Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimas

Įžanginė dalis

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „AD Laisvės INV“ patikslintą ieškinį atsakovei G. J. dėl bendrosios dalinės nuosavybės atidalinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Patikslinto ieškinio dalykas ir ieškinio pagrindo santrauka

1. Ieškovas kreipėsi į teismą su patikslintu ieškiniu (2025 m. kovo 28 d.) ir teismui priėmus patikslintą ieškinį dalyje, pareiškė šiuos reikalavimus (ieškinio dalykas):

1.1. nutraukti bendrąją dalinę nuosavybę tarp ieškovo ir žemės sklypo bendraturčio priteisiant ieškovui atsakovės G. J. vardu registruotą 167/35680 dalį žemės sklypo, o atsakovei iš ieškovo priteisiant 3 278,26 EUR dydžio kompensaciją;

1.2. pašalinti D. J., R. J., S. S., M. Z. iš šios bylos;

1.3. priteisti iš atsakovės, ieškovo naudai patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2. Ieškovas nurodė, jog žemės sklypas, esantis (duomenys neskelbtini), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), kadastro vietovės pavadinimas: (duomenys neskelbtini) (toliau – Žemės sklypas), patikslinto ieškinio pateikimo dieną priklauso ieškovui (35513/35680 dalis) ir atsakovei (167/35680 dalis).

3. Atsidalinus atsakovei liekantis Žemės sklypo plotas sudarytų apytiksliai 0,42 aro, todėl įvertinant, kad tokio ploto žemės sklypas laikytinas neracionaliu ir nefunkcionaliu, paprastai neformuojamu ir neregistruojamu viešajame registre bei atsižvelgiant į ieškovo bei atsakovės santykius, ieškovas prašo priteisti atsakovei priklausančią Žemės sklypo dalį, o iš ieškovo atsakovės naudai priteisti kompensaciją pinigais.

4. Teigia, kad būtent toks atsidalinimo būdas būtų racionaliausias ir labiausiai atitinkantis abiejų bendraturčių interesus, o kompensacijos dydis turėtų būti nustatomas pagal Nekilnojamojo turto registre nurodytą vidutinę rinkos vertę.

II. Atsakovės atsikirtimų santrauka

5. Atsakovė pateikė atsiliepimą, kuriame su patikslintu ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti, skirti ieškovui baudą už piktnaudžiavimą procesu bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.

6. Atsakovė nurodė, jog nesutinka su ieškovo siūlomu ginčo sprendimo būdu siūlydama du alternatyvius būdus – naudojimosi tvarkos nustatymą arba atsakovės dalyvavimą projekte. Atsakovė nurodo, kad nustatant naudojimosi tvarką leidžia ieškovui parinkti kuria Žemės sklypo dalimi naudosis atsakovė, o dalyvaujant projekte duoti ieškovo vykdomai veiklai raštišką pritarimą ir tapti lygiaverte projekto partnere, jeigu ieškovo projektas bus racionalus ir pagrįstas.

7. Atsakovė nesutinka su ieškovo siūlomu kompensacijos dydžiu ir nurodo, kad jai už turimą Žemės sklypo dalį turėtų būti siūloma bent 182 000,00 EUR dydžio kompensacija vietoj šiuo metu siūlomos 3 278,26 EUR dydžio sumos.

8. Atsakovė ieškovo piktnaudžiavimą procesu grindė ieškovo pateiktomis klaidingomis faktinėmis aplinkybėmis, nenuoseklia pozicija bei ieškovo klaidingais teiginiais apie tarp atsakovės ir ieškovo esančius nesutarimus, ginčus.

III. Atsakovės priešieškinio dalykas ir priešieškinio pagrindo santrauka

9. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriame pareiškė šiuos reikalavimus (priešieškinio dalykas):

9.1. Nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovei kartu su ieškovu priklausančio Žemės sklypo naudojimosi tvarką pagal atsakovės parengtą naudojimosi Žemės sklypu planą (variantą A):

9.1.1. Atsakovei priskirti naudojimui Žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „B“, apibrėžtą linijomis, kurių taškai (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 42 m2 (0.0042 ha);

9.1.2. Ieškovui priskirti naudojimui Žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“, apibrėžta linijomis, kurių taškai (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 8878 m² (0.8878 ha).

9.2. Teismui netekinus pirmojo reikalavimo, nustatyti bendrosios dalinės nuosavybės teise atsakovei kartu su ieškovu priklausančio Žemės sklypo, naudojimosi tvarką pagal atsakovės parengtą naudojimosi Žemės sklypu planą (variantą B):

9.2.1. Atsakovei priskirti naudojimui Žemės sklypo dalį plane pažymėtą indeksu „B“, apibrėžtą linijomis, kurių taškai (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 42 m² (0.0042 ha);

9.2.2. Ieškovui priskirti naudojimui Žemės sklypo dalį, plane pažymėtą indeksu „A“, apibrėžta linijomis, kurių taškai (duomenys neskelbtini), bendras plotas – 8878 m2 (0.8878 ha).

9.3. Priteisti bylinėjimosi išlaidas.

10. Atsakovė nurodė, kad teikia priešieškinį, nes ieškovas nereaguoja į siūlymus susitarti dėl naudojimosi tvarkos nustatymo. Atsakovės teigimu, nors atidalinimas iš bendrosios dalinės nuosavybės ir laikomas prioritetiniu prieš bendro daikto naudojimosi tvarkos nustatymą, bet atidalijimas negali varžyti kito asmens nuosavybės teisės.

11. Nurodė, kad ieškovas siekdamas atidalijimo iš bendrosios nuosavybės turi įrodyti, kad jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias. Teigė, kad Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymas pagal atsakovės pateiktus variantus yra proporcingas šalių interesams ir racionalus, todėl turėtų būti tenkinamas.

12. Atsakovė pateikė verslo planą, jog ruošiasi įrengti du konteinerius ir užsiimti dviračių ir paspirtukų nuoma bei pasaugojimo paslaugomis.

