Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės, Vitalijos Norkūnaitės, Nidos Vigelienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Donato Petrausko, nuteistojo M. D. ir nukentėjusiojo J. O. atstovo advokato Manto Radžiūno apeliacinius skundus dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2020 m. kovo 18 d. nuosprendžio, kuriuo M. D. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 138 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirta laisvės apribojimo bausmė 1 metams, įpareigojant per 5 mėnesius nuo bausmės vykdymo pradžios neatlygintinai išdirbti 50 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais, nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis. Vadovaujantis BK 68² straipsniu, M. D. atimta teisė dirbti apsaugininku ir (ar) apsaugos darbuotoju 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos. Vilniaus teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas ir priteista iš AAS „(duomenys neskelbtini)“169,40 eurų turtinės žalos atlyginimo. J. O. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir jam priteista 23,30 eurų turtinės žalos iš AAS „(duomenys neskelbtini)“, 3650 eurų neturtinės žalos iš UAB „(duomenys neskelbtini)“, 5 proc. dydžio metinės palūkanos nuo nuosprendžio įsiteisėjimo atitinkamai iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ iki visiško turtinės žalos atlyginimo ir iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ iki visiško neturtinės žalos atlyginimo, ir iš M. D. 1940 eurų advokato paslaugoms apmokėti.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimų į juos argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir faktinių bylos aplinkybių vertinimas

UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Donato Petrausko ir nuteistojo M. D. apeliaciniai skundai atmetami, nukentėjusiojo J. O. atstovo advokato Manto Radžiūno apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies

7. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Šia nuostata ne tik apibrėžiamos bylos apeliacinio nagrinėjimo ribos, bet ir nustatoma teismo pareiga patikrinti bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Nagrinėjamu atveju yra ginčijama M. D. kaltė, keliami klausimai, susiję BK 30 straipsnio bei Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatų taikymu, su civilinių atsakovų atsakomybe bei civiliniais ieškiniais. Taigi nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui yra suteikti plačiausi įgaliojimai patikrinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Dėl civilinio atsakovo teisės paduoti apeliacinį skundą

8. BPK 312 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Pažymėtina, kad nors civilinio ieškinio išsprendimas tiesiogiai priklauso nuo teismo nustatytų faktinių aplinkybių, iš jų ir nuo to, kas pripažintas kaltu dėl nusikalstamos veikos ir ja padarytos žalos, tačiau BPK 312 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad civilinis ieškovas, civilinis atsakovas ir jų atstovai turi teisę paduoti apeliacinius skundus dėl nuosprendžio dalies, kuri yra susijusi su civiliniu ieškiniu. Tuo tarpu iš civilinio atsakovo apeliacinio skundo matyti, kad jame keliamas klausimas ne tik dėl civilinio ieškinio, bet iš esmės yra ginčijami pirmosios instancijos nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais grindžiama nuteistojo kaltė ir nurodoma, kad visas rizikas, dėl kurių J. O. pateko į ligoninę ir jam buvo uždėti antrankiai, prisiėmė pats. Atitinkamai teisėjų kolegija šią civilinio atsakovo atstovo skundo dalį palieka nenagrinėtą, nenukrypdama nuo formuojamos kasacinio teismo praktikos (pavyzdžiui, kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-72-1073/2019, 2K-7-66-648/2018). Tuo pačiu pažymėtina, kad į iš esmės analogiškus argumentus dėl kaltės ir nukentėjusiojo veiksmų pateikė ir nuteistasis M. D., todėl šie argumentai apeliacinės instancijos teismo yra detaliai analizuojami ir vertinami.

9. Teisėjų kolegija, nagrinėdama baudžiamąją bylą apeliacine tvarka, atliko dalinį įrodymų tyrimą:

9.1. Buvo apklausta specialistė R. G., kuri parodė, kad plyšus kryžminiam raiščiui skausmas pirmąsias 3 paras paprastai būna pakankamai stiprus, bet priklauso nuo individualių savybių. Pasak specialistės, plyšus raiščiui, asmuo judėti gali, žingsniai gali būti apsunkinti. Ji parodė, kad trauma atsirado iki kreipiantis pas gydytojus spalio 18 d. Nurodė, kad kalbama apie kryžminio raiščio plyšimą ir magnetinio rezonanso tyrimo aprašyme yra nurodoma, kad padidėjęs skysčio kiekis, buvo senovito požymiai, kas rodo traumos šviežumą. Senovitas – susikaupęs skystis, tai rodo daugiau apie ūmią traumą, o ne apie lėtinį procesą. Paaiškino, kad skystis sąnaryje atsiranda dėl audinių sužalojimo. Kietu buku daiktu yra laikomas ir paviršius. Įvykus traumai, skystis pradeda kauptis praėjus tam tikram laikotarpiui, bet jau yra matomas, nes atsiranda tinimas. Specialistė parodė, kad degeneraciniai menisko pakitimai įtakos raiščio trūkiui neturi. Paaiškino, kad traumai įtakos turi išorinis poveikis. Nurodė, kad gruodžio mėnesį atliktame magnetinio rezonanso tyrime matosi besirezorbavimas, kas rodo jau anksčiau įvykusį procesą, o ne prieš kelias dienas. Paaiškino, kad spalio mėnesį atliktame magnetinio rezonanso tyrime besirezorbavimo nefiksuota, nes jo nebuvo. Specialistė paaiškino, kad maksimaliai dviejų parų laikotarpiu išryškėja išoriniai traumos požymiai, kad valandos bėgyje po traumos nebūtinai požymiai bus matomi. Specialistė paaiškino, kad tyrimo metu apžiūrėjo kelį, jį čiuopė, kelis buvo patinęs.

9.2. Apklaustas specialistas J. M. P. parodė, kad magnetinio rezonanso tomografijoje matyti lateralinių krumplių besirezorbuojanti kontuzija. Jis paaiškino, kad tai reiškia, jog tos sritys buvo sumuštos. Šiuo atveju galima įtarti, kad buvo poveikis iš šono lateralinei pusei šlaunikaulio blauzdikaulio krumplei. Paaiškino, kad traumos mechanizmas – galimai kontaktas iš šono, t. y. dešinio kelio išorinis paviršius kontaktavo su kitu paviršiumi. Jis paaiškino, kad nustatyti sužalojimai nėra sena trauma.

9.3. Apklaustas J. O. parodė, kad ligoninėje nevartojo necenzūrinių žodžių, kad prie jo priėjo apsaugos darbuotojai – vyresnis buvo dešiniau, o M. D. buvo kairiau, kuris su petimi trenkė jam į petį. Po to jis imitavo, kad filmuoja telefonu ir išgirdo „guldom“. M. D. paėmė jį už krūtinės, trenkė su koja į kelį ir jį vertė, o vyresnis darbuotojas padėjo uždėti antrankius. Po to jį nuvedė pas gydytoją ir nuėmė antrankius. Susiuvus ranką gydytojas liepė stotis, tačiau jis negalėjo, nes skaudėjo dešinį kelį, tai pasakė gydytojui. Jam liepė nusimauti kelnes, pamatavo kelį ir pasakė, kad abu keliai vienodi, teigė neatsimenantis, ar gydytojas jo kelį lietė. Gydytojas pasakė, kad jis toks atėjo, kad trauma yra sena. Apsaugos darbuotojai jį išvedė į koridorių, o vyresnis apsaugos darbuotojas atvežė vežimėlį ir jį nuvežė iki automobilio. Parodė, kad žino, jog buvo iškviesta policija, o po to ji buvo atšaukta, bet jis policijos nematė, tik girdėjo apie tai.

9.4. Teismas taip pat kreipėsi į Vilniaus teritorinę ligonių kasą, UAB „(duomenys neskelbtini) ", VšĮ „(duomenys neskelbtini) ", VšĮ „(duomenys neskelbtini) ", VšĮ „Respublikinė Vilniaus universitetinė ligoninė", VšĮ „(duomenys neskelbtini) ", UAB „(duomenys neskelbtini) ", siekiant gauti asmens sveikatos istorijoje esančius medicininius duomenis, susijusius su J. O. sveikatos būkle iki nagrinėjamo įvykio, įvykio metu ir po jo. Iš minėtų įstaigų buvo gauti atsakymai ir medicininiai J. O. dokumentai, kurie yra vertinami, nagrinėjant bylą pagal pateiktus apeliacinius skundus.

Dėl faktinių aplinkybių, susijusių su priekinio kryžminio raiščio sužalojimu (trūkiu)

10. Teisėjų kolegija pirmiausia pažymi, kad tiesioginiai aptariamo įvykio įrodymai yra nukentėjusiojo, nuteistojo bei liudytojo A. V. parodymai, kurie dėl kai kurių aplinkybių, įskaitant smūgio į koją sudavimo faktą, nesutampa. Apkaltinamasis nuosprendis turi būti grindžiamas ne prielaidomis, o patikimais įrodymais, kurie turi būti neprieštaringi, nuoseklūs, tarpusavyje susiję ir iš jų analizės turi logiškai išplaukti kaltinamojo kaltę bei kitas svarbias aplinkybes patvirtinančios išvados, o kaltinimui prieštaraujantys duomenys turi būti paneigti. Įrodymų patikimumas – tai vertinimo metu nustatoma savybė, reiškianti, kad duomenys atitinka tikrovę. Ar įrodymai yra patikimi, nustatoma išanalizavus jų gavimo tvarką, patikrinus BPK nustatytais veiksmais ir palyginus su kitais byloje esančiais įrodymais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-590/2007, 2K-439/2011, 2K-26-689/2018). Kai iš skirtingų byloje pateiktų duomenų gaunama prieštaringa informacija, teismas turi šį prieštaravimą išspręsti ir atsakyti į klausimą, kuriais duomenimis vadovautis, o kuriuos atmesti (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-87-719/2019). Atitinkamai minėtų asmenų parodymai yra vertinami lyginant juos tiek tarpusavyje, tiek kitų įrodymų kontekste.

11. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nuteistasis kategoriškai neigia spyręs nukentėjusiajam į dešinį kelį, sprendžia, kad yra tikslinga tiksliai nustatyti, kada J. O. pateikė versiją, kad M. D. į dešinį kelį jam spyrė (smūgiavo), ir ar jis buvo nuoseklus kalbėdamas apie smūgį. Atitinkamai reikia vertinti nukentėjusiojo parodymus chronologine tvarka. Įvertinus J. O. teiktus paaiškinimus gydytojams bei parodymus ikiteisminio tyrimo pareigūnams ir teismui, nustatyta, kad jis nuosekliai teigė, jog būtent M. D. sudavė smūgį į jo dešinį kelį: 1) iš 2018 m. spalio 17 d. (kitą dieną po įvykio) įrašo J. O. asmens sveikatos istorijoje matyti, kad jis gydytojai nurodė, kad ligoninėje apsaugos darbuotojas pastūmė, sutrenkė (sudavė) per dešinę koją. Tą pačią dieną apžiūrimas gydytojo chirurgo nurodė, kad konflikto su apsaugos darbuotojais metu sužeista dešinė koja, kad koja pakrypo per dešinio kelio sąnarį; 2) 2018 m. spalio 18 d. medicinos dokumentų išraše/siuntime nurodyta, kad pacientas atvyko dėl galimos dešinio kelio patologijos, J. O. traumatologui-ortopedui nurodė, kad jį sužalojo apsaugos darbuotojas; 3) 2018 m. spalio 23 d. J. O. specialistei R. G. nurodė, kad vienas iš dviejų apsaugos darbuotojų jį grubiai nugriovė ant žemės; 4) 2018 m. spalio 29 d. skunde nurodyta, kad M. D. koja smūgiavo į dešinį kelį bei grubiai nukentėjusįjį nugriovė; 5) 2018 m. lapkričio 9 d. protokole-pareiškime nurodyta, kad J. O. užpuolė apsaugos darbuotojas, kuris koja smūgiavo į dešinį kelį bei grubiai nugriovė ant žemės; 6) 2018 m. lapkričio 9 d. apklausiamas J. O. parodė, kad jaunesnis apsaugos darbuotojas kojos mostu smūgiavo į dešinį kelį ir grubiai pargriovė ant grindų; 7) 2019 m. liepos 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu J. O. paaiškino, kad M. D. dešiniąja koja sudavė smūgį į dešinį kelį, po ko griovė ant grindų; 8) apklausiamas pirmosios instancijos teisme jis nuosekliai teigė, kad M. D. smūgiavo į dešinį kelį su kerziniais batais, vertė per save ir paguldė; 9) apklausiamas apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu parodė, kad M. D. trenkė su koja į kelį ir jį vertė. Taigi nukentėjusysis tiek gydytojams iš karto po įvykio, tiek ikiteisminio tyrimo pareigūnams, tiek teismui nuosekliai teigė, kad M. D. smūgiavo į jo dešinį kelį. Pastebėtina ir tai, kad dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo nukentėjusysis kreipėsi tik 2018 m. spalio 29 d., tačiau iki tol jis gydytojams iš karto po įvykio teigė, kad apsaugos darbuotojas sužalojo jo dešinį kelį. Šiuos jo parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys: 1) specialistė R. G. paaiškino, kad kontakto metu turėjo būti pasislinkimas blauzdos su šlaunimi, kad smūgis galėjo būti į dešinį arba kairį šoną, teigė, kad tam, jog raištis plyštų, turi būti smūgiuojama iš šono. Ji parodė, kad kelio nestabilumas yra vienas iš požymių. Teigė, kad tiek smūgiavimu, tiek paviršiumi galima sukelti sužalojimą. Ji parodė, kad patinimas galimas iki dviejų savaičių, kad turi būti nestabilumas, kad toks raiščių plyšimas galimas imtynių metu; 2) iš byloje esančių vaizdo įrašų matyti, kad M. D. įvykio dieną avėjo kareiviško tipo batus, ir A. V. parodė, kad M. D. galimai avėjo kareiviškus batus. Pastebėtina, kad ir J. O. pažymėjo, jog skausmą pajuto būtent po smūgio į koją. Taigi, įvertinus aukščiau aptartus duomenis ir tai, kad kelio kryžminių raiščių sužalojimui (trūkiui) yra būtinas kontaktas, kontaktuojant buku daiktu į kelį iš šono, teisėjų kolegija laiko įrodyta, kad M. D. smūgiavo koja į dešinį nukentėjusiojo kelį.

12. Nors apeliaciniuose skunduose bandoma įrodyti, kad priekinio kryžminio raiščio sužalojimas (trūkis) atsirado ne 2018 m. spalio 16 d., tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, kad minėtas sužalojimas atsirado būtent nurodytu laiku, pagrindžia vientisa ir logiška byloje esančių įrodymų grandinė: 1) iš 2018 m. spalio 17 d. įrašo J. O. asmens sveikatos istorijos matyti, kad dešinis kelis patinęs, skausmingas; 2) iš 2018 m. spalio 17 d. įrašo J. O. asmens sveikatos istorijos matyti, kad gydytoja nustatė dešinio kelio nestabilumo požymius; 3) iš 2018 m. spalio 18 d. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad pacientas atvyko dėl galimos dešinio kelio patologijos, nustatyta, kad kelis saikingai patinęs, judesiai riboti, kelio priekinių kryžminių raiščių nestabilumas; 4) iš 2018 m. spalio 23 d. specialisto išvados matyti, kad dešinysis kelias nežymiai patinęs, kad J. O. padarytas dešinio kelio sumušimas, pasireiškęs minkštųjų audinių patinimu ir priekinio kryžminio raiščio sužalojimu (trūkiu), kad sužalojimas padarytas prieš kreipiantis medicinos pagalbos (apeliacinės instancijos teisme specialistė parodė, kad „prieš kreipiantis medicinos pagalbos“ reiškia, jog sužalojimas atsirado iki spalio 18 d.); 5) iš 2018 m. spalio 29 d. skundo matyti, kad po aptariamo įvykio jis jėga buvo pakeltas nuo žemės, kadangi dėl juntamo skausmo pats negalėjo pakilti; 6) iš 2018 m. lapkričio 19 d. J. O. apklausos protokolo matyti, kad jis patyrė dešinio kelio fizinį skausmą, rėkė iš skausmo, po to abu apsaugos darbuotojai jį pakėlė ir nuvedė pas gydytoją; 7) 2019 m. liepos 23 d. parodymų patikrinimo vietoje metu J. O. paaiškino, kad M. D. koja užkabino nukentėjusiojo dešinį kelią (iš išorės), dėl ko koja pakrypo; 8) pirmosios instancijos teisme nukentėjusysis parodė, kad aptariamo įvykio metu jis pradėjo rėkti dėl kelio, dėl ko jis buvo pakeltas kaip kregždė ir nutemptas pas gydytoją, parodė, kad gydytojas apžiūrėjo jo koją; 9) iš 2019 m. spalio 30 d. A. V. parodymų matyti, kad pakėlus asmenį nuo žemės, jis pradėjo sakyti, kad skauda koją, gydytojui asmuo pasakė, kad jam skauda koją, kai buvo vedamas pakėlus nuo grindų, asmuo minėjo, kad kažką skauda; 10) iš V. M. 2018 m. gruodžio 12 d. parodymų matyti, kad, baigus siūti ranką ir asmeniui bandant atsistoti, asmuo parodė, kad skauda koją; 11) iš V. M. 2018 m. gruodžio 21 d. parodymų matyti, kad pacientas, suteikus jam medicininę pagalbą, pasiskundė kojos kelio skausmu, gydytojas pastebėjo, kad kelis yra nestabilus, tai gali būti būdinga nutrūkusiems ar plyšusiems raiščiams; 12) iš J. O., A. V., T. A. ir A. G. parodymų matyti, kad nukentėjusysis po gydytojo apžiūros vežimėliu buvo nuvežtas iki automobilio, o A. V. padėjo jam įsėsti į automobilį; 13) kad medikams atvežus nukentėjusįjį, iki ligoninės J. O. nuėjo pats, patvirtina I. Č. teisiamojo posėdžio metu duoti parodymai; aplinkybę, kad stovėjo prie kazino ir iki greitosios medicinos pagalbos automobilio priėjo pats, patvirtino ir V. B.; tai, kad iki gydytojo apžiūros J. O. vaikščiojo pats, nurodė ir M. D.; 14) iš 2019 m. kovo 1 d. specialisto išvados matyti, kad pirmą kartą dėl dešinės kojos kelio traumos J. O. į gydytojus kreipėsi 2018 m. spalio 17 d., atitinkamai tai vienintelis kartas, kai tokia trauma buvo nustatyta; 15) iš M. D. teisiamojo posėdžio metu duotų parodymų matyti, kad pas gydytoją asmuo pasiskundė kelio skausmu; 16) iš greitosios medicinos pagalbos kortelės matyti, kad iki greitosios pagalbos automobilio J. O. atėjo pats, kad vežant į ligoninę jo padėtis buvo sėdima, fiksuota. Taigi tai rodo, kad iki įvykio ligoninėje jis pats ėjo, o tai, kad buvo vežamas į ligoninę fiksuotoje sėdimoje padėtyje, jokiais būdais nereiškia, kad jis pats negalėjo paeiti; 17) specialistė R. G. apklausiama apeliacinės instancijos teisme paaiškino, kad antrosios magnetinio rezonanso tomografijos metu (2018 m. gruodžio 5 d.) buvo fiksuota besirezorbavimas, kas rodo, anksčiau įvykusį procesą, tuo tarpu praėjus savaitei po įvykio (2018 m. spalio 23 d.) atlikto magnetinio rezonanso tomografijos metu besirezorbavimo nebuvo matyti, o tai tik pagrindžia aplinkybę, kad sužalojimas padarytas nurodytu laiku. Specialistė paaiškino, kad buvo fiksuotas skystis sąnaryje, kas rodo ūmią traumą, o ne procesą. Nors gydytojas V. M. iš karto po įvykio apžiūrėjęs koją teigė, kad trauma yra sena, kad liečiant skausmingumo nebuvo, kad kelis nebuvo patinęs, paraudęs, tačiau taip pat nurodė, jog pastebėjo nestabilumą, kas būdinga plyšusiems raiščiams, tačiau nurodė, kad tai nereiškia, kad trauma yra sena. Visgi medicininiuose dokumentuose nebuvo fiksuota, kad asmuo skundžiasi kojos skausmu, atitinkamai nebuvo fiksuotas ir nestabilumas. Tuo pačiu pažymėtina, kad nuosprendyje padaryta išvada, jog gydytojas galimai turėjo itin ribotą laiką apžiūrėti nukentėjusįjį, yra prielaidinio pobūdžio, kadangi pats V. M. parodė, kad pacientui yra skiriama laiko tiek, kiek reikia. Nagrinėjamu atveju J. O. buvo pristatytas dėl sužalotos rankos, ne dėl kojos, todėl gydytojas neturėjo pareigos teikti kitų sveikatos priežiūros paslaugų, nenustatęs tam pagrindo (nesant pavojaus asmens sveikatai ir gyvybei). Visgi tai nedaro nuosprendžio neteisėtu ar nepagrįstu. Tuo tarpu specialistė R. G. pažymėjo, kad išoriniai traumos požymiai išryškėja kelių parų laikotarpiu, kad iš karto po traumos jų gali ir neatsirasti. Specialistė pažymėjo ir tai, kad požymių išryšėjimas priklauso ir nuo individualių organizmo savybių. Tuo pačiu pažymėtina, kad apsaugos darbuotojai ar vienas iš jų (J. O. sako, kad klausė M. D., M. D. sako, kad klausė A. V.) klausė gydytojo, ar kelio trauma galėjo būti sena. Taigi ši aplinkybė taip pat patvirtina, kad, atvedus nukentėjusįjį pas gydytoją ir šiam pasiskundus kojos skausmu, apsaugos darbuotojams kilo klausimų, ar koja buvo sužalota dėl jų veiksmų, ar tai gali būti sena trauma. Taigi teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytų objektyvių įrodymų visetą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad specialisto išvadoje nustatyti sužalojimai nukentėjusiajam J. O. atsirado būtent byloje nustatytu laiku ir būdu.

