Kauno apygardos teismo nutartis, e2A-1691-254/2018

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2018-11-16
Bylos Nr.: e2A-1691-254/2018
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-17065-2017-9
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjai: Marius Bartninkas, Dalė Burdulienė, Mindaugas Šimonis
Atsakovas: V. S., A. J.
Ieškovas: Seesam Insurance AS, atstovaujamos Seesam Insurance AS Lietuvos filialo

Civilinė byla Nr. e2A-1691-254/2018Teisminio proceso Nr. 2-69-3-17065-2017-9Procesinio sprendimo kategorijos: (S) 2.6.4; 2.6.10.2; 2.6.10.2.4.1; 2.6.10.5.2; 3.1.7.6; 3.3.1.14.

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2018 m. lapkričio 16 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkės ir pranešėjos) ir Mindaugo Šimonio,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo V. S. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-1729-429/2018 pagal ieškovės Seesam Insurance AS, atstovaujamos Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, ieškinį atsakovams V. S. ir A. J. dėl žalos atlyginimo regreso tvarka.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė Seesam Insurance AS, atstovaujama Seesam Insurance AS Lietuvos filialo, ieškiniu prašė teismo: priteisti solidariai iš atsakovų 8 237,19 Eur turtinės žalos atlyginimą; priteisti iš atsakovo A. J. 8 237,20 Eur negrąžintų draudimo išmokų; priteisti iš atsakovų 5 procentų metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidas.

2. Nurodė, kad ieškovė 2016-07-07 su atsakovu V. S. sudarė draudimo sutartį Nr.: 300 0698231, kuria ieškovė apdraudė automobilio T. A. V., v/n (duomenys neskelbtini), valdytojų civilinę atsakomybę. 2016-08-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu A. J., vairuodamas automobilį T. A. v/n (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), buvo apsvaigęs nuo alkoholio (1.70 promilės etilo alkoholio kraujyje), nepasirinko saugaus važiavimo greičio, neatsižvelgė į važiavimo ir meteorologines sąlygas, nesuvaldė vairuojamos transporto priemonės, išvažiavo į priešingos krypties eismo juostą ir susidūrė su priešinga kryptimi važiavusiu automobiliu VOLVO XC70, v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S.. Eismo įvykio metu automobilio keleivei Ž. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata, už ką A. J. buvo nuteistas, priimant apkaltinamąjį nuosprendį. Seesam Insurance AS Lietuvos filialas dėl šio įvykio išmokėjo draudimo išmokas: už transporto priemonės VOLVO XC70, v/n (duomenys neskelbtini) sunaikinimą – 5 665 Eur, VOLVO XC70, v/n (duomenys neskelbtini) vairuotojui D. S. 600 Eur neturtinei žalai atlyginti, VOLVO XC70, v/n (duomenys neskelbtini) keleivei Ž. S. 4 314,19 Eur turtinei ir neturtinei žalai atlyginti, už Ž. S. gydymą Kauno teritorinei ligonių kasai – 2 734,06 Eur bei VSDFV 3 160,84 išmoką, kuria kompensuota Ž. S. mokėta ligos pašalpa nedarbingumo dėl eismo įvykio laikotarpiu, viso 16 474,39 Eur. Iš atsakovo A. J. ieškovė reikalauja visos žalos atlyginimo, kaip iš asmens, atsakingo už žalos padarymą. Iš atsakovo V. S. ieškovė reikalauja grąžinti 50 procentų išmokėtų draudimo išmokų, nes jis pažeidė draudimo sutartį, nepranešęs ieškovei apie padidėjusią draudimo riziką.

Atsiliepimas

3. A. V. S. atsiliepimu nesutiko su ieškinio reikalavimais, kuriais reikalauta iš jo žalos atlyginimo. Nurodė, kad atsakovas nežinojo, jog A. J. neturi vairuotojo teisių, vairavimo stažo, kadangi jis visada važinėjo savo M. markės automobiliu. A. V. S. atsakovui A. J. davė savo automobilio raktelius, tikslu jį perstatyti į kitą stovėjimo vietą, nes jo automobilis trukdė kitiems automobiliams pravažiuoti. Atsakovas matė kaip A. J. be jo žinios išvažiavo iš kiemo, tačiau policijai apie tai nepranešė. Kartu nurodė, kad yra tik 30 proc. darbingas. Jeigu teismas nuspręstų ieškinį tenkinti, prašė sprendimo vykdymą išdėstyti kuo ilgesniam terminui, nes jo finansinė padėtis yra labai sunki, jo gaunama pensija nedidelė, o sumokėjus mokesčius, jam pragyvenimui lieka šiek tiek daugiau nei 50 Eur.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

