- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2011-02-08
- Bylos Nr.
- 2K-23/2011
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Vladislovas Ranonis (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Jonas Prapiestis
- Nuteistasis
- J. S.
- Nukentėjusysis
- R.
- Kategorijos
- 1.1.5.1Būtinoji gintis (BK 28 str.)
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Vladislovo Ranonio, Jono Prapiesčio ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. S. (J. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžio, kuriuo J. S. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 135 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu šešiems mėnesiams.
Skundžiamas ir Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendis, kuriuo Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendžio dalis dėl bausmės paskyrimo pakeista ir J. S. pagal BK 135 straipsnio 1 dalį paskirta dvejų metų laisvės atėmimo bausmė. Be to, iš J. S. nukentėjusiojo R. K. naudai priteista 1000 Lt bylinėjimosi išlaidų.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
J. S. nuteistas už tai, kad jis 2008 m. liepos 30 d., apie 21 val., Kūlių tvenkinio krante, esančiame Vilniaus r., Rukainių sen., Kūlių k., vykdydamas darbo pareigas, konflikto metu tyčia šovė vieną kartą .380 (9 mm) kalibro revolveriu ME 38 Compact-G Nr. (duomenys neskelbtini), skirtu šaudyti šoviniais, užtaisytais guminėmis kulkomis, R. K. į kairę akį, taip padarydamas nukentėjusiajam kairės akies šautinį sužalojimą, vertintiną kaip sunkus sveikatos sutrikdymas.
Šalies argumentai
Nuteistasis J. S. kasaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus rajono apylinkės teismo 2010 m. kovo 29 d. nuosprendį bei Vilniaus apygardos teismo 2010 m. liepos 22 d. nuosprendį ir baudžiamąją bylą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą, nes nesvarstė, ar surinktais įrodymais nustatytos aplinkybės negali būti vertinamos, kaip aprašytos BK 28, 30 ar 34 straipsniuose. Išnagrinėjęs byloje surinktus įrodymus, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad jis neturėjo jokio pagrindo gintis nuo nukentėjusiojo. Priešingai nei pirmosios instancijos teismas, apeliacinės instancijos teismas nustatė aplinkybę, kad nukentėjusysis jam įspyrė, todėl jis turėjo teisę gintis, tačiau, teismo požiūriu, nukentėjusiojo smūgis koja nesuteikė jam teisės panaudoti ginklą prieš nukentėjusįjį. Ši išvada yra nepagrįsta, nes jo, J. S., sveikata taip pat yra įstatymo saugoma vertybė ir teisė ją ginti yra numatyta tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijoje, tiek Baudžiamajame kodekse. Pateikiant situacijos teisinį vertinimą, liko deramai neįvertintos aplinkybės, kad įvykis atsitiko nuošalioje vietovėje vėlyvu paros metu, kad jis dirbo apsaugos darbuotoju ir pirminio kontakto su nukentėjusiuoju ir jo draugu metu elgėsi pagal teisės aktų reikalavimus (prisistatė, nurodė, kad yra apsaugos darbuotojas, parodė darbuotojo pažymėjimą, paaiškino savo reikalavimų turinį), kad greta nebuvo asmenų, kurie galėtų jam padėti, kad prieš jį vieną veikė du asmenys, jog nukentėjusiojo draugui, buvusiam kartu su nukentėjusiuoju, buvo žinoma aplinkybė, kad jis saugo tvenkinį, kuriame jie žvejojo. Be to, apeliacinės instancijos teismas nevertino kaip jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių to, kad nusikaltimas buvo padarytas vykdant profesinę pareigą, ginantis nuo pradėto kėsinimosi, kad veika buvo padaryta dėl didelio susijaudinimo, kurį nulėmė neteisėti nukentėjusiojo veiksmai (žvejojimas be leidimo, smūgis koja), todėl teismas netinkamai taikė BK 59 straipsnio 1 dalies 8, 9, 10 punktus.
