- Teismas
- Klaipėdos apygardos teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-02-12
- Bylos Nr.
- e2A-43-730/2021
- Teisminio proceso Nr.
- 2-24-3-01761-2019-8
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Erinija Kazlauskienė, Jolanta Gailevičienė, Kristina Domarkienė
- Ieškovas
- kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“
- Atsakovas
- V. D., G. A., G. T.
- Kategorijos
Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Kristinos Domarkienės, Jolantos Gailevičienės, Erinijos Kazlauskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo apeliantės trečiojo asmens bankrutavusios kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ patikslintą apeliacinį skundą dėl Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės kooperatinės bendrovės „Lietuvos centrinė kredito unija“ ieškinį atsakovams V. D. ir G. A. (T.) ir dėl skolos priteisimo, tretieji asmenys bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ ir V. D., ir pagal atsakovų V. D. ir G. T. priešieškinį ieškovei kooperatinei bendrovei „Lietuvos centrinė kredito unija“ dėl pripažinimo, kad skolos prievolė buvo įvykdyta, tretieji asmenys bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ ir V. D..
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė kreipėsi į teismą ieškiniu, prašydama priteisti solidariai iš atsakovų 1 736,82 EUR skolos, 5 procentų dydžio metines palūkanas nuo ieškinio sumos nuo bylos iškėlimo dienos iki visiško sprendimo įvykdymo bei bylinėjimosi išlaidas. Nurodo, kad Pajūrio kredito unija (toliau - Kredito unija) ir V. D. (paskolos gavėjas) sudarė Vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00011, pagal kurią Kredito unija paskolino paskolos gavėjui 5792,40 EUR (20 000 LT). Paskolos grąžinimo terminas 2018 m. balandžio 10 d. Paskolos sutarčiai užtikrinti 2013 m. balandžio 19 d. G. A. (T.) (laiduotoja) su Kredito unija sudarė Laidavimo sutartį. 2019 m. kovo 29 d. Kredito unija ir ieškovė sudarė reikalavimo teisių pirkimo - pardavimo sutartį, pagal kurią Kredito unija perleido ieškovei reikalavimo teises į paskolos gavėją. Kartu su reikalavimu ieškovei perėjo ir reikalavimo užtikrinimo priemonės. Perleisto reikalavimo dydis – 1 736,82 EUR. Sudarytos paskolos sutarties 8.4 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolą, sumokėti palūkanas ir kitas pagal sutartį priklausančias mokėti sumas sutartyje ir grafike nustatytais terminais. Prievolės įvykdymo – paskolos grąžinimo terminas jau suėjęs. Iki ieškinio padavimo dienos atsakovo V. D. likusi negrąžinta paskolos suma – 1 736,82 EUR.
Atsiliepimas
2. Atsakovas V. D. pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą bei priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepime nurodė, kad 2019 m. liepos mėn. jam telefonu paskambino ieškovės atstovė ir informavo, kad jis ieškovei yra skolingas. Teigia, kad jokių finansinių įsipareigojimų šiai institucijai neturėjo, ieškovės atstovė telefonu dėstė nesuprantamas skolos susidarymo aplinkybes. Atsakovas nurodė, kad pokalbio metu jis prisiminė, jog 2013 metais ėmė paskolą remontui iš Pajūrio kredito unijos, kurią grąžino anksčiau laiko, tai buvo tais pačiais parašė prašymą dėl skolos grąžinimo anksčiau laiko ir grynaisiais pinigais sumokėjo visą likusią paskolos dalį. Ieškovės atstovė nurodė, kad nors ir grąžino paskolą anksčiau laiko, tačiau Pajūrio kredito unijos atstovai ne visą pinigų sumą užskaitė, neuždengė atsakovo pajų dalies, pagal įstatymą jie negalėjo to padaryti, o atsakovas buvo paliktas kaip Pajūrio kredito unijos pajininkas ir dabar jis yra ieškovės skolininkas. Atsakovas pažymėjo, kad neturi jokių įsipareigojimų ieškovei.
3. Trečiasis asmuo bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, jog ieškinyje išdėstytos aplinkybės yra teisingos ir pagrįstos, todėl ieškinys turėtų būti tenkinamas. Nurodė, kad Pajūrio kredito unija 2019 m. kovo 29 d. sudarydama su ieškove Reikalavimo teisių pirkimo – pardavimo sutartį pardavė, be kitų, galiojančią reikalavimo teisę pagal 2013 m. balandžio 19 d. Vartojimo kredito (paskolos) sutartį, kurios pagrindu buvo išduota paskola skolininkui V. D., už kurią laidavo laiduotoja G. T.. 2013 m. gruodžio 2 d. Kredito unijos valdybos posėdyje buvo svarstomas V. D. prašymas leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino ir papildomą pajų panaudoti visiškam skolos padengimui. Posėdyje 5.2 klausimu nutarta papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių. Tokia formuluotė reiškia, kad teigiamas sprendimas dėl prašymo įskaityti papildomą pajų 2013 m. gruodžio 2 d. nebuvo priimtas. Klausimo svarstymas buvo atidėtas. Šis klausimas dar kartą nebuvo svarstomas, todėl atsakovo skolos pagal paskolos sutartį likutis nebuvo padengtas. Kredito unijos apskaitos dokumentuose V. D. liko skolininku ir pajininku, todėl nebuvo pagrindo spręsti, kad atsakovo skola pagal paskolos sutartį būtų grąžinta.
