- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2019-04-09
- Bylos Nr.
- e2A-578-430/2019
- Teisminio proceso Nr.
- 2-49-3-00765-2018-7
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Loreta Braždienė, Laima Gerasičkinienė, Virginijus Kairevičius
- Ieškovas
- uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“
- Atsakovas
- H. J.
- Kategorijos
- 3.2.6.6.2Sprendimo už akių turinys
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Loretos Braždienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Laimos Gerasičkinienės ir Virginijaus Kairevičiaus,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ (toliau – UAB „Legal Balance“) apeliacinį skundą dėl Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimo už akių civilinėje byloje pagal ieškovės UAB „Legal Balance“ ieškinį atsakovui H. J. dėl skolos, palūkanų ir bylinėjimosi išlaidų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė UAB ,,Legal Balance“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovo H. J. 434,43 Eur skolos negrąžinto kredito, 110,87 Eur skolos bendro vartojimo kredito kainos, 434,35 Eur mokėjimo palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškinyje nurodė, kad 2014 m. lapkričio 24 d. tarp pradinio kreditoriaus uždarosios akcinės bendrovės „4finance“ (toliau – UAB „4finance“) ir atsakovo H. J. buvo sudaryta vartojimo kredito sutartis Nr. 9792626001, pagal kurią atsakovui buvo suteiktas 434,43 Eur vartojimo kreditas 24 mėn. terminui, o atsakovas įsipareigojo grąžinti UAB „4finance“ suteiktą vartojimo kreditą ir sumokėti 440,48 Eur bendrą vartojimo kredito kainą. Atsakovas tinkamai nevykdė vartojimo kredito sutartyje prisiimtų įsipareigojimų, nemokėjo sutartyje nustatytais terminais mėnesinių įmokų, dėl to pradinis kreditorius vienašališkai nutraukė sutartį. 2017 m. birželio 29 d. tarp pradinio kreditoriaus UAB „4finance“ ir ieškovės UAB „Legal Balance“ buvo sudaryta Paskolų portfelio pardavimo sutartis, kuria pradinis kreditorius perleido reikalavimo teises į pradiniam asmeniui skolingus asmenis, tarp jų ir į atsakovą. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, ieškovė prašė ieškinį tenkinti. Ieškovė prašė teismo priimti sprendimą už akių, jeigu atsakovas nepateiks atsiliepimo į ieškinį.
3. Atsakovas nepateikė atsiliepimo į ieškinį, dėl to teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 142 straipsnio 4 dalimi, esant ieškovės prašymui, priėmė sprendimą už akių.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
4. Vilniaus regiono apylinkės Ukmergės rūmų teismas 2018 m. birželio 5 d. sprendimu už akių ieškinį patenkino iš dalies. Priteisė ieškovei iš atsakovo 434,43 Eur negrąžinto kredito sumos, 110,87 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, 39,10 Eur kompensuojamųjų palūkanų, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos (584,40 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 15 Eur žyminio mokesčio ir 72,18 Eur bylinėjimosi išlaidų.
5. Teismas nustatė, kad pradinį kreditorių UAB „4finance“ ir atsakovą siejo paskoliniai santykiai – 2014 m. lapkričio 24 d. vartojimo kredito sutartis Nr. 9792626001, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 434,43 Eur kreditas 24 mėnesių terminui su 78,82 proc. dydžio metine palūkanų norma. Atsakovas buvo įsipareigojęs grąžinti paskolą pradiniam kreditoriui ir sumokėti 440,48 Eur kredito kainą iki 2017 m. sausio 24 d. Nuo 2015 m. vasario 24 d. atsakovas prisiimtų įsipareigojimų nevykdė ir su pradiniu kreditoriumi neatsiskaitė. 2017 m. birželio 29 d. pradinis kreditorius UAB „4finance“ perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovo įsiskolinimą. Dėl šių priežasčių teismas padarė išvadą, kad ieškovė pagrįstai reikalauja priteisti iš atsakovo 434,43 Eur negrąžintą kreditą ir 110,87 Eur bendrą vartojimo kredito kainą.