Kasatorius tvirtina, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą padarydami išvadą, jog jo veika negali būti kvalifikuota pagal BK 136 ar 137 straipsnį. J. S. manymu, pagrindas jo veikai kvalifikuoti pagal BK 137 straipsnį yra aplinkybė, kad atlikdamas veiką jis nesuvokė nei pavojingo, nei rizikingo jos pobūdžio. Į nukentėjusįjį jis iššovė krisdamas po to, kai buvo užpultas nukentėjusiojo ir jam buvo suduotas stiprus smūgis koja į lytinius organus, būdamas labai sumišęs ir išsigandęs dėl jam gresiančio fizinio smurto. Jo aiškinimą, kad šovė netyčia, patvirtina ir nukentėjusiojo bei liudytojų parodymai apie tai, jog jie nepastebėjo nei kaip, nei kada jo rankoje atsirado ginklas, kaip iš jo buvo iššauta. Iš byloje surinktų įrodymų matyti, kad jo veiksmai buvo spontaniški, atlikti per labai trumpą laiko tarpą, veikiant išoriniams veiksniams, o ne iš anksto apgalvoti. Kasatoriaus nuomone, jo veika taip pat galėtų būti kvalifikuota pagal BK 136 straipsnį. Nukentėjusysis ne tik nepaisė teisėtų jo, kaip apsaugos darbuotojo, reikalavimų, tačiau tiesiogiai prieš jį panaudojo fizinį smurtą, todėl nukentėjusiojo elgesys buvo neteisėtas ir itin žeidžiantis. Nukentėjusiojo suduotas staigus ir netikėtas smūgis koja į lytinius organus sukėlė jam ne tik didelį skausmą, bet ir fiziologinio afekto būseną. Jis iššovė į nukentėjusįjį praktiškai tą pačią akimirką, kai šis sudavė jam smūgį, todėl jo veiksmai buvo greitas atsakas į nukentėjusiojo asmens neteisėtą ar itin įžeidžiantį poelgį. Kaip numatyta BK 136 straipsnyje, dėl jo veikos nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas. Aptartos aplinkybės leidžia teigti, kad jo veika gali būti vertinama tiek pagal BK 136 straipsnį, tiek pagal BK 137 straipsnį, tačiau pagal teisės principą in dubio pro reo abejonės turėtų būti aiškinamos kaltinamojo naudai, todėl jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 137 straipsnį, kaip numatantį švelnesnę atsakomybę.
Šalies argumentai
Kasatorius nurodo, kad surašant kaltinamąjį aktą ir nagrinėjant bylą pirmosios bei apeliacinės instancijos teismuose padaryta įvairių Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) pažeidimų. Kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nes surašytas akivaizdžiai neturint pakankamai duomenų apie tai, kad padaryta konkreti nusikalstama veika ir jis kaltas dėl šios veikos padarymo, o teismas išnagrinėjo bylą nekreipdamas dėmesio į šią aplinkybę. Nagrinėjant bylą teisme buvo pažeistas rungimosi principas, nes nuosprendžius teismai grindė tik nukentėjusiojo R. K., liudytojo S. S. parodymais ir specialistų išvadomis, neatsižvelgdami į kitų byloje dalyvavusių asmenų parodymus. Įrodymus teismas įvertino išsamiai neištyręs visų bylos aplinkybių, nes byloje surinktais įrodymais nenustatytas šūvio momentas. Įvertindami liudytojo S. S. parodymus dėl jo, J. S., padėties šūvio metu, teismai nesiėmė priemonių pašalinti prieštaravimus tarp liudytojo S. S. ir nukentėjusiojo R. K. parodymų, o likusius neaiškumus pažeisdami in dubio pro reo principą aiškino jo nenaudai. Įvertindami liudytojo S. S. pateikto kompaktinio disko su vaizdine medžiaga duomenis, teismai neatsižvelgė į tai, kad liudytojas buvo suinteresuotas bylos baigtimi, kad kompaktinio disko duomenys prieštaravo liudytojų A. B., I. T. parodymams. Įvertindami byloje surinktų įrodymų visetą, teismai padarė išvadą, kad nukentėjusiojo R. K., liudytojo S. S. parodymais paneigta jo keliama versija, jog iššovė netyčia, krisdamas. Iš specialistų išvadų matyti, kad jo keliama versija yra tik mažai tikėtina, bet specialistų išvadomis nėra paneigta, todėl teismai įvertindami įrodymus vėl pažeidė in dubio pro reo principą. Išvadas apie faktines bylos aplinkybes teismai pagrindė tik kaltinimui palankia įrodymų dalimi, nevertino jam palankių įrodymų, neatsižvelgė į byloje surinktų įrodymų visetą, todėl pažeidė BPK 20 straipsnio reikalavimus. Dėl visų pirmiau įvardytų priežasčių teismas nuosprendžius pagrindė ne byloje surinktais įrodymais, kuriais neginčijamai patvirtinta jo kaltė padarius nusikalstamą veiką, bet prielaidomis ir samprotavimais, todėl iš esmės pažeidė Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies, BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.8 punkto rekomendacijų. Be to, pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nepateikė motyvų, kodėl atmeta jo ir liudytojos S. K. parodymus, o remiasi kitais įrodymais, todėl pažeidė BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus. Savu ruožtu apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl jo apeliacinio skundo argumento, kad pirmosios instancijos teismas nepatikrino liudytojo S. S. pateiktame kompaktiniame diske esančių duomenų patikimumo, todėl nepatikrino bylos tiek, kiek buvo prašoma apeliaciniame skunde, ir taip pažeidė BPK 320 straipsnio 3 dalies reikalavimus, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2008 m. birželio 23 d. nutarimo Nr. 53 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“ 25 punkto rekomendacijų.
