Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daliaus Jocio, Eduardo Maškevičiaus, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo T. D. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendžio, kuriuo T. D. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 164 straipsnį laisvės atėmimu vieneriems metams.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1, 2, 3 dalimis, bausmės vykdymas atidėtas vieneriems metams, įpareigojant per bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpį neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų be nuteistojo priežiūrą vykdančios institucijos leidimo bei įpareigojant periodiškai mokėti vaikui teismo nustatyta tvarka išlaikymą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Bylos esmė

T. D. nuteistas už tai, kad vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui:

T. D., turėdamas pareigą pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išlaikyti L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį mokant po 150 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2015 m. lapkričio 9 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei pareigą pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išlaikyti dukrą L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį mokant po 200 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2015 m. lapkričio 9 d.) iki jos pilnametystės, būdamas darbingas, sveikas, mokėdamas tik dalį visų priteistų lėšų vaikui išlaikyti, vengė šios pareigos visiško įvykdymo, dėl to nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo susidaręs 2500 Eur įsiskolinimas.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkintinas.Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti (BPK 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu ginčijamos teismo išvados dėl nuteistojo T. D. kaltės, būtent šiuo klausimu apeliacinės instancijos teismas ir pasisako. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu T. D. yra nuteistas už tai, kad jis, turėdamas pareigą pagal teismo sprendimą išlaikyti nepilnametį vaiką, išlaikymui periodinėmis išmokomis mokant teismo sprendimu nustatytus fiksuotus periodinius mokėjimus kas mėnesį, būdamas darbingas, sveikas ir mokėdamas tik dalį visų priteistų lėšų vaikui išlaikyti, vengė šios pareigos visiško įvykdymo, dėl to nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo susidaręs 2 500 Eur įsiskolinimas.Pirmosios instancijos teismas nuteistojo T. D. kaltę pagal BK 164 straipsnį grindė tokiais surinktais, teisiamajame posėdyje ištirtais ir teismo įvertintais įrodymais: nukentėjusiosios S. D. parodymais bei byloje esančiais rašytiniais įrodymais. Siekdamas tinkamai atsakyti į apeliacinio skundo argumentus, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje papildomai buvo apklausta nukentėjusioji S. D. Nukentėjusioji teismo posėdyje parodė, jog šiuo metu ji gauna vaiko išlaikymui alimentus, jokios skolos nėra, problemų nėra. Paaiškino, kad ji buvo paėmusi auksinius dirbinius iš T. D., kuris juos įvertino labai brangiai, bet užstačiusi lombardui, ji gavo tik 270 Eur. Ji nunešė į lombardą ne tik jo, bet ir savo juvelyrinius dirbinius, nes ji su vaiku išėjo iš namų, reikėjo nuomotis butą. Didelę dalį dirbinių, kaip jie buvo sutarę, ji jam grąžino, o kitų nebegalėjo jam atiduoti, kadangi lombardas juos realizavo. Nukentėjusiajai parodžius fotonuotraukas, ji patvirtino, jog T. D. jose užfiksuotus daiktus dukrai pirko, jis vaiku rūpinosi. Kai kurie daiktai yra