Kauno apygardos teismo nutartis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Giedriaus Endriukaičio, Svetlanos Jurgaitienės ir Audriaus Meilučio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei A. K., jos ir nukentėjusiosios bei civilinės ieškovės A. J. įgaliotajam atstovui advokatui Audriui Pėstininkui,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. N. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Varėnos rūmų 2024 m. sausio 9 d. nuosprendžio, kuriuo K. N. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 281 straipsnio 5 dalį, ir nubaustas laisvės atėmimu 1 (vieneriems) metams 6 (šešiems) mėnesiams.

Vadovaujantis BK 75 straipsniu laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 1 (vieneriems) metams, įpareigojant K. N. per visą bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos ir neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Vadovaujantis BK 68 straipsniu K. N. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – 1 (vieneriems) metams uždrausta naudotis teise vairuoti transporto priemones, terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

- A. K. 15 000,00 (penkiolika tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo ir 2 019,00 (du tūkstančiai devyniolika) eurų turtinės žalos atlyginimo, iš viso 17 019,00 eurų bei 5 (penkių) procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo;

- A. J. 15 000,00 (penkiolika tūkstančių) eurų neturtinės žalos atlyginimo bei 5 (penkių) procentų dydžio procesinės palūkanos nuo priteistos sumos, palūkanas skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo iki visiško prievolės įvykdymo.

Iš K. N. priteista 6 500,00 (šeši tūkstančiai penki šimtai) eurų A. K. advokato atstovavimo išlaidų.

Taip pat nuspręsta automobilį „Audi A6“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), kuris saugomas (duomenys neskelbtini), grąžinti savininkui K. N. neribotai nuosavybei, o automobilį ,,Audi 80“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), saugomą (duomenys neskelbtini), grąžinti K. B. įpėdiniams, paliekant neribotai nuosavybei.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistojo K. N. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliacinis skundas atmetamas.

5. Nuteistojo K. N. gynėjos apeliaciniame skunde nesutinkama su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu, teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, suklydo nustatydamas būtinąją padarinių kilimo sąlygą, K. N. nėra kaltas dėl kilusio eismo įvykio ir jo pasekmių, nes jis nepažeidė KET reikalavimų. Gynėjos įsitikinimu, žuvusio K. B. padaryti Kelių eismo taisyklių 9, 101 ir 106 punktų reikalavimų pažeidimai lėmė eismo įvykio kilimą ir dėl to kilusias pasekmes. Apeliacinės instancijos teismas, neviršydamas apeliacinių skundų ribų, patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

6. Nuteistojo K. N. gynėja apeliaciniame skunde pateikia byloje surinktų įrodymų savo vertinimą ir interpretavimą, teigdama, kad nuteistasis nepagrįstai pripažintas pažeidęs Kelių eismo taisyklių 9, 140.1 punktų, kelio ženklo Nr. 110 ir 3 priedo 1.1 punkto reikalavimus ir pripažintas kaltu padaręs BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytą nusikaltimą. Teisėjų kolegija, visų pirma, pažymi, kad pagal BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas teismas nuosprendyje savo išvadas pagrindžia įrodymais, kurie įvertinami remiantis BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytomis taisyklėmis. Šiame straipsnyje nustatyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Būtina sąlyga vertinant įrodymus – vidinis įsitikinimas turi būti pagrįstas išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Priešingai nei teigia apeliantė, pirmosios instancijos teismas įvertino bylos įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamasis baudžiamojo proceso įstatymo nuostatomis, o savo išvadas, išdėstytas apkaltinamajame nuosprendyje, pagrindė būtent išsamia įrodymų visumos analize bei išdėstė motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus įrodymus. Pažymėtina, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva, todėl vien tai, kad nuteistajam ar jo gynėjui nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų ir bylos faktinių aplinkybių vertinimo, nelaikytina netinkamu baudžiamojo įstatymo taikymu ar BPK normų pažeidimu.

7. Teisėjų kolegija, išanalizavusi apeliacinio skundo argumentus, atlikusi dalinį įrodymų tyrimą ir patikrinusi bylą įrodymų vertinimo aspektu, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė ir išanalizavo visus byloje surinktus įrodymus, juos nuosprendyje išsamiai aprašė ir pateikė BPK 20 straipsnio reikalavimus atitinkantį jų vertinimą. Taip pat pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 5 dalyje, padarymo aplinkybes ir pagrįstai nusprendė, kad K. N. kaltei dėl inkriminuoto nusikaltimo padarymo pagrįsti duomenų, atitinkančių įrodymams keliamus reikalavimus, pakanka. Nuteistojo kaltė šioje byloje grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Tai leidžia daryti išvadą, jog sprendžiant K. N. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimai, turėję esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakoję nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą, padaryti nebuvo.

8. BK 281 straipsnyje nurodytą nusikalstamą veiką apibūdina trys esminiai požymiai: veika (kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles pažeidžiantys veiksmai ar neveikimas), padariniai (eismo įvykis, kurio metu šiuo atveju žuvo žmogus), priežastinis ryšys tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 5 dalį būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visus tris šiuos požymius. Išvada apie priežastinio ryšio buvimą daroma nustačius, kuris eismo dalyvis pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus ir ar šie eismo dalyvio padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis neįvyktų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-325-942/2017, 2K-309-699/2018).