6. Teismas, spręsdamas dėl ieškovės reikalaujamų 434,35 Eur mokėjimo palūkanų, paskaičiuotų taikant 78,82 proc. metinę palūkanų normą už 1104 dienų laikotarpį, padarė išvadą, kad šios sutartinės palūkanos yra nepagrįstai didelės, pažeidžia Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalyje nustatytą minimalų vartotojų teisių apsaugos standartą, dėl to mažintinos iki 0,05 procento dydžio. Pažymėjo, kad tarp šalių sudarytos sutarties bendrųjų sąlygų 4.1 punkte nustatyta, kad už naudojimąsi kreditu kredito gavėjas privalo mokėti fiksuotas palūkanas, kurių procentinė išraiška pateikiama sutarties specialiosiose sąlygose; 7.1 punkte nustatyta, kad kredito gavėjui praleidus kredito ir/ar palūkanų mokėjimo terminą, 4.1 punkte nurodytos palūkanos yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos už visą pradelsimo laiką. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1. punkte numatytos palūkanos, pagal šalių susitarimą mokamos tik esant sutarties pažeidimui, atlieka ne mokesčio už pinigų skolinimą funkciją, o kompensuojamąją funkciją už prievolės įvykdymo termino praleidimą, todėl savo esme yra sutartinės netesybos. Dėl šių priežasčių pirmosios instancijos teismas priteisė iš atsakovo ieškovės naudai 39,10 Eur mokėjimo palūkanų už 180 dienų laikotarpį. Kitoje dalyje ieškovės reikalavimai dėl šių palūkanų priteisimo atmesti.
III. Apeliacinio skundo argumentai
7. Ieškovė pateikė apeliacinį skundą, prašydama: 1) pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą už akių dalyje dėl mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo ir priteisti apeliantei iš atsakovo 434,35 Eur mokėjimo palūkanų; 2) pakeisti Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą už akių dalyje dėl bylinėjimosi išlaidų ir priteisti apeliantei iš atsakovo 143 Eur bylinėjimosi išlaidų. Kitą Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą už akių dalį prašo palikti nepakeistą.
8. Apeliantė nurodė, kad teismas tinkamai neidentifikavo apeliantės prašomų priteisti sumų rūšies, kilmės ir paskirties. Pažymi, kad apeliantė neprašė priteisti nei nuostolių, nei netesybų, nei kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų, o prašė priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų po sutarties nutraukimo.
9. Atkreipė dėmesį, kad teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo 11 straipsnio 8 dalimi, netinkamai vertino mokėjimo ir kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų santykį, neatsižvelgė į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. sausio 8 d. netesybas ir palūkanas reglamentuojančių teisės normų taikymo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje apžvalgoje Nr. AC-37-1 aptartą mokėjimo, kompensuojamąją funkciją atliekančių palūkanų bei netesybų skaičiavimo tvarką. Teigia, kad atsakovas sutartimi įsipareigojo ne tik apeliantei grąžinti suteiktą 434,43 Eur vartojimo kreditą, sumokėti 110,87 Eur bendrą vartojimo kredito kainą, bet ir sutarties 4.1., 4.4., 6.5 ir 7.1. punktais, sutarties neįvykdymo atveju, įsipareigojo toliau mokėti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas, kurios skaičiuojamos pagal sutarties specialiosiose sąlygose nurodytą bendrą vartojimo kredito kainą, ir sudaro 114,60 proc. Nagrinėjamu atveju apeliantė geranoriškai sumažino šių palūkanų normą ir paskaičiavo jas tik už 463 kalendorines dienas, nors atsakovas pagal 2014 m. lapkričio 24 d. sutartį vėluoja atsiskaityti 3 metus. Pažymi, kad ieškinyje ieškovė dėl rašymo apsirikimo yra nurodžiusi, kad mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos paskaičiuotos už 1 104 dienas, nors šios palūkanos realiai paskaičiuotos už 463 dienas. Dėl šių priežasčių šias mokėjimo palūkanas mažinti nebuvo teisinio pagrindo.
