- Teismas
- Vilniaus apygardos administracinis teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2021-11-10
- Bylos Nr.
- I3-4025-1047/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 3-61-3-02121-2021-4
- Bylos rūšis
- administracinė byla
- Instancija
- I-a instancija
- Rezultatas
- Skundas (prašymas) patenkintas iš dalies.
- Teisėjai
- Beata Martišienė (pirm.), Tomas Blinstrubis, Gediminas Užubalis
- Pareiškėjas
- AB „Giraitės ginkluotės gamykla“
- Atsakovas
- Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos
- Kategorijos
- 14.4.5Žemės gelmių išteklių naudojimas ir apsauga
- 55.1.3pavadinimo nepavyko patikrinti
Vilniaus apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Tomo Blinstrubio, Beatos Martišienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gedimino Užubalio,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos akcinės bendrovės „Giraitės ginkluotės gamykla“ atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos, dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Aprašomoji dalis
nustatė:
Šalies argumentai
Pareiškėja akcinė bendrovė „Giraitės ginkluotės gamykla“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama iš dalies pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. AS-121 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (b. l. 17–21, 56–60) (toliau – ir Sprendimas) ir panaikinti paskirtą 19 904 Eur ekonominę sankciją (taikant didesnį mokesčio tarifą už valstybės gamtos išteklius) (b. l. 1–5).
Skunde nurodo, kad atsakovas atliko planinį pareiškėjos patikrinimą, po kurio 2021 m. balandžio 2 d. surašė patikrinimo aktą Nr. (7.2)-PA-1000 (b. l. 8–15, 42–49) (toliau – ir Patikrinimo aktas). Patikrinimo metu nustatyta, kad pareiškėja iš gręžinių Nr. 28471 ir Nr. 27862 (toliau – ir Gręžiniai) per 2017 m. I–IV ketvirtį išgavo 7 143 m³, per 2018 m. I–IV ketvirtį išgavo 5 531 m³ ir per 2019 m. I–IV ketvirtį išgavo 5 999 m³ požeminio vandens, neturėdama Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo (toliau – ir ŽGĮ) 12 straipsnio 1 dalyje nurodyto Lietuvos geologijos tarnybos prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos (toliau – ir Tarnyba) išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes.
Pažymi, kad faktiškai išgautą vandens kiekį deklaravo laiku, teisingai pateikdama nustatytos formos deklaracijas, taip pat mokesčius sumokėjo laiku, todėl nesukėlė jokios žalos valstybės biudžetui. Pareiškėja manė, jog yra visi būtini dokumentai, tam kad ji galėtų naudotis Gręžiniais, jokios informacijos dėl papildomų dokumentų iš Departamento ar Tarnybos pareiškėja negavo.
Pažymi, kad pareiškėja, įvertinusi Patikrinimo aktą, laiku pateikė rašytines pastabas (b. l. 22–26, 50–55), informavo Departamentą, jog nebuvo gauti jokie pranešimai dėl būtinų Tarnybos leidimo gavimo. Departamentui buvo pateikti Gręžinių pasai, kuriuose nurodyta, kad jų savininkas yra AB „Kausta“. Patikrinimo akte Departamentas nepateikė duomenų, jog atitinkamų leidimų registre nėra įregistruotų leidimų naudotis Gręžiniais kito juridinio asmens vardu. Pareiškėja pastabose taip pat nurodė, jog Departamento pozicija neatitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) formuojamos praktikos. Departamentas tik dėl formalaus neatitikimo pritaikė griežčiausia sankciją pareiškėjai. Tokia valdžios institucijų praktika yra ydinga ir keistina, taip pat neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ) įtvirtintų principų. Be to, Seime yra įregistruotos įstatymų pataisos, kurios iš esmė keistų teisinį reguliavimą dėl esamų pažeidimų gamtos išteklių panaudojimo srityje. Pareiškėja šiuo atveju neslėpė, apskaitė, deklaravo ir laiku mokėjo pagrįstą mokesčio dydį už gamtos išteklių naudojimą.
Atsiliepimas
Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą su pareiškėjos skundu nesutinka ir prašo teismo pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą (b. l. 30–33).
