Kauno apygardos teismo nuosprendis

Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Juditos Sungailaitės, Laimos Šeputienės ir Vaido Vasiliausko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo M. M. apeliacinį skundą dėl Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį ir nuteistas 8 mėnesių laisvės apribojimo bausme ir paskirtas įpareigojimas be bausmę vykdančios institucijos žinios nekeisti gyvenamosios vietos.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 3 dalimi M. M. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – dalyvauti smurtinį elgesį keičiančioje programoje, įpareigojant šią programą išklausyti per 6 mėnesius nuo teismo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Civilinio ieškovo R. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. M. priteista R. T. naudai 350,47 Eur turtinei žalai atlyginti, 500 Eur neturtinei žalai atlyginti, 1750 Eur atstovavimo išlaidų.

Civilinio ieškovo Š. T. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir iš M. M. priteista Š. T. naudai 239,30 Eur turtinei žalai atlyginti, 700 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. M. M. buvo nuteistas už tai, kad 2016 m. birželio 18 d. apie 17 val., (duomenys neskelbtini) pastato, asmeninio konflikto su R. T. ir Š. T. metu, tyčia, rankomis iš už nugaros apglėbė praeinantį R. T. ir jį suspaudė glėbyje, dėl ko R. T. bandant ištrūkti bei atsitrenkus į M. M. rankas, dėl poodinės kraujosruvos krūtinės kairėje pusėje, viršutinio žandikaulio II kandinio danties iš kairės krašto nuskėlimo, padarė nukentėjusiajam R. T. nežymų sveikatos sutrikdymą, po to tęsdamas savo veiksmus, siekdamas, kad nebūtų filmuojamas, suėmė Š. T. už dešinės rankos, alkūne sudavė į dešinės akies sritį, bei pargriovė ant žemės, dėl ko Š. T. kairės rankos alkūne atsitrenkė į kelio paviršių, tokiais savo veiksmais dėl dešinės akies apatinio voko poodinės kraujosruvos su odos nubrozdinimu, kairės alkūnės odos nubrozdinimų, padarė nukentėjusiajam Š. T. nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai, proceso dalyvių prašymai

1.1. Skunde apeliantas teigia, kad skundžiamas apylinkės teismo nuosprendis privalo būti panaikintas, kadangi pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė baudžiamąjį įstatymą, nesilaikė teismo nuosprendžiui keliamų reikalavimų, pažeidė įrodymams vertinti keliamus reikalavimus. Priimtame nuosprendyje padarytos išvados kelia abejones, nuosprendis nepagrįstas, nusikaltimo aplinkybės nėra išdėstytos nuosekliai, nesudaro logiškos visumos. Pažymėtina, kad skundžiamame nuosprendyje yra išvardyti faktiniai duomenys, tačiau nepateikiama jokia jų analizė, nenurodoma, kurie iš išvardytų įrodymų patvirtina (ir kaip patvirtina) apelianto kaltę, nepateikiami jokie argumentai, kodėl atmetami kaltinimui prieštaraujantys duomenys ir pan. Iš nuosprendžio turinio matyti, kad jame nėra atlikta jokio įrodymų vertinimo, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai: nuosprendyje aprašyta dalis byloje esančių įrodymų, nenurodant, kokias konkrečiai faktines aplinkybes šie įrodymai patvirtina ar paneigia ir kokios teismo išvados jais remiantis darytinos, nenurodyti motyvai, kuriais vadovaudamasis teismas atmetė kitus įrodymus, nepasisakyta dėl teismo nustatytų faktinių aplinkybių teisinio vertinimo.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

7. Aptarto teisinio reguliavimo kontekste analizuojant nagrinėjamos baudžiamosios bylos medžiagą matyti, kad skundžiamu nuosprendžiu M. M. buvo pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį už tai, kad šio nuosprendžio 1 punkte aprašytu laiku, vietoje ir aplinkybėmis jis padarė nežymius sveikatos sutrikdymus nukentėjusiesiems R. T. ir Š. T.. Įvertinus skundžiamą nuosprendį, darytina išvada, kad pripažindamas M. M. kaltu pirmosios instancijos teismas nuosprendį grindė nukentėjusiųjų R. ir Š. T. bei liudytojos M. J. parodymais taip pat rašytine bylos medžiaga, kurios visumoje konstatavo, kad baudžiamojoje byloje surinktų ir teisiamojo posėdžio metu ištirtų duomenų pakanka M. M. kaltei, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, pagrįsti. Tačiau, atlikusi įrodymų tyrimą baudžiamojoje byloje, įvertinusi tiek pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu, tiek apeliacinės instancijos teisme ištirtus ir patikrintus įrodymus, teisėjų kolegija sutikti su tokia apylinkės teismo išvada negali. Sprendžiama, kad priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, kas ir turėjo esminės įtakos teismo klaidingoms išvadoms dėl M. M. kaltės.