IV. Ieškovo atsiliepimo į priešieškinį santrauka

13. Ieškovas pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo prašė atsakovės priešieškinį atmesti, tenkinti patikslintą ieškinį ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas.

14. Ieškovas nurodė, kad remiantis kasacinio teismo praktika, kilus ginčui tarp Žemės sklypo naudojimosi tvarkos ir atidalijimo, turi būti taikytinas atidalijimo teisės absoliutumo principas, nes atidalijimas užtikrina maksimalų įstatymų nustatytą bendraturčių nuosavybės teisių įgyvendinimą.

15. Ieškovas teigia, kad atsakovė nepagrindė jog yra nesutarimas dėl Žemės sklypo valdymo ir naudojimosi. Atsižvelgiant, kad tarp šalių nuolat kyla nesutarimai, daro išvadą, kad jie kils ir ateityje, todėl Žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymas neužtikrins ilgalaikio ginčų išsprendimo.

V. Byloje nustatytos teisei taikyti reikšmingos faktinės aplinkybės, jų teisinis vertinimas ir teismo išvados

Motyvuojamoji dalis

konstatuoja:

16. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas nuosekliai išplėtotoje teismų praktikoje dėl proceso teisės normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais; pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį įrodinėjimo tikslas – tai teismo įsitikinimas, pagrįstas byloje esančių įrodymų tyrimu ir įvertinimu, kad tam tikros aplinkybės, susijusios su ginčo dalyku, egzistuoja arba neegzistuoja, t. y. faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų, kuriuos visapusiškai įvertino teismas, pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas, kad faktas buvo; reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą; išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytinumo turi būti logiškai pagrįstos byloje surinktais duomenimis; teismas gali konstatuoti tam tikros aplinkybės buvimą ar nebuvimą, kai tokiai išvadai padaryti pakanka byloje esančių įrodymų; įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą; įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklės pagal įstatymą nereikalauja, kad visi prieštaravimai būtų pašalinti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-42-684/2019 30 punktą ir jame nurodytą kasacinio teismo praktiką).

17. Teismas įrodymus vertina pagal vidinį savo įsitikinimą (CPK 176 str. 1 d.). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodymų vertinimas grindžiamas vadinamąja tikėtinumo taisykle, kurios esmė – laisvo įrodymų vertinimo principas: teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tam įrodymui, kuris suponuoja vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę ir gali padaryti išvadą apie tam tikrų aplinkybių buvimą, kai byloje esančių įrodymų visuma leidžia teigti, kad labiau tikėtina, jog atitinkamas faktas buvo, nei, kad jo nebuvo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. birželio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-257/2010, 2010 m. sausio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-13/2010, 2009 m. lapkričio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-464/2009 ir kt.). Aiškindamas įrodymų pakankamumo taisyklę kasacinis teismas yra nurodęs, kad vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas. Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 20 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Multiidėja“ v. I. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-697/2013; 2015 m. birželio 26 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje BUAB „Visbalta“ v. N. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-399-701/2015; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. balandžio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-224-469/2016 ir kt.).

18. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą pažymėjo, kad teismo motyvai gali būti formuluojami bet kokiu teismui priimtinu, tačiau oficialiam dokumentui tinkančiu kanceliariniu stiliumi. Vienas iš teisinio argumentavimo ir teisinio teksto kompozicijos stilių yra, kai teismas savo išvadas nurodo kaip vienintelį logišką nustatytų faktų ir taikytinų teisės normų rezultatą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. lapkričio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-463/2010).

19. Byloje kilęs ginčas dėl bendrosios dalinės nuosavybės daikto – valdymo ir naudojimosi, ieškovas ieškiniu reiškia reikalavimą atidalinti daiktą išmokant kompensaciją atsakovei, atsakovė priešieškiniu reiškia reikalavimus – nustatyti naudojimosi tvarką.

20. Byloje nėra ginčo, jog ieškovas ir atsakovė yra bendrasavininkai ginčo žemės sklypo. Pažymėtina, jog atsakovė bendrasavininke tapo paveldėjusi ginčo turtą. Dėl bendrasavininkų pasikeitimo, ieškovui teko ne kartą tikslinti ieškinį.

21. Bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas valdomas, juo naudojamasi ir disponuojama bendraturčių sutarimu, o kai bendraturčiai nesutaria, bendrosios nuosavybės valdymo, naudojimosi ir disponavimo tvarką nustato teismas (CK 4.75 straipsnio 1 dalis). Kiekvienas bendraturtis, be kita ko, turi teisę reikalauti atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės (CK 4.80 straipsnio 1 dalis).

22. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra pakankamai plačiai suformavęs teismų praktiką šiais klausimais.

23. Atidalijimas iš bendrosios dalinės nuosavybės yra vienas iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės įgyvendinimo būdų. CK 4.80 straipsnio 1 dalies prasme atidalijimas reiškia daikto teisinio režimo ir bendraturčio statuso pasikeitimus. Šiuo būdu įgyvendinus bendraturčio, kaip savininko, teises, pasibaigia jo su kitais bendraturčiais turima bendroji dalinė nuosavybė. Taigi bendrosios dalinės nuosavybės teisės dalyvio turto dalį atidalijus iš bendro turto, bendrosios dalinės nuosavybės teisė pasibaigia, o atsidalijęs bendraturtis tampa asmeninės nuosavybės teisės subjektu ir turi teisę atidalytą turtą valdyti, naudoti bei juo disponuoti savo nuožiūra (CK 4.37 straipsnio 1 dalis). Galimybė atsidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės nustatyta tam, kad būtų galima palengvinti ir supaprastinti savininko teisių turinį sudarančių teisių į bendrą daiktą įgyvendinimą, kad ateityje būtų išvengta ginčų, kylančių tarp bendraturčių jiems įgyvendinant šias teises.