Šalies argumentai
4. Atsakovai V. D. ir G. T. pateikė priešieškinį, kuriuo prašo pripažinti, kad atsakovo V. D. prievolė 1736,82 EUR sumai ieškovei yra pasibaigusi įskaitymu. Nurodo, kad 2013 m. balandžio 4 d. atsakovas kreipėsi į uniją su paraiška gauti 5792,40 EUR (20 000 LT) vartojimo paskolą ir su prašymu tapti unijos nariu. Buvo nutarta išduoti 60 mėnesių 5792,40 EUR (20 000 LT) paskolą V. D. su 8 procentų dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 procentų dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų panaudojant paskutinėms įmokoms dengti, bei laiduojant G. T.. Atsakovas V. D. paskolos sutartimi Nr. 13-00011 tapo Kredito unijos skolininku ir 1736,72 EUR (6000 LT) pajininku. Paskola atsakovui galėjo būti išduota tik įnešus nurodyto dydžio pajų, o pagal sutarties 13 punktą kreditorius sau pasiliko teisę atsakovo mokėjimo nevykdymų atveju išieškoti reikiamas sumas iš unijai pateiktų užtikrinimo priemonių, įskaitant ir pajų. Tačiau iki ieškinio pateikimo dienos unija to nedarė. Atsakovas 2013 metais gruodžio mėnesį kreipėsi į uniją, norėdamas grąžinti paskolą ankščiau laiko, o taip pat, kaip ir buvo numatyta, likusią 1736,72 EUR (6000 LT) dalį paskolos uždengti įneštu pajumi. Atsakovas rengė dokumentus su unijos darbuotoja, kuri nurodė, kad viskas bus sutvarkyta, paskola grąžinta, pajai uždengti. Pajūrio kredito unijos valdybos nariai 2013 m. gruodžio 2 d. protokolu Nr. 33, svarstė jo prašymą ir nusprendė pajų panaudoti visiškam paskolos dengimui po trijų mėnesių. Unija pagal atsakovo pateiktą paraišką, ir priimtą protokolą galėjo savo valia užsidengti likusią paskolos dalį iš pajaus, už likusį terminą net neskaičiuojant numatytų palūkanų atsakovui, nes iš esmės tarp šalių skoliniai santykiai už palūkanas pasibaigė. Be to, jog jų santykiai yra pasibaigę patvirtino unijos darbuotojai, o iš atsakovo nebuvo reikalaujama atvykti vėliau ir pateikti kokių nors papildomų prašymų ar dokumentų. Ieškovė kreipėsi su ieškiniu prašydama iš atsakovo priteisti 1 736,82 EUR skolą, tai yra pajinį įnašą, kuris kaip paaiškėjo vėliau neva tai nebuvo uždengtas, o atsakovas nebuvo informuotas, nes unijos darbuotoja nurodė, kad jam daugiau nieko papildomai nereikia padaryti.
