Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamajam D. S. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Teisėja, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, D. S. kaltinamas padaręs nusikaltimus, numatytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir 300 straipsnio 3 dalyje.

Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 7 d. nutarimu laikinai apribotos D. S. nuosavybės teisės į jam priklausantį nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini). Minėtu nutarimu nustatytas dalinis nuosavybės teisių apribojimas, uždraudžiant disponuoti nekilnojamuoju turtu. Vėlesnėmis Panevėžio miesto apylinkės teismo, Šiaulių apylinkės teismo bei Vilniaus apygardos teismo nutartimis laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas buvo tęsiamas.

Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis priimta nesilaikant tokiam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų, nemotyvuota, joje atkartojami ankstesnėse nutartyse nurodyti motyvai. Gynėjas pažymi, kad laikinas D. S. nuosavybės teisių ribojimas tęsiasi ilgai, apribotos didelės apimties nuosavybės teisės, todėl teismas, spręsdamas klausimą dėl termino pratęsimo, turėjo nurodyti, kaip bus pakenkta civilinio ieškinio, kurį pareiškė Panevėžio miesto savivaldybė, užtikrinimui, jeigu D. S. nuosavybės teisių atžvilgiu nebūtų taikoma aptariama procesinė priemonė.

Gynėjas nurodo, jog apygardos teismas, skundžiamoje nutartyje teigdamas, kad ši procesinė prievartos priemonė reikalinga siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, nepatikrino to, kad 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu, t. y. dėl galimo turto konfiskavimo. Nors BPK 151 straipsnyje yra nurodyti alternatyvūs nuosavybės teisių ribojimo pagrindai - tiek ieškinio užtikrinimas, tiek ir galimas turto konfiskavimas, žemesnysis teismas, spręsdamas dėl termino pratęsimo, turi būti tikslus ir aiškiai nurodyti, kokiu pagrindu dar 2013 m. sausio 7 d. pradėtas nuosavybės teisių varžymas yra tęsiamas.

Skunde pažymima, kad skundžiamą nutartį priėmęs teismas nepatikrino, ar Panevėžio apygardos prokuratūros pateiktas ieškinys yra teisėtas pagal Lietuvos Respublikos prokuratūros įstatymo 19 straipsnį, kurio 6 dalyje nurodyta, kad baudžiamojoje byloje prokuroras ginti viešąjį interesą ir pareikšti ieškinį gali tik esant dviem sąlygoms: 1) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žala valstybei; 2) kai dėl nusikalstamos veikos padaryta žalos asmeniui. Tuo tarpu Panevėžio miesto savivaldybė nepriskiriama prie valstybės institucijų ar įstaigų, todėl prokuratūros ieškinys ginant viešąjį interesą yra negalimas kaip neteisėtas. Gynėjo teigimu, ieškinys pateiktas neteisėtai, todėl iš šio neteisėtumo negali atsirasti kokios nors teisinės pasekmės, neteisėtai varžančios kaltinamojo D. S. teises ir laisves.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo D. S. gynėjo advokato R. Jurkos skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui pratęsti, tinkamai taikė ir aiškino BPK 151 straipsnio normas, laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo. Pažymėtina, kad kaltinamojo D. S. gynėjo skunde pateikti argumentai iš esmės jau buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugpjūčio 4 d., 2016 m. lapkričio 8 d. nutartyse. Kaltinamojo gynėjas naujų argumentų dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – panaikinimo skunde nenurodė.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatas, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 151 straipsnio 7 dalį, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo skaičius neribojamas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y., kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.

D. S. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje ir BK 300 straipsnio 3 dalyje. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje byloje Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma solidariai iš kaltinamųjų (tarp jų ir D. S.) priteisti 687 847,54 Eur Panevėžio miesto savivaldybei.

Baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai pareikšti D. S., yra pakankamai faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, jog pastarasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys užfiksuoti liudytojų parodymuose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose, specialistų išvadose bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje). Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų Panevėžio miesto savivaldybė galimai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam D. S. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą išlieka. Kaip jau buvo ne kartą pažymėta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant analogiškus kaltinamojo D. S. gynėjo skundus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo, teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Dėl to kaltinamojo gynėjo skundo argumentai, ar Panevėžio apygardos prokuratūra šioje byloje turėjo teisę pareikšti civilinį ieškinį, nenagrinėjami, nes šį klausimą nagrinės iš esmės bylą nagrinėjantis teismas, o BPK X dalyje nustatyta tvarka skundą nagrinėjantis aukštesnysis teismas patikrina tik skundžiamos nutarties pratęsti laikiną nuosavybės teisės apribojimo termino teisėtumą ir pagrįstumą.

Gynėjas skunde nepagrįstai nurodo, kad skundžiama nutartis yra nemotyvuota ir priimta nesilaikant tokiam procesiniam sprendimui keliamų reikalavimų. Priešingai, Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad D. S. kaltinamas dviejų sunkių ir vieno apysunkio nusikaltimų padarymu ir siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, laikinas nuosavybės teisių ribojimas tęstinas 3 mėnesiams. Nors gynėjas skunde nurodo, kad laikinas D. S. nuosavybės teisių ribojimas tęsiasi ilgai, pažymėtina, kad teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į kaltinamojo D. S. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas ieškinys yra pakankamai didelis, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo D. S. nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamojo nekilnojamajam turtui, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo nekilnojamajam turtui, varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei to reikia tokios rūšies procesinės prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad laikinai apribojus nuosavybės teisę, kaltinamajam D. S. uždrausta disponuoti nurodytu turtu, tačiau palikta teisė jį valdyti ir juo naudotis.

Dėl kaltinamojo gynėjo skundo argumento, kad 2013 m. sausio 7 d. prokuratūros nutarimu D. S. nuosavybės teisės buvo apribotos visiškai kitu pagrindu, t. y. dėl galimo turto konfiskavimo, taip pat pasisakyta ankstesnėse Apeliacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant analogiškus kaltinamojo D. S. gynėjo skundus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, ir pažymėta, kad nors kaltinamajame akte nurodyta, kad laikinas nuosavybės teisių apribojimas D. S. buvo paskirtas užtikrinti galimą turto konfiskavimą, tačiau iš Panevėžio apygardos prokuratūros prokuroro 2013 m. sausio 7 d. nutarimo matyti, kad D. S. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą buvo laikinai apribotos siekiant užtikrinti galimą ieškinio reikalavimo įvykdymą. Taigi, skundžiamoje nutartyje apygardos teismas teisingai laikiną nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė siekiant užtikrinti civilinį ieškinį.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti kaltinamojo gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo nekilnojamajam turtui skundžiama nutartimi pratęstas pagrįstai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo D. S. gynėjo advokato Raimundo Jurkos skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo ir yra neskundžiama.