J. S. nuomone, jam paskirta bausmė yra neproporcinga veikos pavojingumo pobūdžiui ir kaltininko asmenybei, todėl pažeidžia teisingumo principą, numatytą BK 54 straipsnio 3 dalyje. Jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi, padėjo ikiteisminio tyrimo subjektams ir teismui išaiškinti nusikalstamą veiką, yra neteistas, netrauktas administracinėn atsakomybėn, dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, todėl bausmės tikslai bus pasiekti jam paskyrus švelnesnę negu įstatymo numatyta bausmę, t. y. ne laisvės atėmimą.
Šalies argumentai
Kasatoriaus teigimu, teismai nepagrįstai iš jo priteisė nukentėjusiajam R. K. už advokato pagalbą turėtas išlaidas, nes jos galėjo būti priteistos tik tada, jei nukentėjusysis būtų paprašęs jas pripažinti proceso išlaidomis ir priteisti jas iš kaltinamojo, tuo tarpu nagrinėjant bylą teisme toks prašymas nebuvo pateiktas. Be to, priteisti nukentėjusiojo patirtas išlaidas už advokato pagalbą yra teismo nuožiūros dalykas, teismas, atsižvelgdamas į jo turtinę padėtį, galėjo šių išlaidų iš jo nepriteisti arba jų dydį sumažinti.
Atsiliepimas
Prokuroras G. Paškevičius atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodo, kad iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio motyvų visumos darytina išvada, jog teismas tik atsakė į J. S. apeliacinio skundo argumentus dėl suduoto smūgio ir fiziologinio afekto būsenos, o ne nustatė, kaip teigia kasatorius, kad nukentėjusysis sudavė jam smūgį koja. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai dėl netinkamo BK 28, 30, 34, 59 straipsnio 8-10 punktų taikymo. J. S. nepagrįstai teigia, kad jo veika turėtų būti kvalifikuota pagal BK 136 ar 137 straipsnį. Jo argumentai, kad nesuvokė nei pavojingo, nei rizikingo savo veikos pobūdžio, nenumatė, kad dėl jo poelgio kils įstatyme numatyti padariniai, yra deklaratyvūs. Jo versija, kad šovė griūdamas, yra motyvuota paneigta. Be to, nors kasatorius pripažįsta, kad dėl jo veiksmų nukentėjusiajam buvo padarytas sunkus sveikatos sutrikdymas, tačiau kasaciniu skundu prašo ne perkvalifikuoti jo veiką, bet bylą pagal BK 135 straipsnio 1 dalį nutraukti. Prokuroro nuomone, nėra pagrindo teigti, kad kaltinamasis aktas neatitinka įstatymo reikalavimų, nes, kaip minėta, byloje nenustatyta, kad nukentėjusysis sudavė J. S. smūgį koja. Nagrinėdamas bylą su tokiu kaltinamuoju aktu, teismas BPK 254 straipsnio 3 dalies nepažeidė, nes teismų praktikoje veikos dažnai yra perkvalifikuojamos ir esminis BPK pažeidimas nėra nustatomas. Be to, kasatorius nepateikė jokių argumentų, kodėl jo nurodyto pažeidimo nebuvo galima ištaisyti teisme ir kodėl neteisinga jo veikos kvalifikacija trukdė teismui nagrinėti bylą. Prokuroras nesutinka su kasatoriaus motyvais, kad teismai pažeidė rungimosi principą, įrodymų vertinimo