Nurodo, jog pareiškėja, 2017–2019 m. laikotarpiu vykdydama gėlo požeminio vandens gavybą, neturėdama Tarnybos išduoto leidimo naudoti žemės gelmių išteklius ir ertmes, pažeidė Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymo 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo (toliau – ir MVGIĮ) 5 straipsnio 1 dalies nuostatas bei Leidimų naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius) ir ertmes išdavimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. vasario 11 d. nutarimu Nr. 198 (toliau – ir Taisyklės), 13 punkto reikalavimus. Taigi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį atsiranda teisinis pagrindas taikyti MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje nustatytą didesnį mokesčio tarifą.
Pažymi, jog Departamentas, išanalizavęs pareiškėjos pastabas, nustatė, kad jose nepateikta jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie būtų teisiškai pagrįsti ir svarbūs, tvirtinant patikrinimo rezultatus, o pateikti pastebėjimai negali būti priežastimis netvirtinti Patikrinimo akto. Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo (toliau – ir MAĮ) 132 straipsnio 1 dalies 1 punktu, Departamento Sprendimu buvo patvirtintas Patikrinimo aktas.
Teigia, jog pareiškėjos atveju mokėtinas mokestis apskaičiuotas MVGIĮ 2 priede nustatytą tarifą dauginant iš koeficiento 10. Nors pareiškėja teigė, jog mokesčius už išgautą vandenį mokėjo bei nesiekė jų išvengti, tačiau pažymėtina, kad MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalies normos yra imperatyvios ir nenumato galimybės taikyti mažesnį mokestį nei numatyta. Departamentui nėra suteikta teisė sumažinti pareiškėjai mokestį už be nustatyta tvarka išduoto leidimo išgautus valstybinius gamtos išteklius – požeminį vandenį, o didesnio mokesčio tarifo pritaikymas, apskaičiuojant minėtą mokestį, yra nurodytas MVGIĮ ir nenumato išimčių. Mokesčio tarifas nepriklauso nei nuo asmens, nei nuo kaltės formos, ar tai padaryta tyčia ar dėl neatsargumo, MVGIĮ taip pat neįtvirtina, lengvinančių ar sunkinančių aplinkybių, vadovaujantis kuriomis mokesčio tarifas galėtų būti keičiamas.
Departamentas, priimdamas skundžiamą Sprendimą, pagrįstai rėmėsi Patikrinimo aktu ir jame nurodytais duomenimis, veikė jam teisės aktais suteiktos kompetencijos ribose, neturėjo kitokios pasirinkimo teisės ir privalėjo vykdyti reikalavimus, nurodytus MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalyje.
Motyvuojamoji dalis
Teismas konstatuoja:
Žemesnės instancijos teismas
Byloje kilo ginčas dėl Departamento 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. AS-121 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ (b. l. 17–21, 56–60) dalies, kuria pareiškėjai apskaičiuota ir paskirta 19 904 Eur ekonominė sankcija (taikant didesnį mokesčio tarifą už valstybės gamtos išteklius), teisėtumo ir pagrįstumo.
Iš byloje esančių rašytinių duomenų nustatyta, kad Departamentas 2020 m. lapkričio 24 d. raštu Nr. (7.2)-AD5-20826 informavo pareiškėją, kad Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius be kitų patikrinimų atliks ir mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimą už 2017–2019 m. (b. l. 37–38).
2021 m. kovo 31 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius apskaičiavimo teisingumą patvirtinančių duomenų ir informacijos surinkimo aktą Nr. 28-2021 (b. l. 39–40).
2021 m. balandžio 2 d. Departamento Apskaitos ir mokesčių kontrolės departamento Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės skyrius surašė patikrinimo aktą Nr. (7.2)-PA-1000, kuriame be kita ko nustatė, jog pareiškėja laikotarpiu 2017–2019 vykdė gamtos išteklių gavybą (gėlo požeminio vandens), neturėdama Tarnybos išduoto leidimo naudotis žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė ŽGĮ 11 straipsnio 1 dalies, 12 straipsnio 1 ir 4 dalies, taisyklių 13 punkto reikalavimus, todėl vadovaujantis MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalimi už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą – 19 904 Eur (b. l. 8–15, 42–49).
2021 m. balandžio 30 d. pareiškėja Departamentui pateikė rašytines pastabas dėl Patikrinimo akto (b. l. 22–26, 50–55).
