje važiuojamosios dalies ženklinimo linijomis (baltu dviračio simboliu) yra paženklinta dviračių eismui skirta tako (šaligatvio) dalis, dviračio vairuotojas privalo važiuoti tik ja ir kuo arčiau jos dešiniojo krašto. Analogiška nuostata yra numatyta ir KET 62 punkte. Dviračių vairuotojai privalo nekelti pavojaus pėstiesiems. KET 57 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus.

10.3. Esant pirmam kelio ženklui Nr. 413, kuriame pėsčiųjų ir dviračio simboliai yra vienas po kitu, darytina išvada, kad pėstieji turi jau anksčiau minėtą bendrojo pobūdžio pareigą elgtis pagarbiai ir atsargiai, tačiau sutiktina, jog aktualus teisinis reglamentavimas nenumato jiems skirtų detalizuotų specifinių pareigų ir pėstieji gali laisvai vaikščioti bet kuria pėsčiųjų ir dviračių tako dalimi, taip pat ir dviračiams skirta juosta, jei tokia yra nubrėžta. Tuo tarpu dviratininkų pareigos pėstiesiems yra pakankamai aiškiai apibrėžtos – jie privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Taigi sutiktina su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad dviratininkai, galintys judėti ženkliai didesniu greičiu nei pėstieji, aptartame pėsčiųjų ir dviračių take turi būti itin atidūs ir atsargūs, pasirinkti saugų važiavimo greitį, numatyti bei gebėti išvengti bet kokių galimų susidūrimų su pėsčiaisiais.

10.4. Dėl apeliacinio skundo argumento, kad take, kur įvyko susidūrimas, pėstieji neturi pirmumo, būtina atkreipti dėmesį, jog, nepaisant šio fakto, tai savaime niekaip neįrodo nukentėjusiosios I. S. neatsargaus elgesio įvykio kilimo metu. Iš 2020 m. gruodžio 2 d. (duomenys neskelbtini) administracijos rašto matyti, kad pagal suderintą schemą kelio ženklai pėsčiųjų ir dviračių take, (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), priešais automobilių stovėjimo aikštelę, buvo įrengti 2018 metų birželio mėnesį (t. 1, b. l. 148-150). Iš 2021 m. rugsėjo 27 d. teisme gauto (duomenys neskelbtini) administracijos rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) horizontalusis žymėjimas atliekamas ir kelio ženklai įrenginėjami, vadovaujantis Lietuvos Respublikos (duomenys neskelbtini) ministro 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintomis Kelių horizontaliojo ženklinimo bei 2012 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. (duomenys neskelbtini) patvirtintomis Kelio ženklų įrengimo ir vertikaliojo ženklinimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Taisyklės reglamentuoja kelio ženklų ir horizontaliojo žymėjimo tvarką. Pėsčiųjų ir dviračių tako horizontaliojo ženklinimo ir kelio ženklų įrengimo schema buvo paruošta ir 2018 m. balandžio 11 d. suderinta su policija. Pagal šią schemą 2018 m. gegužės mėnesį (duomenys neskelbtini) administracija baigė teritorijos šalia pastato, esančio (duomenys neskelbtini), sutvarkymo ir privažiuojamųjų kelių pritaikymo neįgaliesiems paprastojo remonto darbus, t. y. buvo suremontuotas takas, įrengti kelio ženklai bei atliktas horizontalusis žymėjimas. (duomenys neskelbtini) administracija neturi fiksuotų vaizdo ar foto įrašų apie horizontaliojo žymėjimo ir kelio ženklų įrengimą. (duomenys neskelbtini) administracija laikosi nuomonės, kad aukščiau minėti veiksmai buvo atlikti griežtai pagal su policija suderintą schemą. Kada galėjo būti vienas kelio ženklas apsuktas 180 laipsnių kampu, (duomenys neskelbtini) administracija duomenų neturi. Kelio ženklus prižiūrinčios įmonės (UAB „(duomenys neskelbtini)“) atstovas el. laišku informavo (duomenys neskelbtini) administraciją, kad kelio ženklas 2021 m. rugsėjo 13 d. buvo atstatytas, kaip numatyta su policija suderintoje schemoje (t. 2, b. l. 194-199).

10.5. Iš 2021 m. lapkričio 25 d. (duomenys neskelbtini) administracijos rašto Nr. (duomenys neskelbtini), be ankstesniame rašte minėtos informacijos, matyti, kad (duomenys neskelbtini) administracija 2018 m. paruošė eismo organizavimo schemą, kurią suderino su policija, ir įrengė pėsčiųjų ir dviračių taką bei pagal suderintą schemą atliko horizontalųjį žymėjimą, taip pat įrengė kelio ženklus. (duomenys neskelbtini) administracija ir policija konstatavo, kad eismo organizavimo tvarka prie (duomenys neskelbtini) pastato, pėsčiųjų ir dviračių take atitinka saugaus eismo organizavimo reikalavimus. Eismo organizavimo schemoje pažymėti pėsčiųjų takai (apriboti geltonos – juodos spalvos linijomis), dviračių takai (apriboti raudonos spalvos punktyrinėmis linijomis) bei bendri pėsčiųjų ir dviračių takai (apriboti geltonos spalvos punktyrinėmis linijomis). Ties (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), eismui taikomas režimas: pėsčiųjų take leidžiamas pėsčiųjų eismas, dviračių take – dviračių eismas, o bendrame take – pėsčiųjų ir dviračių bendras eismas. Kelių eismo taisyklių 57 punkte nurodyta, kad, važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. Plytelių dangos 5,30 m atkarpa (pridedamoje schemoje pažymėta „Bendras pėsčiųjų ir dviračių takas“), esanti tarp raudonos asfalto spalvos dviračių tako atkarpų, laikytina pėsčiųjų ir dviračių taku (šaligatviu). Pagal statybos techninio reglamento (duomenys neskelbtini) „Statinių prieinamumas“ 73 punktą – „kiekviena bortelio nuožulna privalo turėti 560-610 mm pločio taktilinę dėmesį atkreipiančią struktūrą, kuri įrengiama per visą nuožulnos plotį, 300-320 mm atstumu nuo įžengimo į važiuojamąją gatvės (kelio) dalį“, pagal 74 punktą – „pėsčiųjų ir dviračių takai turi būti atskirti (duomenys neskelbtini) negalią turintiems asmenims gerai juntamos faktūros juosta, kuri gali įsiterpti ir į šaligatvį, ir į dviračių takelį (skirtingos faktūros juosta įrengiama panaudojant natūralius akmenis, mozaikinius akmenis, betoninius blokelius, trinkeles ir pan.)“. Atsižvelgiant į (duomenys neskelbtini) 74 punktą, 5,30 m plytelių dangos atkarpoje, esančioje tarp raudonos asfalto spalvos dviračių tako, yra įrengta 0,6 metro pločio spalvotų reljefinių trinkelių su iškilimais įspėjamoji danga, panaudojant skirtingą faktūrą. Spalvotos reljefinės trinkelės su iškilimais (įspėjimui) yra dedamos susikirtimuose su važiuojamąja dalimi, jos yra skirtos (duomenys neskelbtini) negalią turintiems asmenims (t. 3, b. l. 62-73).

