- Teismas
- Kauno apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2013-11-05
- Bylos Nr.
- 2A-2120-527/2013
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Egidijus Tamašauskas, Izolda Nėnienė, Jolita Cirulienė
- Atsakovas
- H. O.
- Ieškovas
- V. O.
- Trečiasis asmuo
- V. O., S. O.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Jolitos Cirulienės (pirmininkė ir pranešėja), Izoldos Nėnienės ir Egidijaus Tamašausko, viešame teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės H. O. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-8484-924/2013 pagal ieškovo V. O. ieškinį atsakovei H. O. dėl sumokėtų pinigų sumų pripažinimo teiktu išlaikymu nepilnamečiams vaikams (tretieji asmenys: V. O., S. O., antstolis S. U., išvadą teikianti institucija – Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyrius),
Aprašomoji dalis
nustatė:
I. Ginčo esmė
Byloje kilo ginčas dėl to, ar ieškovo pervesti pinigai į vaikų sąskaitas banke yra tinkamas išlaikymo prievolės pagal teismo sprendimą vykdymas.
2000-01-06 Kauno miesto apylinkės teismas priėmė nutarimą išieškoti iš V. O. (ieškovo) nuo 1999-12-17 alimentus H. O. (atsakovės) naudai dukters V. O. ir sūnaus S. O. išlaikymui po 1/3 uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL kas mėnesį kiekvienam vaikui iki V. pilnametystės, po to ¼ uždarbio (pajamų), bet ne mažiau 1 MGL kas mėnesį iki S. pilnametystės (b. l. 11). 2002-05-23 Kauno miesto apylinkės teismas sprendimu pakeitė 2000-01-06 nutarimu nustatytą išieškomo iš ieškovo išlaikymo dydį dukters V. O. ir sūnaus S. O. išlaikymui ir nusprendė priteisti iš ieškovo atsakovės naudai vaikų V. O. ir S. O. išlaikymui periodines išmokas kiekvienam po 200 Lt kas mėnesį nuo 2002-04-25 iki vaikų pilnametystės (b. l. 12–13). 2012-08-30 Kauno apylinkės teismas atsakovei išdavė vykdomąjį raštą Nr. 2-1247/2002, kuris 2012-09-03 buvo pateiktas vykdyti antstolio S. U. kontorai (b. l. 35). Atsakovei (išieškotojai vykdymo procese) nurodžius, kad ieškovas nėra mokėjęs išlaikymo, buvo paskaičiuota 53 406 Lt ieškovo pagal 2002-05-23 Kauno miesto apylinkės teismo sprendimą mokėtino išlaikymo įsiskolinimo suma (b. l. 39) bei šiai sumai areštuotas ieškovui priklausantis nekilnojamas turtas. 2013-03-14 antstoliui patikslinus pagal pateiktus mokėjimo įrodymus išlaikymo įsiskolinimą, išlaikymo įsiskolinimas buvo perskaičiuotas iki 10 204 Lt (b. l. 47–49). 2013-03-14 ieškovo atstovas kreipėsi į antstolio S. U. kontorą su prašymu užskaityti laikotarpiu nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 į dukters V. O. sąskaitą banke pervestą 6 733,95 Lt sumą bei į sūnaus S. O. sąskaitą banke pervestą 6 000 Lt sumą išlaikymo dengimui, tačiau antstolis 2013-03-20 atsisakė tenkinti prašymą, kadangi vykdomajame dokumente nurodyta priteisti H. O. (atsakovės) naudai, kai tuo tarpu pinigai pervesti vaikams (b. l. 30–31). Ieškovas 2013-03-29 teisme pareikštu ieškiniu prašė pripažinti, kad vaikams pervesti pinigai laikotarpiu nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 yra 2000-01-06 Kauno apylinkės teismo nutartimi ir 2002-05-23 Kauno apylinkės teismo sprendimu nustatytos prievolės teikti vaikams išlaikymą vykdymas (b. l. 5–8).
