Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Erinijos Kazlauskienės, Larisos Šimanskienės ir Danutės Žvinklytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-6759-998/2021 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Skolų valdymo sprendimai“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „(duomenys neskelbtini)“ dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys uždaroji akcinė bendrovė ,,Priekabos“, Ž. U..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Apeliacinis skundas netenkintinas.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

20. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Apeliacinės instancijos teismas absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatė (CPK 329 straipsnis).

21. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

22. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo iš dalies tenkintas ieškovės reikalavimas dėl skolos priteisimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl bylos faktinių aplinkybių

23. Byloje pateikti duomenys patvirtina aplinkybes, kad 2014 m. gegužės 26 d. tarp Klaipėdos VPK ir trečiojo asmens UAB ,,Priekabos“ sudaryta sutartis Nr. 30-4-ST2-14-76 dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų pirkimo (toliau – Sutartis), kuria šalys susitarė dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo Klaipėdos mieste, Neringoje, Plungės rajone ir Rietavo savivaldybėje (Sutarties 1 punktas), priverstinai nuvežtų (paimtų) transporto priemonių saugojimo tam pritaikytoje automobilių saugojimo aikštelėje (Sutarties 2 punktas). Sutarties 6.1 punkte numatyta, kad paslaugos teikėjas (UAB ,,Priekabos“) turi teisę už priverstinį transporto priemonių nuvežimą ir tais atvejais, kai transporto priemonė yra nuvežama ir saugoma pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso normas, gauti atlygį už paslaugą iš administracine tvarka baudžiamų asmenų. Transporto priemonės iki 3,5 t nuvežimo įkainis be (duomenys neskelbtini) Lt (69,51 Eur), saugojimo (vienos paros) įkainis be PVM 15 Lt (4,34 Eur) (Sutarties 6.1.1).

24. 2014 m. spalio 12 d. Klaipėdos VPK Transporto priemonės priverstinio nuvežimo aktu transporto priemonė VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo priverstinai nuvežta į aikštelę, esančią (duomenys neskelbtini).

25. Klaipėdos VPK 2019 m. gegužės 14 d. ieškovei pateikė duomenis, jog 2014 m. spalio 12 d. transporto priemonę VOLVO S80 vairavo trečiasis asmuo Ž. U..

26. VĮ „Regitra“ duomenimis, transporto priemonės VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojas – savininkas – yra atsakovė UAB „(duomenys neskelbtini)“.

27. 2015 m. spalio 12 d. tarp ieškovės ir UAB ,,Priekabos“ sudaryta reikalavimo perleidimo sutartis Nr. 15/10/12 (toliau – Reikalavimo perleidimo sutartis), kuria UAB ,,Priekabos“ (pradinė kreditorė) perleido ieškovei (naujajai kreditorei) visas pradinės kreditorės reikalavimo teises ir su jomis susijusias papildomas teises (netesybas ir kt.), kylančias iš skolininko prievolių (Reikalavimo perleidimo sutarties 1 punktas).

28. Prie Reikalavimo perleidimo sutarties 2019 m. balandžio 4 d. pasirašytas priedas Nr. 4, kuriuo UAB ,,Priekabos“ perleido ieškovei reikalavimo teises, kylančias iš pradinio kreditoriaus pareigos nuvežti ir saugoti transporto priemones, tarp kurių yra ir atsakovei priklausanti transporto priemonė VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini)

29. 2019 m. balandžio 16 d. pranešimu ieškovė informavo automobilio savininkę (atsakovę), kad pagal 2015 m. spalio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį pradinis kreditorius UAB „Priekabos“ pardavė naujajam kreditoriui UAB „Skolų valdymo sprendimai“ reikalavimo teisę į skolininko skolą už transporto priemonės VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė pranešimu prašė ne vėliau kaip iki 2019 m. gegužės 15 d. atsiimti minėtą transporto priemonę, padengti susidariusį įsiskolinimą už transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą į UAB „Skolų valdymo sprendimai“ sąskaitą.