10.6. Iš 2021 m. gruodžio 9 d. (duomenys neskelbtini) administracijos rašto Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad (duomenys neskelbtini) administracija, dar kartą palyginusi visas pateiktas galimas įvykio vietų nuorodas ir policijos pridedamą įvykio vietos foto nuotrauką, padarė išvadą, jog galima įvykio vieta yra pateikiama pridedamoje schemoje „(duomenys neskelbtini)“ simboliu pažymėta vieta. Numatoma įvykio vieta būtų apie 130 m piečiau nuo (duomenys neskelbtini) ir apie 55 m šiauriau nuo (duomenys neskelbtini) D. J. nubraižytos schemos („(duomenys neskelbtini)“) bei (duomenys neskelbtini) administracijos 2021 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) pažymėtos galimos įvykio vietos: 1) Kelių eismo taisyklėse numatyta kelio ženklų Nr. 411 „dviračių takas“, Nr. 412 „pėsčiųjų takas“ ir Nr. 413 „pėsčiųjų ir dviračių takas“ pradžia, o galiojimo zona kaip draudžiamųjų kelio ženklų Nr. 319, Nr. 325, Nr. 327, Nr. 329, Nr. 331-335 (draudimai galioja nuo draudžiamojo kelio ženklo iki artimiausios sankryžos ar važiuojamųjų dalių sankirtos už draudžiamojo kelio ženklo, kurios pažymėtos pirmumo kelio ženklais, o gyvenvietėse, kai nėra nurodytos sankryžos ar važiuojamųjų dalių sankirtos, – iki gyvenvietės pabaigos, pažymėtos nurodomuoju kelio ženklu „Gyvenvietės pabaiga“) nėra numatyta. Kadangi nuo (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“) iki galimos įvykio vietos („(duomenys neskelbtini)“) bei nuo galimos įvykio vietos („(duomenys neskelbtini)“) iki schemoje pažymėtos atkarpos „(duomenys neskelbtini)“ nėra įrengtų kelio ženklų bei nėra atlikta horizontaliojo žymėjimo, šis ruožas vertintinas kaip šaligatvis, kaip tai numato SEAKĮ 2 straipsnio 67 dalis; 2) kelio ženklas Nr. 413 „pėsčiųjų ir dviračių takas“ negalioja kelio ruože tarp (duomenys neskelbtini) („(duomenys neskelbtini)“) iki galimos įvykio vietos („(duomenys neskelbtini)“) ir galimoje įvykio vietoje („(duomenys neskelbtini)“), nes ši atkarpa vertintina kaip šaligatvis ir taikytinas pėsčiųjų tako režimas; 3) kaip buvo teigiama 1-ame punkte, horizontaliojo žymėjimo tarp „(duomenys neskelbtini)“ ir „(duomenys neskelbtini)“ bei „(duomenys neskelbtini)“ taške nėra, todėl šis ruožas traktuotinas kaip šaligatvis; 4) (duomenys neskelbtini) administracija 2021 m. lapkričio 25 d. rašte Nr. (duomenys neskelbtini) informavo apie ruožą, schemoje pažymėtą simboliu „(duomenys neskelbtini)“, anksčiau išvardinti ruožai, taip pat ir plytelių dangos 5,30 m atkarpa „Bendras pėsčiųjų takas“, vertintini kaip šaligatvis (t. 3, b. l. 109-115).

10.7. Iš išdėstyto darytina išvada, kad šaligatvis, nepriklausomai nuo jo dangos (struktūros ar spalvos), gali būti laikomas pėsčiųjų ir dviračių taku tik tokiu atveju, jei jame yra pastatytas anksčiau aptartas atitinkamas kelio ženklas ar yra atitinkamas horizontalus ženklinimas, toks ženklas ir ženklinimas įrengiamas tako pradžioje ir pakartojamas už kiekvieno tako susikirtimo su keliu. Tuo pačiu pažymėtina, kad ženklo ar horizontalaus ženklinimo simbolių, rodančių pėsčiųjų ir dviračių tako pabaigą, teisės aktuose nėra numatyta. Žiūrint nukentėjusiosios judėjimo kryptimi, jai perėjus (duomenys neskelbtini) per pėsčiųjų perėją, jokio kelio ženklo Nr. 413 ar horizontalaus ženklinimo simbolių, rodančių, kad nukentėjusioji įžengė į pėsčiųjų ir dviračių taką, nebuvo, nors toks, kaip ką tik aptarta, turėjo būti. Taigi nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad eina šaligatviu, o ne pėsčiųjų ir dviračių taku, kuriame išdėstytos pėstiesiems ir dviratininkams skirtos juostos, kuriomis atitinkamai privalu judėti. Pažymėtina ir tai, kad šiuo taku, netgi ta jo dalimi, kuri grįsta trinkelėmis, ji nuėjo 134,42 metrų (2021 m. lapkričio 22 d. Parodymų patikrinimo vietoje protokolas su priedais (t. 3, b. l. 87-94)), o į nuteistojo vairuojamo dviračio judėjimo trajektoriją įžengė tako dalimi, grįsta trinkelėmis (ši aplinkybė nustatyta, įvertinus 2022 m. kovo 7 d. ekspertizės akto išvadą, jog, tikėtina, dviratininkas T. G. kliudė pėsčiąją I. S. pėsčiųjų tako ir dviračių tako susikirtime, dviratininkui dar neįvažiavus į tako asfaltuotą dalį, o tokia išvada teismas neturi pagrindo abejoti), t. y. vėlgi turėdama pakankamą pagrindą manyti, kad eina šaligatviu (pėstiesiems skirta tako dalimi). Kita vertus, žiūrint T. G. judėjimo kryptimi, jis įvažiavo į pėsčiųjų ir dviračių taką, abiejose tako pusėse pažymėtą kelio ženklu Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, bei šį ženklą atitinkančiu horizontaliuoju ženklinimu, kas atitinka (duomenys neskelbtini) administracijos pateiktoje pėsčiųjų ir dviračių tako, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), schemoje (t. 1, b. l. 150; t. 2, b. l. 196) nurodytą ženklinimą. Nors byloje yra fotonuotrauka, kurioje matyti, kad minėtoje vietoje dešinėje tako pusėje buvo kitas ženklas Nr. 413, tačiau ši nuotrauka policijos pareigūnų buvo daryta praėjus savaitei po eismo įvykio, kita vertus, šis ženklas neatitinka nei kairėje tako pusėje pastatyto ženklo bei horizontalaus ženklinimo, nei jau minėtos tako schemos, todėl juo vadovautis eismo dalyviai neturėjo pakankamo pagrindo.

10.8. Taigi šioje situacijoje T. G. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad važiuoja pėsčiųjų ir dviračių taku, kuriame atskirtos pėsčiųjų (trinkelėmis) ir dviratininkų (raudonos spalvos asfaltu) judėjimo juostos, o pėstieji ir dviratininkai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta (parodyta kelio ženkle). Tokia dviračiams judėti skirta asfalto juosta nuteistasis dviračiu judėjo 56,41 m (2021 m. spalio 18 d. įvykio vietos apžiūros protokolas su priedais (t. 3, b. l. 29-36), po to asfaltuota juosta be jokio ženklo ir horizontalaus ženklinimo simbolių pasikeitė į trinkelių 5,30 m ilgio juostą, kuriai pasibaigus, be jokio ženklo ir horizontalaus ženklinimo simbolių, vėl atsirado asfaltuota juosta (būtent šių juostų sandūroje nuteistasis ir partrenkė nukentėjusiąją). Nors aptarta trinkelių 5,30 m ilgio juosta ir nėra pažymėta jokiu ženklu ar horizontalaus ženklinimo simboliu, tačiau teismas šiuo atveju negali sutikti su (duomenys neskelbtini) administracijos nuomone, jog ši juosta vienareikšmiškai laikytina šaligatviu. Pirmiausia, iki šios juostos pradžios (asfalto juostos pabaigos) neabejotinai galioja anksčiau aptartas kelio ženklas Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, ir tam, kad būtų pakeista šiuo ženklu nustatyta eismo tvarka, teismo nuomone, turėjo būti pakeistas ženklas ar horizontalus ženklinimas, kaip tai yra padaryta irgi minėtoje pėsčiųjų ir dviračių tako, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), schemoje (beje, šioje schemoje nėra apimta eismo įvykio vieta). To nepadarius, teismo nuomone, T. G. vėlgi turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad ir toliau, t. y. trinkelių 5,30 m ilgio juosta, važiuoja pėsčiųjų ir dviračių taku, kuriame atskirtos pėsčiųjų (trinkelėmis) ir dviratininkų (raudonos spalvos asfaltu) judėjimo juostos, o pėstieji ir dviratininkai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta. Beje, SEAKĮ 3 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyta, kad eismo tvarką Lietuvos Respublikos teritorijoje nustato KET, kurias tvirtina Vyriausybė, o eismą keliuose Lietuvos Respublikoje gali riboti tik KET numatyti kelio ženklai, ženklinimo linijos, šviesoforai ir reguliuotojo signalai ir, jeigu kelio ženklo ir ženklinimo linijų reikalavimai skiriasi, vadovaujamasi kelio ženklo reikalavimais.