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2013-06-28 sprendimu (b. l. 122–128) ieškinį tenkino visiškai ir pripažino, kad nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 ieškovo V. O. sumokėtos pinigų sumos (6 733,95 Lt į dukters V. O. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank ir 6 000 Lt į sūnaus S. O. banko sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini), AB Swedbank) yra Kauno miesto apylinkės teismo 2002-05-23 sprendimu nustatytos prievolės teikti nepilnamečiams vaikams išlaikymą vykdymas; priteisė iš atsakovės ieškovui 382 Lt bylinėjimosi išlaidų; priteisė iš atsakovės valstybei 22,84 Lt procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
Teismas nustatė, kad iki 2010 m. vasario mėnesio vaikams skirtas išlaikymas pagal 2002-01-03 teismo sprendimą buvo mokamas atsakovei; nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 atsakovei išlaikymo mokėjimas nutrauktas bei pradėti mokėti pinigai į vaikų S. O. ir V. O. sąskaitas banke; nuo 2012-11-01 išlaikymas mokamas antstoliui, vykdančiam išlaikymo išieškojimą priverstine tvarka. Ieškovo teigimu, jis vykdė teismo sprendimą nuo pat jo įsiteisėjimo, visą šį laiką jis teikė savo vaikams teismo priteistą išlaikymą, tačiau buvo priverstas nukrypti nuo sprendime nurodytos išlaikymo mokėjimo tvarkos ir laikotarpiu nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 mokėti išlaikymą ne atsakovei, o tiesiogiai vaikams į sąskaitas banke, kadangi atsakovė netinkamai uzufrukto teisėmis tvarkė vaikų išlaikymui gautas lėšas, jų neskyrė vaikų poreikių tenkinimui, panaudojo savo reikmėms. Šią aplinkybę patvirtino ir tretieji asmenys S. O. ir V. O., nurodydami, kad mama nei jiems, nei senelei, su kuria vaikai pastaruoju metu gyvena, nedavė tėvo mokamų pinigų, buvo keli pavedimai, tačiau visų tėvo mokamų pinigų vaikams neskyrė, juos išlaikė senelė, vėliau gaudavo pinigus į savo sąskaitas tiesiogiai iš tėvo. Teismas, vertindamas ieškovo išlaikymo teikimą tiesiogiai vaikams, o ne jų motinai, pažymėjo, jog šis susitarimas nepakenkė vaikų interesams, priešingai, kaip teigia patys vaikai, tėvui pradėjus mokėti pinigus, nors ir ne visi, tačiau dauguma poreikių buvo patenkinti, jie galėjo nusipirkti rūbų, maisto, ugdymo priemonių bei tenkinti kitus savo poreikius, ko negalėjo padaryti anksčiau, kai išlaikymą tėvas teikdavo motinai. Atsakovė apie ieškovo teikiamą išlaikymą tiesiogiai vaikams žinojo, tačiau jokių pretenzijų nereiškė, leido vaikams savarankiškai disponuoti jiems skirtomis lėšomis. Be to, atsakovė pripažino, kad vaikai pinigus naudojo jų poreikiams tenkinti bei kad šie pinigai nebuvo vaikų išvaistyti. Teismas nustatė, kad ieškovas nurodytu laikotarpiu savo vaikams reguliariai pervedinėjo į jų banko sąskaitas vienodas pinigų sumas. Pirmaisiais banko pavedimais buvo pervestos didesnės pinigų sumos, skirtos ne vieno mėnesio išlaikymui – 2010-02-10 pavedimas į V. O. sąskaitą 1 733,95 Lt sumai yra skirtas 6 mėnesių išlaikymui, kadangi kiti pavedimai yra tik 2010-08-19 ir 2011-08-01, toliau sekė kasmėnesiniai vienodos 250 Lt sumos pervedimai. Į S. O. sąskaitą ieškovas pervedė 2010-08-11 bei 2010-08-19 pavedimais viso 2 000 Lt, skirtus 12 mėn. išlaikymui, kadangi kitas pavedimas yra tik 2011-08-01. Be to, šalių nepilnametis vaikas S. laikotarpiu nuo 2010-08-20 iki 2011-07-25 faktiškai gyveno su ieškovu. Atsakovė neįrodė, kad didesnių sumų pavedimai buvo skirti kitokiems, nei vaikų išlaikymas tikslams. Visuose mokėjimo pavedimuose, išskyrus 2010-02-10 bei 2010-08-19, yra nurodyta mokėjimo paskirtis „Alimentai”. Teismas, atsižvelgęs į ieškovo pavedimų periodiškumą, vėlesnių mokėjimų nurodytas paskirtis bei šalių paaiškinimus, padarė išvadą, jog visi ieškovo pervesti pinigai buvo išlaikymo vaikams teikimas. Atsakovė neginčijo, kad pervesti pinigai buvo išlaikymo vaikams teikimas, tačiau teigė, jog šie