Kauno apygardos teismo nutartis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal suinteresuotų asmenų K. J. ir antstolės A. K. atskiruosius skundus dėl Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2YT‑6357‑558/2020 pagal pareiškėjo (skolininko) A. P. skundą dėl antstolio veiksmų, suinteresuoti asmenys antstolė A. K., (išieškotoja) K. J..

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

14. Suinteresuotas asmuo (antstolė) A. K. pateikė atsiliepimą į išieškotojos atskirąjį skundą, su kuriuo ji sutinka.

Motyvuojamoji dalis

Teismas konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

15. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas atskirojo skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į atskirojo skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 ir 338 straipsniai). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse, apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

Dėl įrodymų prijungimo

16. Suinteresuotas asmuo (išieškotoja) (toliau – apeliantė) K. J. kartu su atskiruoju skundu pateikė papildomus įrodymus (SMS žinutes), kurias prašo prijungti prie bylos. Apeliantė nurodo, kad šių įrodymų pateikimas kilo, susipažinus su skundžiama nutartimi, kuriomis yra įrodinėjamos aplinkybės dėl tarp skolininko ir jos susiklosčiusių prievolinių santykių. Apeliantė teigia, kad šios žinutės patvirtina, jog skolininkas prašė paskolinti pinigų.

17. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgęs į pateiktų rašytinių įrodymų turinį ir pobūdį, į tai, kad prašomi pateikti įrodymai iš esmės nėra naujai gauti duomenys (2016 m. rašytų SMS žinučių fragmentai), t. y. galėjo būti pateikti ir pirmosios instancijos teismui, o taip pat nesant byloje duomenų, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos būtų atsisakęs priimti, to apeliantei net ir neįrodinėjant, vadovaudamasis CPK 314 straipsniu, naujai pateiktas įrodinėjimo priemones atsisako priimti.

Dėl ginčo esmės

18. Apeliacijos objektas – pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria pareiškėjo (skolininko) skundas dėl antstolio veiksmų buvo patenkintas iš dalies, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

19. Apeliacinės instancijos teismas iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO nustatė (CPK 179 straipsnio 3 dalis), kad Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimu nutraukta A. P. ir K. P. santuoka, sudaryta (duomenys neskelbtini) Alytaus miesto savivaldybės administracijos CMS (įrašo Nr. (duomenys neskelbtini)), abiejų sutuoktinių bendru sutikimu, nutraukus santuoką pareiškėjai palikta ikisantuokinė pavardė – J., pareiškėjui – jo pavardė P., o taip pat tarp jų patvirtina 2017 m. vasario 5 d. sutartis dėl santuokos nutraukimo pasekmių, joje numatytomis sąlygomis, kuria, be kita ko, pareiškėjas A. P. įsipareigojo teikti išlaikymą E. P. po 160,00 Eur per mėnesį nuo 2016 m. birželio 1 d. iki vaiko pilnametystės, sumokėdamas periodines išmokas iki einamojo mėnesio paskutinės dienos į K. P. nurodytą atsiskaitomąją sąskaitą banke (periodinės išmokos indeksuojamos Lietuvos Respublikos įstatymų nustatyta tvarka; vaiko lėšas uzufrukto teise tvarkys vaiko motina K. P.) (Sutarties 8 punktas).

20. Vykdomosios bylos duomenys patvirtina, kad Alytaus rajono apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 27 d. išdavė vykdomąjį raštą dėl išlaikymo nepilnamečiui vaikui periodinėmis išmokomis išieškojimo iš skolininko A. P. išieškotojos K. J. naudai, kurio pagrindu antstolės A. K. kontoroje buvo užvesta vykdomoji byla Nr. (duomenys neskelbtini). Antstolė 2020 m. liepos 31 d. patvarkymu Nr. S-20-133-17492, priėmė vykdyti vykdomąjį raštą ir nurodė, jog išieškoma išlaikymo įsiskolinimo suma yra 6 387,87 Eur ir 174,00 Eur / mėn. fiksuotas nuo 2020 m. liepos 1 d. Skolininkas 2020 m. rugpjūčio 12 d. pateikė antstolei prašymą, kuriuo prašė ištaisyti 2020 m. liepos 31 d. patvarkyme, raginime įvykdyti teismo sprendimą ir 2020 m. rugpjūčio 3 d. vykdymo išlaidų apskaičiavime neteisingai nurodytą įsiskolinimo dydį ir nurodyti, kad išlaikymo ir kitų periodinių išmokų išieškojimas yra 4 733,48 Eur, kadangi skolininkas iš viso išieškotojai jau yra sumokėjęs 3 196,52 Eur. Antstolė, išklausiusi išieškotoją, nurodžiusią, kad vaiko išlaikymui ji užskaito 1 118,00 Eur skolininko sumokėtą sumą, bei perskaičiavusi išlaikymo įsiskolinimą, 2020 m. rugpjūčio 28 d. patvarkyme Nr. S-20011851 išdėstė, jog iš viso iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. skolininkui reikėjo sumokėti 8 264,00 Eur, todėl išieškotojai gavus 1 118,00 Eur sumą, įsiskolinimas yra 7 146,00 Eur. Pareiškėjas, nesutikdamas su apskaičiuotu įsiskolinimu, pateikė skundą dėl antstolės veiksmų, kuriuo prašė priimtą 2020 m. rugpjūčio 28 d. patvarkymą Nr. S-20011851 panaikinti.

21. Pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių pateiktus paaiškinimus, pripažino, kad pareiškėjo (skolininko) sumokėta vaiko išlaikymo įsiskolinimo suma laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. yra 2 828,66 Eur (2 555,28 Eur + 273,38 Eur), dėl to išlaikymo įsiskolinimas iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. yra 5 435,34 Eur (8 264,00 Eur – 2 828,66 Eur), ir laikė, jog antstolė skundžiamu patvarkymu yra neteisingai apskaičiavusi išlaikymo įsiskolinimo dydį. Suinteresuoti asmenys (išieškotoja) K. J. ir antstolė A. K., nesutikdami su skundžiama nutartimi, pateikė atskiruosius skundus.

22. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo dėl to, kad skolininko laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. mokėtina suma vaiko išlaikymui suma yra 8 264,00 Eur, tačiau vykdymo procese kilo ginčas dėl to, kokią sumą, priteistą teismo sprendimu vaiko išlaikymui, minėtu laikotarpiu jau yra sumokėjęs skolininkas išieškotojai ir kokia suma skolininkui buvo likusi sumokėti iki ginčijamame patvarkyme nurodytos datos, t. y. 2020 m. rugpjūčio 1 d.

23. Vadovaujantis CPK 634 straipsnio 1–2 dalimis, antstolis vykdo šio kodekso 587 straipsnyje nurodytus vykdomuosius dokumentus. Antstolis privalo savo iniciatyva imtis visų teisėtų priemonių, kad sprendimas būtų kuo greičiau ir realiai įvykdytas, ir aktyviai padėti šalims ginti jų teises bei įstatymų saugomus interesus.

24. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje, taikant ir aiškinant vykdymo procesą reglamentuojančias CPK bei Sprendimų vykdymo instrukcijos normas, laikomasi nuostatos, kad vykdymo procesas imperatyviai reglamentuojamas viešosios teisės (proceso teisės) normų, todėl visi proceso dalyviai – skolininkas, išieškotojas ir antstolis – privalo griežtai laikytis CPK bei jo pagrindu priimtų kitų teisės aktų nustatytos teismo sprendimų vykdymo proceso tvarkos. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pažymėjęs, kad teismų sprendimų vykdymo proceso taisyklės reikalauja iš antstolio, kaip viešosios teisės subjekto, veikti tik pagal jam suteiktus įgalinimus (Lietuvos Respublikos antstolių įstatymo 3 straipsnis), garantuojant skolininko ir išieškotojo teisių teismų sprendimų vykdymo procese veiksmingą gynybą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-341-2007). Tam, kad antstolis veiktų neviršydamas jam suteiktų įgaliojimų ribų, jo procesinės veiklos kontrolę atlieka teismas (CPK 594 straipsnis).

25. Aptariamu atveju apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas dėl to, kad skolininkas laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. faktiškai į išieškotojos banko sąskaitą yra pervedęs 2 555,28 Eur sumą, o į nepilnamečio vaiko močiutės sąskaita – 273,88 Eur, nekyla. Tačiau byloje kyla ginčas dėl to, ar nurodytos sumos išieškotojai sumokėtos kaip išlaikymas vaikui, pagal teismo sprendimą, ar dengiant kitas skolininko prievoles išieškotojai. Apeliantė (išieškotoja) atskirajame skunde teigia, kad ne visi skolininko mokėjimai, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d., buvo atlikti kaip išlaikymas vaikui, o būtent: 2016 m. birželio 6 d. – 152,71 Eur; 2016 m. liepos 8 d. – 93,94 Eur; 2016 m. lapkričio 25 d. – 58,72 Eur; 2017 m. sausio 23 d. – 139,50 Eur; 2017 m. kovo 6 d. – 173,43 Eur; 2017 m. balandžio 5 d. – 93,62 Eur; 2017 m. balandžio 21 d. – 83,65 Eur; 2017 m. gruodžio 15 d. – 113,21 Eur; 2017 m. gruodžio 22 d. – 112,95 Eur; 2018 m. rugpjūčio 30 d. – 111,54 Eur; 2018 m. spalio 24 d. – 169,93 Eur; 2018 m. lapkričio 23 d. – 169,30 Eur ir 2019 m. vasario 25 d. – 230,60 Eur atlikti pervedimai nėra susiję su vaiko išlaikymu, o yra atlikti dengiant kitas skolas išieškotojai, iš viso 1 703,10 Eur sumai. Aptariamu atveju išieškotoja atskiruoju skundu pripažįsta, kad tiek iš nurodytos sumos (2 555,28 Eur) skolininko išieškotojai pervestos 852,18 Eur lėšos, tiek į nepilnamečio vaiko močiutės sąskaitą pervestos 273,38 Eur lėšos yra skirtos nepilnamečio vaiko išlaikymui pagal teismo sprendimą, t. y. apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje kyla ginčas tik dėl skolininko į išieškotojos sąskaitą pervestų 1 703,10 Eur lėšų . Apeliantės teigia, kad nurodyti skolininko atlikti mokėjimai išieškotojai nėra susiję su vaiko išlaikymu, kadangi skolininkas, pervesdamas nurodytas sumas išieškotojai, yra nurodęs kitą mokėjimo paskirtį, nesusijusią su vaiko išlaikymo („perlaida“), arba išvis jokios mokėjimo paskirties nėra nurodęs, t. y. apeliantės įrodinėja, kad nurodyti pavedimai, kurie sudarė 1 703,10 Eur sumą, buvo skirti kitoms skolininko prievolėms (skolai) išieškotojai padengti.