15. Toliau teisėjų kolegija atskirai pasisako dėl liudytojo A. V. parodymų. Pastebėtina, kad A. V. viso proceso metu dėl kai kurių aplinkybių nebuvo nuoseklus. Nors A. V. teigė, kad nukentėjusysis pas gydytoją sakė, jog su ta koja jam dažnai būna problemos, tačiau M. D. teigė, jog gydytojui pasakius, kad trauma yra sena, nukentėjusysis teigė, kad taip negali būti. Be to, A. V., viena vertus, teigė, jog antrankius dėjo jis, vėliau teigė, jog juos uždėjo abu. Apklausiamas pirmą kartą ikiteisminio tyrimo metu jis parodė, kad antrankius asmeniui nuėmė iki gydytojo apžiūros, tuo tarpu neginčytinai nustatyta, kad antrankiai buvo nuimti tik J. O. nuvedus pas gydytoją, be to, tai vėliau tvirtino ir A. V.. Taip pat jo parodymai fiksuojant momentą, kada J. O. pasiskundė dėl kelio skausmo nebuvo nuoseklūs: vieną kartą teigė, kad asmuo kelio skausmu pasiskundė tik po gydytojo apžiūros, kitą kartą teigė, jog pasiskundė po to, kai buvo paguldytas ir surakintas antrankiais. Teisėjų kolegija šio liudytojo parodymus, išskyrus tiek, kiek juos patvirtina kiti bylos duomenys, vertina kritiškai ir itin atidžiai kitų duomenų kontekste, laiko tai siekiu padėti M. D. kaip buvusiam bendradarbiui išvengti baudžiamosios atsakomybės, be kita ko, įvertinus ir tai, jog jo darbdavys UAB „(duomenys neskelbtini)" yra civilinis atsakovas šioje baudžiamojoje byloje. Taigi minėtas asmuo nors ir netiesiogiai, tačiau yra suinteresuotas bylos baigtimi.

16. Vertinant nukentėjusiojo parodymų patikimumą, pastebėtina, kad nukentėjusysis teigė tiek skunde, tiek apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme, kad greitosios medicinos pagalbos vairuotojas nurodė, kad su juo bus pasikalbėta, po ko prie jo priėjo du apsaugos darbuotojai, o M. D. petimi (krūtine) trinktelėjo į petį. Jis taip pat nuosekliai teigė, kad konflikto su greitosios medicinos pagalbos vairuotoju nebuvo, kad jis ligoninėje nebuvo agresyvus ir nevartojo necenzūrinių žodžių. Visgi šioje dalyje nukentėjusiojo parodymų pripažinti patikimais negalima, nes juos paneigia kiti objektyvūs bylos duomenys: 1) I. Č. parodė, kad, vežant asmenį į ligoninę, jis ėmė elgtis agresyviai, konfliktavo su vairuotoju, buvo nepatenkintas, nes buvo atsisakyta kartu paimti jo draugą, pristačius asmenį, ji kalbėjosi su M. D. ir tuo metu jį iškvietė kitas apsaugos darbuotojas dėl pristatyto asmens, kuris konfliktavo su kitais pacientais; 2) V. B. parodė, kad, vežant asmenį į ligoninę, jis ėmė elgtis agresyviai, buvo nepatenkintas, nes buvo atsisakyta kartu paimti jo draugą, po to jam I. Č. pasakė, kad pristatytas asmuo ėmė konfliktuoti; 3) V. M. parodė, kad, būnant kabinete girdėjo, kaip kažkas koridoriuje rėkauja, vartoja necenzūrinius žodžius, praėjus kelioms sekundėms apsaugos darbuotojų buvo įvestas pacientas, kuris skundėsi dešinės rankos skausmu, paaiškino, kad kabinete vyko konfliktas tarp paciento ir jaunesnio apsaugos darbuotojo; 4) iš BIRT ataskaitų žiūryklės matyti, kad buvo skambinta policijai dėl to, jog yra sulaikytas asmuo, kuris kabinėjosi prie kitų pacientų, triukšmavo; 5) iš paciento būklės pirminio vertinimo protokolo matyti, kad J. O. buvo agresyvus; 6) iš paciento, patyrusio traumą, apžiūros lapo matyti, kad pacientas buvo atvestas apsaugos darbuotojų, elgėsi agresyviai, bendravo priekabiai; 7) iš paciento slaugos istorijos matyti, kad pacientas agresyvus, buvo atlydėtas apsaugas su antrankiais, keikiasi; 8) iš M. D. ir A. V. 2018 m. spalio 18 d. tarnybinių pranešimų matyti, kad atvežtas asmuo buvo agresyvus, kabinėjosi prie žmonių, triukšmavo, dėl ko jam buvo uždėti antrankiai; 9) iš M. D. ir A. V. parodymų matyti, kad asmuo buvo agresyvus, vartojo necenzūrinius žodžius, šūkavo; 10) iš paties J. O. bei kartu buvusio jo draugo A. G. parodymų taip pat matyti, kad greitosios medicinos pagalbos vairuotojas atsisakė kartu paimti A. G.. Taigi išdėstytų aplinkybių visuma patvirtina, kad J. O. konfliktavo su vairuotoju greitosios medicinos pagalbos automobilyje dėl to, kad buvo atsisakyta paimti kartu jo draugą, taip pat tai, kad ligoninėje jis buvo agresyvus, keikėsi, dėl ko prie jo priėjo apsaugos darbuotojai, taip pat ir tai, kad jis konfliktavo su M. D..

17. Pasisakant dėl M. D. parodymų patikimumo, pirmiausia sutiktina su apelianto teiginiu, kad įtariamasis ir kaltinamasis turi teisę, bet ne pareigą duoti parodymus. Atitinkamai M. D. parodymai negali būti suabsoliutinami nei dėl jį kaltinančių, nei dėl jį teisinančių aplinkybių. Jie turi būti vertinami kartu su kitais byloje esančiais duomenimis ir jais vadovautis galima tiek, kiek juos pagrindžia kiti objektyvūs duomenys. Sutiktina, kad vien jo parodymų nenuoseklumas ir prieštaringumas negali būti pagrindas priimti apkaltinamąjį nuosprendį, tačiau pirmosios instancijos teismas asmens kaltę grindė ne išimtinai nuteistojo ar nukentėjusiojo parodymais, tačiau visų surinktų, ištirtų ir įvertintų įrodymų visuma.