pinigai yra tarsi papildomas išlaikymo teikimas padidėjus vaikų poreikiams. Teismo nuomone, pripažinti, jog ieškovas savo noru teikė papildomą išlaikymą vaikams, kai tuo tarpu didėja išlaikymo įsiskolinimas pagal teismo sprendimą, būtų nelogiška, kadangi kiekvienas protingas ir apdairus žmogus visų pirma vykdytų teismo sprendimo įpareigojimą ir tik po to savo iniciatyva teiktų papildomą išlaikymą. Atsakovė dėl išlaikymo dydžio padidinimo po Kauno miesto apylinkės teismo 2002-05-23 sprendimo priėmimo į teismą nesikreipė. Teismas neanalizavo teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio, nevertino atsakovės atstovės pateiktos vaikų poreikių lentelės, kadangi teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydis nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai
Atsakovė apeliaciniu skundu (b. l. 139–141) prašo Kauno apylinkės teismo 2013-06-28 sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Žemesnės instancijos teismas
Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Teismas pažeidė teisės normas, reglamentuojančias sprendimų vykdymo procesą. 2000-01-06 Kauno miesto apylinkės teismo nutarimu nutarta išieškoti nuo 1999-12-17 iš ieškovo alimentus atsakovės naudai dukters V. ir sūnaus S. išlaikymui. 2002-05-23 Kauno apylinkės teismo sprendimu pakeistas Kauno miesto apylinkės teismo 2000-01-06 nutarimas ir priteista iš ieškovo atsakovės naudai vaikų V. ir S. išlaikymui periodinėmis išmokomis kiekvienam po 200 Lt kas mėnesį iš visų rūšių jo uždarbio, pajamų nuo 2002-04-25 dienos iki vaikų pilnametystės. Nuo teismo nutarties ir šiuo metu galiojančio teismo sprendimo priėmimo iki šiol šie sprendimai nebuvo panaikinti, pakeisti, nebuvo pakeista išlaikymo forma ar išlaikymo jų vykdymo tvarka ir kt. Teismo sprendimas nebuvo vykdomas gera valia, todėl atsakovė kreipėsi į antstolį dėl priverstinio vykdymo. Teismas be pagrindo rėmėsi bei neteisingai vertino trečiųjų asmenų paaiškinimus bei Kauno miesto savivaldybės administracijos Vaiko teisių apsaugos skyriaus išvadą. Nepilnamečių vaikų paaiškinimai, kad atsakovė, esą, neprižiūrėjo jų, jais nesirūpino, nenupirkdavo jiems būtiniausių daiktų, jų išlaikymui skirtas lėšas naudojo ne jų poreikiams, neatitinka tikrovės. Vaikai byloje nurodė, kad jiems tėvo persiųstas lėšas išleisdavo savo nuožiūra, kaip jie paaiškino, daugiausiai drabužiams pirkti. Iš vaikų paaiškinimų turinio akivaizdu, kad tėvo jiems persiųstus pinigus jie išleisdavo savo nuožiūra, tačiau pagrindiniams kasdieniniams jų poreikiams tenkinti, kurie reikalauja daugiausiai išlaidų (maistas, būsto išlaikymas ir kt.), savo gautų lėšų jie nenaudojo. Ieškovo susitarimas su vaikais dėl piniginių lėšų pervedimo į jų sąskaitas vertintinas kaip tėvo pareigos rūpintis visais vaikų materialiniais poreikiais vykdymas, tačiau neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą. Išvadą teikianti institucija sutiko su ieškiniu nepagrįstai, ir tai prieštarauja nepilnamečių vaikų interesams. Institucijos atstovė byloje nurodė, kad Vaiko teisių apsaugos skyrius neturi duomenų, kurie patvirtintų ieškovo ieškinyje nurodytas aplinkybes apie nepakankamą vaikų priežiūrą ir išlaikymo lėšų naudojimą. Tačiau savo išvadoje Institucija nepagrįstai nurodė priešingą išvadą apie, esą, nepakankamą vaikų priežiūrą ir netinkamą išlaikymo panaudojimą. Institucija be pagrindo sutiko vaikams pervestas lėšas pripažinti teismo sprendimo vykdymu. Tokia prieštaringa Institucijos išvada negali būti laikoma pagrįsta ir teisinga, ir ja negali būti pagrįstas teismo sprendimas. Ši Institucijos pozicija pažeidžia nepilnamečių vaikų interesus gauti reikalingą išlaikymą iš tėvų, o ieškovą nepagrįstai atleidžia nuo pareigos teikti savo vaikams būtina išlaikymą. Taip pat ši išvada prieštarauja įstatymams, reguliuojantiems vaikams skirto išlaikymo dydžio nustatymą, teismo sprendimo vykdymo tvarką ir t. t.
