Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Valantienė

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo A. K. atskirąjį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-5938-776/2017 pagal ieškovo R. Ž. ieškinį atsakovams A. K. ir E. R. dėl turto pardavimo iš varžytynių pripažinimo negaliojančiu.

Aprašomoji dalis

Teismas nustatė:

I. Ginčo esmė

Apeliacinėje byloje sprendžiamas klausimas dėl taikytų laikinųjų apsaugos priemonių teisėtumo ir pagrįstumo. Ieškovas R. Ž. pareiškė ieškinį dėl antstolės E. R. 2017 m. kovo 17 d. turto pardavimo iš varžytynių akto pripažinimo negaliojančiu ab initio (iš lot. nuo sudarymo momento), prašė taikyti restituciją ir grąžinti nuosavybės teises į 9,9 ha žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esantį (duomenys neskelbtini).Ieškinio reikalavimų užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – areštuoti atsakovui A. K. priklausantį žemės sklypą, uždraudžiant minėtą turtą perleisti bei juo naudotis, valdyti, disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant, draudimu turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apsunkinti areštuotą turtą bei iš jo kylančias teises. Nurodė, kad ieškovas yra žemės sklypo savininkas, nes iki šiol nėra įsiteisėjęs Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimas. Antstolė E. R. 2017 m. kovo 17 d. sudarė turto pardavimo iš varžytynių aktą, kuriuo minėtas žemės sklypas už 18 861 Eur sumą perleistas atsakovui A. K.. Ieškovo teigimu, turtas parduotas už mažesnę nei rinkos kainą, t. y. pažeistos civilinio proceso teisės normos reglamentuojančio turto pardavimą iš varžytynių, parduodamo turto rinkos vertės nustatymą. Teismui priėmus ieškovui palankų teismo sprendimą ir tenkinus ieškinį, turto pardavimo iš varžytynių aktas būtų pripažintas negaliojančiu, nuosavybės teisės grąžintos ieškovui. Leidus atsakovui laisvai disponuoti turtu, jis gali žemės sklypą parduoti, išnuomoti, įkeisti hipoteka ar kitaip suvaržyti, todėl ieškovui tektų inicijuoti naujus teisminius procesus dėl tokių sandorių nuginčijimo (b. l. 1?8).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės,

Motyvuojamoji dalis

teisiniai argumentai ir išvados

Atskirasis skundas tenkintinas

Dėl pareigos motyvuoti teismo procesinį sprendimą

Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimui priimti. Sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Hirvisaari prieš Suomiją, peticijos Nr. 4968/99, par. 30). Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Van de Hurk prieš Olandiją, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011), todėl teismui pateikus glaustus ir lakoniškus argumentus dėl esminių nagrinėjamo klausimo aspektų vertinama, kad teismo sprendimas yra motyvuotas.Nagrinėjamu atveju skundžiamoje nutartyje nurodyti motyvai, kuriais remiantis tenkintas ieškovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, todėl apeliacinis teismas pripažįsta, jog nepagrįsti atskirojo skundo argumentai, kad teismo procesinis sprendimas yra nemotyvuotas.

Dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygų

Pažymėtina, kad CPK 144 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuo atveju, jei nustatytos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinąsias apsaugos priemones teismas turi ir gali taikyti tik tuomet, kai yra pakankamas pagrindas manyti, jog teismo sprendimą įvykdyti bus sunku arba visiškai neįmanoma tuo atveju, jeigu pareikštas prašymas, skundas būtų patenkintas. Asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turi prašymą pagrįsti ir motyvuoti, pateikti tam tikrus įrodymus, iš kurių būtų matyti, kad laikinųjų apsaugos priemonių taikymas iš tikrųjų reikalingas (CPK 147 straipsnio 5 dalies 3 punktas). Taigi laikinąsias apsaugos priemone prašančiam taikyti asmeniui tenka pareiga įrodyti sąlygų, dėl kurių prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, egzistavimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. rugsėjo 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1539/2014). Minėta išvada paremta bendrąja įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykle, pagal kurią šalys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Prašydamas taikyti laikinąsias apsaugos priemones pareiškėjas turi pateikti tiek įrodymų, kad teismui pakaktų įvertinti, kad galimas ieškovui (pareiškėjui) palankaus teismo sprendimo priėmimas, kad egzistuoja preliminari grėsmė, jog teismo sprendimo įvykdymas pasunkės ar pasidarys negalimas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių. Tuo tarpu atsakovas, siekdamas laikinųjų apsaugos priemonių panaikinimo, turi pateikti duomenis, paneigiančius teismo nutarties pagrįstumą, t. y. leidžiančius teigti, jog nėra grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2014 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1722/2014). Vien tai, kad apeliantas turi kitokią nuomonę dėl byloje pateiktų įrodymų vertinimo ir jų įrodomosios reikšmės, nesuponuoja išvados, jog teismas netinkamai įvertino byloje esančius duomenis, netinkamai nustatė faktines aplinkybes.Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog teismo atliekamas prima facie (iš lot. k. ieškinio preliminaraus pagrįstumo) įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti laikinąsias apsaugos priemones tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, kai, pavyzdžiui, ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, ir pan., t. y. tais atvejais, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas teismo dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. rugsėjo 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1172-186/2016). Šioje byloje ieškovo reikalavimo atsakovui tikslas yra turto pardavimo iš varžytinių pripažinimas negaliojančiais ir restitucijos taikymas, sugrąžinant ieškovui nuosavybėn turtą, kuris ginčijamu sandoriu perleistas atsakovui. Kadangi ieškiniu ginčijamas konkretus turtinis sandoris bei prašoma taikyti restituciją natūra, pripažintina, jog ieškovo materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objekto teisiniu režimu, jo tolesnio teisinio statuso pasikeitimu. Nagrinėjamu atveju įvertinus ieškinyje bei atskirajame skunde nurodytas faktines aplinkybes bei teisinius argumentus, atsižvelgiant į aplinkybes, kurios buvo vertinamos nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių priėmimo momentu, nenustatyta aplinkybių, kurios būtų suteikusios pagrindo spręsti, kad ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimas negalimas. Atsakyti į klausimus, ar įsiteisėjus Šiaulių apylinkės teismo 2016 m. rugpjūčio 31 d. sprendimui ieškovas turi/turės teisę ginčyti turto pardavimo iš varžytinių aktą, ar nagrinėjamu atveju žemės sklypo pardavimo iš varžytynių kaina yra esmingai mažesnė už kainą, kuri turėjo būti nustatyta pagal įstatymą, ar už turtą gauta pinigų suma neproporcinga tuo metu galiojusiai turto rinkos vertei, ar pardavus turtą iš varžytinių buvo neproporcingai apribotos skolininko nuosavybės teisės, galima tik bylą nagrinėjant iš esmės. Pripažinus, kad ieškinys yra preliminariai pagrįstas, nagrinėtina ar egzistuoja antroji laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlyga – grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių, ieškovui galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas.Teismų praktikoje pripažįstama, kad laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, kai yra duomenų apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, kad atsakovas ketina paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti ir panašūs atvejai (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1087-186/2016). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nėra duomenų, leidžiančių teigti, jog atsakovas tikėtinai vengs ieškovui galimai palankaus teismo sprendimo vykdymo. Kaip matyti iš ieškinio turinio, ieškovas atsakovo nesąžiningumą grindžia prielaidomis, kad atsakovas gali perleisti turtą kitiems asmenis ar kitaip jį apsunkinti, tačiau nepateikė jokių šias aplinkybes patvirtinančių duomenų. Be to, vien tik ieškinio pareiškimas nesudaro savaiminio pagrindo konstatuoti atsakovo nesąžiningumą ir taikyti atsakovo turtui apribojimus (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. gruodžio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1756-516/2016).Laikinosios apsaugos priemonės turi būti taikomos atsižvelgiant į faktines bylos aplinkybes ir vadovaujantis teisingumo, ekonomiškumo, proporcingumo principais. Ekonomiškumo principas reikalauja, kad teismas taikytų tokias ir tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kad būtų užtikrintas būsimo teismo sprendimo įvykdymas, teisingumo principas įpareigoja teismą išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą (CPK 3 straipsnio 7 dalis, 145 straipsnio 2 dalis). Proporcingumo