Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko, Dalios Kačinskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Danguolės Martinavičienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Forsina“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimo civilinėje byloje e2-2212-803/2019 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Forsina“ ieškinį atsakovei ASS ,,BTA Baltic Insurance Company“, veikiančiai per filialą Lietuvoje, dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos priteisimo, trečiasis asmuo likviduota uždaroji akcinė bendrovė ,,Elettrodiesel“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl naujų įrodymų

16. Lietuvos apeliaciniame teisme 2020 m. sausio 29 d. gautas apeliantės UAB ,,Forsina“ prašymas prijungti naujus rašytinius įrodymus – 2019 m. balandžio 5 d. LUAB ,,Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo protokolą, 2019 m. balandžio 29 d. taikos sutartį, Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. gegužės 15 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. e2SP-19052-937/2019, 2019 m. sausio 14 d. ir 2019 m. gegužės 17 d. mokėjimo nurodymus. Apeliantės teigimu, aptartų įrodymų, patvirtinančių, kad ji įvykdė su LUAB ,,Elettrodiesel“ sudarytą taikos sutartį ir sumokėjo dalį Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. nutartimi priteistos sumos, t. y. 80 000 Eur, ji negalėjo pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, kadangi tuo metu jie faktiškai neegzistavo.

18. Įstatymų leidėjo valia apeliacinės instancijos teismas turi atsisakyti priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, nebent nustatytų tokias aplinkybes: 1) šiuos įrodymus nepagrįstai atsisakė priimti pirmosios instancijos teismas; 2) šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau –CPK) 314 straipsnis). Pažymėtina, kad toks naujų įrodymų priėmimo aukštesnės instancijos teisme ribojimas bei šio ribojimo išimtys yra nustatyti atsižvelgiant į apeliacijos specifiką, kai pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumas bei pagrįstumas vertinamas pagal byloje esančius, pirmosios instancijos teismo ištirtus bei šio teismo įvertintus duomenis, apeliacinės instancijos teismui patikrinant, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms dėl ginčo dalyko išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.

19. Visgi CPK 314 straipsnyje nustatytas naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme draudimas nėra absoliutus, todėl apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujai pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo ir turėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, taip pat atsižvelgti į prašomo naujai priimti įrodymo įtaką šalių ginčo išsprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. rugsėjo 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2014).

20. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija atsižvelgia į tokias aplinkybes, kad prašomi prijungti kaip nauji įrodymai duomenys (t. y. LUAB ,,Elettrodiesel“ kreditorių susirinkimo protokolas, susijęs su taikos sutarties tarp apeliantės ir šios bendrovės sudarymu, taikos sutartis ir ją patvirtinantis teismo procesinis dokumentas, taip pat taikos sutarties vykdymą patvirtinantys dokumentai), yra sudaryti / gauti jau po skundžiamo teismo sprendimo priėmimo, atsakovė buvo su jais supažindinta ir prieštaravimo dėl jų prijungimo prie bylos apeliacinės instancijos teisme nepareiškė. Todėl teisėjų kolegija naujus įrodymus priima.

Dėl draudžiamojo įvykio sampratos ir draudimo išmokos bankroto administratoriui mokėjimo

21. Ginčas byloje kilo tarp draudimo sutarties šalių, t. y. draudėjos (apeliantės) UAB ,,Forsina“ ir jos, kaip bankroto administratorės, profesinę civilinę atsakomybę privalomuoju civilinės atsakomybės draudimu apdraudusios draudikės (atsakovės) ASS ,,BTA Baltic Insurance Company“, sudariusių bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį. Draudimo sutarties šalys nesutaria dėl draudžiamojo įvykio sampratos ir dėl administratorės teisės į draudimo išmokos gavimą tokioje situacijoje, kai pati administratorė buvo nepagrįstai įgijusi (sau pačiai be teisėto pagrindo išsimokėjusi per didelį atlyginimą už administravimo paslaugas) atitinkamą bankrutavusiai bendrovei priklausiusių piniginių lėšų dalį, taip pat dėl ieškinio senaties instituto taikymo sąlygų.

