Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio (kolegijos primininkas ir pranešėjas), Savinijaus Katausko ir Aurelijos Sadauskaitės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. R. gynėjo advokato Mariaus Liatuko apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendžio, kuriuo:

V. R. pripažintas kaltu padaręs nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnyje, ir jam paskirta 8 mėnesių laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant bausmės laikotarpiu dirbti arba užsiregistruoti Užimtumo tarnyboje prie Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Iš V. R. nukentėjusiajai V. B. priteista 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. V. R. pagal BK 164 straipsnį nuteistas už tai, kad vengė išlaikyti vaikus, t. y. turėdamas pareigą pagal Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimą mokėti lėšas nepilnamečių vaikų – sūnaus L. R., gim. (duomenys neskelbtini), ir A. R., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui nuo 2020 m. vasario 21 d. iki jų pilnametystės kas mėnesį po 500 Eur kiekvienam iš vaikų, šias lėšas indeksuojant atsižvelgus į infliaciją kasmet Vyriausybės nustatyta tvarka, laikotarpiu nuo 2020 m. liepos mėnesio iki rugpjūčio mėnesio bei laikotarpiu nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2021 m. birželio 21 d., būdamas darbingas ir turėdamas galimybę vykdyti šią pareigą, be objektyvių pateisinamų priežasčių visiškai nemokėjo lėšų vaikų išlaikymui, dėl to susidarė 10 919,99 Eur įsiskolinimas. Taigi V. R. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialinę paramą vaikams.

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį prašymai, argumentai

2.1. Teigia, jog teismas netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, nepagrįstai kriminalizavo V. R. veiksmus, jam vykdant teismo sprendimą dėl lėšų nepilnamečiams vaikams mokėjimo. Ne bet koks teismo sprendimo išlaikyti vaikus laikinas nevykdymas užtraukia baudžiamąją atsakomybę. Šiuo atveju įsiskolinimo išieškojimas, Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) nustatyta tvarka kreipiantis į antstolį, nebuvo apribotas, nekonstatuota, kad toks išieškojimas negalimas. Priešingai, vykdymo proceso metu V. R. įsiskolinimas vaikams padengtas. Laikinas V. R. finansinės padėties pablogėjimas, atsižvelgiant į dėl karantino ūkinės veiklos patirtus suvaržymus, negali būti pagrindas kilti jo baudžiamajai atsakomybei.

2.2. Teismas V. R. tyčios turinį grindė iš esmės viena aplinkybe – jis žinojo, jog turi mokėti išlaikymą pagal teismo sprendimą, tačiau to nedarė. Teismo vertinimu, tokia V. R. kaltė pasireiškia tuo, jog jis gaudamas per mažas pajamas nesugebėjo jų gauti daugiau, t. y. užsiėmė nepakankamai pelningu verslu. Tačiau byloje nėra nustatyta, kad V. R. inkriminuojamu laikotarpiu tyčia sumažino savo pajamas ar kaip nors kitaip pakenkė savo verslui. Byloje nėra nustatyta, kad V. R. turėjo realias galimybes vykdyti teismo sprendimą, bet tyčia to nedarė. Teismas motyvavo, kad V. R. privalėjo imtis visų priemonių savo finansinei padėčiai pagerinti, ieškoti geriau apmokamo darbo ar pan. Tačiau šių aplinkybių teismas nevertino, o byloje nėra įrodymų, kad V. R. būtų atlikęs kokius nors veiksmus, bloginančius jo turtinę padėtį. Priešingai, V. R. teismui parodė, kad ieškojo būdų įsiskolinimui padengti, tarėsi dėl paskolos. Neaišku, kokie konkretūs bylos duomenys ir juos pagrindžiantys įrodymai leido teismui padaryti išvadą apie kaltinamojo V. R. pastangų išlaikyti vaikus nebuvimą. Priešingai, byloje ne tik nėra jokių duomenų, jog V. R. sąmoningai vengė išlaikyti vaikus, bet yra pakankamai duomenų, pagrindžiančių jo siekį kuo geriau (atsižvelgiant į paties laikinai susiklosčiusią sudėtingą finansinę situaciją) užtikrinti savo vaikų interesus.

2.4. V. R. po teismo sprendimo nutraukti santuoką priėmimo iki 2020 m. rugpjūčio mėn. mokėjo bendrą 1 000 Eur dydžio išlaikymą abiem vaikams. Tačiau nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. susidūrė su reikšmingais finansiniais sunkumais dėl COVID-19 ligos pandemijos, jo pajamos sumažėjo iki l 000 Eur per mėnesį (t. 2, b. l. 32–34). Todėl V. R. nebegalėjo toliau mokėti priteisto išlaikymo vaikams. Sumažėjusios iki 1 000 Eur per mėnesį pajamos tapo lygios priteisto išlaikymo vaikams sumai (2 x 500 Eur). Pažymi, kad 2020 m. gegužės 29 d., t. y. netrukus po teismo sprendimo dėl santuokos nutraukimo įsiteisėjimo, nukentėjusioji pardavė jai atitekusį 3 kambarių butą, tokiu būdu išsigrynino gautą žymiai didesnę sutuoktinių buvusio bendro turto dalį. Tokiu būdu kaltinamasis nors ir netiesiogiai prisidėjo prie vaikų gerovės. Todėl kaip deklaratyvų vertina teismo motyvą, kad po santuokos nutraukimo nukentėjusiajai tekusi didesnė turto dalis buvo skirta ne vaikų išlaikymui, o tik kompensuoti jai tenkančią didesnę kasdienio rūpinimosi vaikais naštą. V. R. tikėjosi, kad ilgai netrukus jo finansinė padėtis pagerės, verslo sunkumai stabilizuosis, todėl kurį laiką nesiėmė teisinių veiksmų dėl išlaikymo dydžio pakeitimo (sumažinimo), bandė geranoriškai ir taikiai spręsti išlaikymo mokėjimų klausimą su nukentėjusiąja, siūlė išdėstyti susidariusį įsiskolinimą, ieškojo galimybių skolintis lėšų iš pažįstamų asmenų. Teisme nukentėjusioji negalėjo aiškiai atsakyti, kodėl atsisakė V. R. siūlymų padengti įsiskolinimą dalimis. Be to, į bylą yra pateikti įrodymai, kad nukentėjusioji atmetė kai kuriuos V. R. bankinius pavedimus, t. y. grąžino pinigines lėšas, jo pervestas pagal teismo sprendimą kaip išlaikymą vaikams. Pati nukentėjusioji (jos atstovė) tikino, kad tai yra jai nežinoma bankinės sistemos klaida, tačiau iš bylos medžiagos matyti, kad iki konflikto su nukentėjusiąja į tą pačią banko sąskaitą mokamos pinginės lėšos būdavo priimamos (įskaitomos).