30. 2019 m. gegužės 15 d. pranešimu ieškovė informavo automobilį vairavusį asmenį Ž. U., kad pagal 2015 m. spalio 12 d. Reikalavimo teisės perleidimo sutartį pradinis kreditorius UAB „Priekabos“ pardavė naujajai kreditorei UAB „Skolų valdymo sprendimai“ reikalavimo teisę į skolininko skolą už transporto priemonės VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą. Ieškovė pranešimu prašė ne vėliau kaip iki 2019 m. birželio 15 d. atsiimti minėtą transporto priemonę, padengti susidariusį įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą.

31. 2019 m. birželio 4 d. pakartotiniu pranešimu ieškovė informavo atsakovę apie reikalavimo perleidimą, prašė ne vėliau kaip iki 2019 m. birželio 28 d. atsiimti minėtą transporto priemonę, padengti susidariusį įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą į UAB „Skolų valdymo sprendimai“ sąskaitą.

32. 2019 m. birželio 5 d. atsakovė ieškovei raštu pranešė, kad gavo pranešimą (2019 m. balandžio 16 d.) dėl VOLVO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo aikštelėje po 2014 m. spalio 12 d. KET pažeidimo ir nuvilkimo. Informavo, kad nė karto nebuvo informuoti apie automobilio buvimo vietą ir saugojimo paslaugas. Saugoti automobilio taip pat nėra prašę. Nesutiko su susidariusiu įsiskolinimu saugant mažą vertę turintį automobilį nuo 2014 m. spalio 12 d. iki dabar. Pakartotinai prašė nutraukti automobilio VOLVO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo paslaugas ir taikiu būdu siūlė sumokėti 500 Eur.

33. 2019 m. liepos 9 d. atsakovė ieškovės raštu prašė nebeteikti automobilio VOLVO, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) saugojimo paslaugų, nes nesutinka mokėti, kadangi saugomas mažą vertę turintis automobilis apie tai neinformavus.

34. 2020 m. rugpjūčio 10 d. pranešimu atsakovei ieškovė pakartotinai informavo apie reikalavimo perleidimą, prašė ne vėliau kaip iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. atsiimti minėtą transporto priemonę, padengti susidariusį įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą į UAB „Skolų valdymo sprendimai“ sąskaitą.

35. 2020 m. rugpjūčio 10 d. pranešimu Ž. U. ieškovė pakartotinai informavo apie reikalavimo perleidimą, prašė ne vėliau kaip iki 2020 m. rugpjūčio 28 d. atsiimti minėtą transporto priemonę bei padengti susidariusį įsiskolinimą už minėtos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą į UAB „Skolų valdymo sprendimai“ sąskaitą.

36. 2020 m. rugpjūčio 21 d. atsakovė ieškovę raštu informavo, kad nesutinka su susidariusiu įsiskolinimu saugant automobilį nuo 2014 m. spalio 12 d. iki dabar, visiškai neinformavus per šį laikotarpį apie automobilio saugojimą ir didėjančią skolą. Pakartotinai prašė nutraukti automobilio saugojimo paslaugas ir taikiu būdu siūlė sumokėti 500 Eur.

37. 2020 m. rugsėjo 2 d. ieškovė el. laišku atsakovei pasiūlė taikiai spręsti ginčą dėl transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo. Pasiūlė pasirašyti taikos sutartį, jeigu sutiktų sumokėti 600 Eur sumą.

Dėl ginčo esmės

39. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad santykiams, kylantiems priverstinai nuvežus ir perdavus saugoti transporto priemonę, yra taikomos nuostatos, reglamentuojančios pasaugą (CK 6.830 straipsnis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. liepos 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-327/2011; 2013 m. balandžio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-280/2013). Taigi ginčo atveju, kaip teisingai nagrinėdamas bylą vertino ir pirmosios instancijos teismas, tarp šalių susiklostę teisiniai santykiai kvalifikuotini kaip pasauga (CK 6.830 straipsnis), iš kurios kyla ir transporto priemonės savininko pareiga sumokėti už transporto priemonės saugojimą.

