Vilniaus apygardos teismo nuosprendis

Įžanginė dalis

Vilniaus apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jurgitos Mačionytės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Sonatos Raupėnaitės-Lekarauskienės, Nidos Vigelienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo A. D. apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio, kuriuo:

A. D. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281¹ straipsnio 1 dalyje ir jam paskirta 9 mėnesių laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta 6 mėnesių laisvės atėmimo.

Vadovaujantis BK 27 straipsnio 1 dalimi, A. D. pripažintas recidyvistu.

Vadovaujantis BK 67 straipsniu 2 dalies 1 punktu, 68 straipsniu, A. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – uždraudimas naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 5 metams, terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos – 2025 m. lapkričio 11 d.

Vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 10 punktu, 72⁵ straipsniu, A. D. paskirta baudžiamojo poveikio priemonė – įpareigojimas 2 metus dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose ir kursuose.

Vadovaujantis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, konfiskuota nusikaltimo padarymo priemonė – UAB „A.“ priklausantis automobilis „Audi Q8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) ir jis perduotas valstybės nuosavybėn.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. A. D. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad jis 2024 m. spalio 25 d. apie 19.30 val., pažeisdamas Kelių eismo taisyklių (toliau – KET) 14 punkto reikalavimus, nustatančius draudimą vairuoti transporto priemones neblaiviems asmenims, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, Vilniaus gatvėmis vairavo automobilį „Audi Q8“ , valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), iki tol, kol Vilniuje, prie pastato, esančio (duomenys neskelbtini), policijos pareigūnams alkotesteriu patikrinus neblaivumą, jam nustatytas 1.80 promilių girtumas.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. D. prašo pakeisti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendį dalyje dėl bausmės ir, pripažinus BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę, paskirti jam bet kurią kitą su realiu laisvės atėmimu nesusijusią bausmės rūšį arba, vadovaujantis BK 75 straipsnio nuostatomis, atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei pakeisti nuosprendžio dalį dėl UAB „A.“ nuosavybės teise priklausančio automobilio „Audi Q8“ konfiskavimo ir, vadovaujantis BK 72 straipsnio 5 dalies nuostatomis, konfiskuoti ne transporto priemonę, o jos vertę atitinkančią piniginių lėšų sumą.

2.1. Skunde nurodo, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, nepagrįstai, nukrypdamas nuo kasacinio teismo praktikoje pateiktų išaiškinimų dėl atsakomybę lengvinančių aplinkybių, nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tinkamai neįvertino visų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, dalį jų nutylėjo, dėl ko už padarytą nusikalstamą veiką jam paskirta bausmė yra per griežta ir neteisinga (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 328 straipsnio 2 punktas). Be to, buvo netinkamai pritaikytos baudžiamojo įstatymo bendrosios dalies nuostatos, reglamentuojančios turto konfiskavimą (BPK 328 straipsnio 1 punktas).

2.2. Vadovaujantis teisingumo principu, kaltininkui turi būti užtikrintas tinkamai individualizuotos bausmės paskyrimas, kuris geriausiai atitiktų bausmės paskirtį. Pirmosios instancijos teismo paskirta reali laisvės atėmimo bausmė neatitinka nei padarytos veikos, nei jo asmenybės pavojingumo. Izoliavimas nuo visuomenės (realus laisvės atėmimas) šiuo atveju yra netikslingas, nes tokiu būdu būtų įgyvendintas tik vienas iš bausmės tikslų – asmens nubaudimas, nepagrįstai ignoruojant kitus tikslus. Teismas suabsoliutino kelias jam nepalankias aplinkybes, joms suteikė prioritetą visų kitų bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių atžvilgiu, eilės svarbių aplinkybių nevertino, jas nutylėjo ir dėl jų reikšmės nepateikė jokių motyvų, galutinę bausmę skyrė formaliu paskaičiavimu, neįvertindamas tai, kokio dydžio bausmė iš tiesų būtų teisinga – užtikrintų bausmės tikslų įgyvendinimą, būtų proporcinga, tinkamai individualizuota ir nesukeltų daugiau neigiamų pasekmių nei tai yra reikalinga bausmės tikslams pasiekti.

2.3. Teismas nepagrįstai atsisakė pripažinti atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamas veikas ir nuoširdžiai gailisi. Remiasi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau – LAT) praktika, kurioje nurodoma, jog kaltininko prisipažinimas padarius baudžiamojo įstatymo nurodytą veiką ir nuoširdus gailėjimasis arba padėjimas išaiškinti veiką ar joje dalyvavusius asmenis yra pripažįstama kaltininko atsakomybę lengvinančia aplinkybe, jei teismas nustato du šios aplinkybės aspektus – kaltininko prisipažinimą ir nuoširdų gailėjimąsi arba padėjimą išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. Ši aplinkybė pripažįstama atsakomybę lengvinančia, jei kaltininkas pripažino padaręs nusikaltimą ikiteisminio tyrimo ar teisminio bylos nagrinėjimo metu, o nuoširdus gailėjimasis, kuris paprastai pasireiškia tuo, kad kaltininkas neigiamai vertina savo poelgius, išgyvena dėl padarytų veiksmų ir stengiasi sušvelninti veikos padarinius, atlyginti žalą ir pan., įvyko iki apkaltinamojo nuosprendžio priėmimo. Sprendžiant dėl šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės ir vertinant kaltininko parodymus, svarbu nustatyti ir tai, ar kaltininko parodymai prisideda prie tinkamo bylos išnagrinėjimo ir teisingo sprendimo priėmimo byloje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-479/2014, 2K-516-697/2015, 2K-381-507/2016, 2K-334-699/2017, 2K-211-1073/2019, 2K-49-976/2020).