Žemesnės instancijos teismas

10.9. Taigi apygardos teismas visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, kad dėl (duomenys neskelbtini) administracijos akivaizdžiai klaidinančio pėsčiųjų ir dviračių tako, esančio (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), toje atkarpoje, kur įvyko šioje baudžiamojoje byloje nagrinėjamas eismo įvykis, ženklinimo, susidarė tokia situacija, kad iki susidūrimo iš vienos pusės judėdama nukentėjusioji turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad juda šaligatviu (pėstiesiems skirta dalimi), kur pėsčiųjų judėjimas nėra ribojamas, o iš kitos pusės judėdamas dviračiu T. G. turėjo pakankamą pagrindą manyti, kad važiuoja pėsčiųjų ir dviračių taku, kuriame atskirtos pėsčiųjų (trinkelėmis) ir dviratininkų (raudonos spalvos asfaltu) judėjimo juostos, kur pėstieji ir dviratininkai privalo naudotis ta tako puse, kuri jiems skirta. Beje, iš nukentėjusiosios ir nuteistojo parodymų matyti, kad jie aptartu principu ir vadovavosi.

11. Esant tokiai eismo įvykio kaltininko nustatymą apsunkinančiai situacijai, kai eismo įvykio dalyviai yra klaidinami nepakankamu ženklinimu, apygardos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad esminė aplinkybė, kurią būtina išsiaiškinti, sprendžiant klausimą, kurio iš eismo dalyvio padaryti eismo saugumo taisyklių pažeidimai buvo tiesioginiame priežastiniame ryšyje su kilusiomis pasekmėmis, yra ta, ar prieš eismo įvykį susidariusioje eismo situacijoje dviračio vairuotojas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Apeliacinės instancijos teismas visų bylos medžiagoje surinktų duomenų iš naujo nebeaptaria, nes jie buvo detaliai aptarti ir išsamiai įvertinti jau pirmosios instancijos teismo skundžiamame nuosprendyje. Siekdama išvengti pasikartojimų, apeliacinės instancijos teisėjų kolegija aptaria tik tuos įrodymus, kurie turi esminės reikšmės susidariusios situacijos vertinimui ir eismo įvykio dalyvių veiksmų kvalifikavimui.

11.1. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje teisingai akcentavo, jog T. G. turėjo elgtis pagal KET 57 punkte nustatytas taisykles ir ne tik važiuoti dviračių eismui skirta tako dalimi, ką jis ir darė, bet ir nepriklausomai nuo to, kurioje tako dalyje buvo ar judėjo nukentėjusioji, privalėjo ją stebėti ir numatyti, kad ji yra ar net staiga gali atsirasti jo judėjimo trajektorijoje, bei duoti jai kelią. KET 4 punkte nurodyta, kad eismo dalyvių elgesys grindžiamas savitarpio pagarba ir atsargumu. KET 9 punkte nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti, privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 57 punkte nurodyta, kad važiuoti dviračiu leidžiama tik dviračių takais, pėsčiųjų ir dviračių takais arba dviračių juostomis, o kur jų nėra, – tam tinkamu (su asfalto arba betono danga) kelkraščiu. Važiuodamas kelkraščiu, pėsčiųjų ir dviračių taku, šaligatviu, dviračio vairuotojas privalo duoti kelią pėstiesiems, neturi jiems trukdyti ar kelti pavojaus, o pro pat pėsčiąjį leidžiama važiuoti greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui (3-7 km/h), paliekant tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus. KET 127 punkte nurodyta, kad, pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas, o KET 128 punkte nurodyta, kad, jeigu atsirado kliūtis ar iškilo grėsmė eismo saugumui, vairuotojas (jeigu jis gali tai pastebėti) privalo sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį, nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Iš išdėstyto akivaizdu, kad dviračio vairuotojui keliami ženkliai didesni atidumo, rūpestingumo ir atsargumo reikalavimai nei pėsčiajam, būtent jis, galintis judėti ženkliai didesniu greičiu nei pėsčiasis, nepriklausomai nuo pėsčiųjų ir dviračių tako ženklinimo, turi būti itin atidus ir atsargus, pasirinkti saugų važiavimo greitį, numatyti bei gebėti išvengti bet kokių galimų susidūrimų su pėsčiaisiais.

11.2. Teismo nuomone, T. G. versija, jog nukentėjusioji staiga išniro prieš jį į dviračių eismui skirtą pažymėtą tako dalį, o jis neturėjo jokių galimybių išvengti susidūrimo, paneigta nukentėjusiosios ir liudytojų parodymais, ekspertizės aktu, ekspertizę atlikusių ekspertų paaiškinimais, iš dalies paties nuteistojo parodymais ir kitais byloje surinktais įrodymais. Iš nukentėjusiosios teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad ji nuo (duomenys neskelbtini) šaligatviu (pėstiesiems skirta dalimi) ėjo lėtai, kadangi jai nebuvo kur skubėti, nes su (duomenys neskelbtini) susitarė, kad jis jai atveš rankšluostį, priėjusi prie išsišakojimo – dešinėje į (duomenys neskelbtini) polikliniką, kairėje į automobilių stovėjimo aikštelę, į kurią turėjo atvažiuoti (duomenys neskelbtini), dar sulėtino greitį, kol sprendė, kur pasukti, o nusprendusi – pasuko į kairę, po to iškart buvo partrenkta dviratininko, kurio atvažiuojančio neišgirdo, o dėl (duomenys neskelbtini) ir nepamatė (t. 2, b. l. 161-162). Iš byloje pateiktų duomenų (fotonuotraukų, nuteistojo T. G. ir nukentėjusiosios I. S. parodymų patikrinimo vietoje protokolų ir vaizdo įrašų) matyti, kad dviratininkui, įvažiavusiam į pėsčiųjų ir dviračių taką nuteistojo nurodytoje vietoje ir važiuojančiam link (duomenys neskelbtini), nėra jokių kliūčių pastebėti netgi nuo (duomenys neskelbtini) pradžios link jo einančius pėsčiuosius. Esant išdėstytam, apygardos teismas, kaip ir pirmosios instancijos teismas, neturi jokio pagrindo teigti, kad lėtai judėjusi ir netgi prieš pat įžengdama į dviratininko judėjimo trajektoriją prilėtinusi žingsnį pėsčioji I. S. dviratininkui T. G. sudarė staigią kliūtį. Tuo tarpu nuteistasis T. G. parodė, kad, išvažiavęs į dviračių taką, pasižiūrėjo, jog laisva, ir ramiai važiavo toliau, žvalgėsi į visas puses, t. y. pirmyn, atgal, į kairę, į dešinę, kas vyksta aplinkui, kiek mašinų gatvėje važiuoja ir panašiai, tada atsisuko tiesiai ir netikėtai priešais save pamatė nukentėjusiąją, nespėjo surikti „atsargiai“ ir susidūrė (t. 2, b. l. 132-134). Dėl tokių nuteistojo T. G. parodymų, ypač aukščiau išdėstytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad tinkamu momentu T. G. nepamatė į jo judėjimo trajektoriją įėjusios nukentėjusiosios dėl savo neatsakingo elgesio, t. y. dėl to, kad važiuodamas dviračiu visą savo dėmesį buvo nukreipęs visai į kitą pusę nei važiavimo kryptis, ir būtent dėl šios priežasties nesugebėjo išvengti susidūrimo su nukentėjusiąja. Atkreiptinas dėmesys, jog ir apeliaciniame skunde yra prieštaringai teigiama, neva nukentėjusioji staiga išėjo į dviratininko T. G. judėjimo trajektoriją, nors tuo pačiu teigiama, kad prieš tai nukentėjusioji buvo stabtelėjusi apgalvoti, kurią judėjimo kryptį / pusę pasirinkti toliau, kas rodo, kad sprendimas įžengti į pėsčiųjų ir dviratininkų taką tikrai nebuvo staigus, t. y. nukentėjusiosios judėjimo trajektorija tik T. G. pasirodė staigi ir netikėta, kadangi prieš tai jis atidžiai nesekė kelio priešais save.