24. Praktikoje sutinkamas dvejopas atidalijimas iš bendrosios nuosavybės: pavienis (paprastas) atidalijimas ir visiškas atidalijimas (pasidalijimas). Pavienio (paprasto) atsidalijimo atveju iš bendrosios nuosavybės atidalijama vieno bendraturčio dalis. Tokiu atveju sumažėja bendraturčių skaičius, tačiau daiktas išlieka bendrosios dalinės nuosavybės teisės objektas, kiti bendraturčiai tarp savęs lieka neatidalyti. Visiškas atsidalijimas yra tada, kai iš bendrosios nuosavybės teisinių santykių pasitraukia visi bendraturčiai, apskritai pasibaigia bendroji dalinė nuosavybė, nes daiktas (daiktai) tampa asmeninės nuosavybės teisės objektu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 24 punktą).

25. Asmeniui, siekiančiam įgyvendinti įstatymo suteiktą teisę atidalyti jo dalį iš bendrosios dalinės nuosavybės, kitų bendraturčių sutikimo dėl atidalijimo nereikia, reikalaujama suderinti tik atidalijimo būdą (atidalijimo teisės absoliutumas) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. balandžio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-134-248/2019 25 punktą). Tai reiškia, kad atsidalijimo teisė, priešingai nei atidalijimo būdo pasirinkimo teisė, yra absoliuti. Tuo tarpu atidalijimo būdas, įgyvendinant atidalijimo teisę, turi būti parinktas toks, kuris atitiktų CK 4.80 straipsnio 2 dalyje nurodytus ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotus reikalavimus. Pagal CK 4.80 straipsnio 2 dalies nuostatas, jeigu nesusitariama dėl atidalijimo būdo, tai pagal bet kurio bendraturčio ieškinį daiktas padalijamas natūra kiek galima be neproporcingos žalos jo paskirčiai; kitais atvejais vienas ar keli iš atidalijamų bendraturčių gauna kompensaciją pinigais. Taigi, bendraturčių nesutarimus dėl atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės teisės sprendžiantis teismas iš esmės yra apribotas juos išspręsti dviem būdais – padalydamas daiktą natūra arba priteisdamas kompensaciją pinigais.

26. Kasacinio teismo praktikoje daikto padalijimas natūra pripažįstamas pagrindiniu atidalijimo būdu, o kompensacijos priteisimas – subsidiariu (išimtiniu). Visų pirma turi būti sprendžiamas daikto atidalijimo natūra galimumas, net padarant atitinkamą (proporcingą) žalą daikto paskirčiai. Tik nesant galimybės atidalyti daikto natūra arba atidalijant natūra daiktą bus padaryta neproporcinga žala jo paskirčiai, atidalijamajam ar kitiems bendraturčiams gali būti priteista kompensacija pinigais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-466/2008). Taigi, nagrinėdamas bylą teismas turi nustatyti, ar yra galimybė atidalinti turtą natūra ir tik nustačius, jog neįmanoma padalinti natūra arba toks dalinimas gali padaryti neproporcingos žalos daiktui ar jo paskirčiai, tuomet gali būti priteisiama kompensacija bendraturčiui.

27. Spręsdamas dėl daikto padalijimo natūra teismas turi įvertinti, ar nėra objektyvių kliūčių parinkti tokį atidalijimo būdą. Kliūtys padalyti žemės sklypą natūra gali būti fizinės ir kitos. Fizinės padalijimo kliūtys yra tokios, dėl kurių įgyvendinus padalijimą žemės sklypų ar bent vieno iš jų naudoti pagal jam priskirtiną pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą tampa neįmanoma arba tai galima padaryti patiriant neproporcingų nepatogumų (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-32-701/2021 38, 39 punktus).

28. Galimybės šalims padalyti daiktą natūra ir suformuoti atskirus nekilnojamojo turto objektus gali nebūti ir dėl teisės aktų nuostatomis taikomų apribojimų (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-235/2014).

29. Atskiri daiktai, atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės, turi būti suformuoti taip, kaip nustato įstatymai, kitaip tariant, tik tokie daiktai, kurie atitinka jiems suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus, gali būti asmeninės nuosavybės objektas, kaip atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės rezultatas. Šiuo (atitikties įstatymų reikalavimams) aspektu turimi omenyje ne tik tie daiktai, kurie po atidalijimo tampa asmeninės nuosavybės objektais, bet ir tie daiktai, kurie po dalinio atidalijimo lieka bendrosios dalinės nuosavybės objektai (t. y. tokiais (dalinio atidalijimo) atvejais ne tik tas daiktas, kuris turi atitekti vieno bendraturčio nuosavybėn, bet ir tas daiktas, kuris lieka kitų (likusių) bendraturčių bendrosios dalinės nuosavybės objektas, turi atitikti tokiems daiktams suformuoti ir funkcionuoti įstatymų nustatytus reikalavimus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-341-695/2019, 21 punktas).

30. CK 4.80 straipsnio 2 dalies normos, kai nė vienas bendraturtis nesutinka gauti kompensacijos pinigais, aiškintinos kartu su nuosavybės neliečiamumo principu, įtvirtintu Konstitucijos 23 straipsnyje, ir CK 4.93 straipsnyje nustatytomis savininko teisių apsaugos garantijomis. Toks aiškinimas suponuoja išvadą, kad priteisti kompensaciją be kito bendraturčio sutikimo galima tik išimtiniais atvejais, kai yra šios sąlygos: pirma, išnaudotos visos galimybės padalyti daiktą natūra pagal bendraturčiams tenkančias dalis, tačiau to negalima padaryti be neproporcingos žalos daikto paskirčiai; antra, faktinės aplinkybės yra tokios, dėl kurių daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas (žr., pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009, 2011 m. gegužės 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-253/2011). Pagal kasacinio teismo pateiktus išaiškinimus dėl antrosios sąlygos daikto dalies paėmimas iš bendraturčio neturėtų būti vertinamas kaip esminis savininko teisių pažeidimas, pvz., kai bendrosios nuosavybės dalis, palyginti su kitais bendraturčiais, yra gerokai mažesnė, jos negalima realiai atidalyti, o savininko interesas naudotis bendrąja daline nuosavybe nevertintinas kaip labai svarbus (žr. pvz.: Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 3 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-478/2009; taip pat žr. 2010 m. gegužės 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-233/2010; 2010 m. spalio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-401/2010).

31. Kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad būtent atidalijimo siekiančiam bendraturčiui tenka pareiga įrodyti teisme, jog jo siūlomas bendrosios dalinės nuosavybės nutraukimo būdas yra priimtiniausias, kad jis nepažeis kitų bendraturčių teisių ir teisėtų interesų, nepadarys neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347-248/2016, 26 punktas). Klausimo dėl atidalijimo būdo sprendimas priklauso nuo konkrečių kiekvienos situacijos aplinkybių ir jis neišvengiamai susijęs su bendraturčių nuosavybės teisės ribojimais, nes vieno bendraturčio interesai į daiktą turi būti derinami su kito bendraturčio (kitų bendraturčių) interesais, kurie gali nesutapti. Dėl to tais atvejais, kai yra bendraturčių nesutarimas dėl atidalijimo būdo, teismas turi įvertinti kiekvieno iš bendraturčių interesus ir spręsti šalių ginčą, remdamasis proporcingumo ir protingos, teisingos bei sąžiningos bendraturčių interesų pusiausvyros principais (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. spalio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-452/2014 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).

32. Nagrinėjamos bylos atveju ieškovas prašė teismo atidalyti iš bendrosios dalinės nuosavybės su atsakove žemės sklypą, iš atsakovės priteisiant ieškovui atsakovei priklausančią žemės sklypo dalį, o atsakovei iš ieškovo – piniginę kompensaciją už ieškovui atitenkančią atsakovės nekilnojamojo turto – žemės sklypo dalį. Taigi ieškovas prašė atidalyti turtą išimtiniu įstatyme nustatytu atidalijimo būdu, siekdama visiško atidalijimo, bendrosios dalinės nuosavybės teisės pasibaigimo. Priešieškiniu atsakovė prašė nustatyti naudojimosi bendrosios dalinės nuosavybės daiktu tvarką viena iš atsakovės pateikiamų schemų (failas 7 / p. 111-112).

33. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog ginčo žemės sklypas yra 0,8920 ha, ieškovui priklauso 35513/35680 dalys ginčo žemės sklypo arba 0,887825 ha, arba 88,7825 aro, arba 8878,25 kv. m, atsakovei priklauso 167/35680 dalys ginčo sklypo arba 0,004175 ha arba 0,4175 aro arba 41,75 kv. m. Ieškovui priklauso 99,53 procentai viso žemės sklypo, atsakovei priklauso 0,47 procentai žemės sklypo. Žemės sklypo naudojimo paskirtis – kita (Žemės įstatymo 3 straipsnio 2 dalies 5 punktas). Žemės sklypo naudojimo būdas: susisiekimo ir inžinerinių komunikacijų aptarnavimo objektų teritorijos.

34. Žemės įstatymo 21 straipsnio 1 dalies 1 punktas nustato, jog žemės savininkai ir kiti naudotojai privalo naudoti žemę pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir naudojimo būdą.

35. Vadovaujantis LR aplinkos ministro 2025 m. lapkričio 27 d. įsakymu Nr. D1-190 „Dėl Žemės sklypų formavimo ir pertvarkymo projektų rengimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – Taisyklės) ir jų 3 priede nustatyta, registre registruojami formuojami žemės sklypai, kurių plotas ne mažesnis kaip 4 arai. Taisyklių 36 punktas nustato, kad žemės sklypai turi būti racionalių ribų ir tinkami naudoti pagal jų pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą (-us). Taisyklių 37 punktas nustato, kad žemės sklypai turi būti formuojami ir pertvarkomi taip, kad nepablogėtų jų sąlygos ir galimybės plėtoti ūkinę veiklą bei veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams.

36. Aukštesnės instancijos teismai, kurių praktika yra privaloma pirmosios instancijos teismui, yra išaiškinę, jog žemės sklypo mažas dydis, kurio negalima naudoti pagal paskirtį arba naudojimo būdą, vertintinas kaip neįmanomas atidalinti natūra (Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. rugsėjo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-1052-603/2022, 19-21 punktai). Kasacinės instancijos teisėjų kolegija išaiškino, jog teisiškai svarbi aplinkybė, ar atsakovams tenkanti sklypo dalis (kartu ar kiekvieno atskirai), atsižvelgiant į jos dydį (žr. šios nutarties 3 punktą), tiek atidalijus ieškovės dalį nuo atsakovų, tiek atsakovų dalį nuo ieškovės, išlaikys esminę žemei savybę – galimybę realiai naudoti ją pagal (komercinę) paskirtį, ar iš atsakovams tenkančios sklypo dalies apskritai gali būti suformuotas atskiras sklypas (sklypai), užtikrinama teisė tokį turtą valdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2022 m. kovo 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-38-611/2022, 45 punktas).

37. Atsakovė pateikė Dviračių saugyklos bei dviračių nuomos verslo projektą ir teigia, jog jai tenkančioje žemės sklypo dalyje galėtų verstis šia veikla. Pirma, atsakovė gyvena užsienyje ir, nors teigia, jog ruošiasi grįžti ir plėtoti verslą, tačiau duomenų, patvirtinančių tokius ketinimus nepateikia, todėl tai vertintina tik kaip hipotetinė galimybė (CPK 178 straipsnis).

38. Antra, prieš rengiant dviračių saugyklas atsakovė turėjo apžvelgti rinką, tačiau to nepadarė. Iš viešai skelbiamų duomenų matyti, jog šalia jau yra savivaldybės įkurtos dviračių saugyklos (https://sisp.maps.arcgis.com/apps/mapviewer/index.html?webmap=9d00613697d646baac5c213d9ff0149e). Taigi, atsakovė turėjo tirti rinką ir tuomet spręsti ar yra poreikis.