41. Aiškindamas priverstinai nuvežtų ir saugotų transporto priemonių savininko pareigą atlyginti saugojimo išlaidas, kasacinis teismas yra nurodęs, kad tokia pareiga kyla SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalies pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-219/2016, 17 punktas).

42. SEAKĮ 33 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad priverstinai transporto priemonė gali būti nuvežama į ūkio subjekto, kuris teisės aktų nustatyta tvarka turi teisę verstis tokia ūkine komercine veikla, transporto priemonių stovėjimo aikštelę arba uždraudžiama važiuoti, jei transporto priemonės valdytojas, naudodamas transporto priemonę, sukelia grėsmę eismo dalyvių ar kitų asmenų sveikatai ar gyvybei arba trukdo saugiam transporto priemonių ar pėsčiųjų eismui ir pažeidžia KET ar kitų teisės aktų reikalavimus. Tai, kad turintis teisę vykdyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo ūkinę komercinę veiklą ūkio subjektas taip pat turi teisę imti už tai atlyginimą, o priverstinai nuvežtos ir saugomos transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo pareiga šį atlyginimą sumokėti, yra imperatyviai reglamentuota įstatyme, t. y. jau minėto SEAKĮ 33 straipsnio 6 dalyje.

43. Teisėjų kolegija pažymi, kad bylos aplinkybės patvirtina, jog po reikalavimo teisės perleidimo sutarties pasirašymo ieškovė tinkamai įvykdė CK 6.109 straipsnio reikalavimus dėl skolininko informavimo ir faktiškai įgyvendino kreditorės teises. Visų pirma pažymėtina, jog CK 6.109 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad reikalavimo perleidimo faktas gali būti panaudotas prieš trečiuosius asmenis ir skolininką tik nuo to momento, kai skolininkas sutiko, kad reikalavimas būtų perleistas, arba nuo to momento, kai skolininkas gavo reikalavimo perleidimo faktą patvirtinančio dokumento kopiją ar kitokį reikalavimo perleidimo fakto įrodymą. Pagal CK 6.109 straipsnio 7 dalį, skolininkas privalo įvykdyti prievolę naujajam kreditoriui tik tuo atveju, kai šis reikalaudamas pateikia ir reikalavimo perleidimo sutartį.

44. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad skolininkui apie reikalavimo perleidimą, kai jam sudaryti skolininko sutikimo nereikia, gali būti pranešta bet kokia forma ir bet kokiu būdu, svarbu, kad pranešime būtų informacija apie pradinio kreditoriaus turimą ar būsimą reikalavimą ir jo perleidimą įvardytam naujajam kreditoriui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 16 d. nutartis Nr. 3K-7-168/2010).

45. Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad reikalavimo teisės perleidimo sutartis tarp ieškovės ir trečiojo asmens UAB „Priekabos“ buvos sudaryta 2015 m. spalio 12 d., o reikalavimo teisės į atsakovę ieškovei buvo perduotos pagal tarp ieškovės ir UAB „Priekabos“ 2019 m. balandžio 4 d. pasirašytą priedą Nr. 4, po to apie reikalavimo perleidimą iš karto buvo informuota atsakovė. Taigi, kaip teisingai konstatavo pirmosios instancijos teismas, byloje nėra ginčo dėl atsakovės pareigos atlyginti išlaidas, susijusias su transporto priemonės saugojimu.

46. Taigi, pirmosios instancijos teismui nustačius, jog atsakovas atsakingas už transporto priemonės saugojimo išlaidas, pagrįstai buvo vertinamas saugojimo išlaidų proporcingumas ir šių išlaidų dydžio pagrįstumas.

47. Apeliantas tiek atsiliepime į ieškinį, tiek teikdamas apeliacinį skundą ir nesutikdamas su priteistu skolos dydžiu, teigia, kad priteista suma yra per didelė ir neatitinka protingumo ir teisingumo principų.

