Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Kazio Kailiūno ir Gintaro Pečiulio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Costum“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-1858-343/2016 pagal uždarosios akcinės bendrovės „Costum“ ieškinį atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šeba“ (trečiasis asmuo – Danske Bank A/S Lietuvos filialas) dėl hipotekos ir įkeitimo lakšto pripažinimo negaliojančiais.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

Ginčas byloje kilo dėl sutarties nuostatos tinkamo aiškinimo.Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Costum“ kreipėsi į teismą, prašydama pripažinti jos prievolę suteikti teisę įkeisti turtą už atsakovės BUAB ,,Šeba“ skolinius įsipareigojimus ir atsakyti už BUAB ,,Šeba“ prievoles savo turtu pasibaigusia 2007 m. birželio 30 d. Susitarimo dėl svetimo daikto hipotekos pagrindu nuo 2009 m. birželio 30 d.; panaikinti 2007 m. rugpjūčio 23 d. Hipotekos lakštą (identifikavimo kodas 02120070013904) ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.Ieškovė nurodė, kad jai nuosavybės teise priklauso pastatas ir kiemo statiniai, esantys (duomenys neskelbtini). 2007 m. birželio 30 d. ieškovė ir atsakovė UAB „Šeba“ sudarė Susitarimą dėl svetimo daikto hipotekos (toliau – ir Susitarimas), kuriame sulygo, kad ieškovė suteikia teisę UAB „Šeba“ skolinius įsipareigojimus kredito įstaigai užtikrinti ieškovės turto įkeitimu (įregistruojant hipoteką) už atlygį. Šalys susitarė, kad teisė naudotis svetimo turto hipoteka yra suteikiama dvejų metų laikotarpiui, t. y. iki 2009 m. birželio 30 d. Ieškovė taip pat nurodė, kad 2007 m. rugpjūčio 23 d. Hipotekos lakštu buvo įkeistas ieškovės turtas kaip BUAB „Šeba“ prievolės kreditorei (Danske Bank A/S) įvykdymo užtikrinimas. Šiuo lakštu buvo užtikrinta 1 500 000 Lt plius palūkanos dydžio prievolė, kylanti iš 2007 m. birželio 27 d. Kredito linijos sutarties. Hipotekos lakšte nurodyta, kad prievolės įvykdymo terminas yra 2009 m. birželio 27 d. Ieškovė paaiškino, kad 2013 m. birželio 27 d. nutartimi Kauno apygardos teismas iškėlė bankroto bylą UAB „Šeba“. 2014 m. kovo 25 d. buvo surašytas ieškovės Turto arešto aktas, kuriuo buvo apribotos jos disponavimo turtu teisės. Ieškovės įsitikinimu, šalys, aptardamos Susitarimo galiojimą, šio Susitarimo 5.2 punkte susitarė, kad teisė naudotis svetimo turto hipoteka yra suteikiama dvejų metų laikotarpiui, t. y. iki 2009 m. birželio 30 d. Ieškovės nuomone, naudojimasis turto hipoteka reiškia, kad UAB „Šeba“ gali užtikrinti savo įsipareigojimus UAB „Costum“ turtu bei Susitarime numatytu terminu gali būti išieškota iš ieškovės turto už atsakovės įsipareigojimus, t. y. UAB „Šeba“ turto hipoteką gali realizuoti per dvejų metų terminą. Ieškovės teigimu, 5.2. punkte vartojama lingvistinė formuluotė „teisės pasinaudoti turto hipoteka įgyvendinimas“ semantiniu (teksto turinio ir prasmės) požiūriu yra platus išsireiškimas, apimantis ne tik teisę sudaryti svetimo daikto hipotekos lakštą, bet ir naudotis turto hipoteka bei skolininko teisę nukreipti išieškojimą tam, kad būtų patenkintas užtikrintas reikalavimas. Ieškovės vertinimu, suėjus nurodytam terminui, pasibaigė jos pareiga įkeisti savo turtą už BUAB „Šeba“ skolinių įsipareigojimų įvykdymą, todėl nebėra teisinio pagrindo taikyti turto suvaržymus. Ieškovė pažymėjo, kad naikinamojo termino, įtvirtinto sutartyje, suėjimas laikytinas pagrindu hipotekai panaikinti, todėl naikintinas ir hipotekos lakštas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Kauno apygardos teismas 2016 m. birželio 9 d. sprendimu ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovės atsakovei 1 441,23 Eur advokato pagalbos išlaidoms atlyginti bei valstybei 5,17 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.Teismas konstatavo, kad ieškovės akcentuojamą Susitarimo 5.2. punktą reikia aiškinti atsižvelgiant į Susitarimo 5 dalį „Susitarimo įsigaliojimas ir galiojimas“. Teismas