Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Bartašienės (pirmininkė ir pranešėja), Jurgos Kramanauskaitės-Butkuvienės ir Irenos Stasiūnienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės D. P. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ ieškinį atsakovei D. P. dėl lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į apeliacinį skundą argumentai

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek jo pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant faktinę ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar teisingai nustatytoms faktinėms aplinkybėms taikė materialines teisės normas. Apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėja neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Taip pat apeliacinės instancijos teismas, neatsižvelgdamas į apeliacinio skundo motyvus bei reikalavimus, ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė.

11. Byloje apeliacinis skundas paduotas dėl pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo tenkintas ieškovės reikalavimas dėl 14 560,50 Eur sumos priteisimo iš atsakovės negaliojančių dviejų paskolos sutarčių pagrindu.

12. Apeliaciniu skundu atsakovė D. P. prašo prijungti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus, gautus iš VĮ „Registrų centras“ (UAB „Sogerta“ balansus už 2019 - 2020 m.). Teisėjų kolegija pažymi, kad šie duomenys buvo pateikti pirmosios instancijos teismui, todėl jie nėra laikytini naujais įrodymais.

13. Byloje nustatyta, kad Šiaulių apygardos teismas 2021 m. lapkričio 15 d. nutartimi UAB „Sogerta“ iškėlė nemokumo bylą, BUAB „Sogerta“ nemokumo administratorė pareiškė ieškinį dėl 9400 Eur ir 5160,50 Eur lėšų (viso 14 560,50 Eur), kurios buvo pervestos ieškovės BUAB „Sogerta“ į atsakovės D. P., buvusios UAB ,,Sogerta“ akcininkės D. P., sąskaitą. Šiaulių apygardos teismo 2022 m. rugsėjo 13 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2022 m. lapkričio 3 d. nutartimi pripažintas bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės „Sogerta“ bankrotas tyčiniu.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad įmonės bankroto atveju sandorių ginčijimas – bankrutuojančios įmonės administratoriaus teisė ir ĮBĮ (JANĮ) nereglamentuojami savarankiški sandorių pripažinimo negaliojančiais pagrindai, tik akcentuojami ginčytinų sandorių požymiai – priešingumas įmonės veiklos tikslams ir (ar) galima įtaka įmonės mokumui. Dėl to bankrutuojančios įmonės administratorius prieš bankroto bylos iškėlimą sudarytus šios įmonės sandorius gali ginčyti visais CK nustatytais sandorių negaliojimo pagrindais, taip pat, reikalauti atlyginti žalą (nuostolius) kylančius iš tokių sandorių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika). Taigi, administratorius turi galimybę nuginčyti iki bankroto bylos iškėlimo įmonės atliktus mokėjimus (atsiskaitymus) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-231-684/2020, 22 punktas). Šiuo atveju ieškinys reiškiamas dėl be teisinio pagrindo įgytų lėšų gražinimo CK 6.240 str. teisiniu pagrindu.

15. D. P. įrodinėja, kad su UAB ,,Sogerta“ 2019 m. spalio 1 d. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią D. P. grynais pinigais duoda UAB ,,Sogerta“ 10 000 Eur, o paskolas gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui; šalys susitaria, kad paskolos davėjas paskolos gavėjui paskolos sumą išmokės grynais ne vėliau kaip 2019 m. spalio 1 d. (Paskolos sutarties 1 punktas). Paskola suteikiama vienerių metų laikotarpiui ir turi būti grąžinta iki 2020 m. spalio 1 d. (Paskolos sutarties 2 punktas). Į bylą pateiktas UAB ,,Sogerta“ kasos pajamų orderis Nr. 1, pagal kurį D. P. perdavė UAB ,,Sogerta“ 10 000 Eur pagal Paskolos sutartį; orderį pasirašė kasininkė L. L..

