Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja Elena Vainienė rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutarties, kuria pratęstas laikino nuosavybės teisės apribojimo terminas į kaltinamajam M. B. ir V. B. priklausantį nekilnojamąjį turtą.

Teisėja, susipažinusi su skundui nagrinėti pateikta baudžiamosios bylos medžiaga ir išnagrinėjusi skundą,

Aprašomoji dalis

nustatė:

Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama baudžiamoji byla, kurioje, be kitų asmenų, M. B. kaltinamas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 25 straipsnio 3 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 182 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 300 straipsnio 3 dalį, BK 228 straipsnio 2 dalį, BK 24 straipsnio 4 dalį, BK 221 straipsnio 1 dalį tuo, kad jis, būdamas asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ generaliniu sekretoriumi, veikdamas organizuota grupe su D. S., dirbančiu (duomenys neskelbtini) , ir kitais asmenimis, nuo 2010 m. balandžio mėn. iki 2010 m. rugsėjo mėn., piktnaudžiaudamas tarnybine padėtimi, klastodamas dokumentus, apgaule asociacijos „(duomenys neskelbtini)“ naudai užvaldė svetimą didelės vertės turtą, priklausantį Panevėžio miesto savivaldybei.

Panevėžio apygardos prokuratūros 2013 m. sausio 7 d. nutarimu laikinai apribotos M. B. ir V. B. nuosavybės teisės į jiems priklausantį nekilnojamąjį turtą: (duomenys neskelbtini). Nustatytas dalinis nuosavybės teisės apribojimas, uždraudžiant disponuoti paminėtu nekilnojamuoju turtu. Vėliau teismų nutartimis šios procesinės prievartos priemonės taikymo terminas buvo tęsiamas.

Skunde nurodoma, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas teisės doktrinoje pripažįstamas vienu iš griežčiausių žmogaus teisių suvaržymų. Laikino nuosavybės teisių apribojimas yra procesinė prievartos priemonė, susijusi su viena iš asmens konstitucinių teisių – teise į nuosavybės neliečiamumą, todėl turi būti skiriama pagrįstai ir įsitikinus, jog tam yra teisėtas pagrindas. Gynėjo manymu, kaltinamojo M. B. visai nuosavybei pritaikytas laikinas nuosavybės teisių suvaržymas prieštarauja Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) įtvirtintam proporcingumo principui ir yra taikomas neatsižvelgiant į M. B. nuosavybės teise priklausančio turto rinkos vertę. Skunde pažymima, kad apriboti asmens nuosavybės teises galima tik ta apimtimi, kuria gali būti realiai galimas turto konfiskavimas ar civilinis ieškinys. Šioje byloje nėra tiksliai nurodyta, kokia apimtimi gali būti konfiskuojamas kaltinamajam priklausantis turtas.

Gynėjas skunde pažymi, kad kaltinamojo M. B. nuosavybės teisės į jam priklausantį turtą yra ribojamos nuo 2013-01-07, t. y. daugiau nei ketverius metus. Dėl šios procesinės prievartos priemonės taikymo kaltinamasis negali disponuoti jam ir jo sutuoktinei priklausančiu turtu, pvz., negali išnuomoti buto, kuriame jo šeima negyvena, ar kitaip juo disponuoti, tačiau privalo mokėti mokesčius už šio buto šildymą ir jo išlaikymą ir taip didinami kaltinamojo materialiniai nuostoliai, susiję su jo teisių į nuosavybę suvaržymu. Be to, taikoma procesinė prievartos priemonė nepagrįstai pažeidžia ir kaltinamojo sutuoktinės turtines teises bei interesus.

Skunde pažymima, kad kaltinamajam M. B. yra taikoma kardomoji priemonė – 14 481 Eur užstatas. Kaltinamasis jam paskirtų kardomųjų priemonių nepažeidė ir savo elgesiu viso ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad jis nuo ikiteisminio tyrimo pareigūnų nesislėpė, ikiteisminiam tyrimui netrukdė. Pastarosios pozicijos kaltinamasis laikosi ir bylai esant teisme. Skunde taip pat nurodoma, kad kaltinamasis, siekdamas patenkinti gausios šeimos poreikius, užsiima papildoma veikla, o esant pritaikytam laikinam nuosavybės teisių apribojimui, jis susiduria su sunkumais, nes neturi galimybės prašyti bankų paskolos verslo vystymui.

Motyvuojamoji dalis

Kaltinamojo M. B. gynėjo advokato G. Černiausko skundas atmetamas.