nustatė, kad 5.1. punkte šalys susitarė, jog Susitarimas galioja nuo jo pasirašymo dienos, o 5.2. punkte šalys sulygo, kad UAB „Šeba“ šio Susitarimo 2.1. punktu suteiktą teisę pasinaudoti įkeičiamo turto hipoteka, siekiant užtikrinti savo skolinį įsipareigojimą, gali realizuoti per 2 (dvejų) metų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo šio Susitarimo pasirašymo dienos. Tuo atveju, jei per šiame punkte nustatytą terminą UAB „Šeba“ nepasinaudoja šio Susitarimo 2.1 punktu suteikta teise, tai šis Susitarimas netenka galios. Teismas taip pat nustatė, kad Susitarimo 5.3 punkte įtvirtinta, jog tuo atveju, jei per šio Susitarimo 5.2 punkte nustatytą terminą UAB „Šeba“ pasinaudoja šio Susitarimo 2.1 punktu suteikta teise ir savo skolinį įsipareigojimą užtikrina įkeičiamo turto hipoteka, tai šis susitarimas galioja iki tol, kol bus tinkamai įvykdyti visi šio susitarimo pagrindu kylantys šalių įsipareigojimai.Teismo vertinimu, akivaizdu, kad šalys susitarė, jog UAB „Šeba“ turi teisę per 2 metus įkeisti svetimą turtą skoliniams įsipareigojimams užtikrinti. Šia savo teise UAB „Šeba“ pasinaudojo. Teismas pažymėjo, kad aplinkybę, jog būtent taip buvo susitarta ir būtent taip šį Susitarimą aiškino pati ieškovė patvirtina ir tai, kad ji buvo inicijavusi net dvi civilines bylas, kuriose siekė panaikinti įkeitimą, tačiau nei vienoje iš bylų ieškovė neprašė teismo pripažinti jos prievolę pasibaigusia, nors šioje byloje pati tvirtina, jog prievolė pasibaigė dar 2009 m. birželio 30 d. Kita vertus, teismas pabrėžė, kad jeigu susitarimas dėl įkeitimo būtų apribotas 2 metų terminu, tai bankas nebūtų suteikęs paskolos UAB „Šeba“. Hipoteką realizuoja bankas, todėl šalys negalėjo susitarti dėl nuostatos, kurios įgyvendinimas priklauso nuo banko. Tai reikštų, kad tokia nuostata jos šalių praktiškai būtų neįgyvendinama.Teismas taip pat akcentavo, kad Susitarimo šalys buvo susijusios įmonės, valdomos tų pačių asmenų, kurios vieningai siekė bendro tikslo – gauti kreditą nekilnojamojo turto projektui vystyti, o hipotekos galiojimo terminas nėra nurodytas ir įkeitimo lakšte.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Ieškovė UAB „Costum“ apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį tenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:Sprendime ignoruotas lingvistinis Susitarimo aiškinimo metodas. Teismas nepagrįstai nurodo, kad Susitarimo 5.2. punktą reikia aiškinti kartu aiškinant Susitarimo 5 dalį, nes šalys sulygo, jog Susitarimo straipsniai rašomi tik patogumo dėlei ir neturi galios sutarties aiškinimui (Susitarimo 1.3. punktas). Susitarimo 5.2. punkte yra įtvirtintas naikinamasis terminas teisei pasinaudoti hipoteka. Logiška, kad naikinamasis terminas yra įtvirtintas vienoje iš sąlygų, o ne nuolat kartojamas keliose sąlygose. Tikroji šalių valia buvo susitarti dėl terminuotos teisės įkeisti apeliantės turtą ir būtent todėl buvo įtvirtintas naikinamasis terminas. Teismas palaikė subjektyvų atsakovės sutarties aiškinimą, neanalizuodamas ieškovės argumentų dėl lingvistinio Susitarimo aiškinimo, taigi teismas nevisapusiškai išanalizavo ginčo situaciją ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių, kad tuo atveju, kai šalių subjektyvieji sutarčių aiškinimo metodai skiriasi, turi būti atsižvelgiama į lingvistinį aiškinimo metodą.Susitarimo 5.2. punkte kalbama apie teisę pasinaudoti ieškovei nuosavybės teise priklausančio turto hipoteka, o ne apie teisę sudaryti hipotekos lakštą. Naudotis turto hipoteka reškia, kad atsakovė gali užtikrinti savo įsipareigojimus apeliantės turtu numatytais Susitarime terminais ir Susitarime nurodytu terminu gali būti išieškota iš ieškovės turto už atsakovės įsipareigojimus. Atsakovė turėjo teisę naudotis hipoteka dvejų metų laikotarpiu, t. y. iki 2009 m. birželio 30 d. Ši data yra nurodyta ir Hipotekos lakšto 7 punkte. Kredito linijos sutarties 2.2. punkte buvo nurodytas galutinis kredito linijos grąžinimo terminas –2009 m. birželio 27 d. Kredito linijos sutartis buvo pasirašyta 3 dienomis anksčiau negu buvo pasirašytas Susitarimas, todėl akivaizdu, kad Susitarime buvo numatytas konkretus laikotarpis pasinaudoti hipoteka ir šalys susitarė būtent dėl šio laikotarpio. Taigi apeliantės prievolė įkeisti savo turtą už atsakovės įsipareigojimus ir atsakyti už jų įvykdymą pasibaigė. Naikinamojo termino, įtvirtinto sutartyje, suėjimas, laikytinas „kitu pagrindu“ hipotekai panaikinti CK 4.197 straipsnio 2 dalies 2 punkto prasme.2014 m. kovo 12 d. ieškiniu atsakovė inicijavo bylą dėl Susitarimo dalies pripažinimo negaliojančia (civilinės bylos Nr. 2-1733-273/2014). Taigi teisminį procesą inicijavo ne apeliantė, kaip nustatyta skundžiamame sprendime, o pati atsakovė, siekdama išvengti prievolės sumokėti atlygį pagal Susitarimą. Apeliantė, gindama savo teisę gauti atlygį, ėmėsi gynybos veiksmų ir pateikė ne tik atsiliepimą, bet ir 2014 m. balandžio 14 d. ieškinį dėl hipotekos ir įkeitimo lakštų pripažinimo negaliojančiais (civilinės bylos Nr. 2-187-343/2014), argumentuodama, kad tuo atveju, jei hipotekos ir įkeitimo lakštai yra neatlygintiniai, tai jie prieštarauja ieškovės veiklos tikslams. Taigi skundžiamame sprendime konstatuotas faktas, kad abi bylas inicijavo apeliantė, neatitinka tikrovės. Apeliantė ir atsakovė sudarė Susitarimą ir jas saisto jame nurodytos sąlygos. Danske Bank A/S Lietuvos filialas nėra Susitarimo šalis. Trečiasis asmuo, kuriam taikomi didesni atidumo standartai, suteikdamas kreditą atsakovei, turėjo įsitikinti ar jam yra pakankamas atsakovės prievolės užtikrinimas ieškovės turtu dvejų metų laikotarpiui. Nepareikalavęs iš atsakovės hipotekos ilgesniam terminui, trečiasis asmuo prisiėmė iš to kylančias pasekmes ir veikė savo rizika. Apeliantė nėra atsakovės ir trečiojo asmens sudarytos Kredito linijos sutarties šalis ir ji nėra saistoma minėtos sutarties sąlygų. Remiantis Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.125 straipsnio 1 dalimi, šalys gali susitarti dėl prievolių pabaigos, ką nagrinėjamu Susitarimu šalys ir padarė.Atsakovė BUAB „Šeba“ atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą. Atsiliepime nurodomi šie pagrindiniai argumentai:Ieškovė nesąžiningai aiškina Susitarimą, nukrypdama nuo sutarčių aiškinimo taisyklių, pripažintų teismų praktikoje. Apeliantė, pateikdama savo Susitarimo 5.2. punkto interpretaciją, šį punktą aiškina izoliuotai, ignoruoja kitas Susitarimo nuostatas, kurios paneigia jos teiginius. Jau vien iš lingvistinio 5.2. ir 5.3. punktų aiškinimo darytina išvada, kad 5.2. punkte nustatytas 2 metų terminas yra ieškovės suteiktas atsakovei būtent hipotekos sandoriui sudaryti ir nėra niekaip sietinas su hipotekos realizavimu, juo labiau, kad šiame punkte yra aiškiai įvardinama, jog teisė pasinaudoti hipoteka yra suteikiama pirmajam asmeniui (t. y. UAB „Šeba“, atsakovei). Akivaizdu, kad pati hipoteka yra realizuojama banko, o ne atsakovės, todėl šalys negalėjo susitarti dėl nuostatos, kurios įgyvendinimas būtų priklausęs nuo banko. Kadangi atsakovė įgyvendino savo teisę, tai pagal 5.3. punkto nuostatas Susitarimas lieka galioti iki visiško įsipareigojimų įvykdymo.Susitarimo 5 skyriaus nuostatos yra skirtos apibrėžti paties Susitarimo galiojimo ir įsigaliojimo sąlygas. Jeigu Susitarimo šalys būtų siekusios apriboti būtent hipotekos galiojimą laike, tai jos dėl to būtų aiškiai susitarusios atskirai ir apibrėžusios tam tikras nuostatas Susitarimo 2 skyriuje ar pan. Be to, ieškovė, aiškindama 5.2. punktą, ignoruoja ir Susitarimo 2.1.