Įvertinus Kauno miesto apylinkės teismo 2002-05-23 sprendimu priteisto išlaikymo dydį po 200 Lt kiekvienam vaikui, akivaizdu, kad ši suma yra (ir 2009–2010 metais buvo) aiškiai per maža būtiniausių vaikų poreikių patenkinimui. Be to, pagal įstatymą periodinės išmokos turi būti indeksuojamos, atsižvelgiant į infliaciją. Praėjus septyniems metams po išlaikymo priteisimo paaugliai vaikai įgijo papildomų poreikių ir išlaidų jiems patenkinti, kurių nebuvo 2002 metais. Dukrai buvo daroma žandikaulio korekcija, ji ilgą laiką nešiojo briketus. Vaikai lankė papildomus užsiėmimus, būrelius. Tas faktas, kad vaikų tėvas papildomai teikė lėšas vaikams tiesiogiai, neatleidžia jo nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą ir teikti vaikams skirtą išlaikymą, kurio lėšas pagal teismo sprendimą ir įstatymą atsakovė turi tvarkyti. Teismo sprendimas įpareigojo ieškovą teikti lėšas vaikų išlaikymui atsakovės naudai, t. y. pripažino atsakovę vaikams skirtų lėšų tvarkytoja. Šioje dalyje teismo sprendimas taip pat nebuvo pakeistas, o susitarimai su nepilnamečiais vaikais dėl sprendimo pakeitimo teisinių pasekmių nesukelia. Ieškovas iki šio ieškinio pareiškimo nesikreipė į teismą dėl teismo sprendimo pakeitimo jokiais pagrindais.
Teismas be pagrindo nevertino byloje pateikto vaikų poreikių paskaičiavimo. Atsakovės paskaičiavimu, vienam vaikui jo būtinų poreikių patenkinimui reikia skirti apie 1 200 Lt per mėnesį. Nuo 2007 m. atsakovė su vaikais gyveno kartu su jos mama R. G. nuosavame name, (duomenys neskelbtini), Kauno m., kaip šeima. A. G., būdama pensininke, prižiūrėjo namų ūkį, padėjo atsakovei prižiūrėti vaikus, gaminti maistą. Visą laiką, kai ieškovas nevykdė teismo sprendimo, atsakovė vaikus išlaikė iš savo pajamų (darbo pajamų bei lėšų, gautų pardavus jai priklausantį nekilnojamąjį turtą). Ieškovas nuolatos gyveno užsienyje, todėl atsakovė delsė kreiptis dėl priverstinio teismo sprendimo vykdymo, nes teismo sprendimo vykdymo procesas, kai skolininkas yra užsienyje, yra sudėtingesnis ir reikalaujantis išieškotojo lėšų.
Žemesnės instancijos teismas
Teismo išvada, kad įstatymuose įtvirtintas tėvų ir vaikų turto atskyrimo principas šioje byloje pripažintas įstatyminiu pagrindu tenkinti ieškovo ieškinį, yra nepagrįsta. Ši teisinė nuostata pagal jos turinį ir prasmę neatleidžia ieškovo nuo pareigos vykdyti teismo sprendimą. Atsakovei teismo sprendimu nustatyta uzufrukto teisė tvarkyti vaikų išlaikymui skirtas lėšas. Teismas šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad atsakovei suteikta turto tvarkymo ir uzufrukto teisė yra pasibaigusi (CK 3.191 str. l d.).
