- Teismas
- Lietuvos Aukščiausiasis Teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2010-11-23
- Bylos Nr.
- 2K-502/2010
- Bylos rūšis
- baudžiamoji byla
- Teisėjai
- Benediktas Stakauskas (pirm.), Rimantas Baumilas (pran.), Vytautas Piesliakas
- Nuteistasis
- V. K.
- Nukentėjusysis
- T. S., D. J., I. K.
- Kategorijos
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš pirmininko Benedikto Stakausko, teisėjo Vytauto Piesliako ir pranešėjo Rimanto Baumilo,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. K. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo 2009 m. gruodžio 30 d. nuosprendžio, kuriuo jis nuteistas:
pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą laisvės atėmimu šešeriems metams;
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu vieneriems metams.
Vadovaujantis BK 63 straipsnio 5 dalies 2 punktu, bausmės subendrintos jas apimant ir subendrinta bausmė paskirta laisvės atėmimas šešeriems metams.
Iš V. K. priteista nukentėjusiajam T. S. 858,05 Lt turtinės ir 24 141, 95 Lt neturtinės žalos.
Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 16 d. nutartis, kuria nuteistojo V. K. apeliacinis skundas atmestas.
Aprašomoji dalis
n ustatė:
V. K. nuteistas už tai, 2008 m. gruodžio 26 d., apie 1. 10 val., viešoje vietoje, Panevėžyje, prie Respublikos g. 40 esančio kultūros centro „Garsas“, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, įžūliais veiksmais demonstruodamas nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sudavė nukentėjusiesiems D. J. ir I. K. po vieną smūgį kumščiu į veidą, taip sukeldamas jiems fizinį skausmą, bei dūrė nukentėjusiajam T. S. vieną kartą peiliu į dešinį žastą, tuo padarydamas jam dvi durtines – pjautines žaizdas dešiniame žaste su dešinio žasto ir vidurinio nervo sužalojimu ir aklą durtinę – pjautinę žaizdą krūtinės ląstos dešinėje pusėje. Šiais veiksmais V. K. tyčia dėl chuliganiškų paskatų sunkiai sutrikdė nukentėjusiojo T. S. sveikatą, taip pat sutrikdė visuomenės rimtį ir pažeidė viešąją tvarką.
Šalies argumentai
Kasaciniu skundu nuteistasis V. K. prašo abiejų instancijų teismų sprendimus panaikinti ir bylą prieš jį nutraukti.
Skunde kasatorius teigia, kad jis nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nepadarė, o išvadas apie jo kaltę pirmosios instancijos teismas padarė neišsamiai išnagrinėjęs nevisiškai ištirtas bylos aplinkybes, todėl netinkamai, pažeidęs BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įvertinęs įrodymus priėmė neteisingą nuosprendį, kurį dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo jis skundė apeliacine tvarka, bet skundas buvo atmestas. Kasatorius nurodo, jog nebuvo užkluptas nusikaltimo vietoje, nerasta jokių pėdsakų ant jo rūbų iš įvykio vietos, jo mobilusis telefonas įvykio metu nebuvo prijungtas prie siųstuvo, esančio toje teritorijoje, taigi su įvykiu jo nesieja jokie objektyvūs duomenys; be to, nukentėjusiajam sužalota dešinė ranka ir per ją – krūtinės ląsta; labai mažai tikėtina, kad toks sužalojimas galėjo būti padarytas dešiniarankio, koks jis yra. Visa tai jis grindė apeliaciniame skunde, kuris buvo atmestas nutartyje išdėstytais abstrakčiais teiginiais, kurių esmė buvo ta, kad visi anksčiau paminėti duomenys neįrodo jo nekaltumo ir nepaneigia prieštaringų bei nenuoseklių liudytojų V. B. ir Ž. J. parodymų, tačiau šių liudytojų parodymai buvo vertinami ne kaip visuma, o pasirenkant tik tą jų parodymų dalį, kuri palanki kaltinimui. Skunde kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teisme buvo ignoruotos įrodymų vertinimo taisyklės, nustatytos BPK 20 straipsnio 5 dalyje, nes įrodymai byloje nebuvo vertinami kaip visuma, išsamiai ir nešališkai. Toks įrodymų vertinimo taisyklių pažeidimas laikytinas esminiu.