–2.3. punktų nuostatas, taip pat patvirtinančias, kad nebuvo šalių siekio apriboti hipotekos galiojimą 2 metų laikotarpiu. Galiausiai, apeliantės pateiktas 5.2. punkto aiškinimas neva pagal šį punktą atsakovė turto hipoteką gali realizuoti (įgyvendinti) per dvejų metų terminą, kertasi su elementaria logika. Akivaizdu, kad hipotekos realizavimas, t. y. jos įgyvendinimas inicijuojant išieškojimo procesą iš hipoteka įkeisto turto, yra ne atsakovės, o kreditoriaus (banko) prerogatyva, taigi ieškovė ir atsakovė šiuo Susitarimu negalėjo susitarti dėl hipotekos realizavimo per 2 metų terminą.Apeliantės elgesys patvirtina, kad jos prievolė nebuvo ir nėra pasibaigusi. Jei apeliantė iš tikrųjų būtų maniusi, kad jos prievolės jau yra pasibaigusios, elgdamasi sąžiningai ir apdairiai, ji jau 2009 metais būtų kreipusis tiek į atsakovę, tiek į banką, prašydama išregistruoti hipoteką. Tačiau jokių tokių veiksmų ieškovė niekada neatliko. Be to, teikdama 2014 m. balandžio 14 d. ieškinį teismui, kuriuo, be kita ko, ginčijama hipoteka, apeliantė iš esmės aiškiai pripažino savo prievolių, kylančių iš Susitarimo, egzistavimą. Jei ieškovė būtų sąžiningai maniusi, kad jos prievolės jau faktiškai pasibaigusios, ji nebūtų ginčijusi hipotekos sandorio teisme, nes, vadovaujantis pačios apeliantės logika, toks sandoris jau nebūtų galėjęs sukelti jai jokių teisinių padarinių, kaip pasibaigęs. Aptariamoje civilinėje byloje Nr. 2-871-343/2015 ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų turinys taip pat patvirtina, kad Susitarimu šalys susitarė tik dėl teisės sudaryti hipotekos sandorį, bet nesitarė dėl to, jog hipoteka turėtų baigtis po 2 metų, jei ji nebus realizuota.2015 m. balandžio 3 d. sprendime civilinėje byloje Nr. 2-871-343/2015 teismas pripažino, kad Susitarimo šalys yra susijusios, pačios ieškovės akcininkai pritarė jos turto įkeitimui, o turto įkeitimas buvo atliktas už susijusios įmonės prievoles, siekiant gauti kreditą ir finansuoti bendrai vystomą nekilnojamojo turto verslo projektą. Apeliacinio skundo teiginiai, kad Kredito sutartis buvo sudaryta 2007 m. birželio 27 d. ir kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2009 m. birželio 27 d., yra visiškai teisiškai nereikšmingi. Kredito sutartis yra vykdytina iki visiško prievolių įvykdymo. Abi Susitarimo šalys turėjo ir privalėjo suvokti, kad hipoteka (ir atitinkamos ieškovės prievolės) negalės automatiškai pasibaigti po dvejų metų, jei prievolės bankui nebus tinkamai įvykdytos. Tikrasis ieškovės ketinimas buvo gauti pelno iš bendro nekilnojamojo turto projekto ir todėl ieškovė suteikė teisę atsakovei sudaryti hipotekos sandorį su banku. Be to, jei ieškovės tikrasis ketinimas būtų buvęs kaip nors riboti hipoteką laike, tai akivaizdu, kad ieškovė, elgdamasi kaip profesionalus ir apdairus verslo subjektas, būtų siekusi atitinkamą apribojimą fiksuoti ir pačiame Hipotekos lakšte, tačiau tai nebuvo padaryta.Sprendime teismas nepažeidė sutarčių laisvės principo, nemodifikavo Susitarimo. Priešingai, teismas, pasitelkdamas sutarčių aiškinimo metodus, tik tinkamai išaiškino tikrąjį Susitarimo turinį, niekaip nesikišdamas į šalių tarpusavio santykius, motyvuodamas savo skundą. Asmuo skunde turi aiškiai įvardinti teismų padarytus pažeidimus, juos išsamiai pagrįsti, tačiau apeliantė šiuo atveju to nepadarė.Nors iš tikrųjų Kauno apygardos teismo nagrinėta civilinė byla Nr. 2-1733-273/2014 buvo pradėta ne pagal apeliantės, o pagal atsakovės ieškinį, tai visiškai neturi reikšmės, sprendžiant dėl skundžiamo sprendimo pagrįstumo. Šiuo atveju yra svarbu ne tai, kieno iniciatyva buvo pradėta byla, bet toje byloje teismo nustatytos aplinkybės. Nei vienoje iš nurodytų bylų apeliantė (atstovaujama profesionalių teisininkų) niekada neteigė, kad Susitarimas yra pasibaigęs, nors dabar teigiama, kad Susitarimas pasibaigė dar 2009 metais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis). Atsižvelgdama į tai, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą pagal ieškovės UAB „Costum“ apeliaciniame skunde nustatytas ribas.Apeliantės įsitikinimu, pirmosios instancijos teismas, nesutikęs su ieškovės pozicija, kad jos prievolė atsakyti savo turtu už atsakovės įsipareigojimų bankui vykdymą pasibaigė dar 2009 m. birželio 30 d., nepagrįstai suabsoliutino atsakovės išdėstytą Susitarimo dėl svetimo daikto hipotekos nuostatų aiškinimą, ignoravo lingvistinį aiškinimo metodą, nevisapusiškai išanalizavo ginčo situaciją ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotų sutarčių aiškinimo taisyklių.Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą ir įvertinusi ieškovės apeliacinio skundo argumentus, neturi teisinio ir (ar) faktinio pagrindo sutikti su apeliantės pozicija.CK 6.193 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad sutartys turi būti aiškinamos sąžiningai. Aiškinant sutartį, pirmiausia turi būti nagrinėjami tikrieji sutarties šalių ketinimai, o ne vien remiamasi pažodiniu sutarties teksto aiškinimu. Jeigu šalių tikrų ketinimų negalima nustatyti, tai sutartis turi būti aiškinama atsižvelgiant į tai, kokią prasmę jai tokiomis pat aplinkybėmis būtų suteikę analogiški šalims protingi asmenys. To paties straipsnio 2 dalyje pažymėta, kad visos sutarties sąlygos turi būti aiškinamos atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, sutarties esmę ir tikslą bei jos sudarymo aplinkybes.Nuosekliai formuojamoje kasacinio teismo praktikoje dėl sutarčių aiškinimo taisyklių yra išaiškinta, kad, šalims nesutariant dėl jų sudarytos sutarties nuostatų prasmės, teismas jas aiškina, vadovaudamasis sutarčių aiškinimo taisyklėmis, išdėstytomis CK 6.193 straipsnyje (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. gruodžio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-548-248/2016; 2011 m. lapkričio 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-431/2011; 2017 m. vasario 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-34-219/2017, kt.)Lietuvos Aukščiausiasis Teismas taip pat pažymėjo, kad aiškindamasis rašytine forma sudarytos sutarties turinį, teismas pirmiausia atsižvelgia į rašytinės sutarties tekstą. Jei jis yra aiškus ir neprieštarauja kitoms byloje nustatytoms aplinkybėms, darydamas išvadą dėl sutarties turinio (šalių teisių ir pareigų) teismas gali spręsti, kad tikroji šalių valia sutampa su rašytiniu sutarties tekstu, ir gali remtis lingvistiniu sutarties aiškinimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2015 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-593-687/2015). Tačiau priešingu atveju (sutarties tekstui esant dviprasmiškam, neaiškiam, prieštaraujančiam kitiems byloje esantiems įrodymams), sutartis turi būti aiškinama nustatant tikruosius sutarties dalyvių ketinimus, atsižvelgiant į sutarties sąlygų tarpusavio ryšį, sutarties esmę, tikslą, jos sudarymo aplinkybes, į šalių derybas dėl sutarties sudarymo, šalių elgesį po sutarties sudarymo ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-381/2014; 2012 m. vasario 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-46/2012; 2010 m. birželio 22 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-288/2010; 2008 m. rugsėjo 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-406/2008; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra išaiškinęs, kad subjektyvaus sutarties aiškinimo metodo, įpareigojančio aiškintis tikruosius šalių ketinimus, o ne vien remtis pažodiniu sutarties teksto aiškinimu (objektyvus sutarties aiškinimo metodas), taikymą lemia reikalavimas, kad kiekviena sutartis būtų aiškinama sąžiningai. Dėl to aiškinant sutarties sąlygas atsižvelgtina ne tik į jų lingvistinę reikšmę, bet reikia ir įvertinti sutarties šalių elgesį, jų subjektyvią nuomonę dėl sutarties sąlygų turinio bei sutarties sudarymo metu buvusį sąlygų suvokimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. liepos 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-349/2014).Nagrinėjamoje byloje nustatyta ir šalys to neginčijo, kad 2007 m. birželio 30 d. ieškovė ir atsakovė sudarė Susitarimą dėl svetimo daikto hipotekos. Minėto Susitarimo 2.1 punkte šalys sulygo, kad šiuo susitarimu pirmajam asmeniui (t. y. atsakovei) nuo šio susitarimo pasirašymo dienos antrasis asmuo (ieškovė) suteikia teisę pirmojo asmens būsimus skolinius įsipareigojimus kredito įstaigai, suteiksiančiai