2.4. Pirmosios instancijos teisme buvo nustatytas vienas iš dviejų būtinųjų atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nurodytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, aspektų – teisme jo išreikštas prisipažinimas, kuris lėmė sutrumpinto įrodymų tyrimo atlikimą BPK 273 straipsnio nustatyta tvarka. Teismas, nuspręsdamas, kad nebuvo nustatytas jo nuoširdus gailėjimasis, tinkamai neįvertino visų aplinkybių, susijusių su prisipažinimu dėl padarytų nusikalstamų veiksmų, konstatuodamas, jog atsakomybę lengvinančių aplinkybių byloje nenustatyta, nes „jis jau ketvirtą kartą padarė analogišką nusikalstamą veiką, o tai rodo, jog jo nurodomas gailėjimasis nėra nuoširdus“. Teismo nurodytos aplinkybės negali turėti teisinės reikšmės, nes atsakomybę lengvinančių aplinkybių nustatymas yra siejamas išimtinai su atsakomybėn traukiamo asmens elgesiu konkretaus baudžiamojo proceso metu. Nei teisinis reguliavimas, nei teismų praktika nenumato teismui įpareigojimo retrospektyviai įvertinti kaltinamojo elgesį iki baudžiamojo proceso pradžios, sprendžiant dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės buvimo. Kaltininko nuoširdus gailėjimasis dėl padaryto nusikaltimo turi būti objektyviai įvertinamas pagal aplinkybių visumą (duotus parodymus, kaltininko elgesį po įvykio ir vėliau, ir pan.) (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-29-594/2025). Darytina išvada, kad teismas iškėlė ir vadovavosi nepagrįstais kriterijais, kurie neatitinka nei galiojančio teisinio reguliavimo, nei teismų praktikos išaiškinimų. Aptarti teismo motyvai nepagrįstai iškreipia atsakomybę lengvinančių aplinkybių instituto esmę bei lemia išvadą, kad teismas netinkamai aiškino BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatytos aplinkybės turinį ir nesivadovavo šiuo klausimu suformuota teismų praktika.

2.5. Apklaustas teisminio bylos nagrinėjimo metu jis visiškai pripažino kaltę ir visas inkriminuotos veikos aplinkybes, davė išsamius parodymus, išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų, prisidėjo prie operatyvaus ir sklandaus bylos išnagrinėjimo (byla išnagrinėta sutrumpinto įrodymų tyrimo būdu), neatliko jokių veiksmų, kurie vilkintų proceso trukmę. Nuoširdžią atgailą ir kritišką savo nusikalstamų veiksmų vertinimą patvirtina ir jo elgesys po nusikalstamos veikos atlikimo. Jo veika nebuvo padaryta iš piktavališko visuomenės negerbimo, esminę įtaką turėjo jo turimos problemos dėl alkoholio vartojimo. Jis patvirtino supratęs alkoholio keliamą grėsmę, todėl nuo baudžiamojo proceso pradžios ėmėsi aktyvių veiksmų keisti savo elgesį – savo iniciatyva kreipėsi į medicinos specialistus dėl priklausomybės nuo alkoholio vartojimo gydymo, 2025 m. balandžio 17 d. išklausė Efektyvios strategijos atsisakant žalingo alkoholio vartojimo 4 val. trukmės internetinį seminarą, 2025 m. birželio 13 d. (duomenys neskelbtini) gydėsi priklausomybę alkoholiui psichologo-lazerio pagalba ir vis dar tęsia gydymą, aktyviai domisi įvairiomis priklausomybės nuo alkoholio programomis. Mano, kad tokia jo pozicija ir veiksmai rodo mažesnį jo pavojingumo laipsnį ir siekį pasitaisyti bei tai, kad jau šiuo metu yra pasiekti tokie bausmės tikslai, kaip sulaikyti asmenis nuo veikų darymo, paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų – jis suvokia neigiamas savo nusikalstamo elgesio pasekmes, kritiškai vertina savo elgesį, o aiškiai per griežta bausmė gali sukurti priešingą rezultatą.

2.6. LAT praktikoje pažymima, kad baudžiamosios atsakomybės individualizavimas reikalauja nustatyti baudžiamajame įstatyme optimalias kaltininko resocializacijai būtinas bausmių rūšis ir jų dydžius bei sudaryti teisines prielaidas teismui parinkti ir paskirti proporcingą ir teisingą bausmę arba kitą baudžiamosios teisės poveikio priemonę. Bausmė turi būti vertinama ne vien per kaltininko ir nusikalstamos veikos, bet ir per visuomenės intereso, kurį baudžiamieji įstatymai ne visada gali atspindėti, prizmę. LAT atkreipia dėmesį ir į nuteistojo šeimos prigimtinius bei kitus socialinius interesus, kurie nėra įtvirtini kaip lengvinančios aplinkybės. Tai daugiau gyvenimiškos aplinkybės, kurias teismas kiekvienoje byloje nustato ir ieško tinkamų konkrečių asmens elgesio formų įvertinimo, konkrečių veiksmų balansavimo ties viena (nustatytomis gyvenimiškomis aplinkybėmis) ar kita (padaryta nusikalstama veika) puse. Taigi, vienoda ir teisinga bausmė už tą patį nusikaltimą ar nusižengimą skirtingoms asmenybėms gali būti visiškai skirtingo dydžio ir (ar) rūšies (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-204-942/2015, 2K-449-942/2016, 2K-194-942/2017).

2.7. Vertindamas jo asmenybę, teismas prioritetą suteikė neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms ir suabsoliutino ankstesnius jo teistumus bei administracinius baustumus. Jų negalima vertinti izoliuotai nuo visų kitų jo asmenybę apibūdinančių aplinkybių. Jo nusikalstami veiksmai nėra progresuojantys (nėra daromi sunkesni nusikaltimai), be to, teismas neįvertino to, jog iš esmės visi ankstesni teistumai ir administraciniai baustumai buvo tiesiogiai įtakoti turimos priklausomybės nuo alkoholio vartojimo, kurią, kaip minėta, jis šiuo metu aktyviai sprendžia ir yra pasiryžęs tai daryti ir ateityje. Be šių duomenų jokios kitos aplinkybės neleidžia jo asmenybės vertinti neigiamai, nerodo asmens pavojingumo. Taip pat skundžiamu nuosprendžiu konstatuota, kad jis įvykdė vieną veiką, kuri priskiriama mažiausio pavojingumo tyčinių nusikaltimų kategorijai – tai nesunkus nusikaltimas. Įstatymų leidėjas už tokį nusikaltimą numatė tris alternatyvias bausmes – baudą, areštą ir laisvės atėmimą iki 1 metų. Teismas iš sankcijoje numatytų alternatyvių bausmių paskyrė griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, ir paskyrė ją atlikti nedelsiant, t. y. netaikė bausmės vykdymo atidėjimo. Skundžiamame nuosprendyje akcentuojamos aplinkybės, susijusios su ankstesniais teistumais ir administraciniais baustumais, nesant kitų kaltininką ar jo veikas neigiamai charakterizuojančių aplinkybių, negali būti pakankamas pagrindas taikyti realų laisvės atėmimą ir nesvarstyti jos vykdymo atidėjimo klausimo.

