Lietuvos apeliacinio teismo sprendimas

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bajoro, Artūro Driuko ir Astos Radzevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo S. B. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimo, kuriuo ieškinys patenkintas, priimto civilinėje byloje pagal ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Taudovos projektai“.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

14. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, nagrinėdama šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).

15. Nagrinėjamoje byloje yra pareikštas tiesioginis ieškovės VMI ieškinys atsakovui UAB „Taudova“ (šiuo metu išregistruota iš Juridinių asmenų registro) vadovui S. B. tuo pagrindu, kad atsakovas, kaip UAB „Taudova“ vadovas, atliko neteisėtus veiksmus, t. y. atsakovas, laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. kai įmonė disponavo 119 850 Eur pajamų (patvirtintos išlaidos) suma ir turėjo finansines galimybes sumokėti mokestinę nepriemoką ieškovei, jos nesumokėjo, taip padarydamas žalą ieškovei. Pasak ieškovės, neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.2.-51-404/2017, kuriuo jis nubaustas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje (už kreditorių teisių pažeidimą), padarymo, 2 700 Eur bauda. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-244-651/2017 nutarimas paliktas nepakeistas. Pirmosios instancijos teismas atsakovo aukščiau nurodytus veiksmus pripažino nesąžiningais ir konstatavo, kad atsakovo nesąžiningi veiksmai įrodyti Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.2.-51-404/2017, todėl atsakovui kyla civilinė atsakomybė už CK 6.930¹ straipsnyje numatyto atsiskaitymų eiliškumo pažeidimą, t. y. atsakovas, nesumokėjęs mokesčių, valstybei padarė 86 136,49 Eur žalą. Atsakovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiga atlyginti valstybei juridinio asmens nesumokėtų mokesčių sumą iš civilinės atsakomybės prievolės, vadovui nekyla.

16. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika formuojama ta linkme, jog bendrovės kreditoriaus teisė reikšti tiesioginį ieškinį dėl žalos atlyginimo bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams yra pripažįstama, tačiau ji taikoma itin siaurai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 22 punktas).

17. Aktualioje kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad kreditorius gali reikšti tiesioginį ieškinį bendrovės vadovams ir (ar) dalyviams dviem atvejais: 1) tuo atveju, kai šie subjektai padaro tiesioginę žalą kreditoriui (CK 6.263 straipsnio pagrindu), jų neteisėti veiksmai nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą, veiksmų neteisėtumas pasireiškia specifiškai, tik konkretaus kreditoriaus atžvilgiu, ir jei toks neteisėtumas atitinka bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų; 2) kai bankrotas pripažįstamas tyčiniu ir nustatoma, kad šie subjektai kalti dėl tyčinio bankroto (Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 20 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. sausio 9 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-118-1075/2020 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020 23 punktą). Kasacinio teismo praktikoje taip pat išaiškinta, kad juridinio asmens vadovas (kaip juridinio asmens darbuotojas) gali būti tiesioginės civilinės atsakomybės subjektas už nusikaltimu padarytą žalą esant šioms sąlygoms – darbuotojas, padaręs žalą nusikalstamais veiksmais, kurie yra konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka, ir iki žalos atlyginimo išnykus subjektui (darbdaviui), privalančiam už jį atlyginti žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015).

18. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje patikslintas ieškinys pareikštas iš esmės įrodinėjant du faktinius ieškinio pagrindus – specifiškai į ieškovę nukreiptus atsakovo neteisėtus veiksmus (tiesioginė žala kreditorei CK 6.263 straipsnio pagrindu) bei administracinėje byloje nustatytus neteisėtus veiksmus.

19. Nagrinėjamoje byloje ieškovė įrodinėja, kad atsakovui tiesioginė atsakomybė taikoma, nes jis Plungės rajono apylinkės teismo 2017 m. kovo 20 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. A2.2.-51-404/2017 nubaustas dėl administracinio nusižengimo, numatyto ANK 120 straipsnio 1 dalyje (už kreditorių teisių pažeidimą), padarymą, 2 700 Eur bauda. Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. gegužės 16 d. nutartimi administracinio nusižengimo byloje Nr. ATP-244-651/2017 nutarimas paliktas nepakeistas. Ieškovė teigia, kad nors nagrinėjamu atveju neteisėti atsakovo veiksmai nustatyti administracinėje byloje, tačiau dėl administracinės ir baudžiamosios teisės panašumo yra aktualūs kasacinio teismo išaiškinimai baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018 dėl tiesioginės vadovo atsakomybės už žalą, padarytą nusikalstamais veiksmais, kurie konstatuoti Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso nustatyta tvarka.