26. Nagrinėjamu atveju įrodinėjimo specifiką lemia tai, kad ginčas kilęs iš šeimos teisinių santykių. Šeimos santykiai grindžiami tarpusavio pagalba, pasitikėjimu, bendru sutarimu, todėl jie paprastai nedokumentuojami, raštu ar kitomis priemonėmis specialiai nefiksuojami ir įrodymai nekaupiami. Pareiga išlaikyti savo nepilnamečius vaikus, kaip viena sudėtinių tėvų valdžios dalių, nustatyta CK 3.192 straipsnyje. Pagal šį straipsnį materialinį išlaikymą nepilnamečiams vaikams turi teikti abu tėvai (3 dalis), išlaikymo tvarka ir forma nustatoma bendru tėvų susitarimu (1 dalis).

27. Pagal CK 3.193 straipsnio 1 dalį, skatinant taikiai spręsti visus šeimos klausimus abipusiu susitarimu, nepilnamečių vaikų tėvams suteikiama teisė susitarti dėl vaiko išlaikymo sudarant sutartį; tokia sutartis privalo būti sudaryta bendru susitarimu, kai nutraukiama santuoka ar patvirtinamas gyvenimas skyrium; sutartyje tėvai privalo nurodyti, kokiu būdu jie vykdys savo pareigas, susijusias su vaikų išlaikymu, – išlaikymo tvarką, dydį (CK 3.192 straipsnio 2 dalis), formą (CK 3.196 straipsnio 1 dalies 1–3 punktai – periodinėmis išmokomis, konkrečia pinigų suma ar priteisiant tam tikrą turtą). Tokią sutartį tvirtina teismas.

28. Turtą, kuris yra nepilnamečių vaikų nuosavybė, tvarko jų tėvai uzufrukto teisėmis (CK 3.185 straipsnio 1 dalis). Ištuokos ar gyvenimo skyrium atveju turto tvarkymo teisė priklauso tam iš tėvų, su kuriuo lieka gyventi vaikas (CK 3.190 straipsnio 1 dalis). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų nevykdo teismo patvirtintos jų sutarties dėl nepilnamečių vaikų išlaikymo, kitas iš tėvų įgyja teisę kreiptis į teismą dėl vykdomojo rašto išdavimo (CK 3.193 straipsnio 3 dalis).

29. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, kai tėvai gyvena kartu ir tvarko bendrą šeimos ūkį, taip iš esmės prisidėdami prie vaikų materialinio išlaikymo, preziumuojama, kad išlaikymą vaikams teikia abu tėvai iki teismas nenustato kitaip. Įrodinėjimo našta tenka tai šaliai, kuri teigia, kad kita šalis neteikė išlaikymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. sausio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-21/2007). Tais atvejais, kai vienas iš tėvų su vaiku negyvena, jam tenka pareiga įrodinėti, jog tėvų pareigas vykdė, nors ir gyveno skyrium (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. gegužės 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2011).

31. Nagrinėjamu atveju byloje pateikti įrodymai (banko išrašai) patvirtina, kad pareiškėjas (skolininkas) A. P. teikė priteistą išlaikymą nepilnamečiam šalių vaikui. Išieškotoja K. J., teigdama, kad ne visi pavedimai buvo daromi, siekiant teikti privalomą išlaikymą, o buvo atliekami kitais pagrindais (grąžinama kaip skola išieškotojai), privalo šias aplinkybes įrodyti (CPK 178 straipsnis). Aplinkybę, jog skolininko ginčijami pervedimai išieškotojai buvo atliekami kitais pagrindais, t. y. grąžinama skola, jos (apeliantės) teigimu patvirtina tai, kad buvo nurodyta kita mokėjimo paskirtis, nesusijusi su vaiko išlaikymu („perlaida“), arba išvis jokios mokėjimo paskirties nenurodyta, o taip pat pateikti banko sąskaitos išrašai, kurie, išieškotojos teigimu, patvirtina jos (apeliantės) pareiškėjui (skolininkui) pervestas lėšas, kaip skolą.

