Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

viešame teismo posėdyje išnagrinėjo kaltinamojo M. B. gynėjo advokato G. Č. skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutarties, kuria šešiems mėnesiams pratęstas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam M. B. ir V. B. priklausančiam nekilnojamajam turtui.

Teisėjas, susipažinęs su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjęs skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje M. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 221 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu sekretoriumi, veikdamas organizuota grupe su D. S., dirbančiu Panevėžio miesto savivaldybės mero padėjėju, Europos vyrų krepšinio čempionato Panevėžio vietinio organizacinio komiteto vadovu, ir kitais asmenimis, nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, klastodamas dokumentus, apgaule asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ naudai užvaldė svetimą didelės vertės, t. y. 686 978,68 Eur, turtą, priklausantį Panevėžio miesto savivaldybei.

Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 7 d. nutarimu buvo laikinai apribotos M. B. ir V. B. nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą: 408/1226 žemės sklypą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); namą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); butą, esantį (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/620 automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)). Nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant disponuoti paminėtu nekilnojamuoju turtu. Vėliau teismų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas.

Skunde nurodoma, kad skundžiama nutartis yra formali, tinkamai nemotyvuota, todėl nepagrįsta. Visam kaltinamajam M. B. nuosavybės teise priklausančiam turtui pritaikytas laikinas nuosavybės teisės apribojimas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintam proporcingumo principui ir yra taikomas neatsižvelgiant į M. B. nuosavybės teise priklausančio turto rinkos vertę. Skunde pažymima, kad apriboti asmens nuosavybės teisę galima tik ta apimtimi, kuria ateityje realiai gali būti realizuotas turto konfiskavimas ar patenkintas civilinis ieškinys. Nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kokia apimtimi kaltinamajam M. B. gali būti taikomas turto konfiskavimas. Ikiteisminio tyrimo metu pateikto civilinio ieškinio suma yra aiškiai nepagrįsta. Vien civilinio ieškinio dydis negali būti pagrindu taikyti šią procesinę prievartos priemonę.

Kaltinamojo gynėjas skunde atkreipia dėmesį į tai, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo M. B. turtui yra taikomas jau daugiau nei trejus metus. Dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamasis negali disponuoti jam ir jo žmonai V. B. priklausančiu turtu, t. y. negali išnuomoti buto, esančio S. Nėries g. 103-86, Vilniuje, kuriame jis ir jo šeima negyvena, ar kitaip juo disponuoti. Skunde pažymima, kad kaltinamasis privalo šį butą išlaikyti, o iš turto nuomos gautos pajamos galėtų padengti šias išlaidas. Be to, taikoma procesinė prievartos priemonė nepagrįstai pažeidžia ir kaltinamojo sutuoktinės V. B. turtines teises bei interesus.

Skunde pažymima, kad kaltinamajam M. B. yra taikoma kardomoji priemonė – 14481 Eur užstatas. Todėl gynėjas mano, kad procesinių prievartos priemonių taikymas tiems patiems tikslams pasiekti yra perteklinis ir neatitinka baudžiamojo proceso tikslų bei paskirties.

Be to, Vilniaus apygardos teismas skundžiama nutartimi laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą pratęsė šešiems mėnesiams, tačiau BPK nenumato, kad teismas, kurio žinioje yra byla, laikiną nuosavybės teisės apribojimą gali paskirti ar jo terminą pratęsti ilgesniam terminui nei numato BPK 151 straipsnio 6 dalis.

Teismo posėdyje kaltinamasis ir jo gynėjas prašė skundą patenkinti.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato G. Č. skundas tenkinamas iš dalies.

Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamybės principas nėra absoliutus. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinių prievartos priemonių, kuri susijusi su asmens konstitucinės teisės į nuosavybės neliečiamumą teisėtu suvaržymu. BPK 151 ir 152 straipsniuose yra numatyta, kokiais konkrečiais atvejais ši priemonė gali būti taikoma, išvardinti šios priemonės taikymo pagrindai ir sąlygos. Vadovaujantis BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. To paties straipsnio 6 dalyje nurodyta, kad, kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo paskyrimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Laikinas nuosavybės teisės apribojimas gali būti paskirtas, esant bent vienam iš trijų pagrindų, t. y. procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas.

Skundžiama Vilniaus apygardos teismo nutartimi, siekiant užtikrinti baudžiamojoje byloje pareikštą civilinį ieškinį, buvo pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas šešiems mėnesiams kaltinamajam M. B. ir jo sutuoktinei V. B. priklausančiam nekilnojamajam turtui, t. y. 408/1226 žemės sklypui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); namui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); butui, esančiam (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)); 1/620 automobilių stovėjimo aikštelės, esančios (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)).