9. Nors teisėjų kolegija iš dalies sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad 2023 m. vasario 6 d. Lietuvos teismo ekspertizės centro ekspertizės akte Nr. 11-2372 (22) be kita ko nurodyta ir tai, kad jeigu prieš pradėdamas važiuoti automobilio „Audi 80“ vairuotojas turėjo objektyvią galimybę pamatyti sunkvežimį „Scania“ lenkusį automobilį „Audi A6“, tai automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmai – pradėjimas važiuoti kada tai daryti buvo nesaugau – buvo nepriimtini ir techniniu pažiūriu sąlygojo šio eismo įvykio kilimą, tačiau pažymi, kad priežastinis ryšis yra nusikaltimo sudėties požymis ir jo nustatymas yra tik teismo, o ne ekspertų kompetencija. Ekspertai sprendžia tik techninius klausimus, o teisinius – tik teismas. Priežastinio ryšio buvimas techniniu požiūriu dar nereiškia priežastinio ryšio buvimo teisiniu požiūriu. Tik teismas turi kompetenciją veiką ir jos padarinius įvertinti teisiniu požiūriu. Eismo saugumo taisyklių pažeidimo (nusikalstamos veikos) fakto nustatymas taip pat yra teismo, o ne ekspertų kompetencija. Tik teismo kompetencija vertinti ekspertų išvadas ir sutikti su jomis visiškai ar iš dalies. Eismo įvykio ekspertizės akte pateikiamos išvados yra tik prielaida teisinei išvadai dėl minėto požymio buvimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-187/2005, 2K-368/2012, 2K-398/2012). Specialisto išvadoje ar ekspertizės akte esantys duomenys, atitinkantys BPK 20 straipsnyje nustatytus reikalavimus, turi būti vertinami vadovaujantis tomis pačiomis taisyklėmis, kaip ir kiti įrodymai – pagal teisėjo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu. Tai reiškia, kad vertinant specialisto išvadą ar ekspertizės aktą turi būti ne tik patikrintas ir įvertintas ekspertui ar specialistui pateiktų pradinių duomenų išsamumas ir teisingumas, jų ištyrimo visapusiškumas, bet ir nustatoma, ar pateiktas išvadas patvirtina kiti byloje surinkti ir teismo ištirti įrodymai.

10. Vertinamu atveju byloje nėra jokių objektyvių duomenų leidžiančių daryti išvadą, kad automobilio „Audi 80“ vairuotojas prieš pajudėdamas iš savo stovėjimo vietos turėjo objektyvią galimybę pamatyti sunkvežimį „Scania“ lenkusį automobilį „Audi A6“. Kita vertus byloje nėra ir jokių duomenų apie tai, kad būtent automobilio „Audi 80“ tiesioginiu priežastinių ryšiu būtų susiję su įvykusiu eismo įvykiu ir būtų jo pagrindinė priežastis.

11. Taip pat aukštesnysis teismas atkreipia dėmesį, kad aukščiau minėtame ekspertizės akte yra nurodyta ir tai, jog – jeigu automobilio ,,Audi A6“, vairuotojas lenkimo metu turėjo objektyvią galimybę pamatyti nuo kelio (duomenys neskelbtini) dešiniojo krašto pradėjusį važiuoti automobilį ,,Audi 80“, tai automobilio ,,Audi A6“ vairuotojui lėtinant greitį, automobilio ,,Audi 80“ vairuotojas būtų išvažiavęs iš važiuojamųjų dalių sankirtos ir automobiliai būtų prasilenkę padėtyse, kurios tiriamosios dalies 12 pav. pavaizduotos 1sm ir 2sm pozicijomis ir tokiu būdu automobilio ,,Audi A6“ vairuotojas būtų išvengęs susidūrimo su automobiliu ,,Audi 80“, taip pat tai, kad automobilio ,,Audi A6“, vairuotojo veiksmai – kelio (duomenys neskelbtini) atkarpoje, kurios važiuojamoji dalis prieš sankryžą su keliu link B. k., yra paženklinta 43,5 m. ilgio horizontalaus ženklinimo KET linija 1.1, skiriančia priešingų krypčių transporto srautus ir draudžiančia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, lenkė sunkvežimį ,,Scania“, dėl ko sankryžoje, ties važiuojamųjų dalių sankirtos kairiuoju kraštu, jo vairuojamas automobilis susidūrė su nuo kelio (duomenys neskelbtini) dešiniojo krašto, prieš sankryžą su keliu link B. k. pradėjusio važiuoti ir kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies dešinę pusę atlaisvinusio vairuotojo automobiliu ,,Audi 80“, kada automobilio ,,Audi A6“ vairuotojui sulėtinus greitį ir grįžus į kelio (duomenys neskelbtini) važiuojamosios dalies dešinę pusę, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs – buvo nepriimtini ir techniniu požiūriu sudarė pagrindinę sąlygą šiam eismo įvykiui kilti (2 t., b. l. 170–182). Taigi, teisėjų kolegija konstatuoja, kad priešingai nei nurodoma nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde, būtent K. N. nesaugūs ir techniniu požiūriu nepriimtini veiksmai tapo lemtinga eismo įvykio priežastimi.