2021 m. gegužės 27 d. Departamentas Sprendimu patvirtino Patikrinimo aktą, kuriuo buvo paskaičiuotas mokestis taikant didesnį mokesčio tarifą – 19 904 Eur, todėl kad pareiškėja požeminio vandenio gavybą vykdė neturėdama Tarnybos leidimo (b. l. 17–21, 56–60).
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymas (ginčo laikotarpiu aktualios teisės akto redakcijos, galiojusios nuo 2016 m. sausio 1 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d. ir nuo 2019 m. sausio 1 d. iki 2019 m. gruodžio 31 d.), nustatantis valstybinių gamtos išteklių, kurie pagal šį įstatymą yra mokesčio objektas, apmokestinimo mokesčiu už valstybinius gamtos išteklius ir ginčų nagrinėjimo tvarką. Šio įstatymo tikslas – ekonominėmis priemonėmis skatinti gamtos išteklių naudotojus taupiai ir efektyviai naudoti valstybinius gamtos išteklius, kompensuoti gamtos išteklių tyrimo ir priemonių jų kiekiui bei kokybei išsaugoti valstybines išlaidas (MVGIĮ 2 straipsnis). Taip pat Lietuvos Respublikos žemės gelmių įstatymas (redakcija, galiojusi nuo 2016 m. rugpjūčio 1 d. iki 2020 m. birželio 30 d.), kurio 12 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad Lietuvos Respublikos žemės gelmių išteklius ir ertmes, išskyrus žemės gelmių šiluminę energiją, tradicinius ir išsklaidytuosius angliavandenilius, gali naudoti juridiniai ir fiziniai asmenys bei šių asmenų grupės, veikiančios pagal jungtinės veiklos sutartis, gavę Tarnybos išduotą leidimą ir sudarę su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį.
MVGIĮ 4 straipsnyje nurodyta kokie valstybiniai gamtos ištekliai yra mokesčio objektas. Mokesčio objektu laikytinos naudingosios iškasenos, nurodytos MVGIĮ 1 priede, išskyrus angliavandenilius ir durpes, naudojamas gydymo įstaigose (MVGIĮ 4 straipsnio 1 punktas); vanduo ir gruntas, nurodyti MVGIĮ 2 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 2 punktas); medžiojamieji gyvūnai, apmokestinami pagal medžioklės plotų kategorijas, nurodytas šio įstatymo 3 priede (MVGIĮ 4 straipsnio 3 punktas). Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius, išskyrus mokestį už medžiojamųjų gyvūnų išteklius, mokėtojai yra fiziniai ir juridiniai asmenys, išgaunantys MVGIĮ apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius, kuriems išgauti reikalingas Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo, kitų teisės aktų nustatyta tvarka išduotas leidimas (MVGIĮ 5 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad vadovaujantis MVGIĮ 7 straipsnio nuostatomis, pareiga apskaičiuoti išgautą gamtos išteklių kiekį ir jį teisingai deklaruoti nustatyta mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėtojui. Mokesčio mokėtojai, pasibaigus mokestiniam laikotarpiui, privalo užpildyti mokesčio už valstybinius gamtos išteklius deklaracijas ir jas pateikti tai teritorinei valstybinei mokesčių inspekcijai, kurios veiklos teritorijoje jie yra arba privalo būti įregistruoti mokesčio mokėtojais, ir sumokėti mokestį už valstybinius gamtos išteklius iki antro kalendorinio mėnesio, einančio po mokestinio laikotarpio, už kurį mokestis mokamas, 15 dienos (MVGIĮ 7 straipsnio 4 dalis). Už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas gamtos išteklių kiekį ir (ar) be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį taikomas didesnis mokesčio tarifas. Jis apskaičiuojamas šio įstatymo 1, 2 ir 3 prieduose nustatytus tarifus dauginant iš koeficiento 10 (MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalis).