18. Be to, nors nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde teigia, kad nuteistasis yra atsakingas ir dėl nukentėjusiojo dešinės rankos riešo didesnio sužalojimo, tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad: 1) M. D. nebuvo kaltinamas ir atitinkamai nuteistas dėl rankos sužalojimo, 2) tokie apelianto teiginiai yra prielaidinio pobūdžio ir visiškai nepagrįsti objektyviais bylos duomenimis. Atitinkamai, teisėjų kolegija neturi pagrindo plačiau šiuo aspektu pasisakyti.

19. Apibendrinus išdėstytą, pažymėtina ir tai, kad proceso dalyviui nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar pagrindžiančiomis esminį baudžiamojo proceso normų pažeidimą (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-218/2009, 2K-7-130-699/2015, 2K-173-976/2016). Be to, visi kylantys klausimai, ar tinkamai įvertinti įrodymai ir teisingai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai yra išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme.

Dėl kaltės formos ir rūšies

20. Pastebėtina, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytas nusikaltimas gali būti padaromas tik tyčia. Pirmosios instancijos teismas nenustatė nei kaltės formos, nei kaltės rūšies M. D. veiksmuose. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tai ne tik tikslinga, bet ir būtina nustatyti.

21. BK 15 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad tyčia gali būti tiesioginė arba netiesioginė. Teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad M. D. veikė tiesiogine tyčia. Jis ir pats parodė, kad nesiekė sutrikdyti asmens sveikatos. Visgi smūgis koja asmeniui, nepaisant to, kur būtų taikoma ir ko tuo spyriu buvo siekiama, negali būti laikomas neatsargiu, kadangi pats veiksmas yra tyčinis. BK 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad nusikaltimas ar baudžiamasis nusižengimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veikimo ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai, ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Esant netiesioginei tyčiai, kaltininkas suvokia pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, taip pat tai, kad jo veikos pavojingi padariniai yra labai tikėtini ar net neišvengiami, ir, nors tokių padarinių nesiekia bei jų nenori, neatsisako ir nekeičia savo pavojingo elgesio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-193-895/2016). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad M. D. siekė sutrikdyti asmens sveikatą, juo labiau sukelti jam kryžminio raiščio trūkį. Be to, nėra pagrindo išvadai, kad M. D. siekė suduoti smūgį į kelį, tačiau pataikė būtent į jį, dėl ko buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas. Taigi darytina neabejotina išvada, kad M. D., būdamas apmokytas apsaugos darbuotojas, suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį (smūgiavimą koją į nukentėjusiojo koją ir griovimą ant grindų), numatė, kad dėl jo veikimo (smūgio sudavimo koja ir asmens griovimo ant grindų) gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai (sveikatos sutrikdymas), ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti.

Dėl Lietuvos Respublikos asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatų ir BK 30 straipsnio taikymo

22. M. D. apeliaciniame skunde teigia, kad buvo netinkamai pritaikytas BK 30 straipsnis. Pastebėtina, kad daugiau argumentų nenurodyta, be to, ir pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepasisakė dėl BK 30 straipsnio taikymo, nors, teisėjų kolegijos vertinimu, tokią pareigą turėjo, atsižvelgiant į tai, kad sveikatos sutrikdymas buvo padarytas vykdant darbines funkcijas. Atitinkamai teisėjų kolegija vertina, ar yra pagrindas taikyti BK 30 straipsnio nuostatas šioje byloje.

23. BK 30 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad asmuo pagal BK neatsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų, to paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo pagal BK atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis BK 59 straipsniu. Taigi įstatymas nustato dvi žalos padarymo teisėtumo sąlygas vykdant profesines pareigas. Jų visuma šalina asmens baudžiamąją atsakomybę. Pirma sąlyga nustato, kad žala padaroma vykdant profesines pareigas – žala padaroma darbo santykių srityje ir žalos padarymas susijęs su profesinių funkcijų vykdymu. Antra sąlyga siejama su veikimu įgaliojimų ribose ir jų neviršijimu (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-153/2009). Profesinių pareigų vykdymas yra baudžiamąją atsakomybę šalinanti aplinkybė tik tuo atveju, jei tokios pareigos atliekamos vadovaujantis įstatyme ar kitame teisės akte nustatytomis sąlygomis ir jas vykdant neperžengiamos įstatymo ar kito teisės akto nustatytos ribos. Taigi BK 30 straipsnyje nurodytos baudžiamąją atsakomybę šalinančios aplinkybės vienas esminių požymių yra veiksmų, atliekamų vykdant profesines pareigas, teisėtumas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-1/2014, 2K-380-942/2015, 2K-74-976/2017).

24. Kad būtų galima pritaikyti minėtą BK normą, pirmiausia reikia nustatyti, ar asmuo vykdė profesines pareigas ir, nustačius, kad jis jas vykdė, spręsti, ar sukeldamas žalą neviršijo, ar viršijo teisės aktais jam nustatytus įgaliojimus. Profesinių pareigų vykdymas yra tokia situacija, kai žalą padaro asmuo, vykdantis bei atliekantis teisės aktuose numatytas funkcijas. Byloje nėra ginčo, kad M. D. yra UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojas, o būtent atlieka apsaugos darbuotojo funkcijas. Ginčo nėra ir dėl to, kad darbines funkcijas jis atliko ligoninėje. Taigi konstatuotina, kad M. D. žalos J. O. sveikatai padarymo metu vykdė profesines pareigas – atliko apsaugos darbuotojo funkcijas. Visgi šiuo atveju reikia nustatyti, ar M. D., veikdamas taip, kad atsirado aukščiau nurodyti padariniai, neviršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytų įgaliojimų.

25. Įgaliojimų viršijimas yra įstatymais ir kitais teisės aktais asmeniui suteiktų įgaliojimų ribų peržengimas. Įgaliojimų viršijimas padaromas tik neteisėtu veikimu. Nustačius, kad asmuo turėjo teisę atlikti tam tikrus veiksmus, darančius žalos kito asmens teisėms, laisvėms ar teisėtiems interesams, tačiau jų atlikimas pagal konkrečios situacijos aplinkybes buvo negalimas arba nebuvo būtinas, turėtų būti konstatuojamas kaip įgaliojimų viršijimas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-380-942/2015).

26. Apsaugos darbuotojo veiklą reglamentuoja Lietuvos Respublikos asmenų ir turto apsaugos įstatymas (toliau – Apsaugos ir turto apsaugos įstatymas). Asmens ir turto apsaugos įstatymo 24 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas turi teisę šio įstatymo nustatytais pagrindais panaudoti fizinę prievartą, viešai nešiotis specialiąsias priemones bei ilguosius lygiavamzdžius ir (ar) trumpuosius B, C kategorijos šaunamuosius ginklus. Lietuvos banko apsaugos darbuotojai taip pat gali viešai nešiotis A kategorijos automatinius šaunamuosius ginklus. Minėto įstatymo 25 straipsnyje numatyti fizinės prievartos panaudojimo pagrindai, o būtent, apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas fizinę prievartą turi teisę panaudoti šiais atvejais: 1) atremdamas pasikėsinimą, gresiantį jo sveikatai ar gyvybei, taip pat pasikėsinimą, kuriuo siekiama atimti iš jo specialiąją priemonę ir (ar) šaunamąjį ginklą; 2) gindamas saugomą asmenį nuo užpuolimo, gresiančio šio asmens sveikatai ar gyvybei; 3) atremdamas saugomų objektų užpuolimą; 4) sulaikydamas įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis aktyviais veiksmais vengia sulaikymo; 5) pašalindamas iš saugomų objektų asmenis, nesilaikančius nustatytų taisyklių, jeigu šie asmenys nevykdo teisėtų apsaugininko ar apsaugos darbuotojo reikalavimų. Minėto straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas gali naudoti antrankius sulaikydamas ar pristatydamas į policiją įtariamą teisės pažeidėją, jeigu šis asmuo sulaikomas priešinasi arba jeigu kyla reali grėsmė, kad jis gali pasipriešinti ar pakenkti sau ar kitiems asmenims.

27. Asmens ir turto apsaugos įstatymo 24 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, atsižvelgdamas į konkrečios situacijos pavojingumą, turi užtikrinti, kad prieš įtariamą teisės pažeidėją būtų panaudota tiek šiame straipsnyje nurodytų priemonių ir tokiu mastu, kiek yra būtina neteisėtiems veiksmams nutraukti ir sulaikomo įtariamo teisės pažeidėjo pasipriešinimui neutralizuoti. Nagrinėjamu atveju J. O. apsaugos darbuotojų buvo paguldytas ant grindų ir jam buvo uždėti antrankiai, tačiau, nors policija buvo iškviesta, jai atvykus, ji buvo atšaukta ir asmuo jai nebuvo perduotas.