12. Teismų praktikoje pažymėta, kad tais atvejais, kai eismo saugumo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma modeliuojant situaciją tokiu būdu: paeiliui eliminuojamas vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimas, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiama, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-31/2012, 2K-47-696/2017, 2K-155-511/2017, 2K-325-942/2017). Teismų praktikoje neretai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina eismo įvykio kilimo sąlyga (kartais ji įvardijama kaip pagrindinė ar dėsninga sąlyga), o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009, 2K-95-222/2017, 2K-204-895/2018, 2K-309-699/2018).

13. Iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas darydamas išvadas, kad būtent K. N. padaryti Kelių eismo taisyklių pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje 5 dalyje numatytus padarinius (K. B. mirtį ir nukentėjusiosios M. N. nežymų sveikatos sutrikdymą), priežastis, vertino teisme ištirtų įrodymų visumą, taip pat ir žuvusiojo K. B. veiksmus, ir padarė pagrįstą išvadą, jog pastarasis Kelių eismo taisyklių nepažeidė. Nors apeliaciniame skunde pabrėžiama, jog K. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto, kuriame numatyta, jog prieš pradėdamas važiuoti, prieš persirikiuodamas ir kitaip keisdamas važiavimo kryptį, vairuotojas privalo įsitikinti, kad tai daryti saugu, ir duoti kelią (nekliudyti) kitiems eismo dalyviams, reikalavimus, nes jam nepradėjus važiuoti dar bent 4 sekundes, eismo įvykis nebūtų įvykęs, tačiau su tokiais skundo argumentais iš esmės nėra pagrindo sutikti, nes jie prieštarauja pirmosios instancijos teismo nustatytoms aplinkybėms, kurios išsamiai ir tinkamai pagrįstos bylos medžiaga.

15. Ikiteisminio tyrimo metu, 2022 m. rugsėjo 29 d. įtariamojo apklausos metu, K. N. nurodė, kad lenkimo manevrą pradėjo prieš kelio ženklą „Šalutinis kelias iš karės“, priešingas eismo puses skiriant brūkšninei linijai. Kaip aplenkė krovininį automobilį „Scania“, kelkraštyje, ties ištisinės linijos pabaiga ir sankryžos vidurį žyminčia brūkšnine kelio ženklinimo linija, pamatė stovintį automobilį „Audi 80“. Jis toliau važiavo priešinga eismo juosta, tuo metu kita eismo juosta nevažiavo jokie automobiliai. Aplenkęs krovininį automobilį „Scania“ sąmoningai negrįžo į savo važiavimo krypties juostą ir per sankryžą važiavo priešinga eismo juosta, nes dešiniame kelkraštyje stovėjęs automobilis „Audi 80“ pradėjo važiuoti į kairę. Ar automobilio „Audi 80“ vairuotojas buvo įjungęs kairio posūkio signalą negalėjo pasakyti. Jam susidarė įspūdis, jog automobilio „Audi 80“ vairuotojas nori apsisukti, todėl jis norėdamas išvengti susidūrimo pradėjo trauktis dar kairiau, link miško, tačiau įvyko susidūrimas. Gali būti, kad įvykis įvyko dėl to, kad jis pasirinko netinkamą vietą lenkti krovininį automobilį ir negalėjo laiku įvertinti kokį manevrą atliks automobilio „Audi 80“ vairuotojas (t. 3, b. l. 57–58). Vėlesnės (2023 m. kovo 3 d.) apklausos metu, K. N. nurodė, kad sunkvežimį „Scania“ pradėjo lenkti esant punktyrinei linijai, jokių kitų ženklų nepastebėjo. Kaip aplenkė sunkvežimį pamatė automobilį „Audi 80“, kuri pradėjo judėti į kairę pusę nuo dešinės pusės kelkraščio. Jis pristabdė, siekdamas išvengti susidūrimo susuko vairą į kairę, tačiau to padaryti nepavyko. Tuometinėmis jo žiniomis, toje vietoje, kur jis lenkė sunkvežimį „Scania“ yra kelio ženklas „Šalutinis kelias iš kairės“ ir nuo šio kelio ženklo pradžios yra draudžiamas lenkimas. Gal jis to ženklo nepastebėjo. Lenkimą pradėjo esant punktyrinei linijai, viso lenkimo metu, kuomet važiavo priešinga eismo juosta buvo punktyrinė kelio ženklinimo linija, kitų ženklinimo linijų nepastebėjo (3 t., b. l. 68–69).

16. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu K. N. nurodė, kad pradėjus lenkimo manevrą, kelio linija, skirianti priešingas eismo juostas, buvo punktyrinė, o ištisinė buvo prieš pat sankryžą. Kelio ženklo „Šalutinis kelias iš kairės“ nepastabėjo, nes jo nuomone, ženklą užstojo sunkvežimis. Lenkdamas sunkvežimį „Scania“ pastebėjo automobilį „Audi 80“, kuris prieš tai stovėjo šalikelėje, atliekantį apsisukimo ar posūkio į kairėje esantį kelią manevrą. Tai pamatęs, bandydamas išvengti susidūrimo, pasuko vairą į kairę pusę, link miško. Iki lenkimo ir lenkimo metu jo važiavimo greitis buvo apie 90 km/h. Lenkimo metu pamatęs ištisinę kelio ženklinimo liniją negrįžo į savo eismo juostą, nes nebuvo kaip grįžti, kadangi ten važiavo sunkvežimis „Scania“. Atliekant lenkimą, priešais automobilių nebuvo, matė vienintelį automobilį, kuris stovėjo kelkraštyje, o paskui suko į kairę. Atsakydamas į gynėjo klausimus nurodė, kad lenkdamas sunkvežimį matė sankryžą ten kur kelias link B. k. ir kur yra mėlynas ženklas ir nurodyta kryptis. Prieš minimą sankryžą yra kažkoks išvažiavimas iš miško. Prieš važiuojant nematė, kad susidūrimo vieta yra sankryža. Jokio ženklo ten nėra. Prieš vietą, kurioje įvyko susidūrimas, ženklo rodančio, kad tai yra sankryža nebuvo. Į savo važiavimo krypties eismo juostą ketino grįžti aplenkęs sunkvežimį „Scania“ ir automobilį „Audi 80“. Iki mėlyno ženklo, kuris nurodo kryptį į B. k., būtų spėjęs užbaigti lenkimo manevrą, tačiau tai padaryti sutrukdė automobilio „Audi 80“ vairuotojas, užkirtęs kelią. Taip pat K. N. nurodė, kad nežino kada tiksliai pamatė stovintį automobilį „Audi 80“, galimai lenkimo metu, kai išvažiavo į priešingą eismo juostą. Tačiau jį pamatęs savo automobilį stabdė, tačiau neatsimena stabdymo aplinkybių. Žinojo, kad keliu, prie kurio įvyko susidūrimas galima nuvažiuoti į B. k., tačiau įvykio metu nežinojo, kad įvažiavo į kelio atkarpą, kurioje priešingas eismo juostas skiria ištisinė linija ir, kad randasi ženklo rodančio šalutinį kelią, zonoje. Automobilį „Audi 80“ matė stovintį ir pradedant daryti manevrą. Pamatęs kliūtį savo vairuojamą automobilį stabdė, turėjo pasirinkimą važiuoti kairiau ar dešiniau, pasirinko važiuoti kairiau. Nepastabėjo, kad sunkvežimis keičia greitį, stabdo. Pastebėjęs ištisinę liniją neturėjo galimybės grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, nes važiavo sunkvežimis. Stabdyti, praleisti sunkvežimį ir tada grįžti į savo važiavimo juostą, galimybės neturėjo, nes kliudė sunkvežimis. Nematė ar automobilio „Audi 80‘ vairuotojas rodė posūkį į kairę ir ar buvo įjungęs šviesas. K. N. negalėjo paaiškinti kodėl ikiteisminio tyrimo metu parodė, jog lenkimo manevrą pradėjo dar iki kelio ženklo „Šalutinis kelias iš kairės“ (4 t., b. l. 105–107).

17. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nuteistasis K. N. nurodė, kad važiuodamas keliu matė sunkvežimį, kuris važiavo 70-80 km/h greičiu, kai tuo tarpu jis važiavo 90 km/h greičiu ir prie sunkiasvorės transporto priemonės gana greitai priartėjo, buvo taip, kad kurį laiką, bet tiksliai negali pasakyti, jis dar kiek važiavo paskui sunkvežimį, tačiau kadangi sunkvežimis dar labiau sulėtino greitį, iš to suprato, kad sunkvežimio vairuotojas jį praleidžia lenkti, todėl spontaniškai pradėjo lenkimo manevrą. Jam pradėjus lenkti, šalikelėje pamatė stovintį automobilį. Kelio ženklo „Šalutinis kelias iš kairės“ nematė. Gal šį ženklą užstojo sunkvežimis. Po įvykio buvo įvykio vietoje ir matė minėtą kelio ženklą, kliūčių pamatyti kelio ženklą nebuvo. Apie kelyje esančią sankryžą žinojo, bet kad būtent toje vietoje yra sankryža nežinojo, nes toje kelio atkarpoje yra ne viena sankryža. Lenkimo manevrą pradėjo esant brūkšninei linijai, o ištisinė linija yra prieš pat sankryžą keli metrai. „Audi 80“ automobilis stovėjo lygiagrečiai su ištisine juosta. Jis nepastabėjo kur prasidėjo ištisinė juosta, nes ten tos juostos greitai bėga. Toje kelio atkarpoje vingių nėra, matomumas geras. Dar iki lenkimo manevro dešiniame kelkraštyje jokių kliūčių nematė. Jis matė automobilį „Audi 80“ stovintį dešiniajame kelkraštyje, kuris stovėjo ir pradėjo judėti į kairę pusę. Automobilis „Audi 80“ stovėjo akimirką ir iškart pradėjo važiuoti į kairę pusę. Automobilis „Audi 80“ judėjo iš lėto. Atsakydamas į gynėjos klausimus K. N. nurodė, kad lenkimo manevrą pradėjo esant brūkšniniam kelio ženklinimui. Kiek buvo tiksliai metrų iki susidūrimo vietos nuo lenkimo pradžios momento tiksliai nežino, bet atstumas nemažas. Kad jis yra už ištisinės ženklinimo linijos pamatė prieš pat įvykį, kada jis (automobilio „Audi 80“ vairuotojas) rodė kairįjį posūkį. Anot nuteistojo, „Audi 80“ vairuotojas nerodė kairiojo posūkio, o ištisinė linija buvo prieš pat sankryžą. Negalėjo grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, nes tam trukdė sunkvežimis. Kurioje vietoje buvo sunkvežimis susidūrimo metu jis nematė. Kai pamatė, jog automobilis „Audi 80“ daro kairį posūkį, jam pirma mintis kilo trauktis nuo jo, todėl susuko vairą į kairę pusę, jog išvengtų susidūrimo. Stovintį automobilį „Audi 80“ matė trumpai, vieni jo ratai buvo kelkraštyje, o kiti ant asfalto. Jeigu jis būtų grįžęs į dešinę kelio pusę, galėto taip važiuoti, bet jeigu „Audi 80“ automobilio vairuotojas būtų atidaręs dureles, todėl jis nenorėjo spaustis prie jo. Taip pat K. N. nurodė, kad savo vairuojamą automobilį pradėjo stabdyti kai pamatė, jog automobilis „Audi 80“ daro kairį posūkį. Jo vairuojamo automobilio vairas buvo susuktas į kairę pusę. Toje kelio atkarpoje yra du vienodi įvažiavimai į gyvenvietę. Neįsivaizduoja kokiu atstumu nuo sunkvežimio automobilio „Audi 80“ vairuotojas pradėjo daryti manevrą. Jo nuomone automobilio „Audi 80“ vairuotojas nesaugiu atstumu pradėjo važiuoti prieš atvažiuojantį sunkvežimį. Svarbu pažymėti ir tai, kad apklausos apeliacinės instancijos teisme metu K. N. patvirtino, kad minėtu keliu važiuoja ne pirmą kartą ir šis kelias jam yra žinomas (t. 5, b. l. 43–44).

18. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas S. G., nurodė, kad 2022 m. rugpjūčio 22 d. apie 10.30 val., važiavo nuo (duomenys neskelbtini), vairavo krovininį automobilį ,,Scania“, kurio ilgis apie 12-13 m.. Važiavo apie 70-80 km/h greičiu, priekyje jo kelyje nevažiavo jokios transporto priemonės. Artėjant prie sankryžos su šalutiniu keliu į kairę, tikslaus atstumo pasakyti negali, bet iki sankryžos galėjo būti apie 100 m. atstumas, dešiniame kelkraštyje pamatė stovintį automobilį „Audi 80“, jis pristabdė, sulėtino važiavimo greitį, nes automobilis iš dešinio kelkraščio išvažinėjo į kelio važiuojamąją dalį. Negalėjo pasakyti, ar automobilis „Audi 80“ rodė kairio posūkio signalą, bet jis iš toliau matė, kad automobilis iš dešinės pusės kelkraščio išvažinėja į kelio važiuojamąją dalį. Kaip tik tuo metu jį lenkė ta pačia kryptimi važiavęs automobilis „Audi A6“, toje atkarpoje jau buvo ištisinė kelio ženklinimo linija. Gerai neprisimena, bet buvo ir kelio ženklas, įspėjantis apie sankryžą su šalutiniu keliu iš kairės. Jį lenkęs automobilis „Audi A6“ aplenkė jo vairuojamą automobilį, tačiau nespėjo grįžti į savo važiavimo juostą ir viduryje sankryžos susidūrė su iš dešinio kelkraščio išvažiavusiu automobiliu „Audi 80“. Abu automobiliai nuvažiavo į kairės pusės griovį, esantį už sankryžos. Taip pat liudytojas nurodė, kad jeigu būtų nestabdęs savo vairuojamo automobilio, būtų „dūręs“, „nupūtęs“ automobilį „Audi 80“. Liudytojo manymu, tikriausiai nei vienas „Audi“ vairuotojas negalėjo matyti vienas kito automobilio, nes jiems galėjo trukdyti jo didelė transporto priemonė.

19. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, kad automobilių lenkimas kelyje yra vienas pavojingiausių manevrų automobiliu, todėl atlikdamas šį manevrą vairuotojas turi būti itin atsargus, įvertinti ir atsižvelgti į visas kelyje esančias ar galinčias atsirasti kliūtis. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliaciniame skunde, savaip interpretuojant K. N. veiksmus, automobilių susidūrimo vietoje ir iki jos buvusius kelio ženklus ir kelio dangos ženklinimą, liudytojo S. G. parodymus, nepagrįstai daroma išvada, kad K. N. nepadarė Kelių eismo taisyklių pažeidimų.