10. Akcentavo, kad sutarties sudarymo metu galiojusiame Lietuvos Respublikos vartojimo kredito įstatymo (toliau – VKĮ) 21 straipsnio 2 dalyje buvo nurodoma, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Ginčo sutartyje buvo įtvirtinta 114,60 proc. bendra vartojimo kredito kainos metinė norma, kuri atitinka tuomet galiojusio įstatymo redakcijos reikalavimus, dėl to nei ji, nei sutartyje įtvirtinta 78,82 proc. metinė palūkanų norma, kuri sudaro tik dalį bendros vartojimo kredito kainos metinės normos, teismo negalėjo būti mažintina.
11. Apeliantė taip pat remiasi apeliacinės instancijos teismų praktika, kurioje nurodyta, kad tokioms palūkanoms mažinti pirmiausia yra reikalingas šalies, kuriai kyla pareiga mokėti palūkanas, reikalavimas, kuris gali būti išreikštas tiek ieškinio (priešieškinio) forma, tiek atsikirtimo į reikalavimą priteisti pelno palūkanas. Teismui, kitaip nei kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktų protingumo kriterijui. Nagrinėjamu atveju atsakovas nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, dėl to teismas savo iniciatyva negalėjo kištis į sutartinius santykius ir mažinti mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas (Kauno apygardos teismo 2017 m. gruodžio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2317-260/2017; 2017 m. gruodžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2040-390/2017).
12. Pažymėjo, kad apeliacinės instancijos teismui tenkinus ieškinio reikalavimus visa apimtimi, teismo sprendimo dalis dėl bylinėjimosi išlaidų taip pat turėtų būti pakeista, nurodant, jog apeliantei priteistinos visos patirtos bylinėjimosi išlaidos.
Motyvuojamoji dalis
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
13. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1, 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribos yra apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar yra CPK 329 straipsnyje nustatyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai, ar jų nėra. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų ir pagrindo peržengti apeliacinio skundo ribas nagrinėjamoje byloje nenustatyta, todėl pasisakoma dėl apeliacinio skundo faktinių ir teisinių pagrindų.
14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus šio kodekso 322 straipsnio nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimą dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes ir argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Tinkamas skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso tvarka.
15. Nagrinėjamu atveju apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo už akių, kuriuo ieškinys dėl skolos priteisimo patenkintas iš dalies (nepriteisiant visų ieškovės prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų), teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas.
16. Iš bylos duomenų nustatyta, kad pradinis kreditorius UAB „4finance“ ir atsakovas H. J. 2014 m. lapkričio 24 d. sudarė Vartojimo kredito sutartį Nr. 9792626001, kurios pagrindu atsakovui buvo suteiktas 1 500 Lt (434,43 Eur) vartojimo kreditas dvidešimt keturių mėnesių terminui su 78,82 proc. dydžio metine palūkanų norma (bendra kredito kainos metinė norma 114,60 proc.) (e. b. l. 23–31), o atsakovas įsipareigojo grąžinti suteiktą paskolą ir sumokėti palūkanas, laikydamasis nustatyto kredito grąžinimo grafiko. Byloje ginčo dėl to, kad pradinis kreditorius savo įsipareigojimus įvykdė – visą kredito sumą pervedė į atsakovo nurodytą sąskaitą, nėra. Atsakovas sutarties sąlygų nesilaikė ir suteikto vartojimo kredito iki sutartyje nustatyto termino pabaigos negrąžino, bendros vartojimo kredito kainos nesumokėjo. Pradinis kreditorius 2017 m. birželio 29 d. reikalavimo teisę perleido ieškovei UAB „Legal Balance“ (e. b. l. 5–21). Byloje nėra duomenų, kad atsakovas būtų grąžinęs ieškovei negrąžintą kreditą ir įvykdęs kitas savo pinigines prievoles ieškovei.
17. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 dalį, paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnį paskolos gavėjo pareiga yra grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.872 straipsnio 1 dalį palūkanų už naudojimąsi paskolos suma dydį ir mokėjimo tvarką nustato šalys susitarimu. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos mokamos kas mėnesį, iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo jurisprudencijoje pažymima, kad Lietuvos civilinėje teisėje išskiriamos dvejopo pobūdžio palūkanos: palūkanos, atliekančios mokėjimo (t. y. užmokesčio už pinigų skolinimąsi) funkciją (CK 6.37 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis) ir palūkanos, atliekančios kompensuojamąją (minimalių nuostolių negautų pajamų pavidalu atlyginimo) funkciją (CK 6.210, 6.261 straipsniai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007; 2007 m. rugsėjo 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-342/2007; kt.).