11.3. Taigi teismas konstatuoja, kad T. G. susidariusioje situacijoje turėjo galimybę pamatyti einančią nukentėjusiąją, važiuodamas greičiu, kuris yra artimas pėsčiojo judėjimo greičiui, palikdamas tokį tarpą iš šono, kad eismas būtų saugus, t. y. būtų turėjęs galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. Apeliacinės instancijos teismas visiškai sutinka su 2022 m. kovo 7 d. ekspertizės akto Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, jog buvusioje kelio eismo situacijoje dviratininko veiksmai –, artėdamas prie pėsčiosios, jos neapvažiavo, palikdamas saugų šoninį tarpą, ir pėsčiąją kliudė, – techniniu požiūriu buvo pagrindinė sąlyga kilti šiam eismo įvykiui (t. 3, b. l. 143-147), kuriai neprieštarauja ir 2021 m. balandžio 27 d. specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) išvada, jog tiesioginį priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu turėjo bei pagrindine sąlyga eismo įvykiui kilti buvo dviratininko T. G. veiksmai –, važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, patrenkė juo ėjusią pėsčiąją I. S. (t. 1, b. l. 161-167). Teisėjų kolegijos nuomone, būtent nuteistojo T. G. veiksmai nulėmė eismo įvykio kilimą, nes, jeigu jis būtų pasielgęs taip, kaip numatyta KET 57 punkte, eismo įvykis nebūtų įvykęs ir I. S. nebūtų sužalota. Nėra abejonių ir dėl to, kad tarp nuteistojo veikos – sukelto eismo įvykio – ir kilusių padarinių – nesunkaus sveikatos sutrikdymo – yra tiesioginis priežastinis ryšys. Atkreiptinas dėmesys, jog nuteistasis T. G. bando manipuliuoti įrodymais ir jų vertinimu savo naudai: apeliaciniame skunde teigiama, kad, paklausus eksperto, jei nukentėjusioji į pėsčiųjų ir dviračių taką įžengė staiga, pastarasis atsakė, jog tuomet kalta yra nukentėjusioji I. S. Visų pirma, bylos medžiagoje nėra jokių duomenų, kurie objektyviai patvirtintų, kad nukentėjusioji į taką įžengė staiga, todėl nuteistojo atitinkamas klausimas netenka įrodomosios vertės, o eksperto pateiktas atsakymas yra tik vertinamojo pobūdžio, pateiktas apibendrinant hipotetinę situaciją, kuri nagrinėjamu atveju nėra aktuali. Antra, kaip jau minėta anksčiau, pati susidariusi situacija byloja, kad nukentėjusioji I. S. į nuteistojo judėjimo su dviračiu trajektoriją negalėjo įžengti staiga.

11.4. Vien ta aplinkybė, kad T. G. važiavo pėsčiųjų ir dviračių taku, kai aplinkui buvo daug takų, skirtų vien pėstiesiems, tuo pačiu, kai pėsčiųjų ir dviračių taką kirto atkarpa, nuo pėsčiųjų perėjos link poliklinikos, kurioje prioritetas suteikiamas išimtinai pėstiesiems, rodo, kad T. G. turėjo suprasti, jog į jo važiavimo trajektoriją bet kuriuo momentu gali įžengti pėstieji. Apeliaciniame skunde yra keliamas ne vienas argumentas dėl T. G. galėjimo matyti nukentėjusiąją įvykio vietoje. Atsakant į šiuos teiginius, būtina pažymėti, kad nuteistasis prieštarauja pats sau, nes, viena vertus, jis kalba apie objektyvias aplinkybes, kurios neva galėjo jam sutrukdyti laiku pastebėti nukentėjusiąją I. S., įžengiančią į pėsčiųjų ir dviračių taką, kita vertus, pats, duodamas parodymus, pripažino, jog prieš įvykį ir jo metu nestebėjo pėsčiųjų ir dviračių tako, nes žvalgėsi į kitą pusę, stebėjo kitus objektus. Taigi, hipotetiškai vertinant situaciją, net, jei ir būtų buvusios kliūtys, kurios apsunkintų T. G. galimybę pastebėti nukentėjusiąją, tai niekuo nebūtų pakeitę rezultato, kadangi nuteistasis nebuvo atidus ir priekyje einančio kelio apskritai nestebėjo, t. y. viena iš pagrindinių kliūčių laiku pamatyti nukentėjusiąją buvo paties nuteistojo T. G. neatidus ir neatsargus elgesys, važiuojant pėsčiųjų ir dviračių taku. Taip pat būtina pastebėti ir atkreipti dėmesį, jog, duodamas parodymus teisiamajame posėdyje, (duomenys neskelbtini) V. V. paaiškino, kad, dviratininkui artėjant prie tos vietos, kur įvyko pėsčiosios partrenkimas, kažkokių kliūčių matyti ar stebėti tą situaciją nebuvo ir jis privalėjo pro visus pėsčiuosius važiuoti pėsčiųjų judėjimo greičiu, esant reikalui, sustoti, todėl tuo pagrindu ir yra duodama išvada, kad, vykdydamas tokius reikalavimus, dviratininkas turėjo techninę galimybę išvengti pėsčiosios partrenkimo. (duomenys neskelbtini) nurodė, jog iš parodymų patikrinimo protokolo nebuvo gauta duomenų, kad pėsčioji staiga būtų keitusi judėjimo kryptį ir tokiu būdu sudariusi kliūtį. Dviratininkas važiuodamas turi sekti situaciją, kas darosi ant šaligatvio, kokie žmonės tame šaligatvyje yra, ką ir kaip jie veikia, artėjimo prie jų metu turi mažinti greitį ir imtis priemonių, kad neįvyktų susidūrimas. Taigi, akivaizdu, jog nuteistojo T. G. teiginiai, kad jis neturėjo galimybės laiku pamatyti nukentėjusiąją I. S. ir užkirsti kelią susidūrimui, yra deklaratyvūs, neatitinkantys faktinių įvykio aplinkybių ir situacijos vertinimo, todėl laikytini gynybine nuteistojo versija. Tuo labiau, kad nukentėjusiąją I. S., judančią link susidūrimo vietos, pastebėjo ir kiti asmenys (liudytojai M. V., J. B.), todėl nesama pagrindo daryti išvadą, kad, atidžiai stebėdamas kelią, nuteistasis T. G. galėjo laiku nepamatyti nukentėjusiosios, nes pastaroji jo važiavimo trajektoriją kirto ir į taką išėjo staiga.

