Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Sigitos Bieliauskienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos), Albino Bielskio ir Laimos Garnelienės, rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamajam D. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Kolegija, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla Nr. (duomenys neskelbtini), kurioje, be kitų asmenų, D. S. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje, t. y. tuo, kad M. B., būdamas asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ (toliau – (duomenys neskelbtini)) generaliniu sekretoriumi, D. S., dirbantis (duomenys neskelbtini) vadovu, nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn. piktnaudžiaudami tarnybine padėtimi ir veikdami organizuota grupe su kitais asmenimis, klastodami dokumentus apgaule asociacijos (duomenys neskelbtini) naudai užvaldė svetimą didelės vertės – 686978,68 Eur Panevėžio miesto savivaldybei priklausantį turtą. Nusikalstamų veikų padarymo aplinkybės ir šių veikų teisinis kvalifikavimas pagal Baudžiamojo kodekso nuostatas nurodytos kaltinamajame akte. Siekdamas užtikrinti civilinį ieškinį, Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroras 2013 m. sausio 7 d. priėmė nutarimą, kuriuo laikinai apribojo įtariamojo D. S. nuosavybės teisę į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: žemes sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); pastatus, esančius (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini): gyvenamąjį namą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), viralinę, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), pirtį, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini), ūkinį pastatą, unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini); butą, esantį (duomenys neskelbtini), registro Nr. (duomenys neskelbtini), unikalaus daikto Nr. (duomenys neskelbtini). Minėtu nutarimu nustatytas dalinis nuosavybės teisių apribojimas, uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu. Vėlesnėmis Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.Skundžiama Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi minėtam kaltinamojo D. S. turtui taikomo laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas pratęstas dar trims mėnesiams, turto saugotoju paliekant D. S.. Teismas nurodė, kad tokios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas pratęstinas, siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikšto 687 847,54 Eur dydžio civilinio ieškinio įvykdymą.

Motyvuojamoji dalis

5. Kaltinamasis D. S. skunde nurodo, jog Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartis yra nepagrįsta, todėl naikintina.

5.1. D. S. teigimu, skundžiama nutartis priimta nesilaikant tokiam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, nemotyvuota, joje atkartojami ankstesnėse nutartyse nurodyti motyvai. Laikinas D. S. nuosavybės teisių ribojimas tęsiasi ilgai, apribotos didelės apimties nuosavybės teisės, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl termino pratęsimo, turėjo nurodyti, kaip bus pakenkta civilinio ieškinio, kurį pareiškė Panevėžio miesto savivaldybė, užtikrinimui, jeigu D. S. nuosavybės teisių atžvilgiu nebūtų taikoma aptariama procesinė priemonė.

5.2. Apygardos teismas, skundžiamoje nutartyje nurodydamas, jog ši procesinė prievartos priemonė reikalinga byloje pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti, nepatikrino to, kad 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu, t. y. dėl galimo turto konfiskavimo. Nors Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 151 straipsnyje yra nurodyti alternatyvūs nuosavybės teisių ribojimo pagrindai – tiek ieškinio užtikrinimas, tiek ir galimas turto konfiskavimas, žemesnysis teismas, spręsdamas dėl termino pratęsimo, turi būti tikslus ir aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu dar 2013 m. sausio 7 d. pradėtas nuosavybės teisių varžymas yra tęsiamas.

5.3. Skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepatikrino, ar Panevėžio apygardos prokuratūros Panevėžio miesto savivaldybės vardu pateiktas ieškinys yra teisėtas pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, kurio 6 dalyje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje prokuroras ginti viešąjį interesą ir pareikšti ieškinį gali tik esant dviem sąlygoms: 1) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žala valstybei; 2) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos asmeniui. Kaltinamasis pažymi, jog Panevėžio miesto savivaldybė nepriskiriama prie valstybės institucijų ar įstaigų, todėl prokuratūros ieškinys ginant viešąjį interesą negali būti teikiamas. Dėl to šioje byloje ieškinys pateiktas neteisėtai.