Įvertinęs į bylą pateiktus dokumentus, teismas pažymi, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja, neturėdama Tarnybos nustatyta tvarka išduoto leidimo, laikotarpiu nuo 2017 m. I ketvirčio iki 2019 m. IV ketvirčio išgavo 18 673 m³ gėlo požeminio vandens kiekį iš Gręžinių. 2020 m. gruodžio 16 d. Departamentas atliko planinį pareiškėjos patikrinimą ir surašė Patikrinimo aktą, kuriame padaryta išvada, jog pareiškėja vykdė gamtos išteklių gavybą, neturėdama Tarnybos leidimo naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenius) ir ertmes, tuo pažeidė MVGIĮ 6 straipsnio 2 dalį, todėl už be leidimo išgautą gamtos išteklių kiekį skaičiuojamas mokestis taikant didesnį tarifą. Taigi teisės aktų pažeidimas šiuo atžvilgiu nustatytas pagrįstai, dėl jo teismas plačiau nepasisakys.
Teismas, atsižvelgdamas į nustatytas faktines aplinkybes bei cituotą teisinį reglamentavimą, daro išvadą, kad Sprendimą atsakovas priėmė pagrįstai. Kitokio sprendimo priimti Departamentas negalėjo pagal teisės aktų jam suteiktą kompetenciją.
Pareiškėja skunde teigia, kad nei atsakovas, nei Tarnyba neinformavo, kad yra reikalingas Tarnybos išduotas leidimas išgauti požeminį vandenį.
Žemesnės instancijos teismas
Teismas atmeta šiuos pareiškėjos argumentus kaip teisiškai nereikšmingus. Teismas konstatuoja, jog būtent pareiškėja naudoja mokesčiu apmokestinamus valstybinius gamtos išteklius ir yra šio mokesčio mokėtoja, todėl turėjo būti atidi ir rūpestinga ir ji turėjo pareigą nustatyta tvarka gauti leidimą naudoti žemės gelmių išteklius (išskyrus angliavandenilius), deklaruoti ir sumokėti mokesčius. Įstatymuose yra įtvirtinta imperatyvi pareiškėjos pareiga išteklius išgauti tik gavus Tarnybos išduotą leidimą ir sudarius su ja išteklių ar ertmių naudojimo sutartį. Juridinis asmuo turi pareigą vykdyti Lietuvos Respublikoje galiojančius teisės aktus, atitinkamai numatyti bei prisiimti rizikas, jei įstatymų nesilaikys. Įstatymas pareiškėjai nustato pareigą būti atidžiai, rūpintis ir užtikrinti tinkamą požeminio vandens išgavimą, deklaracijų teikimą ir mokesčių sumokėjimą bei turėjimą tam reikalingus leidimus vykdant savo ūkinę veiklą.
Pareiškėja skunde teigia, kad Sprendimu paskirta sankcija yra neadekvati pažeidimo turiniui, ją paskiriant nebuvo atsižvelgta į pareiškėjos paaiškinimus, formalų pažeidimo pobūdį. Pareiškėja skunde prašo iš dalies pakeisti Sprendimą ir panaikinti paskirtą 19 904 Eur ekonominę sankciją.
Pažymėtina, kad MVGIĮ nenumato galimybės Departamentui taikyti mažesnį mokestį už valstybinius gamtos išteklius nei nustatyta, o teismas, įvertinęs faktinių aplinkybių visumą, šį mokestį gali sumažinti, iš esmės remdamasis teisingumo bei protingumo kriterijais (žr., pvz., LVAT 2016 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra ne kartą konstatavęs, kad įstatyme nustatytų institucijų priimtų nutarimų taikyti asmeniui konkrečia sankciją pagrįstumo ir teisėtumo kontrolę užtikrina teismas. Jis, atsižvelgdamas į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes ir vadovaudamasis teisingumo, protingumo kriterijais, turi teisę nuspręsti, kad tokia sankcija asmeniui neturi būti taikoma, jei dėl tam tikrų itin svarbių aplinkybių ji yra akivaizdžiai neproporcinga (neadekvati) padarytam teisės pažeidimui ir dėl to neteisinga (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2008 m. sausio 21 d. nutarimas, 2008 m. rugsėjo 17 d. nutarimas).