20. Iš pirmiau paminėtų K. N. parodymų duotų skirtingose proceso stadijose matyti, kad jo parodymai viso proceso metu nebuvo nuoseklūs, nes pirmosios apklausos metu K. N. nurodė, kad sunkvežimio „Scania“ lenkimo manevrą pradėjo dar iki kelio ženklo „Šalutinis kelias iš kairės“, tačiau vėlesniuose savo parodymuose nurodė, jog šio ženklo nematė, jo nuomone jį galėjo užstoti sunkvežimis „Scania“. Taip pat K. N. skirtingai aiškino ir automobilio „Audi 80“ vairuotojo veiksmus. Pirmosios instancijos teisme teigė, jog nematė ar automobilio „Audi 80“ vairuotojas prieš pajudėdamas iš savo stovėjimo vietos rodė kairį posūkį, tačiau apeliacinės instancijos teisme duodamas parodymus teigė, kad matė automobilį „Audi 80“ rodantį kairį posūkį, bet vėliau persigalvojo ir tvirtino, kad nematė. Taip pat ikiteisminio tyrimo metu K. N. nekilo abejonių dėl susidūrimo vietos, tai yra, jog susidūrimas įvyko sankryžoje, tačiau pirmosios instancijos teisme iškėlė versiją, kuri palaikoma ir apeliaciniame skunde, jog susidūrimo vietos nėra pagrindo laikyti sankryža. Tačiau teisėjų kolegija su tokiais teiginiais nesutinka.

21. Visų prima aukštesnysis teismas pažymi, kad K. N. važiavo keliu (duomenys neskelbtini), kurį kaip pats patvirtino, pakankamai gerai žino. Įvykio metu buvo šviesus paros metas, matomumas geras, eismas nebuvo intensyvus. Nors iš prie eismo įvykio schemos esančios fotolentelės (1 t., b. l. 30–44) bei AB „(duomenys neskelbtini)“ (buvęs pavadinimas AB „(duomenys neskelbtini)“) pateiktos informacijos su fotonuotraukomis (4 t., b. l. 54–100), matyti, jog už susidūrimo vietos (sankryžos) matoma ir kita sankryža į B. k., tačiau atsižvelgus į tai, jog kelio ženklas „Šalutinis kelias iš kairės“ yra pastatytas dar prieš pirmąjį posūkį į B. kaimą, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad automobilių „Audi A6“ ir „Audi 80“ susidūrimas įvyko sankryžoje su keliu link B. kaimo. Taigi nekyla abejonių, kad kelio ženklo „Šalutinis kelias iš kairės“ galiojimo zonoje galiojo draudimas lenkti sankryžoje, kurio nuteistasis K. N. nesilaikė. Be to, kelio važiuojamoji dalis prieš sankryžą su keliu link B. kaimo yra paženklinta 43,5 m ilgio horizontalaus ženklinimo KET linija 1.1. p., skiriančia priešingų krypčių transporto srautus ir draudžiančia paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta. Nors apeliaciniame skunde teigiama, jog ištisinė kelio ženklinimo linija, skirianti priešingų krypčių transporto srautus, yra labai trumpa ir prasidėjo prieš pat sankryžą su šalutiniu keliu į B. k., tačiau bylos duomenys patvirtina, kad šios linijos ilgis yra 43,5 m., be to, prieš ištisinę liniją buvo ne tik kelio ženklas „Šalutinis kelias iš kairės“, bet ir artėjimo linija (siaura brūkšninė linija, kurios brūkšniai tris kartus ilgesni už tarpus). Nors Kelių eismo taisyklės šios linijos kirsti nedraudžia, tačiau ji vairuotojus įspėja, kad artėjama prie 1.1, 1.3 arba 1.10 ištisinės ženklinimo linijos, kuri atskiria priešingų krypčių arba tos pačios krypties transporto srautus. Taigi K. N. pakankamai gerai žinodamas vietovę, tai, kad toje kelio atkarpoje yra ne vienas įvažiavimas į B. k., privalėjo net nepradėti tokio aiškiai nesaugaus lenkimo manevro, o jį pradėjęs turėjo pakankamai laiko nutraukti tokį pavojingą sunkiasvorės transporto priemonės lenkimo manevrą. Nors tai nurodoma tiek apeliaciniame skunde, tiek ir K. N. duodamas parodymus tvirtinio, jog neturėjo galimybės grįžti į savo važiavimo krypties eismo juostą, nes trukdė automobilis „Scania“, tačiau su tokiais teiginiais, kaip jau minėta, nėra pagrindo sutikti. Pirmosios instancijos teismo posėdžio metu ekspertas V. Š. patvirtinęs savo duotą išvadą nurodė, kad automobilio „Audi A6“ vairuotojas važiuodamas priešpriešine eismo juosta privažiavęs ištisinę juostą, į savo važiavimo juostą nekritęs ištisinės linijos grįžti negalėjo, tačiau jam nebuvo kliūčių sustoti kairėje kelio pusėje. Taip pat ekspertas pažymėjo, kad artėjimo linija vairuotoją iš anksto įspėja, jog netrukus prasidės ištisinė linija, dėl šių priežasčių vairuotojas turi tuoj pat lėtinti greitį ir grįžti į važiuojamosios dalies dešinę pusę, nes tolimesnis lenkimas negalimas. Taip pat ekspertas nurodė, kad jeigu K. N. būtų nutraukęs lenkimą artėjimo linijos zonoje, šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kita vertus, labai svarbu pažymėti, kad byloje nėra jokių duomenų, kurie patvirtintų, jog K. N. būdamas priešpriešinėje eismo juostoje, pamatęs artėjimo liniją negalėjo intensyviau stabdyti savo vairuojamo automobilio ir grįžti į dešinę eismo juostą, juolab, jog jam iš paskos nevažiavo jokia transporto priemonė. Priešingai, jis pasirinko itin pavojingą veikimo būdą, toliau važiavo priešpriešine eismo juosta, ir visiškai nestabdė, taip laiku nenutraukė nesaugaus lenkimo manevro, dėl ko sankryžoje susidūrė su ta pačia kryptimi važiavusiu ir kairio posūkio manevrą atlikusiu automobiliu „Audi 80“. Nors K. N. nurodė, jog siekdamas išvengti susidūrimo su automobiliu „Audi 80“, jį pamatęs pristabdė ir susuko vairą į kairę, bet susidūrimo neišvengė, tačiau pažymėtina, kad net ir nustačius, jog asmuo konkrečioje situacijoje neturėjo techninės galimybės išvengti eismo įvykio, tačiau jeigu situacija, dėl kurios jis prarado tokią galimybę, susiklostė dėl jo padarytų KET pažeidimų, ši aplinkybė neeliminuoja jo kaltės. Be to, be paties K. N. tvirtinimo, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti, kad prieš susidūrimą nuteistasis būtų stabdęs savo vairuojamą automobilį.