taisykles. Nesutikdamas su liudytojo S. S. parodymų vertinimu kasatorius juos vadina nenuosekliais, prieštaraujančiais nukentėjusiojo parodymams, akcentuoja, ką galėjo ir ko negalėjo liudytojas užfiksuoti ikiteisminio tyrimo pareigūnams pateiktame kompaktiniame diske, tačiau tokie argumentai nėra pakankami norint liudytojo S. S. parodymus vertinti kaip nenuoseklius, nes asmenys duoda parodymus apie jiems žinomas aplinkybes, o nukentėjusysis, kaip matyti iš jo parodymų, nematė, kaip į jį buvo nutaikytas ginklas ir iššauta. Kasatoriaus siūlymai kritiškai vertinti specialisto išvadas nepagrįsti, nes jis neatsižvelgia į priežastis, dėl kurių specialistai pateikė tokias išvadas, ir šias išvadas jie motyvavo. Kasatoriaus argumentas dėl nenustatyto šūvio laiko nesuprantamas, o pats kasatorius nenurodo, kaip šūvio laikas dar kitaip galėtų būti nustatytas byloje. Prokuroras pažymi, kad nukentėjusysis, pateikdamas įrodymus dėl patirtų išlaidų, kartu pateikė ir prašymą priteisti turėtas išlaidas, todėl teismai iš kasatoriaus pagrįstai priteisė nukentėjusiojo patirtas išlaidas už advokato paslaugas. Kasatoriaus argumentai, kad teismas turėjo atsižvelgti į jo turtinę padėtį, yra deklaratyvūs, nes jis nenurodo jokių duomenų apie savo turtinę padėtį ir kaip teismas į ją turėtų atsižvelgti.
Nukentėjusysis R. K. ir jo atstovė advokatė A. Paspirgėlytė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti, priteisti iš J. S. nukentėjusiojo R. K. patirtas išlaidas už atsiliepimo į kasacinį skundą surašymą. Atsiliepime nurodoma, kad nagrinėdami bylą teismai tyrė, ar nustačius aplinkybę, jog nukentėjusysis sudavė smūgį koja J. S. į lytinius organus, būtų galima taikyti J. S. švelnesnį baudžiamąjį įstatymą, ir padarė visiškai pagrįstą išvadą, kad tokio smūgio sudavimas nešalintų ir nešvelnintų J. S. atsakomybės. Dėl to nepagrįstas kasatoriaus argumentas, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog nukentėjusysis sudavė jam smūgį koja. Byla nagrinėję teismai nepažeidė in dubio pro reo principo grįsdami nuosprendžius nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. S. parodymais, nes nuosprendžiuose motyvavo, kad šie įrodymai yra nuoseklūs, atitinka sužalojimo padarymo mechanizmą, patvirtinti specialistų išvadomis bei kitais byloje surinktais įrodymais. J. S. ir liudytojos S. K. parodymais teismas pagrįstai vadovavosi tiek, kiek juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, nes nuteistojo ir liudytojos parodymai yra prieštaringi, jie abu keitė parodymus vėlesnių apklausų metu, nuteistojo nurodomas įvykio mechanizmas neatitinka byloje esančių specialistų išvadų. Nukentėjusysis ir jo atstovė nurodo, kad teismai pagrįstai ištyrę byloje surinktus įrodymus padarė išvadą, jog J. S. iš turimo ginklo šovė stovėdamas, padarė tai ne atsitiktinai ir ne krisdamas.
