Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Eugenijaus Antanausko, Editos Lapinskienės, Aurelijos Sadauskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Roberto Kasnausko, nukentėjusiojo M. M. atstovo advokato Donato Lengvino apeliacinius skundus dėl Tauragės apylinkės teismo Šilutės rūmų 2024 m. vasario 20 d. nuosprendžio, kuriuo D. J. išteisintas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 281 straipsnio 1 dalį jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Nurodyta kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti, palikti iki nuosprendžio įsiteisėjimo, o jam įsiteisėjus – panaikinti.

Nukentėjusiojo M. M. civilinis ieškinys ir prašymas priteisti iš išteisintojo atstovavimo išlaidas palikti nenagrinėtais.

Nurodyta nuosprendžiui įsiteisėjus, daiktus, turinčius reikšmės tiriant ir nagrinėjant nusikalstamą veiką (kompaktinius diskus su įrašais iš įvykio vietos, prisegtus prie bylos), palikti saugoti byloje, suėjus bylos saugojimo terminui – sunaikinti su byla.

Atmestas išteisintojo D. J. gynėjo prašymas priteisti atstovavimo išlaidas iš valstybės.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. D. J. buvo kaltinamas tuo, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, KET 127 p. reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas ir KET 129 p., kuriame nurodyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, tai yra jis, D. J., 2021 m. lapkričio 12 d., apie 15.09 val., Šilutės m., (duomenys neskelbtini), važiavo apie 72,1 km/h greičiu, viršydamas didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, dėl greičio viršijimo (duomenys neskelbtini) gatvių reguliuojamoje šviesoforu sankryžoje, degant žaliam šviesoforo signalui, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu ir posūkio į kairę manevrą vykdančiu M. M. vairuojamu motociklu „Ducati“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklo vairuotojui M. M. buvo padarytas odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje, dešinės šlaunies šoninio vidinio plačiojo raumens, tarpinio plačiojo raumens daliniai plyšimai, dešinės šlaunies viršutinės-vidurinės priekinės ir vidinės dalies žymus Morel-Lavallée tipo pažeidimas (odos ir riebalinio audinio atidalinimas nuo fascijų ir raumenų), tai sukėlė nukentėjusiajam M. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos teisiniai argumentai

2.1. Prokuroras teigia, kad pirmosios instancijos teismo priimtas išteisinamasis nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas apkaltinamasis nuosprendis. Nurodo, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 20 straipsnio 5 dalis įpareigoja teismą įrodymus vertinti pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaujantis įstatymu, tačiau priimtu nuosprendžiu nusikalstamos veikos padarymo aplinkybės pirmosios instancijos teismo išsamiai neišnagrinėtos, teismas įrodymus vertino atskirai, o ne jų visumą, išskirtinai remdamasis D. J. argumentais, taip pažeidė minėto įstatymo reikalavimus. Šie pažeidimai laikytini esminiais, jie sutrukdė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą, ir priimti teisingą sprendimą.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

6. Apeliaciniai skundai atmestini.

7. Pagal baudžiamojo proceso įstatymą apeliacinės instancijos teismas bylą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (BPK 320 straipsnio 3 dalis), ir baigiamajame akte (nuosprendyje, nutartyje) privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės (BPK 331 straipsnio 1 dalis, 332 straipsnio 3, 5 dalys). Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).‏‏‎

8. Iš apeliacinių skundų turinio matyti, jog jais prašoma panaikinti skundžiamą išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują apkaltinamąjį nuosprendį D. J. Nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesilaikė BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimų, todėl netinkamai vertino bylos įrodymų visumą, padarė bylos faktinėms aplinkybėms prieštaraujančias išvadas dėl išteisintojo kaltės, todėl nepagrįstai išteisino D. J. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Skunduose pažymima, jog ne nukentėjusiojo M. M., o būtent D. J. veiksmai viršijus leistiną greitį buvo pagrindinė 2021 m. lapkričio 12 d. eismo įvykio padarinių kilimo sąlyga. Šiais klausimais apeliacinės instancijos teismas ir pasisako.