16. D. P. įrodinėja, kad su UAB ,,Sogerta“ 2019 m. spalio 4 d. sudarė Paskolos sutartį, pagal kurią D. P. grynais pinigais duoda UAB ,,Sogerta“ 6 000 Eur, o paskolas gavėjas įsipareigoja tokią pačią pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui; šalys susitaria, kad paskolos davėjas paskolos gavėjui paskolos sumą išmokės grynais ne vėliau kaip 2019 m. spalio 4 d. (Paskolos sutarties 1 punktas). Paskola suteikiama vienerių metų laikotarpiui ir turi būti grąžinta iki 2020 m. spalio 4 d. (Paskolos sutarties 2 punktas). Į bylą pateiktas UAB ,,Sogerta“ kasos pajamų orderis Nr. 3, pagal kurį D. P. perdavė UAB ,,Sogerta“ 6 000 Eur pagal Paskolos sutartį; orderį pasirašė kasininkė L. L..

17. Teisėjų kolegija pažymi, jog paskolos sutartis yra viena iš civilinių teisinių asmenų kreditavimo formų. Įstatyme paskolos sutartis apibrėžiama kaip sutartis, kuria viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų ir mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita (CK 6.870 straipsnio 1 dalis). Paskolos sutartis pripažįstama sudaryta nuo pinigų arba daiktų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis).

18. Paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį įrodinėdamas, kad jis faktiškai pinigų ar daiktų pagal sutartį negavo arba gavo jų mažiau, negu nurodyta paskolos sutartyje. Paskolos gavėjo teisė ginčyti paskolos sutartį visą ar iš dalies įtvirtinta CK 6.875 straipsnio normose. Įrodžius, kad paskolos sutarties dalykas nebuvo perduotas paskolos gavėjui, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta. Be to, pinigų perdavimas yra valinis veiksmas ir, kaip ir bet kuris sandoris, negali būti veikiamas kitų asmenų nesąžiningų veiksmų, todėl šis veiksmas turi būti atliekamas ir teismų aiškinamas taip, kad nekiltų abejonių dėl sandorio šalies valios gauti pinigus ir juos grąžinti pagal susitarimą suvaržymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-558/2007; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-203/2008).

19. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika dėl paskolos sutarties sudarymo fakto įrodinėjimo yra pakankamai gausi ir išplėtota. Teisminiams ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis). Minėta, kad paskolos sutartis yra realinė, t. y. laikoma sudaryta nuo pinigų ar daiktų perdavimo momento, todėl įrodymų naštos paskirstymo taisyklė iš paskolos sutarties kilusiuose ginčuose yra tokia, kad kreditorius turi įrodyti, jog paskolą suteikė, o skolininkas – jog paskolą grąžino (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 14 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-21-378/2018 22 punktas ir jame nurodytą praktika).

20. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, koreguodamas ir plėtodamas paskolos sutartinius teisinius santykius reglamentuojančių teisės normų aiškinimo ir taikymo praktiką, yra pažymėjęs, kad paprastai paskolos sutartyje ar kitame skolos dokumente turėtų būti atskirai, padarant atitinkamą įrašą, užfiksuotas paskolos sutarties dalyko perdavimo paskolos gavėjui faktas (pavyzdžiui, „ <...>pinigus gavau <...>“, „ <...>ši sutartis yra pinigų perdavimo–priėmimo aktas“), nes tai sudaro prielaidas sutarties šalims išvengti su tuo susijusių ginčų ateityje. Tačiau net jeigu toks faktas tiesiogiai ir nėra užfiksuotas, jis gali būti nustatomas (patvirtinamas) teismui vadovaujantis sutartinių santykių teisinio kvalifikavimo ir sutarčių aiškinimo taisyklėmis, reglamentuotomis CK 6.193–6.195 straipsniuose, aiškinant rašytinės sutarties arba rašytinės sutarties reikalavimus atitinkančio dokumento sąlygas, vertinant pavartotus terminus, gramatinės išraiškos formas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2013 m. gruodžio 31 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-7-430/2013).

21. Teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad 2019 m. spalio 1 d. ir 2019 m. spalio 4 d. Paskolų sutartyse nėra užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas, nes sutartyse nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Taigi, pinigų perdavimo, kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo ir kitų reikšmingų aplinkybių įrodinėjimo pareiga tenka atsakovei.

22. Teismas neturi duomenų, kad UAB ,,Sogerta“ buhalterinė apskaita būtų vedama netinkamai. Apeliantė remiasi UAB „Sogerta“ finansinės atskaitomybės dokumentais, t. y. balansais už 2019 - 2020 m., iš kurių matyti, jog įmonės mokėtinos sumos ir kiti įsipareigojimai 2019 m. sudarė – 18 009 Eur, o 2020 m. – 875 901 Eur. Nurodo, kad šios sumos apėmė ir įmonės įsipareigojimus buvusiai akcininkei D. P.. Teisėjų kolegija atmeta tokius apeliantės argumentus kaip nepagrsįtus, kadangi balansuose nenurodyta, iš ko tiksliai susidaro įmonės įsipareigojimai, o vien ju padidėjimas neįrodo, kad tai susiję isšimtinai su atsakove. Pažymėtina, kad dėl įmonės balanso kaip įrodinėjimo priemonės žalos faktui ir dydžiui nustatyti kasacinis teismas ne kartą yra išaiškinęs, kad įmonės patvirtintame balanse esantys duomenys gali būti tinkama ir leistina įrodinėjimo priemonė žalos dydžiui ir faktui įrodyti (CPK 177 straipsnis), tačiau, vertinant jame esančius duomenis, reikia vadovautis įrodymų visumos taisykle – patvirtinto balanso finansiniai rodikliai turi būti vertinami kartu su kitais įrodymais ir iš jų visumos turi būti sprendžiama, ar pasirašytame balanse esantys duomenys patvirtina įmonei padarytos žalos faktą ir jos dydį (CPK 185 straipsnis).

23. Pirmosios isnatncijos teismas pagrįstai kasos pajamų orderius vertino kaip neatitinkančius kitų įrodymų dokumentus, kadangi ieškovės perimtuose dokumentuose nenustatyta, kad 1 0000 Eur ir 6 000 Eur sumos būtų įneštos į bendrovės kasą ar būtų pervestos į banko sąskaitą. Remiantis BUAB „Sogerta“ apskaitos dokumentais (banko išrašais, avansinėmis apyskaitaitomis), nėra duomenų apie 10 000 Eur ir 6 000 Eur piniginių lėšų įnešimą, tai yra gavimą iš D. P.. Teismas įvertino byloje apklaustų liudytojų parodymus, liudytoja M. B. paaiškino, jog ji dirbo UAB „Sogerta“ buhaltere maždaug nuo 2019 metų; įmonės buhalteriją vedė nuo pat įmonės pradžios, ji dirbo pagal darbo sutartį; nurodė, jog pinigai buvo įnešami į banką; įmonėje taip pat buvo vedama kasa, tačiau pinigai buvo apskaityti per banką; nepamena, jog kai dirbo įmonėje, į kasą buvo įnešta 6 000 Eur ir 10 000 Eur; įmonėje buvo sutarta, kad kai yra išduodamas kasos pajamų orderis, ji ant jo nepasirašinėjo; į įmonės kasą pinigus nešė atsakovė, kadangi ji atliko mokėjimus už prekes taip pat ir už skolintus pinigus įmonei; įmonės balansas rodė skolą D. P., tačiau koks skolos dydis, neprisimena. Liudytoja L. S. paaiškino, jog į elektroninį paštą iš buhalterinės programos buvo atsiųsti visi įmonės likučiai, pagal kuriuos buhalterės įsiveda duomenis pagal savo programą, fizinių likučių, kurie būtų perduoti jai (liudytojai), nebuvo. Taigi, liudytrojų parodymai nepagrindė atskaovės pozicijos. Taip pat atsakovė teismui nepateikė jokių įrodymų, kad jos turtinė padėtis Paskolų sudarymo metu leido jai įmonei suteikti 16 000 Eur paskolą.