39. Trečia, atsakovė teigia, jog statys du konteinerius, kurie 6,5x3m (projekto 4 lapas). Iš atsakovės pateikiamų žemės sklypų naudojimo schemų matyti, kad žemės sklypo matmenys yra 7,03x8,56 m (failas 7 / 111), antruoju trikampis – 7,71x11,19x9,65 m (failas 7 / 112). Akivaizdu, jog tokio ploto žemės sklype dviejų konteinerių, kurių matmenys 6,5x3 m pastatyti neįmanoma, nes sklypai nėra taisyklingos stačiakampio formos ir netelpa į atsakovei priklausančios sklypo dalies ribas. Taigi, vien dėl neįmanomumo pastatyti du konteinerius, atsakovės planas yra visiškai nerealus.

40. Ketvirta, atsakovė skaičiuoja užpildymą visą laiką maksimaliai, tačiau akivaizdu, jog pasiekti 100 procentų užpildymą neįmanoma. Projekte nėra optimistinio ir pesimistinio varianto.

41. Penkta, atsakovė pajamas už nuomą skaičiuoja nuo talpinamų 32 dviračių, tačiau 10 iš jų bus pačios atsakovės nuomojami, todėl už jų saugojimą atsakovė pajamų negaus.

42. Šešta, atsakovė nenurodo, kaip bus išduodami ir priimami saugojimui dviračiai, nėra paskaičiuota darbuotojų darbo užmokestis, mokesčiai valstybei, programinės įrangos kūrimas ir aptarnavimas (jei nebūtų fizinio darbuotojo), saugos sistemų įdiegimas ir priežiūra ir pan. Ieškovė skaičiuoja, kad investicijos jos bus 16 516,90 EUR, kurios atrodo nerealistiškai, nes Vilniaus miesto savivaldybė 90 dviračių saugojimo konteinerių įrengimui skiria 5,2 milijono euro (https://vilnius.lt/naujienos/sostineje-planuojama-irengti-dar-90-dviraciu-saugyklu).

43. Septinta, atsakovė projektą skaičiuoja ant 44 kv. m žemės sklypo, nors jai tenkanti dalis yra mažesnė - 41,75 kv. m.

44. Taigi, atsakovės teikiamas Verslo projektas yra visiškai nerealistiškas, neįmanomas įgyvendinti, nes netelpa du konteineriai ir gali būti vertinamas kaip pradinis idėjos planas.

45. Atsakovės teiginiai, jog statys kebabų kioskelį ar ledų pardavimo vežimėlį yra vertintini kaip niekuo nepagrįsta gynybinė versija. Nes mažai tikėtina, jog kas nors verstųsi verslu, kur žmonių srautas būna tik parodų metu ir kur nėra jokių komunikacijų (elektra, vanduo, nuotekos ir pan.) net atsakovės nurodomam verslui, tuo labiau, kad atsakovė gyvena užsienyje.

46. Nagrinėjamu atveju atidalijimas natūra neįmanomas be neproporcingos žalos žemės sklypui padarymo. Atsižvelgiant į atsakovei priklausančio sklypo daliies dydį, atidalijimas natūra reikštų, kad šalia 88,7825 arų sklypo atsirastų dar 0,4175 aro sklypas, kuris būtų itin mažo dydžio, nesudarantis nė pusės procento nuo viso sklypo dydžio. pagal teisės aktus negali būti suformuotas savarankiškas žemės sklypas, kurį būtų galima naudoti pagal kokią nors paskirtį. Taigi, praktiškai nebeliktų žemės sklypo panaudojimo pagal paskirtį galimybės, būtų pažeistas Taisyklių 36-37 punktai nustatantys, jog žemės sklypai turi būti racionalių ribų, tinkami naudoti pagal pagrindinę žemės naudojimo paskirtį ir žemės sklypo naudojimo būdą, kad nepablogėtų jų sąlygos ir galimybės plėtoti ūkinę veiklą bei veiklos sąlygos gretimų žemės sklypų naudotojams.

47. Atsakovės siūlymai dalyvauti bendroje jungtinėje veikloje negali būti vertinami, kaip sudarantys pagrindą neatidalinti ginčo žemės sklypo, nes, pirma, vystyti bendrą jungtinę veiklą turi būti abiejų šalių valia, todėl vien atsakovės noro nepakanka. Antra, byloje nėra duomenų, jog atsakovė būtų finansiškai pajėgi vystyti bendrą jungtinę veiklą su ieškovu. Trečia, pati atsakovė nėra tikra, jog ji sutiktų vystyti bendrą veiklą, nes pati nurodo, jog sutiktų, jei veikla jai būtų priimtina.

48. Taigi, dėl mažos nuosavybės dalies apimties atsakovė neturi realios galimybės naudotis bendro daikto dalimi pagal paskirtį, sklypo dalių negalima realiai atidalyti be neproporcingos žalos daiktui bei jo paskirčiai. Racionaliausias atidalijimo variantas šiuo atveju – ieškovui atidalijant žemės sklypo dalis natūra, o bendraturtei atsakovei – priteisiant kompensaciją. Būtent šis būdas užtikrins bendraturčio teises valdyti priklausantį turtą, pašalins ginčų ir konfliktų tikimybę ateityje.

49. Kadangi neįmanoma atidalinti žemės sklypo natūra, todėl spręstina dėl kompensacijos dydžio.

50. Pagal kasacinio teismo išaiškinimus esminis reikalavimas, nustatant kompensaciją (jos dydį), kai taikomas išimtinis, įtvirtintas CK 4.80 straipsnio 2 dalyje, turto atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės būdas, – kad ji būtų teisinga. Paprastai kompensacija gali būti pripažinta teisinga, jei ji atitinka daikto dalies rinkos vertę. Tačiau tai neeliminuoja teismo pareigos, atsižvelgiant į būtinumą užtikrinti bendraturčių, kaip turto savininkų, interesus, sprendžiant, kokia kompensacija konkrečiu atveju yra teisinga, atsižvelgti ir į kitus reikšmingus kriterijus. Teisinga kompensacija – tai vertinamojo pobūdžio dalykas, dėl kurio pagal bylos duomenis ir vidinį įsitikinimą turi spręsti bylą nagrinėjantis teismas (CPK 185 straipsnis). (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017).