Konstitucinis Teismas savo nutarimuose yra pateikęs išsamią ir aiškią proporcingumo principo koncepciją. Pavyzdžiui, 2001 m. spalio 2 d. nutarime Konstitucinis Teismas yra konstatavęs, kad už teisės pažeidimus valstybės nustatomos poveikio priemonės turi būti proporcingos teisės pažeidimui, turi atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi asmens varžyti akivaizdžiai labiau negu reikia šiems tikslams pasiekti. Teisingumo ir teisinės valstybės konstituciniai principai reiškia ir tai, kad tarp siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti, tarp teisės pažeidimų ir už šiuos pažeidimus nustatytų nuobaudų turi būti teisinga pusiausvyra (proporcija). Šie principai neleidžia nustatyti už teisės pažeidimus tokių nuobaudų, kurios būtų akivaizdžiai neproporcingos teisės pažeidimui bei siekiamam tikslui (Konstitucinio Teismo 2000 m. gruodžio 6 d. nutarimas, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-298-556/2016).
Nagrinėjamu atveju teismas nenustatė, kad pareiškėja pažeidimą – išgavo požeminio vandens neturint Tarnybos leidimo – būtų padariusi tyčia ar turėdama tikslą nuslėpti išgautą vandens kiekį. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų sistemingai pažeidinėjusi įstatymus, ar kad jai anksčiau būtų taikytos ekonominės sankcijos už analogiškus pažeidimus. Be to, pareiškėja pripažino padarytą pažeidimą, mokesčius buvo deklaravusi ir sumokėjusi, dėl to ginčo byloje nėra. Tai parodo, kad pareiškėja neturėjo tikslo nuslėpti mokesčio už išgaunamus gamtos išteklius. Pažeidimo pavojingumas šiuo atveju nebuvo didelis, kaip minėta, pareiškėja Valstybinei mokesčių inspekcijai sumokėjo 1 990,4 Eur už laikotarpį nuo 2017 m. I ketv. iki 2019 m. IV ketv., tačiau neturėjo Tarnybos leidimo.
Nurodytos aplinkybės yra reikšmingos sprendžiant dėl pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio 10 kartų padidintu tarifu, kuris savo esme prilygsta sankcijai, sumažinimo. Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju MVGIĮ numatytos ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti yra neproporcingos pareiškėjos padarytam pažeidimui, todėl, vadovaudamasis LVAT praktika, suformuota analogiško pobūdžio bylose, teismas daro išvadą, kad yra pagrindas spręsti dėl apskaičiuoto mokesčio sumos sumažinimo (LVAT 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018, 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016 ir kt.).
LVAT praktikoje pripažįstama, kad tokiose situacijose ekonominės sankcijos sumažinimas, atsižvelgus į teisės pažeidimo pobūdį, jo mastą, atsakomybę lengvinančias bei kitas reikšmingas aplinkybes, atitinka teisingumo, protingumo kriterijus (žr., pvz., LVAT 2016 m. balandžio 12 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-2166-575/2016, 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-3525-575/2016, 2018 m. lapkričio 14 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-1130-556/2018).
Teismas, nagrinėjamu atveju įvertinęs nurodytas aplinkybes, atsižvelgęs į taikomą teisinį reglamentavimą bei teisminę praktiką, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, jog Sprendimu patvirtintas 19 904 Eur mokestis didesniu tarifu yra pernelyg griežta sankcija, o padarytam pažeidimui (leidimo neturėjimas) atlyginti bei MVGIĮ numatytoms ekonominio poveikio priemonės tikslui pasiekti pakanka mokestį dėl požeminio vandens išgavimo neturint Tarnybos leidimo už laikotarpį nuo 2017 m. I ketvirčio iki 2019 m. IV ketvirčio padidinti 1,5 karto. Todėl pareiškėjos ginčijamu Departamento 2021 m. gegužės 27 d. sprendimu Nr. AS-121 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ apskaičiuotas 19 904 Eur mokestis didesniu tarifu mažinamas iki 2 985,6 Eur (1 990,4 x 1,5).