5.4. Kaltimasis D. S. skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 nutartį.

6. Kaltinamojo D. S. skundas atmetamas.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, susijusių su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam (kaltinamajam) ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. BPK 151 straipsnio 7 dalyje numatyta, kad baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimų skaičius neribojamas. To paties straipsnio 8 dalyje nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas prokuroro nutarimu ar teismo nutartimi, jeigu ši priemonė tampa nebereikalinga.Skundo argumentai dėl šioje baudžiamojoje byloje paskirto laikino nuosavybės teisės apribojimo pagrįstumo atmetami. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš Baudžiamojo proceso kodekse numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri gali būti paskirta, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas.Kaip matyti iš skundžiamos Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutarties, kaltinamajam D. S. šios procesinės prievartos priemonės terminas pratęstas, siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Kaltinamajam D. S. ši procesinė prievartos priemonė paskirta (ir jos terminas tęsiamas) pagrįstai. Pagrindų, leidžiančių panaikinti šią procesinę prievartos priemonę, nenustatyta.

Iš pateiktos bylos medžiagos matyti, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje kaltinimai pareikšti M. B., D. S., V. S., B. P., A. S., R. A. Č., R. L., D. K., taip pat asociacijai (duomenys neskelbtini). Taigi D. S. šioje byloje nurodytas tarp asmenų, kuriems pareikštas kaltinimas padarius nusikalstamas veikas.BPK 109 straipsnyje nustatyta, jog asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, Panevėžio miesto savivaldybės naudai byloje pareiškė 687 847,54 Eur dydžio ieškinį. Nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Dėl to nepasisakoma dėl kaltinamojo skundo argumentų, ar Panevėžio apygardos prokuratūra šioje baudžiamojoje byloje gindama viešąjį interesą turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog byloje yra pakankamai duomenų (liudytojų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis D. S. galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų Panevėžio miesto savivaldybė galimai patyrė turtinę žalą, kuriai atlyginti ir yra apribota nuosavybės teisė į kaltinamojo turtą. Atkreiptinas dėmesys, kad D. S. turtui paskirtas laikinas nuosavybės teisės apribojimas neviršija byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžio, todėl minėta procesinė prievartos priemonė paskirta (taikoma) nepažeidžiant proporcingumo principo, įtvirtinto BPK 11 straipsnio 1 dalyje. Skunde kaltinamasis nurodo, kad laikinas nuosavybės teisių ribojimas į jo turtą tęsiasi ilgai. Atsakydama į tokius kaltinamojo argumentus, kolegija pažymi, jog šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsižvelgiant į galimai kaltinamojo D. S. padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas civilinis ieškinys yra pakankamai didelis, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo D. S. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo į kaltinamojo turtą, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – kaltinamojo nekilnojamajam turtui varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamasis. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinai apribojus nuosavybės teisę, D. S. uždrausta disponuoti turtu, tačiau palikta teisė jį valdyti ir juo naudotis.Kaltinamasis skunde nurodo, kad apygardos teismas, teigdamas skundžiamoje nutartyje, jog ši procesinė prievartos priemonė reikalinga siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, nepatikrino to, kad pirmiausiai 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu – dėl galimo turto konfiskavimo. Aukštesnysis teismas pažymi, jog nors kaltinamajame akte nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas D. S. buvo paskirtas siekiant užtikrinti galimą turto konfiskavimą, tačiau iš Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 7 d. nutarimo matyti, kad D. S. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą buvo laikinai apribotos siekiant užtikrinti galimą ieškinio reikalavimo įvykdymą. Taigi, skundžiamoje nutartyje apygardos teismas teisingai laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė siekiant užtikrinti byloje civilinį ieškinį.Esant šioms aplinkybėms, skundą nagrinėjantis teismas daro išvadą, kad apygardos teismas pagrįstai pratęsė kaltinamajam D. S. procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo į nurodyto dydžio turtą terminą. Netaikant šios procesinės prievartos priemonės, gali būti apsunkintas arba net neįmanomas žalos išieškojimas pagal pareikštą civilinį ieškinį, jeigu jis, priėmus kaltinamajam nepalankų procesinį sprendimą, būtų patenkintas.Procesinės prievartos priemonės yra laikino pobūdžio. Nuosavybės teisės apribojimas panaikinamas teismo nutartimi, jei jis tampa nebereikalingas. Kaip minėta, šioje byloje yra nustatyti visi įstatymo numatyti pagrindai ir toliau taikyti šią procesinę prievartos priemonę. Atsižvelgiant į tai, kad Vilniaus apygardos teismo nutartis yra teisėta ir pagrįsta, jos naikinti ar pakeisti nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

atmesti kaltinamojo D. S. skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 5 d. nutartimi pratęstą jo turtui taikomą laikiną nuosavybės teisės apribojimą.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.