48. Kasacinis teismas, pasisakydamas dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, yra nurodęs, kad civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimo tikslas – teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir vertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja (CPK 176 straipsnio 1 dalis). Faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. balandžio 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-396/2011). Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-576/2013; 2014 m. spalio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-404/2014). Teismas turi įvertinti ne tik įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-340/2011; 2013 m. sausio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-84/2013). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; 2011 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2011). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-697/2013).

49. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, byloje kilus ginčui ir teismui sprendžiant dėl atlyginimo už priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo paslaugas priteisimo iš transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo, nedalyvavusio sudarant transporto priemonės saugojimo sutartį, kiekvienu atveju turi būti įvertintos konkrečios bylos aplinkybės, nustatyta, ar prašomas priteisti atlyginimas atitinka tokių paslaugų rinkos kainas konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu, ar jis atitinka teisingumo ir proporcingumo principus, ar jį priteisus transporto priemonės savininkui ir (ar) valdytojui nebūtų uždėta pernelyg didelė našta ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

50. Teisingo saugojimo paslaugų teikėjo ir transporto priemonės savininko ir (ar) valdytojo interesus atitinkančios paslaugų kainos nustatymo kriterijumi galėtų būti, pavyzdžiui, duomenys apie analogiškų paslaugų (priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo) įkainius toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu. Jei teismas negalėtų nustatyti duomenų apie analogiškų paslaugų įkainius, turėtų būti įvertinti panašių paslaugų (nuvežimo ir saugojimo paslaugų, teiktų subjektų pasirinkimu) įkainiai toje pačioje (ar panašioje) vietovėje tuo pačiu (ar panašiu) laikotarpiu, atsižvelgiant į priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugoms teikti būtinas papildomas išlaidas, patiriamas užtikrinant su transporto priemonių saugojimu susijusių specialių reikalavimų, jei tokie buvo nustatyti priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo sutartyje, įgyvendinimą. Tuo atveju, jei saugojimo paslaugų teikėjo veikla yra susijusi ne tik su saugojimo paslaugų teikimu viešojo pirkimo sutarties su atitinkamu policijos komisariatu pagrindu, bet ir su saugojimo paslaugų teikimu kitiems subjektams viešosios sutarties (CK 6.161 straipsnis) pagrindu, priteistinas atlyginimas negali būti mažesnis už saugojimo paslaugų teikėjo standartinį įkainį, taikomą už automobilio saugojimą atitinkamą laiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-14-690/2019).

51. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad ieškovė byloje pateikė duomenis apie transporto priemonių priverstinio nuvežimo ir saugojimo paslaugų rinkos kainas (analogiškų paslaugų įkainius) konkrečioje vietovėje konkrečiu laikotarpiu. Pati mažiausia kaina už automobilio priverstinį saugojimą sudaro 5,79 Eur (20 Lt) už kiekvieną saugojimo parą (UAB „Automera“ 5,79 Eur, UAB „SVALEX“ 5,79 Eur, R. G. IĮ 5,79 Eur, UAB „AUTECHVITA“ 5,79 Eur, UAB „IROLANAS“ 5,79 Eur, A. P. įmonė „Kadex“ 5,79 Eur, V. S. įmonė 7,24 Eur, UAB ADEGA 7,24 Eur, UAB „Automarkas“ 5,79 Eur). Taip pat ieškovė pateikė analogiškų sutarčių, sudarytų tarp kitų įmonių ir VPK, duomenis: 2008 m. lapkričio 17 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp Panevėžio apskrities VPK ir UAB „Automera“, kurioje aptartas priverstinis transporto priemonių nuvežimas į saugojimo aikšteles pagal Panevėžio apskrities VPK iškvietimus, priverstinai nuvežtų į saugojimo aikštelę transporto priemonių saugojimas, techninė pagalba kelyje Panevėžio apskrities VPK transportui, įkainiai – transportavimas 150 Lt (43,44 Eur), autotransporto priemonės iki 3,5 t saugojimas 20 Lt (5,79 Eur); 2009 m. sausio 1 d. V. S. įmonės Techninės pagalbos paslaugų kainoraštį, įkainiai – transportavimas 230 Lt (66,61 Eur), automobilio saugojimas aikštelėje 25 Lt (7,24 Eur); 2008 m. balandžio 28 d. bendradarbiavimo sutartį, sudarytą tarp Kauno miesto VPK ir UAB „ADEGA“, kurioje aptartas transporto priemonių, apgadintų eismo įvykių metu, už Kelių eismo taisyklių reikalavimų pažeidimus bei pagal policijos pareigūnų atskirus pavedimus nuvežimas ištisą parą į saugojimo aikštelę adresu Kaunas, T. M. 16A, ir jų saugojimas, įkainiai – transportavimas 250 Lt (72,41 Eur) + PVM, autotransporto priemonės iki 3,5 t saugojimas 25 Lt (7,24 Eur); 2011 m. rugsėjo 21 d. paslaugų teikimo sutartį, sudarytą tarp UAB „Šančių autoservisas ir Ko“ ir UAB „Automarkas“, kurioje aptartas transporto priemonių priverstinis nuvežimas, pervežimas, jų saugojimas ir ikiteisminio tyrimo metu paimtų transporto priemonių saugojimas Kauno apskrityje. Transporto priemonės (techniškai tvarkingos) nuvežimo ir pervežimo paslaugos kaina – 242 Lt (70,09 Eur) su PVM, transporto priemonės vienos paros saugojimo paslaugos kaina – 20 Lt (5,79 Eur) su PVM; 2011 m. rugsėjo 21 d. Kauno apskrities VPK Supaprastinto atviro konkurso Nr. 24909 transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo konkurso patikslintas sąlygas, kuriose nurodyti įkainiai: saugojimo paslaugos – 20 Lt (5,79 Eur) para, pakrovimas, transportavimas ir iškrovimas (iki 3,5 t) 242 Lt (70,09 Eur). Ieškovė pagal su Klaipėdos VPK Sutarties 6.1 punkte numatytus įkainius pateikė apskaičiavimo duomenimis, jog išlaidos už automobilio VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) nuvežimą ir saugojimą už laikotarpį nuo 2014 m. spalio 12 d. iki 2020 m. spalio 1 d. sudaro 11 537,41 Eur. Reikalavimą ieškovė sumažino iki 4 000 Eur.

52. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai atkreipė dėmesį į tai, kad atsakovė įkainių iš esmės neginčijo, duomenų, patvirtinančių kitokias rinkos kainas aktualiu laikotarpiu ir ginčui aktualioje teritorijoje, neteikė. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas neįrodė, jog ieškovės nurodytas įkainis neatitinka rinkoje vyraujančių kainų, o pirmosios instancijos teismas, įvertinęs ieškovės pateiktus duomenis, teisingai konstatavo, jog ieškovės taikomi įkainiai pagal su Klaipėdos VPK sudarytą sutartį atitinka ir neviršija to laikotarpio vidutinių rinkos kainų (CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Be to, apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad atsakovas neįrodė, jog ieškovės nustatytas įkainis neatitinka rinkoje vyraujančių kainų, pažymi, kad nepagrįstai sumažinus priverstinai nuvežtų transporto priemonių saugojimo įkainį iki tokio dydžio, kuris nustatomas tarp šalių, susiklosčius sutartiniams pasaugos santykiams, transporto priemonės savininkas ar valdytojas nebūtų motyvuojamas rūpintis jam priklausančiu turtu, siekiant kuo greičiau atsiimti jį iš saugojimo aikštelės priverstinai nugabenus transporto priemonę.

53. Tačiau kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, išlaidų dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas). Sprendžiant dėl pareigos atlyginti transporto priemonės saugojimo išlaidas, svarbu įvertinti pasaugos atsiradimo pagrindą ir aplinkybes bei tai, kokių priemonių ėmėsi saugotojas, žinodamas, kokiu pagrindu pasaugai buvo perduotas automobilis, išsiaiškinti savininką ir jam pranešti, kad jo automobilis yra saugomas už atlyginimą, taip pat paties transporto priemonės savininko ar naudotojo atliktus veiksmus, imantis priemonių dėl automobilio atsiėmimo ir kartu dėl išlaidų, susijusių su jo saugojimu, sumažinimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 23 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-436/2009).