Nepagrįsta teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kadangi bylos iškėlimas ir šio ieškinio pareiškimas atsakovei yra nepagrįstas. Šioje byloje yra sprendžiami nepilnamečių vaikų išlaikymo klausimai, todėl taikytinas CPK 83 straipsnio l dalies 2 punktas ir atsakovė turi būti atleista nuo žyminio mokesčio bei kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo.
Atsiliepime į apeliacinį skundą ieškovas prašo apeliacinį skundą atmesti (b. l. 148–150). Ieškovas nurodo, kad prievolė teikti išlaikymą kyla ne iš teismo sprendimo, bet iš tėvų pareigos išlaikyti savo vaikus. Prievolės dydis ir vykdymo būdas priklauso nuo objektyvių aplinkybių ir yra nustatomas susitarimu arba teismo sprendimu. 2000-01-06 ir 2002-05-23 teismo sprendimais ieškovo prievolė teikti išlaikymą savo nepilnamečiams vaikams buvo tik apibrėžta, bet nenustatyta. Sprendimo vykdymo būdas – išlaikymą mokėti atsakovei kaip išlaikytinių motinai yra pagrįstas įstatyme įtvirtinta tėvų uzufrukto teise naudoti vaikų turtą. Nors išlaikymas yra vaikų nuosavybė, jų neveiksnumas ar ribotas veiksnumas gali lemti netinkamą išlaikymui skirtų pinigų panaudojimą. Siekiant užtikrinti išlaikymui skirtų pinigų tinkamą panaudojimą, tėvas ar motina, su kuriuo gyvena išlaikomi vaikai, turi teisę ir pareigą tiesiogiai gauti vaikams skirtą išlaikymą ir naudoti jį išimtinai vaikų interesais. Šioje byloje neginčijamai nustatyta, kad atsakovė nesirūpino savo vaikais, net negyveno kartu su jais, neteikė savo dalies išlaikymo ir pasisavindavo vaikams skirtą išlaikymo dalį, gautą iš ieškovo. Kai šios aplinkybės tapo žinomos ieškovui, jis ėmėsi iniciatyvos teikti išlaikymą tiesiogiai vaikams. Iki ieškovo sprendimo pervesti išlaikymo pinigus tiesiogiai į vaikų banko sąskaitas, ieškovas visas teismo nustatytas išlaikymo sumas mokėdavo tiesiogiai atsakovei. Mokėjimai atsakovei ir mokėjimai vaikams niekada nėra dubliavęsi – pradėjęs mokėti pinigus vaikams, ieškovas atsakovei pinigų nemokėjo. Atsakovė negalėjo nepastebėti šių pokyčių. Teismo yra nustatyta, kad atsakovė žinojo apie ieškovo pervedamas pinigų sumas vaikams, jokių pretenzijų nereiškė, leido vaikams naudoti šias lėšas savo nuožiūra ir pati pripažino, kad vaikai iš ieškovo gautų pinigų neiššvaistė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo suteiktas išlaikymas savo nepilnamečiams vaikams nebuvo perduotas jai asmeniškai, todėl nelaikytinas suteiktu išlaikymu, yra nepagrįsti teisine logika. Atsakovė savo teisę tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą iškelia aukščiau už pačių vaikų teisę gauti išlaikymą. Jai nesvarbu, kad vaikai išlaikymą gavo – svarbu tai, kad kaip išlaikymą suteiktas pinigų sumas ji norėtų gauti pati tiesiogiai. Teismui patvirtinus, kad ieškovo sumokėtas išlaikymas tiesiogiai vaikams nebuvo iššvaistytas, o panaudotas pagal paskirtį, konstatuotinas tinkamas ieškovo prievolės įvykdymas. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo sumokėtos sumos vaikams nebuvo pakankamos juos išlaikyti, šioje byloje neturi teisinės reikšmės. 2002 metais teismas, priimdamas sprendimą priteisti iš ieškovo savo nepilnamečių vaikų išlaikymui po 200 Lt kas mėnesį kiekvienam, įvertino ir atsakovės privalomo teikti išlaikymo dalį, kurią pridėjus prie iš ieškovo priteistos sumos turėtų susidaryti suma, atitinkanti vaikų išlaikymo poreikių mėnesio sumą. Nuo 2012 metų rudens, kai atsakovė vėl išsireikalavo gauti vaikų išlaikymui skiriamas sumas iš ieškovo, ji vis tiek nesikreipė dėl išlaikymo padidinimo, nors tvirtina, kad toks išlaikymas yra nepakankamas. Nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad jai suteikta turto uzufrukto tvarkymo teisė yra pasibaigusi. Teismas šioje byloje nenustatinėjo tokių aplinkybių, nesprendė atsakovės motinystės teisių apribojimo ar vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo klausimų. Teismas, spręsdamas, ar tam tikru laikotarpiu konkreti vaikų išlaikymui skirta suma buvo panaudota pagal paskirtį, nepaneigė atsakovės teisės tvarkyti nepilnamečių vaikų turto.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Apeliacinis skundas atmestinas.
