Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo V. S. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria 6 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. balandžio 9 d., pratęstas laikinas V. S. nuosavybės teisių apribojimas į nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, turto saugotoju paliekant V. S..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje V. S. pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 229 straipsnį kaltinamas tuo, kad jis būdamas valstybės tarnautoju – Panevėžio miesto savivaldybės meru, išrinktu Panevėžio miesto savivaldybės tarybos 2010 m. sausio 21 d. sprendimu Nr. 1-46-15, eidamas šias pareigas nuo 2010 m. balandžio 30 d. iki 2011 m. balandžio 12 d., Panevėžio miesto savivaldybės patalpose, esančiose Laisvės a. 20, Panevėžys, netinkamai dėl nusikalstamo pasitikėjimo atliko savo pareigas, o dėl jo netinkamai atliktų pareigų, 2010–2011 metais organizuotai grupei asociacijos Lietuvos krepšinio federacijos (toliau – ir LKF) naudai užvaldžius didelės vertės Panevėžio miesto savivaldybei priklausantį turtą, Panevėžio miesto savivaldybei buvo padaryta didelė – 2 375 000 Lt (687 847,54 Eur) dydžio žala.

Panevėžio apygardos prokuratūros 2015 m. liepos 20 d. nutarimu paskirtas laikinas V. S. nuosavybės teisės apribojimas į jam priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti. Vėliau šios procesinės prievartos priemonės terminas buvo tęsiamas.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo V. S. skundas tenkintinas iš dalies.

Žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui pratęsti, tinkamai taikė ir aiškino BPK 151 straipsnio normas, laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo.

Laikinas nuosavybės teisių apribojimas yra viena iš BPK įtvirtintų kitų procesinės prievartos priemonių rūšių. Laikino nuosavybės teisių apribojimo, kaip procesinės prievartos priemonės, taikymo (termino pratęsimo) pagrindai ir sąlygos nustatytos BPK 151 straipsnyje. Taikant BPK 151 straipsnyje nustatytą procesinės prievartos priemonę apribojamas Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje garantuojamas nuosavybės neliečiamumas, todėl, kaip ir bet kuri kita procesinės prievartos priemonė, laikinas nuosavybės teisių apribojimas, galima tik siekiant proceso tikslų.

Baudžiamojoje byloje yra pakankamai duomenų, suteikiančių pagrindą pagrįstai manyti, kad kaltinamasis V. S. galbūt padarė jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką: iš dalies kaltinamojo V. S., kito kaltinamojo D. S., liudytojų ( R. P. M., R. V. ir kt.) parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose esantys duomenys (V. M. ir V. S., D. S. ir V. S. bei kt. pokalbiai), Finansinių nusikaltimų tyrimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos Panevėžio apygardos valdybos Ūkinės finansinės veiklos tyrimo skyriaus specialisto išvados, kita baudžiamosios bylos medžiaga.

Kaltinamasis V. S. yra teisus, nurodydamas, kad jis nėra kaltinamas sunkių ir labai sunkių nusikaltimų padarymų. Jam inkriminuota veika, nustatyta BK 229 straipsnyje, priskirtina prie nesunkių nusikaltimų BK 11 straipsnio 3 dalies taikymo kontekste. Tačiau vien ši aplinkybė nepaneigia pagrindo kaltinamojo turtui taikyti procesinę prievartos priemonę – laikiną nuosavybės teisių apribojimą. Kaip minėta, laikinas nuosavybės teisių apribojimas taikytinas siekiant proceso tikslų.

Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalį, civiliniam ieškiniui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas.

Baudžiamojoje byloje esantys duomenys patvirtina, kad Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, yra pateikusi 687 847,54 Eur ( 2 375 000 Lt) dydžio ieškinį.

Todėl aukštesnės instancijos teismas neturi pagrindo daryti išvadą, kad apygardos teismas, vertindamas nurodytus duomenis ir spręsdamas klausimą dėl V. S. laikino nuosavybės teisių apribojimo termino pratęsimo, pažeidė bendruosius ir specialiuosius šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimus.

Kaltinamasis skunde teigia, kad civilinis ieškinys yra nepagrįstas. Aukštesnės instancijos teismas atkreipia kaltinamojo dėmesį į tai, kad ar byloje pareikštas ieškinys (ne)pagrįstas, bus nustatyta tik bylą išnagrinėjus iš esmės, priimant teismui galutinį procesinį sprendimą.