Be to, kasatoriaus nuomone, apeliacinis teismas neišnagrinėjo dalies jo apeliacinio skundo, nes jame jis teigė, kad buvo pažeisti BPK įstatymai, parodant jį atpažinti anksčiau paminėtiems liudytojams, kad buvo suklastoti šių tyrimo veiksmų protokolai, dubliuojant jų atlikimo laiką, kad nebuvo tinkamai įformintas vaizdo įrašo darymas, su juo nebuvo supažindinti tyrimo veiksmo dalyviai, o dėl šių skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nutartyje nepasisakė. Taigi tokių duomenų nebuvo galima pripažinti gautais laikantis įstatymų nustatytos tvarkos. Kasatorius mano, kad ir šie pažeidimai buvo esminiai, sutrukdę priimti teisėtą ir pagrįstą nuosprendį.
Be to, skunde kasatorius teigia, kad apeliaciniame skunde buvo nurodęs jo teisės į gynybą pažeidimą, nes parodant jį atpažinti nedalyvavo gynėjas, o tyrėjas įtikino jį pasirašyti atsisakymą nuo gynėjo. Tai jis vertina kaip esminį pažeidimą. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai įvertino kaip nereikšmingą trūkumą tą aplinkybę, kad visai nebuvo tirta įvykio vietoje rasta kepurė, siekiant identifikuoti jos savininką, teigiant, kad pakanka duomenų, jog neva jis padaręs nusikalstamas veikas, tačiau su tokia šio teismo išvada kasatorius nesutinka, nes, jo nuomone, kepurės indentifikavimas leistų susieti atitinkamą asmenį su minėtu įvykiu, todėl toks neišsamus bylos aplinkybių ištyrimas sukliudė teismams priimti teisingus nuosprendį ir nutartį.
Šalies argumentai
Taip pat kasatorius skunde nurodo, kad nesutinka ir su jo nuteisimu pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą, nes nustatyta, jog nukentėjusysis T. S. buvo sužalotas peiliu po to, kai jis papurškė dujų balionėliu; taigi dūris peiliu buvo atsakas į jo purškimą dujomis, o ne iš chuliganiškų paskatų; tokie veiksmai, kasatoriaus manymu, turėjo būti kvalifikuojami pagal BK 135 straipsnio 1 dalį. Taip pat kasatorius nesutinka su apeliacinės instancijos teismo teiginiu, kad šie veiksmai buvo ankstesnių veiką padariusio asmens chuliganiškų veiksmų tęsinys, nes chuliganiški veiksmai buvo nukreipti visiškai prieš kitus asmenis, dėl visai kitų motyvų, todėl turėjo būti vertinami atskirai.
Ir nors kasaciniame skunde nurodyti baudžiamojo proceso įstatymų pažeidimai padaryti apeliacinėje instancijoje, tačiau kasatorius mano, kad jis nepadarė jokios nusikalstamos veikos, todėl byla iš vis nutrauktina.