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas (CPK 320 str.). Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nei pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nenustatė.
Esminis ginčas tarp šalių kilo dėl to, ar ieškovo laikotarpiu nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01 į vaikų sąskaitas banke pervesti pinigai (į dukters V. O. – 6 733,5 Lt bei į sūnaus S. – 6 000 Lt) turi būti laikomi tinkamu išlaikymo prievolės pagal Kauno apylinkės teismo 2002-05-23 sprendimą vykdymu.
Kaip nurodyta Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004-03-08 nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-173/2004, ,,naujajame Civiliniame kodekse, skirtingai negu prieš tai galiojusiame Santuokos ir šeimos kodekse, vaikas pripažįstamas savarankišku civilinių teisinių santykių subjektu. Tai reiškia tėvų ir vaikų turtinių teisių atskyrimo principo įtvirtinimą šalies teisės sistemoje. Į tai atsižvelgtina taikant ir aiškinant CK 3.192, 3.194, 3.196 straipsniuose nustatytas normas dėl išlaikymo priteisimo nepilnamečiam vaikui. Nurodytų CK straipsnių pagrindu išlaikymas priteisiamas vaikui, o ne jo įstatyminiams atstovams; tai turi būti aiškiai nurodyta teismo sprendime.“ Kadangi Kauno apylinkės teismo 2002-05-23 sprendime netiksliai suformuluota, kam – vaikams ar jų motinai – priteisiamas išlaikymas, vadovaujantis nurodyta LAT praktika, laikytina, jog išlaikymas šiuo atveju buvo priteistas nepilnamečiams vaikams, tik jį tvarkyti uzufrukto teise buvo pavesta atsakovei, su kuria po santuokos nutraukimo vaikai liko gyventi (CK 3.185 str. 1 d., 3.190 str. 1 d.). CK 3.187 straipsnyje išvardintas turtas, kuriam uzufruktas netaikomas, t. y. vaikų turtas, kuris yra įgytas už savo paties uždirbtas lėšas; skirtas vaiko lavinimo, jo pomėgių tenkinimo ar laisvalaikio organizavimo tikslams; vaikui dovanotas ar jo paveldėtas su sąlyga, kad tam turtui nebus nustatomas uzufruktas. CK 3.188 straipsnyje išvardinti sandoriai, susiję su nepilnamečio vaiko turtu, kurių tėvai neturi teisės sudaryti be išankstinio teismo leidimo, tarp jų ir investavimas nepilnamečių vaikų piniginių lėšų, jeigu jų suma viršija dešimties minimalių algų dydį. Vadovaujantis nurodytomis teisės aktų nuostatomis, spręstina, jog atsakovė, kaip vaikams teikto išlaikymo uzufruktorė, turėjo teisę uzufrukto teise tvarkyti lėšas vaikams išlaikyti, kurios ieškovo buvo pervedamos į vaikų sąskaitas. Tai, kad atsakovė šia teise nesinaudojo, kolegijos nuomone, dar nereiškia, kad atsakovė ieškovo mokėtų vaikų išlaikymui sumų negalėjo panaudoti kasdieniniam vaikų išlaikymui. Nepagrįstas atsakovės apeliacinio skundo argumentas, kad teismas šioje byloje nenustatė aplinkybių, kurios leistų pripažinti, kad jai suteikta turto uzufrukto tvarkymo teisė yra pasibaigusi. Teismas šioje byloje nenustatinėjo tokių aplinkybių, nesprendė atsakovės motinystės teisių apribojimo ar vaikų gyvenamosios vietos pakeitimo klausimų. Teismas, spręsdamas, ar tam tikru laikotarpiu konkreti vaikų išlaikymui skirta suma buvo panaudota pagal paskirtį, nepaneigė atsakovės teisės tvarkyti nepilnamečių vaikų turto.