tikslinį kreditą, užtikrinti įkeičiamam turtui (ieškovei priklausančiam turtui) įregistruojant hipoteką.Susitarimo 5 dalyje „Susitarimo įsigaliojimas ir galiojimas“ esančiame 5.1 punkte įtvirtinta, kad šis susitarimas įsigalioja nuo jo pasirašymo momento, o 5.2 punkte nurodyta, jog pirmasis asmuo (t. y. atsakovė) šio susitarimo 2.1 punktu suteiktą teisę pasinaudoti įkeičiamo turto hipoteka, siekiant užtikrinti savo skolinį įsipareigojimą, gali realizuoti per 2 metų terminą, kuris pradedamas skaičiuoti nuo šio susitarimo pasirašymo dienos. Tuo atveju jei per šiame punkte nustatytą terminą pirmasis asmuo (atsakovė) nepasinaudoja šio susitarimo 2.1 punkte suteikta teise, tai šis susitarimas netenka galios. Susitarimo 5.3 punkte sulygta, kad tuo atveju, jei per šio susitarimo 5.2 punkte nustatytą terminą pirmasis asmuo (UAB „Šeba“) pasinaudoja šio susitarimo 2.1 punktu suteikta teise ir savo skolinį įsipareigojimą užtikrina įkeičiamo turto hipoteka, tai šis susitarimas galioja iki tol, kol bus tinkamai įvykdyti visi šio susitarimo pagrindu kylantys šalių įsipareigojimai.Nors apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai palaikė vien subjektyvų atsakovės pirmiau nurodytų nuostatų aiškinimą (suvokimą), sutiktina su atsiliepime į apeliacinį skundą nurodytu argumentu, kad net ir iš lingvistinio pirmiau nurodytų punktų aiškinimo akivaizdu, jog 5.2 punkte nurodytas 2 metų terminas yra skirtas atsakovei pasinaudoti Susitarimu suteikta teise įkeisti ieškovės turtą bankui, o ne pačios jau įregistruotos hipotekos galiojimui apibrėžti. Antai, 5.2 punkte aiškiai nurodyta, kad per 2 metų terminą būtent pati UAB „Šeba“ gali realizuoti jai 2.1 punktu suteiktą teisę, o 2.1 punkte, į kurį daroma nuoroda, ieškovės įvardijama „teisė pasinaudoti įkeičiamo turto hipoteka“ aiškiai apibrėžta, kaip teisė pirmojo asmens (atsakovės) būsimus skolinius įsipareigojimus kredito įstaigai, suteiksiančiai tikslinį kreditą, užtikrinti įkeičiamam turtui (ieškovei priklausančiam turtui) įregistruojant hipoteką. Nei 2.1 punkte, nei pačiame ieškovės akcentuojamame ir nepagrįstai izoliuotai, paneigiant CK 6.193 straipsnio 2 dalies reikalavimą visas sutarties sąlygas aiškinti atsižvelgiant į jų tarpusavio ryšį, interpretuojamame 5.2 punkte nėra absoliučiai jokių užuominų, leidžiančių atsakovės „teisę pasinaudoti svetimo turto hipoteka, siekiant užtikrinti savo skolinį įsipareigojimą“ suprasti kaip ir apimančią teisę vykdyti išieškojimą iš įkeisto turto, tuo labiau, kad, kaip teisingai pastebėta pirmosios instancijos teismo, sprendimą dėl išieškojimo iš įkeisto turto priima ne pats skolininkas, o asmuo, kuriam turtas įkeistas, šiuo atveju bankas, savo ruožtu atsakovė pati išieškojimo teisės neturi ir jos nerealizuoja, o Susitarime, be kita ko ir 5.2 punkte, kalbama tik apie konkrečiai atsakovei ieškovės suteiktą teisę.Pažymėtina, kad kaip jau minėta, tiek CK 6.193 straipsnio 2 dalyje, tiek ir pirmiau nurodytoje kasacinio teismo praktikoje yra akcentuojama sutarties sąlygų tarpusavio ryšio, sutarties esmės, jo tikslo svarba, aiškinantis konkrečios sutarties sąlygos reikšmę ir šalių ketinimus, todėl pirmosios instancijos teismas, spręsdamas iškilusi ginčą, visiškai pagrįstai išanalizavo visų Susitarimo 5 dalyje esančių sąlygų turinį, jų tarpusavio ryšius, ir nei apeliantės deklaratyvus argumentas, kad naikinamasis terminas galėtų būti įtvirtintas tik vienoje iš sąlygų, nei tai, jog Susitarimo 1.3 punkte nurodyta, kad straipsnių ir punktų pavadinimai (bet, pastebėtina, ne pačios sąlygos) susitarime rašomi tik patogumo sumetimais ir neturi įtakos susitarimo aiškinimui, niekaip nepaneigia pirmosios instancijos teismo padarytų išvadų teisingumo.Pirmosios instancijos teismo išvados, kad Susitarimo 5.2 punktu šalys sulygo tik dėl UAB „Šeba“ teisės per 2 metus įkeisti ieškovės turtą (t. y. realizuoti ieškovės suteiktą galimybę įregistruoti jos turto hipoteką atsakovės įsipareigojimams bankui