Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Nerijaus Masiulio, Ernestos Montvidienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Gražvydo Poškaus,

viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. V. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. pripažintas kaltu padaręs nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje ir jam skirta bausmė – laisvės atėmimas 9 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, ši bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir skirta galutinė bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams.

Vadovaujantis BK 66 straipsniu, į bausmės laiką įskaitytas laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2024 m. gruodžio 26 d. 01.43 val. iki 2024 m. gruodžio 27 d. 14.03 val., tai yra dvi paros.

Nuspręsta G. V. paskirtą kardomąją priemonę įpareigojimą gyventi skyriumi nuo nukentėjusiosios, nuosprendžiui įsiteisėjus, panaikinti.

Nuspręsta iš G. V. neišieškoti Valstybės garantuojamos antrinės teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo.

Nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta daiktus, turinčius reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti: paketą Nr. 1, kuriame yra CD laikmena (1 vnt.) su garso skambučio į Bendrąjį pagalbos centrą garso įrašu ir DVD laikmeną (1 vnt.) su pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašais, – palikti saugoti byloje.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Bylos esmė

1. G. V. pripažintas kaltu pagal BK 140 straipsnio 2 dalį už tai, kad mušdamas sukėlė fizinį skausmą savo šeimos nariui – sugyventinei G. Š., o būtent: 2024 m. gruodžio 26 d. apie 01.00 val., gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kambaryje, tyčia delnu sudavė ne mažiau 4 kartų nukentėjusiajai G. Š. į veidą, tokiais tyčiniais veiksmais sukėlė nukentėjusiajai G. Š. fizinį skausmą.

II. Apeliacinio skundo argumentai

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais argumentais.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Nuteistojo G. V. apeliacinis skundas atmetamas (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

6. Iš nuteistojo G. V. apeliacinio skundo turinio matyti, kad nuteistasis nesutinka su jam paskirta galutine laisvės atėmimo bausme ir prašo paskirti švelnesnę bausmę – laisvės apribojimą arba paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymą atidėti. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 320 straipsnio 3 dalyje išdėstytomis bylų apeliacinio nagrinėjimo bendrosiomis nuostatomis, patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniame skunde, neviršydama apeliacinio skundo ribų.

Dėl paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

8. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

9. Pažymima, kad bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo G. V. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nuteistajam paskyrė per griežtą bausmę. Teisėjų kolegijos vertinimu, skirdamas nuteistajam G. V. galutinę bausmę, pirmosios instancijos teismas BK 54 straipsnio reikalavimų nepažeidė.

11. Iš bylos medžiagos matyti, kad G. V. padarė vieną tyčinę baigtą nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), šią nusikalstamą veiką padarė būdamas teistas 5 kartus, visus kartus – už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą (daugiausia – tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu), teistumui neišnykus, praėjus vos 4 mėnesiams po paskutinės bausmės atlikimo, jis taip pat 2013 m. buvo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 284 straipsnį susitaikius su nukentėjusiuoju (BK 38 straipsnis), 2011 m. buvo teistas užsienyje (Ispanijos Karalystėje) (1 t., b. l. 123-141). Šie duomenys patvirtina, kad G. V. yra linkęs daryti nusikalstamas veikas, daugiausia analogiškas, išvadų dėl savo netinkamo elgesio nedaro, nesiekia laikytis visuomenėje priimtų bendro gyvenimo normų ir nusikalto ne atsitiktinai, o dėl susiformavusio neigiamo gyvenimo būdo. Be to, G. V. eilę kartų baustas administracine tvarka, iš jų net 7 kartus baustas ir už apsaugos nuo smurto artimoje aplinkoje orderio sąlygų nesilaikymą, turi galiojančių administracinių nuobaudų, kadangi paskirtų baudų nemoka (1 t., b. l. 150-166). Nuo 2023 m. vykdo individualią veiklą (1 t., b. l. 168). Nuteistojo atsakomybę lengvinančia pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai dėl to gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas). Nuteistojo atsakomybę sunkinančiomis aplinkybėmis pirmosios instancijos teismas pagrįstai pripažino tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos jos padarymui bei būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 9, 13 punktai). Kitų aplinkybių, kurias būtų galima pripažinti nuteistojo atsakomybę lengvinančiomis ar sunkinančiomis, pirmosios instancijos teismo nebuvo nustatyta, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija.

12. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į nurodytų aplinkybių visumą, nuteistajam G. V. už jo padarytą nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, pagrįstai paskyrė sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą ir jos dydį nustatė mažesnį nei sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis – 9 mėnesius (vidurkis – 1 metai 1 mėnuo 15 dienų). Be kita ko, pritaikęs BK 64¹ straipsnio nuostatas, paskirtą bausmę pagrįstai sumažino vienu trečdaliu, įskaitė laikiname sulaikyme išbūtą laiką (dvi paras). Teisėjų kolegijos vertinimu, paskirtos galutinės bausmės dydis – laisvės atėmimas 6 mėnesiams – nėra aiškiai per didelis.