11.5. Įvertinus visas aptartas reikšmingas aplinkybes, yra akivaizdu, jog reikiamu momentu T. G. nepamatė link jo judančios nukentėjusiosios I. S. dėl savo neatsakingo elgesio, t. y., kaip matyti iš jo paties parodymų, nuteistasis savo dėmesį prieš pat susidūrimą buvo nukreipęs į kitą pusę ir kitus objektus (automobilių stovėjimo aikštelę), o ir po to nekoncentravo dėmesio bei žvilgsniu nesekė pėsčiųjų ir dviračių tako. Dėl šios priežasties, laiku nepamatęs nukentėjusiosios, ją išvydęs T. G. jau nebeturėjo galimybės išvengti susidūrimo, kadangi dviračiu važiavo ne artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu. Būtina tiksliai pažymėti, jog, jeigu T. G., važiuodamas pėsčiųjų ir dviračių taku, būtų elgęsis atsargiai ir rūpestingai, sekęs prieš jį einantį kelią ir stebėjęs jo važiavimo trajektorijoje ir / ar šalia jos judančius žmones, jis būtų laiku pastebėjęs nukentėjusiąją I. S., kadangi nuteistasis elgėsi priešingai ir nebuvo atidus, savaime suprantu, kad jis laiku nepastebėjo nukentėjusiosios, įžengusios į pėsčiųjų ir dviračių taką, o tuo metu, kai nuteistasis T. G. pastebėjo nukentėjusiąją I. S., susidūrimo jis išvengti jau nebegalėjo. Savaime supranta, jog ši situacija nuteistajam atrodė susiklosčiusi staiga ir netikėtai, tačiau tai nulėmė ne nukentėjusiosios neprognozuojami veiksmai, o jo paties elgesys, kuomet kreipė dėmesį ne į tai, kas vyksta pėsčiųjų ir dviračių take bei šalia jo, o į aplinkinius trukdžius ir nesilaikė jam nustatytų pareigų. Teisėjų kolegija, išanalizavusi įvykio situaciją, daro išvadą, kad aplinkybė, jog nukentėjusioji I. S. įžengė į pėsčiųjų ir dviračių taką, nėra kilusių padarinių, t. y. nesunkaus sveikatos sutrikdymo, priežastis, nes, jei nuteistasis T. G. nebūtų padaręs Kelių eismo taisyklių pažeidimo, t. y., jei būtų atidžiai stebėjęs, kas vyksta pėsčiųjų ir dviračių take priešais jį ir važiavęs artimu pėsčiųjų judėjimui greičiu (nesvarbu, jog, žiūrint iš jo pusės, jis važiavo pėsčiųjų ir dviračių taku, kuriame yra išskirta juosta dviračiams, nes šis reikalavimas pagal KET 57 punktą taikomas visiems pėsčiųjų ir dviračių takams, t. y. tiek kai kelio ženkle pėstieji ir dviratis yra pavaizduoti vienas virš kito, tiek kai vienas šalia kito ir atskirti baltu brūkšniu), būtų laiku pastebėjęs nukentėjusiąją I. S. ir spėjęs sulėtinti važiavimo greitį ar sustabdyti dviratį, todėl nebūtų įvykęs susidūrimas ir I. S. nebūtų buvusi sužalota.

12. Apeliaciniame skunde dar taip pat yra keliamas klausimas, ar nukentėjusiosios neatsargus elgesys neturėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui ir, ar tai negalėtų būti pripažinta nuteistojo T. G. atsakomybę lengvinančia aplinkybe. Kad pagrindine įvykio kilimo priežastimi buvo ne nukentėjusiosios, o nuteistojo T. G. neteisėti ir pažeidžiantys KET veiksmai, prieš tai jau buvo aptarta, t. y. nesama pagrindo svarstyti klausimo dėl abipusės įvykio dalyvių kaltės (baudžiamojoje teisėje toks institutas nenumatytas, nes, tik nustačius asmens individualią kaltę, jis gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn), tad apeliacinės instancijos teismas toliau pasisako dėl T. G. atsakomybę lengvinančios aplinkybės buvimo.

12.1. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte yra numatyta baudžiamąją atsakomybę lengvinanti aplinkybė – veikos padarymui įtakos turėjo provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ji turi reikšmės skiriant bausmę kaltininkui. BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius ar rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismų praktikoje pažymima, kad provokuojančiu reikėtų laikyti tokį elgesį, kai nukentėjusysis sąmoningai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokie nukentėjusiojo veiksmai gali būti įžeidimas, smurtas arba kitokie tyčiniai veiksmai, nukreipti tiek į patį kaltininką, tiek į jam artimus asmenis, ir pan. Rizikingu laikomas toks elgesys, kai nukentėjusysis neatsargiai skatina kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį. Tokiu atveju nukentėjusysis lengvabūdiškai tiki, kad jo elgesys neišprovokuos nusikalstamos kaltininko veikos prieš jį, arba iš viso nevertina savo elgesio kaip rizikingo, nors gali ir turi numatyti, jog toks elgesys paskatins nusikalstamą kaltininko veiką prieš jį (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-418/2009, 2K-446/2010, 2K-450/2011, 2K-386/2012).

12.2. Savaime aišku, jog nukentėjusiosios I. S. įžengimas ir buvimas pėsčiųjų ir dviračių take niekaip neprovokavo nuteistojo T. G. daryti nusikalstamą veiką jos atžvilgiu, tačiau taip pat nukentėjusiosios veiksmai negali būti vertinami kaip rizikingi. Pagal aptartą reglamentavimą nagrinėjamu atveju nukentėjusiajai nebuvo uždrausta įžengti į pėsčiųjų ir dviračių taką, tuo labiau, kad, žiūrint iš jos pusės, į pėsčiųjų ir dviračių taką nukentėjusioji įžengė, manydama, jog toliau eina pėstiesiems skirtu taku. Kadangi tako, kuriuo gali važiuoti dviratininkai, dalis yra įrengta viduryje tarp pėstiesiems skirtos tako dalies iš vienos pusės ir laiptų bei pakilimo nuo pėsčiųjų perėjos link poliklinikos iš kitos pusės, pėstieji turi poreikį kirsti šią tako dalį, eidami į stotelę, spaudos kioską, polikliniką ir pan., todėl nelogiška būtų tvirtinti, jog jiems draudžiama pereiti šį taką, tuo labiau, kad jis nėra skirtas išimtinai dviratininkams, o yra pėsčiųjų ir dviračių takas, be to, kitaip pėstieji niekaip negalėtų pasiekti norimo objekto. (duomenys neskelbtini), kur dviračių takas nėra visiškai atskirtas nuo pėstiesiems skirtų takų, nukentėjusiosios I. S. veiksmai, pastarajai nežymiai ir nestaiga įžengiant į pėsčiųjų ir dviračių taką, tikrai negali būti laikomi rizikingu elgesiu, neatsargiai skatinančiu kitą asmenį pradėti prieš ją nusikalstamą veiką. Nukentėjusioji tikrai negalėjo numatyti, kad jos minimalus įžengimas į pėsčiųjų ir dviračių taką, pačiai esant įsitikinus, kad toliau juda pėsčiųjų taku ir kiti eismo dalyviai (įskaitant dviratininkus) laikysis jiems nustatytų atidumo bei rūpestingumo pareigų, iššauks nusikalstamą veiką ar paskatins jos kilimą. Taigi nagrinėjamu atveju nekonstatuotina BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta aplinkybė – nukentėjusio asmens rizikingas ar provokuojantis elgesys – kaip nuteistojo T. G. atsakomybę lengvinanti aplinkybė.

13. Apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, apygardos teismas visiškai pritaria pirmosios instancijos teismo padarytai išvadai, kad byloje surinktais ir teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais yra nustatyta, jog T. G. 2020 m. rugsėjo 22 d., apie 7.55 val., (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pažeisdamas KET 57 punkto reikalavimus, vairuodamas dviratį kryptimi nuo (duomenys neskelbtini) link (duomenys neskelbtini), dešinės pusės pėsčiųjų ir dviračių taku, pažymėtu kelio ženklu Nr. 413, kuriame dviračio ir pėsčiųjų simboliai yra vienas šalia kito ir skiriami vertikaliu baltu brūkšniu, nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių, kad nekeltų pavojaus kitiems eismo dalyviams, nepasirinko greičio, kuris būtų artimas pėsčiųjų judėjimo greičiui, kad eismas būtų saugus, elgdamasis nerūpestingai, važiuodamas dviračiu visą savo dėmesį nukreipė visai į kitą pusę nei važiavimo kryptis, todėl nepastebėjo pėsčiųjų ir dviračių taku einančios pėsčiosios I. S. ir ją partrenkė, dėl įvykio metu patirtų sužalojimų pėsčiajai I. S. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi nuteistojo T. G. kaltė buvo konstatuota pagrįstai ir jo veiksmai teisingai kvalifikuoti pagal BK 139 straipsnio 1 dalį.