18. Kasacinio teismo praktikoje pelno palūkanos aiškinamos kaip atlyginimas, kurį skolininkas moka kreditoriui už naudojimąsi svetimais pinigais, nesvarbu, kokie to naudojimosi rezultatai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-272/2014; 2007 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2007). Taigi, kreditoriaus reikalavimas sumokėti palūkanas už pinigų skolinimą sutarties nustatytu terminu traktuotinas ne kaip reikalavimas atlyginti dėl kreditoriaus pinigų naudojimo patirtus nuostolius, bet kaip reikalavimas prievolę įvykdyti natūra, t. y. sumokėti įstatyme ar šalių sutartyje nustatytą mokestį už naudojimąsi paskolos suma – palūkanas (CK 6.213 straipsnio 1 dalis, 6.872 straipsnis). Tokios palūkanos mokamos iki piniginių prievolių įvykdymo, jeigu šalys nėra susitarusios kitaip. Mokėjimo (pelno) palūkanos gali būti nustatytos tiek CK normose (pvz., CK 6.872, 6.896 straipsniai ir kt.), tiek ir specialiuose įstatymuose (pvz., Vartojimo kredito įstatyme).
19. Jeigu šalys nėra susitarusios kitaip, palūkanos už naudojimąsi paskolos pinigais mokamos iki paskolos suma bus grąžinta (CK 6.872 straipsnio 2 dalis). CK 6.874 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad, jeigu paskolos gavėjas laiku negrąžina paskolos sumos, jis privalo mokėti paskolos davėjui CK 6.210 straipsnyje nustatytas palūkanas nuo tos dienos, kada paskolos suma turėjo būti grąžinta, iki jos grąžinimo dienos, neatsižvelgiant į palūkanų, nustatytų CK 6.37 straipsnyje, mokėjimą, jeigu paskolos sutartis nenustato ko kita. Šios nuostatos reiškia, kad, pažeidus paskolos sutarties sąlygas, kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo (pelno) palūkanų už naudojimąsi paskolos pinigais kreditorius gali prašyti vadovaudamasis CK 6.37 straipsnio 1 dalies ir CK 6.213 straipsnio 1 dalies nuostatomis. Dėl skirtingos šių palūkanų paskirties kreditorius šių palūkanų gali reikalauti kartu, t. y. pelno ir kompensuojamosios palūkanos vienu metu gali būti skaičiuojamos sudarius bet kurį finansavimo sandorį. Tokiu atveju kreditorius įgyja teisę reikalauti kompensuojamųjų palūkanų už prievolės įvykdymo termino praleidimą, o mokėjimo palūkanų – už naudojimąsi paskolintais pinigais.
20. Nagrinėjamu atveju pradinė kreditorė UAB „4finance“ ir atsakovas susitarė, kad už naudojimąsi vartojimo kredito suma atsakovas privalo mokėti fiksuotas palūkanas išreikštas bendra vartojimo kredito kainos metine norma 114,60 procentų. Mokėjimo funkciją atliekančios palūkanos skaičiuojamos nuo vartojimo kredito išmokėjimo atsakovui dienos (imtinai) iki visas vartojimo kreditas yra faktiškai sugrąžinamas. Sutarties bendrųjų sąlygų 7.1 p. nustatyta, kad atsakovui praleidus kredito ir (ar) palūkanų mokėjimo terminą, palūkanos išreikštos bendra kredito kainos metine norma yra skaičiuojamos toliau nuo visos pradelstos sumokėti sumos dėl viso pradelsimo laiko pagal CK 6.874 str. 1 d., VKĮ bei šioje sutartyje nustatytas taisykles. Taigi, nagrinėjamos bylos atveju šalys buvo susitarusios dėl pelno (mokėjimo) palūkanų kaip mokesčio už pinigų skolinimą. Pažymėtina, jog tokios apeliacinės instancijos teismo išvados atitinka kitų apeliacinių teismų formuojamai praktikai iš esmės analogiškose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. vasario 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-289-653/2019, Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-498-580/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-63-569/2019, Šiaulių apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-42-569/2019, Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. sausio 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-42-459/2019 ir kt.).