51. Pagal kasacinio teismo formuojamą praktiką teismo teisės spręsti dėl kompensacijos dydžio negali riboti ieškovo reikalavime nurodyta suma. Teismas iš bylos duomenų sprendžia dėl priteistinos kompensacijos dydžio, vertina, koks dydis yra teisingiausias, labiausiai atitinkantis šalių interesus, užtikrinantis interesų balansą. Didesnės, nei nurodyta ieškinyje, kompensacijos nustatymas savaime nelaikytinas ieškinio ribų peržengimu (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017, 33 punktas).

52. Kasacinės instancijos teismas yra išaiškinęs, kad atsižvelgiant į tai, kad reikalauti dėl bendrosios dalinės nuosavybės teise valdomo turto atidalijimo yra bendraturčių teisė, o ne pareiga (CK 4.80 straipsnis), taip pat į proceso dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis), bendraturtis, reikšdamas ieškinį dėl tokio atidalijimo būdo, pagal kurį jam visas turtas atitektų natūra, o kitam bendraturčiui (bendraturčiams) būtų priteisiama kompensacija pinigais, tam tikra apimtimi prisiima riziką dėl teismo nustatytos teisingos kompensacijos dydžio. Pareikšdamas ieškinį dėl tokio atidalijimo būdo bendraturtis žino, kad, tenkinus ieškinį, kitiems bendraturčiams iš jo bus priteista kompensacija pinigais (CK 4.80 straipsnis). Jis taip pat negali nežinoti, kad šios kompensacijos dydis gali skirtis nuo jo nurodyto siūlomos priteisti kompensacijos dydžio ar nuo jo nurodytos bendraturčių valdomos turto dalies rinkos kainos. Tai grindžiama tuo, kad bendraturčių pozicijos tiek dėl teisingos kompensacijos dydžio, tiek dėl atitinkamos turto dalies rinkos kainos gali skirtis. Būtent todėl teisingos kompensacijos dydį teismas nustato tik po to, kai išnagrinėjęs bylą iš esmės įvertina visų šalių pozicijas ir jas pagrindžiančius įrodymus. Todėl nėra pagrindo teigti, kad ieškovas turi teisėtą lūkestį, jog teismo nustatytas kompensacijos dydis neviršys jo ieškinyje nurodyto kompensacijos dydžio. Ieškovo teisėtas lūkestis tokio pobūdžio bylose iš esmės apsiriboja tuo, kad teismo sprendimu nustatytas kompensacijos dydis negali būti jam siurprizinis, pvz., didesnis už atsakovo (atsakovų) nurodytą maksimalų kompensacijos dydį. Teismas negali nuspręsti dėl tokio kompensacijos dydžio, dėl kurio šalys neturėjo procesinės galimybės pasisakyti, neteikė įrodymų bylą nagrinėjant teisme. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2017 m. lapkričio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-416-969/2017, 34 punktas).

53. Ieškovas prašė priteisti kompensaciją atsakovei už jos žemės sklypo dalį – 3 278,26 EUR, kurią paskaičiavo pagal Nekilnojamojo turto registre esančią masinio vertinimo vertę. Atsakovė teigia, kad kompensacijos kaina skaičiuotina pagal ieškovo jai pateikto pasiūlymo įsigyti žemės sklypą kainą.

54. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad turto rinkos vertė nustatytina bendrosios dalinės nuosavybės pasibaigimo metu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-535/2012; 2016 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-556-687/2016, 36 punktas). Turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis viešų registrų duomenimis, ekspertų išvadomis bei bet kuriais įrodymais, kuriais remdamasis teismas suformuoja savo įsitikinimą. Viešų registrų duomenys apie vidutinę turto rinkos vertę yra paremti masinio turto vertinimo būdu, t. y. ją apskaičiuojant imama ne konkretaus turto vertė, bet vidutinė panašių objektų vertė, neatsižvelgiant į individualias turto savybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. sausio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-92/2008; 2014 m. birželio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-353/2014; 2019 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-393-916/2019, 51 punktas). Taigi, turto rinkos kaina gali būti nustatoma remiantis ir viešų registrų duomenimis, nors tai ir yra masinio vertinimo kaina.

55. Bylos nagrinėjimo metu ieškovas siūlė atsakovei pasirinkti bet kurį kompetenciją turintį turto vertintoją, kuris nustatytų atsakovės žemės sklypo dalies rinkos vertę, tačiau atsakovė atsisakė. Taigi, atsakovės žemės sklypo turto dalies vertė nebuvo nustatyta dėl atsakovės neveikimo.

56. Iš 2019 m. gruodžio 20 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (failas 8 / p. 36-45) matyti, kad 19/2230 dalys (76 kv. m) to paties žemės sklypo buvo parduotos už 4 560 EUR, t. y. 60 EUR/kv. m.

57. Iš 2021 m. rugsėjo 8 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (failas 8 / p. 26-35) matyti, kad 29/1115 dalys (232 kv. m) to paties žemės sklypo buvo parduotos už 11 600 EUR, t. y. 232 EUR/kv. m.

58. Iš 2021 m. rugsėjo 8 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (failas 8 / p. 74-78) matyti, kad 3/892 dalys (30 kv. m) to paties žemės sklypo buvo parduotos už 130 000 EUR, t. y. 4 333,33 EUR/kv. m.

59. Iš 2021 m. spalio 12 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutarties (failas 8 / p. 46-54) matyti, kad 355/8920 dalys (355 kv. m) to paties žemės sklypo buvo parduotos už 56 800 EUR, t. y. 160 EUR/kv. m.