Dėl nuteistajam T. G. paskirtos bausmės teisėtumo ir pagrįstumo

14. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra sąlygojama minėtų tikslų visuma (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018). Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtinti teisingumo ir teisinės valstybės principai suponuoja, kad valstybės taikomos priemonės turi būti adekvačios siekiamam tikslui (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2003 m. birželio 10 d. nutarimas). Baudžiamosios teisės paskirties (BK 1 straipsnis) kontekste tai reiškia, kad baudžiamajame įstatyme nustatytos bausmės turi būti teisingos, adekvačios nusikalstamoms veikoms, už kurias jos skiriamos; už nusikalstamas veikas negalima nustatyti tokių bausmių (jų rūšių dydžių), kurios būtų akivaizdžiai neadekvačios nusikalstamai veikai ir neatitiktų bausmės paskirties. Šie iš konstitucinio teisingumo principo kylantys reikalavimai įtvirtinti BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punkte ir 54 straipsnio 3 dalyje.

15. Vadovaudamasis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai paskirta bausmė yra aiškiai per griežta arba aiškiai per švelni.

16. Už nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, baudžiama viešaisiais darbais arba bauda, arba laisvės apribojimu, arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pripažino T. G. kaltu, padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, ir jį nubaudė 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda. Parinkdamas T. G. bausmės rūšį bei nustatydamas jos dydį, pirmosios instancijos teismas formaliai atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, turinčias įtakos bausmės nuteistajam paskyrimui, t. y. į tai, kad T. G. įvykdė vieną neatsargų nusikaltimą, susijusį su transporto eismo saugumu (BK 11 straipsnio 2 dalis), bei į kaltininko asmenybę (teisiamas pirmą kartą, turi (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini)). Taip pat teismas nustatė, kad nėra nei T. G. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių. Nors pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, paskyrė T. G. BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – baudą, ir formaliai atsižvelgė į BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tačiau apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs bylos medžiagą ir įvertinęs pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytus bausmės T. G. už padarytą nusikalstamą veiką skyrimo motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas visgi neteisingai įvertino bausmės individualizavimui svarbias aplinkybes ir nuteistajam T. G. netinkamai parinko bausmės rūšį. Teisėjų kolegijos įsitikinimu, nuteistajam paskirta bausmė neatitinka bylos aplinkybių, nuteistojo padarytos veikos ir jo asmenybės pavojingumo bei negali užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimo, nes yra aiškiai per griežta ir neteisinga.

17. Apeliaciniame skunde nuteistojo T. G. gynėjas prašo jam skirti švelnesnę bausmę – viešuosius darbus arba laisvės apribojimą. Pažymėtina, jog asmens turtinė padėtis pati savaime nėra kriterijus, sudarantis pagrindą keisti ir skirti švelnesnę bausmę nuteistajam, tačiau baudos paskyrimas kaltininkui neturi apsunkinti ar tuo labiau padaryti neįmanomo civilinių ieškinių įvykdymo. Būtina pažymėti, jog nagrinėjamu atveju be paskirtos baudos bausmės pirmosios instancijos teismas nuteistajam T. G. paskyrė ir kitų finansinių įpareigojimų: 1) civilinei ieškovei (duomenys neskelbtini) kasai priteisė 4 039,72 Eur turtinės žalos atlyginimo; 2) nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. priteisė 938,43 Eur turtinės žalos ir 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; 3) nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. priteisė 1 500 Eur turėtų proceso išlaidų ((duomenys neskelbtini) apmokėti). Taigi iš viso T. G. be paskirtos baudos yra uždėtas dar 9 478,15 Eur finansinis įpareigojimas atlyginti padarytą žalą ir padengti proceso išlaidas. Nors nuteistasis T. G. yra (duomenys neskelbtini) amžiaus ir šiuo metu (duomenys neskelbtini), tačiau numatyti finansiniai įpareigojimai kartu su paskirta bauda gali tapti jam nepakeliama finansinė našta, kas, kaip jau minėta, galbūt ne tik pasunkintų, o gal padarytų apskritai neįmanomą žalos atlyginimą. Teismo paskiriama bausmė, t. y. tiek parenkama jos rūšis, tiek nustatomas dydis, neturi padaryti žalos atlyginimo neįmanomu ir nerealiu, nes nukentėjusieji turi teisę, kad jų žala būtų realiai atlyginama ir nuo nusikaltimo padarymo praėjus kaip įmanoma trumpesniam laiko tarpui. Atsižvelgdamas į tai, kad pirmosios instancijos teismas išsamiau skiriamos finansinės bausmės – baudos – nemotyvavo, apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs nagrinėjamu atveju bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių visumą, daro išvadą, kad T. G. paskirta bauda turi būti keičiama į švelnesnę bausmę.

18. Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į visas šiame nuosprendyje ir apeliaciniame skunde paminėtas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes ir paties nuteistojo T. G. sutikimą, konstatuoja, kad bausmės tikslai nagrinėjamu atveju bus pasiekti nuteistajam T. G. už nusikaltimą, numatytą BK 139 straipsnio 1 dalyje, paskyrus švelniausią BK 139 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – viešuosius darbus. Atsižvelgiant į tai, kad nenustatyta nei T. G. atsakomybę sunkinančių, nei lengvinančių aplinkybių, jam skirtina bausmė, vadovaujantis BK 61 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu medianos principu, – 6 (šeši) mėnesiai viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 val. visuomenės labui. Teisėjų kolegijos nuomone, būtent tokios bausmės paskyrimas atitiks T. G. padaryto nusikaltimo pobūdį, pavojingumo laipsnį, nuteistojo asmenybę, be to, tai užtikrins teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 5 punktas) ir nesudarys kliūčių nuteistajam tinkamai ir laiku įvykdyti kitų pirmosios instancijos teismo paskirtų finansinių įpareigojimų.

Dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo

19. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. S. pateikė civilinį ieškinį, kurį vėliau patikslino, dėl 938,43 Eur turtinės ir 10 000 neturtinės žalos atlyginimo priteisimo iš T. G. (t. 2, b. l. 90-116; t. 3, b. l. 178-179). Turtinę žalą teismas priteisė atlyginti visa apimtimi, o neturtinės žalos atlyginimą sumažino iki 3 000 Eur. Ikiteisminio tyrimo metu civilinė ieškovė (duomenys neskelbtini) kasa pareiškė civilinį ieškinį dėl 4 039,72 Eur turtinės žalos, susijusios su nukentėjusiosios I. S., kurią sužalojo nuteistasis T. G., gydymu, atlyginimo (t. 1, b. l. 108-117). Šis civilinis ieškinys pirmosios instancijos teismo buvo tenkintas visiškai. Pirmiausia būtina pažymėti, kad civilinis ieškinys baudžiamojoje byloje gali būti pareiškiamas teismui bet kuriuo proceso metu, tačiau ne vėliau kaip iki įrodymų tyrimo teisme pradžios (BPK 112 straipsnio 1 dalis), tačiau toks civilinio ieškinio reglamentavimas neužkerta kelio vėliau patikslinti jau laiku pareikštą civilinį ieškinį, ypač tiek, kiek tai susiję su turtinės žalos atlyginimo dydžiu. BPK 113 straipsnio 2 dalyje yra numatyta, jog, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nenumato, taikytinos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms, o Civilinio proceso kodekse (toliau – ir CPK) yra įtvirtinta galimybė keisti ieškinio dalyką arba pagrindą (CPK 141 straipsnis).