28. Atsakant į apeliacinio skundo argumentus, susijusius su galimai nukentėjusiojo padarytais administraciniais nusižengimais, pažymėtina, kad Asmens ir turto apsaugos įstatymo 6 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad apsaugininkas ar apsaugos darbuotojas, vykdydamas asmens ir turto apsaugos funkcijas, privalo nedelsdamas pranešti policijai, kai įtariama, kad rengiamas, daromas ar padarytas administracinis nusižengimas ar nusikalstama veika. Nagrinėjamu atveju policija buvo iškviesta. Pagal minėto įstatymo 17 straipsnio 2 dalį, apie sulaikytą įtariamą teisės pažeidėją nedelsiant turi būti informuota policija ir jai atvykus sulaikytas įtariamas teisės pažeidėjas perduodamas policijai įvykio vietoje. Visgi policijai atvykus, buvo nurodyta, kad pretenzijų niekas neturi. J. O. parodė, kad policijos pareigūnų nematė, juo netikėti nėra pagrindo, kadangi vienas iš apsaugos pareigūnų arba abu (apsaugos darbuotojai skirtingai nurodo šią aplinkybę – vieną kartą teigia, kad išėjo abu, kitą kartą teigia, kad pareigūnus atšaukė A. V.) buvo išėję iš kabineto, kuriame J. O. buvo teikiamos sveikatos priežiūros paslaugos, ir paaiškino pareigūnams, kad asmuo yra ramus. Atitinkamai apeliacinio skundo argumentai dėl J. O. elgesio bei apsaugos darbuotojų veiksmai, atšaukiant policijos pareigūnus, yra vienas kitam prieštaraujantys. Minėta aplinkybė tik sustiprina teismo įsitikinimą, kad apsaugos darbuotojai nebuvo suinteresuoti J. O. perduoti policijos pareigūnams.

29. Pastebėtina, kad J. O. į ligoninę atvežė greitoji, jam buvo nustatyta pjautinė, apie 5 cm (nuosprendyje nurodyta 50 cm laikytina rašymo apsirikimu) dydžio, žaizda dešiniajame rieše, dėl ko buvo susiūta sausgyslė, atlikta imobilizacija. Be to, tiek J. O., tiek M. D., tiek I. Č. parodė, kad ranka buvo sužalota, kraujavo. Tuo tarpu jokių objektyvių duomenų, kad buvo pagrindas panaudoti fizinę prievartą ir uždėti antrankius, byloje nėra. Teisiamojo posėdžio metu M. D. teigė, kad jautė grėsmę savo sveikatai, nukentėjusysis gniaužė kumščius, ėjo prie jų. A. V. parodė, kad asmuo galimai ketino suduoti jiems dešine ranka. Tuo pačiu pažymėtina, kad, pasak A. V., jis buvo priėjęs prie nukentėjusiojo, ramino jį sėdintį ir pastarasis nusiramino. Be to, gydytojo kabinete būtent A. V. laikė jam už rankos, o pastarasis konfliktavo su jaunesniu darbuotoju. Taigi išdėstytų aplinkybių visuma sudaro pagrindą pagrįstai išvadai, kad J. O., būdamas neblaivus ir sužalota dešine ranka, akivaizdu nekėlė grėsmės dviem sveikiems, blaiviems ir apmokytiems apsaugos darbuotojams. Be to, subjektyvus grėsmės pojūtis, kurį nurodo M. D., negali būti laikomas pakankamu pagrindu naudoti nukentėjusiojo atžvilgiu fizinę jėgą. M. D., būdamas apsaugos darbuotojas, pagal savo darbo pobūdį ir patirtį galėjęs ir privalėjęs adekvačiai vertinti susidariusią jam pakankamai įprastą situaciją, pasielgė priešingai – nesant objektyviai egzistuojančios grėsmės be pagrindo panaudojo fizinę prievartą. Atitinkamai teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nebuvo jokio pagrindo naudoti fizinės prievartos nukentėjusiojo atžvilgiu. Tuo pačiu pažymėtina, kad tai, jog J. O. keikėsi, rėkė ar kitaip reiškė nepasitenkinimą, nenaudodamas jokių fizinių veiksmų, nereiškia, kad jis asmenų sveikatai ar gyvybei kėlė grėsmę. Kadangi fizinė prievarta buvo panaudota nepagrįstai, laikytina, jog įgaliojimai buvo viršyti, todėl nėra pagrindo taikyti BK 30 straipsnio 1 dalies nuostatų.

30. BK 30 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmuo pagal šį kodeksą atsako už žalą, kurią padarė vykdydamas profesines pareigas, jeigu jis viršijo įstatymų ar kitų teisės aktų nustatytus įgaliojimus, tačiau bausmė jam gali būti švelninama remiantis šio kodekso 59 straipsniu. BK 59 straipsnio 1 dalies 8 punkte numatyta viena iš baudžiamąją atsakomybę lengvinančių aplinkybių: veika padaryta pažeidžiant profesinės pareigos teisėtumo sąlygas. Teisėjų kolegija vertina, kad M. D. padaryta nusikalstama veika negali būti vertinama kaip padaryta vykdant profesinę pareigą, nes apeliantas nenurodo, kokią konkrečią savo kaip apsaugos darbuotojo pareigą vykdė padarydamas žalos nukentėjusiajam, o jokių Asmens ir turto apsaugos įstatymo nuostatų, numatančių M. D. pareigą panaudoti fizinę prievartą susiklosčiusioje situacijoje, nenustatė. Atitinkamai nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės. Tokią praktiką formuoja ir kasacinis teismas (pavyzdžiui, kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-23/2011).

Dėl išlaidų, susijusių su magnetinio rezonanso tomografijos tyrimu, atlyginimo

31. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl 139 eurų išlaidų už pakartotinį mokamą magnetinio rezonanso tomografijos tyrimą, nustatė, kad tokios paslaugos teikiamos nemokamai, už sveikatos draudimo lėšas. Teismas nurodė, kad nukentėjusysis patvirtino turėjęs atitinkamą siuntimą, tačiau pats pasirinko mokamas sveikatos priežiūros paslaugas, tokių mokamų paslaugų būtinumas byloje nebuvo pagrįstas, todėl šioje dalyje ieškinio netenkino.

32. Pažymėtina, kad magnetinio rezonanso tomografija pacientui, turinčiam siuntimą tokiai paslaugai, nekainuoja. UAB „(duomenys neskelbtini) " atliko tokį tyrimą pagal 2018 m. spalio 23 d. siuntimą, už paslaugą nukentėjusiajam mokėti nereikėjo, atitinkamai Vilniaus teritorinė ligonių kasa kreipėsi su civiliniu ieškiniu ir dėl patirtos žalos atlyginimo dėl minėto tyrimo atlikimo (1 t., b. l. 151).

33. Iš byloje esančių duomenų nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini) " 2018 m. gruodžio 5 d. atliktas magnetinio rezonanso tyrimas, už kurį J. O. sumokėjo 139 Eur (1 t., b. l. 75). Iš 2018 m. gruodžio 5 d. radiologinio tyrimo vertinimo matyti, kad siunčianti įstaiga –VšĮ „(duomenys neskelbtini)“, o 2018 m. lapkričio 30 d. būtent minėta gydymo įstaiga ir išdavė siuntimą.

34. Teisėjų kolegija, įvertinusi išdėstytas aplinkybes bei tai, jog šiuo atveju magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas neatsiejamai buvo susijęs su dėl M. D. veiksmų patirtu sužalojimu, sprendžia, kad tai, jog civilinį ieškinį dėl tokio tyrimo reiškia ne Teritorinė ligonių kasa, o nukentėjusysis, negali būti pagrindas nepriteisti patirtų išlaidų, kurių nebūtų, jeigu kryžminiai raiščiai nebūtų sužaloti. Atitinkamai teisėjų kolegija konstatuoja, kad patirtos išlaidos buvo būtinos, todėl civilinis ieškinys šioje dalyje yra tenkinamas ir priteisiamos iš AAS „(duomenys neskelbtini)“. Šioje dalyje nuosprendis yra keičiamas, vadovaujantis BPK 328 straipsnio 4 punktu (netinkamai išspręsti kiti nuosprendžio klausimai).

Dėl dienpinigių priteisimo

35. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl prašymo priteisti 4240 eurų negautų pajamų, nurodė, kad J. O. įvykio dieną patyrė du sužalojimus – rankos ir kojos, todėl negalima teigti, kad J. O. buvo nedarbingas vien tik dėl M. D. veiksmų. Teismas nurodė, kad negalima teigti, jog nustatytas neginčijamas priežastinis ryšys tarp M. D. neteisėtų veiksmų ir visų negautų pajamų. Nuosprendyje nurodyta, kad, kadangi J. O. nevyko į komandiruotę, jis nepatyrė papildomų su komandiruote susijusių išlaidų, t. y. nepatyrė žalos, todėl nėra pagrindo priteisti jam dienpinigius kaip žalos atlyginimą.

36. Teisėjų kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo pateiktu išaiškinimu dėl galimybės priteisti negautas pajamas – dienpinigius. Kasacinio teismo yra išaiškinta, kad, nors dienpinigiai nepatenka į darbo užmokesčio sąvoką, tačiau jie laikytini pajamomis, kadangi pajamos yra viskas, kas atneša naudą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-249-313/2016). Kaip komandiruotė negali būti kvalifikuojamas darbas, atliekamas kitoje vietoje, negu įsikūręs ar nuolat veikia darbdavys, jeigu darbo sutartyje sulygta dėl kilnojamojo darbo pobūdžio (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009). Nustačius, kad darbo sutarties šalys buvo susitarusios dėl kilnojamojo darbo pobūdžio, būtų pagrindas pripažinti, kad darbuotojui dienpinigių forma išmokėtos pajamos atlieka ne kompensavimo, bet atlyginimo darbuotojui už atliktą darbą funkciją (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-299-313/2019). Pagal teismų praktiką negautos pajamos taip pat laikomos žala (turtine). Tokia nuostata yra suformuluota CK 6.249 straipsnio 1 dalyje, pagal kurią žala yra ne tik asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat ir negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Negautos pajamos (nuostoliai), kaip turtinės žalos rūšis, atsiranda dėl žalos, padarytos pagrindiniam objektui, kuris naudojamas pajamoms gauti, arba pareigos nedelsiant atlyginti padarytą žalą nevykdymo. Ar patirtus nuostolius galima laikyti negautomis pajamomis, sprendžiama pagal tai: 1) ar pajamos buvo numatytos gauti iš anksto; 2) ar pagrįstai buvo tikėtasi jas gauti; 3) ar jos negautos dėl neteisėtų žalą padariusio asmens veiksmų. Vadinasi, negautos pajamos yra netiesioginiai nuostoliai, t. y. nukentėjusiojo numatyta ir realiai tikėtina gauti pinigų suma, kurią jis būtų realiai gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taip pat negautos pajamos turi būti pagrįstos realiomis, įrodytomis, neišvengiamomis, o ne tikėtinomis pajamomis (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-152-303/2017, 2K-7-35/2011).