9. Pirmosios instancijos teisme D. J. pagal BK 281 straipsnio 1 dalį buvo kaltinamas tuo, kad jis vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė KET 9 p., kuriame nurodyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, KET 127 p. reikalavimus, kuriuose nurodyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio, turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas ir KET 129 p., kuriame nurodyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu, tai yra jis, D. J., 2021 m. lapkričio 12 d., apie 15.09 val., Šilutės m., (duomenys neskelbtini), važiavo apie 72,1 km/h greičiu, viršydamas didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, dėl greičio viršijimo (duomenys neskelbtini) gatvių reguliuojamoje šviesoforu sankryžoje, degant žaliam šviesoforo signalui, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu ir posūkio į kairę manevrą vykdančiu M. M. vairuojamu motociklu „Ducati“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini), dėl to įvyko eismo įvykis, kurio metu motociklo vairuotojui M. M. buvo padarytas odos nubrozdinimas dešinėje šlaunyje, dešinės šlaunies šoninio vidinio plačiojo raumens, tarpinio plačiojo raumens daliniai plyšimai, dešinės šlaunies viršutinės-vidurinės priekinės ir vidinės dalies žymus Morel-Lavallée tipo pažeidimas (odos ir riebalinio audinio atidalinimas nuo fascijų ir raumenų), tai sukėlė nukentėjusiajam M. M. nesunkų sveikatos sutrikdymą.

10. BK 281 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. BK 281 straipsnyje nustatytas nusikaltimas padaromas neatsargia kaltės forma (BK 281 straipsnio 7 dalis).

11. Tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma paeiliui eliminuojant vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Teismų praktikoje dažniausiai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-942/2017, 2K-65-719/2024).

12. <...> priežastinio ryšio nustatymas apima du momentus: būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymą ir priežastinio ryšio pobūdžio nustatymą. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos taisyklė įpareigoja išsiaiškinti, ar eismo dalyvio padarytas kelių transporto eismo saugumo ar transporto priemonių eksploatavimo taisyklių pažeidimas buvo būtina padarinių kilimo sąlyga, o priežastinio ryšio pobūdis parodo, ar priežastinis ryšys yra dėsningas (būtinasis), ar atsitiktinis (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-38/2008). Turi būti įvertinami ne tik transporto priemonę vairuojančio asmens padaryti Kelių eismo taisyklių ar kito teisės akto pažeidimai, bet ir kiti veiksniai, galėję turėti reikšmės padarinių atsiradimui, ir nustatyta, ar minėti pažeidimai buvo eismo įvykio, sukėlusio BK 281 straipsnyje nurodytus padarinius, priežastis. Be to, tokiais atvejais, kai Kelių eismo taisykles pažeidžia keli eismo dalyviai, būtina spręsti priežastinio ryšio klausimą tarp visų eismo įvykyje dalyvavusių eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų ir BK 281 straipsnyje nurodytų padarinių atsiradimo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-187/2005, 2K-19/2007, 2K-134-696/2016, 2K-35-895/2017, 2K-126-693/2017 ir kt.). Eismo dalyvio veika, kuria pažeidžiamos KET, eismo įvykio priežastis yra tada, kai, analogiškoje situacijoje šiam eismo dalyviui laikantis KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-158/2009, 2K-52/2010, 2K-127/2010). Nustačius, kad asmuo, net ir nepažeisdamas kelių eismo taisyklių, nebūtų galėjęs išvengti eismo įvykio, laikoma, kad kelių eismo taisyklių pažeidimas nebuvo susijęs priežastiniu ryšiu su padariniais (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-1-693/2018, 2K-26-648/2019).‏‏‎

13. Nekelia abejonių, kad kiekvienas transporto priemonę vairuojantis asmuo turi būti maksimaliai atsargus, pasirinkti saugų greitį atsižvelgdamas į eismo intensyvumą, krovinio ir transporto priemonės ypatumus, jų būklę, kelio ir meteorologines sąlygas, matomumą, kad kiekvienu metu galėtų suvaldyti transporto priemonę. Kita vertus, vairuotojas turi pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai taip pat nepažeis eismo saugumo reikalavimų ir nekels pavojaus sau ir kitiems (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-195/2007). Todėl, vertinant transporto priemonę vairuojančio asmens veiksmus reaguojant į netikėtai kelyje atsiradusią kliūtį, negalima reikalauti, kad vairuotojas visada šias kliūtis numatytų, pvz., kad į kelią netikėtai įvažiuos dviratininkas arba kad ant važiuojamosios kelio dalies tamsiu paros metu gali gulėti žmogus, eiti pėsčiasis, nesegėdamas šviesą atspindinčio atšvaito, stovėti tinkamai nepaženklinta traktoriaus priekaba be veikiančių žibintų ir atšvaitų ir pan. (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-537/2009, 2K-169/2010, 2K-384/2013, 2K-160/2014, 2K-335-303/2018).‏‏‎