54. Vertindamas aplinkybes, ar atsakovė buvo tinkamai informuota apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą, apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad SEAKĮ 33 straipsnio 4 dalis nustato, kad policijos pareigūnai, priėmę sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo, praneša transporto priemonės savininkui (valdytojui) teisės aktų nustatyta tvarka apie priimtą sprendimą dėl priverstinio transporto priemonės nuvežimo.

55. Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, jog pagal šią įstatymo normą Kelių eismo taisykles pažeidęs asmuo ar automobilio savininkas turi žinoti, kad automobilis yra priverstinai nuvežtas ir kur jis yra saugomas. Tuo atveju, kai saugomas priverstinai nuvežtas automobilis, už saugojimą priteistinos sumos dydžiui gali turėti reikšmės tiek pareigūnų, priėmusių sprendimą priverstinai nuvežti automobilį, tiek savininko ar valdytojo, tiek saugotojo veiksmai (neveikimas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-309/2010).

56. Lietuvos policijos generalinio komisaro 2011 m. birželio 23 d. įsakymu Nr. 5-V-569 patvirtinto Transporto priemonių priverstinio nuvežimo tvarkos aprašo 12 punktas nustato, kad tais atvejais, kai policijos pareigūnui priimant sprendimą priverstinai nuvežti transporto priemonę ar ją nuvežant transporto priemonės savininko (valdytojo) vietoje nebuvo, policijos įstaigos įgaliotas pareigūnas, gavęs informaciją apie priverstinai nuvežtą transporto priemonę, apie tai nedelsdamas, bet ne vėliau kaip per 3 dienas, praneša (telefonu arba raštu) transporto priemonės savininkui (valdytojui), taip pat informuoja, kaip galima atsiimti transporto priemonę, ir tai pažymi žurnale.

57. Pagal 2014 m. gegužės 26 d. sutarties dėl priverstinio transporto priemonių nuvežimo ir saugojimo paslaugų teikimo 5.14 punktą, paslaugos teikėja UAB „Priekabos“ įsipareigoja nuvežtą transporto priemonę saugant ilgiau nei vieną mėnesį reikalauti iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę ją saugoti.

58. Kaip matyti iš bylos duomenų, nei trečiasis asmuo UAB „Priekabos“, nei ieškovė nepateikė jokių duomenų apie kreipimąsi į policijos įstaigą dėl informacijos suteikimo apie tolesnę būtinybę saugoti transporto priemonę, atsakovės informavimą apie automobilio buvimo vietą ir atsiėmimo sąlygas, taip pat raginimus atlikti apmokėjimą už transporto priemonės saugojimą.

59. Kasacinio teismo yra pažymėta, kad pagal priverstinio transporto priemonių nuvežimo, pervežimo ir saugojimo paslaugų teikimo sutarties nuostatas automobilio saugotojas turi pareigą imtis visų priemonių, kad transporto priemonės būtų kuo anksčiau atsiimtos, t. y. informuoti automobilių savininkus apie saugomą automobilį, vietą, saugojimo įkainius bei pareigą jį atsiimti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

60. Apeliantė apeliaciniame skunde pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju atsakovė apie automobilio saugojimą informuota tik praėjus beveik 4 metams 6 mėnesiams nuo saugojimo momento (2019 m. balandžio 16 d. pranešimu).

61. Taigi, nors byloje nėra duomenų, kad atsakovė teisės aktų nustatyta tvarka (t. y. per 3 dienas nuo priverstinio nuvežimo) buvo tinkamai informuota apie jai priklausančio automobilio nuvežimą ir saugojimą, o UAB „Priekabos“, vykdydama savo įsipareigojimus, būtų reikalavusi iš policijos įstaigos informacijos apie tolesnę būtinybę saugoti transporto priemonę, vis dėlto aptariamos aplinkybės nėra pakankamas pagrindas atsakovę visiškai atleisti nuo pareigos apmokėti transporto priemonės saugojimo išlaidas, nes informaciją apie priverstinį transporto priemonės nuvežimą atsakovei pateikė ieškovė.