2.5. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad V. R. sprendimas neteikti vaikams išlaikymo nebuvo susijęs su jo gaunamų pajamų dydžiu, nes pradėjus baudžiamąjį procesą jis visiškai padengė susidariusį išlaikymo įsiskolinimą, nors nėra jokių duomenų, kad jo finansinė padėtis pagerėjo. Tokie teismo argumentai, apelianto vertinimu, yra teisiškai nepagrįsti. Tai, kad V. R. po kurio laiko padengė įsiskolinimą, nepaneigia aplinkybės, kad jis kurį laiką susidūrė su finansiniais sunkumais. Byloje nenustatyta, kad V. R. inkriminuotu laikotarpiu turėjo, bet sąmoningai nemokėjo piniginių lėšų pagal teismo sprendimą. Baudžiamojoje teisėje kaltė nėra preziumuojama. Tačiau teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, rėmėsi byloje nesančiais duomenimis, kurių nepateikimo į bylą neigiamas pasekmes nepagrįstai pritaikė kaltinamajam, t. y. nepagrįstai reikalavo iš kaltinamojo įrodinėti savo nekaltumą. Beje, teismas nuosprendyje pripažino, kad bylai aktualiu laikotarpiu kaltinamasis buvo atsidūręs sudėtingoje finansinėje situacijoje – iš gaunamų mažesnių pajamų turėjo išlaikyti (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą ir pan. Tačiau kartu teismas konstatavo, kad V. R. turėjo nepaisyti savo asmeninio intereso – gimusios dukters išlaikymo – ir visų pirma privalėjo vykdyti jam teismo sprendimu nustatytą prievolę – išlaikyti buvusioje santuokoje gimusius vaikus, nes ši pareiga, teismo įsitikinimu, turi prioritetą. Toks teismo motyvas stokoja pagrįstumo. Prioritetinės vaiko teisių ir interesų apsaugos principas įpareigoja V. R. tinkamai užtikrinti visų savo vaikų teises ir interesus. Be to, sutartimi dėl santuokos nutraukimo pasekmių buvo esmingai nukrypta nuo sutuoktinių turto padalijimo lygiomis dalimis principo, turint tikslą, be kita ko, kuo geriau užtikrinti vaikų iš buvusios santuokos interesus. V. R. niekada neneigė teismo sprendimu nustatytos pareigos teikti išlaikymą vaikams, tačiau tam tikru laikotarpiu šios pareigos nevykdė dėl objektyvios priežasties – susiklosčiusios sudėtingos finansinės situacijos. Hipotetiškai galbūt galima būtų pateisinti sunkios kaltininko finansinės padėties nepripažinimą svarbia priežastimi tokiu atveju, jeigu būtų nustatyta, kad kaltininkas į sunkią finansinę padėti pateko dėl savo nederamo elgesio (pvz., nuolatinio piktnaudžiavimo alkoholiu, turto iššvaistymo ar pan.). Tačiau byloje nei tokių duomenų, nei juos pagrindžiančių įrodymų nėra pateikta ir teismas tokių aplinkybių nenustatė. Todėl teismas visiškai nepagrįstai nelaikė V. R. sudėtingos finansinės padėties svarbia priežastimi, pateisinančia laikiną išlaikymo vaikams pareigos nevykdymą.

2.6. Nurodo, kad ikiteisminį tyrimą atlikusi tyrėja V. Z. griežtai ir primygtinai ragino V. R. kuo greičiau padengti susidariusį išlaikymo vaikams įsiskolinimą, o to nepadarius grasino bylą perduoti į teismą (žr. 2021 m. birželio 3 d. el. laišką, t. 2, b. l. 54). Ši aplinkybė patvirtina, kad byloje susiklostė situacija, kai kaltinamojo baudžiamasis persekiojimas buvo inicijuotas siekiant padaryti jam psichologinį spaudimą ir tokiomis priemonėmis priversti jį kuo greičiau padengti susidariusį vaikų išlaikymo įsiskolinimą. BK 164 straipsnio inkriminavimas nesiejamas su įsiskolinimo padengimu vykstant ikiteisminiam tyrimui, todėl tyrėjos reikalavimas, kad, nepadengus įsiskolinimo byla bus perduota į teismą, vertintinas kaip turintis tarnybinio piktnaudžiavimo ar kitų veikų požymių. V. R., net ir patyręs tyrėjos spaudimą, iš karto nepadengė išlaikymo įsiskolinimo, o tai kartu patvirtina, jog V. R. nemokėjo išlaikymo vaikams ne nuo savo valios priklausančių priežasčių, o dėl susiklosčiusios sudėtingos finansinės situacijos. Dėl tos pačios priežasties V. R. šiuo metu Klaipėdos apylinkės teisme yra inicijavęs civilinę bylą dėl išlaikymo vaikams dydžio sumažinimo.