Motyvuojamoji dalis
Nuteistojo J. S. kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 376 straipsnio nuostatų taikymo
Nagrinėjant baudžiamąją bylą kasacine tvarka, nuosprendžiai ir nutartys, dėl kurių paduotas kasacinis skundas, tikrinami teisės taikymo aspektu (BPK 376 straipsnio 1 dalis). Kasacine tvarka baudžiamoji byla nagrinėjama tada, kai kasaciniame skunde nurodyti apskundimo ir bylos nagrinėjimo pagrindai: netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas arba padaryti esminiai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimai. Netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas yra tada, kai netinkamai pritaikytos Baudžiamojo kodekso bendrosios dalies normos, taip pat, kai nusikalstamos veikos kvalifikuojamos ne pagal tuos Baudžiamojo kodekso straipsnius, dalis ar punktus, pagal kuriuos tai reikėjo daryti (BPK 369 straipsnio 2 dalis).
Šioje byloje paduotame kasaciniame skunde dauguma teiginių, kad teismai netinkamai ištyrė bylos aplinkybes, kad teismai, kasatoriaus nuomone, netinkamai įvertino nukentėjusiojo R. K., liudytojų S. S., S. K. parodymus, taip pat visiškai nevertino šių liudytojų palankių jam parodymų, kad teismai netinkamai įvertino specialistų išvadas ir jų parodymus teismo posėdžiuose ir pan.
Kasacinės instancijos teismas faktinių bylos aplinkybių nenustatinėja ir įrodymų iš naujo netiria. Iš naujo tirti faktines bylos aplinkybes ir pateikti naują jų vertinimą yra apeliacinės instancijos teismo kompetencija. Pažymėtina, jog kasacinis skundas praktiškai atkartoja kasatoriaus apeliaciniame skunde minimus argumentus, todėl didžioji dauguma kasaciniame skunde keliamų klausimų jau buvo tinkamai išnagrinėti apeliacinės instancijos teismo posėdyje, į juos motyvuotai atsakyta apeliacinės instancijos teismo nuosprendyje.
Teisėjų kolegija nagrinėja tik tuos skundo argumentus, kuriuose yra kasacinio nagrinėjimo pagrindai, ir pasisako dėl tų kasacinio skundo argumentų, kurie pripažintini teisės klausimais.
Dėl BPK 219 straipsnio ir 254 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nepagrįstai tvirtina, kad kaltinamasis aktas buvo surašytas esant akivaizdžiai nepakankamai duomenų apie tai, ar buvo padaryta nusikalstama veika, ar J. S. kaltas dėl šios veikos padarymo, nes iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jis grindžiamas nukentėjusiojo R. K., nuteistojo J. S., liudytojų S. S., S. K. parodymais, specialistų išvadų, procesinių veiksmų protokolais, kitais duomenis, kurie yra pakankami kaltinamajame akte išdėstytoms išvadoms pagrįsti. Savu ruožtu teismai, nagrinėdami bylą su atitinkančiu įstatymo reikalavimus kaltinamuoju aktu, BPK 254 straipsnio 3 dalies reikalavimų nepažeidė.
Dėl BPK 7 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad nagrinėjant bylą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose buvo pažeistas rungimosi principas, nes skundžiamuose teismų sprendimuose išdėstytos išvados padarytos ne tik ištyrus kaltinančius įrodymus, tokius kaip nukentėjusiojo R. K., liudytojo S. S. parodymai, specialistų išvados, tačiau ir jį teisinančius įrodymus, tokius kaip paties nuteistojo J. S., liudytojos S. K. parodymai. Iš teismo posėdžių protokolų matyti, kad J. S. gynėjas teikė įrodymus, reiškė prašymus, teikė pasiūlymus dėl byloje iškylančių klausimų sprendimo. Aplinkybė, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismas įvertinęs byloje surinktus įrodymus pripažino, jog patikimi yra nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. S. parodymai, o nuteistojo J. S. ir liudytojos S. K. parodymus įvertino kaip nepatikimus, nesuteikia pagrindo išvadai, kad nagrinėjant bylą pažeistas rungimosi principas, nes šis principas reiškia tik tai, kad kaltinimo ir gynybos šalys bylų nagrinėjimo teisme metu turi lygias teises teikti įrodymus, dalyvauti tiriant įrodymus, pateikti prašymus, ginčyti kitos šalies argumentus ir pareikšti savo nuomonę visais klausimais, kylančiais nagrinėjant bylą ir turinčiais reikšmės jos teisingam išsprendimui, ir neapima išvadų dėl įrodymų vertinimo.