pas ją namuose, o tam tikri daiktai yra T. D. namuose. Kol vyko santuokos nutraukimo byla, buvo nustatyta laikina bendravimo su dukra tvarka ir T. D. laikėsi nustatytos tvarkos, vaiką pasiimdavo, rūpinosi vaiku, išlaikydavo. Skyrybų proceso metu buvo pykčio, keršto. Ji mano, kad tuo metu vaikui nereikėjo brangaus kombinezono už 150 Eur, galbūt labiau reikėjo valgyti. Kaip mama, ji labiau žinojo, ko vaikui labiausiai reikia. Tačiau jis paimdavo vaiką antradienį, ketvirtadienį, kas antrą savaitgalį, tai taip pat kainuoja. Kaip matyti, jie pramogaudavo, jis pirkdavo nepigius žaislus. Tuo momentu ji buvo įpareigota skirstyti pinigus, turėjo spręsti, ko labiausiai vaikui reikia. Jie abu vienas kitam buvo skolingi, abu pasitarė, kad užteks kariauti ir susitarė baigti tą reikalą. Jau metus laiko nėra jokių nesklandumų. T. D. pasiimą vaiką, teikia išlaikymą, kas mėnesį moka po 200 Eur, papildomai skiria pinigų (t. 3, b. l. 53–54). Nuteistasis T. D. parodė, kad jis nevengė mokėti išlaikymo. Jis išlaikymą mokėjo pagal išgales, o pirmosios instancijos teismas nevertino, kad iš vykdomos individualios veiklos gautos pajamos nebuvo pakankamos tam, kad būtų galima teikti 200 Eur išlaikymą vaikui. Jis neturėjo objektyvių galimybių mokėti dukros išlaikymui po 200 Eur. Nuteistasis teigia, jog jeigu jis būtų mokėjęs po 200 Eur išlaikymą savo dukrai, kurios poreikiai yra mažesni negu jo didesnių vaikų, tai būtų nukentėję jo kitų vaikų interesai. Šiems vaikams jis taip pat moka 100 Eur išlaikymą. Pagal BK 164 straipsnį, baudžiamojon atsakomybėn yra traukiamas tas, kas vengė pareigos pagal teismo sprendimą išlaikyti vaiką, mokėti lėšas vaikui išlaikyti ar teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Šiame straipsnyje veika – vengimas pareigos pagal teismo sprendimą: 1) išlaikyti vaiką; 2) mokėti lėšas vaikui išlaikyti; 3) teikti kitą būtiną materialią paramą vaikui. Baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką galima esant šioms sąlygoms: 1) turi būti įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo priteistas vaiko išlaikymas; 2) kaltininkas nevykdo šio teismo sprendimo arba vykdo jį iš dalies; 3) kaltininkas turi objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimą, bet susilaiko nuo šios pareigos; 4) nėra galimybių užtikrinti pareigos vykdymą civilinėmis priemonėmis arba kai tokios galimybės yra pasunkintos dėl skolininko nesąžiningų veiksmų: jis slepiasi, jis slepia savo pajamas, simuliuoja savo ligą, išpardavė savo nekilnojamąjį turtą, kurio sąskaita galėtų būti užtikrintas pareigos vykdymas, ir pan. Jeigu pareigos vykdymą galima užtikrinti įprastomis civilinėmis priemonėmis, baudžiamoji atsakomybė nėra taikoma. Teismų praktikoje baudžiamoji atsakomybė už vengimą išlaikyti vaiką kyla tuo atveju, jei kaltininkas tyčia, t. y. žinodamas, kad turi pareigą pagal įsigaliojusį teismo sprendimą išlaikyti vaiką ar teikti jam kitą būtiną materialią paramą, ir galėdamas tą pareigą vykdyti, jos sąmoningai nevykdo. Šio nusikaltimo sudėties veikoje buvimui svarbu nustatyti, kad kaltininkas sąmoningai, būdamas darbingas ar turėdamas kitokias turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių vengia išlaikyti vaiką (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-65/2007, 2K-695/2007, 2K-124/2008, 2K-291/2008, 2K-7-68/2009, 2K-432/2013, 2K-9/2014 ir kt.). Šis straipsnis neinkriminuojamas, jeigu asmuo nevengia pareigos pagal teismo sprendimą, bet jos nevykdo dėl objektyvių priežasčių – nedarbo, ligos, ilgalaikės nelaimės ir pan., t. y. neturi pajamų dėl pateisinamų (svarbių) priežasčių. Nagrinėjamoje byloje Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 12 d. sprendimu priteistos iš vaiko tėvo – nuteistojo T. D. – vaiko (L. D.) išlaikymui mokamos periodiškai fiksuotos 200 Eur piniginės lėšos nuo 2015 m. lapkričio 9 d. (ieškinio pateikimo dienos) iki vaiko pilnametystės. Teismo sprendimas įsiteisėjo 2017 m. birželio 27 d. Taigi nagrinėjamoje situacijoje yra įsiteisėjęs teismo sprendimas, kuriuo priteista mokėti periodines fiksuoto dydžio pinigines lėšas vaikui išlaikyti.Iš byloje esančių duomenų matyti, jog nuteistasis T. D. mokėjo ne teismo sprendimu nustatytą 200 Eur, bet 100 Eur vaiko išlaikymą kas mėnesį (nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d.). Tai patvirtina pats nuteistasis T. D., nukentėjusioji S. D., byloje esantis banko sąskaitos išrašas bei byloje esantys mokėjimo nurodymai (t. 1, b. l. 50, 81–92, 119–121). Tad galima teigti, jog nuteistasis T. D. vykdė teismo sprendimą tik iš dalies.Nuteistasis apeliaciniame skunde nurodo, jog jis pirko vaikui rūbų, kurių vertė 613,81 Eur, taip pat vaiko lavinimui pirko žaislus už 550 Eur. Jis neturėjo objektyvių galimybių mokėti dukros išlaikymui po 200 Eur. Nukentėjusioji S. D. apeliacinės instancijos teismo posėdyje parodė, jog daiktus dukrai nuteistasis iš tiesų pirko, kurie nebuvo pigūs (t. 3, b. l. 53–54). Šių įgytų daiktų vertė leidžia teigti, jog nuteistasis T. D. vis dėlto turėjo objektyvią galimybę vykdyti teismo sprendimą, bet sąmoningai nuo šios pareigos susilaikė. Nuteistasis galėjo išleistus pinigus, kurie buvo panaudoti vaiko rūbų bei kitų daiktų pirkimui, panaudoti teismo sprendimo vykdymui mokant teismo nustatytus fiksuoto dydžio mokėjimus vaikui išlaikyti kas mėnesį. Kitaip tariant, nuteistasis galėjo ne savavališkai nustatyti 100 Eur išlaikymo mokėjimą ir nesumokėtų pinigų sąskaita pirkti vaikui rūbus bei kitus daiktus, o mokėti teismo nustatyto fiksuoto dydžio išlaikymą kas mėnesį. Apeliantas teigia, jog jeigu jis būtų mokėjęs po 200 Eur išlaikymą savo dukrai, kurios poreikiai yra mažesni negu jo didesnių vaikų, tai būtų nukentėję jo kitų vaikų, kuriems jis moka 100 Eur išlaikymą, interesai. Tačiau su tuo negalima sutikti, nes jeigu nuteistasis būtų mokėjęs teismo nustatytą fiksuotą vaiko išlaikymui priteistą pinigų sumą kas mėnesį (t. y. 200 Eur) ir neleidęs pinigų rūbų bei kitų daiktų pirkimui, tai jo kitų vaikų interesai nebūtų nukentėję. Vien dėl to, kad nuteistasis T. D. kitiems savo vaikams mokėjo po 100 Eur išlaikymą, nereiškia, kad jis neturi tinkamai vykdyti teismo sprendimu nustatytos pareigos ir mokėti visų – 200 Eur – teismo sprendimu priteistų piniginių lėšų vaikui – L. D. – išlaikyti. Vien dėl to, kad, kaip nurodyta apeliaciniame skunde, nuteistojo vaikas – L. D. – buvo aprūpintas maisto produktais, rūbais, žaislais bei kitomis reikalingomis priemonėmis, jam buvo teikiamas gerokai didesnis nei 200 Eur išlaikymas, nereiškia, kad nuteistasis turi teisę pats subjektyviai ir savavališkai nustatyti ir mokėti mažesnį negu teismo sprendimu nustatytą išlaikymą. Nuteistasis apeliaciniame skunde nepagrįstai nurodo, kad jo buvusi sutuoktinė S. D. galėjo teikti vaikui išlaikymą užstatydama lombarde iš jo paimtus juvelyrinius dirbinius gaunant už tai pinigus, nes būtent nuteistasis turėjo tinkamai vykdyti jam teismo sprendimu nustatytą pareigą. Apeliantas taip pat teigia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nevertino