4. Kauno apylinkės teismo Kauno rūmai 2018 m. gegužės 24 d. sprendimu, kurio rašymo apsirikimus teismas ištaisė 2018 m. birželio 27 d. nutartimi, ieškinį tenkino – priteisė ieškovei solidariai iš atsakovų A. J. ir V. S. 8 237,19 Eur žalai atlyginti regreso tvarka už išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Taip pat priteisė ieškovei iš atsakovo A. J. 8 237,20 Eur žalai atlyginti regreso tvarka už išmokėtą draudimo išmoką, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme 2017 m. rugpjūčio 25 d. iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, iš abiejų atsakovų ieškovei po 185,50 Eur žyminio mokesčio, o valstybei po 6,26 Eur teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu; netenkino atsakovo V. S. prašymo dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

5. Bylos duomenimis teismas nustatė, kad ieškovė su atsakovu V. S. sudarė draudimo sutartį Nr. 3000698231, kuria apdraudė automobilio T. A. V. V/N (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. 2016-06-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu A. J., vairuodamas automobilį Toyota A. V. v/n (duomenys neskelbtini) (duomenys neskelbtini), pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 127 straipsnių punktų reikalavimus, vairavo autotransporto priemonę apsvaigęs nuo alkoholio, jos nesuvaldė ir susidūrė su priešingos krypties eismo juosta važiuojančiu automobiliu Volvo XC70 v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S.. Eismo įvykio metu automobilio keleivei Ž. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Dėl minėto eismo įvykio Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. (duomenys neskelbtini)A. J. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 2 dalį. Bendra ieškovės išmokėtų draudimo išmokų suma – 16 474,39 Eur.

6. Įvertinęs bylos duomenis, teismas pažymėjo, kad atsakovas V. S. turėjo žinoti, jog atsakovas A. J. neturi teisės valdyti transporto priemonės, o jeigu ir nežinojo, tai prieš perduodant transporto priemonę, tuo turėjo įsitikinti – paprašyti parodyti vairuotojo pažymėjimą, tačiau matydamas atsakovą A. J. neblaivų, atsakovas V. S. elgėsi aplaidžiai ir perdavė jam savo transporto priemonės raktelius.

7. Nustatęs minėtas aplinkybes teismas sprendė, kad ieškovė įgijo teisę reikalauti, kad atsakingi už padarytą žalą asmenys grąžintų sumokėtą draudimo išmoką. Ieškovės išmokėtų draudimo išmokų suma sudaro 16 474,39 Eur, šios sumos atsakovai neginčijo. Todėl ieškovės ieškinį teismas tenkino visiškai – iš atsakovų A. J. ir V. S. solidariai priteisė 8 237,19 Eur negrąžintų draudimo išmokų, o iš atsakovo A. J. papildomai priteisė 8 237,20 Eur draudimo išmokų (CK 6.51 straipsnio 1 dalis, 6.251 straipsnio 1 dalis, 6.270 straipsnio 1, 2 dalys, 6.280 straipsnio 1 dalis, Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio1 dalies 1 punktas, 3 punktas, 2 dalis, Draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.6 ir 1.5.7 punktai, CPK 177 straipsnis, 178 straipsnis, 185 straipsnis). Teismas tenkino ir ieškinio reikalavimą dėl 5 proc. palūkanų priteisimo už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo įvykdymo.

8. Ieškinį patenkinus, iš atsakovų lygiomis dalimis teismas priteisė ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas – 371 Eur žyminio mokesčio, t. y. iš kiekvieno atsakovo po 185,50 Eur, ir po 6,26 Eur išlaidų valstybei, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.

9. Teismas, spręsdamas atsakovo V. S. prašymą dėl teismo sprendimo vykdymo išdėstymo, įvertinęs bylos duomenis, nustatė, kad atsakovas turi rimtų sveikatos problemų, yra tik 30 proc. darbingas, jo gaunamos pajamos yra nedidelės, o atskaičius visus privalomus mokėjimus, jam lieka pragyvenimui tik šiek tiek daugiau nei 50 Eur. Tačiau teismas kartu nustatė, kad atsakovas asmeninės nuosavybės teise turi nekilnojamąjį turtą – butą (duomenys neskelbtini), bei 2016 m. spalio 13 d. (jau po eismo įvykio) įsigytą automobilį MAZDA PREMACY, v. n. (duomenys neskelbtini) Teismas pažymėjo, kad atsakovas teismui nepateikė įrodymų apie turimas lėšas banko sąskaitose, todėl teismas darė išvadą, kad tikroji atsakovo turtinė padėtis nėra žinoma. Be to, teismas pastebėjo, kad atsakovas nepateikė jokių įrodymų, jog išdėsčius priteistą sumą jo prašomam laikotarpiui, jis bus finansiškai pajėgus vykdyti įsipareigojimus. Atsakovas nepateikė ir duomenų, kad jo finansinė padėtis artimiausiu metu pasikeistų.