Dėl BPK 20 straipsnio, 44 straipsnio 6 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad vertindami byloje surinktus įrodymus teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles. Byloje surinktus įrodymus teismai įvertino išsamiai ištyrę bylos aplinkybes, nes iš skundžiamų nuosprendžių aprašomųjų dalių aiškiai matyti, kad šūvio laikas jais nustatytas. Aplinkybė, kad kasatorius nesutinka su teismų išvada dėl šūvio laiko, nesuteikia pagrindo teigti, kad ši aplinkybė byloje nėra ištirta. Kolegija negali sutikti su kasatoriaus argumentu, kad tarp nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. S. parodymų yra prieštaravimų ir teismai šių prieštaravimų nepašalino. Iš nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų palyginimo matyti, kad nukentėjusysis ir liudytojas nevienodai aiškina situaciją, susiklosčiusią prieš pat šūvį. Nukentėjusysis tvirtina nematęs, kaip buvo ištrauktas ginklas, tuo tarpu liudytojas teigia, kad matė, kaip J. S. stovėdamas išsitraukė ginklą ir šovė. Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad jau pirmosios instancijos teismas ėmėsi veiksmų šį neatitikimą tarp nukentėjusiojo ir liudytojo parodymų pašalinti, nes apklausdamas nukentėjusįjį uždavė klausimą, kodėl jis nematė, kaip buvo į jį nusitaikyta ir šauta. Nukentėjusysis šią aplinkybę įtikinamai paaiškino, kad buvo nukreipęs žvilgsnį nuo J. S. į šoną, o J. S. ginklo prieš jį ilgai nelaikė, tiesiog greitai jį išsitraukė ir šovė (T. 2, b. l. 52-53). Jokio rimto pagrindo netikėti šiais nukentėjusiojo parodymais byloje nėra. Taip pat nėra pagrindo teigti, kad teismai pažeidė įrodymų vertinimo taisykles įvertindami liudytojo S. S. pateiktą kompaktinį diską su vaizdine medžiaga, nes šie duomenys atitinka kitus byloje surinktus įrodymus – įvykio vietos apžiūros protokolą. Iš liudytojų A. B. ir I. T. parodymų matyti, kad nors šie patvirtino, jog saugoma teritorija buvo žymima ženklais, tačiau pripažino, jog ženklai dažnai buvo sulaužomi ar sugadinami, kartu patvirtindami galimybę, kad netrukus prieš įvykį ženklų galėjo ir nebūti (T. 2, b. l. 48-49, 51-52). Kasatorius deklaratyviai teigia, kad buvo remiamasi tik kaltinimą patvirtinančiais įrodymais, ignoruoti jį teisinantys įrodymai, nes iš skundžiamų sprendimų turinio matyti, kad jie grindžiami visais byloje surinktais įrodymais, įskaitant paties J. S. ir liudytojos S. K. parodymus, kitus teisinančius įrodymus. Aplinkybė, kad J. S. ir liudytojos S. K. parodymais remtasi tik iš dalies, t. y. tiek kiek jie neprieštarauja kitiems byloje surinktiems įrodymams, nesuteikia pagrindo teigti, kad šie įrodymai buvo nevertinti ir į juos neatsižvelgta. Byloje surinktas įrodymų visetas, kurio didžiąją dalį sudaro nukentėjusiojo R. K., liudytojo S. S. parodymai, teismo medicinos specialisto išvados Nr. G 4785/08 (01), Nr. G 3732/08 (01), kompleksinė teismo medicinos ir balistinių tyrimų specialisto išvada Nr. 11-3041 (08), priešingai nei teigia J. S., leidžia patikimai teigti, kad kasatorius šovė stovėdamas, nes byloje nėra jokių duomenų, leidžiančių rimtai abejoti šios išvados patikimumu. Atsižvelgus į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai išvadas apie faktines bylos aplinkybes padarė išsamiai ištyrę bylos aplinkybes, vertino tiek kaltininką teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, jog vertindami įrodymus jų vertinimo klaidų nepadarė, darytina išvada, kad faktinės bylos aplinkybės buvo nustatytos patikimai, nepaliekant nepašalintų abejonių. Esant tokioms aplinkybėms, nėra pagrindo teigti, kad teismai pažeidė in dubio pro reo principą, kuris išplaukia iš BPK 44 straipsnio 6 dalies ir Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 2 dalies nuostatų.