2.8. Teismų praktikoje pripažįstama, kad realus laisvės atėmimas yra taikomas kaip kraštutinė priemonė, esant galimybei būtina išnaudoti nuteistojo asmens motyvaciją, norą ir pastangas siekti pokyčių savo gyvenime. BK nuostatos suteikia teismui pakankamai plačią diskreciją atsižvelgti į konkrečios bylos aplinkybes ir ne tik parinkti nuteistajam taikomo BK specialiosios dalies straipsnio sankcijoje nustatytos bausmės rūšį ir dydį (BK 54 straipsnio 1, 2 dalys, 55–61 straipsniai), bet ir, esant pagrindui, atidėti laisvės atėmimo bausmės vykdymą (BK 75 straipsnis). Reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą taikyti nuteistajam realią laisvės atėmimo bausmę tik kaip paskutinę priemonę ir pagal suteiktos diskrecijos ribas svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-217-976/2018, 2K-203-697/2019, 2K-7-648/2019). Taip pat svarbu atkreipti dėmesį į 2025 m. vasario 1 d. įsigaliojusius BK bendrosios dalies pakeitimus, kuriais įstatymų leidėjas dar labiau išplėtė baudžiamąsias bylas nagrinėjančių teismų diskreciją taikant BK 54 straipsnio 3 dalies nuostatas – suteikė galimybę paskirti visišką ar dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, kai bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Taigi, įstatymų leidėjas šiais pakeitimais įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės asmenims, kai tai įmanoma.

2.9. Paskirtos bausmės vykdymo atidėjimas, esant BK 75 straipsnyje numatytoms sąlygoms, leidžia teismui įvairesniais būdais siekti BK 41 straipsnyje numatytų bausmės tikslų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 5 punktas). Priimdamas sprendimą atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, teismas vadovaujasi ne tik formaliais pagrindais, įtvirtintais BK 75 straipsnio 1 dalyje, bet ir bausmės tikslais, nustatytais BK 41 straipsnio 2 dalyje. Spręsdamas klausimą dėl bausmės vykdymo atidėjimo, teismas turi įvertinti visas bylos aplinkybes, susijusias su padaryta veika ir nuteistojo asmenybe. Vertindamas byloje esančius duomenis apie kaltininko asmenybę, ypatingą dėmesį turi kreipti į tai, kaip bausmės vykdymas paveiks kaltininko teigiamus socialinius ryšius (kaltininkas neteks nuolatinio darbo, galimybių baigti mokslą ar įgyti specialybę, nebus kam prižiūrėti sergančiųjų ar neįgaliųjų, bus apsunkintas vaikų išlaikymas, prarastas ryšys su jais, apskritai su šeima, ir pan.). Todėl nuteistojo asmenybė ir kitos reikšmingos bylos aplinkybes turi būti įvertintos ne tik skiriant bausmę, bet ir nusprendus atidėti bausmės vykdymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-268-942/2017, 6 punktas ir jame nurodyta teismų praktika).

2.10. Nepagrįsta teismo išvada dėl atsisakymo taikyti BK 75 straipsnio nuostatas nurodant, kad „su laisvės atėmimu nesusijusios bausmės skyrimas ar bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos jo veiksmams ir norui keisti pasirinktą gyvenimo būdą, todėl ateityje jis gali toliau daryti nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.“ Šioje dalyje skundžiamas nuosprendis nemotyvuotas. Tiek ankstesniais teismų sprendimais paskirtos bausmės bei administracinės nuobaudos yra įvykdytos, kas rodo, kad jis nevengia prisiimti atsakomybės dėl savo netinkamų veiksmų. Be to, jis pripažino savo kaltę, inkriminuotos veikos aplinkybes, davė išsamius parodymus, išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų; vykdo dabartinę veiklą, iš kurios gauna teisėtas pajamas; yra sudaręs santuoką, turi pilnamečių vaikų; šiuo metu prižiūri sutuoktinės neįgalų vaiką, kuriam reikalinga kasdienė pagalba buityje, iš ankstesnės santuokos – tą objektyviai gali daryti tik būdamas laisvėje. Aplinkinių ir kolegų darbovietėje charakterizuojamas teigiamai. UAB „A.“ direktoriaus T. G. 2025 m. balandžio 11 d. pateiktoje charakteristikoje nurodyta, kad jis dirba bendrovėje nuo 2020 m., jam patikėta konsultuoti ir vesti derybas su potencialiais bendrovės klientais dėl bendrovės tiekiamos produkcijos užsakymų valdymo, charakterizuojamas kaip atsakingas žmogus, tinkamai atliekantis jam pavestas darbo funkcijas, iniciatyvus sprendžiant problemas dėl užsakymų vykdymo, nevengia prisiimti atsakomybės už savo veiksmus, sąžiningas, draugiškas, visada ieško geriausio žmogiškojo santykio bendraujant tiek su kolegomis, tiek su užsakovais. Taip pat po nusikalstamos veikos padarymo jam buvo diagnozuoti (duomenys neskelbtini). Šiuo metu jam yra paskirtas gydymas, yra nuolatos prižiūrimas medicinos specialistų, vartoja priskirtus medikamentus, todėl jo galimybės atlikti laisvės atėmimo bausmę būtų itin apsunkintos.

2.11. Iš bylos duomenų matyti, jog jis automobilio nevairavo chuliganiškai, t. y. neatliko pavojingų manevrų. Automobilį vairavo vėlyvu paros metu, kai automobilių ir (ar) pėsčiųjų judėjimas nebuvo intensyvus, aplinkiniams žalos nesukėlė – nėra duomenų, kad buvo sukeltas didesnis pavojus eismo saugumui nei savaime transporto priemonės vairavimas esant sunkiam girtumui. Nors minėtos aplinkybės nereiškia jo padarytų nusikalstamų veiksmų menkinimo, tačiau aplinkybės, kuriomis padaryta veika, apibūdina jos pavojingumą, kurį būtina įvertinti individualizuojant bausmę kaltininkui. Šių aplinkybių pirmosios instancijos teismas neanalizavo ir tinkamai neįvertino, kaip to reikalauja BK 54 straipsnio 2 dalies 1 punkto nuostatos bei aukščiau skunde cituota teismų praktika.