2.7. BK 164 straipsnis negali būti taikomas tik formaliai. Reikia vertinti, ar kreditoriaus teisinė padėtis buvo taip pasunkinta, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis negalima buvo išieškoti teismo sprendimu priteistos ir neišmokėtos vaiko išlaikymui skirtos pinigų sumos (Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. birželio 14 d. nuosprendis, priimtas baudžiamojoje byloje Nr. 1A-146-380/2018). Nagrinėjamoje byloje nėra pateikta nei Lietuvoje, nei Estijoje (šalyje, kurioje gyvena V. R.) priverstinį vaikų išlaikymo įsiskolinimo išieškojimą vykdančių pareigūnų (antstolių) oficialių išieškojimo iš V. R. negalimumo aktų (CPK 631 straipsnis). Todėl spręstina, jog prieš inicijuojant V. R. baudžiamąjį persekiojimą nebuvo išnaudotos visos priemonės, susijusios su priverstiniu išlaikymo vaikams įsiskolinimo išieškojimu civilinio proceso tvarka. Priešingai, iš byloje esančių duomenų matyti, kad dalinis, o vėliau ir visas išlaikymo įsiskolinimo išieškojimas buvo vykdomas ir įvykdytas. Kasacinio teismo praktikoje yra išaiškinta, kad pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų išieškojimas (kasacinė nutartis Nr. 2K-9/2014).

2.8. Teismas nepagrįstai kaltinamojo naudai neįvertino jį teisinančios aplinkybės, kad nukentėjusioji, prieš kreipdamasi į ikiteisminio tyrimo institucijas dėl kaltinamojo baudžiamojo persekiojimo pradėjimo, vis dėlto turėjo galimybę kreiptis, tačiau nesikreipė į kompetentingas valstybės institucijas dėl vaikų išlaikymo išmokų pagal Lietuvos Respublikos vaikų išlaikymo išmokų įstatymą. Be to, 2021 m. balandžio 16 d. apklausos metu nukentėjusioji pati nurodė, kad analogiška galimybė egzistuoja ir Vokietijoje – nukentėjusiosios ir jos vaikų gyvenamosios vietos valstybėje, tačiau ja nukentėjusioji taip pat nepasinaudojusi (t. 1, b. l. 80–82). SODROS (duomenys neskelbtini) skyrius, atsakydamas į ikiteisminį tyrimą byloje atlikusios tyrėjas užklausą, irgi nenurodė jokių aplinkybių, galėjusių nukentėjusiajai sutrukdyti realizuoti savo teisę gauti iš valstybės (Lietuvos ar Vokietijos) vaikų išlaikymo išmokas (t. 1, b. l. 179–181).

Dėl teismingumo

2.9. Teismas kaip nepagrįstus vertino gynėjo baigiamojoje kalboje išsakytus teiginius, kad ši baudžiamoji byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes šalys yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, padariniai atsirado Vokietijoje. Teismas konstatavo, kad BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo vieta nustatoma ne pagal padarinių atsiradimo vietą, bet pagal vietą, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti. Kita vertus, teismas, remdamasis vieninteliu teismų praktikos pavyzdžiu – Panevėžio apygardos teismo 2010 m. nutartimi, pažymėjo ir tai, kad tokios nusikalstamos veikos padarymo vietos nustatyti vis dėlto negalima, nes prievolės išlaikyti savo vaikus vykdymo pareiga neatsiranda ir neišnyksta priklausomai nuo kaltininko buvimo vietos. Gynėjo nuomone, šie teismo motyvai yra prieštaringi ir nepagrįsti.

2.10. Pagal BK 4 straipsnio 2 dalį nusikalstamos veikos padarymo vieta – vieta, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti, arba vieta, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai. Teismas nuosprendyje, lyg ir pasirėmęs šia nuostata, prieštaringai konstatavo, kad BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo vietos nustatyti vis dėlto apskritai negalima. Teigia, jog teismas, spręsdamas bylos teismingumo klausimą, turėjo vertinti konkrečias šioje byloje susiklosčiusias faktines aplinkybes, o ne remtis abstraktaus pobūdžio samprotavimais apie nekonkretizuotos pareigos išlaikyti vaikus atsiradimą, išnykimą ir šių aplinkybių ryšį su kaltininko buvimo vieta.

2.11. Reikšmingos bylai faktinės aplinkybės yra nustatytos, jos aiškiai patvirtina užsienio elementų šioje byloje egzistavimą ir netgi vyravimą. V. R. prieš jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymą, padarymo metu ir po jos gyveno ir gyvena Estijoje, o nukentėjusioji su nepilnamečiais vaikais – Vokietijoje. Tarp šalių buvo susiklosčiusi praktika, kad V. R. pinigines lėšas vaikų išlaikymui mokėjo bankiniais mokėjimo pavedimais, t. y. iš Estijos į Vokietiją. Nei tokia lėšų vaikų išlaikymui mokėjimo praktika, nei V. R. veiksmai (neveikimas) nusikalstamos veikos padarymo metu nerodo visiškai jokių sąsajų su Lietuvos Respublika. Todėl teismas nepagrįstai taikė ir BK 4 straipsnio 3 dalį, kurioje numatyta, kad, kai ta pati nusikalstama veika padaryta ir Lietuvos valstybės teritorijoje, ir užsienyje, laikoma, kad ta veika padaryta Lietuvos valstybės teritorijoje, jeigu šioje teritorijoje ji buvo pradėta, baigta arba nutrūko. Byloje nėra jokių duomenų, kad V. R. inkriminuota nusikalstama veika buvo padaryta (pradėta, baigta arba nutrūko) Lietuvos valstybės teritorijoje.