21. Sutiktina su apeliacinio skundo argumentais, jog teismui, kitaip negu kompensuojamųjų palūkanų atžvilgiu, nesuteikta teisė kontroliuoti pelno palūkanų dydį ir savo iniciatyva vertinti šių palūkanų atitiktį protingumo kriterijui. Atsakovas teisme nepareiškė reikalavimo mažinti palūkanas, neginčijo sutarties sąlygų, nereikalavo sutarties sąlygų pakeitimo, neįvykdė procesinės pareigos pateikti atsiliepimą į ieškinį, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo savo iniciatyva modifikuoti sutartį ir mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas mažinti. Tokios praktikos apeliacinės instancijos teismai laikosi ir kitose bylose (Vilniaus apygardos teismo 2019 m. kovo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-498-580/2019).
22. Šalys, įgyvendindamos sutarties laisvės principą, palūkanų dydį ir mokėjimo tvarką nustatė savo susitarimu (CK 6.872 straipsnio 1 dalis), kadangi dėl vartojimo kredito sąlygų atsakovas išreiškė sutikimą. Vartotojų teisių gynimas nagrinėjamu atveju gali būti užtikrinamas tik tuo, kad teismas patikrina vartojimo sutarčių sąlygų sąžiningumą CK 6.228-4 straipsnio pagrindu ir nustatęs, kad sutartimi nustatyta neproporcingai didelė vartotojo civilinė atsakomybė už sutarties netinkamą vykdymą ar kitu pagrindu, pripažįsta sąlygą negaliojančia. Vien tai, kad viena šalis yra vartotojas, nereiškia, jog visais atvejais teismas turi vienos šalies naudai vertinti susitarimo sąlygas.
23. Nuo 2012 m. sausio 1 d. iki 2016 m. sausio 31 d. galiojusi VKĮ 21 straipsnio redakcija nustatė, kad bendra vartojimo kredito kaina turi būti protinga, pagrįsta, atitikti sąžiningos verslo praktikos reikalavimus ir nepažeisti vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyros. Preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka šio straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 proc.
24. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju Sutartimi nustatytas vartojimo kredito kainos metinės normos dydis neviršija VKĮ 21 straipsnio reikalavimų, nustatančių, jog preziumuojama, kad bendra vartojimo kredito kaina neatitinka protingumo, pagrįstumo, atitikimo sąžiningos verslo praktikos reikalavimų ir pažeidžia vartojimo kredito gavėjo ir vartojimo kredito davėjo interesų pusiausvyrą, jeigu vartojimo kredito sutartyje nustatyta bendros vartojimo kredito kainos metinė norma sutarties sudarymo momentu yra didesnė kaip 200 procentų. Nagrinėjamu atveju sutartyje įtvirtinta 114,60 proc. metinė palūkanų norma atitinka tuo metu galiojusios redakcijos VKĮ 21 straipsnio 1 dalyje nurodytus kriterijus. Pradinis kreditorius, sudarydamas sutartį su atsakovu, nepažeidė VKĮ 21 straipsnio nustatytų reikalavimų.