2.12. Bausmės vykdymo atidėjimas savo esme nėra priešingas bausmės tikslams, o yra viena iš priemonių, padedančių juos pasiekti. Jis leidžia kontroliuoti veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant juos nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant pakartotinių nusikaltimų tikimybę. LAT praktikoje taip pat konstatuota, jog reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020). Įstatymų leidėjas suteikė teismams galimybę paskirti visišką ar dalinį bausmės vykdymo atidėjimą, kai bausmės skyrimas aiškiai prieštarauja teisingumo principui. Jis įtvirtino baudžiamosios atsakomybės švelninimo prielaidas, nes netiesiogiai įpareigojo teismus neatimti laisvės asmenims, kai tai pagal bylos aplinkybes įmanoma. BK 75 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog atidėdamas bausmės vykdymą teismas gali paskirti nuteistajam intensyvią priežiūrą bei baudžiamojo poveikio priemones. Atidėjus bausmės vykdymą, jis būtų ilgą laiką kontroliuojamas probacijos tarnybos pareigūnų, privalėtų laikytis tam tikrų pareigų, vykdyti individualiame probacijos plane numatytas priemones, dalyvauti įvairiose asmeninės ir socialinės pagalbos priemonėse, o jam netinkamai vykdant teismo paskirtus įpareigojimus ar kitas probacijos plane numatytas priemones, būtų pasiųstas atlikti jam paskirtą laisvės atėmimo bausmę.

2.13. BK 72 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. LAT praktikoje nurodoma, kad BK 281¹ straipsnyje numatytos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu ir be transporto priemonės panaudojimo šios veikos padarymas neįmanomas – atitinka turto, konfiskuotino pagal BK 72 straipsnio, požymius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-329-699/2017, 2K-51-699/2018, 2K-80-511/2018). Išimtimi yra laikomi atvejai, kai turto konfiskavimo ar konfiskuotino turto vertės išieškojimo taikymas būtų akivaizdžiai neproporcinga teisinė priemonė. LAT praktikoje nuosekliai formuojama praktika, kad taikydami šią baudžiamojo poveikio priemonę, teismai turi įvertinti ir šios priemonės taikymo proporcingumą. Jos turi būti proporcingos teisės pažeidimui, atitikti siekiamus teisėtus ir visuotinai svarbius tikslus, neturi varžyti asmens akivaizdžiai labiau, negu reikia šiems tikslams pasiekti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-80-511/2018).

2.14. Pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, kaltininkui priklausantis konfiskuotinas turtas privalo būti konfiskuojamas visais atvejais. Kai konfiskuotinas turtas yra paslėptas, suvartotas, priklauso tretiesiems asmenims ar jo negalima paimti dėl kitų priežasčių arba šį turtą konfiskuoti būtų netikslinga, teismas iš kaltininko ar kitų šio straipsnio 4 dalyje nurodytų asmenų išieško konfiskuotino turto vertę atitinkančią pinigų sumą (BK 72 straipsnis 5 dalis). Nagrinėjamu atveju neginčijama, kad automobilis, kuris priklausė ne jam, o UAB „A.“, laikytinas nusikaltimo padarymo priemone – patenka į konfiskuotino turto sąvoką. Tačiau transporto priemonė priklauso trečiajam asmeniui, todėl teismas turėjo apsvarstyti galimybę išieškoti iš apelianto konfiskuotino turto (automobilio) vertę atitinkančią pinigų sumą.

2.15. Mano, kad teismas tinkamai nemotyvavo savo sprendimo konfiskuoti automobilį „Audi Q8“ kaip nusikaltimo padarymo priemonę ir perduoti jį valstybės nuosavybėn; kad toks sprendimas neatitinka proporcingumo principo reikalavimų ir itin neigiamai paveikia trečiojo asmens, t. y. su nusikaltimo padarymu niekaip nesusijusio juridinio asmens UAB „A.“ interesus. Be to, UAB „A.“ vadovas T. G. nurodė, kad apie jo neteisėtus veiksmus nebuvo žinoma, nebuvo įtarimo, jog automobilis bus panaudotas darant nusikalstamą veiką; apie ankstesnius procesus bendrovės vadovas nebuvo informuotas, žino tik apie šį procesą, nes įvykio metu paskambino tyrėja ir kvietė atvykti; dažnai važinėja į komandiruotes, todėl palieka kitą asmenį atsakingu; apie jo teistumus nežinojo, nesidomėjo, kodėl šis negali vairuoti tam tikru laikotarpiu, kadangi pagal darbo sutartį gali dirbti ir nuotoliniu būdu.

2.16. Teismas, atmesdamas tokius UAB „A.“ vadovo paaiškinimus, nurodė, kad UAB „A.“ yra taip pat atsakinga už jos nuosavybės panaudojimą nusikaltimo padarymo metu, kadangi bendrovės vadovams buvo žinoma apie jo daromas nusikalstamas veikas, po jų padarymo automobilis buvo grąžinamas vadovų įgaliotiems asmenims, o po to iš karto būdavo perduodamas jam, kuris juo naudojosi akivaizdžiai, kad ne be T. G. žinios; anksčiau padarytos veikos buvo plačiai išviešintos ir visuomenės informavimo priemonėse. Taip pat teismas nurodė, jog automobilio savininkė, žinodama apie padarytas net tris nusikalstamas veikas jos automobiliu, turėjo ir galėjo žinoti, jog jis vėl gali būti panaudotas tapačiai veikai daryti, tačiau nesiėmė priemonių užkirsti tam kelią, todėl buvo sudarytos sąlygos jau ketvirtą kartą padaryti tapatų nusikaltimą. Skunde sutinkama, kad UAB „A.“ vadovas, reguliariai nesidomėjęs ir nekontroliavęs, kaip yra naudojamas perduotas automobilis, iš esmės elgėsi rizikingai ir nepakankamai apdairiai, tačiau toks jo elgesys nebuvo tyčinis ar piktybinis. Nuosprendžio motyvai nepaneigia bendrovės vadovo paaiškinimų ir neleidžia daryti objektyvios išvados, kad transporto priemonė buvo perduota būtent tikslu daryti nusikaltimus.

2.17. Atkreipia dėmesį, kad kartu su realia laisvės atėmimo bausme jam, be turto konfiskavimo, nuspręsta paskirti dar dvi baudžiamojo poveikio priemones, t. y. uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemonę 5 metams, ir įpareigojimą 2 metus dalyvauti alkoholizmo ir narkomanijos prevencijos programose bei kursuose. Nors baudžiamasis įstatymas leidžia teismui paskirti tris ar daugiau baudžiamojo poveikio priemonių, tačiau svarbu atsižvelgti į jų suderinamumą ir galimybes taisomai veikti nuteistąjį. Šiuo atveju, teismas nuosprendyje nemotyvavo, dėl kokių priežasčių automobilio vertę atitinkančios pinigų sumos konfiskavimas būtų nesuderinamas su kitomis jam paskirtomis priemonėmis ir negalėtų paveikti jo elgesio ateityje.