2.12. Teismo išvardyti faktiniai duomenys, susiję su teismo sprendimu dėl sutuoktinių santuokos nutraukimo, teismo sprendimo priverstiniu vykdymu, nėra BK 164 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyviosios pusės požymiai, jie nėra nurodyti BK 4 straipsnio 2 dalyje, todėl nustatant veikos padarymo vietą laikytini nereikšmingais. Ikiteisminio tyrimo vietai nustatyti esminė aplinkybė yra nusikalstamos veikos, dėl kurios inicijuojamas ikiteisminis tyrimas, padarymo vieta. Tai, kad nukentėjusioji dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo kreipėsi į Lietuvos Respublikos teisėsaugos institucijas, nepagrindžia to, jog byloje iš tikrųjų buvo tinkamai nustatyta nusikalstamos veikos padarymo vieta. Teismas, nagrinėdamas šią bylą, privalėjo šią aplinkybę savarankiškai patikrinti ir įvertinti, o ne taikyti prezumpciją pagal nukentėjusiosios kreipimosi į teisėsaugą vietą. Byloje yra neginčijamai nustatyta, kad V. R. faktiškai gyvena Estijoje, todėl teismas bylos teismingumą nepagrįstai sieja ir su Gyventojų registre deklaruota V. R. gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje.

3.3. Nuosprendyje nėra jokių prieštaravimų. Teismas pateikė išsamią visų byloje nustatytų aplinkybių ir įrodymų analizę. V. B. išnaudojo visas įstatyme numatytas galimybės civilinėmis priemonėmis priversti V. R. mokėti vaikams išlaikymą. Ji kreipėsi ne vien į Lietuvos antstolius, bet ir į Estijos antstolius. Nesuprantama, apie kokios dalies išlaikymo išieškojimą nurodoma apeliaciniame skunde. Byloje nustatyta, kokia išlaikymo įsiskolinimo suma susidarė ikiteisminio tyrimo pradžioje. Net vykstant ikiteisminiam tyrimui V. R. nemokėjo išlaikymo ir nesiėmė jokių civilinių priemonių tam, kad teiktų išlaikymą savo vaikams, vienas iš kurių turi negalią.

3.4. Ikiteisminio tyrimo metu V. B. su vaikais gyveno Vokietijoje ir vaikų gyvenamoji vieta jau buvo deklaruota ne Lietuvoje. Todėl skundo argumentai, kad jos neveikimas ir nepasinaudojimas galimybe kreiptis į kompetentingas valstybės institucijas dėl išmokų gavimo pagal Vaikų išlaikymo išmokų įstatymą, taip pat nesudaro pagrindo išteisinti V. R.. Ši byla teisminga Lietuvai. Teismas tinkamai vadovavosi BK 4 straipsnio 3 dalies nuostatomis ir teisėtai priėmė nagrinėti šią bylą. Apeliantas net nenurodo, kokiam teismui ši byla teisminga.

4. Teismo posėdyje apygardos teisme nuteistojo V. R. gynėjas advokatas M. Liatukas prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė R. Ušinskienė ir nukentėjusiosios V. B. atstovė advokatė A. Kostiuk – atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

5. Teisėjų kolegija, išanalizavusi bylos medžiagą, skundžiamo nuosprendžio motyvus ir išvadas, susipažinusi su apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentais, turi pagrindą daryti išvadą, jog V. R. nepagrįstai pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 164 straipsnį.

6. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką pagal BK 164 straipsnį iškyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad jis turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną turtinę paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo (kasacinės nutartys Nr. 2K-7-68/2009, 2K-238/2011 ir kt.). Tokiais atvejais kaltininkas, nors ir turi galimybę, tačiau tyčia vengia atlikti teismo nustatytą pareigą, supranta, kad neužtikrina vaiko teisės turėti tokias gyvenimo sąlygas, kokių reikia jo normaliam fiziniam, protiniam, doroviniam ir socialiniam vystymuisi, ir nori taip veikti.

7. Pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinio proceso priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas (kasacinės nutartys Nr. 2K-9/2014, 2K-218/2012). Atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį asmuo netraukiamas tik tuo atveju, kai yra nustatoma, kad pareiga išlaikyti vaiką nėra vykdoma dėl svarbių priežasčių (kasacinė nutartis Nr. 2K-124/2008). Svarbiomis priežastimis derėtų laikyti priverstinę bedarbystę, nedarbą dėl ligos, sunkią finansinę padėtį, įkalinimą ir pan.

8. Be to, BK 164 straipsnio norma vengimo išlaikyti vaikus tiesiogiai nesieja su pareigos nevykdymo piktybiškumu, tokio neveikimo sistemingumu (kasacinė nutartis Nr. 2K-7-68/2009). Vengimas konstatuojamas nustačius, kad pareiga išlaikyti vaiką nevykdoma ne dėl objektyvių, pateisinamų priežasčių, o sąmoningai sukuriant situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir minėtas priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialinės paramos išieškojimas. Vengimas gali pasireikšti įvairiais būdais: kaltininkui neįsidarbinant ar dirbant nelegaliai, slepiant pajamas ar kitokias turtines lėšas, panaudojant jas kitiems tikslams ir pan. (kasacinės nutartys Nr. 2K-139/2011, 2K-20/2014). Nereti atvejai, kai yra pasunkintas arba visiškai neįmanomas vaikų išlaikymo išieškojimas. Tai lemia įvairios priežastys. Tokios priežastys gali būti objektyvios: sunki materialinė padėtis, nedarbingumas, sunki išlaikytojo sveikatos būklė ir pan. Tokiais atvejais asmuo nėra traukiamas baudžiamojon atsakomybėn.

9. Taigi esminis aspektas sprendžiant klausimą dėl asmens patraukimo baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 164 straipsnį yra duomenų, leidžiančių nuspręsti, kad išlaikymą teikiantis asmuo tyčia sąmoningai slėpė pajamas ar kitu būdu nevykdė pareigos išlaikyti vaiką, nustatymas. Nesant tokių duomenų asmens baudžiamasis persekiojimas nėra galimas.

10. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas nusikalstamo vengimo išlaikyti vaikus sudėtį V. R. veiksmuose nuosprendyje grindė šiomis aplinkybėmis ir išvadomis.