32. Iš Alytaus rajono apylinkės teismo 2017 m. gegužės 15 d. sprendimo matyti, kad šalių sutartyje dėl santuokos nutraukimo pasekmių nėra įvardintos sutuoktinius iki santuokos nutraukimo siejusios prievolės (skolos) ar egzistuojantys įsipareigojimai vienas kitam. Nagrinėjamoje byloje išieškotoja taip pat nėra pateikusi paskolos teisinių santykių tarp šalių atsiradimą pagrindžiančių įrodymų (įsiteisėjusio teismo sprendimo, paskolos sutarties ir pan.). Taigi išieškotojos įrodinėjama aplinkybė, kad ji pareiškėjui dar santuokos metu piniginių lėšų pervedimu suteikusi pareiškėjui paskolą, kas patvirtinta tarp jos ir pareiškėjo susiklosčiusius prievolinius teisinius santykius, nėra pagrįsta byloje pateikiamomis įrodinėjimo priemonėmis. Išieškotoja į bylą yra pateikusi „Swedbank“, AB, banko sąskaitos išrašą už 2014 m., o taip pat DS Bank sąskaitos išrašus už 2015 m. – 2020 m. Nors išieškotojos pateikti banko išrašai patvirtina, kad ji pareiškėjui yra pervedusi atitinkamas pinigų sumas, tačiau atkreiptinas dėmesys, kad visi pavedimai yra atlikti santuokos metu (2017 m. sausio 27 d. paskutinio pavedimo data) – iki kreipiantis į teismą dėl santuokos nutraukimo abiejų sutuoktinių bendru sutarimu (2020 m. balandžio 7 d.) bei iki teismui sprendimu nutraukiant tarp jų sudarytą santuoką ir patvirtinant sutartį dėl santuokos nutraukimo pasekmių (2017 m. gegužės 15 d.).

33. CK 3.87 straipsnio 1 dalis įtvirtina prezumpciją, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo, yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcija yra įtvirtinta laikantis pagrindinių santuokos principų, tokių kaip susitarimas sukurti šeimos teisinius santykius kaip bendro gyvenimo pagrindą (CK 3.7, 3.28 straipsniai), sutuoktinių lygiateisiškumas (CK 3.26 straipsnis) bei pareiga būti vienas kitam lojaliam, vienas kitą remti ir, atsižvelgiant į kiekvieno iš sutuoktinių galimybes, prisidėti prie bendrų šeimos ar kito sutuoktinio poreikių tenkinimo (CK 3.27 straipsnis). Taigi bendroji jungtinė nuosavybė yra skirta bendriems sutuoktinių tikslams ir bendroms pareigoms įgyvendinti. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-378/2018, 20 punktas).

34. CK 3.88 straipsnis vertintinas kaip norma, kuri detalizuoja bendrąją normą, kad visas turtas, kurį sutuoktiniai įgyja sudarę santuoką, yra jų bendroji jungtinė nuosavybė. Ši norma taip pat nustato, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Santuokiniu turtu (turtu, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė), be kita ko, laikoma: pajamos, gautos iš abiejų sutuoktinių bendros veiklos, ir pajamos, gautos iš vieno sutuoktinio veiklos, išskyrus lėšas, būtinas sutuoktinio profesinei veiklai (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu (CK 3.87 straipsnio 2 dalis). CK 3.100 straipsnyje įtvirtinti sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės pabaigos pagrindai, vienas jų – nutraukus santuoką (CK 3.100 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

35. Aptariamu atveju nustačius, kad iš išieškotojos banko sąskaitos pavedimai skolininkui (pareiškėjui) atlikti iki santuokos nutraukimo, taip pat, kad santuokos nutraukimo metu sutuoktiniai sutartyje (CK 3.51 straipsnio 1 dalies 2 punktas) dėl santuokos nutraukimo pasekmių neaptarė šių lėšų teisinio rėžimo, neįtraukė šių lėšų į dalytino turto masę, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad išieškotoja K. J. neįrodė, jog ginčo piniginių lėšų pervedimas išieškotojai buvo skirtas vykdyti tarp jos ir skolininko santuokos metu sudarytą paskolos sutartį (CPK 178 straipsnio). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šalių į bylą pateikti rašytiniai įrodymai ir pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo daryti vienareikšmišką išvadą, kad išieškotoja, nurodytu laikotarpiu atlikdama pavedimus skolininkui įvairaus dydžio sumomis, tokiu būdu suteikė sutuoktiniui paskolą. Priešingos išvados nesudaro pagrindo daryti ir apeliančių nurodyta aplinkybė, kad skolininko kituose pavedimuose, atliktuose išieškotojai, buvo nurodyta kita mokėjimo paskirtis („perlaida“), arba mokėjimo paskirtis išvis nenurodyta.

36. Jau minėta, kad skolininkas, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. atlikdamas įvairaus dydžio periodinius mokėjimus, faktiškai į išieškotojos banko sąskaitą yra pervedęs 2 555,28 Eur sumą, o į nepilnamečio vaiko močiutės sąskaitą – 273,88 Eur sumą, t. y. iš viso 2 828,66 Eur sumą, kurią pirmosios instancijos teismas pripažino skolininko sumokėtu išlaikymo įsiskolinimu išieškotojais. Tuo tarpu išieškotoja nesutinka, kad nurodytu laikotarpiu sumokėta 1 703,10 Eur suma buvo skirta išlaikymo įsiskolinimui dengti, kadangi skolininkas, atlikdamas pervedimus, nurodydavo kitą mokėjimo paskirtį („perlaida“) arba jos išvis nenurodydavo. Nors atliktų mokėjimų (1 703,10 Eur sumai) pavedimų paskirtyje ir nenurodyta, kad šios sumos skirtos konkrečiai išlaikymui, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, išieškotojai neįrodžius, kad jos įvardinti mokėjimo pavedimai buvo atlikti ir apskaityti kitu, šalis siejusiu, teisiniu pagrindu, pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai sprendė, jog pervesti pinigai buvo skirti išlaikymo teikimui.

37. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį ir į tai, kad ginčo laikotarpiu skolininko pirmo mokėjimo data yra 2016 m. birželio 6 d., paskutinio – 2020 m. liepos 10 d., o mokėjimo pavedimai atlikti 2016 m. birželio, liepos bei lapkričio mėn., 2017 m. sausio, kovo, balandžio, birželio, liepos bei gruodžio mėn., 2018 m. vasario, kovo, balandžio, gegužės, rugpjūčio, spalio bei lapkričio mėn., 2019 m. vasario bei liepos mėn., t. y. per ginčo laikotarpį skolininkas atliko mokėjimo pavedimus iš viso per 18 mėnesių laikotarpį. Be to, matyti, kad kai kuriuos mokėjimo pavedimus skolininkas atliko net kelis kartus per mėnesį ir skirtingomis sumomis, pvz. 2018 m. vasario mėnesį buvo atlikti net trys mokėjimai (vasario 14 d. – 90,05 Eur, vasario 19 d. – 22,58 Eur bei vasario 23 d. – 45,45 Eur), o bendra atliktų mokėjimų suma yra 158,08 Eur. Nors skolininkas mokėjimo pavedimus atliko nereguliariai ir skirtingomis sumomis, tačiau, įvertinus bendrą atliktų pavedimų sumą (2 828,66 Eur), jų periodiškumą ir dažnumą bei pervestų išieškojimo sumų dydžius kiekvieną mėnesį, t. y. jog skolininko vidutiniškai per 18 mėn. yra pervesta 2 828,66 Eur suma, kas sudaro beveik 160,00 Eur / mėn. sumą, t. y. tokią kaip ir teismo priteisto išlaikymo sumą, iki ją nustatant antstolei, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai taip pat sudaro pagrindą laikyti labiau tikėtina, kad atlikti visi mokėjimo pavedimai buvo skirti skolininko išlaikymo įsiskolinimui dengti, o ne kitokiems, nei nepilnamečio vaiko išlaikymas tikslams. Įvertinus išdėstytą, apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo padarytos išvados teisingumu.

38. Akcentuotina ir tai, kad objektyvių ir pagrįstų įrodymų (įsiteisėjusio teismo sprendimo, paskolos sutarties ir pan.) nebuvimas dėl tarp skolininko ir išieškotojos susiklosčiusių, kaip teigia pati išieškotoja, prievolinių (paskolos) teisinių santykių, o tik jos pačios paaiškinimų teikimas, negali būti pagrindu pripažinti aplinkybę įrodyta. Kitoks aiškinimas sudarytų prielaidas tokiai situacijai, kai išieškotoja dėl bet kurio pavedimo galėtų teigti, kad jis atliktas ne išlaikymo tikslais, o skolininkas turėtų įrodinėti, jog konkretus pavedimas atliktas būtent pervedant priteistą išlaikymą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, taip būtų neproporcingai pabloginta skolininko padėtis ir nepagrįstai perkeliama įrodinėjimo našta skolininkui.

40. Kaip matyti iš skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties motyvų, teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus ir šalių paaiškinimus, nustatė, kad skolininko sumokėta išlaikymo įsiskolinimo suma laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 6 d. iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. yra 2 828,66 Eur (2 555,28 Eur + 273,38 Eur). Kadangi antstolės patvarkyme dėl išlaikymo įsiskolinimo Nr. S-20011851 yra nurodyta, kad iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. skolininkas turėjo sumokėti viso 8 264,00 Eur, o išieškotoja yra gavusi 1 118,00 Eur, todėl įsiskolinimas yra 7 146,00 Eur, sprendė, jog skolininko išlaikymo įsiskolinimas iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. yra 5 435,34 Eur (8 264,00 Eur – 2 828,66 Eur). Iš skundžiamos nutarties turinio nėra matyti, kad teismas į skolininko sumokėtą sumą būtų įskaitęs ir po 2020 m. rugpjūčio 1 d. skolininko 5 067,48 Eur piniginių lėšų pervedimą, todėl apeliacinės instancijos teismas antstolės ir išieškotojos atskirųjų skundų argumentus pripažįsta nepagrįstais.

41. Antstolė atskirajame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas neatsižvelgė į kasacinio teismo išaiškinimus dėl antstolio teisės / pareigos sumažinti išlaikymo įsiskolinimą, padarytus civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016, o taip pat civilinėse bylose Nr. 3K‑3‑99‑378/2019, 3K-3-36-695/2019.

42. Pagal Konstitucinio Teismo jurisprudenciją bendrosios kompetencijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų precedentų – sprendimų analogiškose bylose (Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai). Bendrąja prasme precedentas – tai konkrečioje byloje teismo suformuluota teisės aiškinimo taisyklė, kurios viena taikymo sąlygų yra aplinkybė, kad ši taisyklė buvo sukurta sprendžiant tapatų ginčą, t. y. precedentas kaip teisės aiškinimo taisyklė taikomas tik tose bylose, kurių faktinės aplinkybės yra tapačios arba labai panašios į tos bylos, kurioje buvo sukurtas precedentas, faktines aplinkybes ir kurioms turi būti taikoma ta pati teisė, kaip toje byloje, kurioje buvo sukurtas precedentas.

43. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti, jog šiuo atveju antstolės atskirajame skunde nurodytose bylose padaryti išaiškinimai yra taikytini ir ginčo situacijai, kadangi nurodytų bylų ir nagrinėjamos bylos ratio decidenti nesutampa. Pažymėtina, kad šiuo atveju yra sprendžiamas klausimas dėl antstolio veiksmų teisėtumo, apskaičiuojant likusią mokėtiną išlaikymo įsiskolinimo sumą, t. y. išieškotojai nesutinkant su skolininko atliktų mokėjimo pavedimų paskirtimi – įrodinėjant, kad dalis atliktų mokėjimų buvo skirti kitokiems, nei nepilnamečio vaiko išlaikymas tikslams. Tuo tarpu antstolės nurodomų bylų faktinių aplinkybių esminis skirtumas nuo nagrinėjamos bylos yra tas, kad minėtose byloje buvo sprendžiamas klausimas dėl teismo sprendimu priteisto išlaikymo sumažinimo, kuomet privalantis teikti išlaikymą tėvas (motina) išmoka pinigines sumas tiesiogiai vaikui ar toks tėvas (motina) patiria išlaidas, ar išlaikymą teikia natūra, nesant vaiko išlaikymui skirtas lėšas uzufrukto teise tvarkančio asmens sutikimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-231-969/2016; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-99-378/2019), o taip pat klausimas dėl privalančio teikti išlaikymą tėvo (motinos) prievolės grąžinimo, turint tam pačiam kreditoriui (vaiko tėvui (motinai)) kelias tos pačios rūšies skolas, esant išduotiems vykdomiesiems raštams dėl išlaikymo įsiskolinimo ir dėl kitų skolininko prievolių, kilusių iš tos pačios teismo patvirtintos taikos sutarties, eiliškumo, kuomet susidaro išlaikymo įsiskolinimo permoka, o kitos skolos grąžinimo terminas jau yra suėjęs (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. vasario 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-36-695/2019).

44. Aukščiau nurodytais motyvais atsakyta į esminius atskirųjų skundų argumentus. Kiti atskirųjų skundų argumentai nėra teisiškai reikšmingi teisingam bylos išnagrinėjimui, pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumui bei pagrįstumui, todėl apeliacinės instancijos teismas atskirai dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (LAT 2010 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-252/20J0; 2010 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr.3K-3-52/2011).

Dėl bylinėjimosi išlaidų pirmosios instancijos teisme peržiūrėjimo

45. Tiek antstolė, tiek ir išieškotoja atskiruosiuose skunduose teigia, kad skundžiama nutartimi buvo neteisingai nustatyta tenkintų reikalavimų dalis, todėl neteisingai paskaičiuota pareiškėjui priteistina bylinėjimosi išlaidų suma. Skundžiamu patvarkymu antstolė nustatė, kad iš viso iki 2020 m. rugpjūčio 1 d. skolininkui reikėjo sumokėti 8 264,00 Eur, todėl išieškotojai gavus 1 118,00 Eur sumą, įsiskolinimas yra 7 146,00 Eur. Pareiškėjas su nustatyta suma nesutiko ir nurodė, kad ginčo laikotarpiu išieškotojai yra pervedęs 3 871,05 Eur sumą, t. y. byloje kilo ginčas dėl 2 753,05 Eur sumos (3 871,05-1 118,00). Pirmosios instancijos teismas pripažino, kad pareiškėjas išlaikymo įsiskolinimui ginčo laikotarpiu yra sumokėjęs 2 828,66 Eur ir sprendė, kad pareiškėjo reikalavimai yra tenkinti 73 procentais. Taigi apeliacinės instancijos teismas iš dalies sutinka su atskirųjų skundų argumentais, kad skundžiama nutartimi yra neteisingai nustatytas pareiškėjo tenkintų reikalavimų dydis, kuris yra 62,14 procentai (skolininko reikalavimai netenkinti dėl 1 042,39 Eur (26,02+1 016,37) sumos, todėl (2 753,05-1 042,39)x100/2 753,05). Atsižvelgiant į nustatytą pareiškėjo pirmosios instancijos teisme tenkintų reikalavimų dalį, skundžiama nutarties dalis dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo keičiama ir pareiškėjo naudai priteistų 317,98 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis mažinamas iki 270,31 Eur (435,00x62,14/100) sumos, o išieškotojos naudai priteistų 94,50 Eur bylinėjimosi išlaidų dydis didinamas iki 132,51 Eur (350,00x37,86/100) sumos.

46. Antstolė taip pat teigia, kad iš bylinėjimosi išlaidos iš jos priteistos nepagrįstai, kadangi išlaikymo įsiskolinimo dydžiu suinteresuota išieškotoja, bet ne sprendimo vykdymą realizuojanti antstolė. Apeliacinės instancijos teismas tik iš dalies sutinka su šiuo antstolės argumentu.

47. Ypatingosios teisenos bylose išlaidų paskirstymo proceso šalims principus lemia šios teisenos specifika. Šioje teisenoje paprastai nėra priešingus interesus turinčių šalių. Dėl to ypatingosios teisenos bylose galioja kitokia nei ginčo teisenos atveju taisyklė – kiekvienas byloje dalyvaujantis asmuo pats atsako už savo išlaidas ir jos nėra atlyginamos (CPK 443 straipsnio 6 dalis, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013). CPK 443 straipsnio 6 dalyje yra nurodyta išimtis, kad tais atvejais, kai dalyvaujančių byloje asmenų suinteresuotumas bylos baigtimi yra skirtingas arba jų interesai yra priešingi, teismas gali proporcingai padalyti turėtas bylinėjimosi išlaidas arba jų atlyginimą priteisti iš dalyvavusio byloje asmens, kurio pareiškimas atmestas.

48. Kasacinio teismo praktika formuojama taip, kad tuo atveju, kai asmens skundas dėl antstolio veiksmų nagrinėjamas ypatingosios teisenos tvarka, yra akivaizdus antstolio ir skolininko interesų priešingumas, todėl bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. T. v. antstolis R. V. ir kt., bylos 3K-3-36/2008; 2009 m. vasario 23 d. nutartis, priimta civilinėje byloje antstolis G. B. v. L. B., bylos Nr. 3K-3-78/2009; kt.); išlaidos advokato pagalbai apmokėti priteisiamos antstoliui iš skundą padavusio asmens (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. spalio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. S. v. antstolis R. K. ir kt., bylos Nr. 3K-3-417/2008). Taigi, jeigu civilinė byla pagal pareiškimą dėl antstolio veiksmų išnagrinėta ypatingosios teisenos tvarka, nes antstolis nepripažino savo atlikto veiksmo neteisėtu, o tai padarė teismas nutartimi, tai yra pagrindas spręsti, kad pareiškėjo ir antstolio interesai yra priešingi. Tai sudaro pagrindą taikyti CPK 443 straipsnio 6 dalies išimtį dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. spalio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-488/2013).

49. Nagrinėjamoje byloje pirmos instancijos teismas padarė išvadą, kad tik pareiškėjo ir antstolės suinteresuotumas bylos baigtimi yra priešingas, dėl ko sprendė esant pagrindą taikyti nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, t. y. skundžiama nutartimi iš dalies pagrįstai pareiškėjo naudai jo turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistos iš antstolės. Tačiau apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo nesutikti ir su antstolės nurodytais argumentais, jog išlaikymo įsiskolinimo dydžiu suinteresuota iš esmės yra ir pati išieškotoja, t. y. šiuo atveju jos ir pareiškėjo suinteresuotumas bylos baigtimi taip pat yra priešingas, tą patvirtina ir į bylą pateiktas išieškotojos atskirasis skundas. Atsižvelgiant į tai, keičiama skundžiamos nutarties dalis dėl bylinėjimo išlaidų paskirstymo ir pareiškėjo pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos priteisiamos iš antstolės bei išieškotojos lygiomis dalimis, t. y. po 135,16 Eur (270,31/2).

50. Kadangi išieškotojos ir pareiškėjo reikalavimai dėl bylinėjimosi išlaidų yra priešpriešiniai vienarūšiai, todėl įskaičius mažesnę dalį į didesnę, pareiškėjo naudai iš išieškotojos priteisiama 2,65 Eur (135,16-132,51), pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų.

Dėl procesinės bylos baigties

51. Remiantis išdėstytais argumentais apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad ginčijama nutartimi pirmosios instancijos teismas iš esmės teisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą tarp šalių, teisingai vertino pateiktus įrodymus bei visiškai teisingai nustatė visas reikšmingas aplinkybes pareiškėjo skundui dėl antstolės veiksmų išnagrinėti, todėl ginčo dalyje priėmė teisingą ir pagrįstą sprendimą, tačiau neteisingai paskirstė tarp šalių bylinėjimosi išlaidas, todėl šioje dalyje Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutarties dalis keičiama, iš antstolės pareiškėjo naudai priteisiant 135,16 Eur bylinėjimosi išlaidų, o iš išieškotojos pareiškėjo naudai priteisiant 2,65 Eur bylinėjimosi išlaidų; kitoje dalyje pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme

52. Tiek antstolės, tiek išieškotojos, pateikusių atskiruosius skundus, bei pareiškėjo (skolininko) suinteresuotumas bylos baigtimi apeliacinės instancijos teisme yra priešingas (CPK 443 straipsnio 6 dalis). Taigi, šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos apeliacinės instancijos teisme paskirstomos, taikant nuostatas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo.

53. CPK 93 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Taigi bylinėjimosi išlaidų paskirstymas tarp šalių grindžiamas „pralaimėjęs moka“ principu. Bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklės pirmiausia yra orientuotos į šalies, laimėjusios bylą, teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą užtikrinimą. Ši taisyklė yra būdinga procesams visų instancijų teismuose (CPK 93 straipsnio 3 dalis). Pažymėtina, kad pagrindas, pagal kurį yra nustatoma laimėjusioji šalis ir atitinkamai paskirstomos bylinėjimosi išlaidos, yra ieškiniu pareikštų materialiųjų subjektinių reikalavimų išsprendimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-193-969/2018).