37. Teisėjų kolegija pažymi, kad tolimųjų reisų vairuotojų darbas pasižymi specifika, pasireiškiančia tuo, jog tiesiogines darbines funkcijas jie atlieka būtent išvykų (komandiruočių) metu, už kurias yra mokami dienpinigiai. Iš UAB „(duomenys neskelbtini) " 2018 m. spalio 15 d. priimto įsakymo matyti, kad J. O. turėjo vykti į komandiruotę nuo 2018 m. lapkričio 10 d. iki 2018 m. gruodžio 16 d. (1 t., b. l. 68). Neginčytinai nustatyta, kad J. O. turėjo vykti į komandiruotę, tačiau į ją neišvyko. Taigi pajamos buvo numatytos gauti iš anksto, taip pat pagrįstai buvo tikimasi jas gauti, kadangi iš pateiktų duomenų matyti, kad J. O. už jo darbinių funkcijų atlikimą komandiruočių metu dienpinigiai buvo mokami. Nagrinėjamu atveju reikia nustatyti, ar dienpinigių jis negavo dėl M. D. veiksmų, dėl kurių atsirado kelio kryžminio raiščio sužalojimas.

38. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad J. O. įvykio dieną patyrė du sužalojimus – rankos ir kojos. Iš 2018 m. spalio 16 d. medicinos dokumentų išrašo/siuntimo matyti, kad J. O. buvo nustatyta pjautinė, apie 5 cm dydžio, žaizda dešiniajame rieše, dėl ko buvo susiūta sausgyslė, atlikta imobilizacija, nurodyta siūlus išimti po 10-12 dienų, atsižvelgiant į žaizdos gijimą, imobilizacija 6 savaitėms, nedarbingumo pažymėjimo pacientas atsisakė (1 t., b. l. 7-8). 2018 m. spalio 23 d. specialisto išvadoje taip pat fiksuota, kad dešinė ranka imobilizuota gipso longete (1 t., b. l. 10). Taigi pastebėtina, kad nukentėjusiojo atstovas apeliaciniame skunde siekia suklaidinti teismą, nurodant, kad 6 savaičių imobilizacija nurodyta dėl kelio, o ne dėl sužalotos rankos. Be kita ko, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu parodė, kad kojos įtvarą, kurį jam paskyrė po 2018 m. gruodžio 5 d. atlikto magnetinio rezonanso tyrimo, jis nešiojo 3 savaites, kad su įtvaru galėjo dirbti.

39. Teisėjų kolegija, siekdama nustatyti, ar dienpinigių J. O. negavo tik dėl M. D. veiksmų, pažymi, kad dėl sužalotos rankos nukentėjusysis į gydytojus po įvykio kreipėsi du kartus: 2018 m. spalio 17 d. (ranka buvo perrišta) ir 2018 m. lapkričio 8 d. (iš įdėtinio lapo į ambulatorinę kortelę matyti, kad pacientas savavališkai nusiėmė gipsą, nesilaiko režimo, siūlai nepašalinti; tą dieną siūlai buvo pašalinti, režimas paaiškintas). Daugiau dėl rankos traumos J. O. į gydytojus nesikreipė. Tuo pačiu pastebėtina, kad įvykio dieną nedarbingumo pažymėjimo jis atsisakė dėl sužalotos rankos, nes būtent dėl jos pas gydytojus jis ir buvo pristatytas. Be to, iki 2018 m. lakričio 10 d. jam buvo atostogos (1 t., b. l. 69-74). Tuo tarpu dėl kojos gydymosi įstaigose jis lankėsi nuo 2018 m. spalio 17 d. iki 2018 m. gruodžio 7 d.: 2018 m. spalio 17 d., 2018 m. spalio 18 d., 2018 m. spalio 23 d. (atliktas magnetinio rezonanso tomografijos tyrimas), 2018 m. spalio 25 d. (gydytojos nurodyta, kad reikalinga traumatologo konsultacija, viena iš nustatytų diagnozių po MRT – S83.53 (priekinio kryžminio raiščio plyšimas)), 2018 m. lapkričio 8 d. (nurodyta diagnozė S83.53 (priekinio kryžminio raiščio plyšimas), išduotas siuntimas III lygio ortopedui traumatologui); 2018 m. lapkričio 29 d. (vargina dešinio kelio skausmai, negali iki galo ištiesti dešinio kelio sąnario, nustatyta, kad dešinysis kelio sąnaris nežymiai patinęs, čiuopiant skausmingas, judesiai riboti, pacientas nusiųstas į skubios pagalbos skyrių)); 2018 m. lapkričio 30 d. (siuntimas pakartotinei magnetinio rezonanso tomografijai), 2018 m. gruodžio 5 d. (pakartotinis MRT), 2018 m. gruodžio 5 d. (išduotas nedarbingumo pažymėjimas, nustatyta diagnozė – S83.53 (priekinio kryžminio raiščio plyšimas)), 2018 m. gruodžio 7 d.

40. Iš išdėstytų duomenų visumos matyti, kad iš tiesų 2018 m. lapkričio 8 d. žaizdos siūlai buvo pašalinti, kad gipsą nukentėjusysis jau buvo nusiėmęs, kad režimo nesilaikė, tačiau daryti išvados, kad jis galėjo atlikti darbines funkcijas negalima. Pirmiausia dėl to, kad jam buvo paaiškintas režimas, antra, įvertinus darbinių funkcijų pobūdį, trečia, nedarbingumo pažymėjimas dėl kryžminio raiščio plyšimo jam buvo išduotas tik 2018 m. gruodžio 5 d., tuo tarpu išvykti jis turėjo 2018 m. lapkričio 10 d. Atitinkamai, daryti kategoriškos išvados, kad J. O. negavo dienpinigių tik dėl M. D. veiksmų, negalima. Todėl šioje dalyje apeliacinis skundas yra atmetamas.

41. Nors nukentėjusiojo atstovas prašo priteisti ir turtinę žalą, kurią J. O. patirs, negaudamas pajamų operacijos ir reabilitacijos metu, tačiau teisėjų kolegija šioje byloje negali priteisti numatomų pajamų dėl to, kad nėra objektyvių duomenų, kada ketinama operaciją atlikti ir ar apskritai ją ketinama atlikti, o nuo įvykio yra praėję daugiau nei 2 metai, be to, negalima daryti išvados, kad tuo metu nukentėjusysis dirbs toje pačioje darbovietėje ir ar apskritai tuo metu dirbs. Atitinkamai apeliacinis skundas šioje dalyje yra atmetamas.

Dėl neturtinės žalos dydžio

42. Pirmosios instancijos teismas, priteisdamas 3650 Eur dydžio neturtinę žalą, atsižvelgė į sužalojimų sunkumą ir pasekmes, į tai, kad tokia trauma yra skausminga (pasak specialistės, žmogus po tokios traumos apie dvi savaites turėtų jausti didesnį skausmą, tačiau skausmas turėtų išlikti ir iki šiol (specialistė apklausta 2019 m. lapkričio 26 d.)), į tai, kad tokia trauma pakankamai ilgai gyja, raiščiai savaime nesugyja, neišvengiamas operacinis gydymas, į tai, kad J. O. parodė, kad iki šiol jaučia skausmą, koja nebestabili, būna, kad einant pasisuka, vairuodamas (dirba tolimųjų reisų vairuotoju) turi daryti dažnas pertraukas, kad pramankštintų koją. Teismas vertino, kad sužalojimas ganėtinai skausmingas, turi liekamųjų reiškinių, visiškas sveikatos atstatymas abejotinas, būtinas operacinis gydymas, kas ateityje taip pat sukels nukentėjusiajam nepatogumų, taip pat vertino ir tai, nusikalstama veika padaryta tyčia, M. D. nepripažino kaltės, neatsiprašė nukentėjusiojo.

43. Pagal CK 6.250 straipsnio 2 dalį neturtinė žala atlyginama visais atvejais, kai ji padaryta dėl nusikaltimo, asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo bei kitais įstatymo nustatytais atvejais. Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, įvertina CK 6.250 straipsnio 1 dalyje nurodytus neturtinės žalos požymius. Neturtinė žala yra suprantama kaip asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais (CK 6.250 straipsnio 1 dalis). Teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Neturtinės žalos apskaičiavimo kriterijų sąrašas nėra baigtinis, todėl teismas, nustatydamas konkretų neturtinės žalos dydį, privalo atsižvelgti ir į kitas reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurios mažina ar didina žalos atlyginimą, ir argumentuotai pagrįsti šių kriterijų taikymą nagrinėjamos bylos aplinkybėmis, vertinti jų visumą. Vertybiniai teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijai yra bendrieji teisės principai, konkrečioje situacijoje užtikrinantys priešingų interesų pusiausvyrą, atsižvelgiant į situacijos ypatumus (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-102-303/2019). Tai yra pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo ir vertinimo dalykas. Pažymėtina, kad šie teismai privalo atsižvelgti ir į analogiškos kategorijos bylose susiformavusią teismų praktiką dėl atlygintinos neturtinės žalos dydžio (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-211-895/2018).