Žemesnės instancijos teismas teisingai įvertino visas teisiškai reikšmingas aplinkybes procesinės prievartos priemonei – laikinam nuosavybės teisių apribojimui pratęsti, tinkamai taikė ir aiškino BPK 151 straipsnio normas, laikėsi Lietuvos Respublikos Konstitucijoje ir kituose teisės aktuose įtvirtintų nuostatų dėl asmens nuosavybės neliečiamumo.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos ir kaltinamojo M. B. gynėjo skundo argumentų matyti, kad jie jau ne kartą buvo išnagrinėti Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gegužės 6 d., 2016 m. lapkričio 21 d. nutartyse. Jokių naujų argumentų dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo panaikinimo kaltinamojo gynėjas nagrinėjamame skunde nenurodo.

Laikinas nuosavybės teisės apribojimas yra viena iš BPK numatytų procesinės prievartos priemonių. Pagal BPK 151 straipsnio 1 dalies nuostatas, civiliniam ieškiniui, galimam turto konfiskavimui arba išplėstiniam turto konfiskavimui užtikrinti prokuroro nutarimu įtariamajam ar pagal įstatymus materialiai atsakingam už įtariamojo veiksmus fiziniam asmeniui arba fiziniams asmenims, kurie turi nusikalstamu būdu gautą ar įgytą arba BK 72³ straipsnyje nurodytus požymius atitinkantį konfiskuotiną turtą, gali būti skiriamas laikinas nuosavybės teisės apribojimas. Šio straipsnio 6 dalyje numatyta, kad kai byla perduota į teismą, dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo ar jo taikymo termino pratęsimo priimdamas nutartį nusprendžia teismas, kurio žinioje yra byla. Pagal BPK 151 straipsnio 7 dalį, baudžiamosiose bylose dėl sunkių ar labai sunkių nusikaltimų arba kai įtariamasis yra pasislėpęs, laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo skaičius neribojamas. Taigi, ši procesinė prievartos priemonė yra taikoma esant bent vienam iš baudžiamojo proceso įstatyme numatytų pagrindų, t. y., kai procese turi būti užtikrintas civilinis ieškinys, galimas turto konfiskavimas arba išplėstinis turto konfiskavimas. Baudžiamojo proceso įstatymas nenumato jokių išlygų ar papildomų sąlygų šiam apribojimui taikyti. Laikinai apribojant nuosavybės teisę pagrindinis tikslas yra išsaugoti turtą, kad jis nebūtų paslėptas, sunaudotas ar sunaikintas.

M. B. kaltinamas padaręs nusikalstamas veikas, numatytas BK 25 straipsnio 3 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 182 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 300 straipsnio 3 dalyje, BK 228 straipsnio 2 dalyje, BK 24 straipsnio 4 dalyje, BK 221 straipsnio 1 dalyje. BPK 109 straipsnyje nurodyta, kad asmuo, dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės ar neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį. Šioje byloje Panevėžio apygardos prokuratūra, gindama viešąjį interesą, pareiškė civilinį ieškinį, kuriuo prašoma solidariai iš kaltinamųjų (tarp jų ir M. B.) priteisti 687 847,54 Eur Panevėžio miesto savivaldybei.

Baudžiamojoje byloje, kurioje kaltinimai pareikšti M. B., yra pakankamai faktinių duomenų, suteikiančių pagrindą tvirtinti, jog pastarasis galėjo padaryti jam inkriminuojamas nusikalstamas veikas. Šie duomenys užfiksuoti liudytojų parodymuose, kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokoluose, elektroninių ryšių tinklais perduodamos informacijos kontrolės fiksavimo ir kaupimo protokoluose, specialistų išvadose bei kitoje baudžiamosios bylos medžiagoje). Šie duomenys taip pat leidžia daryti išvadą, kad dėl šių nusikalstamų veikų Panevėžio miesto savivaldybė galimai patyrė turtinę žalą, kurios atlyginimo užtikrinimui ir taikomas laikinas nuosavybės teisės apribojimas kaltinamajam M. B. ir jo sutuoktinei priklausančiam turtui. Atsižvelgiant į tai, kad byloje pareikštas pakankamai didelis civilinis ieškinys, BPK 116 straipsnyje ir BPK 151 straipsnio 1 dalyje numatyti pagrindai taikyti nuosavybės teisių apribojimą išlieka. Pažymėtina, kad nagrinėjant skundą dėl procesinių prievartos priemonių taikymo, kaltinamojo kaltės klausimas nesprendžiamas ir faktinės bylos aplinkybės nevertinamos, nes visi šie klausimai bus išspręsti išnagrinėjus baudžiamąją bylą pirmosios instancijos teisme.