10. Nustatęs minėtas aplinkybes, teismas sprendė, kad išdėstyti teismo sprendimą šioje proceso stadijoje nėra tikslinga, nes net ir išdėsčius jį protingam terminui, atsakovas nebūtų finansiškai pajėgus jį įvykdyti, o išdėsčius teismo sprendimą akivaizdžiai neproporcingai būtų pažeisti kitos šalies interesai, paneigtas pats teismo sprendimas. Teismas pastebėjo, kad netenkinus atsakovo pareikšto prašymo, jam neužkertama teisė vykdymo proceso stadijoje reikšti prašymą dėl sprendimo vykdymo išdėstymo.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

11. Apeliaciniu skundu atsakovas V. S. prašo teismo panaikinti Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškovės ieškinį atmesti ir priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais:

11.1. Teismas, priimdamas sprendimą, neįvertino visų aplinkybių, todėl padarė klaidingą išvadą, kad V. S. turėjo žinoti, jog atsakovas A. J. neturi teisės valdyti transporto priemonės, o jeigu ir nežinojo, tai prieš perduodant transporto priemonę tuo turėjo įsitikinti – paprašyti parodyti vairuotojo pažymėjimą. Pažymi, kad A. J. yra suaugęs vyras (45 metai), važinėjo automobiliu, todėl apeliantui nekilo jokių abejonių, kad jis gali neturėti vairuotojo pažymėjimo. Todėl apelianto nuomone, jis nepažeidė draudimo sutarties sąlygų, nepranešdamas draudikui apie padidėjusią riziką, kuri, jo nuomone, nebuvo padidėjusi. Todėl teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė 50 proc. išmokėtų draudimo išmokų.

11.2. Teismas nepagrįstai pripažino atsakovų atsakomybę solidaria. Apelianto nuomone, teismas atsakovų atsakomybę turėjo pripažinti daline (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-132-695/2016, 23 punktas, 2014 m. kovo 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-144/2014; 2015 m. gruodžio 11d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-665-969/2015). Apeliantas pažymi, kad norint taikyti abiejų atsakovų solidariąją atsakomybę, būtina nustatyti, kad žala atsirado tik dėl to, kad kiekvieno atsakovų veiksmai buvo būtinoji žalos atsiradimo priežastis. Tuo tarpu aplinkybė, kad atsakovas V. S. automobilį perdavė vairuoti asmeniui, neturinčiam 2 metų vairavimo stažo, nebuvo pagrindinė priežastis, dėl kurio A. J. sukėlė eismo įvykį. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos išmokėjimo taisyklių 62.2. p. taip pat draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.7 numato, jog atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 procentų išmokėtos draudimo sumos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo atsakingo draudiko draudimo sutartyje numatyta tvarka. Būtent šiuo pagrindu yra pareikštas ieškinys atsakovui V. S., todėl ieškovė galėjo iš jo reikalauti tik pagal minėtas teisės nuostatas 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos grąžinimo, o ne solidarios žalos atlyginimo.

11.3. Apelianto nuomone, ieškovės prašoma priteisti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos, t. y. 8 237,19 Eur, suma, yra neproporcingai didelė palyginus su įmoka, kurią 2 metų stažo neturintis vairuotojas turėtų sumokėti už minėto automobilio draudimą. Pažymi, kad skirtumas draudžiant automobilį su didesne rizika, nurodžius, kad automobilį vairuos asmuo, neturintis 2 metų vairavimo stažo, sudarytų apie 100 Eur metams. Ieškovė nenurodė ir nepateikė pagrindžiančių įrodymų ar argumentų, kodėl šiuo atveju prašo iš atsakovo priteisti ne leidžiamą susigrąžinti išmokėtos sumos dalį (iki 50 procentų), o pusę išmokėtos išmokos. Todėl priteista suma turėtų būti sumažinta. Kartu apeliantas pažymi, kad atsižvelgiant į tai, jog atsakovas A. J. autoįvykį sukėlė vairuodamas transporto priemonę, neturint teisės vairuoti šios rūšies transporto priemonės, ir būdamas neblaivus, yra netgi du atskiri įstatymo numatyti pagrindai reikalauti iš jo ieškovės išmokėtų sumų pilna apimtimi.