13. Tokios apeliacinės instancijos teisėjų kolegijos išvados nepaneigia ir nuteistojo G. V. apeliaciniame skunde nurodytos aplinkybės, kad jis savanoriškai pradėjo gydytis priklausomybės ligas. Prie apeliacinio skundo pridėtų dokumentų kopijos (medicinos dokumentų išrašo/siuntimo, mokėjimo kvitų, gydytojo receptų) iš tiesų patvirtina, jog G. V. nuo 2025 m. vasario 5 d. pradėtas taikyti ilgalaikės abstinencijos alkoholiui palaikymo metodas, racionali psichoterapija, pravestas blaivybės alkoholiui motyvacinis pokalbis, taip pat taikomas medikamentinis gydymas ambulatoriškai (2 t., b. l. 23-27). Tačiau teisėjų kolegija pastebi, kad nuteistasis gydytis pradėjo jau po skundžiamo nuosprendžio priėmimo, nors iš bylos duomenų matyti, jog alkoholio vartojimo problemų turi apie 10 metų ir tuo laikotarpiu sistemingai jis darė nusikalstamas veikas. Be to, vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančios bausmės rūšies paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo ir artimųjų padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. Tuo tarpu nuteistojo teiginiai, kad jis pasižada daugiau nenusikalsti, laikytini deklaratyviais, kadangi jo elgesys neleidžia apibūdinti kaip linkusio pasimokyti iš savo netinkamo elgesio bei besistengiančio pasitaisyti asmens. Iš bylos medžiagos matyti, kad ankstesniais nuosprendžiais ir baudžiamaisiais įsakymais nuteistajam buvo skiriamos švelnesnės bausmės – viešieji darbai, laisvės apribojimas, areštas, tačiau akivaizdu, kad tai nuteistajam teigiamo poveikio nepadarė, kadangi jis ir toliau daro analogiškas nusikalstamas veikas. Dėl to nėra pagrindo manyti, kad nuteistajam G. V. paskyrus jo prašomą laisvės apribojimo bausmę ar kitokią švelnesnę bausmę, nuteistasis pakeis savo nusikalstamus polinkius ir daugiau nebenusikals. Priešingai, švelnesnės bausmės paskyrimas gali sukurti įsivaizduojamą nebaudžiamumo jausmą, neturėti jokios teigiamos įtakos nuteistojo G. V. veiksmams ir pasirinktam gyvenimo būdui keisti, dėl to ateityje jis gali toliau vykdyti analogiško pobūdžio ar kitas nusikalstamas veikas, jų nevertindamas kritiškai.

14. Apelianto gynėjas baigiamųjų kalbų metu taip pat akcentavo, kad nuteistasis ir nukentėjusioji kartu gyvena jau 6 metus ir nukentėjusiąją tenkina toks gyvenimo būdas su nuteistuoju. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad nurodytos aplinkybės niekaip nepateisina nuteistojo nusikalstamo elgesio bei jo atsakomybės nešvelnina. Be to, vien tai, kad G. V. smurtiniais veiksmais (delnu ne mažiau 4 kartus suduota į veidą) buvo sukeltas tik fizinis skausmas, nelemia padarytos veikos mažesnio pavojingumo, kai jokių kitų aplinkybių, mažinančių G. V. nusikalstamo elgesio pavojingumą, nėra. Todėl siekiant apsaugoti visuomenę nuo pavojingo nuteistojo elgesio ir siekiant užkardyti galimas naujas nusikalstamas veikas, tik pirmosios instancijos teismo nustatytos trukmės laisvės atėmimo bausmė atitinka bausmės tikslus ir įgyvendina teisingumo principą.

15. Todėl apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į pirmiau nurodytas aplinkybes bei taikydamas baudžiamojo įstatymo nuostatas dėl bausmių skyrimo, nepadarė baudžiamojo įstatymo pažeidimų, G. V. paskirta galutinė bausmė už jo padarytą nusikalstamą veiką atitinka įstatymo reikalavimus, nacionalinę teismų praktiką, bei nėra aiškiai neteisinga ar per griežta, todėl jos švelninti nėra jokio pagrindo.

Dėl paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimo

16. BK 75 straipsnio 8 dalis imperatyviai reglamentuoja, jog skirdamas arešto arba laisvės atėmimo bausmę ir šiame straipsnyje nustatyta tvarka neatidėdamas bausmės vykdymo, teismas privalo motyvuoti savo sprendimą. Pirmosios instancijos teismas išsamiai aptarė, kodėl šiuo atveju nėra galimybės taikyti BK 75 straipsnio nuostatas, reguliuojančias paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimą ir apeliacinės instancijos teismas pirmosios instancijos motyvams pritaria.

17. Akcentuojama, kad pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina ir tai, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

18. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021). Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad baudžiamasis įstatymas nedraudžia bausmės vykdymo atidėjimo taikyti teistam asmeniui, atitinkančiam BK 75 straipsnyje nustatytas sąlygas, tačiau sprendžiant dėl bausmės vykdymo atidėjimo, humaniškumo principo reikalavimai turi būti derinami su teisingumo principu, pagal kurį kaltininko nubaudimas ar atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės negali paneigti baudžiamosios teisės esmės ir paskirties, sudaryti prielaidų asmens nebaudžiamumui, formuoti nepagarbos baudžiamajam įstatymui ar ignoruoti nukentėjusiųjų teisėtų interesų ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 31 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-95-511/2022).