Pažymėtina, kad pareiškėja teigia, jog mokesčius sumokėjo laiku, todėl teismas išaiškina, kad Sprendimu yra apskaičiuotas mokestis už valstybinius gamtos išteklius padidintu tarifu neatsižvelgiant į įprastu tarifu sumokėtas sumas. Vykdant Sprendimą, pareiškėjos sumokėta mokesčio dalimi turi būti sumažinama didesniu tarifu apskaičiuota mokesčio suma, t. y. sumokėta mokesčio suma galės būti įskaitoma ar grąžinama Mokesčių administravimo įstatymo 87 straipsnyje nustatyta tvarka. Pareiškėjai apskaičiuoto mokesčio už valstybinius gamtos išteklius mokėjimo tvarka nėra šios administracinės bylos nagrinėjimo dalykas, todėl plačiau dėl to nepasisakytina. Tokia praktika vertinant jau sumokėtus mokesčius už valstybinius gamtos išteklius yra suformuota ir LVAT (žr. LVAT 2020 m. balandžio 20 d. nutartis administracinėje byloje Nr. Nr. eA-543-492/2020).
Teismas mažina paskirtą mokėti sumą, nes atsižvelgia ir į tai, kad 2020 m. spalio 14 d. teisės aktų registre yra Lietuvos Respublikos Vyriausybės užregistruotas įstatymo projektas Nr. 20-13835 „Dėl Lietuvos Respublikos mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo“, kuris numato, kad asmeniui už nedeklaruotą ar deklaruotą mažesnį negu išgautas požeminio vandens kiekį ir (ar) be leidimo išgautą požeminio vandens (išskyrus mineralinį vandenį) kiekį būtų taikomas 2 kartus didesnis mokesčio tarifas vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio mokesčio tarifo. Taip pat 2021 m. kovo 16 d. yra registruotas iš esmės analogiškas Seimo narių grupės parengtas Mokesčio už valstybinius gamtos išteklius įstatymo Nr. I-1163 6 straipsnio pakeitimo įstatymo projektas, registracijos Nr. XIVP-145(2), kuris 2 kartus didesnį tarifą vietoj šiuo metu taikomo 10 kartų didesnio tarifo, numato taikyti būtent požeminio vandens naudojimo pažeidimams.
Taip pat teismas atsižvelgia į šioje byloje reikšmingas aplinkybes, kad pareiškėja 2017–2019 m. laikotarpiu nebuvo gavusi Tarnybos leidimo, tačiau mokestį visais atvejais sumokėjo. Ši aplinkybė byloje lemia, kad pareiškėjai sankcija yra minimali (žr. pavyzdžiui, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2021 m. rugpjūčio 23 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2601-1047/2021).
Analogiškai sprendžiamos ir kitos bylos Vilniaus apygardos administraciniame teisme (pavyzdžiui, 2021 m. liepos 1 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas administracinėje byloje Nr. eI3-2710-595/2021, 2021 m. birželio 28 d. Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimas Nr. eI3-2770-331/2021 ir kt.) ir LVAT (LVAT 2021 m. birželio 16 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-1033-822/2021, 2021 m. balandžio 21 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eA-808-822/2021 ir kt.)
Dėl išdėstytų aplinkybių Departamento 2021 m. gegužės 27 d. sprendimo Nr. AS-121 „Dėl patikrinimo akto patvirtinimo“ dalis, kuria pareiškėjai patvirtintas mokestis padidintu tarifu yra 19 904 Eur, keistinas, mokestį už 2017–2019 m. sumažinant iki 2 985,6 Eur
Teismui nusprendus keisti Sprendimą ir sumažinus mokesčio sumą nuo 19 904 Eur iki 2 985,6 Eur konstatuotina, jog pareiškėjos skundas tenkinamas iš dalies (ABTĮ 88 straipsnio 2 punktas).
Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teismo nuomone, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl jų teismas nenagrinės. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) ir LVAT praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas Helle prieš Suomiją; 2011 m. lapkričio 14 d. LVAT administracinė byla Nr. A261-3555/2011).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 ir 2 punktais, 132 straipsniu, teismas
nusprendžia:
Pareiškėjos akcinės bendrovės „Giraitės ginkluotės gamyba“ skundą tenkinti iš dalies.
Pakeisti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2021 m. gegužės 27 d. sprendimą Nr. AS-121 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ patvirtintą 19 904 Eur didesnį mokesčio tarifą sumažinant iki 2 985,6 Eur (dviejų tūkstančių devynių šimtų aštuoniasdešimt penkių eurų ir 60 euro centų).
Likusią pareiškėjos akcinės bendrovės „Giraitės ginkluotės gamyba“ skundo dalį atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per trisdešimt kalendorinių dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus apygardos administracinį teismą.