Šioje baudžiamojoje byloje M. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 221 straipsnio 1 dalyje. Pažymėtina, kad nagrinėdamas skundą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisės apribojimo – paskyrimo ar jos termino pratęsimo teismas byloje surinktus duomenis analizuoja ir vertina tik tiek, kad būtų galima nustatyti, ar yra pagrindas asmenis kaltinti jiems inkriminuojamų nusikalstamų veikų padarymu, bet iš esmės nesprendžia kaltės bei civilinio ieškinio pagrįstumo klausimų. Tai daroma nagrinėjant bylą teisiamajame posėdyje pirmosios instancijos teisme. Nagrinėjamu atveju baudžiamosios bylos medžiagoje yra pakankamai duomenų (liudytojų parodymai, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose, specialistų išvadose užfiksuoti duomenys bei kita baudžiamosios bylos medžiaga), suteikiančių pagrindą manyti, kad kaltinamasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų Panevėžio miesto savivaldybė galimai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam M. B. ir jo sutuoktinei V. B. priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentai dėl civilinio ieškinio nepagrįstumo atmetami kaip nesudarantys pagrindo panaikinti skundžiamą nutartį.

Pagal BPK 151 straipsnio nuostatas teismo proceso metu dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo sprendžia teismas, turintis savo žinioje bylą. Skunde atkreipiamas dėmesys į tai, kad ši procesinė prievartos priemonė kaltinamojo ir jo sutuoktinės turtui yra taikoma ilgą laiką. Tačiau pažymėtina, kad teisminėje bylos nagrinėjimo stadijoje laikino nuosavybės teisės apribojimo trukmė nėra ribojama. Teismas privalo užtikrinti, kad taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Priešingai nei mano kaltinamojo gynėjas, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą proporcingumo principas nebuvo pažeistas. Tokiu asmens teisės suvaržymu siekiama užtikrinti pareikštą civilinį ieškinį. Netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamojo M. B. ir jo sutuoktinės V. B. nekilnojamajam turtui, nebūtų užtikrintas šioje baudžiamojoje byloje pareikštas civilinis ieškinys 687 847,54 Eur sumai. Šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Todėl skundo argumentai dėl kardomosios priemonės – užstato – paskirties laikytini nepagrįstais.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad laikinai apribojus nuosavybės teisę, M. B. ir V. B. uždrausta disponuoti turtu, tačiau palikta teisė jį valdyti ir juo naudotis. Kaltinamojo gynėjas skunde nurodo, kad dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamasis patiria materialinės žalos. Be to, pažeidžiamos ir kaltinamojo sutuoktinės turtinės teisės bei interesai. Iš bylos duomenų matyti, kad iš tiesų nekilnojamas turtas, kuriam taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas, laikytinas bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 3.88 straipsnis). Tačiau vien ši aplinkybė neturi esminės reikšmės sprendžiant klausimą dėl procesinės prievartos priemonės – laikino nuosavybės teisių apribojimo – pagrįstumo. Pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sutuoktinių M. B. ir V. B. turtas būtų padalytas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes bei į M. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų sunkumą, laikinas nuosavybės teisės apribojimas negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė.

Skunde kaltinamojo gynėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, neatsižvelgė į M. B. ir V. B. nuosavybės teise priklausančio turto rinkos vertę. Tačiau byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas – visam kaltinamojo ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui varžo jų teises akivaizdžiai labiau, nei reikia tokios rūšies procesine prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Tokių duomenų skunde nepateikia ir kaltinamojo gynėjas. Be to, atkreiptinas kaltinamojo gynėjo dėmesys į tai, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas M. B. ir V. B. turtui taikomas, siekiant užtikrinti civilinį ieškinį, o ne turto konfiskavimą. Todėl skundo argumentas, kad nagrinėjamu atveju nėra duomenų, kuriais vadovaujantis būtų galima nustatyti, kokia apimtimi kaltinamajam M. B. gali būti taikomas turto konfiskavimas, neturi reikšmės sprendžiant laikino nuosavybės teisės apribojimo taikymo klausimą.

Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybes, darytina išvada, kad Vilniaus apygardos teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltinamojo M. B. ir jo sutuoktinės V. B. laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo, nepažeidė šios procesinės prievartos priemonės taikymo reikalavimų. Šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai. Laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo ir jo sutuoktinės turtui Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartimi pratęstas pagrįstai.

Tačiau skundą nagrinėjantis teismas konstatuoja, kad Vilniaus apygardos teismas nepagrįstai laikiną nuosavybės teisės apribojimą pratęsė šešių mėnesių terminui. BPK 151 straipsnio 6 dalyje numatyta, kad pratęsiant šią procesinę prievartos priemonę, negali būti nustatomas ilgesnis nei trijų mėnesių terminas. Todėl Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartis keičiama: laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamojo M. B. ir jo sutuoktinės V. B. nekilnojamajam turtui pratęsiamas trijų mėnesių terminui.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2016 m. balandžio 8 d. nutartį:

laikiną nuosavybės teisės apribojimą kaltinamajam M. B. ir jo sutuoktinei V. B. priklausančiam nekilnojamajam turtui pratęsti trijų mėnesių terminui.

Kitos nutarties dalies nekeisti.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo dienos ir yra neskundžiama.