19. Kaip jau minėta, skundžiamu nuosprendžiu G. V. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 11 straipsnio 3 dalis), nuteistajam paskirta galutinė laisvės atėmimo bausmė neviršija 4 metų (6 mėnesiai). Visgi, teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo spręsti, kad G. V. bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Iš nuteistojo G. V. teistumų matyti, kad naują nusikalstamą veiką jis padarė būdamas teistas 5 kartus, visus kartus – už analogiškų nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 2 dalyje, padarymą (daugiausia – tos pačios nukentėjusiosios atžvilgiu), teistumui neišnykus, praėjus vos 4 mėnesiams po bausmės atlikimo, jam visus kartus buvo skiriamos bausmės, nesusijusios su terminuotu laisvės atėmimu, tačiau teigiamo poveikio tai nepadarė, priešingai, nuteistasis ir toliau sistemingai pažeidinėjo įstatymus. Pirmosios instancijos teismas taip pat pagrįstai akcentavo, kad nuteistajam anksčiau buvo taikytos ir įvairios pareigos, draudimai – nevartoti alkoholio, dalyvavimas smurtinį elgesį keičiančiose programose, tačiau šios priemonės buvo neveiksmingos, kaip ir švelnesnių bausmių atlikimas. Esant šioms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus G. V. polinkius ir, kad bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra, taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Priešingai, manytina, kad nagrinėjamu atveju bausmės vykdymo atidėjimas prieštarautų bausmės paskirčiai, kuria siekiama sulaikyti asmenį nuo nusikalstamų veikų darymo, jį nubausti, atimti ar apriboti galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas, užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalis).

20. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad skundžiamas Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, todėl jį keisti apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

21. Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnyba pateikė 2025 m. kovo 7 d. pažymą Nr. APD-2025-02950, kurioje prašoma priteisti valstybei iš G. V. 70,83 Eur valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo, tai yra už gynėjo advokato Vidmanto Skabursko nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme (2 t., b. l. 37).

22. BPK 106 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, išskyrus BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. Teismas, atsižvelgdamas į nuteistojo turtinę padėtį, gali šių išlaidų kaltinamajam nepriteisti ar jų dydį sumažinti. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės bei kasacinės instancijos teismuose. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-233/2011, Nr. 2K-174/2014, Nr. 2K-322/2014, Nr. 2K-8-696/2015, Nr. 2K-14-895/2015, Nr. 2K-84-699/2015, Nr. 2K-165-648/2015, Nr. 2K-304-942/2015, Nr. 2K-226-942/2016, Nr. 2K-63-648/2016, Nr. 2K-406-507/2016).

23. Europos Žmogaus Teisių Teismas (byla Chukayev v. Russia, Orlov v. Russia ir Croissant v. Germany) išaiškino, kad įstatymas, numatantis, jog valstybės suteiktos teisinės pagalbos lėšos gali būti atlyginamos iš nuteistojo, neprieštarauja Konvencijai. Teisė į nemokamą teisinę pagalbą nėra absoliuti, ji gali būti teikiama tik tais atvejais, kai kaltinamasis neturi pakankamai lėšų. Visais atvejais turi būti objektyviai atsižvelgiama į nuteistojo turtinę padėtį. Nuteistasis gali prašyti nepriteisti proceso išlaidų, tačiau tam turi pateikti duomenis, rodančius jo sunkią turtinę padėtį (įrodinėjimo našta tenka būtent nuteistajam). Teismas gali atleisti nuo išlaidų padengimo arba sumažinti jų dydį.

24. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2025 m. sausio 21 d. nuosprendį apskundė nuteistasis G. V.. Apeliacinės instancijos teisme nuteistasis G. V. pats gynėjo nepasirinko ir nepasikvietė. Kadangi baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), Šiaulių apygardos teismo 2025 m. vasario 18 d. nutartimi nuteistajam G. V. buvo paskirtas valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamosiose bylose parinktas gynėjas Vidmantas Skaburskas.

25. Išnagrinėjusi bylą apeliacine tvarka, teisėjų kolegija nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmeta kaip nepagrįstą. Atsižvelgusi į nurodytas aplinkybes, taip pat į tai, kad apeliantas yra darbingo amžiaus, vykdo individualią veiklą, nepateikta duomenų, patvirtinančių jo sunkią turtinę padėtį, išieškoti prašoma suma nėra neproporcingai didelė bylos apimčiai ir sudėtingumui, teisėjų kolegija sprendžia, kad Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos prašymas priteisti valstybei antrinės teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą G. V. apeliacinės instancijos teisme tenkinamas visiškai, išieškant valstybei iš nuteistojo G. V. 70,83 Eur už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Nuteistojo G. V. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo G. V. valstybės naudai išieškoti 70,83 Eur (septyniasdešimt eurų, 83 centus) už jam suteiktą valstybės garantuojamą antrinę teisinę pagalbą.