11.4. Teismas priimdamas sprendimą išėjo už ieškinio ribų ir pakeitė faktinį ieškinio pagrindą, nurodydamas, kad atsakovas privalo solidariai atlyginti žalą ieškovei, kadangi perdavė automobilį vairuoti neblaiviam ir neturinčiam teisės vairuoti transporto priemonę, asmeniui. Be to, nors ieškovė ieškinį V. S. buvo pareiškusi tik dėl 8 237,19 Eur solidarios žalos atlyginimo, teismas sprendimu iš jo priteisė 16 474,39 Eur. Vien jau ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą sprendimo panaikinimui.

11.5. Teismas nepagrįstai iš apelianto priteisė bylinėjimosi išlaidas, kadangi jis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-2893-11020, yra 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų sumokėjimo.

Atsiliepimas

12. Atsiliepimu į atsakovo V. S. apeliacinį skundą ieškovė Seesam Insurance AS, veikianti per Seesam Insurance AS Lietuvos filialą, prašo apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:

12.1. Nepagrįsti apeliacinio skundo argumentai, kad apelianto veiksmai nelėmė draudiminės rizikos padidėjimo draudimo sutarties galiojimo metu. Pažymi, kad Draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.6 p. numato, kad draudimo rizika yra apskaičiuota atsižvelgiant į transporto priemonės registracijos duomenis, į transporto priemonės savininko vairavimo stažą bei į tai, kad transporto priemonė nėra ir nebus naudojama kito asmens, kurio vairavimo stažas mažesnis nei 2 metai. Žalos atlyginimo metu A. J. neturėjo teisės vairuoti nustatytos kategorijos transporto priemonės, todėl jo vairavimo stažas laikytinas nuliniu. Ieškovės nuomone, V. S. turėjo žinoti, jog A. J. neturi teisės valdyti nustatytos kategorijos transporto priemonės, o jeigu ir nežinojo, tai prieš perduodant transporto priemonę dėl to turėjo įsitikinti, tačiau to nepadarė ar dėl aplaidumo į tai neatsižvelgė. Vien tai, kad apeliantas matė atsakovą A. J. vairuojant, nepagrindžia fakto, kad vairuotojas turi teisę transporto priemonę vairuoti. Todėl apeliantas, leisdamas atsakovui vairuoti savo transporto priemonę, veikė savo rizika ir prisiėmė visas galimas kilti neigiamas pasekmes iš draudimo sutarties Nr. 300 0698231, t. y. kad įvykus eismo įvykiui draudikas tokį draudėjo elgesį vertins kaip rizikos padidėjimą, apie kurį nebuvo pranešta Draudikui draudimo sutartyje nustatyta tvarka.

12.2. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas dėl solidariosios atsakovų atsakomybės. Pažymi, kad tiek apeliantas, tiek kitas atsakovas savo veiksmais priežastiniu ryšiu yra susiję su kilusia žala. Apeliantui laikantis draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.6 p. reikalavimų, o A. J. nevairavus neblaiviam ir neturint tam teisės, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Nors regresinis reikalavimas atsakovams byloje yra reiškiamas skirtingais teisiniais pagrindais t. y. A. J. – remiantis TPVCAPDĮ 22 str. 1 d. 1 ir 3 p. pagrindu, o apeliantui V. S. – TPVCAPDĮ 22 str. 2 d. ir draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.6 ir 1.5.7 p. pagrindu, tai nepaneigia šių asmenų solidariosios atsakomybės dėl dalies išmokėtų draudimo išmokų grąžinimo. Todėl teismas minėtas aplinkybes įvertino tinkamai.

12.3. Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad iš apelianto priteista žalos suma yra neproporcingai didelė. Pažymi, kad ieškovė nei anksčiau, nei dabar neturi galimybės apskaičiuoti draudimo įmokos taikytinos asmeniui, kuris neturi teisės valdyti transporto priemonės, nes tokių asmenų rizika yra nepamatuojama ir tokių asmenų ieškovė nedraudžia. Todėl, jos nuomone, esant tokiai situacijai, ieškovė turi teisę taikyti maksimalią numatytą galimą sankciją sutartį pažeidusio asmens atžvilgiu ir reikalauti grąžinti 50 proc. išmokėtos draudimo išmokos.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

13. Apeliacinės instancijos teismas, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų, patikrino pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą. Neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas taip pat patikrino, ar nėra absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų (CPK 320 straipsnis).

14. Teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, jų nenurodė ir apeliantas, todėl apskųsto teismo sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas vertintinas paduoto apeliacinio skundo ribose (CPK 320 str. 2 d.).