užtikrinti), o ne dėl jau sudarytos hipotekos galiojimo, pagrįstumą pagrindžia ir kitos byloje nustatytos bei pirmosios instancijos teismo ir dalyvaujančių byloje asmenų pagrįstai akcentuotos aplinkybės.Antai, Susitarimo 2 dalyje, kurioje įtvirtintos sąlygos, tiesiogiai susijusius su Susitarimo objektu, nėra jokių užuominų dėl terminuoto hipotekos, kuria užtikrintos atsakovės prievolės bankui, galiojimo. Hipotekos galiojimo terminas nėra numatytas ir 2007 m. rugpjūčio 20 d. Hipotekos lakšte, kurį pasirašė ne tik bankas ir UAB „Šeba“, bet ir pati ieškovė. Akivaizdu, kad tuo atveju, jei šalys būtų sutarusios apriboti hipotekos galiojimą (galimybę išieškoti iš įkeisto turto) 2 metų nuo Susitarimo sudarymo terminu, ieškovė, kaip verslo subjektas, siektų, jog ši esminė jai sąlyga būtų ne tik žinoma bankui, bet ir viešai įtvirtinta, be kita ko hipotekos lakšte. Tačiau hipotekos lakšte yra nurodytas tik pagrindinės prievolės įvykdymo terminas (iki 2009 m. birželio 27 d.), kuris, skirtingai nei bando interpretuoti apeliantė, pats savaime niekaip nepagrindžia, kad šalys susitarė dėl terminuoto hipotekos galiojimo. Pagrindinės prievolės neįvykdymas iki nustatytos prievolės įvykdymo datos savaime nepanaikina nei kreditoriaus teisės reikalauti pagrindinės prievolės įvykdymo, nei jos įvykdymą užtikrinančių priemonių galiojimo, bet priešingai, apibrėžia momentą, kai, neįvykdžius pagrindinės prievolės, atsiranda reali rizika, jog kreditorius nukreips savo reikalavimo patenkinimą į pagrindinės prievolės įvykdymą užtikrinančias priemones, pavyzdžiui, pradės išieškojimą iš įkeisto turto. Kaip pagrįstai pažymėjo atsakovė, kredito sutartis yra vykdytina iki visiško prievolių įvykdymo, o prievolių įvykdymo užtikrinimo priemonėmis be kita ko siekiama užsitikrinti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą visa apimtimi. Todėl apeliantės pastebėjimai, kad kredito grąžinimo terminas buvo numatytas 2009 m. birželio 27 d., o kredito linijos sutartis buvo pasirašyta tik 3 dienomis anksčiau negu ginčo Susitarimas, nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti buvus šalių susitarimui dėl hipotekos galiojimo iki 2009 m. birželio 30 d.Teisėjų kolegija taip pat sutinka su pirmosios instancijos teismo motyvais, kad aplinkybę, jog Susitarime šalys nebuvo sutarusios dėl 2 metų naikinamojo hipotekos galiojimo termino, pagrindžia ir kitose civilinėse bylose ieškovės užimta pozicija. Nors pirmosios instancijos teismas iš tikrųjų netiksliai nurodė, kad būtent UAB „Costum“ inicijavo abi civilines bylas (Nr. 2-1733-273/2014 ir 2-871-343/2015), susijusias su 2007 m. birželio 30 d. Susitarimu, šis netikslumas nedaro įtakos bylos teisiniam rezultatui, todėl ir nepaneigia pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo teisėtumo, nes nagrinėjamam ginčui išspręsti svarbus yra ne bylas inicijavusio subjekto nustatymas, bet tose bylose teismų nustatytos aplinkybės ir šalių dėstomi argumentai, atskleidžiantys, kad pati UAB „Costum“ iki šiuo metu nagrinėjamos bylos inicijavimo nelaikė, jog jos prievolė užtikrinti savo turtu atsakovės įsipareigojimus bankui pasibaigė dar 2009 m. birželio 30 d.Antai, ieškinyje civilinėje byloje Nr. 2-871-343/2015 ieškovė, siekdama pripažinti hipotekos ir įkeitimo lakštus negaliojančiais, kaip prieštaraujančius juridinio asmens tikslams, ir jau tuo metu žinodama apie pradėtus vykdymo veiksmus (apie notarės 2013 m. gruodžio 9 d. vykdomąjį įrašą su siūlymu išieškoti iš ieškovės įkeisto turto bei apie 2014 m. kovo 25 d. antstolio surašytą Turto arešto aktą), net neužsiminė, kad jos prievolė užtikrinti UAB „Šeba“ įsipareigojimų vykdymą jau neva yra pasibaigusi 2009 m. birželio mėnesį. Apie neva sutartą terminuotą hipotekos galiojimą ieškovė nebuvo paminėjusi ir 2015 m. kovo 17 d. pateiktuose rašytiniuose paaiškinimuose bei apeliacinės instancijos teismui teiktuose procesiniuose dokumentuose, nors akivaizdu, kad bet kuris vidutiniškai atidus ir rūpestingas