60. Iš 2025 m. gegužės 26 d. Prašymo (failas 8 / p. 88) matyti, kad ieškovas pasiūlė pirkti atsakovei 35513/ 35680 dalis (8 878,25 kv. m) ginčo žemės sklypo už 1 858 454,73 EUR, t. y. 209,33 EUR/kv. m.

61. Iš Nekilnojamojo turto registro duomenų bazės išrašo matyti, jog 2025 m. vasario 17 d. masinė vertinimą, ginčo žemės vertė buvo nustatyta – 696 000 EUR arba 78 EUR/kv. m. Ieškovas siūlo atsakovei priteisti 3 278,26 EUR kompensaciją už atsakovė 0,42 aro arba 42 kv. m.

62. Pažymėtina, jog aukščiau nurodytos sutartys yra dėl to paties sklypo dalių, todėl yra artimiausios ginčo sklypo vertei nustatyti.

63. Iš byloje esančių sutarčių matyti, jog 1 kv. m kaina svyruoja tarp 60 ir 232 EUR. Atsižvelgiant į tai, jog 2025 m. gegužės 26 d. Prašymu ieškovas siūlė atsakovei įsigyti iš jo žemės sklypo dalį po 209,33 EUR/kv. m galima būtų daryti išvadą, jog naudingo žemės sklypo, kuriame galima vystyti daugybę įvairiausių projektų, vertė yra apie 200 EUR/kv. m. Atsakovės sklypo dalyje neįmanoma nieko vystyti, jis negali būti formuojamas ir registruojamas kaip atskiras sklypas, todėl akivaizdu, jog toks turtas negali būti laikomas lygiaverčiu turtui, kuriame galimi vystyti dideli komerciniai projektai, todėl jo vertė yra žymiai mažesnė. Atsižvelgiant į tai, 2021 m. rugsėjo 8 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi sutarta kaina – 4 333,33 EUR/kv. m laikytina neadekvati, ekstraordinari ir neatitinkančia rinkos kainos, todėl nelaikytina atspindinčia rinkos vertę ir teismas ja nesivadovauja.

64. Atsakovės sklypo plotas yra beveik 42 kv. m, todėl šis sklypo plotas yra artimiausias 2019 m. gruodžio 20 d. Žemės sklypo dalies pirkimo-pardavimo sutartimi parduoto sklypo plotui, kuris didesnis beveik du kartus. Kiti sklypai didesni nuo 5,5 kartų iki beveik 8,5 kartų. Atsižvelgiant į tai, kad 60 EUR/kv. m kaina buvo nustatyta 2019 m. gruodžio 20 d., t. y. daugiau nei prieš 5 metus, todėl laikytina, jog kaina galėjo padidėti dėl infliacijos ir kitų rinkos pokyčių. Ieškovas siūlo vadovautis registro nustatyta rinkos verte – 78 EUR/kv. m. Ši kaina yra daugiau nei 20 procentų didesnė kaina už beveik dvigubai mažesnį sklypą, kurio neįmanoma naudoti pagal paskirtį ir atidalinti, todėl laikytina adekvačia, pagrįsta ir teisinga. Ypač įvertinus tai, jog ieškovas siūlė atsakovui sumokėti bet kokią kainą, kokią paskaičiuos bet kuris atsakovės pasirinktas turto vertintojas, tačiau atsakovė atsisakė nustatyti jos žemės sklypo dalies rinkos vertę.

65. Taigi, ieškovo siūloma kompensacija už ieškovui priteistiną atsakovės žemės sklypo dalį - 3 278,26 EUR laikytina teisinga, protinga ir sąžininga (CK 4.80 straipsnio 2 dalis).

66. Atsižvelgiant į tai, jog pagal kasacinio teismo praktiką, atidalijimas yra prioritetinis ir šiame sprendime nustatyta, jog yra pagrindas atidalinti atsakovei išmokant kompensaciją, nes dėl itin mažo dydžio žemės sklypo (41,75 kv. m) jo naudojimas yra de facto neįmanomas, yra pagrindas ieškinį tenkinti pilnai – atidalinant priteisti ieškovui atsakovės žemės sklypo dalį išmokant atsakovei kompensaciją pinigais.

67. Atidalijus ginčo žemės sklypą, naudojimosi tvarkos nustatymas nebeįmanomas, naudoti tokio mažo dydžio žemės sklypą faktiškai neįmanoma, todėl priešieškinys atmestinas.

68. Nors ieškovas byloje ne kartą teikė patikslintą ieškinį, tačiau ieškinys buvo tikslinamas dėl objektyvių aplinkybių – ieškovas iš kai kurių bendrasavininkų įsigijo žemės sklypo dalis, todėl tapo ginčo objekto savininku ir procesas prieš save tapo neįmanomas, taip pat dėl paveldėjimo teisinių santykių keitėsi dalyvaujantys byloje asmenys, todėl ieškovo procesiniai veiksmai buvo objektyviai būtini ir negali būti vertinami kaip nesąžiningi ar piktnaudžiavimas procesinėmis teisėmis.

69. Kiti šalių nurodyti argumentai bei aplinkybės neturi esminės reikšmės bylos išsprendimui, todėl dėl jų teismas plačiau nepasisako. Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje ne kartą pažymėta, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994-04-19 sprendimas, priimtas byloje van de Hurk v. Netherlands, bylos Nr. 16034/90).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

70. Bylinėjimosi išlaidos paskirstomos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnis).

71. Atsakovė prašė mažinti iš jos priteistinas bylinėjimosi išlaidas.

72.1. Žyminio mokesčio – 75 EUR (failas 1 / p. 8), 205 EUR (failas 6 / 78).

72.2. išlaidas advokato pagalbai apmokėti: 8 906,36 EUR, tame tarpe 119,18 EUR žyminio mokesčio (failas 8 / p. 149-159).