14. KET 9 punkte numatyta, kad eismo dalyviai privalo laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui, taip pat siekdami išvengti nuostolingų padarinių arba juos sumažinti privalo imtis visų būtinų priemonių, išskyrus tuos atvejus, kai dėl to kiltų pavojus jų pačių, kitų žmonių gyvybei ar sveikatai arba tokios priemonės padarytų dar daugiau žalos palyginti su ta, kurios būtų galima išvengti. KET 106 punkte numatyta, kad prieš sukdamas į dešinę, į kairę arba apsisukdamas (išskyrus posūkį į sankryžą, kurioje eismas vyksta ratu) vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Kelio ženklai ir (arba) horizontalusis ženklinimas gali šį reikalavimą pakeisti. KET 127 punkte numatyta, kad vairuotojas privalo važiuoti neviršydamas leistino greičio. Pasirinkdamas važiavimo greitį, vairuotojas turi atsižvelgti į važiavimo sąlygas, ypač vietovės reljefą, kelio ir transporto priemonės būklę ir krovinį, meteorologines sąlygas, taip pat eismo intensyvumą, kad galėtų sustabdyti transporto priemonę iki bet kurios iš anksto numatomos kliūties. Jis turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas. KET 129 punkte numatyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu. KET 157 punkte numatyta, kad sukdamas į kairę (apsisukdamas), vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti, – ir lenkiančioms transporto priemonėms. KET 3.2 punkte yra atskleistas sąvokos „duoti kelią“ apibrėžimas – reikalavimas eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį.

15. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį, apeliacinių skundų ir atsiliepimo į juos argumentus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, teisingai konstatavęs, jog aptariamu atveju D. J. padarytas KET pažeidimas viršijant nustatytą greitį nelaikytinas būtinąja 2021 m. lapkričio 12 d. eismo įvykio sąlyga, pagrįstai jį išteisino dėl jam pareikšto kaltinimo pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Apeliacinės instancijos teismas neturi teisinio pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis dėl išteisintojo kaltės. Prokuroro apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai (neteisingai) vertino byloje esančius įrodymus, vadovavosi ne jų visuma, o išimtinai prioritetą suteikė tam tikriems D. J. teisinantiems įrodymams. Tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas BPK normų vertindamas įrodymus, juos išdėstydamas skundžiamame nuosprendyje, darydamas išvadas bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas, nepažeidė. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog siekdamas išsiaiškinti visiems bylos nagrinėjimo teisme dalyviams aktualius klausimus, susijusius su aptariamu eismo įvykiu, apylinkės teismas teisiamajame posėdyje apklausė ekspertą V. P., suteikė proceso dalyviams galimybę pateikti jam klausimus, šia galimybe jie pasinaudojo, taip pat teismas šioje byloje paskyrė papildomą autotechninę ekspertizę, pasiūlė proceso dalyviams pateikti savo suformuluotus klausimus ekspertams ir pan. Tuo tarpu, įvertinus apeliaciniuose skunduose nurodytus argumentus, matyti, jog juose subjektyviai siūloma vertinti įrodymus atsietai nuo įrodymų visumos.

16. Esminė įrodymų vertinimo taisyklė yra suformuluota BPK 20 straipsnio 5 dalyje. Čia nurodoma, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Šios nuostatos esmė yra ta, kad įrodymai vertinami ne atskirai, nemotyvuotai ir be pagrindo suteikiant vienam ar kitam įrodymui arba įrodymų grupei pirmenybę prieš kitus įrodymus – jie turi būti vertinami atsižvelgiant į byloje esančių faktinių duomenų, kurie patvirtina ar paneigia nors vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai teisingai išspręsti, visetą. Tik taip vertinant bylos įrodymus galima teisingai kvalifikuoti kaltininko nusikalstamą veiką, nustatyti jo kaltę bei išspręsti kitus kiekvienai bylai reikšmingus klausimus. Kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama, kad įrodymų visumos vertinimo reikalavimas (BPK 20 straipsnio 5 dalis) nereiškia, jog faktinėms aplinkybėms nustatyti turi būti išnaudojamos visos įmanomos įrodinėjimo priemonės (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-509/2010, 2K-P-89/2014). Teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas. Kartu pažymėtina ir tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti teismo proceso dalyviai teismui gali tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Be to, įrodinėjimas baudžiamajame procese turi ribas – jis turi vykti tol, kol nustatomos visos svarbios (o ne visos įmanomos) bylai aplinkybės ir nelieka protingos tikimybės, kad naujų duomenų tyrimas galėtų pakeisti daromas išvadas dėl tam tikrų svarbių aplinkybių pripažinimo nustatytomis ar nenustatytomis. Dėl to šiuo atveju proceso dalyviams nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo ar bylos faktinių aplinkybių nustatymo savaime negali būti laikomos prieštaraujančiomis įstatymui ar rodančiomis, kad teismas priėmė sprendimą remdamasis prielaidomis.

17. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 16 punkte aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamame nuosprendyje išdėstyti įrodymai, kuriais pirmosios instancijos teismas grindė išvadas dėl D. J. išteisinimo, visi duomenys, kuriais šis teismas grindė savo išvadas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes ir atlikdamas teisinį išteisintajam inkriminuotos nusikalstamos veikos vertinimą, gauti teisėtais būdais, patikrinti BPK numatyta tvarka. Priešingai nei teigia prokuroras, teismas D. J. išteisinimą motyvavo tinkamai įvertinęs surinktų įrodymų visumą. Kaip jau minėta, įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva ir tik teismas nusprendžia dėl duomenų įrodomosios vertės, jų pakankamumo pripažįstant asmenį kaltu ar jį išteisinant, todėl vien tai, kad teismo išdėstytas įrodymų vertinimas nesutampa su prokuroro pageidaujamu įrodymų vertinimu, nepatvirtina, jog skundžiamas nuosprendis dėl D. J. išteisinimo yra neteisėtas ir nepagrįstas. Prokuroro apeliaciniame skunde ginčijama atskirų bylos duomenų įrodomoji reikšmė, tačiau pirmosios instancijos teismas, kaip to reikalaujama BPK 20 straipsnio 5 dalyje, vertino ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą bei kaip jie vienas kitą atitiko bei papildė. Teisėjų kolegijos nuomone, šitaip vertinant įrodymus abejonių dėl D. J. išteisinimo nėra.

18. Pažymėtina, kad nagrinėjamu atveju 2021 m. lapkričio 12 d. eismo įvykis yra objektyviai ir kokybiškai užfiksuotas į bylą pateiktuose vaizdo įrašuose, nekyla ginčo dėl to, kad minėto eismo įvykio metu nukentėjusiajam M. M. buvo padarytas nesunkus sveikatos sutrikdymas, taip pat į bylą yra pateiktos specialisto E. I. 2022 m. sausio 17 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 33–44), Lietuvos teismo ekspertizės centro 2022 m. gruodžio 9 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 1, b. l. 151–159) ir Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus ekspertų V. P. ir K. G. 2023 m. spalio 30 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini) (t. 3, b. l. 3–8), kuriuose techniniu požiūriu yra išsamiai analizuojamos eismo įvykio aplinkybės. Minėtose specialisto išvadose ir ekspertizės akte yra iš esmės nuosekliai nurodoma, kad techniniu požiūriu tiesioginiame priežastiniame ryšyje su šio eismo įvykio kilimu buvo motociklo vairuotojo M. M. veiksmai – sankryžoje sukdamas į kairę nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai per sankryžą važiavusiam automobiliui, bei automobilio vairuotojo D. J. veiksmai – važiavo apytikriai 72,1 km/h greičiu, viršydamas didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, dėl greičio viršijimo sankryžoje susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu ir posūkio į kairę manevrą vykdančiu motociklu.

19. Minėtos specialisto išvados ir ekspertizės aktas vieni kitiems neprieštarauja, vieni kitus papildo, juose yra konstatuota, kad KET reikalavimus pažeidė tiek automobilio vairuotojas D. J., tiek nukentėjusysis motociklo vairuotojas M. M. – dėl šios aplinkybės ginčas nekyla. Tačiau apeliaciniuose skunduose yra kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog būtent M. M. padarytas KET 157 p. pažeidimas, numatantis vairuotojui pareigą prieš sukant į kairę (apsisukant), duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę, o sankryžoje, kurioje leidžiama lenkti – ir lenkiančioms transporto priemonėms, buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, o jeigu motociklo vairuotojas nebūtų pažeidęs KET ir davęs kelią judėjimo per sankryžą pirmenybę turinčiam D. J. vairuojamam automobiliui, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kaip jau minėta, apeliaciniuose skunduose tvirtinama, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo būtent D. J. veiksmai, nes jis viršydamas didžiausią leistiną gyvenvietėse 50 km/h greitį, dėl greičio viršijimo reguliuojamoje šviesoforu sankryžoje, degant žaliam šviesoforo signalui, susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu ir posūkio į kairę manevrą vykdančiu motociklu, taip pažeidė KET 9, 127 ir 129 punktų reikalavimus, tuo tarpu nukentėjusysis M. M. nesitikėjo, negalėjo numatyti tokios D. J. veiksmų sekos. Apeliantų nuomone reikšmingiausia nagrinėjamu atveju yra eksperto padaryta išvada, kad M. M. pradėjus kairiojo posūkio manevrą, o D. J. važiuojant leistinu 50 km/h greičiu, jis būtų turėjęs techninę galimybę automobilį sustabdyti. Su tokia apeliaciniuose skunduose dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas negali sutikti.