22. Taigi, apeliantės įsitikinimu, atsakovė privalo jai sumokėti draudimo išmoką už žalą, patirtą 2013 m. lapkričio 27 d. – 2016 m. liepos 25 d. laikotarpiu be teisinio pagrindo išsimokėjus sau didesnę, nei kreditorių ir teismo buvo nustatyta, pinigų sumą, skirtą dabar jau likviduotos UAB ,,Elettrodiesel“ bankroto administravimo paslaugoms apmokėti, ir kuri vėliau iš jos buvo priteista administruojamai bendrovei teismo sprendimu. Atsakovė su tokia apeliantės pozicija nesutinka ir teigia, kad toks įvykis nelaikytinas draudžiamuoju pagal privalomojo profesinės civilinės atsakomybės draudimo sutartį.

23. Iki 2020 m. sausio 1 d. galiojusio ĮBĮ 11 straipsnio 15 dalyje buvo numatyta, kad bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė už atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padarytą žalą turi būti draudžiama privalomuoju draudimu. Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektas yra administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras, padarytą žalą (ĮBĮ 11 straipsnio 16 dalis).

24. Draudimo sutarties samprata atskleista CK 6.987 straipsnyje – draudimo sutartimi viena šalis (draudikas) įsipareigoja už sutartyje nustatytą draudamo įmoką (premiją) sumokėti kitai šaliai (draudėjui) arba trečiajam asmeniui, kurio naudai sudaryta sutartis, įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytą draudimo išmoką, apskaičiuotą įstatyme ar draudimo sutartyje nustatyta tvarka, jeigu įvyksta įstatyme ar draudimo sutartyje nustatytas draudžiamasis įvykis.

25. Draudimo sutarties šalių ikisutartinių santykių, draudimo sutarties sąlygų, santykių, atsirandančių iš draudimo sutarties ir susijusių su ja, ypatumus reglamentuoja Lietuvos Respublikos draudimo įstatymas (toliau – Draudimo įstatymas) (šio įstatymo 1 straipsnio 2 dalis). Pagal šio įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2015 m. liepos 10 d.) 2 straipsnio 19 dalį, draudimo objektas – tai turtiniai interesai, susiję su asmens gyvybe, sveikata, turtu ar civiline atsakomybe.

26. Civilinės atsakomybės draudimas Draudimo įstatyme apibrėžiamas kaip asmens turtinių interesų, atsirandančių iš galimos civilinės atsakomybės už nukentėjusiam trečiajam asmeniui ir (ar) jo turtui padarytą žalą, draudimas, kai draudiko mokamos draudimo išmokos dydis priklauso nuo nuostolių, kuriuos apdraustasis privalo atlyginti nukentėjusiam trečiajam asmeniui už padarytą žalą, dydžio, tačiau neviršija draudimo sumos, jeigu ji nustatoma draudimo sutartyje (2 straipsnio 4 dalis). Jeigu civilinės atsakomybės draudimo sutartyje nenustatyta kitaip, draudžiamasis įvykis yra draudėjo ar apdraustojo civilinės atsakomybės atsiradimas už draudėjo ar apdraustojo veiksmų (veikimo ar neveikimo), atliktų draudimo sutarties galiojimo metu, pasekmes, net jei šios pasekmės atsirado pasibaigus draudimo sutarčiai (Draudimo įstatymo 105 straipsnis). Draudimo išmoką draudikas moka nukentėjusiam trečiajam asmeniui, o kai draudėjas ar apdraustasis atlygino žalą, padarytą nukentėjusiam trečiajam asmeniui, draudikas moka draudimo išmoką draudėjui ar apdraustajam (Draudimo įstatymo 107 straipsnio 1 dalis). Taigi, civilinės atsakomybės draudimo sutartis savo esme yra sutartis trečiojo asmens naudai.