Dėl draudimo sutarties sąlygų pažeidimo

15. Byloje nustatyta, kad ieškovė su atsakovu V. S. 2016-07-07 sudarė draudimo sutartį Nr.: 300 0698231, kuria ieškovė apdraudė šio atsakovo automobilio T. A. V., v/n (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinę atsakomybę. 2016-06-22 įvyko eismo įvykis, kurio metu A. J., (duomenys neskelbtini), vairuodamas atsakovo V. S. automobilį apsvaigęs nuo alkoholio ir apskritai neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, pažeidė Kelių eismo taisyklių 14, 127 str. punktų reikalavimus, susidūrė su priešingos krypties eismo juosta važiuojančiu automobiliu Volvo XC70 v/n (duomenys neskelbtini), vairuojamu D. S., dėl ko, įvykus šiam įvykiui, automobilio keleivei Ž. S. buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Dėl minėto eismo įvykio Kauno apylinkės teismo 2017 m. balandžio 10 d. nuosprendžiu baudžiamojoje byloje Nr. 1-147-573/2017 A. J. pripažintas kaltu pagal LR BK 281 straipsnio 2 dalį. Ieškovė nuo eismo įvykio nukentėjusiems asmenims išmokėjo 16 474,39 Eur draudimo išmoką ir ieškiniu prašė 8 237,20 Eur priteisti iš atsakovo A. J., o likusią 50 proc. draudiminės išmokos dalį arba 8 237,19 Eur prašė priteisiant iš automobilį vairavusio atsakovo A. J. ir iš atsakovo, automobilio savininko V. S., solidariai. Apeliantas nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi dėl jo atžvilgiu priimto sprendimo ieškovės ieškinį patenkinti visiškai. Mano, kad jis nepadarė draudimo sutarties pažeidimo, be to, teismas nepagrįstai ieškinį tenkino solidariai, nustatęs pernelyg didelę grąžintinos draudimo išmokos dalį.

16. Nagrinėjamas ginčas kilo dėl CK 6.1015 straipsnyje įtvirtintos subrogacijos, t. y. draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką, teisės reikalauti išmokėtos sumos iš atsakingo už padarytą žalą asmens, įgyvendinimo. Reikalavimo teisė, perėjusi draudikui, įgyvendinama laikantis taisyklių, kurios nustato draudėjo (naudos gavėjo) ir už žalą atsakingo asmens santykius (CK 6.1015 straipsnio 2 dalis). Nagrinėjamos bylos kontekste tai reiškia, kad, draudikui perėmus nukentėjusio asmens reikalavimo teisę (išmokėjus jam draudimo išmoką) ir reiškiant reikalavimą atlyginti žalą ją padariusiam asmeniui, tarp šio ir draudiko susiklosto deliktiniai teisiniai santykiai, reguliuojami bendrųjų žalos atlyginimo normų. Todėl draudikui nepakanka įrodyti draudimo išmokų fakto, bet būtina įrodyti ir kitas deliktinės atsakomybės sąlygas, inter alia, kad atitinkamas draudimo išmokų dydis yra susijęs priežastiniu ryšiu su žalą padariusio asmens veiksmais. Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad atsakovas A. J., eismo įvykio metu vairavęs kito atsakovo automobilį, turi 16 474,39 Eur turtinę prievolę ieškovei, kuri byloje įrodė civilinės atsakomybės sąlygų (neteisėtų veiksmų, žalos, priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, kaltės (išskyrus griežtosios atsakomybės atvejį) visetą. Ši sprendimo dalis nėra apeliacijos objektu, nes atsakovas A. J. nepadavė apeliacinio skundo. Tačiau ji paminėtina todėl, kad apeliantas ginčija solidariąją skolininkų pareigą (CK 6.6 straipsnis).

17. Pažymėtina, kad civilinės atsakomybės prievolė yra individuali, t. y. kiekvienam skolininkui kyla, jeigu jo atžvilgiu egzistuoja įstatyme įtvirtintas pagrindas, žalos atlyginimo prievolės atsiradimas niekaip nesiejamas su aplinkybe, kad dėl to paties žalos fakto yra pagrindas civilinę atsakomybę taikyti ir kitiems asmenims. Dėl to faktas, kad iš atsakovo A. J. ieškovei priteistas žalos atlyginimas, kurio dydis lygus jos išmokėtai draudimo išmokai, nereiškia, kad dėl tos pačios žalos fakto negalima kitų asmenų civilinė atsakomybė.