Bylos duomenys patvirtina, jog pirmaisiais banko pavedimais buvo pervestos didesnės pinigų sumos – į V. O. sąskaitą 2010-02-10 pavedimu pervesta 1 733,95 Lt, o 2010-08-19 pavedimu pervesta 1 000 Lt bei į S. O. sąskaitą 2010-08-11 ir 2010-08-19 pavedimais pervesta viso 2 000 Lt. Nors šių sumų mokėjimo paskirtyje ir nenurodyta, kad šios sumos skirtos išlaikymui ar alimentams, tačiau, kolegijos nuomone, atsakovei neįrodžius, kad didesnių sumų pavedimai buvo skirti kitokiems, nei vaikų išlaikymas tikslams, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į ieškovo atstovo, trečiųjų asmenų ir pačios atsakovės paaiškinimus, visiškai pagrįstai sprendė, jog pervesti pinigai buvo skirti išlaikymo teikimui. Kadangi nuo 2010-02-10 pervedimo dukrai į sąskaitą 1 733,95 Lt iki 2011-08-01 (kai prasidėjo kasmėnesiniai vienodos 250 Lt sumos pervedimai) praėjo 16 mėnesių (kas reikštų, jog apytiksliai per mėnesį teikto išlaikymo dukrai suma sudarė apie 170 Lt ((1 733,95 + 1 000 Lt) / 16)), be to, nuo pervedimo į S. O. sąskaitą 2010-08-11 ir 2010-08-19 pavedimais 2 000 Lt sumos iki 2011-08-01 (kai prasidėjo kasmėnesiniai vienodos 250 Lt sumos pervedimai) praėjo 12 mėnesių (kas reikštų, jog per mėnesį teikto išlaikymo sūnui suma apytiksliai sudarė apie 167 Lt (2 000 Lt / 12)), kolegijai nekyla abejonių dėl teismo padarytos išvados teisingumo. Kadangi visuose kituose mokėjimo pavedimuose buvo nurodyta mokėjimo paskirtis „Alimentai”, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į tai bei įvertinęs ieškovo pavedimų periodiškumą, šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimus, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog visi ieškovo į vaikų sąskaitas pervesti pinigai buvo išlaikymo vaikams teikimas. Atsakovė neginčijo, kad pervesti pinigai buvo išlaikymo vaikams teikimas, tačiau teigė, jog šie pinigai yra tarsi papildomas išlaikymo teikimas padidėjus vaikų poreikiams. Kolegijos nuomone, pripažinti, jog ieškovas savo noru teikė papildomą išlaikymą vaikams, kai tuo tarpu didėja išlaikymo įsiskolinimas pagal teismo sprendimą, būtų neteisinga, nelogiška ir neprotinga, kadangi kiekvienas protingas ir apdairus žmogus visų pirma vykdytų teismo sprendimo įpareigojimą ir tik po to savo iniciatyva teiktų papildomą išlaikymą. Kadangi atsakovė dėl išlaikymo dydžio padidinimo po Kauno miesto apylinkės teismo 2002-05-23 sprendimo priėmimo į teismą nesikreipė, teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio įstatymo nustatyta tvarka neprašė padidinti ir šioje byloje, todėl, kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo analizuoti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydžio ir vertinti atsakovės atstovės pateiktos vaikų poreikių lentelės. Dėl šios priežasties šioje byloje neturi teisinės reikšmės ir atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo sumokėtos sumos vaikams nebuvo pakankamos juos išlaikyti.