20. Pažymėtina, kad viso baudžiamojo proceso metu išteisintasis D. J. nuosekliai neigė savo kaltę. Teisiamajame posėdyje parodė, kad prieš 2021 m. lapkričio 12 d. eismo įvykį Šilutėje važiavo pagrindine (duomenys neskelbtini) gatve, kliūties iš priekio nebuvo, degė žalios spalvos šviesoforo signalas, puikiai matė, kad prieš jį motociklu važiavo nukentėjusysis M. M., matydamas, jog nėra kliūčių, važiavo toliau. Važiuojant tiesiai, degant žaliam šviesoforo signalui, M. M., nepraleidęs jo, atliko sukimo į kairę manevrą, todėl jį kliudė. Viskas įvyko labai greitai. Po avarijos išlipo iš automobilio ir nuėjo prie nukentėjusiojo, kuris sėdėjo prie gėlių parduotuvės laiptelių. Tiek išteisintajam, tiek nukentėjusiajam nebuvo jokių kliūčių vienas kitą matyti (t. 2, b. l. 169–170). Nukentėjusysis M. M. teisiamajame posėdyje parodė, kad pagal KET jo pareiga buvo praleisti D. J. vairuojamą automobilį. Jis jo nepraleido, nes jis buvo ganėtinai toli. Buvo įsitikinęs, jog spės įsukti, bet nespėjo, automobilis kliudė jo motociklą ir jis pargriuvo, patyrė sužalojimus. Kai atlikinėjo sukimo manevrą, D. J. iki sankryžos buvo likę 100 metrų, nes prieš jį buvo kitas automobilis. D. J. vairuojamą automobilį pamatė likus tik metrui iki jo (t. 2, b. l. 170–172). Teisiamajame posėdyje ekspertas V. P. patvirtino 2022 m. gruodžio 9 d. specialisto išvadą Nr. (duomenys neskelbtini) ir nurodė, kad tiek išteisintasis, tiek nukentėjusysis padarė tai, ko neturėjo daryti, dėl to kilo eismo įvykis. Motociklo vairuotojui davus kelią priešinga kryptimi tiesiai važiuojančiam automobiliui įvykis nebūtų įvykęs, taip pat ir automobiliui važiuojant leistinu greičiu eismo įvykis nebūtų įvykęs (t. 2, b. l. 174). Byloje esančiuose vaizdo įrašuose yra objektyviai užfiksuota, jog 2021 m. lapkričio 12 d. eismo įvykio metu tiek eismo sąlygos, tiek meteorologinės sąlygos, atitinkamai ir matomumas, buvo labai geri, kelio atkarpa, kurioje įvyko eismo įvykis, buvo lygi ir tiesi, eismas nebuvo intensyvus, išteisintasis važiavo tiesiai, akivaizdžiai ketino pravažiuoti sankryžą, todėl nėra pagrindo abejoti, jog abu eismo įvykio dalyviai turėjo galimybę vienas kitą matyti. Pažymėtina ir tai, jog nors nukentėjusysis nurodė, kad išteisintojo automobilį pamatė tik iki jo motociklo likus vienam metrui, tačiau jis prieštaringai nurodė ir tai, jog D. J. vairuojamo automobilio nepraleido, nes jis buvo ganėtinai toli, dar už 100 metrų ar daugiau, matė prieš pat išteisintojo automobilį stovintį kitą automobilį, kuris pasuko į kairę, todėl tikėjosi spėti pasukti į kairę. Dėl šių priežasčių darytina išvada, jog apeliantai nepagrįstai teigia, jog prieš eismo įvykį nukentėjusysis M. M. negalėjo numatyti tokios D. J. veiksmų sekos (važiavimo tiesiai per sankryžą).