18. Ieškovė atsakovo V. S. veiksmų neteisėtumą sieja su Įprastinės transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutarties Nr. 300 0698231 1.5.7 punkto nuostatų pažeidimu. Šiame punkte numatyta, kad jeigu draudimo rizika padidėja dėl draudėjo ar apdraustojo veiksmų, draudėjo ar apdraustojo pranešimas turi būti pateiktas ne vėliau, nei ji padidėja, visais kitais atvejais – tuoj pat, kai draudėjas ar apdraustasis apie tokius pasikeitimus sužinojo ar turėjo sužinoti, bet ne vėliau kaip per 3 darbo dienas nuo to momento, kurį draudėjas ar apdraustasis sužinojo ar turėjo sužinoti apie padidėjusią draudimo riziką. Jei draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai rizikai (tai yra pasikeitus bet kuriai Sutarties 1.5.6 numatytai aplinkybei) draudikas nebuvo informuotas, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 % dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokos.

19. Sutarties 1.5.6 punkte numatytos aplinkybės, kurios susijusios su draudimo rizikos įvertinimu ir draudimo įmokos apskaičiavimu. Viena iš šiame punkte nurodytų aplinkybių yra ta, kad draudėjas prieš sudarydamas sutartį informavo draudiką, jog transporto priemonė draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu nėra ir nebus naudojama (nepriklausomai nuo to, ar transporto priemonę nurodytomis aplinkybėmis naudoja jos savininkas, ar kitas valdytojas) – jos nevairuos kiti, jaunesni kaip 33 metų amžiaus asmenys, o taip pat asmenys, kurie turi mažesnį kaip 2 metų vairavimo stažą (f).

20. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo argumentais, kad byloje buvo nustatyta, jog A. J. sukėlė eismo įvykį, vairuodamas atsakovo V. S. automobilį apsvaigęs nuo alkoholio (1,70 promilės etilo alkoholio kraujyje) ir apskritai neturėdamas teisės vairuoti transporto priemonę, todėl jo vairavimo stažas laikytinas lygus nuliui. Asmuo, apskritai neturintis teisės valdyti nustatytos transporto priemonės, neatitinka minimalių reikalavimų, keliamų transporto priemonės valdytojams ir numatytų draudimo sutartyje Nr. 3000698231. Šios aplinkybės reiškia, kad apeliantas pažeidė draudimo sutarties 1.5.6 punkto nuostatas dėl asmens, vairuojančio jo automobilį, vairavimo stažo reikalavimų, todėl pats prisiėmė riziką dėl draudimo sutarties 1.5.7 punkte nurodytų draudimo sutarties nuostatų pažeidimo teisinių pasekmių. Apie jas automobilio savininkas buvo informuotas ir pasirašydamas sutartį patvirtino, kad su draudimo sutarties sąlygomis ir taisyklėmis buvo supažindintas, jų turinys jam aiškus, jų kopiją gavo, joms pritarė.

21. Pažymėtina, kad apeliantui taip pat turėjo būti žinoma, kad Lietuvos Respublikos Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 2 dalis numato, jog jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje numatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Eismo įvykio metu padarytos žalos nustatymo ir draudimo išmokos mokėjimo taisyklių 62.2 punkte irgi numatyta, kad atsakingas draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų iki 50 proc. išmokėtos draudimo sumos, jeigu draudimo sutarties galiojimo metu padidėjus sutartyje numatytai draudimo rizikai (pasikeitus aplinkybėms, turinčioms įtakos draudimo įmokos apskaičiavimui ar padidinimui) draudėjas ar jo atstovas apie tai neinformavo draudiko draudimo sutartyje numatyta tvarka.

22. Apeliantas nurodo, kad nežinojo, jog atsakovas A. J., būdamas 45 m. amžiaus, apskritai neturi teisės vairuoti transporto priemonės, tuo labiau, kad matė jį vairuojant transporto priemones. Klausti kaimyno, ar jis turi teisę vairuoti transporto priemones, jam buvo nepatogu. Teisėjų kolegijos vertinimu, šie apelianto argumentai patvirtina, priešingai nei mano pats apeliantas, kad šis atsakovas pažeidė draudimo sutarties sąlygas tyčia arba dėl didelio neatsargumo (didelio neapdairumo ir nerūpestingumo), nes apsvaigusiam nuo alkoholio ir neturinčiam teisės vairuoti atsakovui leido vairuoti jo transporto priemonę, kas suponuoja ieškovės teisę reikalauti iš apelianto grąžinti iki 50 proc. išmokėtos draudimo sumos. Be to, teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto veiksmų neteisėtumas civilinės atsakomybės prasme gali būti suprantamas ne tik kaip paminėtoje draudimo sutartyje ar įstatymuose nustatytos prievolės nevykdymas ar netinkamas vykdymas, įstatymo reikalavimų nepaisymas, bet ir bendro pobūdžio pareigos elgtis rūpestingai pažeidimas (CK 6.246 straipsnio 1 dalis).