Atsiliepimas
Atsiliepime į kasacinį skundą prokurorė prašo nuteistojo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, priešingai nei nurodoma kasaciniame skunde, bylą ištyrė nepažeisdami BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, o jų padarytos išvados pagrįstos išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu. Prokurorė mano, kad nepagrįstas kasatoriaus teiginys, jog jis nebuvo sulaikytas įvykio vietoje, nes iš bylos duomenų matyti, kad po nukentėjusiojo sužalojimo jis du kartus iš įvykio vietos pabėgo, be to, nepagrįstas ir tas V. K. teiginys, kad jo kaltę paneigia tai, jog ant jo drabužių nebuvo rasti nusikaltimo pėdsakai. Tai paaiškinama tuo, kad jo drabužiai buvo paimti po dviejų mėnesių, todėl pėdsakų galėjo ir neišlikti. Prokurorės nuomone, kasacinio skundo argumentas, kad kasatoriaus mobiliojo ryšio telefonas nebuvo prijungtas prie įvykio vietos teritorijos, nepagrįstas, nes tai buvo nakties metas, o kasatorius tik prieš pat įvykį atvyko į įvykio vietą ir iš karto po jo pasišalino; taip pat atsiliepime teigiama, kad neteisus kasatorius, teigdamas, jog dešiniarankis negalėjo padaryti tokių sužalojimų nukentėjusiajam, nes tas klausimas buvo sprendžiamas ir paneigtas teisiamojo posėdžio metu apklausiant teismo medicinos ekspertą. Dar atsiliepime nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas labai išsamiai išanalizavo liudytojų V. B. ir Ž. J. parodymus, duotus tiek ikiteisminiame tyrime, tiek ir teisme, rėmėsi tik tais jų parodymais, kurie neprieštaravo byloje surinktiems objektyviems ir vienas kitą papildantiems įrodymams, nurodydamas jų keitimo priežastį ir tai įvertindamas. Taip pat prokurorė mano, kad V. K. nusikalstama veika teisingai kvalifikuota, nes jis tęsė savo chuliganiškus veiksmus, kuriuos pradėjo suduodamas smūgius D. J. ir I. K., o nukentėjusysis, papurkšdamas dujomis, tik bandė sustabdyti juos; tai vyko viešoje vietoje, prie kultūros centro „Garsas“; savo įžūliais veiksmais, suduodamas smūgius rankomis ir peiliu nukentėjusiesiems, kasatorius demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, o tai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Atsiliepime nurodoma ir tai, kad nors kasatorius skunde nurodo nemažai Baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų – teisės į gynybą pažeidimą, apeliacinės instancijos teismo neatsakymą į visus skundo argumentus, tačiau tokių esminių pažeidimų byloje nepadaryta; kasatorius pats savanoriškai atsisakė gynėjo asmens parodymų atpažinti metu; apeliacinės instancijos teismas išnagrinėjo jo skundą išsamiai ir nutartyje pateikė motyvus, paaiškinančius, kodėl apeliacinio skundo teiginiai atmetami, o pirmosios instancijos teismo nuosprendis pripažįstamas teisėtu, o tai, kad kasatorius nesutinka su nepalankiu jam įrodymų vertinimu, veikos kvalifikavimu, nereiškia, jog teismai padare esminius BPK normų pažeidimus ir dėl to išnagrinėjo bylą šališkai bei priėmė neteisingus sprendimus.
Motyvuojamoji dalis
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų taikymo
Nuteistasis skunde teigia, kad jis nusikalstamų veikų, už kurias nuteistas, nepadarė, o išvadas apie jo kaltę pirmosios instancijos teismas padarė neišsamiai išnagrinėjęs nevisiškai ištirtas bylos aplinkybes, todėl netinkamai, pažeidus BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, įvertinęs įrodymus priėmė neteisingą nuosprendį, kurį jis dėl netinkamo baudžiamojo įstatymo taikymo skundė apeliacine tvarka, bet jo skundas atmestas.