25. Pažymėtina, kad spręsdamas dėl palūkanų dydžio teisėtumo, teismas turi atkreipti dėmesį į tai, kad sutarties šalys privalo vykdyti vartojimo kredito sutartimi prisiimtus įsipareigojimus; kredito gavėjas, pasirašydamas kredito sutartį, susitarė dėl palūkanų dydžio, su tokiu palūkanų dydžiu susipažino ir savo parašu patvirtino sutikimą; smulkusis vartojimo kreditas paprastai imamas trumpam laikotarpiui, todėl palūkanos už tokio tipo kreditus būna didesnės. Taigi būtina įvertinti tiek kredito davėjo pareigą skolinti atsakingai, tiek ir kredito gavėjo pareigą skolintis atsakingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-485-916/2015; 2016 m. vasario 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-29-248/2016)
26. Nagrinėjamu atveju ieškovė mokėjimo funkciją atliekančias palūkanas apskaičiavo, taikydama 78,82 proc. metinę palūkanų normą, kuri yra mažesnė nei sutartyje numatyta bendra vartojimo kredito kainos metinė norma – 114,60 proc. Taigi, ieškovė ne tik sumažino mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą, bet ir geranoriškai šias palūkanas apskaičiavo už 463 kalendorines dienas (atsižvelgiant į skaičiavimus, sutiktina su apeliante, kad ieškinyje buvo klaidinga nurodyta, jog šios palūkanos paskaičiuotos už 1 104 dienas, nes tuomet jos sudarytų ne 434,35 Eur sumą, o daug didesnę sumą (1 035, 70 Eur)), nors atsakovas pagal sudarytą sutartį vėluoja atsiskaityti daugiau nei 3 metus. Nurodytų aplinkybių kontekste, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomos priteisti mokėjimo palūkanos, kaip atlygis už kredito davėjo suteiktus naudotis pinigus, atitinka sąžiningos verslo praktikos reikalavimus bei teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principus.
27. Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šalių sutartimi sulygtą mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų normą bei nepagrįstai sumažino prašomų priteisti mokėjimo funkciją atliekančių palūkanų sumą iki 39,10 Eur. Dėl to teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas ir kvalifikavo sutartyje numatytas palūkanas bei nepagrįstai sprendė, kad jų dydis yra per didelis, todėl skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas už akių keistinas, ieškinį patenkinant visiškai (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
28. Kiti apelianto skundo argumentai nėra teisiškai reikšmingi, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų plačiau nepasisako. Pažymėtina, jog teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-38/2008; 2010 m. kovo 16 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010; 2015 m. liepos 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-459-611/2015).
29. Jeigu apeliacinės instancijos teismas ar kasacinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą (CPK 93 straipsnio 5 dalis). Apeliacinį skundą tenkinus, perskaičiuotinos priteistos bylinėjimosi išlaidos. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad pirmosios instancijos teisme ieškovė iš viso patyrė 143 Eur bylinėjimosi išlaidų: 22 Eur žyminis mokestis ir 121 Eur išlaidų už procesinių dokumentų parengimą. Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą už akių ir ieškinį patenkinus visiškai, atitinkamai pakeičiamas bylinėjimosi išlaidų paskirstymas pirmosios instancijos teisme, priteisiant ieškovei visas jos pirmosios instancijos teisme patirtas bylinėjimosi išlaidas, t. y. 143 Eur bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1, 5 d.).
30. Ieškovė, pateikdama apeliacinį skundą sumokėjo 15 Eur žyminį mokestį už apeliacinį skundą. Apeliacinį skundą patenkinus, ieškovei iš atsakovo priteisiamas 15 Eur žyminis mokestis, sumokėtas už apeliacinį skundą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
apeliantės ieškovės UAB „Legal Balance“ apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus regiono apylinkės teismo Ukmergės rūmų 2018 m. birželio 5 d. sprendimą už akių pakeisti ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„Ieškovės UAB ,,Legal Balance“ ieškinį atsakovui H. J. tenkinti visiškai.
Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, buveinės adresas Žalgirio g. 90, Vilniaus m., 434,43 Eur (keturių šimtų trisdešimt keturių eurų 43 centų) negrąžinto kredito sumą, 110,87 Eur (vieno šimto dešimties eurų 87 centų) bendrą vartojimo kredito kainą, 434,35 Eur (keturis šimtus trisdešimt keturis eurus ir 35 ct) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (979,65 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2018 m. balandžio 30 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, 22 Eur (dvidešimt du eurus) žyminio mokesčio ir 121 Eur (vieną šimtą dvidešimt vieną eurą) bylinėjimosi išlaidų iš atsakovo H. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini)“.
Priteisti ieškovei UAB „Legal Balance“, juridinio asmens kodas 302528679, buveinės adresas Žalgirio g. 90, Vilniaus m., iš atsakovo H. J., asmens kodas (duomenys neskelbtini) gyvenančio (duomenys neskelbtini), 15 Eur (penkiolikos eurų) žyminį mokestį už apeliacinį skundą.