Dėl solidariosios atsakomybės

23. Jeigu žala padaryta kelių asmenų veiksmais, skolininkams kyla solidarioji deliktinė atsakomybė (CK 6.6 straipsnio 3 dalis, 6.279 straipsnio 1 dalis). Kasacinis teismas, aiškindamas solidariosios atsakomybės atsiradimo ir taikymo sąlygas, yra konstatavęs, jog solidarioji atsakomybė gali būti grindžiama ne tik tuo, kad asmenys žalą nukentėjusiajam padarė tuo pačiu metu ir bendrai veikdami; padarytos žalos atžvilgiu bendrumas gali reikštis ir skirtingo pobūdžio bei savarankiškais, skirtingu laiku atliktais veiksmais; tam teismas turi nustatyti faktinį (ar žala būtų atsiradusi, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų) (lot. conditio sine qua non) ir teisinį priežastinį ryšį (ar žala teisiškai nėra pernelyg nutolusi nuo neteisėto veikimo) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-543/2009).

24. Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija sprendžia, kad apelianto neteisėtas elgesys susijęs priežastiniu ryšiu su žalos kilimu, kadangi byloje nustatytos aplinkybės sudaro pakankamą pagrindą teigti, kad jeigu apeliantas būtų pareikalavęs iš A. J. dokumentų, patvirtinančių jo teisę vairuoti transporto priemonę, jis būtų supratęs, kad šis atsakovas neturi teisės jos vairuoti, ir eismo įvykis nebūtų įvykęs. Šiame kontekste pažymėtina, kad jo civilinė atsakomybė kyla būtent už veiksmus (neveikimą), kuriais jis sudarė sąlygas eismo įvykiui įvykti, kurio metu ieškovė patyrė žalą, turėdama išmokėti draudimo išmoką. Padarytos žalos atžvilgiu bendrumas pasireiškia tuo, kad apeliantas pažeidė Draudimo sutarties 1.5.6 punkto nuostatas, o atsakovas A. J. dėl tokio pažeidimo gavo teisę vairuoti transporto priemonę, todėl yra pagrindas konstatuoti ir teisinį priežastinį ryšį. Draudimo sutartyje ir įstatyme numatytas draudimo išmokos grąžinimas yra reikalavimas asmeniui, padariusiam sutarties pažeidimus, atlyginti draudikui žalą. Nagrinėjamu atveju žalos padarymas priežastiniu ryšiu susijęs su abiejų atsakovų neteisėtais veiksmais, todėl ieškovė turi teisę reikalauti žalos atlyginimo iš abiejų atsakovų solidariai, tačiau transporto priemonės savininko atsakomybę riboja draudimo sutarties 1.5.7 punktas (iki 50 proc. draudimo išmokos grąžinimo).

Dėl reikalaujamos grąžinti draudimo išmokos dydžio

25. Jau minėta nutarties 18 punkte, kad nustačius Draudimo sutarties 1.5.6 punkte numatytų sąlygų pažeidimą, draudikas turi teisę reikalauti iš draudėjo grąžinti iki 50 % dėl draudiminio įvykio padarytos žalos išmokos. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 361 straipsnio 4 dalies 2 punktu, suformulavo tokią teisės aiškinimo taisyklę: nustatant, į kokio dydžio draudimo išmokos dalies grąžinimą pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį ir Taisyklių 62.2 punktą konkrečiu atveju įgijo teisę draudikas, be kita ko, atsižvelgtina į tai, kokia apimtimi draudimo sutarties galiojimo metu draudėjo draudikui neatskleistos aplinkybės nulėmė draudimo rizikos padidėjimą lyginant su rizika, nustatyta remiantis aplinkybėmis, kurias draudėjas atskleidė draudikui sudarant draudimo sutartį, ir ar šios aplinkybės yra susijusios su draudžiamuoju įvykiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2016 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-380-969/2016). Nagrinėjamu atveju byloje nustatyta, kad apeliantas neatskleidė draudikui, kad jis perduos savo transportą priemonę apskritai teisės vairuoti transporto priemonę neturėjusiam asmeniui ir dar apsvaigusiam nuo alkoholio. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokio pobūdžio aplinkybės neabejotinai nulėmė draudimo rizikos padidėjimą ir sudarė sąlygas eismo įvykiui įvykti. Todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai sprendė, kad ieškovė įgijo teisę į maksimalaus dydžio – 50 proc. draudimo išmokos grąžinimą.