27. Byloje nėra ginčo, kad šiuo atveju sutartis, kurios pagrindu apeliantė reiškia reikalavimą, kvalifikuotina kaip administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartis. Teisėjų kolegija, įvertinusi 2011 m. liepos 4 d. sudarytos sutarties (draudimo laikotarpis nuo 2011 m. liepos 22 d. iki 2012 m. liepos 21 d.), kuri pratęsta 2012 m. liepos 20 d. (draudimo laikotarpis nuo 2012 m. liepos 22 d. iki 2013 m. liepos 21 d.), 2013 m. liepos 22 d. naujos sutarties (draudimo laikotarpis nuo 2013 m. liepos 22 d. iki 2014 m. liepos 21 d.), kuri pratęsta 2014 m. liepos 16 d. (draudimo laikotarpis nuo 2014 m. liepos 22 d. iki 2015 m. liepos 21 d.), bei 2015 m. liepos 10 d. sutarties (draudimo laikotarpis nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. liepos 21 d.) sąlygas, neturi pagrindo spręsti kitaip. Visose aptartose draudimo sutartyse aiškiai nurodyta apdrausta veikla – administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų, atliekančių bankroto procedūras, profesinė veikla, o šio draudimo objektas – administratoriaus civilinė atsakomybė už draudimo sutarties galiojimo metu administratoriaus ir (ar) jo darbuotojų neteisėtais veiksmais, atliekant bankroto procedūras, padarytą žalą.

28. Apeliantė kvestionuoja pirmosios instancijos teismo išvadą, kad ginčo atveju aktualios ir taikytinos ne sutarties su ja sudarymo metu galiojusios Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2008 m. gruodžio 9 d. įsakymu Nr. 4-637, bet jau įvykio metu, apeliantės vadinamo draudžiamuoju (t. y. 2016 m. gegužės–liepos mėn. laikotarpiu išsimokėjus sau didesnį, nei jai buvo patvirtintas, atlyginimą), galiojusios Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo taisyklės, patvirtintos Lietuvos Respublikos finansų ministro 2016 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1K-143.

29. Kiekvienas teisės aktas galioja tam tikrą laikotarpį, jo galiojimo ribos laiko atžvilgiu apibrėžtos atitinkamo teisės akto įsigaliojimo momentu ir tuo momentu, nuo kurio konkretus teisės aktas netenka galios. Įstatymo galiojimui asmenims yra reikšminga taisyklė, pagal kurią įstatymas atgal negalioja (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Kita vertus, teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties arba jų padėtį pagerintų. Tiesa, tokiais atvejais privalu atsižvelgti ir į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali ne pagerėti, o pablogėti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. kovo 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-134/2012). Tokios pačios lex retro non agit principo aiškinimo ir taikymo praktikos laikomasi ir konstitucinėje jurisprudencijoje (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimas).

30. Teisėjų kolegija, spręsdama dėl apeliacinio skundo argumentų, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino draudžiamojo įvykio sąvoką pagal vėlesnę Taisyklių redakciją, nors turėjo jį aiškinti pagal galiojusią privalomojo profesinės civilinės atsakomybės sutarties sudarymo metu Taisyklių redakciją, pagrįstumo visų pirma atkreipia dėmesį į tai, kad privalomojo draudimo taisyklės yra pakankamai unifikuotos ir iš dalies ribojančios sutarties šalių susitarimus, išskyrus sąlygas dėl draudimo įmokos, jos mokėjimo tvarkos, draudimo sumos, išskaitos dydžio ir pan., kurios privalomojo draudimo sutarties sudarymo atveju yra / gali būti nustatomos individualiai. Be to, draudikas neturi teisės atsisakyti sudaryti tokio pobūdžio draudimo sutartį (Taisyklių 15 punktas).

31. Šiame kontekste atsižvelgtina ir į panašius, t. y. būtent privalomuosius draudimo teisinius santykius reglamentuojančių normų aiškinimą, pateiktą kasacinio teismo praktikoje. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai dėl privalomąjį transporto priemonių draudimą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike buvo pateikti civilinėje byloje Nr. 3K-3-568/2014. Kasacinis teismas toje byloje 2014 m. gruodžio 23 d. priimtoje nutartyje pažymėjo, kad draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką siejama su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu. Šiai prievolei atsirasti reikšmės turi ne reikalavimo išmokėti draudimo išmoką (pvz., neturtinei žalai atlyginti) ar neigiamų turtinių padarinių, kuriuos reikalaujama kompensuoti, atsiradimo momentas, bet draudžiamojo įvykio, dėl kurio atsiranda civilinė atsakomybė, momentas. Draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui išlieka ir tais atvejais, kai žala kaip sutarties galiojimo metu įvykusio draudžiamojo įvykio padarinys atsirado po civilinės atsakomybės draudimo sutarties pasibaigimo. Atsižvelgiant į draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką pagrindą, reikalavimas tokią prievolę vykdyti grįstinas būtent draudžiamojo įvykio momentu galiojusios Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo redakcijos nuostatomis.