Atsiliepimas
5. Atsakovė pagal priešieškinį Lietuvos centrinė kredito unija, pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu nesutinka, prašo jį atmesti ir prašo priteisti patirtas bylinėjimosi išlaidas Nurodo, kad atsakovas V. D., tapęs unijos nariu, su tikslu gauti paskolą, įgyvendindamas jam 2013 m. balandžio 19 d. pateiktoje standartinėje informacijoje apie vartojimo kreditą nurodytas paskolos išmokėjimo sąlygas, 2013 m. balandžio 22 d. įmokėjo Pajūrio kredito unijai 6000 LT, kas sudaro 1737,72 EUR įnašą. Šis pajinis įnašas, yra ne sutarties įvykdymo užtikrinimo priemonė, kaip klaidingai nurodo atsakovai, o atlieka specialią funkciją – sudaro unijos kapitalą. Sumokėdamas pajinį įnašą atsakovas V. D., įgijo pajų, kuris kaip vertybinis popierius, patvirtina jo dalyvavimą kredito unijos kapitale ir suteikia jam kaip unijos nariui atitinkamas Kreditų unijų įstatymo nurodytas turtines ir neturtines teises. Spręsti klausimą dėl pajaus grąžinimo unijos nariui turi teisę tik unijos valdyba. Aplinkybė, kad 2013 m. balandžio 19 d. Protokole Nr. 13 unijos valdyba kartu su sprendimu išduoti atsakovui V. D. paskolą sprendime nurodytomis sąlygomis nurodė papildomą pajų panaudojant paskutinėms įmokoms dengti, nepanaikina Kredito unijos įstatyme ir Pajūrio kredito unijos įstatuose nustatyto reglamentavimo, kuriuo remiantis papildomas pajus gali būti grąžinamas unijos nariui, tai yra pajus unijos nariui grąžinamas tik priėmus atitinkamą sprendimą dėl konkretaus pajaus grąžinimo. Atsakovo V. D. Pajūrio kredito unijos turimo pajaus grąžinimo klausimą atsakovui turėjo teisę spręsti tik unijos valdyba. Teigia, kad atsakovas 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė unijai prašymą, o unijos valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. posėdyje (Protokolas Nr. 33) nutarė leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, o papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant palūkanų normą į 0 proc. Iš unijos sprendimo turinio akivaizdu, kad teigiamas sprendimas antru prašymo klausimu nebuvo priimtas. Nėra duomenų, patvirtinančių, kad valdyba vėliau svarstė ar įsipareigojo tokį klausimą svarstyti ateityje, priešingai – Pajūrio kredito unija su 2020 m. sausio 17 d. atsiliepimu yra pateikusi Pajinių sąskaitų registro išrašą, iš kurio matosi, kad atsakovas V. D. turi 1 737,72 EUR (6000 LT) vertės pajų.
6. Trečiasis asmuo V. D. pateikė atsiliepimą į priešieškinį, kuriuo su priešieškiniu sutiko. Nurodo, kad dėl to, kad unija nesuformino tinkamai dokumentų, o galbūt jų neperdavė ieškovui, atsakomybė šiuo atveju taikytina jai pačiai. Atsakovas yra vartotojas šiuose teisiniuose santykiuose, jis yra silpnesnioji šalis, todėl bet kokios aplinkybės turėtų būtų vertinamos per vartojimo santykius atsakovo naudai. Be to, mano, kad pasibaigus prievolei įskaitymui nėra pagrindo tenkinti ieškovės ieškinio.
II. Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė
7. Klaipėdos apylinkės teismas 2020 m. spalio 5 d. sprendimu nusprendė priešieškinį tenkinti, ieškinį atmesti, pripažinti, kad atsakovo V. D., prievolė bankrutavusiai kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unija“ pagal 2013 m. balandžio 19 d. vartojimo kredito (paskolos) sutartį Nr. 13-00011 pasibaigė įskaitymu, priteisti iš ieškovės kooperatinės bendrovės Lietuvos Centrinės kredito unijos, atsakovo V. D. 775 EUR bylinėjimosi išlaidų. Pagrindiniai sprendimo argumentai:
7.1. Pirmosios instancijos teismas dėl faktinių aplinkybių nurodė, kad pradinė kreditorė Pajūrio kredito unija ir atsakovas V. D. 2013 m. balandžio 19 d. sudarė vartojimo kredito sutartį, kuria atsakovui V. D. suteikta 5792,40 EUR (20 000 LT) vartojimo paskolą. Viena iš sutarties sąlygų – mokėtino pajinio įnašo dydis 1736,82 EUR (6000 LT). 2013 m. balandžio 22 d. atsakovui V. D. iš Kredito unijos buvo pervesta 5792,40 EUR (20 000 LT), o 1736,82 EUR (6000 LT) pervesti į unijos sąskaitą kaip papildomas pajus. Atsakovo V. D. sąskaitos išrašai patvirtina, kad atsakovas yra grąžinęs kredito dengimui 4055,58 EUR (14 000 LT), kreipėsi dėl leidimo grąžinti paskolą anksčiau panaudojant esantį papildomą pajų, o unija nutarė leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, papildomą pajų panaudojant paskolos dengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 procentų.
7.2. Pirmosios instancijos teismas dėl prievolės pasibaigimo nurodė, kad atsakovas prievolės pasibaigimo pagrindą grindžia 2013 m. gruodžio 2 d. kredito unijos valdybos posėdžio protokoliniu nutarimu Nr. 33, kuriuo buvo leista padengti paskolą anksčiau termino, pajų panaudojant paskolos padengimui. Teismas nustatė, kad šis atsakovo prašymas panaudoti papildomą pajų paskolos dengimui laikytinas prašymu leisti padengti paskolą anksčiau nustatyto termino, kuris buvo išspręstas kredito unijos valdymo organo – valdybos. Teismas nustatė, kad byloje nėra jokių duomenų, kad pradinė kreditorė būtų atsisakiusi papildomą pajų grąžinti. Atsižvelgdamas į tai, atsakovas reguliariai mokėjo lėšas ir galutinis paskolos likutis buvo lygus pajiniam įnašui, į tai, kad pradinė kreditorė buvo kredito įstaiga, tai yra savo srities profesionalė, kuri turėjo būti pakankamai rūpestinga situacijai įvertinti, teismas konstatavo, kad kredito unija sutiko ir nutarė panaudoti pajų likusio kredito padengimui, todėl nusprendė, kad 2013 m. gruodžio 2 d. buvo priimtas sprendimas atsakovui V. D. jo pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui, tai yra tarpusavio prievolių įskaitymui.