Dėl BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo
Kasatorius deklaratyviai nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nenurodė motyvų, kodėl kritiškai vertina jo ir liudytojos S. K. parodymus. Iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies aiškiai matyti, kad J. S. parodymai įvertinti kritiškai dėl to, kad yra nenuoseklūs ir prieštaringi, prieštarauja įrodymų visetui, kurį sudaro nukentėjusiojo R. K., liudytojo S. S. parodymai, specialistų išvados ir kiti įrodymai. Savu ruožtu liudytojos S. K. parodymai buvo įvertinti kritiškai dėl to, kad yra nenuoseklūs ir prieštaringi.
Dėl BPK 320 straipsnio 3 dalies, 332 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas neišnagrinėjo jo apeliacinio skundo argumento dėl liudytojo S. S. pateikto kompaktinio disko duomenų patikimumo, tačiau, kolegijos nuomone, šis apeliacinio skundo argumentas nėra esminis, o pagal susiklosčiusią teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, bet to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną apeliacinio skundo argumentą (kasacinės nutartys Nr. 2K-310/2009, 2K-502/2010). Išanalizavus byloje esantį apeliacinį skundą ir apeliacinės instancijos teismo nuosprendį, matyti, kad jame pasisakyta dėl visų esminių apeliacinio skundo argumentų.
Dėl BK 28, 30, 34, 59 straipsnio 1 dalies 8-10 punktų taikymo
Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas pripažino nustatyta aplinkybę, jog nukentėjusysis R. K. sudavė jam smūgį koja į lytinius organus. Išnagrinėjusi apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies teiginių nuoseklumą ir daromas išvadas dėl teisinę reikšmę turinčių aplinkybių, teisėjų kolegija su šiuo kasatoriaus argumentu sutikti negali. Iš apeliacinės instancijos teismo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl nusikaltimo įvykio, pripažino, kad patikimi yra nukentėjusiojo R. K. ir liudytojo S. S. parodymai, pagal kuriuos kasatorius J. S. stovėdamas nukreipė pistoletą nukentėjusiajam R. K. į veidą ir tada iššovė, pripažino, kad J. S. buvo sužalotas, tačiau nenurodė, kad jis sužalojimus patyrė būtent konflikto su R. K. metu. Vėliau teismas atmetė J. S. ir liudytojos S. K. parodymus, pagal kuriuos J. S. iššovė krisdamas po suduoto smūgio kaip nepatikimus. Po to nagrinėdamas bylos aplinkybes teismas smūgio sudavimą aptaria kaip J. S. keliamą versiją ir atsako į apeliaciniame skunde pateikiamus argumentus dėl to, kad jis veiką padarė būdamas fiziologinio afekto būsenos dėl neteisėto ir itin įžeidžiančio nukentėjusio asmens poelgio, kad veikos padarymui įtakos turėjo provokuojamas ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, ir pripažįsta, kad šių aplinkybių nebuvo. Dėl to nepagrįsti kasatoriaus argumentai, kad teismai pagal nustatytas faktines aplinkybes netinkamai taikė BK 28, 59 straipsnio 1 dalies 9, 10 punktus.
Kasatoriaus veika negali būti vertinama kaip padaryta vykdant profesinę pareigą, nes kasatorius nenurodo, kokią konkrečią savo kaip apsaugos darbuotojo pareigą vykdė padarydamas žalos nukentėjusiajam R. K., o teisėjų kolegija jokių Lietuvos Respublikos asmens ir turto saugos įstatymo nuostatų, numatančių J. S. pareigą panaudoti fizinį smurtą nagrinėjamoje byloje susiklosčiusioje situacijoje, nenustatė. Veika negali būti vertinama kaip padaryta dėl pateisinamos gamybinės, profesinės ar ūkinės rizikos, nes nagrinėjamoje byloje susiklosčiusi situacija nėra susijusi su rizika, atsirandančia dėl naujovių diegimo profesinėje, gamybinėje ar ūkinėje veikloje. Dėl to kasatorius nepagrįstai teigia, kad teismai netinkamai taikė BK 30, 34 straipsnius, 59 straipsnio 1 dalies 8 punktą.