21. Nors apeliantai akcentuoja, kad išteisintasis padarė net trijų KET punktų (9, 127 ir 129) pažeidimus, tačiau iš bylos medžiagos matyti, jog nagrinėjamo eismo įvykio kilimui aktualus yra būtent išteisintojo padarytas KET 129 punkto (kuriame numatyta, kad gyvenvietėse visoms transporto priemonėms leidžiama važiuoti ne didesniu kaip 50 km/h greičiu), pažeidimas, nes byloje yra nustatyta, jog leistiną greitį jis viršijo, įvertinus paklaidą, apytikriai 20 km/h. KET 127 punkte yra įtvirtintas bendresnio pobūdžio reikalavimas vairuotojams važiuoti neviršijant nustatyto greičio, o KET 9 punkte – bendrojo pobūdžio reikalavimas eismo dalyviams laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui. Todėl vien minėtų išteisintajam inkriminuotų KET pažeidimų kiekis (skaičius) savaime negali patvirtinti išteisintojo kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką. Šiuo atveju svarbu yra tai, kurį KET pažeidimą eliminavus eismo įvykis apskritai nebūtų įvykęs.

22. Atsižvelgdama į šio procesinio sprendimo 10–14 punktuose aptartą teisinį reglamentavimą ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką tokio pobūdžio bylose teisėjų kolegija neturi pagrindo nepritarti apylinkės teismo išvadai, jog būtent M. M. padarytas KET 157 punkto (kuriame, be kita ko, nurodyta, kad sukdamas į kairę, vairuotojas privalo duoti kelią transporto priemonėms, važiuojančioms lygiareikšmiu keliu priešinga kryptimi tiesiai arba į dešinę) pažeidimas, aptariamu atveju buvo būtinoji eismo įvykio kilimo sąlyga, o jeigu nukentėjusysis nebūtų pažeidęs minėto KET reikalavimo ir davęs kelią judėjimo per sankryžą pirmenybę turinčiam automobiliui, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Kaip jau minėta, dėl aplinkybės, kad nukentėjusysis pažeidė KET 157 punktą, ginčo nėra. KET 3.2 punkte išaiškinta, jog duoti kelią reiškia eismo dalyviui sustoti ar nepradėti važiuoti, nedaryti jokio manevro, kuris priverstų kitus eismo dalyvius keisti judėjimo kryptį arba greitį. Šių reikalavimų nukentėjusysis nesilaikė, atlikdamas manevrą (sukdamas į kairę) nedavė kelio priešinga kryptimi tiesiai važiavusiam automobiliui, tuo tarpu susidariusioje situacijoje M. M. sustojus ir praleidus tiesiai judėjusį išteisintojo D. J. automobilį šis eismo įvykis nebūtų įvykęs. Pažymėtina, jog ir pats nukentėjusysis ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje nurodė, kad posūkio kairėn manevrą pradėjo įsitikinęs, jog matė už daugiau nei 100 metrų stovinčius automobilius (vienas iš jų buvo priekyje išteisintojo automobilio), todėl manė, kad spės įsukti, panašiai tvirtinama ir nukentėjusiojo atstovo skunde. Aptartos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad nukentėjusiojo vairuojamo motociklo įvažiavimas į priešpriešinę eismo juostą ir kliūties sudarymas šia eismo juosta tiesiai važiavusiam D. J. vairuojamam automobiliui buvo eismo įvykio, dėl kurio nukentėjusiajam kilo nesunkus sveikatos sutrikdymas, pagrindinė priežastis.

23. Nagrinėjamu atveju bylos medžiaga nesuteikia pagrindo ir tvirtinti, kad nukentėjusysis negalėjo matyti ir suvokti išteisintojo automobilio greičio. Šiuo atveju svarbu tai, kad Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, jog vairuotojas, atlikdamas manevrą ir sukdamas į priešingą eismo juostą, privalo praleisti bet kokiu greičiu važiuojančias transporto priemones, būti atidus ir sekti situaciją kelyje (žr. pvz., kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-473-2011). Tai patvirtina, kad nors išteisintasis neabejotinai viršijo gyvenvietėje leistiną 50 km/h greitį, tačiau aptariamoje situacijoje nukentėjusysis vis vien privalėjo duoti jam kelią. Be to, nors kaltinime tokia aplinkybė nėra nurodyta, tačiau iš į bylą pateiktų vaizdo įrašų akivaizdžiai matyti, jog nukentėjusysis posūkio kairėn manevrą pradėjo iš antrosios eismo juostos, kuria važiavo, dešiniojo krašto, nors KET 106 punkte, be kita ko, numatyta, kad prieš sukdamas į kairę vairuotojas privalo iš anksto pasitraukti prie pat važiuojamosios dalies, skirtos važiuoti ta kryptimi, atitinkamo krašto. Pažymėtina, jog 2023 m. spalio 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) į klausimą, ar jeigu motociklininkas kairiojo posūkio manevrą būtų pradėjęs pasitraukęs kuo arčiau link eismo juostos kairiojo krašto, tokiomis pačiomis eismo sąlygomis būtų kliudytas automobilio, buvo atsakyta, jog motociklui prie sankryžos artėjant 0,71 m kairiau nei įvykio metu, vykdant manevrą, taip kaip eismo įvykio metu, susidūrimo kontaktas su automobiliu nebūtų įvykęs (t. 3, b. l. 8).