32. Pažymėtina, kad tiek nagrinėjamos, tiek kasacinio teismo išnagrinėtos bylos reikalavimo pagrindas buvo civilinės atsakomybės draudimo sutartis, tik nagrinėjamos bylos atveju apdrausta ne vairuotojo, o bankroto administratoriaus profesinė civilinė atsakomybė. Taigi, apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo argumentų, kad dėl draudžiamojo įvykio buvimo ar nebuvimo spręstina pagal tai, kaip šis įvykis buvo aiškinamas tuo metu galiojusioje Taisyklių redakcijoje. Apeliantei įrodinėjant, kad draudiminis įvykis yra atlyginimo jai išmokėjimo faktas pagal 2016 m. gegužės 31 d. LUAB ,,Elettrodiesel“ kreditorių nutarimą bei 2016 m. liepos 4 d. ir 2016 m. liepos 7 d. atliktus jo mokėjimo veiksmus, pirmosios instancijos teismas pagrįstai taikė šių mokėjimo metu ir kartu draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu (nuo 2015 m. liepos 22 d. iki 2016 m. liepos 21 d.) galiojusias Lietuvos Respublikos finansų 2016 m. balandžio 24 d. įsakymu Nr. 1K-143 patvirtintas taisykles.

33. Šiose Taisyklėse yra nustatyta bankroto administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo tvarka, kai atliekant bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių bankroto procedūras fiziniams ar juridiniams asmenims padaryta žala viršija IBĮ nustatytą sumą (Taisyklių 1 punktas). Kaip minėta pirmiau, civilinės atsakomybės draudimo sutarties esminis bruožas yra tas, kad ji sudaroma trečiojo asmens naudai, todėl, esant civilinės atsakomybės draudimui, trečiojo asmens patirtą žalą turėtų atlyginti draudimo kompanija, kurioje draudėjas yra apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Vadinasi, civilinės, įskaitytinai ir administratoriaus profesinės, atsakomybės draudimo instituto paskirtis yra žalos nukentėjusiam asmeniui atlyginimo užtikrinimas.

34. Nekyla abejonių, kad nukentėjusiu trečiuoju asmeniu, galinčiu reikalauti iš draudiko žalos atlyginimo pagal tokio pobūdžio civilinės atsakomybės sutartį, gali būti pripažintas bet kuris fizinis ar juridinis asmuo, tiek susijęs su pačia bankrutuojančia bendrove (pavyzdžiui, sutarties kontrahentas, bankrutuojančios bendrovės kreditorius ir pan.), tiek ir visiškai nesusijęs su ja, kurio turtui ar sveikatai apsidraudęs savo civilinę atsakomybę administratorius (ar jo darbuotojas) bankroto administravimo veiksmais padaro žalą. Žalos atlyginimo sąlygos pagal nukentėjusio trečiojo asmens reikalavimą išvardintos Taisyklių 4-7 punktuose, o 8 punkte nurodoma, koks reikalavimas dėl žalos atlyginimo ir kokiomis sąlygomis pripažįstamas netinkamu.