73. Ieškovo atstovė pateikė 2022 m. gruodžio 29 d. sąskaitą Nr. (duomenys neskelbtini) (failas 8 / p. 151), kurioje be išlaidų advokatės pagalbai apmokėti yra įtrauktas ir žyminis mokestis 119,18 EUR. Kadangi žyminis mokestis yra priteisiamas šiame sprendime kitu teisiniu pagrindu, todėl jis atimtinas iš šios sąskaitos ir perkeltinas prie žyminio mokesčio (CPK 79 straipsnio 1 dalis, 88 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 93 straipsnio 1 dalis).

74. Už turtinį reikalavimą ieškovas neturtinį reikalavimą, pateikiamą elektroninėmis priemonėmis ieškovas turėjo sumokėti 75 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 6 punktas, 7 dalis). Už turtinį reikalavimą ieškovas turėjo sumokėti 74 EUR žyminio mokesčio (CPK 80 straipsnio 1 dalies 1 punktas, 7 dalis). Ieškovas yra sumokėjęs 280 EUR žyminio mokesčio, todėl jam grąžintina 131 EUR permokėto žyminio mokesčio (CPK 87 straipsnio 1 dalies 1 punktas. Ieškovui išaiškintina, kad žyminį mokestį gražina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Finansų ministerijos (CPK 87 straipsnio 3 dalis).

75. Ieškovo patirtos ir prašomos priteisti bylinėjimosi išlaidos yra žymiai mažesnės, nei nustato Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ patvirtintos išlaidos advokato ar advokato padėjėjo teikiamai pagalbai apmokėti, todėl nėra pagrindo jas mažinti. Ieškinį patenkinus pilnai, o priešieškinį atmetus, ieškovui iš atsakovės priteistina 8 911,15 EUR bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalies).

76. Nagrinėjamoje byloje susidarė 181,57 EUR išlaidų susijusių su procesinių dokumentų siuntimu. Atsižvelgiant į tai, kad šioje byloje procesinių dokumentų siuntimo išlaidos viršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. Nr. 1R-261/1K-355 „Dėl minimalios valstybei priteistinos bylinėjimosi išlaidų sumos nustatymo“ pakeitimu nustatytą minimalią valstybei priteistiną bylinėjimosi išlaidų sumą (8,00 EUR), procesinių dokumentų siuntimo išlaidos šioje byloje (181,57 EUR) priteistinos iš atsakovės valstybės naudai (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).

77. Šalims išaiškintina, kad pagal CPK 140 straipsnio 4 dalį per 30 dienų nuo šio sprendimo priėmimo dienos šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį dėl ginčo esmės ir pateikti ją teismui tvirtinti po sprendimo pirmosios instancijos teisme priėmimo, bet nepasibaigus jo apskundimo apeliacine tvarka terminui. Tokiu atveju pirmosios instancijos teismas, nutartimi patvirtinęs taikos sutartį, panaikina priimtą sprendimą ir bylą nutraukia. Kol sprendžiamas taikos sutarties tvirtinimo klausimas, apeliacinio skundo padavimo termino eiga sustabdoma. Įsiteisėjus teismo sprendimui, šalys turi teisę sudaryti taikos sutartį vykdymo procese CPK 595 straipsnio tvarka.

Rezoliucinė dalis

nusprendžia:

tenkinti ieškinį.

Atidalinti iš bendrosios dalinės nuosavybės žemės sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas: (duomenys neskelbtini), tokia tvarka:

– priteisti ieškovui UAB „AD LAISVĖS INV“ (j. a. k. 304954503) atsakovei G. J. (f. a. k. (duomenys neskelbtini) nuosavybės teise priklausančias 167/35680 dalis žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini) (registro Nr. (duomenys neskelbtini)), žemės sklypo kadastro numeris ir kadastro vietovės pavadinimas (duomenys neskelbtini), o atsakovei G. J. (f. a. k. (duomenys neskelbtini) priteisti iš ieškovo UAB „AD LAISVĖS INV“ (j. a. k. 304954503) 3 278,26 EUR (trijų tūkstančių dviejų šimtų septyniasdešimt aštuonių euro ir 26 euro centų) kompensaciją už nurodytą žemės sklypo dalį.

Priteisti ieškovui UAB „AD LAISVĖS INV“ (j. a. k. 304954503) iš atsakovės G. J. (f. a. k. (duomenys neskelbtini) – 8 911,15 EUR (aštuonis tūkstančius devynis šimtus vienuolika euro ir 15 euro centų) bylinėjimosi išlaidų.

Atmesti priešieškinį.

Priteisti iš atsakovės G. J. (f. a. k. (duomenys neskelbtini) 181,57 EUR (vieną šimtą aštuoniasdešimt vieną euro ir 57 euro centus) bylinėjimosi išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, valstybės naudai. Ši suma turi būti įmokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos sąskaitą: LT78 7290 0000 0013 0151 AB „Citadele“ banke, LT74 4010 0510 0132 4763 AB LUMINOR banke Lietuvos skyriuje, LT05 7044 0600 0788 7175 AB SEB banke, LT32 7180 0000 0014 1038 AB Šiaulių banke, LT24 7300 0101 1239 4300 „Swedbank“, AB, LT42 7230 0000 0012 0025 UAB Medicinos banke, įmokos kodas 5662. Sumokėjus bylinėjimosi išlaidas valstybės naudai, kvito originalą būtina nedelsiant pateikti teismui.

Grąžinti ieškovo UAB „AD LAISVĖS INV“ (j. a. k. 304954503) per atstovę advokatę Džiolaną Tarvainytę permokėtą žyminį mokestį - 131 EUR (vieną šimtą trisdešimt vieną euro), sumokėtą (duomenys neskelbtini) mokėjimo nurodymu, mokėjimo užduoties kodas (ID) (duomenys neskelbtini). Išaiškinti, kad žyminį mokestį grąžina Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas Vilniaus apygardos teismui, apeliacinį skundą paduodant per Vilniaus miesto apylinkės teismą.