3. Teismo posėdžio metu prokurorė prašė nuteistojo apeliacinį skundą atmesti, nuteistasis ir jo gynėja prašė apeliacinį skundą tenkinti.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies.

4. Pagal BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatas, apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde. Iš apeliacinio skundo matyti, kad nuteistasis prašo pripažinti jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte; paskirti su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę arba atidėti paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą bei konfiskuoti ne nusikalstamos veikos padarymo priemonę – automobilį „Audi Q8“, o jos vertę atitinkančią pinigų sumą.

Dėl nuteistojo atsakomybę lengvinančios aplinkybės

5. Apeliaciniame skunde nuteistasis nurodė, jog pirmosios instancijos teismas tinkamai neįvertino visų aplinkybių, susijusių su jo prisipažinimu dėl padarytos nusikalstamos veikos, todėl nepagrįstai nepripažino atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

6. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas, skirdamas A. D. bausmę už įvykdytą nusikalstamą veiką iš esmės tinkamai taikė BK VIII skyriaus, reglamentuojančio bendruosius bausmių skyrimo pagrindus, nuostatas bei, atsižvelgęs į nuteistojo asmenybės bei padarytos veikos pavojingumą, parinko tinkamą bausmės rūšį, tačiau nepagrįstai nepripažino, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja nuteistojo atsakomybę lengvinanti aplinkybė, numatyta BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

7. BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė – kaltininkas prisipažino padaręs baudžiamojo įstatymo numatytą veiką ir nuoširdžiai gailisi arba padėjo išaiškinti šią veiką ar joje dalyvavusius asmenis. LAT praktikoje yra išaiškinta, jog visiškas kaltės pripažinimas teismų praktikoje paprastai konstatuojamas, kai asmuo apie padarytą veiką duoda teisingus parodymus, kuriais patvirtinamas jo padarytos veikos faktas, teisingai nusakomi svarbiausi šios veikos bruožai, ypatybės ir padarymo aplinkybės, taip pat besąlygiškai pripažįsta esminius teismo nustatytus faktus. Asmens gailėjimasis išreiškiamas ne vien apgailestavimo pareiškimais ar deklaratyviu atsiprašymu. Gailėjimąsi gali išreikšti savikritiškas požiūris į buvusį elgesį, krimtimasis dėl padarytos veikos, jos neigiamas vertinimas, taip pat poelgiai, kuriais kaltininkas stengiasi pašalinti ar sušvelninti savo veikos žalingus padarinius, pagelbėti nukentėjusiesiems, dėti pastangas atlyginti žalą, jeigu tokia yra padaryta, padeda teisėsaugos institucijoms aiškintis ikiteisminiam tyrimui ar bylai svarbias aplinkybes ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-685/2012, 2K-137/2015, 2K-176-303/2018, 2K-249-1073/2020, 2K-P-42-976/2025 ir kt.).

8. Nagrinėjamu atveju byloje nekyla ginčo, jog nuteistasis A. D. prisipažino padaręs jam inkriminuojamą nusikalstamą veika, pripažindamas faktines veikos aplinkybes, ką nustatė ir pirmosios instancijos teismas. Visgi, spręsdamas dėl nuteistojo nuoširdaus gailėjimosi, apylinkės teismas nurodė, jog A. D. ketvirtą kartą padarė analogišką nusikalstamą veiką, o tai rodo, kad jo gailėjimasis nėra nuoširdus. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Kaip teisingai nurodoma apeliaciniame skunde, nei baudžiamajame įstatyme, nei teismų praktikoje nuoširdus asmens gailėjimasis dėl nusikalstamos veikos padarymo nėra siejamas su nusikalstamos veikos pakartotiniu padarymu. Teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme A. D. parodė, kad labai gailisi, šiuo metu jis gydosi turimą priklausomybę nuo alkoholio, lanko psichologo konsultacijas. Iš kartu su apeliaciniu skundu pateikto 2025 m. spalio 2 d. medicinos dokumentų išrašo matyti, kad A. D. diagnozuoti psichikos ir elgesio sutrikimai dėl alkoholio vartojimo, priklausomybės sindromas. 2025 m. rugsėjo 26 d. ambulatorinio apsilankymo aprašyme nurodoma, jog pacientui nustatyta: (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 105-108). Iš internetinės svetainės manodaktaras.lt išrašo matyti, kad nuteistasis 2025 m. spalio 28 d. buvo užsiregistravęs pakartotiniam vizitui dėl priklausomybės nuo alkoholio pas psichologę (t. 3, b. l. 109-111).

9. Kaip matyti iš bylos duomenų, visas jam inkriminuojamas nusikalstamos veikos aplinkybes nuteistasis pripažino, apkaltinamasis nuosprendis priimtas nustačius tas pačias aplinkybes, kurios A. D. ir buvo inkriminuotos. Atsižvelgiant į pirmiau aptartų aplinkybių visumą, teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo procesinis elgesys tiek pripažįstant visas esmines kvalifikacijai reikšmingas objektyvias padarytos nusikalstamos veikos aplinkybes, gailintis, šiuo atveju sudaro pagrindą pripažinti esant jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte.

Dėl nuteistajam paskirtos bausmės

10. Nuteistasis apeliaciniame skunde teigia, kad nesutinka su pirmosios instancijos teismo paskirta bausmės rūšimi, nurodydamas, kad pirmosios instancijos teismas suteikė prioritetą jį neigiamai charakterizuojančioms aplinkybėms, suabsoliutino ankstesnius jo teistumus bei administracinius baustumus bei neatsižvelgė į tai, kad pripažino savo kaltę, inkriminuotos veikos aplinkybes, davė išsamius parodymus, išreiškė nuoširdų gailestį dėl savo veiksmų; vykdo dabartinę veiklą, iš kurios gauna teisėtas pajamas; yra sudaręs santuoką, turi pilnamečių vaikų; šiuo metu prižiūri sutuoktinės neįgalų vaiką, kuriam reikalinga kasdienė pagalba buityje. Taip pat po nusikalstamos veikos padarymo jam buvo diagnozuoti (duomenys neskelbtini).