10.1. V. R. tyčios turinį, jo sąmoningą vengimą teikti sūnums išlaikymą atskleidžia jo elgesys. Nors V. R. kaltės nepripažino, bet patvirtino, kad žinojo apie jam teismo priteistą mokėti išlaikymą sūnums, suprato, kad turi teikti išlaikymą sūnums, tačiau to tinkamai nedarė, nes, jo teigimu, tam neturėjo finansinių galimybių. Tai, kad V. R. neteikė išlaikymo, patvirtina ne tik jo paties parodymai, bet ir nukentėjusiosios V. B. parodymai, taip pat antstolio A. S. pranešimai apie tai, kad išlaikymo vaikams skola iki 2020 m. lapkričio 24 d. buvo 3 919,99 Eur (t. 1, b. l. 35), ir vis augo – 2021 m. gegužės 21 d. buvo 9 919,99 Eur (t. 1, b. l. 188), 2022 m. sausio 21 d. – 17 519,99 Eur (t. 2, b. l. 183–184). V. B. atstovė advokatė A. Kostiuk prašyme nurodė, kad iš V. R. Estijos Respublikos antstoliai išieškojo 8 000 Eur, todėl išlaikymo skola 2022 m. sausio 21 d. sudaro 10 520 Eur (t. 2, b. l. 181–182, 185).

10.2. Nors V. R. nurodė, kad jo finansinė padėtis nebuvo gera, tačiau iš V. R. pateiktos 2021 m. vasario 1 d. pažymos matyti, kad jo pajamos įmonėje „(duomenys neskelbtini)“ per mėnesį laikotarpiu nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. iki 2021 m. sausio mėn. sudarė 1 143,29 Eur. Todėl aplinkybę, kad V. R. gaudavo tik tokias pajamas, kurių, išmokėjus priteistą išlaikymą sūnums, praktiškai neliktų paties pragyvenimui, nešalina išlaikymo pareigos vykdymo ir kartu nepatvirtina, kad jis išlaikymo neteikė dėl objektyvių priežasčių – ligos, ilgalaikės nelaimės ir kitų pateisinamų (svarbių) priežasčių. V. R., būdamas darbingo amžiaus, turintis aukštąjį išsilavinimą, neturintis jokių sveikatos problemų ar specialiųjų poreikių, turėjo ieškoti kitų priemonių savo finansinei padėčiai pagerinti, t. y. ieškoti geriau mokamo ar papildomo darbo, ar pan. Kilus finansiniams sunkumams, V. R. galėjo kreiptis į teismą dėl išlaikymo vaikams dydžio sumažinimo, o tai padarė tik baudžiamosios bylos nagrinėjimo metu. V. R. į nukentėjusiąją privalėjo kreiptis ne tada, kai jau buvo susidaręs išlaikymo įsiskolinimas, o tada, kai kilo finansiniai sunkumai vykdyti sprendimą, ir tartis dėl išlaikymo teikimo sąlygų pakeitimo, tačiau tokių duomenų byloje nepateikta. V. R. gaudamas pajamas, nors jos ir nebuvo itin didelės, vaikų išlaikymui neteikė jokių, net mažesnio dydžio lėšų, tuo visiškai nusišalindamas nuo pareigos išlaikyti vaikus. Jokių objektyvių aplinkybių, dėl kurių V. R. negalėjo teikti nustatyto dydžio išlaikymo, byloje nenustatyta.

10.3. Po santuokos nutraukimo nukentėjusiajai V. B. atitekusi didesnė turto dalis nebuvo skirta vaikų išlaikymui, o tik kompensuoti jai kaip motinai tenkančią didesnę vaikų kasdienio rūpinimosi naštą. Tam iš tėvų, su kuriuo gyvena vaikai, tenka didesnė atsakomybė už vaikus, nes tik jam tenka nuolatinė vaikų priežiūra ir kasdienis materialinis jų aprūpinimas, kurių visiškai nekompensuoja kito tėvo teikiamas išlaikymas, juolab, kad pateikti duomenys patvirtina, kad šalių vaikai L. R. ir A. R. turi rimtų sveikatos problemų.

10.4. Pradėjus baudžiamąjį procesą V. R. rado finansinių galimybių visiškai padengti susidariusį įsiskolinimą. Toks V. R. elgesys suponuoja išvadą, kad jo sprendimas neteikti teismo sprendimu numatyto išlaikymo vaikams nebuvo susijęs su jo gaunamų pajamų dydžiu, nes duomenų, kad jo finansinė ir turtinė padėtis pagerėjo, nėra pateikta. Tai, kad V. R. po teismo sprendimo priėmimo išlaikymą vaikams mokėjo, o vėliau įsiskolinimą padengė, nešalina jo kaltės, nes pareigos išlaikyti vaiką vykdymas vienu laikotarpiu nepašalina atsakomybės už jų nevykdymą kitu laikotarpiu (kasacinė nutartis Nr. 2K-134-511/2021). Nors teismas pripažįsta, kad kaltinime nurodytu laikotarpiu V. R. buvo atsidūręs keblioje situacijoje: gavo mažesnes pajamas bei iš jų turėjo išlaikyti (duomenys neskelbtini) gimusią dukrą A. R., kita vertus, turėjo vykdyti teismo sprendimu nustatytą prievolę – materialiai išlaikyti buvusioje santuokoje gimusius vaikus. Prievolė vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą išlaikyti nepilnamečius vaikus turi prioritetinę reikšmę prieš asmeninius šio kaltinamojo interesus.

11. Teisėjų kolegija tokius apylinkės teismo motyvus ir padarytas išvadas vertina kaip selektyvius ir objektyviai nepakankamus spręsti, jog V. R. inkriminuoti veiksmai atitinka BK 164 straipsnio sudėtį, kartu pasiekė būdingą tokiai veikai pavojingumo laipsnį ir reikalauja kraštutinės baudžiamosios atsakomybės jam taikymo.