22. Šiame kontekste pažymėtina, kad kasacinio teismo praktikoje sprendžiant panašaus pobūdžio bylas yra laikomasi nuostatos, kad kai KET pažeidimus padaro keli eismo įvykio dalyviai, teismas privalo ištirti kiekvieno jų padaryto KET pažeidimo galimą priežastinį ryšį su eismo įvykiu ir kilusiais padariniais. Gi aptariamu atveju konstatuota, kad būtent K. N., o ne K. B. padaryti KET pažeidimai sukūrė tokią pavojingą situaciją ir buvo esminė pavojingos veikos sukeltų padarinių kilimo sąlyga.

23. Pirmosios instancijos teismo išvadas, kad būtent nuteistasis pažeidė jam inkriminuotus Kelių eismo taisyklių reikalavimus patvirtina ir tai, kad K. N. duodamas parodymus apeliacinės instancijos teisme, nurodė, jog lenkimo manevrą pradėjo spontaniškai po to, kai sunkvežimis „Scania“ sulėtino važiavimo greitį ir šį veiksmą suprato, jog sunkvežimio vairuotojas jį praleidžia lenkti. Tačiau iš liudytojo S. G. parodymų matyti, kad jis važiavimo greitį sulėtino ne ketindamas lenkimui praleisti K. N., o priekyje pamatęs automobilį „Audi 80“, kuris pradėjo važiuoti iš savo stovėjimo vietos. Kai tuo tarpu K. N. važiuodamas gerokai greičiau nei transporto priemonė „Scania“ gana staigiai prie jos priartėjo ir perėjo į lenkimo manevrą, kas neabejotinai patvirtina, jog K. B. prieš pradėdamas važiuoti, neturėjo galimybės pamatyti sunkvežimį „Scania“ lenkusio automobilio „Audi A6“, kurį vairavo nuteistasis K. N., o K. N. tiesiame ir lygiame kelyje ir dar būdamas visiškai nepriartėjęs prie sunkiasvorės transporto priemonės, galėjo pastebėti ir tuo metu gerokai toliau ties dešiniuoju kelkraščiu dar vis stovėjusią transporto priemonę „Audi 80“. Visa tai paneigia ir apeliacinio skundo argumentus, kad K. B. pažeidė Kelių eismo taisyklių 101 punkto reikalavimus.

24. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugius manevrus atsižvelgiant į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę, tačiau šiame kontekste pažymėtina, kad teismų praktikoje ne kartą pasisakyta ir ta, kad vairuojant transporto priemonę galioja pasitikėjimo principas, kuris reiškia, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo turi pagrįstą teisę tikėtis, jog kiti eismo dalyviai nepažeis Kelių eismo taisyklių ir nesukels pavojaus eismo saugumui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-195/2007, 2K-368/2015, 2K-99-511-2017). Kaip minėta, šioje byloje nustatyta, kad jeigu K. N. nebūtų važiavęs priešpriešine eismo juosta, kuria jam toje vietoje tai daryti draudė Kelių eismo taisyklių reikalavimai, nebūtų įvykęs automobilių susidūrimas.

25. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis K. N. padarė itin grubius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, numatytus 9, 140.1 punktuose, kelio ženklo Nr. 110 ir 3 priedo 1.1. punkte, t. y. nesilaikė visų būtinų atsargumo priemonių nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, išvažiavo į priešpriešinio eismo juostą kirsdamas siaurą ištisinę kelio horizontalaus ženklinimo liniją, skiriančią priešingų krypčių transporto srautus ir draudžiančią paženklintame kelio ruože važiuoti priešpriešinio eismo juosta, lenkė kitą transporto priemonę kelio ženklo Nr. 110 „Šalutinis kelias iš kairės“ galiojimo zonoje, kas šiuo atveju neabejotinai buvo pagrindinė ir būtinoji eismo įvykio kilimo priežastis.

26. Teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su išvada, kad BK 281 straipsnyje nurodytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo). Atkreiptinas dėmesys į tai, kad priežastinio ryšio tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių nustatymas savaime nesuponuoja išvados dėl asmens kaltės, tai skirtingi nusikalstamos veikos sudėties požymiai (objektyvusis ir subjektyvusis) ir jie negali būti tapatinami. Teismų praktikoje pažymėta, kad priežastinio ryšio nustatymas tarp kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo ir kilusių padarinių negali būti pagrindas kvalifikuoti veiką pagal BK 281 straipsnį, jeigu nenustatoma eismo įvykį sukėlusio asmens kaltė. Todėl vertinant kaltininko veiksmus (neveikimą) bei sprendžiant priežastinio ryšio ir kaltės klausimus būtina nustatyti momentą, nuo kada kaltininkas turėjo realią galimybę pastebėti tokį pavojų keliančias aplinkybes. Spręsdamas kaltės klausimą, teismas turi įvertinti objektyvių eismo įvykio aplinkybių visumą: kitų eismo dalyvių veiksmus, oro sąlygas ir temperatūrą, kelio ypatumus, matomumą bei kitas aplinkybes (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-325-942/2017).

27. Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, kad nuteistasis veikė nusikalstamai nerūpestingai, nes nustatytos aplinkybės neabejotinai patvirtina, kad analogiškoje situacijoje jei K. N. būtų laikęsis Kelių eismo taisyklių reikalavimų eismo įvykis būtų neįvykęs. Ne dėl K. B. amžiaus ar turimų negalavimų, o dėl minėtų nuteistojo K. N. Kelių eismo taisyklių pažeidimų jam nespėjus grįžti į savo važiavimo juostą įvyko eismo įvykis, kurio metu žuvo automobilio „Audi 80“ vairuotojas K. B., o M. N. nežymiai sutrikdyta sveikata. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad būtent nuteistojo K. N. neteisėti veiksmai, o ne jo gynėjos apeliaciniame skunde minimos aplinkybės, buvo būtinoji ir esminė sąlyga eismo įvykiui kilti, todėl K. N. veika teisingai kvalifikuota pagal BK 281 straipsnio 5 dalį.

28. Apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu, atmetus apeliacinį skundą, nuteistojo gynėja prašė K. N. neskirti BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės. Tačiau teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo tenkinti ir šio gynėjos prašymo.

29. Pirmosios instancijos teismas K. N. uždraudė naudotis specialia teise, tai yra teise vairuoti kelių transporto priemones 1 (vienus) metus. Šis laikotarpis yra trumpesnis negu BK 68 straipsnio 2 dalyje (nusikalstamos veikos padarymo metu galiojusi redakcija) numatytas vidurkis (vidurkis – 3 (trys) metai). Iš teismų praktikos kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimo (BK 281 straipsnis) baudžiamosiose bylose matyti, kad BK 68 straipsnyje numatyta baudžiamojo poveikio priemonė skiriama nustačius, kad kaltininkas nuolat, sistemingai pažeidinėja Kelių eismo taisykles, BK 281 straipsnyje numatytą nusikaltimą padarė šiurkščiai pažeisdamas Kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisykles ar būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, narkotinių, psichotropinių ar kitų psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-353/2009, 2K-103/2010, 2K-644/2012, 2K-252-677/2015). Šiurkščiu pripažintinas toks Kelių eismo taisyklių pažeidimas, kuris padarytas sąmoningai pažeidžiant Kelių eismo taisykles arba pažeidžiant jas dėl didelio neatsargumo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-696/2017).

30. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino K. N. padaryto nusikaltimo pobūdį bei pavojingumą, teisingai įvertino nuteistojo asmenybę (anksčiau neteistas, administracinėmis nuobaudomis nebaustas). Nors K. N. automobilį vairavo būdamas blaivus, tačiau byloje nustatyta, kad eismo įvykį, kurio metu žuvo automobilio „Audi 80“ vairuotojas K. B. ir buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiosios M. N. sveikata, jis sukėlė pažeisdamas ne vieną KET reikalavimą. Dėl eismo įvykio savo kaltės neįžvelgė, kaltino žuvusįjį K. B.. Nuteistojo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Nagrinėjamu atveju uždraudimo naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones taikymas K. N. turi svarbią prevencinę reikšmę, kad tokie atvejai nepasikartotų – kad jis vairuodamas transporto priemones atlikdamas manevrus kelyje, elgtųsi atsargiai ir atsakingai, bei nekeltų grėsmės nei savo, nei kitų asmenų sveikatai, turtui, gyvybei, transporto eismo saugumui. Todėl, teisėjų kolegijos vertinimu, bausmės tikslams pasiekti teismo paskirtas ir nustatytas uždraudimo naudotis specialia teise 1 (vienerių) metų terminas yra proporcingas jo padarytai nusikalstamai veikai ir sukeltoms pasekmėms.

31. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas, tinkamai kvalifikavo nusikalstamą veiką ir teisingai išsprendė klausimą dėl BK 68 straipsnyje numatytos baudžiamojo poveikio priemonės skyrimo, todėl keisti ar naikinti nuosprendį nuteistojo gynėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo K. N. gynėjos advokatės Violetos Bazienės apeliacinį skundą atmesti.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.