11. Pagal BK 54 straipsnio 2 dalį, skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens kaip bendrininko dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą. LAT praktikoje išaiškinta, kad, individualizuojant bausmę, visoms šioms aplinkybėms turi būti skiriama vienoda teisinė reikšmė, nė vienai iš jų nesuteikiant prioriteto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-118/2011, 2K-568/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-176-222/2019, 2K-251-1214/2024 ir kt.). Teismų praktikoje pripažįstama, kad bausmės taikymas atitinka proporcingumo reikalavimus, kai tarp padarytos nusikalstamos veikos ir už šią veiką nustatytos bausmės, siekiamo tikslo ir priemonių šiam tikslui pasiekti yra teisinga pusiausvyra. Teisinga ir protinga yra tokia bausmė, kurią paskyrus gali būti pasiekti bausmės tikslai ir kuri, vertinant nusikalstamos veikos pobūdį, aplinkybes, pažeidėjo asmenybę, nėra per griežta. Teismas, spręsdamas klausimą dėl kaltininko asmenybės pavojingumo bei jam taikytinos bausmės rūšies, dydžio, laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo ir kitų su bausmės paskyrimu susijusių klausimų, turi ypač atkreipti dėmesį į tai, ar nusikalstama veika padaryta atsitiktinai, dėl kitų asmenų įtakos, nepalankiai susiklosčius aplinkybėms, ar kaltininko antivisuomeninės nuostatos jau buvo susiformavusios iki nusikalstamos veikos padarymo, koks kaltininko elgesys po jos padarymo ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2A-7-6/2013 ir kt.).

12. Vilniaus miesto apylinkės teismas, skirdamas A. D. bausmę, atsižvelgė į visas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes, t. y., į tai, kad nuteistasis, veikdamas tiesiogine tyčia padarė vieną nesunkų nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nustatyta viena nuteistojo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistu (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas), nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, praėjus neilgam laikotarpiui po ankstesniu nuosprendžiu paskirtos bausmės atlikimo. Administracinių nusižengimų registro išrašo duomenimis, A. D. per pastaruosius trejus metus ne kartą baustas administracine tvarka, tame tarpe ir už transporto priemonės vairavimą neturint tam teisės, neblaivaus pasirodymą viešose vietose, nedidelį viešosios tvarkos pažeidimą (t. 2, b. l. 104-120). Taip pat pirmosios instancijos teismas įvertino ir nuosprendžio priėmimo metu turėtus duomenis apie nuteistojo sveikatos būklę (t. 3, b. l. 17-18, 33-44).

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, nuteistojo A. D. padarytos nusikalstamos veikos pobūdis bei asmenybę charakterizuojančios aplinkybės leidžia manyti, kad toks nusikalstamas asmens elgesys yra sistemingas – nepaisant ankstesnių teistumų, nuteistasis A. D. pakartotinai padarė nusikalstamą veiką. Vadinasi, dėl anksčiau padarytų nusikalstamų veikų nuteistasis jokių išvadų nepadarė, savo gyvenimo būdo nepakeitė, yra pavojingas visuomenei, anksčiau teismų paskirtos arešto ir laisvės apribojimo bausmės jokios įtakos jo elgesiui nepadarė, nepaveikė, kad nebenusikalstų, todėl skundą nagrinėjantis teismas sutinka su apylinkės teismo išvada, kad BK 41 straipsnyje numatyta bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam paskyrus BK 281¹ straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą griežčiausią bausmę – laisvės atėmimą.

14. Teisėjų kolegijos vertinimu, švelnesnė bausmė nagrinėjamu atveju nebūtų nepakankama tam, kad padarytų teigiamą įtaką nuteistojo elgesiui ir užtikrintų bausmės tikslus: sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikaltusį asmenį; atimti ar apriboti asmeniu daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti asmenį, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Kolegija konstatuoja, kad nuteistajam paskirta bausmė ir yra proporcinga jo padarytai nusikalstamai veikai bei asmenybei, atitinka bausmės tikslus, bendrąsias bausmės skyrimo taisykles, yra teisinga, neprieštarauja teisingumo, proporcingumo principams ir bausmės paskirčiai, todėl skirti nuteistajam švelnesnę bausmę nėra jokio pagrindo. Apylinkės teismo nustatytas 9 mėnesių laisvės atėmimo terminas yra mažesnis nei straipsnio sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis, kuris, taikant BK 64¹ straipsnio nuostatas, sumažintas vienu trečdaliu. Nors pirmosios instancijos teismas nenustatė nuteistojo atsakomybę švelninančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tačiau tokia apylinkės teismo išvada, kolegijos vertinimu, esmingai nelėmė teismo sprendimo dėl bausmės rūšies parinkimo ir laisvės atėmimo bausmės dydžio nustatymo. Nors apeliacinės instancijos teismas pripažįsta, jog yra viena nuteistojo atsakomybę švelninanti aplinkybė, visgi, atsižvelgiant į aukščiau išdėstytus argumentus, sprendžia, jog trumpinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės terminą nėra pagrindo.

Dėl bausmės vykdymo atidėjimo

15. BK 75 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Teismų praktikoje ne kartą pažymėta, kad bausmės vykdymo atidėjimo institutas yra viena iš baudžiamosios atsakomybės įgyvendinimo formų, kuri yra vienas efektyviausių racionalios baudžiamosios politikos instrumentų, leidžiantis kontroliuoti nusikalstamas veikas padariusių asmenų elgesį laisvėje, neardant jų socialinių ir ekonominių ryšių, apsaugant nuo neigiamo kalinių poveikio, taip mažinant nusikalstamų veikų recidyvo tikimybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-8-788/2018, 2K-217-976/2018 ir kt.). Bausmės kaip baudžiamosios atsakomybės sudedamosios dalies paskirtis neapsiriboja vien tik nubaudimo ir prevencijos tikslais. Ne mažiau svarbūs yra nuteistųjų socialinės reabilitacijos ir resocializacijos tikslai. Be to, ir nubaudimo tikslas pasiekiamas ne vien tik nuteistojo įkalinimu. Kasacinės instancijos teismas savo praktikoje taip pat yra pasisakęs, kad reikšmingų baudžiamajai atsakomybei taikyti baudžiamojo įstatymo nuostatų sistema orientuoja teismą, įvertinus veikos pavojingumą, nuteistojo asmenines savybes, resocializacijos poreikį, svarstyti galimybę apsiriboti alternatyviomis teisinėmis priemonėmis, o realią laisvės atėmimo bausmę taikyti tik kaip paskutinę priemonę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-143-1073/2020).

16. Pirmosios instancijos teismas savo sprendimą neatidėti A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo motyvavo tuo, kad A. D. skirtos švelnesnės laisvės apribojimo ir arešto bausmės teigiamos įtakos nepadarė, jis vėl padarė analogišką nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje bei tuo, kad bausmės vykdymo atidėjimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos jo veiksmams ir norui keisti pasirinktą gyvenimo būdą, todėl ateityje jis gali toliau daryti nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai. Teisėjų kolegija su šia pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka. Kaip matyti iš su nuteistojo apeliaciniu skundu pateiktų dokumentų.