Taigi nuteistasis prašymą dėl abiejų nusikalstamų veikų nutraukti baudžiamąją bylą sieja su teismų atliktu neteisingu įrodymų vertinimu, faktinių bylos aplinkybių nustatymu ir apeliacinio skundo esminių argumentų neišnagrinėjimu.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą byloje surinktus įrodymus patikrina bei įvertina pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai. Įrodymų vertinimo rezultatas yra šių teismų išvada dėl įrodymų pakankamumo nustatymo, kuri reikalinga pripažinti teismo nagrinėjamos nusikalstamos veikos aplinkybes įrodytomis arba ne. Toks įrodymų vertinimo rezultatas yra susijęs su nuosprendžio pagrįstumu ir yra fakto, o ne teisės klausimas. Kasacinės instancijos teismui baudžiamojo proceso įstatymas nesuteikia galimybės nagrinėti fakto klausimų (BPK 376 straipsnio 1 dalis), iš naujo vertinti byloje surinktų įrodymų ir nustatinėti įrodytomis pripažintų ar nepripažintų bylos aplinkybių. Taigi ginčai, ar pakanka įrodymų, ar pagrįstai nustatytos faktinės bylos aplinkybės, galutinai išsprendžiami apeliacinės instancijos teisme. Dėl to kolegija negali svarstyti dalies kasacinio skundo reikalavimų: padaryti kitokias išvadas dėl faktinių bylos aplinkybių, dar kartą vertinti teismų nustatytas bylos aplinkybes ir nukentėjusiųjų, liudytojų V. B. bei Ž. J. parodymus, tirti kasatoriaus mobiliojo ryšio telefono prijungimo prie stočių aplinkybes, svarstyti klausimo, ar gali nukentėjusiajam T. S. padaryti nustatytus sužalojimus dešiniarankis asmuo, nes visa tai išsamiai išnagrinėta pirmosios instancijos ir patikrinta apeliacinės instancijos teismų posėdžiuose.
Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas nuteistojo V. K. apeliacinį skundą, pakankamai atidžiai ir visapusiškai patikrino pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo teisingumą ir nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų atitikimą bylos aplinkybėms. Šis teismas, remdamasis bylos duomenimis, pateikė argumentus, paneigiančius kasatoriaus teiginius, kad jis nebuvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, kad nusikaltimo vietoje ir ant jo drabužių nebuvo rasta nusikaltimo pėdsakų; visa tai rodo, kad, jo nuomone, jis nepadarė jam inkriminuojamų nusikalstamų veikų.
Kasatorius teigia, kad pirmosios instancijos teismas neišsamiai išnagrinėjęs nevisiškai ištirtas bylos aplinkybes, netinkamai, pažeidžiant BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, padarė išvadas, kurios nedavė pagrindo jį pripažinti kaltu, o apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai jo skundą atmetė.
Iš bylos duomenų matyti, kad nukentėjusysis pareiškimą dėl įvykio parašė tik po dešimties dienų, todėl ikiteisminio tyrimo pareigūnams po tiek laiko buvo netikslinga atlikti įvykio vietos apžiūrą, be to, jo drabužiai buvo tirti tik 2009 m. balandžio 22 d., nors įvykis vyko 2008 m. gruodžio 25 d., todėl teismai pagrįstai pasisakė, kad ant jo drabužių ir negalėjo likti kokių nors nusikaltimo pėdsakų. Taip pat bylos duomenimis paneigtas kasatoriaus teiginys, kad jis nebuvo sulaikytas nusikaltimo vietoje, todėl nepadarė nusikalstamų veikų. Iš nukentėjusiųjų D. J., I. K., T. S., liudytojų V. B., Ž. J., A. L. ir A. B. parodymų matyti, kad kasatorius iš karto po T. S. sužalojimo iš įvykio vietos pasišalino, taip pat nebuvo sulaikytas ir dar kartą, prie savo automobilio, nes buvo tamsu ir jam pavyko vėl pasišalinti. Visa tai dar kartą išsamiai išanalizuota ir apeliacinės instancijos teismo sprendime. Kolegija neturi pagrindo paneigti tokių teismų išvadų.
Priešingai nei teigia kasatorius, apeliacinės instancijos teismas išsamiai atsakė į visus esminius nuteistojo skundo argumentus. Pagal teismų praktiką apeliacinės instancijos teismas nuosprendžio (nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, tačiau to nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną skundo argumentą („Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias bylų procesą apeliacinės instancijos teisme“. Teismų praktika Nr. 23).