20. Žala yra pagrindas atsirasti prievolei – kilti civilinei atsakomybei. Pagrindinė deliktinės civilinės atsakomybės funkcija – kompensavimas. Tai reiškia, kad civilinė atsakomybė yra skirta grąžinti nukentėjusį asmenį į ankstesnę (iki delikto padarymo) padėtį (lot. restitutio in integrum). Paprastai civilinė atsakomybė taikoma už padarytą žalą. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, jo turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. CK 6.283 straipsnio, reglamentuojančio žalos atlyginimą sveikatos sužalojimo atveju, 2 dalyje nustatyta, kad nuostolius sudaro negautos pajamos, kurias nukentėjęs asmuo būtų gavęs, jeigu jo sveikata nebūtų sužalota, ir su sveikatos grąžinimu susijusios išlaidos. Remiantis civilinės atsakomybės kompensacine funkcija ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, nukentėjusiam asmeniui turi būti atlyginama ta nuostolių dalis, kurios nekompensuoja išmokos pagal socialinių draudimų įstatymus. Būtina pažymėti, kad baudžiamojo proceso įstatyme įtvirtintas aktyvaus teismo modelis reiškia, jog teisingumo vykdymas negali priklausyti tik nuo to, kokia medžiaga teismui yra pateikta. Tai, be kita ko, reiškia, kad teismas, nagrinėdamas bylą, neturi apsiriboti vien kaltinime nurodytomis veikos faktinėmis aplinkybėmis ir privalo imtis visų BPK nurodytų priemonių, kad būtų nustatytos visos teisiškai reikšmingos bylos aplinkybės (kasacinės nutartys Nr. 2K-P-95/2012, 2K-P-1/2014, 2K-319/2014). Taigi nagrinėjamu atveju teismas taip pat privalo patikrinti, ar prašomas priteisti turtinės žalos atlyginimas yra pagrįstas ir visiškai įrodytas byloje pateiktais duomenimis. Svarbu, jog patirti nuostoliai, kurie priteisiami kaip turtinės žalos atlyginimas, turi būti ne spėjami, o labai tiksliai apskaičiuoti ir pagrįsti objektyviais duomenimis. Civilinė ieškovė ir nukentėjusioji I. S. kartu su civiliniu ieškiniu pateikė medicininių priemonių įsigijimo, medicininių tyrimų, kelionės išlaidų kvitus ir negautų pajamų dokumentus bei paskaičiavimus. (duomenys neskelbtini) kasos civilinis ieškinys buvo pagrįstas gydymo paslaugų apskaitos išrašais. Taigi apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad nukentėjusiosios I. S. civilinio ieškinio dalis dėl turtinės žalos atlyginimo ir (duomenys neskelbtini) kasos civilinis ieškinys buvo visiškai pagrįsti, o prašomas priteisti sumas patvirtina bylos medžiagoje esantys dokumentai, todėl nėra pagrindo mažinti priteistus turtinės žalos atlyginimo dydžius ar tuo labiau apskritai nepriteisti kažkuriam iš civilinių ieškovų patirtos turtinės žalos.

21. CK 6.250 straipsnio 2 dalyje yra numatyti kriterijai, kuriais vadovaudamasis teismas nustato neturtinės žalos dydį. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra konstatavęs, kad neturtinės žalos atlyginimo srityje visiškas žalos atlyginimo principas (restitutio in integrum) objektyviai negali būti taikomas visa apimtimi, nes neturtinės žalos tiksliai įvertinti pinigais neįmanoma – galima tik suteikti žalą patyrusiam asmeniui piniginę satisfakciją, kuri apskaičiuojama labai detaliai išanalizavus visą nukentėjusiojo patirtą skriaudą – dvasinius išgyvenimus, darbingumo sumažėjimą ar netekimą, apribotas bendravimo galimybes, kitus faktorius. Nors teismai stengiasi atsižvelgti į sumas, paprastai kitų teismų priteisiamas tos kategorijos bylose, tačiau visada svarbu kiekvieną atvejį individualizuoti, nes skirtingi asmenys net analogiškose situacijose reaguoja ir išgyvena skirtingai, be to, dažnai net analogiški sužalojimai sukelia visiškai skirtingus padarinius bei liekamuosius reiškinius, todėl kalbėti apie precedento taikymą itin sudėtinga.

21.1. Nustatant atlygintinos neturtinės žalos, padarytos dėl sveikatos sužalojimo, dydį, atsižvelgtina į šiuos reikšmingus kriterijus: sveikatos sutrikdymo laipsnį ir pobūdį, sveikatos sutrikdymo padarinius (atsiradusius ir ateityje atsirasiančius, trumpalaikius ir liekamojo pobūdžio, turtinius ir neturtinius), sužalojimo būdą, žalą padariusio asmens kaltę, kitas reikšmingas aplinkybes, sąžiningumo, teisingumo, protingumo ir proporcingumo principus. Teismai, priteisdami asmeniui kitų asmenų nusikalstama veika padarytos neturtinės žalos atlyginimą, atsižvelgia ne tik į nukentėjusiojo, bet ir į pagrįstus kaltininko interesus (CK 6.282 straipsnis). Nustatant kompensacijos už neturtinę žalą dydį, būtina įvertinti neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, t. y. išsiaiškinti, į kokią asmeninę neturtinę / turtinę vertybę buvo pasikėsinta, kokia jos vieta ir reikšmė sociume vyraujančioje bei paties individo pripažįstamoje vertybių sistemoje, ir vadovautis principu, kad kuo aukštesnė ir svarbesnė vertybė, tuo stipriau ji turėtų būti ginama. Asmens gyvybė, sveikata, fizinis, seksualinis bei dvasinis neliečiamumas yra absoliučios prigimtinės neturtinės vertybės, kurių pažeidimu sukeliami dvasiniai ir fiziniai išgyvenimai paprastai būna ypač stiprūs bei skausmingi, tai sudaro pagrindą priteisti nukentėjusiajam didesnę piniginę kompensaciją negu kitų – santykinių – vertybių pažeidimo atvejais.

21.2. Teismų praktika neturtinės žalos priteisimo srityje yra gana įvairi, tačiau kiekvienoje byloje teisingą piniginės kompensacijos už patirtą neturtinę žalą nustatymą lemia konkrečios aplinkybės, kurios nebūna tapačios. Konkretus atlygintinos neturtinės žalos dydis yra nustatomas, atsižvelgiant į kiekvienos bylos aplinkybes ir specifiką, t. y. šis dydis yra bylos faktinių aplinkybių vertinimo dalykas. Šiuo atveju vienas pagrindinių kriterijų, nustatant neturtinės žalos dydį, yra nusikalstamos veikos pasekmės, kurios turi būti vertinamos atsižvelgiant į nukentėjusiojo patirtų moralinių praradimų dydį ir jų neigiamą įtaką. Apygardos teismo vertinimu, akivaizdu, jog nukentėjusioji, be patirto fizinio skausmo ir nesunkaus sveikatos sutrikdymo, dėl nuteistojo veiksmų patyrė dvasinį sukrėtimą, kitų nepatogumų, susijusių su gydymosi procesu ir bylos nagrinėjimu. Dar vienas iš neturtinės žalos atlyginimo dydžio parinkimo kriterijų yra neturtinę žalą padariusio asmens kaltė. Jeigu ji pasireiškia didžiausio pavojaus visuomenei forma – darant tyčinį smurtinį nusikaltimą prieš asmenį, tokia kaltės forma sudaro prielaidas neturtinės žalos atlyginimo dydį nustatyti didesnį.

21.3. Šioje byloje apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimo nukentėjusiajai, pažymi, jog pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas nagrinėjamu atveju reikšmingas aplinkybes. (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) 2020 m. spalio 21 d. išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad I. S. nustatyti šie sužalojimai: trauminė subarachnoidinė hemoragija (kraujo išsiliejimas po voratinkliniu dangalu) galvos smegenų dešiniojo didžiojo pusrutulio kaktinėje ir smilkinėje skiltyse, kairio antakio muštinė žaizda, kaktos ir dešinės plaštakos II-III-IV-V pirštų odos nubrozdinimai. Sužalojimas vertinamas kaip sukėlęs nesunkų sveikatos sutrikdymą (t. 1, b. l. 76-77). (duomenys neskelbtini) tarnybos (duomenys neskelbtini) skyriaus (duomenys neskelbtini) 2021 m. sausio 21 d. papildomoje išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad nauji kūno sužalojimai I. S. nenustatyti. (duomenys neskelbtini) nebuvo sužalotos, o (duomenys neskelbtini) pablogėjimas susijęs su anksčiau buvusių (duomenys neskelbtini) ligų – (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) progresavimu, todėl negali turėti įtakos nustatant sužalojimo arba susargdinimo bei sveikatos sutrikdymo mastą (Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 13.1 punktas). Vadovaujantis galiojančių Sveikatos sutrikdymo masto nustatymo taisyklių 7.1 punktu, I. S. patirtas galvos smegenų sužalojimas priskiriamas nesunkiam sveikatos sutrikdymui, kaip sutrikdęs sveikatą ilgesniam nei 10 dienų laikotarpiui (viršutinė sveikatos sutrikdymo termino riba taisyklėse neapibrėžta) (t. 1, b. l. 91-92).