8. Šiuo aspektu vis tik pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas, siekdamas užkirsti kelią neteisėtų ir nepagrįstų pirmosios instancijos teismo sprendimų įsiteisėjimui, turi teisę iš naujo įvertinti pirmosios instancijos teismo įvertintus įrodymus ir remiantis jų visuma padaryti kitokias išvadas, negu padarė apylinkės teismas. Teismų praktikoje šiuo klausimu laikomasi pozicijos, jog nagrinėdamas baudžiamąją bylą, aukštesnės instancijos teismas turi ypač atidžiai patikrinti nuosprendžio pagrįstumą, t. y. ar teismo išvadas patvirtina teisiamojo posėdžio metu ištirti įrodymai, ar jų pakanka teismo išvadoms padaryti, ar įrodymai yra teisingai įvertinti, ar pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas bylos aplinkybes, galinčias paveikti teismo išvadas ir pan. (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-629/2006). Tokiu būdu, nustačius, kad pirmosios instancijos teismo atliktas įrodymų vertinimas neatitinka BPK reikalavimų, sprendžiant, kad apylinkės teismo išvados padarytos neatsižvelgus ir tinkamai neįvertinus visų bylos aplinkybių, turinčių reikšmės teisingo sprendimo priėmimui, skundžiamas Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2023 m. kovo 14 d. nuosprendis naikintinas, M. M. atžvilgiu priimant naują išteisinamąjį nuosprendį, nustačius, kad vertinamu atveju nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 329 straipsnio 1 punktas, 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

9. Baudžiamojo proceso įstatymo normos draudžia esant nepašalintų abejonių dėl reikšmingų bylai aplinkybių priimti apkaltinamąjį nuosprendį ar veiką kvalifikuoti pagal kaltinimą, kurio požymiai nėra nustatyta tvarka ir neginčytinai įrodyti. Pagal teismų praktiką, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, o teismo išvados turi būti pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltinamojo kaltę padarius nusikalstamą veiką bei kitas svarbias bylos aplinkybes (kasacinio teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-177/2009, 2K-205/2012, 2K-532/2012, 2K-619/2012, 2K-363/2013, 2K-476/2013, 2K-7-97-895/2019). Ikiteisminio tyrimo pareigūnai, prokuroras ir teismas privalo siekti, kad būtų išsiaiškintos visos reikšmingos aplinkybės byloje. Jeigu pareigą įrodinėti turintys valstybės pareigūnai ir institucijos nesurenka neabejotinų kaltinamojo kaltės įrodymų, byloje surinkti duomenys, kuriais grindžiamas kaltinimas, yra abejotini, neišsamūs, neleidžia daryti patikimų išvadų dėl svarbių bylos aplinkybių, kaltinamojo kaltumo, būtina vadovautis bendruoju baudžiamosios teisės in dubio pro reo principu ir kaltinamasis turi būti išteisintas (kasacinio teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-25-628/2021). Kaltumas baudžiamojoje teisėje nėra preziumuojamas, bet turi būti įrodytas (BPK 44 straipsnio 6 dalis).

10. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas šiuo atveju apkaltinamojo nuosprendžio turiniui keliamus reikalavimus (BPK 302-307 straipsniuose) įvykdė tik iš dalies, neatlikęs išsamaus įrodymų vertinimo. Skundžiamame nuosprendyje padaręs išvadas dėl nuteistojo kaltės įvykdžius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, išdėstė nuteistojo M. M., nukentėjusiųjų ir liudytojų parodymų turinį, taip pat aprašė baudžiamojoje byloje surinktus įrodymus. Nurodė, kad šių įrodymų visuma leidžia spręsti, kad byloje yra nustatyti M. M. inkriminuotos nusikalstamos veikos sudėties požymiai, tačiau iš skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad jame nėra atliktas iš esmės joks įrodymų vertinimas, nenurodyti nusikalstamos veikos kvalifikavimo motyvai, apsiribojant bendru teismų praktikos veikų kvalifikavimo klausimais aprašymu. Skundžiamame nuosprendyje nenurodyta, kokias konkrečiai faktines aplinkybes patvirtina ar paneigia anksčiau jame aprašyti įrodymai, teismo išvados padarytos lakoniškai konstatuojant M. M. kaltę, tačiau nenurodyti motyvai, kuriais remiantis teismas šias išvadas padarė, neatliktas faktinių aplinkybių teisinis vertinimas. Šiame kontekste pažymėtina, kad iš konstitucinio teisinės valstybės principo kylantis teisinio aiškumo reikalavimas, be kita ko, reiškia, kad teismo nuosprendyje (kitame baigiamajame teismo akte) negali būti nutylėtų argumentų, nenurodytų aplinkybių, turinčių reikšmės teisingam nuosprendžiui (kitam baigiamajam teismo aktui) priimti. Teismo nuosprendžiai (kiti baigiamieji teismo aktai) turi būti aiškūs byloje dalyvaujantiems ir kitiems asmenims. Jeigu šio reikalavimo nepaisoma, tai nėra teisingumo vykdymas, kurį įtvirtina Konstitucija, kadangi teisingumo vykdymas suponuoja tai, kad teismo nuosprendis (kitas baigiamasis teismo aktas) yra vientisas teisės aktas, kuriame nutariamoji dalis yra grindžiama motyvuojamojoje dalyje išdėstytais argumentais (2006 m. sausio 16 d., 2006 m. rugsėjo 21 d. nutarimai). Todėl aukštesnės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka su apeliaciniame skunde nurodytais teisingais ir pagrįstais motyvais apie atsietą, formalų faktinių aplinkybių vertinimą, tai, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamame nuosprendyje tik deklaratyviai išvardino faktinius duomenis, kurie neva patvirtino apelianto M. M. kaltę, tačiau neatliko bei nepateikė jokios faktinių duomenų, įrodymų analizės, nevertino aplinkybių visumos, tiksliai nenurodė, kurie būtent įrodymai patvirtina M. M. kaltę padarius nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje.

14. Remiantis pirmosios instancijos teismo nustatytomis byloje nagrinėjamo M. ir T. konflikto aplinkybėmis, jokie kiti asmenys, išskyrus pastaruosius, šio konflikto tiesiogiai nematė. Kaip jau minėta, esant tokiai situacijai, kai vieninteliai įvykyje dalyvavę asmenys yra galimas kaltininkas ir nukentėjusieji, ypač svarbu ne tik atidžiai įvertinti jų parodymus, tačiau vertinti ir su nurodytais asmenimis susijusias kitas aplinkybes, galinčias turėti įtakos parodymų vertinimui, ir, be abejonės, visus pirminius duomenis, jeigu juose yra bent kokia dalimi tiesiogiai užfiksuota tiriamam įvykiui reikšminga informacija. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje panašaus pobūdžio baudžiamąsias bylas priskiria „jautrių“ bylų kategorijai, nes jose nagrinėjami artimų žmonių, kaimynų, ilgai konfliktuojančių pažįstamų asmenų nesutarimai, analizuojami jų įtempti santykiai, todėl teismai turi labai įdėmiai ir atsargiai vertinti proceso dalyvių parodymus, atsižvelgdami į tai, kad tokiose konfliktinėse situacijose proceso dalyviai, iš jų ir nukentėjusieji, gali elgtis ne visai teisėtai, neadekvačiai vertinti situaciją, turėti ne visai teisėtų motyvų (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-71/2012, 2K-212/2012). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).

18. Taip pat svarbu paminėti ir atsiradusį prieštaravimą tarp M. J. parodymų ir baudžiamosios bylos duomenimis nustatytos aplinkybės, kurio apylinkės teismas taipogi nepanaikino. Asmeninio konflikto, vykusio tarp M. ir T. pabaigą M. J. nurodė visai kitokią, negu nustatyta baudžiamosios bylos duomenimis, t. y., ji nurodė, kad Š. T. ir R. T. įsėdo į savo automobilį ir išvažiavo link (duomenys neskelbtini) kaimo, nors pagal ikiteisminio tyrimo metu surinktą medžiagą ir pirmosios instancijos teisme ištirtus duomenis neginčytinai nustatyta, kad R. T. liko stovėti įvykio vietoje iki kol atvyks sūnus Š. T.. Iš 2018 m. gegužės 3 d., vykusios papildomos apklausos Druskininkų policijos komisariate metu, matyti, kad R. T. duodamas parodymus bandė savotiškai užglaistyti M. J. parodymų netikslumus apie tai, kad abu T. 2016 m. birželio 18 d. kartu paliko įvykio vietą, o joje liko tik M.. Tokie nukentėjusiojo parodymai vertinami prieštaringai, kadangi praėjus nuo įvykio beveik 2 metams R. T. kur kas detaliau bandė nupasakoti įvykio detales, kurių nebuvo nurodęs nė vienoje anksčiau atliktoje apklausoje. Taigi šios apklausos metu, nustatyta, kad R. T. keitė dalį savo parodymų, tikėtina melagingai nurodydamas, kad būtent taip teigė ir ankstesnių apklausų metu ir kaltindamas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, kad tokie jo parodymai ankstesniuose apklausų protokoluose neva nebuvo užfiksuoti. Nepaisant to, visi ankstesnių apklausų protokolai R. T. pasirašyti sutinkant su savo parodymais ir nepateikiant jokių papildymų ir pastabų. Taip pat nustatyta, kad Š. T., kaip ir jo tėvas R. T., 2018 m. gegužės 3 d. atliktos apklausos metu nurodė visai kitokias įvykio aplinkybes, tikėtina turėdamas tikslą, kad jo parodymai labiau sutaptų su galimai įvykio vietoje nebuvusios liudytojos M. J. duotais parodymais. Kaip jau nustatyta, M. J. apklausų metu ne kartą nurodė, kad abu T. įlipo į savo automobilį ir paliko įvykio vietą, kurioje, jos teigimu, liko tik M.. Patys nukentėjusieji aiškino visiškai kitokią įvykio pabaigos seką, kadangi tiek R. T., tiek Š. T. nurodė, jog R. T. liepė Š. T. sėsti į automobilį ir važiuoti iki namų, tam, kad būtų iškviesti policijos pareigūnai. Tai padarius ir grįžus į įvykio vietą Š. T. dar įvykio vietoje buvo M., tačiau jiems sužinojus, kad yra iškviestas policijos ekipažas, M. ir D. M. pasišalino iš įvykio vietos. Be to, nustatytas dar ir kitas prieštaravimas M. J. parodymuose, kuomet ikiteisminio tyrimo metu apklausiama ji nurodė nemačiusi muštynių, tačiau jau pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio metu ji detaliai nurodė kas ir kokius smūgius, veiksmus atliko. Atsiradę minėti prieštaravimai liudytojos M. J. parodymuose taip pat vertinami kritiškai, kadangi atliekant jos apklausą ikiteisminio tyrimo metu, kuomet buvo praėję kur kas mažiau laiko, negu nuo pirmosios instancijos teisiamojo posėdžio, ji nenurodė tikslių aplinkybių, kas ir kokius veiksmus atliko, o tik vėlesnės apklausos metu, tikriausiai jau kuomet buvo suderinta pozicija su nukentėjusiųjų išsakytomis aplinkybėmis, liudytoja pirmosios instancijos teisme itin detaliai nurodė visas įvykio aplinkybes, kas ir kam kokius veiksmus atliko, kokiu eiliškumu vyrai pasišalino iš įvykio vietos. Be kita ko, laikyti nenuosekliais nukentėjusiųjų R. T. ir Š. T. parodymus leidžia ir tai, kad jie abu iš pat pradžių vengė pasitikrinimo poligrafu, o vėliau apskritai atsisakė tikrintis poligrafu, kas sudaro pagrindą kur kas atidžiau ir kritiškiau vertinti nukentėjusiųjų parodymus.

20. Taip pat pažymėtina ir ta aplinkybė, kuri privalo būti vertinama M. M. naudai, jog Š. T. iškarto po įvykio skambindamas Bendrajam pagalbos centrui ir pranešdamas apie įvykį (duomenys neskelbtini), nenurodė nei apie R. T., nei apie savo patirtus kokius nors sužalojimus ar sveikatos sutrikdymus ir teigė, kad greitoji pagalba įvykio vietoje nereikalinga. Tai patvirtina byloje esantis skambučio BPC garso įrašas ir 2017 m. sausio 4 d. surašytas daiktų apžiūros protokolas (1 t., b. l. 194-195). Darytina išvada, kad jeigu asmuo, kaip jis teigia, būtų gavęs smūgį alkūne į veido sritį (netoli akies srities), skambindamas BPC ir pranešdamas apie įvykį būtų nurodęs ir sužalojimus, ar atliktus kitus neteisėtus veiksmus, tačiau to nepadarė. Ikiteisminiame tyrime apklausti Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos policijos komisariato patruliai Andrius Kosmanas (1 t., b. l. 78-79) ir G. G. (2 t., b. l. 189-190) nurodė, kad 2016 m. birželio 18 d. atvykę į įvykio vietą ir aiškindamiesi jo aplinkybes, nematė ant R. T. ir Š. T. kūnų jokių sužalojimų, nors Š. T. veido srityje galimai buvęs sužalojimas privalėjo būti matomas, veidas nebuvo niekuo uždengtas. Nei vienas iš nukentėjusiųjų policijos pareigūnams nenurodė nei apie patirtą fizinį skausmą, nei apie patirtus nežymius sveikatos sutrikdymus. Andrius Kosmanas 2016 m. gruodžio 29 d. ikiteisminio tyrimo metu atliktos apklausos metu nurodė, kad jis iš Š. T. priėmė pareiškimą, kuriame surašė jo (Š. T.) visas nurodytas įvykio aplinkybes, davė jam perskaityti pareiškimą ir pasirašyti. Nurodytas aplinkybes pareiškime Š. T. patvirtino savo parašu. Apie neva patirtus sužalojimus jame nebuvo nurodyta. Apklausos metu policijos pareigūnas patvirtino, kad apie patirtus sužalojimus nenurodė ir iškarto į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Varėnos policijos komisariato pareigūnas A. A. apklausos metu patvirtino Andriaus Kosmano parodymus, teigdamas, kad iš Andriaus Kosmano telefonu jam pateiktos informacijos, suprato, kad minėtu adresu tarp šio kaimo gyventojų įvyko žodinis konfliktas, kurio metu pastarieji tarpusavyje tiesiog susibarė (4 t., b. l. 88-89).

22. Apeliacinės instancijos metu paklaustas R. T. negalėjo paaiškinti kokiu būdu jam buvo nuskeltas dantis, todėl kyla pagrįstų abejonių dėl šio sužalojimo atsiradimo. Šioje dalyje, dėl nuskelto danties aplinkybių nukentėjusiojo R. T. parodymuose taip pat yra prieštaravimų, nes 2022 m. liepos 8 d. vykusios apklausos metu jis nurodė, kad jo (R. T.) dantis buvo nuskeltas „į M. M. alkūnes“, vėlesnių apklausų metu jau nurodė, kad „į tvirtus pečius“, bei „atsitrenkęs į M. M. rankas, kurios buvo suspaustos į kumščius“. Papildomai pažymėtina, kad R. T. į Valstybinės teismo medicinos tarnybos poskyrius kreipėsi atitinkamai tik po 4 dienų. Ir nors Valstybinės teismo medicinos tarnybos Vilniaus skyriaus Specialisto išvadoje Nr. G 1890/2016(01) fiksuojamas nežymaus sveikatos sutrikdymo požymis „viršutinio žandikaulio II kandinio danties iš kairės krašto nuskėlimas“, tačiau šio sužalojimo padarymo mechanizmo negali logiškai paaiškinti net ir pats šią išvadą surašęs ekspertas. 2018 m. spalio 17 d. apklausos metu teismo medicinos ekspertas Leonas Urbonavičius nurodė, kad II kandinio danties, antro kairės apatinio krašto nuskėlimo mechanizmo konkrečiai paaiškinti nėra galimybės, kadangi aplinkiniuose minkštuosiuose audiniuose, tai yra viršutinėje lūpoje nėra užsifiksavę žalojančio daikto individualūs požymiai (6 t., b. l. 21-23). Tai, kad minėto danties nuskėlimas nėra susijęs su poveikiu iš išorės ir galėjo būti padarytas pačiam asmeniui valgant nurodyta ir teismo medicinos konsultacinėje specialisto išvadoje Nr. 0049/23 (13 t., b. l. 120-122). Šias aplinkybes patvirtino apeliacinės instancijos metu specialistu apklaustas Paulius Petreikis bei ekspertu apklaustas Leonas Urbonavičius. Todėl įvertinus šių aplinkybių visumą, galimai padarytus sužalojimus bei jų mastą, kylą pagrįstos abejonės, ar tikrai, būtent M. M. veiksmais buvo padaryti specialisto išvadose nurodyti sužalojimai. Kadangi nei danties nuskėlimo R. T. fakto, nei smūgio alkūne sudavimo į akies sritį Š. T. nepatvirtino apeliacinės instancijos metu apklausti specialistas ir ekspertas. Pakartotinai pažymima, kad ir apeliacinės instancijos metu pats nukentėjusysis R. T. nesugebėjo logiškai paaiškinti kokiais veiksmais jam buvo nuskeltas dantis, formaliai atsakydamas į teismo užduotą klausimą, kad tokių aplinkybių negali nurodyti. Papildomai paminėtina ir ta aplinkybė, kad jei jau įvykio metu būtų buvęs nuskeltas dantis, kad kaip nurodyta specialisto išvadoje, tokio sužalojimo nukentėjusysis R. T. negalėjo iš karto nepastebėti ir jo nenurodyti atvykusiems į įvykio vietą pareigūnams.

23. Atliekant įrodymų tyrimą apeliacinės instancijos teisme papildomai buvo apklausti specialistai V. G. ir M. G.. Įvertinus jų paaiškinimus, darytina išvada, kad minėtų specialistų nurodytos aplinkybės nėra reikšmingos, sprendžiant veikos kvalifikavimo klausimą dėl nežymaus sveikatos sutrikdymo (BK 140 straipsnio 1 dalis), todėl jie plačiau nėra aptariami.

24. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad ir padarius išvadą, jog tarpusavio konflikto metu vis dėl to R. T. buvo padarytas specialisto išvadoje nurodytose kūno vietose kraujosruvos, tačiau nei ikiteisminio tyrimo metu, nei teisminio nagrinėjimo metu nebuvo pagrįstai atmesta ta aplinkybė, kad minėti sužalojimai ant R. T. kūno galėjo atsirasti ne dėl M. M. veiksmų, o būtent dėl galimai liudytojo ir taip pat įvykyje dalyvavusio D. M. veiksmų. Duodamas parodymus liudytojas D. M. pirmosios instancijos teisme patvirtino aplinkybes, kad bandydamas išskirti M. M. ir R. T. jis griebė už pečių R. T., ko pasėkoje galimai ir galėjo atsirasti kraujosruva raktikaulio srityje. Kadangi aplinkybė, jog M. M. laikant apglėbus per pečius R. T. ir tuo pačiu prispaudus R. T. rankas prie šonų, atsirastų kraujosruva raktikaulio srityje mažai tikėtina. Kur kas labiau tikėtina, jog po tokių M. M. veiksmų kraujosruvos ant R. T. būtų atsiradusios pečių, rankų srityse, tačiau šios aplinkybės nei ikiteisminio tyrimo metu, nei pirmosios instancijos metu nebuvo nustatytos. Tokių aplinkybių nenustatė ir nukentėjusįjį R. T. apžiūrėjęs teismo medicinos ekspertas. Pastabėtina, kad nukentėjusysis R. T. yra ūkininkas, auginantis jaučius, dirbantis įvairius fizinius žemės ūkio darbus ir pan., todėl minėtos itin nežymios kraujosruvos per 4 paras nuo įvykio galėjo atsirasti bet kokiomis kitomis aplinkybėmis, nes kaip jau buvo minėta, iš karto po konflikto į vietą atvykę pareigūnai jokių sužalojimų ant nukentėjusiųjų T. kūnų nematė, o T. nesiskundė buvę sužaloti.

25. Nustatyta, kad abipusio konflikto metu R. T. ir Š. T. patyrė nežymius sveikatos sutrikdymus, tačiau nėra duomenų, kad tai buvo padaryta tyčiniais M. M. ir (ar) D. M. veiksmais. Atsakomybė dėl neatsargaus fizinio skausmo sukėlimo nėra numatyta. Byloje nėra nustatyta veiksmų, kuriuos būtų galima priskirti nusikalstamiems ir vertinti kaip užtraukiančius baudžiamąją atsakomybę. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad byloje nėra duomenų, kurie leistų pagrįstai apkaltinti M. M. padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs skundžiamame pirmosios instancijos teismo nuosprendyje pateiktą itin neišsamų įrodymų vertinimą bylos duomenų visumos kontekste konstatuoja, jog apylinkės teismas netinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir padarė neteisingą išvadą dėl M. M. kaltės įvykdžius BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, todėl M. M. atžvilgiu priimtas apkaltinamasis nuosprendis negali būti pripažintas teisėtu ir pagrįstu. Nagrinėjamu atveju apylinkės teismas, analizuodamas byloje surinktus įrodymus, nevertino jų visumos, nepašalino prieštaravimų, tuo pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus, todėl padarė neteisingas ir surinktais bei teisme ištirtais įrodymais nepagrįstas išvadas dėl M. M. kaltės.

26. Kaip minėta, apkaltinamasis nuosprendis negali būti grindžiamas prielaidomis, teismo išvados dėl kaltinamojo kaltumo padarius nusikalstamą veiką turi būti pagrįstos patikimais ir pakankamais įrodymais. Abejonės dėl nusikalstamos veikos įrodytumo, kai jų nebegalima pašalinti, aiškinamos kaltinamojo naudai. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes konstatuojama, jog byloje nėra jokių objektyvių, neginčijamų ir patikimų įrodymų, patvirtinančių M. M. kaltę, nukentėjusiųjų parodymų nepatvirtina jokie kiti objektyvūs bylos duomenys. Kolegija, įvertinusi byloje esančius įrodymus, konstatuoja, kad M. M. savo veiksmais prieš R. T. ir Š. T. nepadarė veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Nėra teisėto pagrindo remiantis išimtinai vien tik nukentėjusiųjų bei tikėtina suinteresuotos baudžiamosios bylos baigtimi liudytojos parodymais priimti apkaltinamąjį nuosprendį M. M. atžvilgiu. Išnaudojus visas įrodinėjimo priemones ir galimybes, ir nesurinkus objektyvių įrodymų, patikimai patvirtinančių kaltinime nurodytų M. M. tyčinių veiksmų atlikimą prieš nukentėjusiuosius R. ir Š. T., visos abejonės, kurių pašalinimui, apeliacinės instancijos teismo įsitikinimu, išnaudotos visos galimybės, turi būti vertinamos kaltinamojo naudai, ir M. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisintinas, jam nepadarius veikos, turinčios šio nusikaltimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 329 straipsnio 1 punktas), nukentėjusiųjų R. T. ir Š. T. civilinis ieškinys paliekamas nenagrinėtu (BPK 115 straipsnio 3 dalies 2 punktas).

27. Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato veiklos skyriaus vyresniojo tyrėjo 2018 m. gruodžio 20 d. nutarimu paskirta M. M. kardomoji priemonė – rašytinis pasižadėjimas neišvykti (7 t., b. l. 151) panaikintina, kaip nebereikalinga (BPK 139 straipsnio 1 dalis).

28. Daiktais, turinčiais reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, laikomi materialūs objektai, kurie buvo nusikalstamos veikos padarymo įrankiai ar priemonės arba ant kurių išliko nusikalstamos veikos pėdsakų, arba kurie buvo kaltininko nusikalstamų veikų objektai, taip pat visi kiti daiktai, kurie gali būti priemonės nusikalstamai veikai atskleisti ir kaltininkams nustatyti arba kaltinimui paneigti ar atsakomybei palengvinti (BPK 91 straipsnis). Priimant nuosprendį daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimas išsprendžiamas BPK 94 straipsnyje nustatyta tvarka. D. M. pateiktą kombinezoną, saugomą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriuje – sunaikinti kaip menkavertį daiktą (BPK 94 straipsnio 1 dalies 4 punktas).

Dėl teismo šališkumo

29. Nagrinėjamu atveju apeliantas yra įsitikinęs, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjo šališkas teismas, bylą nagrinėjusi teisėja taip pat buvo šališka, kadangi jam (M. M.) sakant paskutinįjį žodį apylinkės teismo teisėja jį pertraukė bei nutraukė dalyje paskutinį žodį, neleido pasisakyti bei galutinai išdėstyti pozicijos, kitais būdais varžė nuteistojo teises, demonstratyviai bandė parodyti, kad gynybinė apelianto pozicija teismui nėra įdomi. Teisėjų kolegija, įvertinusi apeliacinio skundo argumentus, dėl neva šališko teismo ir teisėjos, daro išvadą, kad jie laikytini deklaratyvaus pobūdžio, nepagrįstais, todėl teigti, kad tiek teismas, tiek teisėja buvo šališki – nėra teisinio pagrindo. Kitų faktinių aplinkybių, kurios patvirtintų teismo ir teisėjos šališkumą, apeliantas skunde nenurodė. Iš baudžiamojoje byloje esančio teisiamojo posėdžio protokolo (13 t., b. l. 32-47) bei Lietuvos teismų informacinėje sistemoje (LITEKO) esančio teisiamojo posėdžio garso įrašo (52 min. 45 sek.), nustatyta, kad apeliantui sakant paskutinįjį žodį apylinkės teismo teisėja pareiškė pastabą M. M., nurodydama, kad paskutinis žodis privalo būti susijęs su pareikštu kaltinimu ir paskutiniojo žodžio metu nėra galimybės teikti naujų įrodymų, ką, anot teisingai apylinkės teismo ir darė M. M.. Be to, papildomai apylinkės teismo teisėja teisiamojo posėdžio metu paminėjo, kad kaltinimas M. M. nėra pareikštas dėl telefono ir kaltinimas nėra niekaip susijęs su telefonu ir jo buvimo vieta, todėl šioje dalyje paskutinįjį kaltinamojo M. M. žodį nutraukė. Aukštesnės instancijos teismo vertinimu, priimdama sprendimą pertraukti M. M. paskutinįjį žodį bei dalyje ją nutraukti, bylą nagrinėjusi teisėja jokio baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimo nepadarė, atitinkamai, ir M. M. teisių nepažeidė. Atkreiptinas dėmesys, kad nešališkumo reikalavimo pažeidimui konstatuoti šalių nuomonės nepakanka, turi būti nustatytos aplinkybės, liudijančios teismo suinteresuotumą priimti sprendimą, palankų vienai kuriai nors proceso šaliai, ar tendencingą proceso organizavimą. Ar konkrečioje byloje yra pateisinamas pagrindas abejoti, kad konkretus teisėjas stokoja nešališkumo, nuteistojo (kaltinamojo) požiūris, nors ir yra svarbus, nėra lemiamas. Svarbiausią reikšmę turi tai, ar tokia abejonė gali būti laikoma pagrįsta (pavyzdžiui, 1993 m. vasario 24 d. sprendimas byloje Fey prieš Austriją, peticijos Nr. 14396/88; 2010 m. sausio 6 d. sprendimas byloje Vera Fernandez-Huidobro prieš Ispaniją, peticijos Nr. 74181/01). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai savo iniciatyva pačiai nenustačius, o apeliantui nenurodžius jokių kitų aplinkybių, kurios patvirtintų, jog žemesnės instancijos teismas, nagrinėdamas šią baudžiamąją bylą, galėjo būti šališkas subjektyviąja ar objektyviąja prasme, t. y. nenustatytas nei galimas bylą išnagrinėjusios teisėjos asmeninis šališkumas ar tendencingumas, nei proceso organizavimo ar procesinių veiksmų atlikimo trūkumai, leidžiantys manyti, kad vienai proceso šaliai buvo rodomas išankstinis palankumas ar priešiškumas, todėl pagrindo abejoti teismo šališkumu ir dėl to skundžiamą nuosprendį naikinti BPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punkto a papunkčio pagrindu, nėra.

Dėl galimai neteisėtai pradėto ikiteisminio tyrimo

30. Iš apeliacinio skundo turinio nustatyta, kad apelianto manymu, ikiteisminis tyrimas šioje byloje buvo pradėtas pažeidžiant Žvalgybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalies reikalavimus, kadangi nebuvo gautas kompetentingos institucijos leidimas pradėti ikiteisminį tyrimą prieš žvalgybos pareigūną, dėl to baudžiamasis procesas galimai vyko neteisėtai, nors apie apelianto turimą žvalgybos pareigūno statusą ikiteisminio tyrimo pareigūnams tapo žinoma jau pradinėje ikiteisminio tyrimo stadijoje (2016 m. rugpjūčio mėn.). Teisėjų kolegija su šia apelianto M. M. pozicija nesutinka. Visų pirma apygardos teismas atkreipia apelianto dėmesį į tai, kad prieš įstatymą visi asmenys lygūs, o baudžiamojo proceso paskirtis yra ginant žmogaus ir piliečio teises bei laisves, visuomenės ir valstybės interesus greitai, išsamiai atskleisti nusikalstamas veikas ir tinkamai pritaikyti įstatymą, kad nusikalstamą veiką padaręs asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

31. Šiuo konkrečiu atveju nusikalstamos veikos padarymu pripažintas kaltu žvalgybos pareigūnas, kurio veiklos garantijos nustatytos Žvalgybos įstatyme. Norint tokį asmenį patraukti baudžiamojon atsakomybėn nėra reikalingas kompetentingos institucijos leidimas ir toks asmuo neturi imuniteto nuo baudžiamosios jurisdikcijos. Žvalgybos įstatymo 41 straipsnio 2 dalyje nustatyta tik tai, kad sprendimą pradėti baudžiamąjį procesą dėl žvalgybos pareigūno padarytos nusikalstamos veikos gali tik generalinis prokuroras. Tokios pat pozicijos buvo ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, kuris 2022 m. gegužės 26 d. neskundžiama nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-161-387/2022 konstatavo, kad 2018 m. spalio 3 d. sprendimą pradėti baudžiamąjį procesą dėl M. M. padarytų nusikalstamų veikų priėmė generalinis prokuroras, todėl teigti, kad ikiteisminis tyrimas (baudžiamasis procesas) M. M. atžvilgiu vyko neteisėtai, nėra pagrindo. Plačiau šiuo klausimu apygardos teismas nepasisako, kadangi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo neskundžiama ir galutine nutartimi minėtasis klausimas išspręstas, konstatuojant, kad pažeidimų dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo M. M. atžvilgiu nenustatyta.

Dėl išlaidų atlyginimo nukentėjusiesiems už atstovės advokatės dalyvavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose

32. Kauno apygardos teisme 2023 m. birželio 8 d. buvo gautas nukentėjusiųjų R. ir Š. T. atstovės advokatės Angelės Ikasalienės prašymas, kuriuo prašoma už nukentėjusiųjų atstovavimą apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose iš M. M. priteisti 200 Eur R. T. naudai.

33. Kaip numato BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtas išlaidas advokato, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. Iš šios teisės normos seka, kad nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo turėtos išlaidos advokato paslaugoms apmokėti gali būti išieškotos tik iš asmenų, kuriuos bylą išnagrinėjęs teismas pripažįsta kaltais jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padaryme. Kadangi skundžiamas nuosprendis naikinamas ir M. M. atžvilgiu priimamas išteisinamasis nuosprendis, nes nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, todėl prašoma suma R. T. naudai iš M. M. nepriteistina.

Dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų

34. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacinėje instancijoje buvo gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos finansų skyriaus 2023 m. birželio 27 d. pažyma Nr. APD-2023-11386 dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų. Pažymoje nurodyta, kad M. M. teiktos antrinės teisinės pagalbos išlaidas sudaro 343,33 Eur ir tokia suma yra priteistina valstybės naudai.

35. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į aukščiau išdėstytą poziciją, nurodytą šio nuosprendžio 33 punkte, tai, kad šiuo atveju priimamas išteisinamasis nuosprendis, kad apeliacinis procesas vyko dėl M. M. paduoto apeliacinio skundo bei tai, kad jo interesus apeliacinės instancijos teisme atstovavo jo pasirinktas gynėjas advokatas pagal susitarimą. Ir nors apeliantas apygardos teismui nepranešė, kad jis turi sudaręs susitarimą su gynėju advokatu, ko pasėkoje valstybės paskirtas advokatas turėjo ruoštis pirmajam teismo posėdžiui apygardos teisme, tačiau teisėjų kolegija daro išvadą, kad minėtų išlaidų priteisimas iš išteisintojo pažeistų proporcingumo principą, todėl valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidos iš M. M. nepriteisiamos.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 4 dalimi, 329 straipsnio 1 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo M. M. apeliacinį skundą tenkinti.

Alytaus apylinkės teismo Druskininkų rūmų 2023 m. kovo 14 d. apkaltinamąjį nuosprendį panaikinti ir M. M. atžvilgiu priimti naują išteisinamąjį nuosprendį.

M. M. dėl kaltinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį išteisinti, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (BPK 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Panaikinti M. M. paskirtą kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti.

Nukentėjusiųjų R. T. ir Š. T. civilinį ieškinį dėl bendros 1 081,83 Eur turtinės žalos atlyginimo (R. T. atžvilgiu - 842,53 Eur, Š. T. atžvilgiu - 239,30 Eur), 3 500 Eur neturtinės žalos (R. T. atžvilgiu - 1500 Eur, Š. T. atžvilgiu - 2 000 Eur), ir 1 100 Eur turėtų išlaidų atstovo advokato paslaugoms apmokėti, patirtų ikiteisminio tyrimo metu palikti nenagrinėtą.

Iš M. M. nepriteisti nukentėjusiojo R. T. naudai bylinėjimosi išlaidų (200 Eur), kurias jis patyrė dėl atstovės advokatės dalyvavimo apeliacinės instancijos teismo posėdžiuose.

Neišieškoti iš M. M. valstybės naudai 343,33 Eur antrinės teisinės pagalbos išlaidų, pagal Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus 2023 m. birželio 27 d. pažymą Nr. APD-2023-11386.

Daiktus turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: D. M. pateiktą kombinezoną, saugomą Alytaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato aptarnavimo skyriuje – sunaikinti.

Šis Kauno apygardos teismo nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.