20. Kasacinis teismas ieškovės minimoje baudžiamojoje byloje išaiškino, kad kreditorius turi teisę reikšti tiesioginį ieškinį juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui ir tais atvejais, kai mokestinės prievolės negalima išieškoti iš juridinio asmens dėl jo nemokumo. Tokiu atveju tam, kad žalos atlyginimo reikalavimas iš juridinio asmens vadovo ar kito darbuotojo, kuris nėra mokesčių mokėtojas, būtų patenkintas, byloje turi būti nustatyta: vadovo ar kito darbuotojo nusikalstama veika, dėl kurios valstybė patyrė žalą nesumokėtų mokesčių forma; žala, kurią sudaro dėl vadovo ar kito darbuotojo nusikalstamų veiksmų nesumokėta ir iš paties juridinio asmens dėl jo nemokumo negalima išieškoti mokesčių suma; priežastinis ryšys tarp vadovo ar kito darbuotojo veiksmų ir žalos; vadovo ar kito darbuotojo kaltė. Juridinio asmens – mokesčių mokėtojo – vadovo ar kito darbuotojo civilinės atsakomybės sąlygas turi įrodyti mokesčius administruojanti institucija. Juridinio asmens vadovui ar kitam darbuotojui, pripažintam kaltu dėl nusikalstamos veikos padarymo, nekiltų civilinė atsakomybė, jei jis įrodytų, kad mokestinė prievolė nebūtų įvykdyta net ir tuo atveju, jei nebūtų padaryta nusikalstama veika (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 6 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-86-303/2018, 31 punktas).

21. Teisėjų kolegija, įvertinusi nutarties 20 punkte nurodytus ieškovės argumentus, su jais nesutinka ir sprendžia, kad nors administracinėje byloje teismai ir konstatavo CK 6.930¹ straipsnio pažeidimą bei taikė atsakovui baudą už minėto įstatymo normos reikalavimų pažeidimą, tačiau administracinėje byloje nebuvo sprendžiamas klausimas dėl įmonės vadovo civilinės atsakomybės už UAB „Taudova“ tinkamą prievolės neįvykdymą sąlygų, todėl, priešingai nei sprendė pirmosios instancijos teismas, administracinėje byloje nustatyti faktai savaime nesudaro pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio. 2017 m. kovo 20 d. nutarime administracinio nusižengimo byloje konstatuota, kad S. B., būdamas UAB „Taudova“ vadovu, skirdamas įmonės lėšų didžiąją dalį atsiskaitymams su kitais kreditoriais, o ne su VMI, pažeidė Lietuvos Respublikos Mokesčių administravimo įstatymo 40 straipsnio 1 dalies, 81 straipsnio 1 dalies nuostatas, CK 6.930¹ straipsnyje numatytą atsiskaitymų eiliškumo tvarką, taip pažeisdamas kreditorės VMI teises, tačiau teismų nebuvo tirta, ar egzistuoja priežastinis ryšys tarp atsakovo veiksmų ir žalos, vadovo kaltė. Nutarime taip pat nėra konstatuota, kad atsakovas atliko nesąžiningus veiksmus, konkrečiai nukreiptus tik į ieškovę (kreditorę).

22. Kasacinis teismas yra suformulavęs bendrą taisyklę dėl tiesioginio kreditoriaus ieškinio akcininkui ir valdymo organo nariui CK 6.263 straipsnio pagrindu: toks ieškinys galimas išimtiniais atvejais, kai atsakovo neteisėti veiksmai nėra bendras pareigų bendrovei CK 2.87 straipsnio 7 dalies pagrindu pažeidimas, o nukreipti į konkretaus kreditoriaus teisių pažeidimą – veiksmų neteisėtumas turi pasireikšti specifiškai, tik vieno kreditoriaus atžvilgiu, ir atitikti bendrąjį deliktinei atsakomybei taikomą neteisėtumo kriterijų. Kreditoriaus ieškiniui tenkinti turi būti įrodytos bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos, kurios kreditoriaus pareikšto ieškinio atveju reiškia į konkretų kreditorių nukreiptų nesąžiningų veiksmų atlikimą (kreditoriaus klaidinimą, apgaulingos informacijos teikimą bendrovei sudarant sutartį su konkrečiu kreditoriumi ar kitais į konkretų kreditorių nukreiptais nesąžiningais veiksmais) ir būtent dėl tų veiksmų kreditoriui atsiradusią žalą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-114-378/2017; 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-115-915/2017).