aplinkybių, jog jo būtinų poreikių tenkinimui yra reikalingos nuolatinės didelės išlaidos, nurodydamas savo išlaidas banko paskolai apmokėti, kredito unijai skirtas lėšas bei kitas išlaidas, tačiau vaiko išlaikymui skirtos lėšos yra prioritetinė vertybė prieš bet kokį kitą kreditorių ir šiam kreditoriui turimą įsipareigojimą. Anksčiau aptartos aplinkybės leidžia teigti, jog formaliu požiūriu nuteistasis T. D. sąmoningai, būdamas darbingas bei turėdamas turtines galimybes, be pateisinamų priežasčių mokėdamas tik dalį visų priteistų lėšų vaikui išlaikyti, t. y. netinkamai vykdė teismo sprendimą ir tai darė sistemingai. Todėl teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, jog T. D. privalėjo mokėti teismo paskirtą išlaikymą vaikui, o nusprendus papildomai prisidėti maistu ir daiktais, jis tai galėjo daryti savo iniciatyva. Kita vertus, BK 164 straipsnis negali būti taikomas tik formaliai ir reikia vertinti, ar kreditoriaus teisinė padėtis buvo taip pasunkinta, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis negalima buvo išieškoti teismo sprendimu priteistos ir neišmokėtos vaiko išlaikymui skirtos pinigų sumos. Pagal susiformavusią teismų praktiką, pagrindas baudžiamajai atsakomybei už vengimą išlaikyti vaiką atsiranda tik po nesėkmingų pastangų užtikrinti pareigos išlaikyti vaiką vykdymą civilinėmis teisinėmis priemonėmis, t. y. kai skolininkas sąmoningai sukuria situaciją, dėl kurios tampa neįmanomas net ir priverstinis (teisės aktų nustatyta tvarka) išlaikymo vaikui lėšų ar kitokios materialios paramos išieškojimas. Kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimas – tai pagrindinis kriterijus, kuris turi būti nustatytas pripažįstant, kad buvo padarytas vengimo išlaikyti vaiką nusikaltimas. Nagrinėjamoje byloje to nėra nustatyta. Pagal antstolės L. P. 2017 m. spalio 17 d. patvarkymą dėl vykdomosios bylos nutraukimo išieškotoja – S. D. – atsisakė išieškojimo – išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimo – 1 496,67 Eur ir 200 Eur kas mėnesį fiksuoto mokėjimo nuo 2015 m. lapkričio 9 d. (t. 2, b. l. 134). Remiantis antstolės L. P. 2017 m. spalio 17 d. patvarkymu dėl vykdomosios bylos užbaigimo ir elektroninio vykdomojo dokumento grąžinimo, vykdomoji byla užbaigta nutraukus vykdomąją bylą (t. 2, b. l. 135). Tad priverstinis išlaikymo vaikui išieškojimas nebuvo realizuotas ir negalima nustatyti, ar skolininkas buvo sąmoningai sukūręs situaciją, kad toks išieškojimas būtų neįmanomas. Nuteistasis T. D. apeliaciniame skunde nurodo, jog jo mamai paėmus 14 500 Eur paskolą, kurią ji perskolino nuteistajam, pastarasis padengė įmonės įsiskolinimus ir atsiskaitė su S. D. Apeliacinės instancijos teismo posėdyje nukentėjusioji S. D. parodė, jog ji gauna vaiko išlaikymui alimentus, nuteistasis kas mėnesį moka po 200 Eur ir papildomai skiria pinigų, šią dieną jokios skolos nėra (t. 3, b. l. 53–54). Tai, kad T. D. grąžino skolą, t. y. visiškai padengė vaiko išlaikymo įsiskolinimą, nukentėjusioji patvirtino ir pirmosios instancijos teisiamajame posėdyje (t. 2, b. l. 157). Byloje esantys duomenys rodo, jog nėra nuteistojo T. D. veikoje tyčios vengti vykdyti teismo sprendimu nustatytą pareigą. Byloje buvo pradėtas teismo sprendimo vykdymo procesas ir buvo mėginta civilinėmis teisinėmis priemonėmis išieškoti lėšas ir nėra duomenų apie tai, kad nuteistasis ėmėsi veiksmų, kad šio išieškojimo nebūtų galima įvykdyti. Taigi nuteistojo T. D. veikoje nėra nusikalstamos veikos, numatytos BK 164 straipsnyje, sudėties.Kartu pažymėtina, kad nors pagal teismo sprendimą nuteistasis mokėjo tik dalį teismo nustatytų vaikui išlaikymui skirtų lėšų, t. y. tik iš dalies vykdė teismo sprendimą, tačiau byloje esančių duomenų pagrindu negalima taip pat teigti, kad nuteistasis apskritai vengė ir toliau vengia išlaikyti vaiką visiškai neprisidėdamas prie jo gerovės, nenorėdamas dalyvauti jo gyvenime, visiškai neveikdamas vaiko interesais. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, jog nuteistasis rūpinosi vaiku. Jis pirko rūbus, laikėsi teismo nustatytos bendravimo su vaiku tvarkos, kas antrą savaitę vaiką pasiimdavo, kada vaikas buvo pas tėvą, jis rūpinosi vaiku, išlaikydavo, jie pramogaudavo, pirkdavo nepigius žaislus (t. 3, b. l. 53–54). Taip pat iš nukentėjusiosios parodymų galima teigti, jog nuteistasis sudaro sąlygas visiems jo vaikams bendrauti, pažinti vienam kitą. Nukentėjusioji apeliacinės instancijos teisme parodė, jog kai nuteistasis pasiima dukrą, jis visada paima visus savo vaikus (t. 3, b. l. 53–54). Taigi nuteistasis dalyvavo ir dalyvauja vaiko gyvenime, vykdydamas tėvo pareigas, nors tuo pat metu netinkamai vykdydamas teismo sprendimą dėl mokėjimo lėšų, skirtų vaikui išlaikyti. Šios aplinkybės nesudaro pagrindo teigti, kad nuteistojo T. D. veiksmai yra tokie pavojingi, kad užtrauktų jam baudžiamąją atsakomybę, o byloje nėra duomenų, leidžiančių daryti neabejotiną išvadą, jog tos dalies, kurios pagal teismo sprendimą nuteistasis nesumokėjo vaikui išlaikyti, nebuvo galima užtikrinti civilinėmis teisinėmis priemonėmis arba nuteistasis ėmėsi nesąžiningų veiksmų, kuriais buvo pasunkintos galimybės šias lėšas išieškoti, pačiam nuteistajam aktyviai dalyvaujant vaiko gyvenime, prisidedant prie jo gerovės. Minėta, kreditoriaus teisinės padėties pasunkinimas – tai pagrindinis kriterijus, kuris turi būti nustatytas pripažįstant, kad buvo padarytas vengimo išlaikyti vaiką nusikaltimas. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų ne tik apie tai, kad kreditoriaus teisinė padėtis buvo pasunkinta taip, kad civilinėmis teisinėmis priemonėmis nebūtų galima užtikrinti teismo sprendimo įvykdymo, bet ir pats kreditorius teigia, jog skolininkas savo prievoles yra įvykdęs. Teisėjų kolegija, įvertinusi tai, kas išdėstyta daro išvadą, jog T. D. pagal pareikštą kaltinimą, jog jis, turėdamas pareigą pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2015 m. lapkričio 12 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išlaikyti L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį mokant po 150 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2015 m. lapkričio 9 d.) iki teismo sprendimo priėmimo dienos bei pareigą pagal Klaipėdos rajono apylinkės teismo 2016 m. gruodžio 22 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) išlaikyti dukrą L. D., gim. (duomenys neskelbtini), išlaikymui periodinėmis išmokomis kas mėnesį mokant po 200 Eur nuo ieškinio teismui pateikimo dienos (2015 m. lapkričio 9 d.) iki jos pilnametystės, būdamas darbingas, sveikas, mokėdamas tik dalį visų priteistų lėšų vaikui išlaikyti, vengė šios pareigos visiško įvykdymo, dėl to nuo 2015 m. lapkričio 9 d. iki 2017 m. rugsėjo 26 d. buvo susidaręs 2 500 Eur įsiskolinimas, yra išteisinamas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rajono rūmų 2018 m. vasario 9 d. nuosprendį panaikinti ir priimti naują nuosprendį:

T. D. pagal BK 164 straipsnį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti panaikinti.