54. Nagrinėjamu atveju tiek išieškotojos, tiek antstolės atskiruosius skundus dėl materialiųjų reikalavimų (ginčo esmės) netenkinus, laikoma, kad ginčas yra išnagrinėtas pareiškėjo naudai, todėl jis turi teisę į bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme atlyginimą. Pareiškėjas apeliacinės instancijos teismui yra pateikęs įrodymus, jog jis turėjo 290,00 Eur dydžio atsiliepimo į pareiškėjos atskirąjį skundą parengimo išlaidas ir 399,00 Eur atsiliepimo į antstolės atskirąjį skundą parengimo išlaidas, iš viso 689,00 Eur bylinėjimosi išlaidų, taip pat pateikė šias išlaidas pagrindžiančius įrodymus.

55. CPK 98 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu; šios išlaidos negali būti priteisiamos, jeigu prašymas jas priteisti ir išlaidų dydį patvirtinantys įrodymai nepateikti iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos. Teismas, spręsdamas dėl išlaidų advokato pagalbai apmokėti atlyginimo dydžio, turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į tokias aplinkybes: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas.

56. Nors nagrinėjamu atveju pareiškėjo apeliacinės instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos ir neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2015 m. kovo 19 d. įsakymu Nr. 1R–77 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) (toliau – Rekomendacijos) nustatytų maksimalių dydžių (Rekomendacijų 7, 8.16 punktai), tačiau atsižvelgus į nurodytą teisinį reglamentavimą, spręstina, kad nagrinėjamas klausimas nebuvo sudėtingas ir naujas, taip pat nebuvo reikalaujama ir specialių teisinių žinių (iš esmės šalių procesiniuose dokumentuose analizuojamos faktinės aplinkybės ir skirtingas jų vertinimas), be to, pareiškėjas yra pateikęs du atsiliepimus, tiek į išieškotojos, tiek ir į antstolės atskiruosius skundus, už kuriuos prašo skirtingo dydžio atlyginimo, nors iš esmės pateiktų atsiliepimų parengimas tiek turinio, tiek ir apimties prasme yra panaši. Apeliacinės instancijos teismas vertina, kad pareiškėjo prašomos priteisi išlaidos mažinamos iki 500,00 Eur, kurios priteisiamos pareiškėjo naudai iš išieškotojos ir pareiškėjos lygiomis dalimis, t. y. po 250,00 Eur.

57. Procesinių dokumentų siuntimo (pašto) teisme išlaidos sudaro 18,08 Eur, todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“, CPK 92 straipsnio ir CPK 96 straipsnio 2 ir 6 dalių nuostatomis, šios išlaidos valstybės naudai priteisiamos iš antstolės ir išieškotojos lygiomis dalimis, t. y. po 9,04 (18,08/2).

58. Išieškotoja į bylą yra pateikusi įrodymus, jog ji už teismui pateiktą atskirąjį skundą yra sumokėjusi 38,00 Eur žyminį mokestį. Atsižvelgiant į tai, kad už atskiruosius skundus žyminis mokestis nemokamas, išskyrus atskiruosius skundus dėl nutarčių dėl laikinųjų apsaugos priemonių ir atskiruosius skundus bankroto ar restruktūrizavimo bylose (CPK 80 straipsnio 2 dalis), todėl išieškotojai grąžinamas jos sumokėtas žyminis mokestis.

Kauno apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 338-339 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pakeisti ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti iš suinteresuoto asmens antstolės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo (skolininko) A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 135,16 Eur (vieną šimtą trisdešimt penkis eurus 16 ct) bylinėjimosi išlaidų.

Priteisti iš suinteresuoto asmens (išieškotojos) K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo (skolininko) A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai 2,65 Eur (du eurus 65 ct) bylinėjimosi išlaidų.“

Kitoje dalyje Alytaus apylinkės teismo 2020 m. spalio 22 d. nutartį palikti nepakeistą.

Iš suinteresuotų asmenų antstolės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) bei (išieškotojos) K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) pareiškėjo (skolininko) A. P., a. k. (duomenys neskelbtini) naudai priteisti po 250,00 Eur (du šimtus penkiasdešimt eurų 00 ct) bylinėjimosi išlaidų, turėtų apeliacinės instancijos teisme.

Iš suinteresuotų asmenų antstolės A. K., a. k. (duomenys neskelbtini) bei (išieškotojos) K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) valstybės naudai priteisti po 9,04 Eur devynis eurus 04 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (nurodytas sumas sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos (j. a. k. 188659752) biudžeto surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas – 5660).

Grąžinti suinteresuotam asmeniui (išieškotojai) K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 38,00 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu.

Įpareigoti Valstybinę mokesčių inspekciją prie Finansų ministerijos grąžinti suinteresuotam asmeniui (išieškotojai) K. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 38,00 Eur (trisdešimt aštuonis eurus 00 ct) žyminio mokesčio, sumokėto 2020 m. spalio 27 d. mokėjimo pavedimu.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.