44. Šioje baudžiamojoje byloje nustatyta, jog dėl tyčių nusikalstamų apsaugos darbuotojo veiksmų nukentėjusiajam, kurio atžvilgiu nebuvo pagrindo naudoti fizinės prievartos, buvo padarytas dešinio kelio sumušimas, pasireiškęs audinių patinimu ir priekinio kryžminio raiščio sužalojimu (trūkiu). Padaryti sužalojimai yra įvertinti kaip nesunkus sveikatos sutrikdymas. Apeliacinės instancijos teismui nekyla abejonių, kad nukentėjusysis dėl jam padarytų sužalojimų patyrė fizinį skausmą tiek iš karto po įvykio, tiek ir vėliau (matyti, kad ir praėjus daugiau nei mėnesiui po įvykio gydytojai fiksavo skausmingumą, be to, specialistė patvirtino, kad toks skausmas juntamas ilgai, kad skausmą ilgai jautė, patvirtino ir pats nukentėjusysis). Pastebėtina, kad dėl sužalojimų jis turėjo lankytis pas gydytojus, buvo apribotas jo judėjimas ir įprasta veikla, be to, specialistė parodė, kad yra reikalinga operacija, tai parodė ir pats nukentėjusysis, vadinasi, nepatogumus, susijusius su M. D. atliktais veiksmais, jis pajus ir ateityje (bus sutrikdytos darbo funkcijos, įprasta kasdienė veikla, atsiras papildomi išgyvenimai).

45. Teismų praktikoje nenustatyta analogiško pobūdžio situacija, kai dėl apsaugos darbuotojo veiksmų asmeniui būtų padarytas priekinio kryžminio raiščio sužalojimas (trūkis), tačiau sutinkami atvejai, kai dėl asmenų nusikalstamų veikų (BK 281 straipsnis, nusikalstamos veikos padarytos dėl neatsargumo) buvo sužaloti kelio raiščiai (pavyzdžiui, be kitų daugybinių sužalojimų buvo nustatyti ir kairio kelio užpakalinio kryžminio raiščio ir šoninio šalutinio raiščio plyšimai, neturtinė žala įvertinta 5000 Eur (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-405-935/2020); be bendrų kūno sumušimų buvo nustatyti kairio kelio sąnario menisko užpakalinio rago plyšimas, dalinis priekinio kryžminio raiščio plyšimas, neturtinė žala įvertinta 1500 Eur (Šiaulių apygardos teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-212-875/2019); buvo nustatytas priekinio kryžminio raiščio plyšimas, neturtinė žala nustatyta 2500 Eur (Vilniaus apygardos teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-409-870/2019)). Teisėjų kolegija pažymi, kad minėtuose teismų praktikos pavyzdžiuose asmens kaltė pasireiškė neatsargia kaltės forma, tuo tarpu nagrinėjamu atveju fizinės prievartos veiksmai prieš nukentėjusįjį pasireiškė tyčia, be kita ko, ją panaudojo apsaugos darbuotojas, kurio tiesioginė paskirtis yra teikti apsaugą, o ne žaloti asmenis. Atitinkamai teisėjų kolegija neturi pagrindo mažinti nukentėjusiojo patirtos neturtinės žalos dydžio ar laikyti ją kaip neatitinkančią teisingumo, protingumo bei proporcingumo principų reikalavimų.

Dėl civilinių atsakovų solidarios atsakomybės

46. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl civilinių atsakovų atsakomybės, pažymėjo, kad nustačius, jog nusikalstamą veiką asmuo padarė eidamas darbines pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys, o ne kyla solidarioji atsakomybė.

47. Nuteistasis M. D. įvykio metu, kai J. O. buvo padaryta žala, buvo darbo vietoje, dirbo, t. y. veikė ne savo asmeniniais interesais kaip privatus asmuo, o atliko darbines – apsaugos darbuotojo funkcijas. UAB „(duomenys neskelbtini)“ laikotarpiu nuo 2018 m. balandžio 23 d. iki 2019 m. balandžio 22 d. buvo sudariusi draudimo sutartį su AAS „(duomenys neskelbtini)", iš kurios matyti, kad draudimo objektas apėmė ir fizinę apsaugą, kad draudikas atlygina turtinę žalą (2 t., b. l. 53). Taigi draudimo įmonei tenka pareiga atlyginti UAB „(duomenys neskelbtini)“ darbuotojo padarytą turtinę žalą. Solidariai draudimo įmonė kartu su UAB „(duomenys neskelbtini)“ atlygtini padarytos turtinės žalos negali, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra apdraudusi savo atsakomybę dėl turtinės žalos. Draudimo sutartimi draudikas prisiima pareigą atlyginti draudėjo padarytus nuostolius (neviršijant draudimo sumos) trečiajam asmeniui tuo atveju, kai yra draudžiamasis įvykis. Taigi esant tokiems santykiams, net ir tuo atveju, kai ieškinys pareiškiamas tiek draudėjui, tiek draudikui, jiems negali būti taikoma solidarioji atsakomybė, nes, ją pritaikius, draudėjas prarastų jam įstatymu ir draudimo sutartimi nustatytą teisinę apdraustų interesų apsaugą (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-34/2013).

48. Pasisakant dėl solidarios nuteistojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)“ atsakomybės dėl neturtinės žalos atlyginimo, pažymėtina, kad galioja ta pati teismų praktikoje suformuota taisyklė, kad, jei žalos padarymo metu darbuotojas vykdo darbines funkcijas, pareiga atlyginti padarytą žalą tenka darbdaviui. Neturtinės žalos atlyginimas vadovaujantis minėta įstatymo nuostata priteisiamas iš asmens, samdančio darbuotoją, dėl kurio kaltės įvyko nelaimingas atsitikimas darbe, t. y. iš civilinio atsakovo, kurie dažniausiai yra juridiniai asmenys (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-572/2013, 2K-267/2009, 2K-134/2010). Samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbo (tarnybines) pareigas, kaltės. Kai nusikalstama veika žalos padaro darbuotojas, eidamas darbines (tarnybines) pareigas, žalą nukentėjusiajam atlygina darbdavys. Darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą ne tik darbo sutarties, bet ir civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikė ne savo rizika, o atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami (CK 6.264 straipsnio 1-2 dalys). Sprendžiant atsakomybės pagal šį straipsnį klausimą, svarbu nustatyti priežastinį ryšį tarp darbuotojo veiksmų ir žalos, padarytos vykdant darbo ar civilinę sutartį, bei tarp samdančio asmens ir žalą padariusio asmens. Darbinių (tarnybinių) pareigų atlikimu laikoma bet kokia veikla, susijusi su veikimu darbdavio nurodymu ir jo interesais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-224-942/2018).

49. Atitinkamai apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada dėl to, kad solidari atsakomybė nekyla, ir sutikti su nukentėjusiojo atstovo pozicija, kad kyla solidari atsakomybė.

Dėl išlaidų advokato paslaugoms apmokėti atlyginimo

50. Civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovas pateikė prašymą priteisti bylinėjimosi išlaidas (3509 Eur) apeliacinės instancijos teisme iš civilinio ieškovo J. O. ir pateikė tai pagrindžiančius duomenis (4 t., b. l. 24-38).

51. Teisėjų kolegija pažymi, kad BPK nenumato galimybės priteisti bylinėjimosi išlaidų iš nukentėjusiojo. BPK 105 straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai kaltinamasis išteisinamas baudžiamojoje byloje, pradėtoje tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą, teismas turi teisę nuspręsti, kad visas proceso išlaidas ar jų dalį apmoka asmuo, pagal kurio pareiškimą buvo pradėtas procesas. Šis straipsnis gali būti taikomas tik tada, kai procesas buvo pradėtas tik pagal nukentėjusiojo pareiškimą. Pažymėtina, kad BK 138 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika nepatenka į BPK 167 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikalstamų veikų sąrašą, kurios laikomos privačiai viešo kaltinimo bylomis ir dėl kurių tyrimas pradedamas tik gavus skundą. Dėl BK 138 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos tyrimo pradėjimo nėra būtinas nukentėjusiojo asmens skundas. Taigi šioje byloje nėra pagrindo vadovautis BPK 105 straipsnio 6 dalies nuostatomis, be kita ko, įvertinus ir tai, kad M. D. nėra išteisinamas.

52. Nukentėjusiojo atstovas advokatas Mantas Radžiūnas prašo solidariai iš civilinių atsakovų M. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir AAA „(duomenys neskelbtini)“ priteisti J. O. patirtas 1820 Eur proceso išlaidas apeliacinės instancijos teisme.