III. Patikslinto apeliacinio skundo ir atsiliepimų į patikslintą apeliacinį skundą argumentai
8. Patikslintu apeliaciniu skundu apeliantė (trečiasis asmuo) bankrutavusi kooperatinė bendrovė „Pajūrio kredito unija“ prašo Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus, o atsakovų V. D. ir G. T. priešieškinį atmesti, priteisti kooperatinei bendrovei „Pajūrio kredito unijai“ iš atsakovų šioje byloje patirtas bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinį skundą grindžia šiais argumentais:
8.1. Apeliantė nesutikdama su faktiniu aplinkybių vertinimu nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nutarė, kad valdybos sprendimu buvo nutarta pripažinti skolos įskaitymą. Apeliantės teigimu tokia faktinė situacija negalėjo susidaryti, kadangi unija 2013 – 2014 metais veikė nuostolingai, todėl unija neturėjo galimybės grąžinti lėšų ar atlikti įskaitymą. Nurodo, kad pajus galėjo būti grąžintas tik pasibaigus unijos nario narystei ir unijos finansinei situacijai leidžiant grąžinti pajų. Šiuo atveju tokių sąlygų nebuvo.
8.2. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, dėl kredito unijos nerūpestingumo nurodo, kad aplinkybė, jog unija iki bankroto bylos iškėlimo (2017 metais) nesiėmė veiksmų skolai išieškoti, nereiškia, kad unija laikė, kad skola yra padengta. Pažymi, kad skolos grąžinimo terminas buvo numatytas iki 2018 m. balandžio 10 d., Unijai bankroto byla iškelta 2017 m. balandžio 19 d., bankroto proceso metu reikalavimai buvo perleisti ieškovei. Teigia, kad dėl tokių aplinkybių negalima nuspręsti, esant apeliantės nerūpestingumui, o ir be to, apeliantė nėra išreiškusi valios dėl prievolės pasibaigimo. Pažymi, jog teismas neįvertino atsakovo nerūpestingumo skolos grąžinimo laikotarpiu.
Atsiliepimas
9. Ieškovė kooperatinė bendrovė „Lietuvos centrinė kredito unija“ atsiliepimu į patikslintą apeliacinį skundą prašo patikslintą apeliacinį skundą patenkinti, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – tenkinti ieškovės ieškinio reikalavimus, o atsakovų V. D. ir G. T. priešieškinį atmesti. Pagrindiniai atsiliepimo į patikslintą apeliacinį skundą argumentai:
Šalies argumentai
9.1. Ieškovė nesutikdama su faktinių aplinkybių vertinimu nurodo, kad 2013 m. gruodžio 2 d. valdybos sprendimu nebuvo priimtas teigiamas sprendimas dėl atsakovo prašymo panaudoti pajų visiškam paskolos padengimui. Nurodo, kad pagal protokolo formuluotę „papildomą pajų panaudoti paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių“ reiškia ne sprendimą pajų panaudoti įskaitymui, o šio klausimo svarstymą atidėti ne trumpesniam kaip trijų mėnesių laikotarpiui. Pažymi, kad byloje nėra duomenų, jog toks klausimas buvo papildomai svarstomas, todėl sutinka su apeliantės argumentais, jog kredito unija lėšų negalėjo nei grąžinti, nei įskaityti, be kita ko atsižvelgiant ir į tai, kad unijos veikla buvo nuostolinga.
9.2. Ieškovė dėl sutarties aiškinimo nurodo, kad paskolos sutarties 8.3 punkte nustatyta, kad paskolos gavėjas įsipareigoja “Užtikrinti, kad visu paskolos laikotarpiu paskolos gavėjo turimo pajinio įnašo unijoje suma nebūtų mažesnė nei nurodyta Sutarties 2.17 punkte, išskyrus Sutarties 11.1 punkte nurodytus atvejus.” Sutarties 11.1 punkte nustatyti atvejai, kada paskolos gavėjas turi teisę prašyti sumažinti turimo pajinio įnašo dydį, tačiau tai nereiškia, kad unija turi tokius paskolos gavėjo prašymus tenkinti. Jei teismas, išnagrinėjęs faktines aplinkybes, nuspręstų, kad unijos valdybos nutarimu nebuvo nutarta atsakovui grąžinti jo papildomą pajinį įnašą, tuomet pirmos instancijos teismo padaryta išvada, kad atsakovo prievolė pagal paskolos sutartį pasibaigė įskaitymu, turėtų būti laikoma padaryta nepagrįstai.