35. Nagrinėjamu atveju susiklostė tokia išskirtinė faktinė situacija, kad apeliantė (buvusi LUAB ,,Elettrodiesel“ bankroto administratorė), apdraudusi savo civilinę atsakomybę trečiųjų nuketėjusių asmenų naudai, pati siekia iš draudikės kaip draudimo išmoką gauti pinigines lėšas, kurias ji Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. teismo sprendimu buvo įpareigota grąžinti bankrutavusiai bendrovei, teismui konstatavus, kad bendrovei (jos kreditoriams) priklausiusias pinigines lėšas apeliantė sau išsimokėjo (įgijo) nepagrįstai. Kitaip tariant, apeliantės tikslas – nepagrįstai jos įgytų lėšų, kurių dalį, kaip matyti iš į bylą priimtų naujų įrodymų, ji yra grąžinusi bankrutavusiai bendrovei, o nuo dalies Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-1236-480/2017 nustatytos prievolės vykdymo kreditorė ją atleido pagal taikos sutartį, grąžinimo pareigą faktiškai perkelti civilinę atsakomybę apdraudusiai atsakovei (draudikei). Tokia apeliantės pozicija aiškiai stokoja pagrįstumo ir neatitinka profesinės civilinės atsakomybės draudimo instituto paskirties.

36. Šiuo aspektu teisėjų kolegija sutinka su atsakovės atsiliepime į apeliacinį skundą dėstomais teiginiais, kad apeliantė tokiu būdu nepagrįstai plečiamai aiškina civilinės atsakomybės privalomojo draudimo objektą ir siekia naudos sau. Nei Taisyklėse, nei Administratoriaus profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo liudijime Nr. PCAD 028938 nėra nurodyta, kad tokia draudimo sutartimi gali ir yra apdraustas pačios administratorės turtinis interesas kaip draudimo objektas. Teisėjų kolegijos vertinimu, siekdama tokios apimties draudimo apsaugos apeliantė turėjo pasirinkti kitokios rūšies draudimą, pvz., verslo draudimą.

37. Apeliantės teikiamas susiklosčiusios situacijos aiškinimas, t. y. kad draudžiamuoju įvykiu galėtų būti pripažinti net ir tokie bankroto administratoriaus veiksmai, kaip nepagrįstai didelio atlyginimo sau pačiam išsimokėjimas, jo grąžinimo bankrutavusiai bendrovei (taigi ir jos kreditoriams) kaštus visais atvejais ar bent jau tuomet, kai dėl to yra priimamas teismo sprendimas, perkeliant civilinės atsakomybės draudikei, neatitinka ir protingumo bei sąžiningumo principų. Administratorius (fizinis ar juridinis asmuo) yra verslu užsiimantis subjektas, savo rizika ir atsakomybe teikiantis administravimo paslaugas. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad administratorius privalo elgtis apdairiai ir rūpestingai, todėl jam, kaip privačiam juridiniam asmeniui, tenka savo darbuotojų neapdairių veiksmų neigiamų padarinių rizika. Taigi, ir šiame kontekste toks aplinkybių aiškinimas, kokį pateikia apeliantė, be kita ko, galėtų reikšti dar ir tai, kad administratorius, turėdamas privalomą civilinės atsakomybės draudimą, niekuo iš esmės nerizikuodamas savo asmeninėms reikmėms naudoja administruojamo subjekto turtą ir lėšas, o tokios veiklos padarinius šalina jo civilinės atsakomybės draudikė.

38. Pažymėtina, kad Taisyklių 41 ir 42 punktuose yra aiškiai aptartos sąlygos, kada pats draudėjas, o ne žalą patyręs asmuo, gali reikšti reikalavimą draudimo bendrovei: 1) jeigu draudėjas yra atlyginęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui žalą, draudimo išmoka mokama draudėjui tik tuo atveju, jeigu jis buvo gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad draudikas nepagrįstai tokio sutikimo nedavė (41 punktas); 2) jeigu draudėjas yra atlyginęs nukentėjusiam trečiajam asmeniui dalį žalos, draudimo išmoka mokama draudėjui tik tuo atveju, jeigu draudėjas buvo gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad draudikas nepagrįstai nedavė tokio sutikimo, ir jeigu draudikas nukentėjusiam trečiajam asmeniui yra išmokėjęs draudimo išmoką dėl neatlygintos žalos dalies (42 punktas).