principo taikymas, sprendžiant laikinųjų apsaugos priemonių klausimą, reiškia, kad teismas, taikydamas tokias priemones, turėtų įvertinti tiek ieškovo, tiek atsakovo teisėtus interesus ir nė vienam iš jų nesuteikti nepagrįsto prioriteto. Ekonomiškumo principas, be kita ko, reiškia, kad teismas turi taikyti tik tokias ir tik tiek laikinųjų apsaugos priemonių, kiek būtina ir pakanka būsimam teismo sprendimui, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdyti. Taikant laikinąsias apsaugos priemones, teisingumo principas reikalauja išlaikyti proceso šalių interesų pusiausvyrą, t. y. laikinosios apsaugos priemonės turi būti parenkamos tokios ir tiek, kad nesuteiktų nė vienai iš šalių perdėto pranašumo ar nevaržytų vienos proceso šalies teisių ir teisėtų interesų daugiau, nei būtina tikslui pasiekti (CPK 17 straipsnis, 146 straipsnis) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-831-516/2017). Todėl kiekvienu atveju turi būti surasta pusiausvyra tarp būsimo teismo sprendimo įvykdymo užtikrinimo ir atsakovo teisių apsaugos, juolab kad pats laikinųjų apsaugos priemonių taikymas (areštas) nepadidina turto, iš kurio būtų galima išieškoti pagal patenkintą ieškinį, masės ar jo vertės. Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą ir (ar) jų mastą taip pat gali nulemti ir atsakovo teisėtas interesas nepatirti neproporcingų suvaržymų, jeigu dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo ar jų masto jam kiltų kur kas daugiau neigiamų padarinių, nei ieškovams, jeigu turto areštas nebūtų taikomas ar būtų taikomas su tam tikromis išlygomis (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. gegužės 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-805-186/2017).Apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad arešto taikymas žemės sklypui, uždraudžiant atsakovui juo naudotis, valdyti, disponuoti, įskaitant, bet neapsiribojant, draudimu turtą parduoti, dovanoti, mainyti ar kitokiu būdu perleisti, įkeisti ar kitaip suvaržyti, apsunkinti areštuotą turtą bei iš jo kylančias teises, atitinka proporcingumo principą. Atsižvelgiant į tai, kad nagrinėjamu atveju ginčo objektas yra susijęs su nekilnojamojo turto teisinio statuso pasikeitimu, todėl tokio masto laikinųjų apsaugos priemonių taikymas, kai uždraudžiama žemės sklypo savininkui naudoti, valdyti ir disponuoti turtu, neproporcingai apsunkintų atsakovo teises ir suteiktų nepagrįstą pranašumą ieškovui. Pastebėtina, kad nagrinėjamu atveju atsakovas nurodo, kad ketina žemės ūkio paskirties žemės sklypą panaudoti pagal tikslinę paskirtį. Nors atsakovas nedetalizuoja kaip naudos žemės sklypą, tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, draudimas turto savininkui naudotis turtu gali būti taikomas išimtiniais atvejais, kai nustatoma, jog atsakovo veiksmai daro žalą turtui, bet nagrinėjamu atveju tokių aplinkybių nenustatyta.Sutiktina su atskirojo skundo argumentais, kad byloje nesant duomenų apie atsakovo nesąžiningumą laikinųjų pasaugos priemonių taikymas nepagrįstai varžo atsakovo teises ir teisėtus interesus. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones neproporcingai apsunkino apelianto galimybes disponuoti jam nuosavybės teise priklausančiu turtu, apribojo atsakovo teises labiau bei reikalinga galimai ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymui užtikrinti. Apeliacinės instancijos teismas preliminariai įvertinęs pateiktus duomenis sprendžia, kad sutiktina su apelianto argumentais, kad pirmosios instancijos teismas taikydamas laikinąsias apsaugos priemones nepagrįstai nurodė, kad egzistuoja grėsmė, kad nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas pasunkės arba taps neįmanomas, todėl atskirasis skundas tenkintinas, Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartis naikintina ir prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių išspręstinas iš esmės – prašymas atmestinas (CPK 337 straipsnio 1 dalies 2 punktas).Atsižvelgiant į ieškinio reikalavimus, pažymėtina, kad ši teismo nutartis neužkerta kelio bet kuriuo bylos nagrinėjimo metu pasikeitus faktinėms aplinkybėms ir pateikus papildomus įrodymus kreiptis į bylą nagrinėjantį teismą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad atsakovas sumokėjo 28 Eur žyminio mokesčio už atskirąjį skundą dėl nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones bei 75 Eur advokatei už atskirojo skundo parengimą. Teismas atsižvelgęs į Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau – Rekomendacijos) nustatytus rekomenduojamus civilinėse bylose priteistino užmokesčio dydžius, nagrinėjamo klausimo sudėtingumą, procesinių dokumentų kiekį bei jų apimtį, galimas advokato darbo laiko sąnaudas rengiant atskirąjį skundą, konstatuoja, kad prašomos priteisti išlaidos, susijusios su advokato pagalba yra pagrįstos ir teisėtos, neviršija Rekomendacijose patvirtintų advokato teikiamos teisinės pagalbos maksimalių dydžių, todėl vadovaujantis CPK 93 straipsnio 1 dalimi, 98 straipsniu atsakovo patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovo.

Šiaulių apygardos teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 338 straipsniu, 339 straipsniu

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Panaikinti Šiaulių apylinkės teismo 2017 m. balandžio 28 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės – atmesti ieškovo R. Ž. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių atsakovo A. K. atžvilgiu.

Priteisti atsakovui A. K., asmens kodas (duomenys neskelbtini) iš ieškovo R. Ž., asmens kodas (duomenys neskelbtini) 28 Eur (dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio ir 75 Eur (septyniasdešimt penkis eurus) advokato išlaidų.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Nutarties patvirtintas kopijas išsiųsti byloje dalyvaujantiems asmenims.