53. Iš pateiktos 2020 m. gegužės 18 d. sąskaitos už teisines paslaugas Nr. 200518/1 matyti, kad buvo suteiktos paslaugos: nuosprendžio teisinis vertinimas, apeliacinio skundo parengimas ir pateikimas teismui, susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga po apeliacinių skundų pateikimo, apeliacinių skundų teisinis vertinimas, atsiliepimo į apeliacinius skundus parengimas ir pateikimas teismui, atstovavimas 2020 m. gegužės 19 d. posėdyje (nurodyta, kad jis truko 2 valandas). Nurodyta suma 1065 Eur. Iš 2020 m. gegužės 18 d. pinigų priėmimo kvito matyti, kad J. O. sumokėjo advokatui Mantui Radžiūnui 1065 Eur už atstovavimą, dokumento surašymą, kitas teisines paslaugas (3 t., b. l. 172). Iš 2020 m. spalio 14 d, pinigų priėmimo kvito matyti, kad J. O. sumokėjo 275 Eur už atstovavimą, kitas teisines paslaugas (4 t., b. l. 40), iš 2020 m. spalio 5 d. sąskaitos už teisines paslaugas matyti, kad buvo suteiktos teisinės paslaugos už 275 Eur: susipažinimas su baudžiamosios bylos medžiaga (papildomais teismo išreikalautais dokumentais), atstovavimas 2020 m. rugsėjo 15 d. ir 2020 m. spalio 15 d. posėdžiuose (4 t., b. l. 44). Iš 2020 m. lapkričio 20 d. sąskaitos už teisines paslaugas matyti, kad buvo suteiktos teisinės paslaugos už 480 Eur: baigiamųjų kalbų parengimas, atstovavimas 2020 m. lapkričio 10 d. ir 2020 m. lapkričio 24 d. posėdžiuose (nurodyta, kad 2020 m. lapkričio 24 d. posėdis truko 1 val. 30 min.). Iš 2020 m. lapkričio 23 d. patvirtinimo apie lėšų įskaitymą į kliento sąskaitą matyti, kad J. O. advokatui pervedė 480 Eur.

54. Neginčytina, kad J. O. sumokėjo atstovui advokatui 1820 Eur už suteiktas teisines paslaugas. Nagrinėjamu atveju, sprendžiant, ar yra pagrindas priteisti visas patirtas išlaidas, pirmiausia pažymėtina, kad advokatas Mantas Radžiūnas klaidina tiek teismą, tiek atstovaujamąjį dėl dviejų posėdžių trukmės, o būtent: nurodo, kad 2020 m. gegužės 19 d. posėdis truko 2 valandas, kai objektyviai nustatyta, kad jis truko 45 min. (3 t., b. l. 152-153), nurodo, kad 2020 m. lapkričio 24 d. posėdis truko 1 val. 30 min., kai objektyviai nustatyta, kad jis truko tik 5 min. (4 t., b. l. 79).

55. Priteisiant išlaidas advokato paslaugoms apmokėti apeliacinėje instancijoje, būtina atsižvelgti ir į tai, pagal kieno apeliacinį skundą buvo nagrinėta byla ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, į tai, su kokiomis skundžiamo nuosprendžio nustatytomis aplinkybėmis apeliaciniu skundu nesutinkama, kokias nuosprendžio dalis prašoma naikinti ar keisti, kokio sudėtingumo byla, kiek užtruko pateikto apeliacinio skundo paruošimas, jo nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme bei kitas aplinkybes (Lietuvos apeliacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 1A-314-518/2018).

56. Nustatyta, kad buvo pateikti trys apeliaciniai skundai, kurių vienas yra nukentėjusiojo atstovo (skundas tenkinamas tik dalyje dėl 139 Eur turtinės žalos priteisimo), kad nukentėjusiojo atstovas pateikė atsiliepimą į apeliacinius skundus bei dalyvavo visuose teismo posėdžiuose: 2020 m. gegužės 19 d., kuris truko 45 min. (3 t., b. l. 152-153), 2020 m. rugsėjo 2 d., kuris truko 50 min. (3 t., b. l. 176-178), 2020 m. rugsėjo 15 d., kuris truko 2 val. 25 min. (4 t., b. l. 5-12), 2020 m. spalio 15 d., kuris truko 1 val. 10 min. (4 t., b. l. 18-21); 2020 m. lapkričio 10 d., kuris truko 1 val. 20 min. (4 t., b. l. 76-78), 2020 m. lapkričio 24 d. posėdis, kuris truko 5 min. (4 t., b. l. 79), 2021 m. sausio 19 d., 2021 m. sausio 22 d.

57. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad nukentėjusiojo atstovas teikė skundą dėl civilinio ieškinio, kuris yra tenkinamas tik iš dalies, kad buvo pateikti nuteistojo bei civilinio atsakovo skundai, kurie yra atmetami, į pakankamai ilgą bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka trukmę, į tai, kad advokatas Mantas Radžiūnas nukentėjusįjį atstovavo tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek pirmosios instancijos teisme, taigi bylos aplinkybės ir medžiaga jam buvo žinoma, į tai, kad teisine prasme byla nėra sudėtinga, o ir bylos apimtis nėra didelė (4 tomai), į tai, kad apeliacinės instancijos teisme nebuvo gauta ir nustatyta naujų ir dar nežinomų aplinkybių, sprendžia, kad prašymas yra tenkinamas iš dalies ir priteisiama nukentėjusiojo naudai proporcingas ir teisingas patirtų išlaidų dydis.

58. Atstovas advokatas prašo bylinėjimo išlaidas priteisti solidariai iš M. D., UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir draudimo įmonės. Pirmiausia pažymėtina, kad proceso išlaidų išieškojimas iš civilinio atsakovo, nesančio nuteistuoju byloje, BPK normų tiesiogiai nenustatytas. Kita vertus, pagal BPK 113 straipsnio 2 dalį, kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo šis kodeksas nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms. Pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 98 straipsnį šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Šio straipsnio nuostatos taikomos priteisiant išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo pagalbą pirmosios, apeliacinės instancijos ir kasaciniame teisme. Proceso išlaidų išieškojimo klausimas nagrinėjamoje kasacinėje byloje spręstinas atsižvelgiant į šias CPK normas (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-113-628/2020). Būtent nurodytoje kasacinio teismo nutartyje nurodyta, kad skundą padavė civilinis atsakovas, o nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo atstovas pateikė atsiliepimą, teisėjų kolegija nusprendė, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos už advokato teisines paslaugas surašant atsiliepimą turi būti išieškotos ne iš nuteistojo, bet iš civilinio atsakovo. Nagrinėjamoje byloje apeliacinį skundą padavė tiek nuteistasis, tiek civilinis atsakovas, o skundų argumentai yra tiesiogiai susiję su nukentėjusiojo interesais.

59. Kadangi BPK nereglamentuoja proceso išlaidų išieškojimo iš civilinio atsakovo, todėl yra vadovaujamasi CPK nuostatomis ir formuojama kasacinio teismo praktika civilinėse bylose. Teismų praktikoje nurodoma, kad proceso teisės normose nenustatyta solidariosios prievolės bylinėjimosi išlaidoms mokėti, todėl šios išlaidos priteisiamos ne solidariai, o nustatant konkrečias mokėtinas dalis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-352-701/2015). Atsakovai lygiais pagrindais naudojasi įstatymo suteiktomis procesinėmis teisėmis ir vykdo pareigas. Dėl to iš bylą pralaimėjusių proceso bendrininkų (bendraatsakių) bylinėjimosi išlaidos, įskaitant laimėjusios šalies patirtų advokato atstovavimo išlaidų atlyginimas, turi būti priteistos lygiomis dalimis (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-332-2012). Atsižvelgiant į tai, kad nuteistojo M. D. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apeliaciniai skundai yra atmetami, o nukentėjusiojo atstovo apeliacinis skundas yra tenkinamas iš dalies, yra priteisiamos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti lygiomis dalimis iš nuteistojo ir UAB „(duomenys neskelbtini)”. Pažymėtina, kad iš draudimo įmonės išlaidos advokato paslaugoms apmokėti negali būti priteisiamos, kadangi UAB „(duomenys neskelbtini)“ yra apsidraudusi tik dėl turtinės žalos. Teismų praktikoje formuojama, kad advokato atstovavimo išlaidos yra procesinio pobūdžio išlaidos, atlygintinos proceso įstatymų nustatyta tvarka, o ne materialieji nuostoliai, atsiradę dėl neteisėtų kito asmens veiksmų (kasacinė nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-127/2012). Taigi išlaidos advokato paslaugoms apmokėti nėra laikoma nuostoliais (turtine žala), todėl šioje byloje iš draudimo bendrovės jos negali būti priteisiamos.

60. Pastebėtina, kad nuteistasis nepagrįstai nurodo ir in dubio pro reo principo taikymą nagrinėjamos bylos kontekste. Pažymėtina, kad kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Nagrinėjamu atveju visos abejonės buvo pašalintos ir pagrįstai priimtas apkaltinamasis nuosprendis. Tuo pačiu pažymėtina, kad nors Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja teismus pateikti savo sprendimų motyvus, ji negali būti suprantama kaip reikalaujanti detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, tačiau iš sprendimo turi būti aišku, kad dėl pagrindinių bylos klausimų pasisakyta. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo baudžiamąją bylą apeliacinių skundų ribose ir nustatė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai M. D. pripažino kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 138 straipsnio 1 dalyje.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 328 straipsnio 4 punktu, 336 straipsnio 3 dalimi,

nutaria:

civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“ atstovo advokato Donato Petrausko apeliacinį skundą atmesti;

nuteistojo M. D. apeliacinį skundą atmesti;

nukentėjusiojo J. O. (J. O.) atstovo advokato Manto Radžiūno apeliacinį skundą tenkinti iš dalies – priteisti nukentėjusiajam iš AAS „(duomenys neskelbtini)“ 139 Eur patirtai turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusiajam J. O. (J. O.) priteisti 1000 Eur patirtų išlaidų advokato paslaugoms apmokėti apeliacinės instancijos teisme lygiomis dalimis – po 500 Eur iš nuteistojo M. D. ir civilinio atsakovo UAB „(duomenys neskelbtini)“.

Nutartis įsiteisėja nuo jos paskelbimo dienos.