Dėl BK 136, 137 straipsnių taikymo
Byloje surinktais įrodymais nėra nustatyta, kad kasatorius nukentėjusįjį sužalojo atsakydamas į šio smūgį koja, kad iššovė į nukentėjusįjį nesitaikydamas ir krisdamas. Nenustačius teisinio pagrindo J. S. veiką kvalifikuoti pagal BK 136 ar 137 straipsnį, nėra pagrindo išvadai, kad teismai, kvalifikuodami J. S. veiką pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.
Dėl BK 54 straipsnio 3 dalies taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad už įvykdytą nusikaltimą jam paskyrus dvejų metų laisvės atėmimo bausmę buvo pažeistas teisingumo principas. Nėra pagrindo pripažinti, kad J. S. prisipažino ir nuoširdžiai gailisi padaręs nusikaltimą, nes jis davė iš dalies teisingus parodymus tik po to, kai buvo surastas policijos pareigūnų, duodamas parodymus stengėsi sušvelninti savo teisinę padėtį. Kolegija pažymi, kad nors J. S. anksčiau nėra baustas administracine tvarka, traukiamas baudžiamojon atsakomybėn pirmą kartą, dirba, darbdavio apibūdinamas teigiamai, tačiau jis padarė sunkų nusikaltimą, kuriuo pasikėsinta į vieną svarbiausių vertybių kito žmogaus sveikatą, jo veika sukelti negrįžtami padariniai – nukentėjusysis kaire akimi neteko regėjimo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad po specialiųjų priemonių panaudojimo J. S. iš įvykio vietos pasišalino, nors pagal Asmens ir turto apsaugos įstatymo 8 straipsnio 5 punktą turėjo pareigą suteikti pirmąją medicinos pagalbą. Iš BK 135 straipsnio 1 dalies sankcijos matyti, kad teismas už J. S. padarytą nusikaltimą galėjo jam paskirti tik laisvės atėmimo bausmę. Bausmės dydis turėjo svyruoti apie bausmės vidurkį, kuris yra penkeri metai ir vienas mėnuo. Nagrinėjamu atveju teismas, atsižvelgęs į teigiamai kasatorių apibūdinančius duomenis, paskyrė jam žymiai švelnesnę bausmę – dvejus metus laisvės atėmimo. Dėl to, kolegijos manymu, paskirta bausmė nėra aiškiai per griežta ir yra proporcinga padaryto nusikaltimo pavojingumo pobūdžiui ir dar daugiau ją švelninti nėra teisinio pagrindo.
Dėl BPK 106 straipsnio taikymo
Kasatorius nepagrįstai teigia, kad apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė baudžiamojo proceso įstatymą priteisdamas iš jo nukentėjusiojo patirtas išlaidas už advokato pagalbą, nes nukentėjusysis nepateikė prašymo priteisti turėtų išlaidų už advokato pagalbą. Iš nukentėjusiojo apeliacinio skundo ir teismo posėdžio protokolo matyti, kad toks prašymas ne kartą buvo pateiktas, todėl apeliacinės instancijos teismas pagrįstai patirtas išlaidas priteisė iš kasatoriaus. Priteista išlaidų suma nėra aiškiai per didelė, jokių konkrečių argumentų, kodėl su jos dydžiu nesutinka, kasatorius nenurodo, todėl teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo nesutikti su šiuo klausimu padarytomis apeliacinės instancijos teismo išvadomis.
Nukentėjusysis yra pateikęs kasacinės instancijos teismui atsiliepimą į kasacinį skundą, o jame – prašymą priteisti išlaidas už advokato pagalbą surašant šį atsiliepimą, taip pat pinigų priėmimo kvitą, patvirtinantį patirtas išlaidas už advokato pagalbą surašant atsiliepimą. Prašoma suma nėra aiškiai per didelė, byloje nėra aplinkybių, dėl kurių priteistina suma turėtų būti mažinama, o pagal BPK 106 straipsnį teismas turi teisę tokias nukentėjusiojo patirtas išlaidas priteisti iš kasatoriaus, todėl iš kasatoriaus priteistina nukentėjusiojo už advokato pagalbą patirtų išlaidų suma.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo J. S. kasacinį skundą atmesti.
Iš nuteistojo J. S. priteisti 500 Lt nukentėjusiajam R. K. už patirtas išlaidas advokato pagalbai apmokėti.