39. Taigi, draudėjas gali reikšti tiesioginį reikalavimą draudikui tik esant įgyvendintoms tokioms sąlygoms: jeigu pats draudėjas atlygino dėl jo veiksmų nukentėjusiam asmeniui žalą; jis yra gavęs draudiko sutikimą atlyginti žalą arba įrodo, kad toks sutikimas neduotas tam nesant pagrindo. Tačiau nagrinėjamoje byloje apeliantė tokių aplinkybių ir sąlygų neįrodinėjo, o teismas jų nenustatė. Dar daugiau, ankstesnį teismo sprendimą, kuriuo trečiajam asmeniui iš jos buvo priteistos be pagrindo gautos piniginės lėšos, apeliantė pradėjo vykdyti tik po to, kai nagrinėjamoje byloje buvo priimtas jai nepalankus skundžiamas teismo sprendimas. Todėl visiškai akivaizdu, kad bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos metu ji nei buvo atlyginusi žalą, nei gavusi draudimo bendrovės leidimą tą padaryti. Vien dėl šios priežasties, t. y. nesant atsakovės, kuri ir šiuo metu laikosi nuoseklios pozicijos, kad toks įvykis nėra draudžiamasis, sutikimo apeliantės ieškinio reikalavimai negalėjo būti tenkinami.

40. Kadangi profesinės civilinės atsakomybės draudimas yra skirtas iš anksto neprognozuojamų administratoriaus klaidų padarinių pašalinimui, atlyginant nemokios bendrovės administravimo procese galinčią atsirasti kitų asmenų turtui ar sveikatai žalą (Taisyklių 4 ir 5 punktai), teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad nepagrįstai didelio atlyginimo išsimokėjimas ir teismo įpareigojimas jį grąžinti administruotai nemokiai bendrovei nėra draudžiamasis įvykis profesinės civilinės atsakomybės draudimo prasme. Tai konstatavus, pripažintina, kad teisingam šio ginčo išnagrinėjimui apeliacinio skundo argumentai dėl Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. e2A-38-464/2018 pagal UAB ,,Forsina“ apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1236-480/2017 pagal ieškovės VĮ ,,Turto bankas“ netiesioginį ieškinį atsakovėms UAB „Forsina“ ir I. R. dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo, nustatytų faktinių aplinkybių prejudicialumo nagrinėjamai bylai yra neaktualūs, taigi dėl jų teisėjų kolegija nepasisako. Nepriklausomai nuo to, kokiu materialiuoju teisiniu pagrindu iš apeliantės jos administruotai bendrovei buvo priteista atlyginimo permoka, nagrinėjamoje byloje pareikštas jos ieškinys negalėjo būti patenkintas. Tokio pobūdžio apeliantės atlikti veiksmai nebuvo apdrausti jos pačios naudai profesinės civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartimi, taigi apeliantė nėra tinkamas subjektas (nukentėjęs trečiasis asmuo) tokiam reikalavimui pareikšti.

41. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui nėra aktualūs Lietuvos apeliacinio teismo civilinėje byloje Nr. 2A-676-516/2017 pateikti išaiškinimai dėl sąlygų bankroto administratorės civilinei atsakomybei kilti egzistavimo. Toje byloje ginčas kilo dėl žalos, padarytos bankroto administratoriui vykdant bankrutuojančios (bankrutavusios) įmonės bankroto procedūras, atlyginimo, o nuostolių atlyginimo pareikalavo tinkamas subjektas – bankrutavusios bendrovės kreditorė (nukentėjęs trečiasis asmuo), kuri pareiškė tiesioginį ieškinį bankroto administratorei ir jos civilinės atsakomybės draudikei.

Dėl ieškinio senaties

42. Nors pirmiau pripažinus, kad apeliantės teisė nėra pažeista ir neturi būti ginama, ieškinio senaties instituto taikymas praranda aktualumą, visgi teisėjų kolegija turi aptarti ir tokius apeliacinio skundo argumentus (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Su apeliantės skundo teiginiais dėl neteisingai aiškintos ir taikytos ieškinio senaties teisėjų kolegija nesutinka.

43. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas teisme ieškinį (CK 1.124 straipsnis). Šio teisės instituto, nustatyto abiejų šalių interesais, tikslas yra užtikrinti civilinių santykių stabilumą, skatinti asmenis kuo greičiau ginti savo pažeistas teises, palengvinti įrodinėjimo procesą.

44. CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kada asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Tai reiškia, kad pagal bendrąją taisyklę, išskyrus tam tikras tiesiogiai įstatymuose aptartas išimtis, teisės į ieškinį atsiradimas, kartu ir ieškinio senaties termino pradžia, nusakoma ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Asmuo gali sužinoti apie savo teisės pažeidimą tą pačią dieną, kai ši buvo pažeista, tačiau apie tokį pažeidimą asmuo gali sužinoti ir vėliau, t. y. teisės pažeidimo momentas ir sužinojimo apie šios teisės pažeidimą diena gali nesutapti. Tokiam asmeniui įstatyme suteikta galimybė įrodinėti, kad jis apie pažeistą teisę sužinojo vėliau, nei ji buvo pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 25 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-460-915/2015).

45. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė arba įstatymo saugomas interesas yra pažeisti arba ginčijami. Kadangi vidinis teisės pažeidimo suvokimas tiesiogiai susijęs su pačiu asmeniu, konkreti diena, kada asmuo sužinojo apie teisės pažeidimą, nustatoma pagal to asmens nurodymą, o savo teiginiams, kada sužinojo apie teisės pažeidimą, pagrįsti ieškovas turi pateikti įrodymus (CPK 178 straipsnis).

46. Pripažinus, kad ieškovas apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne teisės pažeidimo dieną, teismas turi įvertinti, ar ieškovas apie teisės pažeidimą sužinojo ne vėliau nei tokioje pačioje situacijoje turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo. Turėjimo sužinoti apie teisės pažeidimą momentas (skirtingai nei realaus sužinojimo), sietinas labiau su objektyviais įvykiais ir savybėmis, nei su subjektyviais, nukreiptais vien į ieškovo asmenį. Sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. birželio 21 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-362/2013).

47. Apeliantė senaties termino eigos pradžią sieja su Kauno apygardos teismo 2017 m. vasario 20 d. sprendimo, kuriuo buvo iš dalies patenkintas trečiojo asmens LUAB ,,Elettrodiesel“ kreditorės VĮ ,,Turto bankas“ netiesioginis ieškinys dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo iš nagrinėjamos bylos apeliantės, įsiteisėjimo momentu, t. y. Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. birželio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e2A-38-464/2018 priėmimu. Minėta, kad apeliantė siekė to, kad jos mokėjimai, atlikti 2016 m. liepos 4 d. ir 7 d., ir kuriais jai buvo pervestas atlyginimas už administravimo paslaugas, būtų pripažinti draudžiamaisiais įvykiais. Taigi, svarbu nustatyti tai, kada apeliantė turėjo ir galėjo sužinoti, kad jai buvo sumokėtas didesnis nei priklauso atlyginimas.

48. Kaip teisingai savo ieškinyje nurodė apeliantė, Kauno apygardos teismas 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. B2-2142-436/2016, patenkino kreditorės VĮ ,,Turto bankas“ skundą ir: 1) panaikino 2016 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo nutarimą, kuriuo buvo patvirtinta 60 191,94 Eur faktinių administravimo išlaidų sąmatą už laikotarpį nuo 2014 m. gruodžio 1 d. iki 2016 m. gegužės 31 d., 15 000 Eur administravimo išlaidų sąmatą su mokesčiais, kurią ieškovė turėjo teisę naudoti administravimo išlaidoms apmokėti po 2016 m. gegužės 31 d. kreditorių susirinkimo iki bendrovės išregistravimo iš juridinių asmenų registro; 2) patvirtino 8 970,32 Eur (3 000 Eur administratorės atlyginimas + 5 970,32 Eur administravimo išlaidos) sąmatą nuo 2014 m. sausio 28 d. iki bendrovės išregistravimo iš juridinių asmenų registro. Lietuvos apeliacinis teismas 2016 m. gruodžio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2048-823/2016 pirmosios instancijos teismo nutartį paliko nepakeistą, Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2017 m. liepos 12 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 3K-3-320-915/2017 Lietuvos apeliacinio teismo nutartį panaikino ir bylą grąžino šiam teismui nagrinėti iš naujo. Bylą iš naujo išnagrinėjęs Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-1457-241/2017, pirmosios instancijos teismo nutartį dar kartą paliko nepakeistą, o Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. balandžio 26 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-690/2018, patvirtino jos teisėtumą ir pagrįstumą.