17. Sprendžiant dėl A. D. padarytos neteisėtos veikos pavojingumo pobūdžio, vertinama, jog nuteistasis padarė nesunkų nusikaltimą, nors už analogiškos nusikalstamos veikos padarymą teisiamas ne pirmą kartą, jis kritiškai vertina savo elgesį, kaltę pripažino ir gailėjosi, kas pripažįstama jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe, teisiamojo posėdžio pirmosios instancijos teisme davė išsamius parodymus. Nuteistasis taip pat nurodė, kad gydosi priklausomybę nuo alkoholio ir, kaip minėta, pateikė tai patvirtinančius dokumentus (t. 3, b. l. 109-111). Skundžiamame nuosprendyje sprendžiant dėl galimybės atidėti nuteistajam A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą, nebuvo pakankamai vertinamos aplinkybės, kad nuteistasis turi stiprius socialinius ryšius, padeda žmonai prižiūrėti neįgalų jos sūnų (t. 3, b. l. 115, 116), darbovietėje charakterizuojamas teigiamai (t. 3, b. l. 15), į nuteistojo sveikatą apibūdinančius duomenis (t. 3, b. l. 17-20, 33-40, 42-43). Pastebėtina ir tai, jog nors nuteistasis ir yra anksčiau teistas, tačiau tris kartus buvo nuteistas už nesunkių nusikaltimų padarymą, be to, ankstesniais nuosprendžiais, nuteistajam nebuvo skiriamos laisvės atėmimo bausmės. Kolegija daro išvadą, kad apeliantas nėra pavojingas visuomenei, kad būtų būtinumas jį izoliuoti nuo visuomenės ir skirti atlikti bausmę realiai. Kaip minėta, kaltinamasis suvokia savo nusikalstamo elgesio negatyvumą, deda pastangas ieškoti tokio elgesio priežasčių ir jį keisti, lankosi pas psichologę, kas rodo, jog laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas, probacijos specialistams vykdant nuteistojo priežiūrą, bus veiksmingas. Atsižvelgiant į aptartus duomenis, teisėjų kolegija daro išvadą, kad bausmės tikslai gali būti pasiekti nuteistajam suteikiant galimybę koreguoti savo elgesį ne laisvės atėmimo įstaigoje, o laisvėje, todėl nuteistojo atžvilgiu taikytinos BK 75 straipsnio nuostatos ir paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtinas, paskiriant pareigas, numatytas BK 75 straipsnio 6 dalies 6 ir 10 punktuose: dalyvauti elgesio pataisos programoje bei nevartoti psichiką veikiančių medžiagų. Nuteistajam skirtinas 2 metų ir 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpis. Bausmės vykdymo atidėjimo terminas skaičiuotinas nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos (BPK 339 straipsnio 3 dalis). Visą bausmės atidėjimo laikotarpį nuteistasis bus kontroliuojamas bei prižiūrimas kompetentingos institucijos bei privalės vykdyti teismo paskirtus įpareigojimus, o tuo atveju, jei nepateisintų teismo parodyto pasitikėjimo juo, nevykdytų įpareigojimų ar darytų teisės pažeidimus, nuteistojo priežiūrą vykdanti institucija gali kreiptis į teismą, prašydama panaikinti nuteistajam bausmės vykdymo atidėjimą ir pasiųsti atlikti nuosprendžiu paskirtą realią laisvės atėmimo bausmę.

Dėl turto konfiskavimo

18. Apeliaciniame skunde taip pat keliamas klausimas dėl netinkamo BK 72 straipsnio nuostatų taikymo, sprendžiant konfiskuoti trečiajam asmeniui priklausantį automobilį „Audi Q8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegija su šiuo skundo argumentu nesutinka.

19. Pagal BK 72 straipsnio 1 dalį, turto konfiskavimas yra priverstinis neatlygintinas konfiskuotino bet kokio pavidalo turto, esančio pas kaltininką ar kitus asmenis, paėmimas valstybės nuosavybėn. To paties straipsnio 2 dalyje numatyta, kad konfiskuotinu turtu laikomas šio kodekso uždraustos veikos įrankis, priemonė ar rezultatas. BK uždraustos veikos rezultatu pripažįstamas tiesiogiai ar netiesiogiai iš jos gautas bet kokio pavidalo turtas. Turto konfiskavimo tikslas – visų pirma panaikinti galimybę kaltininkui ar kitiems asmenims iš nusikalstamos veikos gauti turtinės naudos, t. y. padaryti nusikalstamą veiką ekonomiškai nenaudingą, taip pat išimti iš apyvartos turtą, kuris naudojamas nusikalstamai veikai daryti, užkirsti kelią toliau naudoti šį turtą tokiais tikslais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-262-489/2017, 2K-315-303/2018, 2K-7-76-719/2022).??? ???Kasacinės instancijos teismo praktikoje nurodoma, kad BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymas yra tiesiogiai susijęs su kelių transporto priemonės panaudojimu – jos vairavimu arba mokymu praktinio vairavimo, apsvaigus nuo alkoholio, kai kaltininko kraujyje buvo daugiau negu 1,5 promilės alkoholio. Be transporto priemonės panaudojimo aptartu būdu šios veikos padarymas neįmanomas, taigi transporto priemonė yra BK 281¹ straipsnyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymo priemonė, atitinkanti BK 72 straipsnio 2 dalyje nurodyto konfiskuotino turto sampratą (požymius). Tokiais atvejais, pagal BK 72 straipsnio 3 dalį, bylą nagrinėjantis teismas privalo taikyti kaltininkui (nuteistajam) priklausančio turto konfiskavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-50-788/2018, 2K-79-511/2018, 2K-114-1073/2018, 2K-218-648/2018).

20. BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte numatyta, jog kitam fiziniam ar juridiniam asmeniui priklausantis konfiskuotinas turtas konfiskuojamas, nepaisant to, ar tas asmuo nuteistas už šio kodekso uždraustos veikos padarymą, ar ne, jeigu perleisdamas turtą kaltininkui ar kitiems asmenims, jis žinojo arba turėjo ir galėjo žinoti, kad šis turtas bus naudojamas BK uždraustai veikai daryti. Pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punktu, atsižvelgdamas į tai, kad automobilis „Audi Q8“, priklausė UAB „A.“, tačiau minėtos įmonės vadovas T. G. žinodamas apie A. D. padarytas net tris nusikalstamas veikas minėtu automobiliu, turėjo ir galėjo žinoti, kad automobilis vėl gali būti panaudotas tapačiai nusikalstamai veikai daryti, turėjo imtis veiksmų, užtikrinančių, kad įmonei priklausantis automobilis vėl nebūtų panaudotas neteisėtai veikai, tačiau to nepadarė. Teisėjų kolegija sutinka su šiais apylinkės teismo argumentais.