21.4. Be jau išdėstytų neturtinės žalos atlyginimui reikšmingų aplinkybių, iš kurių akivaizdu, kad nukentėjusioji I. S. patyrė ne tik fizinį skausmą, bet ir dvasinius išgyvenimus, baimę dėl ateities, taip pat svarbu, jog nukentėjusioji pakankamai ilgą laiką buvo (duomenys neskelbtini), jai buvo taikomas (duomenys neskelbtini) gydymas, dėl patirtų traumų nustatytas didesnis nei iki tol (duomenys neskelbtini) netekimas, jaučia negrįžtamas neigiamas pasekmes, t. y. (duomenys neskelbtini) sutrikimus, greitą (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) skausmą. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas neturtinės žalos atlyginimo dydžio priteisimui reikšmingas aplinkybes, siekė užtikrinti balansą tarp padarytos žalos, nusikalstamos veikos pavojingumo ir jos sukeltų padarinių. Įvertintina ir tai, kad šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog T. G. padarė neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo – važiuodamas dviračiu nebuvo atidus ir dėmesingas, dairėsi į šalis, dėl to partrenkė ir nesunkiai sužalojo nukentėjusiąją, šis eismo įvykis, kurį padarė T. G., yra atsitiktinis įvykis jo gyvenime. Taigi, atsižvelgiant į visa tai, kas jau aptarta anksčiau, darytina išvada, jog Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmai, nustatydami, kad 3 000 Eur suma yra pakankama nukentėjusiosios I. S. neturtinei žalai atlyginti, nurodė išsamius argumentus, kodėl priteistina būtent tokia suma, pažymėjo, jog yra atsižvelgiama į nukentėjusiajai padarytus sužalojimus, jos patirtą skausmą, dvasinius išgyvenimus ir nepatogumus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nuosprendyje pateikti motyvai yra pakankami, išsamiai aptartos aplinkybės, sąlygojusios būtent tokio neturtinės žalos dydžio nustatymą, o pati neturtinės žalos atlyginimo suma nėra pernelyg maža ar per didelė, ji nustatyta, vadovaujantis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais.

21.5. Įvertinus nusikalstamos veikos faktines aplinkybes, taip pat reikia atsižvelgti į formuojamą teismų praktiką, aiškinant bei taikant neturtinės žalos nustatymo kriterijus, ir, esant tapačioms ar iš esmės panašioms faktinėms bylų aplinkybėms, paisyti jau sukurtų teismo precedentų dėl priteistino neturtinės žalos atlyginimo dydžio. Iš teismų sprendimų baudžiamosiose bylose matyti, kad neturtinė žala netyčinio nesunkaus sveikatos sutrikdymo atvejais eismo įvykių bylose teismų įvertinama skirtingai, tačiau priteisiamos sumos svyruoja maždaug nuo kelių šimtų eurų iki 5 792 Eur. Paprastai už nesunkų sveikatos sutrikdymą dėl neatsargumo priteisiama apie 2 000-3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-320/2009, 2K-352/2009, 2K-306/2010, 2K-106/2012, 2K-410/2012, 2K-239/2013, 2K-252-677/2015, 2K-287-697/2017, 2K-211-895/2018 ir kt.). Iš viso to, kas aptarta anksčiau, matyti, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta 3 000 Eur suma neturtinei žalai atlyginti tikrai nėra per didelė, todėl neturi būti mažinama labiau, negu pirmosios instancijos teismas sumažino nuo prašomos priteisti civiliniame ieškinyje.

Dėl proceso išlaidų atlyginimo

22. Bylos nagrinėjimo teisme metu nukentėjusiosios I. S. atstovas (duomenys neskelbtini) D. L. bei (duomenys neskelbtini) L. J. pateikė prašymą priteisti iš T. G. nukentėjusiajai I. S. 1 500 Eur išlaidų (duomenys neskelbtini) apmokėti, susidedančių iš teisinių konsultacijų, atstovavimo ikiteisminiame tyrime, susipažinimo su ikiteisminio tyrimo medžiaga, civilinio ieškinio surašymo, atstovavimo pirmos instancijos teisme, bei pridėjo pinigų priėmimo kvitus (t. 3, b. l. 189-193). Teisėjų kolegijos nuomone, šis nukentėjusiosios turėtų išlaidų (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) paslaugoms apmokėti dydis yra pagrįstas, todėl pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 106 straipsnio 2 dalimi, pagrįstai šią sumą nusprendė išieškoti iš nuteistojo T. G. Kadangi apeliaciniame skunde nebuvo pateikta jokių argumentų, kodėl ši suma neturėtų būti priteisiama iš T. G., apeliacinės instancijos teismas plačiau aptariamu klausimu nepasisako.

23. Bylą nagrinėjant apeliacine tvarka, nukentėjusiosios I. S. įgaliotasis atstovas (duomenys neskelbtini) D. L. prašė priteisti nukentėjusiosios patirtas išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą (500 Eur) ir pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 4, b. l. 68-69). BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Šios nuostatos galioja ir apeliacinės instancijos teisme, tačiau tokiais atvejais, priteisiant išlaidas (duomenys neskelbtini) apmokėti, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra šio skundo nagrinėjimo rezultatas.

23.1. Ši baudžiamoji byla nagrinėta žodinio proceso tvarka pagal nuteistojo T. G. įgalioto atstovo (duomenys neskelbtini) V. R. apeliacinį skundą, kuris tenkintinas iš dalies. Nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismo posėdyje dalyvavo nukentėjusiosios I. S. įgaliotas atstovas (duomenys neskelbtini) D. L., kuris, atstovaudamas civilinės ieškovės interesams, buvo pateikęs atsiliepimą į apeliacinį skundą, taip pat posėdžio metu teikė savo nuomonę dėl apeliacinio skundo argumentų pagrįstumo. Taigi viena iš civilinio ieškovo savo teisių gynimo apeliaciniame procese formų yra atstovo (duomenys neskelbtini) dalyvavimas apeliacinės instancijos teismo posėdyje. Papildomai pažymėtina, jog apeliacinės instancijos teisme buvo surengtas vienas posėdis (2022 m. rugsėjo 29 d. – trukmė 42 min.), kuriame nukentėjusiajai I. S. atstovavo (duomenys neskelbtini) D. L., (duomenys neskelbtini) parengė išsamų ir pagrįstą atsiliepimą į apeliacinį skundą, jame detaliai aptardamas reikšmingas aplinkybes. Taigi, nors nuteistojo gynėjo apeliacinis skundas iš dalies tenkinamas, apygardos teismas vertina, jog 500 Eur suma (duomenys neskelbtini) teisinėms paslaugoms už atstovavimą apeliacinės instancijos teisme atlyginti yra pagrįsta. Dėl to civilinės ieškovės I. S. turėtos atstovavimo išlaidos turi būti apmokėtos ir yra priteisiamos iš nuteistojo T. G.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu ir 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo T. G. gynėjo (duomenys neskelbtini) V. R. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies ir pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. birželio 16 d. nuosprendį.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria T. G. buvo paskirta 50 MGL (2 500 Eur) dydžio bauda, ir šioje dalyje priimti naują nuosprendį:

T. G. už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 139 straipsnio 1 dalyje, padarymą skirti bausmę – 6 (šešis) mėnesius viešųjų darbų, įpareigojant per mėnesį išdirbti po 20 val. visuomenės labui.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Priteisti iš nuteistojo T. G. nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. S. 500 Eur (penkis šimtus eurų) turėtų išlaidų (duomenys neskelbtini) apeliacinės instancijos teisme apmokėti.

Teisėjai Kristina KakurinėDalia KursevičienėEduardas Maškevičius