26. Apeliantas teigia, kad pirmosios instancijos teismas peržengė byloje pareikštus reikalavimus, todėl vien ši aplinkybė sudaro savarankišką pagrindą panaikinti sprendimą. Apeliaciniame skunde nurodė, kad ieškovė prašė priteisti iš abiejų atsakovų solidariai 8237,19 Eur bei iš atsakovo A. J. – 8237,20 Eur. Tuo tarpu teismas skundžiamu sprendimu priteisė iš apelianto solidariai 8237,19 Eur ir dar atskirai 8237,20 Eur, ko ieškovė neprašė. Teisėjų kolegija byloje nustatė, kad teismas, po atsakovo apeliacinio skundo priėmimo, 2018 m. birželio 27 d. nutartimi ištaisė rašymo apsirikimą sprendimo dalyje, kuria 8237,20 Eur buvo priteista iš V. S. ir vietoje jo nurodė atsakovą A. J.. Todėl nėra pagrindo konstatuoti apelianto nurodomą procesinės teisės pažeidimą (CPK 265 straipsnio 2 dalis).

27. Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas bylos aplinkybes, tinkamai taikė galiojančias teisės normas ir teisminę praktiką dėl ieškovės materialinių teisinių reikalavimų, o apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo jį panaikinti ar pakeisti. Tokiu atveju apeliacinis skundas laikomas atmestu, nepriklausomai nuo procesinio klausimo – skundžiamu teismo sprendimu šalių turėtų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo išnagrinėjimo galutinio rezultato.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo pirmosios instancijos teisme

28. Apeliantas nurodo, kad teismas nepagrįstai iš jo ieškovei priteisė 185,50 Eur žyminio mokesčio ir valstybei – 6,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Nurodė, kad jis Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimu Nr. 2.1.(NTP-2)-18-T-2893-11020, yra 100 procentų atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo. Teisėjų kolegija tik iš dalies sutinka su šiais apelianto argumentais.

29. Pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį, turintys teisę gauti antrinę teisinę pagalbą asmenys, nagrinėjant civilines atleidžiami nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 88 straipsnio 1 dalies 6 ir 9 punktuose [2016 11 08 įstatymu Nr. XII-2751 nuo 2017 07 01 papildžius CPK 88 str. 1 d. nauju punktu, 9 punktas tapo 10 punktu] nurodytas bylinėjimosi išlaidas). Apeliantas pirmosios instancijos teismui yra pateikęs Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Kauno skyriaus sprendimą Nr. 2.1.(NTP-2)-17-T-4276-17193, kuriuo yra 100 procentų atleistas nuo žyminio mokesčio ir kitų bylinėjimosi išlaidų (išskyrus CPK 88 straipsnio 1 dalies 6 punkte ir 10 punkte nurodytų bylinėjimosi išlaidų). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiamu teismo sprendimu nepagrįstai iš apelianto valstybei priteisė 6,26 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Sprendimą paliekant iš esmės nepakeistą, jis šioje dalyje patikslintinas.

30. Ieškovė turėjo 371,00 Eur bylinėjimosi išlaidų – žyminio mokesčio išlaidų (CPK 79 straipsnio 1 dalis), kurių ½ dalį arba 185,50 Eur teismas priteisė ieškovei iš apelianto. Apeliantas pagal Lietuvos Respublikos valstybės garantuojamos teisinės pagalbos įstatymo 20 straipsnio 1 dalį yra atleistas nuo bylinėjimosi išlaidų, kurias turėtų sumokėti į valstybės biudžetą, bet ne nuo kitos šalies turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo. Tai akivaizdu iš CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintų bendrųjų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, pagal kurias šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai priteisė iš apelianto ieškovės turėtas 185,50 Eur žyminio mokesčio išlaidas ir apelianto apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamą teismo sprendimą šioje dalyje panaikinti ar pakeisti.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo Kauno rūmų 2018 m. gegužės 24 d. sprendimą, kuriame rašymo apsirikimai ištaisyti 2018 m. birželio 27 d. nutartimi, palikti iš esmės nepakeistą.

Patikslinti sprendimo dalį dėl išlaidų valstybei priteisimo ir ją išdėstyti taip:

„Priteisti valstybei iš atsakovo A. J., a. k. (duomenys neskelbtini) 6,26 Eur (šešis eurus 26 ct) teismo turėtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų byloje įteikimu. Ši suma turi būti įmokėta Valstybinei mokesčių inspekcijai prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, įmonės kodas 188659752, į biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą, įmokos kodas 5660“.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.

Teisėjai Marius BartninkasDalė BurdulienėMindaugas Šimonis