verslo subjektas, sąžiningai manydamas, jog jo prievolė atsakyti savo turtu už kito asmens įsipareigojimų įvykdymą yra seniai pasibaigusi, ne tik šią aplinkybę būtų nurodęs teismams bylose, kuriose sprendžiamas to paties Susitarimo galiojimo klausimas, bet dar 2009 metais būtų kreipęsis į atsakovę ir (ar) banką dėl hipotekos išregistravimo. Tačiau, kaip minėta, net prasidėjus vykdymo veiksmams ir atsiradus realiai išieškojimo iš ieškovės turto rizikai, ieškovė iki pat šios bylos inicijavimo, nebuvo pareiškusi, kad jos prievolė jau nuo 2009 m. birželio mėnesio yra pasibaigusi.Pažymėtina, kad civilinėje byloje Nr. 2-871-343/2015 teismų konstatuota, jog BUAB „Šeba“ (atsakovė) yra ieškovės UAB „Costum“ akcininkė, M. Š. ir P. Š. yra abiejų įmonių akcininkai, o 2007 m. birželio 30 d. įvykusiame neeiliniame ieškovės UAB „Costum“ akcininkų susirinkime buvo vienbalsiai nutarta leisti pakartotinai įkeisti pastatą, esantį (duomenys neskelbtini), ir žemės nuomos teisę už atsakovei BUAB „Šeba“ banko suteiktą kreditą. Minėtoje byloje buvo nustatyta ir tai, kad ieškovė ir atsakovė sudarė Susitarimą dėl svetimo turto įkeitimo, savo bendrais veiksmais siekdamos vykdyti projektą – rekonstruoti nekilnojamąjį turtą ir jį parduoti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su atsakovės pozicija, jog abi Susitarimo šalys suvokė ir privalėjo suvokti, kad bankas nesutiks sutekti paskolos esant tik terminuotam atsakovės prievolių įvykdymo užtikrinimui, o tuo atveju, jei ieškovė iš tikrųjų būtų pasiruošusi savo turtu užtikrinti atsakovės prievoles tik 2 metų terminui, ši aplinkybė, atsižvelgiant į abiejų įmonių sąsajas, neabejotinai galėjo būti aiškiai įtvirtinta Susitarime ar bent jau paminėta įmonių akcininkų susirinkimo protokoluose. Tačiau tokių įrodymų ieškovė taip pat nepateikė.Galiausiai, nors apeliantė teisi teigdama, kad įstatymas nedraudžia šalims susitarti dėl prievolių pabaigos, pirmiau šioje nutartyje nurodytos aplinkybės neleidžia teisėjų kolegijai daryti išvadą, jog toks susitarimas (dėl hipotekos pasibaigimo po dvejų metų) tarp šalių buvo sudarytas, todėl apeliantės argumentai, susiję su tuo, kad bankas, nepareikalavęs iš atsakovės hipotekos ilgesniam nei dvejų metų terminui, pats prisiėmė dėl to kilusius padarinius ir visas rizikas, nagrinėjamam ginčui neturi jokios teisinės reikšmės ir todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.Remdamasi tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinio skundo argumentai nesudaro teisinio ir (ar) faktinio pagrindo panaikinti ar pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimą, kuriame padaryta pagrįsta ir teisėta išvada, jog ieškovės reikalavimas pripažinti jos prievolę atsakyti savo turtu už atsakovės įsipareigojimų bankui įvykdymą pasibaigusia bei reikalavimas panaikinti Hipotekos lakštą atmestini.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pagal CPK 93 straipsnio 1 dalį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą.Atsakovė pateikė prašymą priteisti jai iš ieškovės 490,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.Atsižvelgiant į atsakovės pateiktus, bylinėjimosi išlaidų patyrimo faktą bei dydį pagrindžiančius įrodymus bei vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu patvirtintų Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą 8.11 punktu, atsakovei iš ieškovės priteistina visa 490,63 Eur bylinėjimosi išlaidų, patirtų advokato pagalbai už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą apmokėti, suma.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apygardos teismo 2016 m. birželio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti atsakovei bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Šeba“ (juridinio asmens kodas 158931883) iš ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Costum“ (juridinio asmens kodas 134632958) 490,63 Eur (keturis šimtus devyniasdešimt eurų 63 ct) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimą.