Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjas Svajūnas Knizleris, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutarties, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamojo D. S. nekilnojamąjį turtą.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, D. S. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 7 d. nutarimu siekiant užtikrinti galimą ieškinio reikalavimo įvykdymą, buvo laikinai iki 2013 m. liepos 7 d. apribotos D. S. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemes sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini): gyvenamasis namas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), viralinė, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pirtis, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinis pastatas, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtu nutarimu nustatytas dalinis nuosavybės teisių apribojimas, uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu (40 t., b. l. 130). Vėlesnėmis Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Gynėjas atkreipia dėmesį, jog apygardos teismas, skundžiamoje nutartyje teigdamas, kad ši procesinė prievartos priemonė reikalinga siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, nepatikrino to, kad pirmiausiai 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu - dėl galimo turto konfiskavimo. Nors BPK 151 straipsnyje yra nurodyti alternatyvūs nuosavybės teisių ribojimo pagrindai - tiek ieškinio užtikrinimas, tiek ir galimas turto konfiskavimas, žemesnysis teismas, spręsdamas dėl termino pratęsimo, turi būti tikslus ir aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu dar 2013 m. sausio 7 d. pradėtas nuosavybės teisių varžymas yra tęsiamas.

Advokatas taip pat nurodo, kad 2015 m. rugpjūčio 4 d. Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, Panevėžio miesto savivaldybės vardu pateikė patikslintą 687 847,54 Eur ieškinį. Ieškovas - Panevėžio miesto savivaldybė. Tačiau, kaip matyti iš Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio 6 dalies, baudžiamojoje byloje prokuroras ginti viešąjį interesą ir taip pareikšti ieškinį gali tik esant dviems sąlygoms: 1) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos valstybei; 2) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos asmeniui. Gynėjas pažymi, kad Panevėžio miesto savivaldybė nepriskiriama prie valstybės institucijų ar įstaigų, tai savivaldos institucija. Todėl Panevėžio apygardos prokuratūros ieškinys ginant viešąjį interesą yra negalimas kaip neteisėtas. Advokatas mano, kad žemesniojo teismo teisėjas, dar kartą pratęsdamas D. S. nuosavybės teisių ribojimo terminą, nepatikrino, ar apskritai Panevėžio apygardos prokuratūros pateiktas ieškinys yra teisėtas Prokuratūros įstatymo 19 straipsnio prasme. Baudžiamojo proceso metu toks ieškinys turės būti ne atmestas, o paliekamas nenagrinėtu.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundas atmetamas.

BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 151 straipsnio 7 dalį, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y. kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas ar išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.

Šioje baudžiamojoje byloje D. S. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 182 straipsnio 2 dalyje, 228 straipsnio 2 dalyje, 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma solidariai iš kaltinamųjų (taip pat ir D. S.) priteisti 687847,54 Eur Panevėžio miesto savivaldybei.

Nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Dėl to nepasisakoma dėl kaltinamojo gynėjo skundo argumentų, ar Panevėžio apygardos prokuratūra šioje baudžiamojoje byloje gindama viešąjį interesą turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį, nes šiuos klausimus nagrinės iš esmės bylą nagrinėjantis teismas, o BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą. Šiuo atveju iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog byloje yra pakankamai duomenų (liudytojų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų Panevėžio miesto savivaldybė galimai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam D. S. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą išlieka.

Skunde gynėjas nurodo, kad laikinas D. S. nuosavybės teisių ribojimas tęsiasi ilgai. Aukštesnės instancijos teismas pažymi, jog teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 str., tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju - Lietuvos Respublikos BPK ir yra galimi. Atkreiptinas dėmesys, kad šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Aukštesniojo teismo vertinimu, atsižvelgiant į galimai kaltinamojo D. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai didelis, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo D. S. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamojo nekilnojamajam turtui varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamojo gynėjas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinai apribojus nuosavybės teisę, D. S. uždrausta disponuoti turtu, tačiau palikta teisė jį valdyti ir juo naudotis. Svarbu pažymėti ir tai, kad nuosavybės teisių apribojimui iš esmės būdingas laikinas pobūdis ir ši procesinė prievartos priemonė gali būti panaikinta teismo nutartimi, vos tik ji taps nereikalinga arba paaiškėjus kitoms priežastims, dėl kurių šios prievartos priemonės taikymas būtų netikslingas.

Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, jog apygardos teismas, skundžiamoje nutartyje teigdamas, kad ši procesinė prievartos priemonė reikalinga siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, nepatikrino to, kad pirmiausiai 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu - dėl galimo turto konfiskavimo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog nors kaltinamajame akte nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. S. buvo paskirtas užtikrinti galimą turto konfiskavimą, tačiau iš Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 7 d. nutarimo matyti, kad D. S. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo laikinai apribotos siekiant užtikrinti galimą ieškinio reikalavimo įvykdymą. Taigi, skundžiamoje nutartyje apygardos teismas teisingai laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė siekiant užtikrinti civilinį ieškinį.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo D. S. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti kaltinamojo gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo turtui Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartimi pratęstas pagrįstai.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.