Atsižvelgęs į tai, kas išdėstyta, aukštesnės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad nagrinėjamu atveju nėra išnykę ir (ar) pasikeitę procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo pagrindai ir sąlygos, o pareikštam civiliniam ieškiniui užtikrinti tokios procesinės prievartos priemonės taikymas būtinas (BPK 151 straipsnio 1 dalis). Pažymėtina, kad taikant procesines prievartos priemones, be abejonės, visais atvejais yra suvaržomos tam tikros asmens konstitucinės teisės, tačiau tokių priemonių taikymas pateisinamas jomis siekiamais svarbiais BPK nustatytais tikslais. Kaip minėta, aptariamu atveju siekiama užtikrinti jau byloje pareikštą civilinį ieškinį, t. y. iš esmės siekiama kaltinamajam V. S. priklausantį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), išsaugoti, kad jis nebūtų įkeistas, juo laiduota, kitaip suvaržytas ir bet kokiu būdu perleistas tretiesiems asmenims. Byloje nėra jokių duomenų, kurie leistų formuoti išvadą, kad V. S. nekilnojamajam turtui taikomi apribojimai yra tokie, jog gali turėti kokios nors neigiamos įtakos jo savininko (kaltinamojo V. S.) teisėms taip, kad kiltų pavojus jo kokiai nors pagrindinei veiklai ar net gyvavimo sąlygoms.

Kaltinamojo teisės bei laisvės konkrečiu atveju suvaržytos nepažeidžiant proporcingumo principo. Pastebėtina, kad V. S. yra leista naudotis nekilnojamuoju turtu, taip pat jį valdyti. Nors ir gana ilgą laiką šioje baudžiamojoje byloje yra taikomas laikinas S. S. nuosavybės teisių apribojimas, tačiau tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė, atsižvelgus į byloje pareikšto civilinio ieškinio dydį, iš tiesų nevaržo kaltinamojo teisių ir teisėtų interesų akivaizdžiai labiau nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti, išlaiko teisingą pusiausvyrą tarp tokios rūšies procesine priemone siekiamo tikslo ir V. S. konstitucinės teisės.

Aplinkybės, kad turtas, kuriam konkrečiu atveju laikinai apribotos nuosavybės teisės, yra šeimos turtas ir kaltinamojo sutuoktinei šioje baudžiamojoje byloje nėra pareikšti jokie įtarimai (kaltinimai), savaime nedaro apskųstosios nutarties neteisėta bei nepagrįsta. Byloje nėra duomenų, kad sutuoktiniai būtų turtą pasidaliję. Todėl galioja prezumpcija, kad sutuoktiniai turtą valdo bendrąja jungtine nuosavybe (CK 3.88 straipsnio 2 dalis). Vykdymo procese priverstinio išieškojimo atveju išieškojimas nukreiptinas tik į tą turto dalį, kurią V. S. valdo bendrąja jungtine nuosavybe (CPK 666 straipsnio 1 dalis).

Nesutiktina su kaltinamojo skundo argumentais, kad apskųstoji nutartis nemotyvuota. Iš apskųstosios nutarties turinio matyti, kad pirmosios instancijos teismas glaustai išdėstė motyvus, nutartis atitinka baudžiamojo proceso įstatymo tokios nutarties turiniui keliamus reikalavimus.

Tai, kad žemesnės instancijos teismas nevertino bylos duomenų taip, kaip būtų palankiau V. S., nesuteikia pagrindo teigti, jog teismas neteisingai išsprendė laikino nuosavybės teisių apribojimo pratęsimo klausimą ir yra pagrindas panaikinti apskųstą nutartį.

Tačiau skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad apygardos teismas nepagrįstai laikiną nuosavybės teisės apribojimą pratęsė 6 mėnesių terminui. Įstatymų leidėjas BPK 151 straipsnio 6 dalyje aiškiai nustatęs, kad pratęsiant aptariamą procesinę prievartos priemonę, negali būti nustatomas ilgesnis nei 3 mėnesių terminas. Todėl apskųstoji nutartis keistina, nustatant, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo V. S. nekilnojamajam turtui pratęsiamas 3 mėnesių terminui.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį.

Kaltinamajam V. S. laikiną nuosavybės teisių apribojimą į nekilnojamąjį turtą – butą, esantį (duomenys neskelbtini), uždraudžiant šiuo turtu disponuoti, pratęsti 3 mėnesiams, šį terminą skaičiuojant nuo 2016 m. balandžio 9 d.

Kitos nutarties dalies nekeisti.

Ši nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.