12. Apylinkės teismas, nuosprendyje akcentuodamas V. R. tyčią vengti išlaikymo pareigos, jokiais patikimais įrodymais nepaneigė gynybos versijos, kad V. R. pareigos pagal teismo sprendimą teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą nevengė, o realios galimybės periodiškai mokėti išmokas neturėjo dėl pajamų nebuvimo dėl sunkios materialinės padėties ir savo pareigą vykdė pagal galimybes. Jokių įrodymų byloje, kurie paneigtų ir kitą gynybos versiją, kad V. R. tyčia sumažino savo pajamas ar kaip nors kitaip pakenkė savo verslui, taip pat nėra. Apelianto skunde nurodytą aplinkybę, jog V. R. nuo 2020 m. rugpjūčio mėn. susidūrė su reikšmingais finansiniais sunkumais, dėl to jo pajamos sumažėjo iki l 000 Eur per mėnesį, patvirtina pažyma Nr. 01/2021 iš jo darbovietės įmonės „(duomenys neskelbtini)“ (t. 2, b. l. 32–34). Estija, beje, kaip ir Lietuva, nuo 2020 m. vasario mėn. buvo įtrauktos į koronaviruso (COVID-19) infekcijos paveiktų šalių sąrašą. 2020 m. sausio 30 d. Pasaulio sveikatos organizacija dėl COVID-19 ligos plitimo paskelbė pasaulinę ekstremalią situaciją. Taigi nėra jokių abejonių, kad ir V. R. darbovietė, kaip ir daugelį kitų Europos šalių įmonių, patyrė realius finansinius sunkumus dėl šios pasaulinės pandemijos.

13. Susikoncentravęs išimtinai į pareigos mokėti išlaikymą vaikus tinkamą vykdymą, apylinkės teismas pateikė formalų V. R. veiksmų aktualioje situacijoje vertinimą kaip nusikalstamų. Apeliantas teisingai pastebi, jog V. R. geranoriškai ir dar iki COVID-19 ligos pandemijos pradžios prisiėmė įsipareigojimus pagal teismo sprendimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams mokėjimo, kurio dydis, iš viso – 1 000 Eur, t. y. po 500 Eur kiekvienam vaikui, žymiai arba daugiau kaip dvigubai viršijo įprastai priteistiną Lietuvoje išlaikymo dydį vaikams. Kita vertus, pradėjus pasaulyje įsigalėti pandemijai, V. R. po Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. vasario 21 d. sprendimo priėmimo dar turėjo lėšų ir mokėjo visą priteistą išlaikymą sumą nepilnamečių sūnų L., gim. (duomenys neskelbtini) m. ir A., gim. (duomenys neskelbtini) m., išlaikymui: 2020 m. vasario 25 d., 2020 m. kovo 23 d., 2020 m. balandžio 20 d., 2020 m. gegužės 27 d., 2020 m. birželio 26 d. ir 2020 m. rugsėjo 8 d. pervedė į nukentėjusiosios banko sąskaitą po 1 000 Eur (t. 1, b. l. 28–33).

14. Pažymėtina, kad V. R. informavo buvusią sutuoktinę (nukentėjusiąją), kad išvyksta gyventi į Estiją, į Talino miestą, ir šios aplinkybės nukentėjusioji neginčijo ir neginčija. Nukentėjusioji 2020 m. gegužės mėnesį pardavė jai po santuokos nutraukimo atitekusį trijų kambarių butą ir ši aplinkybė V. R. buvo žinoma. Todėl apylinkės teismas nepagrįstai sukritikavo gynybos teiginį, kad už buto, kuriame po santuokos nutraukimo liko gyventi nukentėjusioji su vaikais, gautos lėšos – 30 000 Eur – turėjo padėti tenkinti nepilnamečių sūnų poreikius, nurodydamas priešingai, t. y. kad po santuokos nutraukimo nukentėjusiajai tekusi didesnė turto dalis buvo skirta ne vaikų išlaikymui, o tik kompensuoti jai tenkančią didesnę kasdienio rūpinimosi vaikais naštą. (duomenys neskelbtini) V. R. gimė dukra ir ši aplinkybė turėjo apylinkės teismui signalizuoti apie tai, kad V. R. finansinės išlaidos natūraliai išaugo, nes jis turėjo ir dabar turi tėvo pareigas vykdyti jau ne dviem, o trims nepilnamečiams savo vaikams (t. 3, b. l. 9). Beje, nukentėjusioji galiausiai išvyko su sūnumis gyventi į Vokietiją. Taigi nukentėjusioji sąmoningai pasirinko tokį elgesio variantą, o kartu prisiėmė ir riziką, kad teismo priteisto išlaikymo vaikams, iš kurių vienas turi negalią, gali nepakakti jų poreikiams tenkinti šalyje, kurioje pragyvenimo lygis didesnis nei Lietuvoje.