Kasaciniame skunde teigiama, kad teismai pažeidė BPK nuostatas vertindami jo parodymą atpažinti liudytojams. Pirma, atliekant atpažinimą nedalyvavo jo gynėjas, nes jis buvo įkalbėtas atsisakyti gynėjo atliekant šį procesinį veiksmą. Tačiau iš byloje esančios medžiagos matyti, kad kasatorius pats savo iniciatyva atsisakė gynėjo, po to šio procesinio veiksmo neapskundė, nors turėjo galimybę susisiekti ne tik su gynėju, bet su savo artimaisiais. Antra, liudytojai V. B. ir Ž. J. per jo atpažinimą jau kategoriškai neparodė, kad jis buvo nusikaltimo vietoje ir elgėsi chuliganiškai. Šių liudytojų parodymų keitimą, tiek juos apklausiant pas ikiteisminio tyrimo teisėją, tiek ir teisiamajame posėdyje apie atpažinimo procedūrą, teismas išsamiai patikrino teisiamajame posėdyje papildomai apklausus liudytoją R. T. Tai motyvuotai aptarė ne tik pirmosios, bet ir apeliacinės instancijos teismai savo sprendimuose, nustatydami, jog BPK 192 straipsnio reikalavimai nebuvo pažeisti.
Pagal baudžiamojo proceso įstatymą įrodymais baudžiamajame procese gali būti tik teisėtais būdais gauti duomenys, kurie patvirtina arba paneigia bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, ir kuriuos galima patikrinti Baudžiamojo proceso kodekse nustatytais proceso veiksmais. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Įrodymus teisėjai privalo įvertinti pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis).
Kaip matyti iš bylos medžiagos, pirmosios instancijos teismo priimtas apkaltinamasis nuosprendis V. K. pagrįstas ikiteisminio tyrimo duomenimis ir pirmosios instancijos teismo teisiamajame posėdyje ištirtais, patikimais ir leistinais, kruopščiai įvertintais įrodymais, atitinkančiais BPK 20 straipsnio reikalavimus, ir kuriuos dar kartą patikrino apeliacinės instancijos teismas. Pagrindo abejoti šių teismų nustatytoms bylos aplinkybėms ir įrodymų vertinimu teisėjų kolegija nenustatė.
Nepagrįsti kasacinio skundo argumentai, kuriuose jis nurodo, kad jo nusikalstama veika neteisingai kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 2 dalies 8 punktą. Pagal kasatorių jo veika turi būti kvalifikuota pagal BK 135 straipsnio 1 dalį, nes nukentėjusysis buvo sužalotas peiliu už tai, kad papurškė dujomis, o ne dėl chuliganiškų paskatų. Tačiau pagal teismų nustatytas bylos aplinkybes kasatorius chuliganiškus veiksmus pradėjo viešoje vietoje suduodamas smūgius D. J. ir I. K., o nukentėjusysis T. S., norėdamas sustabdyti šiuos kasatoriaus chuliganiškus veiksmus, papurškė dujomis; vėlesnis smūgis peiliu buvo V. K. chuliganiškų veiksmų tąsa, o ne atsakas į T. S. papurškimą dujomis, todėl teismai šią jo nusikalstamą veiką kvalifikavo teisingai.
Atsižvelgdama į išdėstytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos ir apeliacinės instancijos teismai tinkamai vadovavosi BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimais ir šių įstatymo nuostatų nepažeidė.
Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai, tarp jų ir kaltinamasis (nuteistasis), teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Dėl to šiuo atveju kaltininkams nepriimtinos teismų išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui.
Teisėjų kolegija konstatuoja, kad byla išnagrinėta nepažeidžiant baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų. Baudžiamojo įstatymo netinkamo taikymo ar baudžiamojo proceso įstatymų esminių pažeidimų nenustatyta, todėl pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimai paliekami galioti, o kasacinis skundas netenkinamas.
Rezoliucinė dalis
nutarė:
Nuteistojo V. K. kasacinį skundą atmesti.