49. Taigi, viena vertus, galutinis ir neskundžiamas procesinis sprendimas dėl administratorei mokėtino atlyginimo dydžio buvo priimtas 2018 m. balandžio 26 d. Kita vertus, iš bylos medžiagos ir Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų (CPK 179 straipsnio 3 dalis) matyti, kad apeliantės administruotos LUAB ,,Elettrodiesel“ kreditorė VĮ ,,Turto bankas“ į Kauno apygardos teismą su netiesioginiu ieškiniu apeliantei dėl nepagrįstai gautų lėšų priteisimo kreipėsi gerokai anksčiau – 2016 m. rugsėjo 28 d., ieškinys atsakovėms išsiųstas 2016 m. spalio 4 d. ir tą pačią dieną joms įteiktas, tai 2016 m. spalio 21 d. atsiliepime į kreditorės netiesioginį ieškinį patvirtino tos bylos atsakovės. Be to, šiame atsiliepime atsakovės nurodė, kad trečiuoju asmeniu, nepareiškiančiu savarankiškų reikalavimų, turėtų būti įtraukta atsakovės UAB ,,Forsina“ civilinę atsakomybę apdraudusi draudikė ASS ,,Baltic Insurance Company“.

50. Teisėjų kolegijos vertinimu, aptartos faktinės aplinkybės leidžia įsitikinti, kad apeliantei ne vėliau kaip 2016 m. spalio 4 d. tapo žinoma ir suprantama apie jai pareikštas turtines pretenzijas ir galimą būsimą įpareigojimą grąžinti išsimokėtas lėšas, o būtent tai ji ir vertina kaip savo teisių pažeidimą. Tačiau į draudikę dėl draudimo išmokos priteisimo apeliantė kreipėsi tik 2018 m. liepos 16 d., atitinkamai, ieškinį Vilniaus apygardos teisme pareiškė 2018 m. spalio 4 d. Tokiu atveju sutiktina su pirmosios instancijos teismo pozicija, kad apeliantė praleido CK 1.125 straipsnio 7 dalyje numatytą sutrumpintą vienerių metų terminą ieškiniui pareikšti.

51. Apeliantės skundo argumentai, kad teismas be pagrindo, nesant tokio jos prašymo, sprendė ieškinio senaties atnaujinimo klausimą, taip pat nepagrįsti. Šiuo aspektu svarbi yra Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuota taisyklė, kad ginčo šaliai reikalaujant taikyti ieškinio senatį teismas ex officio (pagal pareigas) turi patikrinti ne tik tai, ar taikytinas ieškinio senaties terminas nepraleistas, bet ir tai, ar nėra priežasčių šį terminą atnaujinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. gruodžio 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-516/2010, 2012 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-321/2012, 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-138-684/2018). Tai suponuoja išvadą, kad teismas, taikydamas materialiosios teisės normas, reglamentuojančias ieškinio senaties termino pradžią, taip pat ieškinio senaties termino pasibaigimo teisines pasekmes, ir nustatęs, kad ieškinio senaties terminas pasibaigęs, turi spręsti dėl šio termino (ne)atnaujinimo, ką nagrinėjami atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir padarė. Nagrinėjamu atveju apeliantė teismo padarytos išvados, kad svarbių priežasčių praleistam terminui atnaujinti nėra, nekvestionuoja, todėl teisėjų kolegija dėl to nepasisako.

52. Taigi, pripažintina, kad pirmosios instancijos teismas, atmesdamas apeliantės ieškinį, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, o apeliacinio skundo argumentai neteikia pagrindo abejoti teismo padarytų išvadų teisingumu.

53. Atmetus apeliantės UAB ,,Forsina“ apeliacinį skundą, jos patirtos išlaidos, ruošiant šį procesinį dokumentą, neatlygintinos. Atsakovė įrodymų, patvirtinančių jos apeliacinės instancijos teisme patirtas išlaidas, nepateikė.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 14 d. sprendimą palikti nepakeistą.