15. Be to, apylinkės teismas teisiamajame posėdyje ištyrė ir šiuos byloje surinktus duomenis: į antstolio A. S. kontorą nukentėjusioji kreipėsi 2020 m. 12 mėn., po to kreipėsi dėl Europos vykdomojo rašto išdavimo į Klaipėdos apylinkės teismą, o galiausiai kreipėsi į antstolius Estijoje; iš V. R. Estijos Respublikos antstoliai išieškojo 8 000 Eur, todėl išlaikymo skola 2022 m. sausio 21 d. sudarė 9 520 Eur ir 1 000 Eur už vasario mėn., iš viso – 10 520 Eur (t. 2, b. l. 181–182, 185); Talino antstolė H. K. 2022 m. vasario 18 d. sprendimu nutraukė, 2021 m. vasario 5 d. pradėtą vykdymo procedūrą V. R., ieškinį visiškai patenkinus per antstolio profesinę atsiskaitomąją sąskaitą (t. 3, b. l. 3, 13); V. R. 2022 m. vasario 1 d. pervedė į V. B. banko sąskaitą 500 Eur sūnų išlaikymui už 2021 m. gruodžio mėn. (t. 2, b. l. 120); V. R. 2022 m. sausio 31 d. pervedė į V. B. banko sąskaitą 500 Eur sūnų išlaikymui už 2021 m. lapkričio mėn. (t. 3, b. l. 5); banko „Citadele“ pranešimu patvirtino, kad į V. R. sąskaita grąžintos 2022 m. sausio 31 d. ir 2022 m. vasario 1 d. pervedimais atliktos pinigų sumos (t. 3, b. l. 7, 11); 2022 m. kovo 17 d. ir 2022 m. kovo 25 d. mokėjimo pavedimais V. R. sumokėjo 10 000 Eur išlaikymo nepilnamečiams vaikams skolos V. B. (t. 3, b. l. 57, 58); nukentėjusioji 2022 m. kovo 28 d. prašyme nurodė, kad V. R. sumokėjo išlaikymo skolą dalimis, todėl ji atsisako civilinio ieškinio dėl neturtinės žalos atlyginimo ir prašo jo nenagrinėti (t. 3, b. l. 59). Teisėjų kolegija pažymi, kad byloje yra surinkti duomenys ir apie tai, jog V. R. elektroniniais laiškais bendravo tiek su nukentėjusiąja, tiek su jos atstove advokate, tiek tyrėja ir juose aiškiai joms atskleisdavo esančią sunkią savo materialinę padėtį, neleidžiančią jam tinkamai vykdyti teismo sprendimo ir mokėti sūnums priteisto išlaikymo, tačiau nevengė ir nesišalino nuo šios pareigos ir tvirtino toliau išlaikymą mokėsiąs bei kreipsiantis į teismą dėl išmokų dydžio sumažinimo (t. 2, b. l. 21–29, 54–63). V. R. 2022 m. vasario 3 d. su ieškiniu kreipėsi į Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmus dėl išlaikymo nepilnamečiams sūnums dydžio sumažinimo (mokant kas mėnesį po 259 Eur kiekvienam) (t. 2, b. l. 191–198).

16. Teisėjų kolegija, išanalizavusi aptartus faktinius duomenis ir jų visumą, neturi pagrindo pritarti apylinkės teismo išvadai, kad V. R., žinodamas apie teismo sprendimą, įpareigojantį jį teikti išlaikymą savo vaikams, ir turėdamas tam realią galimybę, vengė teikti lėšas nepilnamečiams vaikams išlaikyti ir nesistengė nustatyta forma ir dydžiu išlaikyti savo sūnų. Anksčiau išdėstyti duomenys apie V. R. darbinę veiklą Estijoje, gautas pajamas, jo bendravimo, bendradarbiavimo su nukentėjusiąja, jos atstove advokate bei ikiteisminį tyrimą nuo 2021 m. liepos 5 d. vykdžiusia tyrėja V. Z., priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, teisėjų kolegijos vertinimu, nepatvirtina vieno iš esminių nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties požymio – kaltininko tyčios buvimo, o nesant bent vieno iš nusikalstamos veikos požymio, nėra ir pačios nusikalstamos veikos. V. R. viso proceso metu neginčijo ir pripažino, jog kaltinime nurodytu laiku jis lėšų sūnų išlaikymui neskyrė, tačiau niekada neginčijo susidariusio įsiskolinimo ir nurodė tokio savo neveikimo priežastis. Akivaizdu, jog, iš esmės pagerėjus turtinei padėčiai, V. R. ėmėsi aktyviai mokėti išlaikymo skolas, nes operatyviai padengė visą jam inkriminuotą 10 919,99 Eur dydžio išlaikymo įsiskolinimą. Beje, V. R. inkriminuojamas vengimo išlaikyti vaikus laikotarpis yra nuo 2020 m. liepos mėnesio iki rugpjūčio mėnesio ir nuo 2020 m. spalio mėn. iki 2021 m. birželio 21 d., iš viso – 11 mėn. Atsižvelgiant į tai, kaip nepagrįstas vertinamas nukentėjusiosios atstovės atsiliepimo argumentas, jog išlaikymo V. R. vaikams nemokėjo 28 mėnesius.

17. Jokių duomenų, kad V. R. iškilus finansiniams sunkumams nesistengė dirbti ar nedirbo ar ignoravo nukentėjusiąją, slėpėsi ar kitaip vengė būti jos, Lietuvos ar Estijos antstolių surastas, ar tyčia sumažino turimą turtą, ar nepagrįstai prisiėmė įsipareigojimų kreditoriams, ar kitaip tyčia vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus, mokėti lėšas vaikams išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikams, byloje nėra. Teisėjų kolegija neįžvelgia esant byloje tokių tyčinių V. R. veiksmų įrodymų.

18. Asmens kaltę patvirtinančius įrodymus privalo byloje pateikti prokuroras. Todėl apylinkės teismo motyvas, jog pradėjus baudžiamąjį procesą V. R. rado finansinių galimybių visiškai padengti susidariusį įsiskolinimą, o toks jo elgesys suponuoja išvadą, kad jo sprendimas neteikti teismo sprendimu numatyto išlaikymo vaikams nebuvo susijęs su jo gaunamų pajamų dydžiu, nes duomenų, kad jo finansinė ir turtinė padėtis pagerėjo, nėra pateikta, yra juridiškai klaidingas. Nesant byloje faktinių duomenų apie V. R. finansinės ir turtinės padėties pagerėjimą, apylinkės teismas neturėjo pagrindo daryti tokios išvados ir kartu perkelti šių aplinkybių įrodinėjimo naštą V. R..