24. Nors nukentėjusiojo atstovas tokioms išvadoms prieštarauja, tačiau apylinkės teismas pagrįstai nurodė, kad D. J. vairuojamas automobilis važiavo per sankryžą degant žaliam šviesoforo signalui, todėl jis turėjo pagrįstą teisę tikėtis, kad kiti eismo dalyviai, kurie taip pat įpareigoti laikytis KET, nepažeis jų ir savo veiksmais nekels pavojaus kitiems eismo dalyviams turintiems pagal KET reikalavimus judėjimo per sankryžą pirmenybę, o pradėti stabdyti D. J. privalėjo tik nukentėjusiojo M. M. motociklui išvažiavus į važiuojamąją kelio dalį priešais jo automobilį – kelyje atsiradus kliūčiai. Toks stabdymo privalomumo pradžios apibūdinimas, be kita ko, atitinka ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, pateiktus kasacinėje nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-17-489/2024. Dėl šios priežasties pirmosios instancijos teismas visiškai pagrįstai rėmėsi 2023 m. spalio 30 d. ekspertizės akte Nr. (duomenys neskelbtini) padaryta išvada, kad susidariusios eismo situacijos etape motociklui priekiniu ratu įvažiuojant į automobilio judėjimo juostą, automobilio vairuotojas neturėjo techninės galimybės sustabdyti vairuojamos transporto priemonės važiuodamas didžiausiu leistinu gyvenvietėse 50 km/h greičiu bei važiuodamas 68,9 km/h bei 72,1 km/h greičiu. Tai reiškia, kad išvengti aptariamo eismo įvykio išteisintasis nebūtų galėjęs net ir tuo atveju, jeigu būtų neviršijęs leistino greičio. Dėl šių priežasčių atmestini apelianto argumentai, jog apylinkės teismas nepagrįstai pasirinko kaip atskaitos tašką momentą, kai motociklo vairuotojas jau atlikinėjo posūkio manevrą (įvažiavo į automobilio judėjimo juostą), o ne motociklo vairuotojo manevro į kairę pradžios momentą.

25. Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose; žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismo precedento esmę sudaro stare decisis principas, grindžiamas teismo sprendimo autoritetu: visas tapačias vėlesnes bylas būtina spręsti taip, kaip išspręsta byla, kurioje suformuluotas teismo precedentas – auctoritas rerum similiter judicatarum. Precedentinis teisės aiškinimo metodas reiškia, kad aiškinantis tikrąją teisės normos prasmę panaudojami teismo sprendimai, kur jau pateiktas tos pačios teisės normos aiškinimas. Precedentu privalu vadovautis tik tokioje byloje, kuri iš esmės panaši į ankstesnę, t. y. į tą, kurioje išaiškinta ta pati teisės norma, taikoma panašioms faktinėms aplinkybėms. Kitaip tariant, panašia pripažintina byla, kurioje teismo sprendimo ratio decidendi (sprendimo pagrindas, motyvacija) sutampa su nagrinėjamos bylos ratio – faktinėmis bylos aplinkybėmis, kurioms taikyta teisės norma nurodant jos išaiškinimo ir taikymo argumentus (lot. ratio – „pagrindas, priežastis, motyvas“) (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-76/2012, 2K-297-303/2019, 2K-168-489/2022).‏‏‎