Teismas pagrįstai nustatė, kad atsakovė žinojo apie ieškovo pervedamas pinigų sumas vaikams, jokių pretenzijų nereiškė, leido vaikams naudoti šias lėšas savo nuožiūra ir pati pripažino, kad vaikai iš ieškovo gautų pinigų neiššvaistė. Atsakovės apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovo suteiktas išlaikymas savo nepilnamečiams vaikams nebuvo perduotas jai asmeniškai, todėl nelaikytinas suteiktu išlaikymu, yra nepagrįsti teisine logika. Atsakovė savo teisę tvarkyti savo nepilnamečių vaikų turtą iškelia aukščiau už pačių vaikų teisę gauti išlaikymą. Teismui nustačius, kad ieškovo sumokėtas išlaikymas tiesiogiai vaikams nebuvo iššvaistytas, o panaudotas pagal paskirtį, kolegijos nuomone, visiškai pagrįstai buvo konstatuotas ieškovo prievolės įvykdymas.
Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino bylos faktines aplinkybes ir pagrįstai pripažino ieškovo pervestas lėšas į nepilnamečių vaikų sąskaitas prievolės teikti išlaikymą pagal teismo sprendimą tinkamu vykdymu laikotarpiu nuo 2010-02-10 iki 2012-11-01.
Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, jog ieškovo pervestos lėšos tiesiogiai vaikams laikytinos papildomomis lėšomis, kurių reikėjo nepilnamečių vaikų dėl amžiaus išaugusių (palyginus su 2002 metais) būtiniausių poreikių patenkinimui. Pagal CK 3.201 straipsnio nuostatas teismo sprendimu priteistas išlaikymas gali būti pakeistas (tiek padidintas, tiek sumažintas) pasikeitus šalių turtinei padėčiai, taip pat išlaikymas gali būti padidintas išaugus vaiko poreikiams. Tačiau dėl išlaikymo pakeitimo šalis turi kreiptis į teismą. Atsakovė nėra kreipusis į teismą dėl išlaikymo nepilnamečiams padidinimo išaugus nepilnamečių poreikiams, todėl jos argumentai, jog ieškovo pervestos lėšos tiesiogiai nepilnamečiams laikytinos papildomu išlaikymu išaugus nepilnamečių poreikiams, atmestini kaip nepagrįsti.
Tačiau kolegija sutinka su apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės ieškovui 382 Lt žyminio mokesčio ir valstybei 22,84 Lt už procesinių dokumentų įteikimą, kadangi atsakovė, vadovaujantis CPK 3 straipsnio 6 dalimi ir 83 straipsnio 1 dalies 2 punktu, yra atleista nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Kolegija pažymi, jog šioje byloje pareikštas ieškinys savo esme prilygsta byloje dėl antstolio veiksmų, antstoliui 2013-03-20 nepagrįstai atsisakius 12 733,95 Lt sumą įskaityti į nepilnamečiams vaikams teiktą išlaikymą, įrodinėtinoms aplinkybėms. Kadangi šiomis aplinkybėmis apeliacinis skundas negrindžiamas, kolegija plačiau dėl to nepasisako, tačiau, atsižvelgdama į tai, kad skundai dėl antstolių veiksmų žyminiu mokesčiu yra neapmokestinami (CPK 510 str. 2 d.), sprendimą iš esmės palikdama nepakeistą, panaikina sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista ieškovui 382 Lt žyminio mokesčio ir valstybei 22,84 Lt už procesinių dokumentų įteikimą. Be to, teismas grąžina ieškovui jo be pagrindo 2013-03-27 mokėjimo pavedimu sumokėtą 382 Lt žyminį mokestį (CPK 87 str. 1 d. 1 p., 5 d.).
Rezoliucinė dalis
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
nutaria:
apeliacinį skundą atmesti.
Kauno apylinkės teismo 2013 m. birželio 28 d. sprendimą palikti iš esmės nepakeistą.
Panaikinti sprendimo dalį, kuria iš atsakovės priteista ieškovui 382 Lt žyminio mokesčio ir valstybei 22,84 Lt už procesinių dokumentų įteikimą.
Grąžinti ieškovui V. O. (a. k. (duomenys neskelbtini)) 2013-03-27 mokėjimo pavedimu sumokėtą 382 Lt žyminį mokestį.