Atsiliepimas
10. Atsakovai V. D. ir G. T. atsiliepimu į patikslintą apeliacinį skundą prašo patikslintą apeliacinį skundą atmesti, priteisti atsakovams patirtas bylinėjimosi išlaidas iš likviduojamos dėl bankroto kooperatinės bendrovės „Pajūrio kredito unija“ administravimo išlaidoms skirtų lėšų. Pagrindiniai atsiliepimo į patikslintą apeliacinį skundą argumentai:
10.1. Atsakovai dėl faktinių aplinkybių vertinimo nurodo, kad protokole Nr. 13 užfiksuota esminė sąlyga papildomą pajų panaudoti paskutinėms įmokoms dengti, todėl atsakovas pagrįstai nuo paskolos sudarymo momento tikėjosi ir žinojo, kad jo pajinis įnašas bus panaudotas paskolos likučio dengimui. Nurodo, kad pildė visus dokumentus likusios paskolos dalies grąžinimui, panaudojant papildomą pajų, todėl manė, kad prievolės yra pasibaigusios. Pažymi, kad 2013 m. gruodžio 3 d. protokole aiškiai nurodyta papildomą pajų panaudoti po trijų mėnesių laikotarpio, todėl teismas pagrįstai nusprendė, kad papildomas pajus yra panaudotas skolai padengti.
10.2. Atsakovai dėl lėšų grąžinimo nurodo, kad nesutinka su apeliantės ir ieškovės argumentais, jog lėšos nebuvo grąžintos, kadangi atsakovas pateikė prašymą grąžinti paskolą ankščiau laiko ir uždengti likusią skolą pajiniu įnašu. Be to, prieš pasirašant paskolos sutartį buvo numatyta esminė sąlyga papildomą pajų panaudojant paskutinėms įmokoms dengti ir pati unija priėmė sprendimą papildomą pajų panaudoti paskolos padengimui. Pažymi, kad atsakovas yra vartotojas ginčo teisiniuose santykiuose, todėl bet kokios aplinkybės turėtų būtų vertinamos per vartojimo santykius atsakovo naudai ir aplinkybės, jog atsakovui nebuvo žinoma apie unijos bankroto procesą, nesant jam pajininkui ar skolininkui, leidžia spręsti, kad pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad įskaitymas buvo atliktas ir tai matosi iš abiejų šalių veiksmų.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
Patikslintas apeliacinis skundas netenkinamas.
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai
11. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).
12. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes bei argumentus, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
13. Pagal CPK 314 straipsnį apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
14. Apeliantė kartu su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus, kuriuos prašo priimti – apeliantės pelno (nuostolių) ataskaitas, turto pokyčių lenteles, nepriklausomų auditorių išvadas už 2013 - 2014 metus. Apeliantės vertinimu, šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo tik po to, kai buvo priimtas skundžiamas sprendimas, ir pirmosios instancijos teismas, šių įrodymų neturėdamas, galėjo netinkamai įvertinti apeliantės atliktus veiksmus, susijusius su atsakovo V. D. prašymo tenkinimu. Atsakovai nesutinka dėl naujų įrodymų priėmimo, argumentuodami, kad dokumentai galėjo būti pateikti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nauji įrodymai nesusiję su ginčo dalyku, todėl prašo jų nepriimti ir nevertinti.
15. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į apelianto pateiktų naujų įrodymų ryšį su byla, jų svarbą teisingam bylos išnagrinėjimui, taip pat į tai, kad šio įrodymo priėmimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, šalims teikiami nauji įrodymai yra žinomi (įteikti susipažinti pirmosios instancijos teismo kartu su apeliaciniu skundu, atsakovai taip pat yra pateikę nuomonę dėl jų priėmimo), teikiamus naujus įrodymus priima ir juos vertina kartu su kitais byloje esančiais įrodymais.
Faktinės bylos aplinkybės
16. Apeliantė, pradinė kreditorė Pajūrio kredito unija ir atsakovas V. D. 2013 m. balandžio 19 d. sudarė vartojimo kredito sutartį Nr. 13-00011, pagal kurią apeliantė suteikė atsakovui V. D. 5792,40 EUR (20 000 LT) vartojimo paskolą. Viena iš sutarties sąlygų – mokėtino pajinio įnašo dydis 1736,82 EUR (6000 LT) (I e. tomas, 4-9 e.b.l.). Paskolos sutarčiai užtikrinti 2013 m. balandžio 19 d. atsakovė G. A. (T.) (laiduotoja) su kredito unija sudarė Laidavimo sutartį Nr. 201304-00003 (I e. tomas, 11-12 e.b.l.). Atsakovui V. D. iš Kredito unijos į jos sąskaitą buvo pervesta 5792,40 EUR (20 000 LT) paskola, o 1736,82 EUR (6000 LT) pervesti į apeliantės sąskaitą kaip papildomas pajus (I e. tomas, 75-76 e.b.l.).