21. Iš juridinių asmenų registro išplėstinio išrašo su istorija matyti, kad UAB „A.“ vadovu A. D. buvo nuo 2009 m. liepos 8 d. iki 2020 m. lapkričio 27 d., nuo 2020 m. lapkričio 27 d. įmonei vadovauja T. G. (t. 3, b. l. 51). Ankstesniais nuosprendžiais A. D. buvo nuteistas už nusikalstamų veikų, numatytų BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą. Minėtas nusikalstamas veikas nuteistasis padarė 2020 m. rugpjūčio 13, 2020 m. rugsėjo 6 d. ir 2021 m. birželio 27 d. Dėl nusikalstamų veikų, kurios padarytos 2020 m. rugpjūčio 13 d. ir 2020 m. rugsėjo 6 d. A. D. atžvilgiu priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. birželio 30 d. nuosprendis, dėl nusikalstamos veikos, kuri padaryta 2021 m. birželio 27 d., priimtas Vilniaus miesto apylinkės teismo 2022 m. kovo 9 d. nuosprendis. Pirmą kartą automobilis „Audi Q8“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), kuris buvo priverstinai nuvežtas, UAB „A.“ įmonės vadovo A. D. 2020 m. rugsėjo 9 d. prašymo pagrindu buvo grąžintas įmonei (t. 3, b. l. 58). Antra kartą minėtas automobilis buvo grąžintas įmonei 2021 m. liepos 2 d. įmonės vadovo T. G. prašymo pagrindu (t. 3, b. l. 55). Automobilis „Audi Q8“, valstybiniu Nr. (duomenys neskelbtini), nuteistajam A. D. buvo perduotas naudotis UAB „A.“ vadovo T. G. 2024 m. sausio 2 d. įsakymu (t. 1, b. l. 159). Bylos duomenimis A. D. teisė vairuoti transporto priemonę buvo sugrąžinta tik 2024 m. rugsėjo 4 d., taigi automobilis nuteistajam buvo perduotas dar iki to laiko, kai jis atgavo teisę vairuoti transporto priemones.

22. Minėti nuteistojo A. D. padaryti nusikaltimai buvo padaryti naudojant tą pačią transporto priemonę „Audi Q8“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), tačiau UAB „A.“ įmonės vadovų įsakymais automobilis vis tiek buvo grąžinamas A. D.. Pirmosios instancijos teisme apklaustas T. G. parodė, kad bendrovėje dirba apie 8 metus. Apie ankstesnius procesus jis nebuvo informuotas, žino tik apie šį procesą. Ankstesnėse bylose priimti nuosprendžiai jam nebuvo siunčiami. Pranešimai apie pradėtus ar baigiamus ikiteisminius tyrimus taip pat nebuvo siunčiami. Tik šio įvykio metu jam skambino tyrėja ir kvietė atvykti. Jis davė parodymus ir pasiėmė automobilį. A. D. šiame procese pasisakė, kad vairavo neblaivus automobilį. Tačiau dėl ankstesnių atvejų – ne. Neatsimena, kad ankstesniuose procesuose būtų vykęs pasiimti automobilio. Abejoja, kad kažkas galėjo važiuoti atsiimti be jo žinios. <...> Apie A. D. teistumus nežinojo, nelabai domėjosi, kodėl A. D. tam tikru periodu negali vairuoti. <...> Automobilis nuosavybės teise priklauso bendrovei. Šiuo metu A. D. yra įmonės konsultantas, tačiau buvo ir direktorius. A. D. pažįsta senai. Iš nurodytų duomenų matyti, kad nors UAB „A.“ vadovas T. G. teigė, kad nežinojo, jog A. D. su įmonei priklausančia transporto priemone daro nusikalstamas veikas, tačiau minėti duomenys patvirtina, kad UAB „A.“ buvo žinoma, kad A. D. daro nusikalstamas veikas su transporto priemone „Audi Q8“, tačiau ši transporto priemonė vėl buvo grąžinama naudotis A. D.. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, automobilio savininkė, žinodama apie A. D. padarytas net tris nusikalstamas veikas jos automobiliu, galėjo numanyti, kad automobilis vėl gali būti panaudotas analogiškai nusikalstamai veikai daryti, privalėjo imtis veiksmų, užtikrinančių, kad bendrovės vardu registruotas automobilis nebūtų panaudotas neteisėtai veikai, tačiau to nepadarė, todėl buvo sudarytos sąlygos jau ketvirtą kartą padaryti tapatų nusikaltimą. Šiuo atveju, teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo teigti, kad neegzistavo BK 72 straipsnio 4 dalies 1 punkte įtvirtintos sąlygos konfiskuoti transporto priemonę iš trečiojo asmens, t. y. iš UAB „A.“. Taigi, pirmosios instancijos teismas baudžiamąjį įstatymą taikė tinkamai, dėl to keisti skundžiamo nuosprendžio dalyje dėl turto konfiskavimo nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo. Be kita ko, nuosprendžio nuorašas UAB „A.“ atstovui direktoriui T. G. buvo išsiųstas 2025 m. rugsėjo 16 d. (t. 3, b. l. 85), tačiau pati UAB „A.“ apeliacinio skundo dėl automobilio konfiskavimo neteikė.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

Nuteistojo A. D. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. pakeisti:

Pripažinti A. D. atsakomybę lengvinančia aplinkybę, numatytą BPK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, tai yra, jog jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 2 dalimi, atidėti A. D. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dviem) metams ir 6 (šešiems) mėnesiams be intensyvios priežiūros, bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu A. D. įpareigojant:

1) dalyvauti elgesio pataisos (alkoholizmo prevencijos) programoje (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 6 punktas);

2) nevartoti psichiką veikiančių medžiagų (Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 75 straipsnio 6 dalies 10 punktas).

Bausmės vykdymo atidėjo termino pradžią skaičiuoti nuo šio nuosprendžio įsiteisėjimo dienos.

Kitą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2025 m. rugsėjo 16 d. nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja jo paskelbimo dieną.