23. Pagal bendrą taisyklę, įtvirtintą kasacinio teismo praktikoje, įmonės veiklos teisėtumo, taip pat ir mokestinių prievolių vykdymo srityje, užtikrinimas yra vadovo fiduciarinės rūpestingumo pareigos elementas, nes vadovas privalo dirbti rūpestingai ir kvalifikuotai bei daryti viską, kas nuo jo priklauso, kad jo vadovaujama įmonė veiktų pagal įstatymus ir kitus teisės aktus. Įmonės vadovas taip pat privalo rūpintis, kad įmonė laikytųsi įstatymų, nustatytų savo veiklos apribojimų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-244/2014; 2016 m. birželio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-298-701/2016). Taigi, tinkamas mokesčių apskaičiavimas ir jų mokėjimas siejamas su platesne vadovo pareiga tinkamai organizuoti finansinę apskaitą. Mokestinių prievolių valstybei vykdymas priskiriamas prie bendrovės vadovo pareigų, jam veikiant vidiniuose santykiuose su bendrove (Lietuvos Respublikos akcinių bendrovių įstatymo 37 straipsnio 12 dalies 1 punktas, Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio 1 dalis).

24. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo atsakovo veiksmus, kai įmonei vykdant veiklą buvo atsiskaityta su vienais kreditoriais, o su kitais – ne, bei taip galimai pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą, vertinti kaip veiksmus, nukreiptus į konkretų kreditorių – ieškovę. VMI nėra vienintelė įmonės kreditorė, kurios reikalavimas liko nepatenkintas UAB „Taudova“ bankroto byloje. UAB „Taudova“ bankroto bylos duomenys (UAB „Taudova“ bankroto administratorės 2019 m. sausio 10 d. prašymas dėl galutinio nepatenkintų kreditorinių reikalavimų sąrašo patikslinimo; Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 11 d. nutartis, kuria patvirtintas patikslintas UAB „Taudova“ finansinių reikalavimų sąrašas; likvidacinis aktas) patvirtina, kad likusi nepatenkintų finansinių reikalavimų suma sudaro 417 445,58 Eur, iš jų pirmos eilės kreditorių – 3 631,25 Eur, antros eilės – 162 129,48 Eur (ieškovės finansinis reikalavimas 127 278,89 Eur), trečios eilės – 252 066,22 Eur. Taigi, UAB „Taudova“ neatsiskaitė ne tik su ieškove, bet ir su kitais kreditoriais.

25. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad dėl ieškovės, kaip viešojo administravimo subjekto vykdomos mokesčių priežiūros funkcijas, žala jos atžvilgiu visada yra specifinė ir skiriasi nuo kitiems kreditoriams padarytos žalos, bet tai nereiškia, kad ši žala nekyla iš CK 2.87 straipsnyje numatytų vadovo fiduciarinių pareigų pažeidimo. Vien ta aplinkybė, kad laikotarpiu nuo 2016 m. birželio 1 d. iki 2016 m. rugpjūčio 31 d. UAB „Taudova“ kasoje buvo 119 850 Eur lėšų, kurių galėjo pakakti VMI mokestinei nepriemokai sumokėti, neteikia pagrindo daryti išvados, jog visos šios lėšos galėjo būti panaudotos VMI mokesčiams ieškovei sumokėti. Byloje nėra ginčo, kad minėtu laikotarpiu, be VMI, UAB „Taudova“ turėjo įsiskolinimų ir kitiems kreditoriams bei tam tikrus finansinius reikalavimus vykdė, tačiau atsakovas nuosekliai tiek nagrinėjant šią bylą, tiek ir administracinio nusižengimo bylą, tvirtino, kad įmonei susiduriant su finansiniais sunkumais, jis pirmiausia būtinuosius mokėjimus atliko tiekėjams, darbuotojams bei Sodrai. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo aktualioje praktikoje yra nurodęs, kad akivaizdu, jog, įmonei vykdant veiklą, tenka priimti įvairius valdymo sprendimus, įskaitant ir tuos, kaip ir kokia tvarka atsiskaityti su įmonės kreditoriais. Tokie veiksmai, kai įmonei vykdant komercinę veiklą yra atsiskaitoma su vienais kreditoriais, o su kitais – ne (net jei ir pažeidžiant CK 6.930¹ straipsnio 2 dalyje nustatytą atsiskaitymų tvarką ir eiliškumą), patenka į verslo sprendimų priėmimą ir yra įmonės valdymą (tinkamą ar netinkamą) sudarantys veiksmai, o ne konkretūs tik į vieną kreditorių nukreipti veiksmai. Jei sprendimai dėl atsiskaitymų su vienais ar kitais kreditoriais įmonei vykdant komercinę veiklą būtų priskiriami sprendimams, konkrečiai nukreiptais į kreditorių, su kuriuo buvo pasirinkta atitinkamu įmonės veiklos momentu neatsiskaityti ar su juo atsiskaityti vėliau, nesant kitokių nustatytų faktinių aplinkybių, būtų priskirti sprendimams, nukreiptiems į konkretų kreditorių, tiesioginės įmonės vadovo atsakomybės taikymo sąlygos būtų pernelyg išplėstos. Toks aiškinimas reikštų bendrąją kreditorių teisę nukreipti savo reikalavimus tiesiogiai į įmonės vadovą, o ne išimtinį taisyklės pobūdį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. kovo 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-69-1075/2020, 31 punktas). Teisėjų kolegija, remdamasi kasacinio teismo suformuota praktika dėl tiesioginio ieškinio ir CK 6.930¹ straipsnio taikymo, bei atsižvelgdama į aukščiau nurodytus savo motyvus, sprendžia, kad nagrinėjamu atveju CK 6.930¹ straipsnio reikalavimų pažeidimas pats savaime nėra pagrindas pripažinti, jog UAB „Taudova“ vadovas atliko neteisėtus veiksmus, tiesiogiai nukreiptus į ieškovę, todėl nėra pagrindo konstatuoti tiesioginę atsakovo, kaip UAB „Taudova“ vadovo, atsakomybę.

26. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad jeigu kreditorius pareiškia tiesioginį ieškinį, tačiau neįrodo specifinio jo pagrindo, tai yra pagrindas ieškinį atmesti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gegužės 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211-469/2017). Apibendrindama pirmiau išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė teisės normas, reglamentuojančias tiesioginę bendrovės vadovo atsakomybę, ir nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamoje byloje yra pagrindas konstatuoti tiesioginę atsakovo atsakomybę. Tai konstatavus, kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai, nebeturi teisinės reikšmės (nebegali daryti įtakos bylos išnagrinėjimo teisiniam rezultatui), todėl teisėjų kolegija dėl jų nebepasisako. Remdamasi tuo, teisėjų kolegija sprendžia, kad šiuo atveju egzistuoja pagrindas pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo ir laikinųjų apsaugos priemonių

27. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstomos bylinėjimosi išlaidos, šalių patirtos pirmosios instancijos teisme (CPK 93 straipsnio 5 dalis), tačiau atsakovas jo naudai priteisti bylinėjimosi išlaidų neprašė ir nepateikė jas pagrindžiančių įrodymų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei apeliacinės instancijos teisme.

28. Ieškovė, remiantis CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nuo žyminio mokesčio mokėjimo už ieškinį buvo atleista. Klaipėdos apygardos teismas 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartimi atidėjo atsakovui 2 023 Eur žyminio mokesčio sumokėjimą iki apeliacinės instancijos teismas priims šioje byloje sprendimą (nutartį). Atsižvelgiant į tai, kad ieškovė nuo žyminio mokesčio mokėjimo yra atleista pagal įstatymą (CPK 83 straipsnio 1 dalies 5 punktas), žyminis mokestis nei už ieškinį, nei už apeliacinį skundą valstybei nepriteisiamas.

29. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir ieškovės ieškinį atmetus, naikinamos Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 150 straipsnio 2 dalis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. birželio 21 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos ieškinį atsakovui S. B. dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, atsakovo pusėje, bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė „Taudovos projektai“, atmesti.

Panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. gruodžio 19 d. nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones – atsakovui S. B., asmens kodas (duomenys neskelbtini) priklausančio nekilnojamojo ir kilnojamojo turto, o jo nesant ar esant nepakankamai – piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovui ir esančių pas atsakovą arba trečiuosius asmenis, neviršijant 86 136,49 Eur sumos, areštą.