17. Atsakovo V. D. sąskaitos išrašas už laikotarpį 2013 m. sausio 1 d. – 2013 m. gruodžio 31 d. patvirtina, kad atsakovas paskolos dengimui unijai pervedė 2013 m. gegužės 28 d. – 59,37 EUR (205 LT); 2013 m. birželio 18 d. – 98,82 EUR (341,19 LT); 2013 m. liepos 26 d. – 80,54 EUR (278,09 LT); 2013 m. rugpjūčio 12 d. – 0,61 EUR (2,11 LT); 2013 m. rugpjūčio 29 d. – 79,24 EUR (273,60 LT); 2013 m. rugsėjo 10 d. – 2,29 EUR (7,92 LT); 2013 m. rugsėjo 17 d. 78,10 EUR (269,67 LT), 2013 m. spalio 10 d. 3,33 EUR (11,53 LT); 2013 m. lapkričio 18 d. – 125,54 EUR (433,49 LT); 2013 m. gruodžio 5 d. 3526,74 EUR (12 177,13 LT, iš viso 4055,58 EUR (14 000 Lt) (I e. tomas 78-84 e.b.l.). 2013 m. gruodžio 2 d. atsakovas V. D. pateikė Pajūrio kredito unijos valdybai prašymą, kuriame prašė leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino ir papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui (I e. tomas, 131 e.b.l.). Unijos 2013 m. gruodžio 2 d. valdybos posėdyje nutarta leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, o papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos dengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 procentų (I e. tomas, 122 e.b.l.).
18. Lietuvos Respublikos informacinės teismų sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) nustatyta, kad įsiteisėjusia Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. balandžio 19 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. B2-1154-459/2017 apeliantei iškelta bankroto byla. Apeliantė ir ieškovė Lietuvos centrinė kredito unija sudarė Reikalavimo teisių pirkimo –pardavimo sutartį Nr. 19-74, pagal kurią pradinė kreditorė (apeliantė) perleido ieškovei reikalavimo teises į atsakovą V. D. (I e. tomas, 23-29 e.b.l.).
Dėl apeliacinio skundo argumentų
19. Apeliantė nesutikdama su pirmosios instancijos teismo sprendimu iš esmės nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai nustatė faktinę aplinkybę jog valdybos nutarimu buvo nutarta papildomą pajų panaudoti atsakovo V. D. prievolių įskaitymui, kadangi valdybos nutarimu buvo nutarta klausimo dėl prievolės įskaitymo svarstymą atidėti, be to apeliantės veikla 2013 - 2014 metais buvo nuostolinga, todėl valdyba ir stebėtojų taryba, remiantis Lietuvos centrinės kredito unijos Stabilizacijos fondo komisijos 2013 m. gruodžio 19 d. posėdžio protokolu, Lietuvos centrinės kredito unijos ir Pajūrio kredito unijos 2013 m. gruodžio 20 d. sutartimi dėl negrąžintinų lėšų suteikimo kredito unijos mokumui atkurti, unijos finansiniais dokumentais, Kredito unijų įstatymo bei unijos įstatais, negalėjo tenkinti V. D. prašymo. Atsakovai su apeliante nesutinka, teigia, kad apeliantė klaidingai interpretuoja valdybos nutarimą, nurodo, kad su unija yra visiškai atsiskaityta.
20. Atsižvelgiant į šalių nurodomus argumentus (nutarties 19 punktas) daroma išvada, kad byloje keliamas klausimas ar pirmosios instancijos teismas spręsdamas klausimą dėl prievolės įskaitymo panaudojant atsakovo V. D. įneštą papildomą pajų tinkamai nustatė faktines aplinkybes, įvertino byloje esančius rašytinius, nuspręsdamas, jog ieškovės ieškinys dėl skolos priteisimo yra nepagrįstas.
21. Įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo praktika suformuota ir išplėtota daugelyje kasacinio teismo nutarčių – teismas įvertina byloje esančius įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. liepos 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-420-969/2015; 2016 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-192-219/2016).
22. Kasacinis teismas ne kartą savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. birželio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-411-611/2015). Dėl įrodymų pakankamumo ir patikimumo turi būti sprendžiama kiekvienu konkrečiu atveju. Įrodymų pakankamumas byloje reiškia, jog įrodymai neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia daryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą. Įvertinant keletą įrodymų, lemia ne tik kiekvieno iš įrodymų patikimumas, bet ir įrodomųjų duomenų tarpusavio santykis – ar nėra prieštaravimų tarp jų, ar šalutiniai duomenys patvirtina pagrindinius, ar pakankami yra tiesioginiai duomenys, ar nuoseklūs yra šalutiniai įrodomieji faktai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. sausio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29-403/2018). Vertindamas įrodymus, teismas turi įsitikinti, ar pakanka įrodymų reikšmingoms bylos aplinkybėms nustatyti, ar tinkamai šalims buvo paskirstyta įrodinėjimo našta, ar įrodymai turi ryšį su įrodinėjimo dalyku, ar jie leistini, patikimi, ar nebuvo pateikta suklastotų įrodymų, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų; taip pat reikia įvertinti kiekvieną įrodymą ir įrodymų visetą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. vasario 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-33-313/2016).