62. Vadovaujantis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika, tai, jog ieškovė informavo atsakovę apie priverstinį jos transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą praėjus daugiau nei ketveriems metams nuo priverstinio nuvežimo, yra priežastis mažinti priteistiną atlyginti saugojimo išlaidų sumą, priteisiant išlaidų atlyginimą ne nuo priverstinio nuvežimo, o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo atsakovei, tačiau ne visiškai atleisti atsakovę nuo automobilio saugojimo išlaidų atlyginimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. sausio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-183-969/2021).

63. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad net ir atlygintinų saugojimo išlaidų sumą skaičiuojant ne nuo priverstinio automobilio nuvežimo (2014 m. spalio 12 d.), o nuo informacijos apie priverstinį nuvežimą pateikimo atsakovei dienos (2019 m. balandžio 16 d.), atsižvelgiant į Sutartimi (Sutarties 6.1 punktas) numatytus taikytus įkainius, kurie sudaro 69,51 Eur (240 Lt) už transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir 4,34 Eur (15 Lt) už transporto priemonės saugojimo parą, atsižvelgiant į tai, kad automobilio atsakovė nepasiėmė iki šios dienos, t. y. daugiau nei trejus metus nuo informacijos apie priverstinį automobilio nuvežimą pateikimo atsakovei dienos, išlaidų suma už priverstinį transporto priemonės nuvežimą ir saugojimą susidaro didesnė, nes ieškovė prašė priteisti ieškiniu.

64. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad atsakovė, pagal SEAKĮ 33 straipsnio 8 dalį, būdama transporto priemonės valdytoja, turėjo pareigą pasidomėti savo valdyto automobilio likimu, o to nepadariusi, elgėsi nerūpestingai ir neapdairiai. Pažymėtina, kad atsakovė, kaip transporto priemonės savininkė, yra atsakinga už tinkamą rūpinimąsi jai priklausančiu automobiliu, kuris dėl savo specifinių savybių yra laikomas didesnio pavojaus šaltiniu (CK 6.270 straipsnis). Atsakovė, ilgą laiką nesidomėdama sau priklausančio automobilio buvimo vieta, prisiėmė riziką dėl galimų šio automobilio saugojimo išlaidų. Atsakovė nepateikė įrodymų, kad ji po 2014 m. spalio 12 d. transporto priemonės nuvežimo būtų domėjusis automobilio VOLVO S80, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) likimu, aktyviais veiksmais išreiškusi savo valią kuo greičiau automobilį atsiimti, todėl toks automobilio valdytojos elgesys negali atleisti jos nuo atsakomybės atlyginti priverstinio transporto priemonės nuvežimo ir saugojimo išlaidas. Pirmosios instancijos teismas įvertino ir atsakovės argumentus, jog ji transporto priemone realiai nesinaudojo, ja panaudos pagrindais naudojosi trečiasis asmuo Ž. U., dėl kurio kaltų veiksmų buvo priverstinai nugabenta transporto priemonė, tačiau, kaip teisingai nurodyta skundžiamame sprendime, byloje nėra pateikta duomenų, patvirtinančių atsakovės nurodytas aplinkybes, t. y. byloje nėra pateikta objektyvių duomenų, jog pati atsakovė realiai nesinaudojo transporto priemone. Be to, sutiktina su teismo argumentais, jog pati atsakovė yra transporto priemonės savininkė, todėl jai kyla pareiga domėtis savo turtu, taip pat domėtis ir tuo, kur yra jos transporto priemonė.

65. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas argumentuotai įvertino ir atsakovės elgesį, sužinojus apie transporto priemonės priverstinį nuvežimą ir saugojimą. Kaip matyti, atsakovė siūlė ginčą spręsti taikiai, tačiau, bylos duomenimis, atsakovė iki šiol nepadengė jokios dalies automobilio saugojimo išlaidų, taip pat neatsiėmė transporto priemonės, kad nedidėtų jos saugojimo išlaidos. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad nepaisant to, jog tarp šalių vyksta ginčas dėl saugojimo išlaidų dydžio, atsakovė nesiėmė iniciatyvos realiai mažinti skolos dydį ir tokie veiksmai vertintini kaip nesąžiningi ir neprotingi.

66. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į apeliantės argumentus, kad šalys derėjosi dėl taikaus ginčo sprendimo būdo ir ieškovė 2020 m. rugsėjo 2 d. pateikė atsakovei pasiūlymą sumokėti 600 Eur už automobilio saugojimą. Tačiau, apeliantės teigimu, nepaisant to, kad atsakovė buvo pasiruošusi prašomą sumą sumokėti taikiu būdu, ieškovė be atskiro įspėjimo kreipėsi į teismą, prašydama išduoti teismo įsakymą, o po to ir su ieškiniu, nurodydama 4 000 Eur skolą ir 1 195,07 Eur palūkanas.

67. Kaip teisingai pastebėjo pirmosios instancijos teismas, atsakovei buvo sudarytos sąlygos ginčą spręsti taikiu būdu ir padengti įsiskolinimą, tačiau atsakovė tokiomis sąlygomis nepasinaudojo. Byloje nėra duomenų, kad atsakovė būtų sutikusi sudaryti taikos sutartį ar sumokėjusi bent dalį pinigų sumos ieškovei. Priešingai, byloje pateikta šalių susirašinėjimo medžiaga tik patvirtina, kad būtent ieškovė 2020 m. rugsėjo 2 d. pasiūlė atsakovei sudaryti taikos sutartį, sumokant 600 Eur, o duomenų, kad atsakovė būtų sutikusi ir (ar) padengusi 600 Eur skolą, nėra. Pažymėtina, kad ieškovė į teismą dėl skolos priteisimo kreipėsi tik 2020 m. spalio 8 d., taigi nėra pagrindo sutikti su atsakovės argumentais, jog ieškovė, kreipdamasi į teismą, pasielgė nesąžiningai. Tuo labiau, pripažintina, kad ikiteisminės šalių derybos dėl taikos sutarties nesudaro pagrindo mažinti pirmosios instancijos teismo priteistą sumą.

68. Taigi nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad šiuo atveju transporto priemonės saugojimo išlaidų padidėjimą lėmė abiejų šalių veiksmai, todėl pagrįstai teismas, vadovaudamasis nustatytų aplinkybių visuma, protingumo, teisingumo, sąžiningumo proporcingumo principais (CK 1.5 straipsnis), teismų formuojama praktika tokio pobūdžio bylose, priėjo prie išvados, jog yra pagrindas ieškovės prašomą 4 000 Eur sumą sumažinti iki 2 000 Eur.

69. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas iš esmės tinkamai taikė ir aiškino materialiosios teisės normas, reglamentuojančias priverstinai nuvežtos transporto priemonės saugojimo išlaidų atlyginimą, ir apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamo procesinio sprendimo. Atmesdamas skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo motyvams. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. gegužės 27 d. nutartis Nr. 3K-3-219/2009). Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais, plačiau jų nekartodamas mano, kad sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl konstatuoja, jog nėra pagrindo jį keisti ar naikinti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

70. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako.

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

71. Atsakovės (apeliantės) apeliacinis skundas atmestas, todėl jai nepriteistinas bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme, atlyginimas.

72. Ieškovė nepateikė prašymo priteisti bylinėjimosi išlaidas apeliacinės instancijos teisme ir nepateikė tokias išlaidas pagrindžiančių dokumentų, todėl klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo apeliacinės instancijos teisme nesprendžiamas.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Klaipėdos apylinkės teismo 2021 m. gruodžio 9 d. sprendimą palikti nepakeistą.