19. Šiuo atveju byloje surinkti ir ištirti faktiniai duomenys nepagrindžia V. R. pavojingos veikos padarymo ir tyčios buvimo požymių BK 164 straipsnio dispozicijos prasme. Nereguliarų lėšų teikimą išlaikyti vaikus šiuo atveju lėmė objektyvios priežastys – V. R. sunki materialinė padėtis, o ne jo tyčiniai, sąmoningi veiksmai siekiant išvengti pareigos išlaikyti savo vaikus. Dėl išlaikymo neteikimo susidaręs įsiskolinimas galėjo būti ir buvo padengtas atliekant išieškojimo veiksmus iš V. R. darbo, verslo pajamų. Šiuo atveju toks išieškojimas buvo galimas, nes V. R. Estijoje dirbo, gavo pajamas ir po suvaldytos pandeminės situacijos atsigavęs įmonės mokumas, kartu V. R. elektroniniame laiške tyrėjai nurodyto draugo pasiūlyta pagalba leido V. R. greitai sumokėti visą išlaikymo įsiskolinimo sumą. Taigi nėra pagrindo manyti, kad pats V. R. nesiėmė jokių priemonių ir nesukūrė situacijos, kad priverstinis išlaikymo vaikams lėšų išieškojimas būtų negalimas ar kaip nors pasunkėtų. Todėl, priešingai nei motyvavo apylinkės teismas, nėra jokio pagrindo konstatuoti, jog V. R. būtų tyčia, sąmoningai vengęs, o ne dėl objektyvių galimybių neturėjimo nevykdęs jam nustatytų prievolių materialiai išlaikyti savo vaikus teismo sprendime nustatyta tvarka ir forma. Šiuo atveju nėra jokių neginčijamų įrodymų, patvirtinančių, jog V. R. sąmoningai vengė teikti išlaikymą vaikams, taigi nėra ir būtinojo inkriminuojamos nusikalstamos veikos požymio – kaltės, kuri pagal inkriminuojamą BK straipsnį turi pasireikšti tyčios forma, todėl baudžiamoji atsakomybė V. R. pagal BK 164 straipsnį negalima.

20. Sprendžiant klausimą dėl atsakomybės už BK 164 straipsnyje numatytą veiką, labai svarbus yra baudžiamosios ir kitų rūšių teisinės atsakomybės atribojimo klausimas. Ne bet kokia neteisėta veika turi būti vertinama kaip nusikalstama, baudžiamoji atsakomybė demokratinėje visuomenėje turi būti suvokiama kaip kraštutinė, paskutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių, vertybių apsaugai tais atvejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų negalima pasiekti.

21. Apibendrindama anksčiau išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šiuo konkrečiu atveju byloje nesurinkta pakankamai objektyvių ir neginčijamų duomenų, kad V. R. vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaikus. V. R. veikoje nebuvo tiesioginės tyčios – sąmoningo pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą nevykdymo, galint šią pareigą įvykdyti. Asmuo gali būti pripažintas padaręs nusikalstamą veiką tik kai neabejotinai nustatytos visos aplinkybės, susijusios su jam inkriminuojama veika, taip pat neabejotinai nustačius jo kaltę dėl atitinkamos nusikalstamos veikos padarymo. Įvertinęs minėtų įrodymų visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, jog V. R. pagal BK 164 straipsnį išteisintinas kaip nepadaręs veikos, turinčios nusikaltimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Dėl teismingumo

22. Apeliaciniame skunde teigiama, kad apylinkės teismas neatsižvelgė į gynybos argumentus, jog ši baudžiamoji byla yra neteisminga Lietuvos Respublikos teismams, nes šalys yra ne Lietuvos Respublikos teritorijoje, o padariniai atsirado Vokietijoje. Teisėjų kolegija tokiai apelianto pozicijai nepritaria.

23. Apylinkės teismas pagrįstai motyvavo, jog BK 164 straipsnyje numatytas nusikaltimas yra formalios sudėties ir padarinių nereikalauja. Todėl nusikalstamos veikos padarymo vieta nustatoma ne pagal vietą, kurioje atsirado baudžiamojo įstatymo numatyti padariniai, o pagal vietą, kurioje asmuo veikė arba turėjo ir galėjo veikti (BK 4 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamu atveju išlaikymas vaikams priteistas Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų sprendimu, nukentėjusioji sprendimo priverstinį vykdymą pavedė Klaipėdos antstoliams. Duomenų, kad sprendimas būtų perduotas vykdyti Vokietijoje, kur šiuo metu gyvena nukentėjusioji su vaikais, nėra. Todėl pareiga vykdyti teismo sprendimu nustatytą išlaikymo prievolę kaltinamajam atsirado būtent Lietuvos Respublikoje.

24. Teisėjų kolegija, papildydama apylinkės teismo motyvus dėl bylos teismingumo, pažymi, kad BPK 226 straipsnio 3 dalyje yra reglamentuota, kad kai nusikalstamos veikos vietos negalima nustatyti arba nusikalstama veika padaryta užsienyje, byla teisminga tam teismui, kurio veiklos teritorijoje nuolat gyvena kaltinamasis, o jeigu jis Lietuvos Respublikoje neturi nuolatinės gyvenamosios vietos, – teismui, kurio veiklos teritorijoje užbaigtas bylos ikiteisminis tyrimas. Aktualiu atveju V. R. faktiškai gyvena Estijoje, vaikų išlaikymo prievolė jam nustatyta Lietuvoje apylinkės teismo sprendimu, o ikiteisminis tyrimas pradėtas ir užbaigtas būtent Lietuvoje. Šios aplinkybės ir nurodytas teisinis reguliavimas (skirtingai nuo paminėtos civilinės bylos, dėl kurios ieškinys paliktas nenagrinėtas) paneigia gynybos argumentus, jog baudžiamoji byla neteisminga Lietuvos Respublikos teismams.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, tik pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, dalyvavusio byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti.

26. V. R. išteisinus pagal BK 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, naikintina nuosprendžio dalis dėl nukentėjusiajai V. B. iš V. R. priteistų 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Taip pat netenkintinas nukentėjusiosios V. B. atstovės advokatės A. Kostiuk prašymas priteisti iš V. R. nukentėjusiajai 200 Eur išlaidas už atsiliepimo į apeliacinį skundą surašymą.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos miesto rūmų 2022 m. balandžio 11 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį – V. R. išteisinti pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 164 straipsnį, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria iš V. R. priteista nukentėjusiajai V. B. 2 000 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.

Netenkinti nukentėjusiosios V. B. atstovės advokatės Alisos Kostiuk prašymo dėl 200 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimo priteisimo apeliacinės instancijos teisme.