26. Atsižvelgiant į aptartą Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką, nukentėjusiojo atstovo skunde akcentuojamos kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-182/2012, Nr. 2K-95-222/2017, nėra tinkamas precedentas, taikytinas nagrinėjamoje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjant D. J. kaltės padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą klausimą vadovautis minėtomis apelianto skunde nurodytomis Aukščiausiojo Teismo nutartimis nėra pagrindo, nes šios bylos ir nagrinėjamos bylos ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) yra skirtingi, taip pat akivaizdžiai skiriasi nusikalstamų veikų padarymo faktinės aplinkybės (minėtose kasacinėse nutartyse buvo analizuojamos situacijos, kuriose nustatytas daug didesnis leistino greičio viršijimas nei nagrinėjamoje byloje), minėtų baudžiamųjų bylų pirmosios instancijos teisme išnagrinėjimo rezultatas (asmenys buvo pripažinti kaltais), o kasacinėje nutartyje Nr. 2K-182/2012 skyrėsi dar ir pati nusikalstama veika (minėtoje nutartyje buvo nagrinėjama situacija dėl BK 281 straipsnio 5 dalyje numatytos nusikalstamos veikos). Bylų, kuriose būtų tapačios aplinkybės kaip nagrinėjamoje byloje, apeliantas nenurodė.

27. Teisėjų kolegija negali sutikti su nukentėjusiojo atstovo argumentais, jog skirdamas papildomą autotechninę ekspertizę apylinkės teismas į galutinį ekspertams pateiktų klausimų sąrašą nepagrįstai neįtraukė dalies nukentėjusiojo atstovo teismui pateiktų klausimų, nors į šiuos klausimus būtina atsakyti, kad šioje byloje būtų priimtas teisingas sprendimas, todėl nagrinėjamu atveju tikslinga skirti pakartotinę autotechninę ekspertizę. Pažymėtina, jog teismas, skirdamas ekspertizę, neprivalo ekspertams pateikti visų bylos nagrinėjimo dalyvių pateiktų klausimų ir nėra saistomas jam pateikiamų klausimų sąrašo, turi teisę juos atrinkti, redaguoti. Iš bylos medžiagos matyti, jog skirdamas ekspertizę apylinkės teismas atsižvelgė ir pateikė ekspertams iš esmės visus bylos nagrinėjimo teisme dalyvių klausimus, kurie buvo tiesiogiai susiję su nagrinėjamu eismo įvykiu ir aktualūs nagrinėjamai bylai teisingai išspręsti. Be to, kyla pagrįstų abejonių dėl nukentėjusiojo atstovo nurodomų ekspertams nepateiktų klausimų (pvz.: kaip susidariusioje eismo situacijoje saugaus eismo požiūriu privalėjo elgtis transporto priemonių vairuotojai; ar techniniu požiūriu D. J. veiksmuose vairuojant automobilį, yra tyčinio partrenkimo požymių; už kiek laiko po įvykusio eismo įvykio užsidegė raudonas šviesoforo signalas) tikslingumo, o juo labiau būtinybės į juos atsakyti nagrinėjamoje situacijoje. Kaip jau minėta, šioje byloje jau yra 2022 m. sausio 17 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini), 2022 m. gruodžio 9 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2023 m. spalio 30 d. ekspertizės aktas Nr. (duomenys neskelbtini), kuriuose yra atsakyta į techninius su aptariamu eismo įvykiu susijusius klausimus, juose padarytos išvados iš esmės tarpusavyje sutampa, pirmosios instancijos teisme buvo apklaustas 2022 m. gruodžio 9 d. specialisto išvadą ir 2023 m. spalio 30 d. ekspertizės aktą surašęs ekspertas, kuris patvirtino savo padarytas išvadas, atsakė į proceso dalyvių klausimus. Be to, net ir apeliaciniuose skunduose nėra ginčijamos specialistų išvadose ir ekspertizės akte padarytos išvados.

28. Remdamasi tuo, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog apylinkės teismas tinkamai išanalizavo faktines bylos aplinkybes, ištyrė bei įvertino baudžiamojoje byloje esančius įrodymus ir priėmė pagrįstą ir teisėtą nuosprendį, kurio apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais naikinti ar keisti nėra teisinio pagrindo. Esant tokioms nustatytoms aplinkybėms, prokuroro ir nuteistojo atstovo advokato apeliaciniai skundai yra nepagrįsti, todėl teisėjų kolegija juos atmeta.

29. Kadangi apeliaciniai skundai atmetami, o šiuo procesiniu sprendimu D. J. paliekamas išteisintu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, nėra pagrindo tenkinti apeliacinių skundų prašymų dėl civilinių ieškinių tenkinimo ir spręsti nukentėjusiojo patirtų bylinėjimosi išlaidų pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose atlyginimo klausimą.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos prokuratūros Tauragės apylinkės prokuratūros prokuroro Roberto Kasnausko, nukentėjusiojo M. M. atstovo advokato Donato Lengvino apeliacinius skundus atmesti.