Skunde gynėjas nurodo, kad laikinas kaltinamojo ir jo sutuoktinės nuosavybės teisių ribojimas taikomas jau daugiau kaip ketverius metus. Pažymėtina, kad teismas privalo užtikrinti, jog taikant šią priemonę nebūtų pažeistas proporcingumo principas. Priešingai nei mano kaltinamojo gynėjas, šioje baudžiamojoje byloje pratęsiant laikino nuosavybės teisės apribojimo terminą, proporcingumo principas pažeistas nebuvo. Tiek Lietuvos Respublikos Konstitucijos 23 straipsnyje, tiek Europos Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje įtvirtintas nuosavybės neliečiamumo principas nėra absoliutus. Nuosavybės neliečiamumo ribojimai baudžiamojo proceso kontekste reglamentuojami nacionaliniais įstatymais, šiuo atveju – BPK ir yra galimi. Šios procesinės prievartos priemonės taikymu yra siekiama svarbių BPK numatytų tikslų, šiuo atveju – siekiant užtikrinti byloje pareikštą civilinį ieškinį. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, atsižvelgiant į kaltinamojo M. B. galimai padarytų nusikalstamų veikų pobūdį, taip pat į tai, kad pareikštas ieškinys yra pakankamai didelis, laikinas nuosavybės teisių apribojimas į kaltinamojo M. B. ir jo sutuoktinės nekilnojamąjį turtą negali būti vertinamas kaip per griežta procesinė prievartos priemonė, ji yra proporcinga jos taikymu siekiamiems tikslams. Šioje proceso stadijoje netaikant laikino nuosavybės teisės apribojimo kaltinamojo M. B. ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui, gali būti apsunkintas arba tapti neįmanomu nuosprendžio dalies dėl civilinio ieškinio įvykdymas. Šis tikslas negali būti pasiektas švelnesnėmis priemonėmis. Byloje nėra objektyvių duomenų, patvirtinančių, kad tokio masto ir griežtumo procesinė prievartos priemonė – laikinas nuosavybės teisių apribojimas kaltinamojo ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui, varžo jo teises akivaizdžiai labiau, nei to reikia tokios rūšies procesinės prievartos priemone siekiamiems tikslams pasiekti. Pažymėtina, kad laikinai apribojus nuosavybės teisę, M. B. ir V. B. uždrausta disponuoti turtu, tačiau palikta teisė jį valdyti ir juo naudotis.

Kaltinamojo gynėjas nurodo, kad laikinas nuosavybės teisės apribojimas pritaikytas ir turtui, kuris yra bendroji sutuoktinių nuosavybė, o tai, gynėjo manymu, pažeidžia kaltinamojo sutuoktinės teises. Dėl šio argumento buvo pasisakyta ankstesnėse Lietuvos apeliacinio teismo nutartyse, priimtose nagrinėjant analogiškus kaltinamojo M. B. gynėjo skundus dėl laikino nuosavybės teisės apribojimo termino pratęsimo ir pažymėta, kad pagal CK 3.87 straipsnio 2 dalies nuostatas sutuoktinių turtas yra jų bendroji jungtinė nuosavybė, kol jis nėra padalytas arba kol bendrosios jungtinės nuosavybės teisė nėra pasibaigusi kitokiu būdu. Pagal CK 3.88 straipsnio 2 dalį preziumuojama, kad turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad sutuoktiniai turtą būtų pasidalinę, todėl galioja prezumpcija, kad sutuoktiniai turtą valdo bendrąja jungtine nuosavybe.

Įvertinęs nustatytas aplinkybes, aukštesnysis teismas konstatuoja, kad šiuo metu skundžiamoje nutartyje nurodytas nuosavybės teisės apribojimo pagrindas nėra išnykęs ar pasikeitęs, jo nepaneigia ir skunde nurodyti gynėjo argumentai. Laikinas nuosavybės teisės apribojimo terminas kaltinamojo ir jo sutuoktinės nekilnojamajam turtui skundžiama nutartimi pratęstas pagrįstai.

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 442 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

atmesti kaltinamojo M. B. gynėjo advokato Gintaro Černiausko skundą ir palikti galioti Vilniaus apygardos teismo 2017 m. sausio 5 d. nutartį.

Nutartis įsigalioja nuo jos priėmimo ir yra neskundžiama.