23. Civilinės bylos medžiaga nustatyta, jog 2013 m. balandžio 19 d. Pajūrio kredito unijos valdyba posėdyje nutarė išduoti V. D. 5792,40 EUR (20 000 LT) paskolą su 8 procentų dydžio metinėmis palūkanomis ir 30 procentų dydžio papildomu pajumi, papildomą pajų panaudojant paskutinėms įmokoms dengti, laiduojant G. A. (T.). Papildomo pajaus dydis apskaičiavus 30 procentų nuo 5792,40 EUR (20 000 LT) yra 1736,82 EUR (6000 LT). Byloje esantys rašytiniai įrodymai patvirtina, kad atsakovas V. D. paskolos dengimui unijai laikotarpiu nuo 2013 m. gegužės 28 d. iki 2013 m. gruodžio 5 d. iš viso yra pervedęs 4055,58 EUR (14 000 LT) (I e. tomas 78-84 e.b.l.) ir atsakovas V. D. 2013 m. gruodžio 2 d. pateikė prašymą apeliantei leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, papildomą pajų panaudojant paskolos padengimui (I e. tomas, 130 e.b.l.).
24. Remiantis Pajūrio kredito unijos valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. posėdžio protokolu Nr. 33 nustatyta, kad svarstant atsakovo V. D. prašymą posėdyje dalyvavo N. P. (posėdžio pirmininkė), D. Š. (posėdžio sekretorė), S. S., D. A. (valdybos nariai). Posėdyje buvo svarstytas V. D. prašymas leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino ir papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui. Komisija nusprendė leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, o papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po trijų mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 procentų (I e. tomas, 74 e.b.l.).
25. Apeliantė ir ieškovė nurodo, jog atsakovo V. D. prašymas 2013 m. gruodžio 2 d. nebuvo tenkintas, klausimo svarstymas buvo atidėtas, tačiau apeliantė šio prašymo po trijų mėnesių ir vėliau pakartotinai nesvarstė, todėl sprendimas tenkinti V. D. prašymą nebuvo priimtas. Apeliacinės instancijos teismas su šiais argumentais nesutinka. Rašytinių įrodymų pagrindu byloje nustatyta, jog 2013 m. gruodžio 2 d. protokolinio nutarimo dalis „<...> pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc.“ buvo įvykdyta dar tą patį mėnesį, palūkanų norma nuo 8 procentų sumažinant iki 0 procentų. Tokia išvada daroma atsižvelgiant į tai, kad palūkanos po sprendimo priėmimo nebuvo skaičiuojamos (I e.tomas, 30 e.b.l.), perleistas reikalavimas atitinka papildomo pajaus dydį (I e.tomas, 13-17 e.b.l.) be to, po 2013 m. gruodžio 2 d. apeliantės sprendimo priėmimo atsakovas 2013 m. gruodžio 5 d. įmokėjo 3526,74 EUR (12 177,13 LT) (I e. tomas 78-84 e.b.l.) ir paskolos galutinis mokėtinas likutis sudarė 1736,82 EUR (6000 LT). Konstatuojama, kad 2013 m. gruodžio 5 d. paskolos likutis atitiko papildomo pajaus dydį, palūkanų normai esant 0 procentų.
26. Taigi atsakovas sumokėjo visas įmokas už paskolą (neįskaičius papildomo pajaus dydžio) (nutarties 24 punktas) ir pasinaudodamas vartojimo kredito sutartyje 11.6 punkte nustatyta teise įvykdyti visus arba dalį savo įsipareigojimų pagal sutartį (I e.tomas, 6 e.b.l.), pateikė prašymą užskaityti papildomą pajų visai likusiai paskolos sumai padengti. Todėl, atsižvelgdamas į apeliantės 2013 m. gruodžio 2 d. sprendimą, kuriame aiškiai nurodyta „leisti padengti paskolą anksčiau numatyto termino, o papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui <...>“ turėjo pagrįstą lūkestį, kad atsakovo prašymas (I e.tomas, 131 e.b.l.) buvo patenkintas, be kita ko, atsižvelgiant ir į pačio V. D. aktyvius veiksmus, sumokant likusias įmokas (2013 m. gruodžio 5 d.).
27. Teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju taip pat svarbu atsižvelgti ir į tai, kokie Pajūrio kredito unijos veiksmai ėjo po 2013 m. gruodžio 2 d. įvykusio valdybos posėdžio, tai yra ar kreditorė informavo V. D. apie savo sprendimą, ar paaiškino, ką toks sprendimas, jos nuomone, reiškia, kokie iš priimto sprendimo kyla šalims padariniai. Byloje nėra duomenų, kad Pajūrio kredito unija būtų informavusi V. D., jog jo 2013 m. gruodžio 2 d. prašymas nėra patenkintas, kad klausimas bus svarstomas pakartotinai, ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, o iki tol jis ir toliau išlieka skolininku. Pažymėtina, kad kredito įstaiga yra verslo subjektas, todėl jai taikomi aukštesni atidumo, rūpestingumo, informavimo standartai nei jos kontrahentui – vartotojui. Todėl, jeigu 2013 m. gruodžio 2 d. valdyba būtų priėmusi sprendimą netenkinti V. D. prašymo, apie tai jis turėjo būti informuotas. Duomenų byloje, jog atsakovo prašymas buvo nepatenkintas ar jis buvo atidėtas ir ar kad apie tokį sprendimą buvo informuotas atsakovas V. D. byloje nėra (nutarties 21-22 punktai).
28. Teisėjų kolegija sprendžia, kad Pajūrio kredito unijos valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. protokolinio nutarimo lingvistinė formuluotė, palūkanų normos sumažinimas, prievolės šalių vėlesnis elgesys leido V. D. pagrįstai tikėtis, kad jo 2013 m. gruodžio 2 d. prašymas buvo tenkintas, kad valdyba 2013 m. gruodžio 2 d. nutarė atsakovui V. D. jo papildomą pajų grąžinti ir grąžinamą pajų panaudoti V. D. ir Pajūrio kredito unijos tarpusavio prievolių įskaitymui. Priešingas, atsakovo V. D. lūkesčius tenkinantis aiškinimas, neatitiktų teisingumo ir protingumo principų.
29. Apeliantė ir ieškovė taip pat pažymi, jog apeliantės veikla ginčijamo nutarimo priėmimo metu jau buvo nuostolinga, todėl valdyba, remiantis Kredito unijų įstatymo bei Unijos įstatais, negalėjo tenkinti atsakovo V. D. 2013 m. gruodžio 2 d. prašymo. Apeliantė Pajūrio kredito unija, be kita ko, remiasi ir ta Kredito unijų įstatymo 18 straipsnio redakcija, kuri buvo priimta jau po ginčo situacijos. Šiuo aspektu pažymėtina, kad unijos valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. posėdžio protokolo Nr. 33 ir jame priimto nutarimo teisėtumas nėra šios bylos nagrinėjimo dalykas. Pajūrio kredito unijos valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. posėdžio protokolas Nr. 33 ir jame priimtas nutarimas dėl V. D. 2013 m. gruodžio 2 d. prašymo nėra panaikinti nei remiantis vidiniais kredito unijos teisės aktais, nei kreipiantis į teismą. Teisėjų kolegija nenustatė pagrindo spręsti dėl šio unijos valdybos 2013 m. gruodžio 2 d. posėdžio protokolo Nr. 33 ir jame priimto nutarimo teisėtumo ex officio, todėl teisėjų kolegija plačiau šiuo klausimu nepasisako.
30. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes ir išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, jog Pajūrio kredito unijos valdybai 2013 m. gruodžio 2 d. priėmus protokolinį nutarimą „papildomą pajų panaudoti visiškam paskolos padengimui ne anksčiau kaip po 3 mėnesių, pakeičiant paskolos palūkanų normą į 0 proc.“ ir Pajūrio kredito unijai sumažinus palūkanų normą, taip pat byloje nesant jokių kitų duomenų, kad apeliantė nuo 2014 m. sausio mėn. iki bankroto bylos jai iškėlimo 2017 metais būtų kaip nors informavusi atsakovą V. D. apie galbūt negrąžintą paskolos dalį ar ėmusis veiksmų skolai išieškoti, atsakovas V. D. turėjo pagrindo tikėti, kad ji neturi jokio įsiskolinimo Pajūrio kredito unijai.
Dėl procesinės bylos baigties
31. Kiti apeliacinio skundo argumentai neturi įtakos teisingam ginčo išsprendimui, todėl apeliacinės instancijos teismas dėl jų nepasisako. Kartu pažymėtina, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010). Esant šioms aplinkybėms (nutarties 16–24 punktai), teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai ištyrė ir įvertino bylos aplinkybes, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą (CPK 328 straipsnis), todėl pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas ir apeliacinis skundas atmetamas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme
32. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinį skundą atmetus, apeliantės turėtos bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos. Ieškovė, atsakovai, duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas nepateikė, todėl jų atlyginimo klausimas nesprendžiamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 325–331 straipsniais, teisėjų kolegija
nutaria:
Klaipėdos apylinkės teismo 2020 m. spalio 5 d. sprendimą palikti nepakeistą.