24. Iš banko sąskaitos išrašų teismas nustatė, kad 2020-12-21 pervedant atsakovei D. P. 10 000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskolos grąžinimas; 2020-12-31 įmonė pervedė 6454,14 Eur mokėjimo paskirtyje nurodyta: „atsiskaitytinai 5160,50 Eur ir DU atsiskaitymas 1293,64 Eur“. Kaip pagrįstai akcentavo pirmosios isntancijos teismas, iš pirmojo pavedimo negalima nustatyti apie kokią konkrečiai paskolą minima grąžinant pinigus, o antras pavedimas visiškai nenurodo jokios paskolos.

25. Byloje pirmosios isntancijos teismas rėmėsi ginčui aktualiomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 „Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo“ patvirtintomis taisyklėmis, kuriose numatyta, kad atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas; atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį; nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu.

26. Teisėjų kolegija pažymi, kad 10 000 Eur ir 6 000 Eur sumų, kuriuos Paskolų pagrindu tariamai turėjo sumokėti įmonei atsakovė, įnešimas, gavimas ir panaudojimas nėra fiksuotas UAB „Sogerta“ finansiniuose dokumentuose. Esant tokioms aplinkybėms pirmosios instancijos teisingai konstatavo, kad kasos išlaidų orderių pagrindu atlikti mokėjimai nepatvirtina realaus D. P. paskolos suteikimo UAB ,,Sogerta“ fakto. Taigi, pripažinus, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti ieškovei UAB „Sogerta“ nei kaip paskola, nei kitu sutartiniu pagrindu, teismo teisingai konstatuota, kad 2019-10-01 ir 2019-10-04 paskolos sutartys nebuvo sudarytos (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), todėl piniginės lėšos pripažintinos be pagrindo sumokėtos atsakovei ir turi būti grąžintos ieškovei. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad CK 6.870 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta nuostata reiškia, jog paskolos sutartis yra realinė, t. y. paskolos sutartiniams santykiams atsirasti būtinas pinigų arba rūšies požymiais apibūdinamų suvartojamųjų daiktų perdavimas paskolos gavėjui. Todėl nors viena šalis išreiškia sutikimą kitai skolinti pinigus arba daiktą, o atitinkamai kita sutinka priimti pinigus arba daiktą ir įsipareigoja nustatyta tvarka ir terminu grąžinti pinigus ar daiktą, paskolos sutartis nebus pripažinta sudaryta, jeigu paskolos dalykas paskolos davėjo nebus perduotas ar paskolos gavėjo priimtas (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gegužės 10 d. nutarties civilinėje byloje Nr.e3K-3-184-378/2018 26 punktą).

27. Paskolos sutartis byloje pripažinus nesudarytomis, teismui nėra pagrindo ex officio konstatuoti ginčo sandorių niekiniais, ir tai yra ieškovės teisių gynimo būdas šios kategorijos byloje. Pažymėtina, kad ieškovei laikant Paskolos sutartis nesudarytomis, ji neturi prašyti teismo šias sutartis nuginčyti. Tuo atveju, jeigu paskolos suma viršija tris tūkstančius eurų ir šis sandoris yra vykdomas grynaisiais pinigais, paskolos sutartis turi būti notarinės formos (CK 6.871 str.). Jaigu sandoriai 6000 Eur ir 10000 Eur sumoms vykdyti grynaisiais pinigais, notarinė forma buvo privaloma, tačiau sandoriai įstatymo reikalaujama, t. y. notarine forma, nesudaryti. CK 1.93 str. 3 d. imperatyviai reglamentuoja, kad įstatymų reikalaujamos notarinės formos nesilaikymas sandorį daro negaliojančiu.

28. Byloje taip pat nustatyta, kad 2020 m. gegužės 15 d. D. P. V. L. padovanojo 50 vnt. dovanotojai nuosavybės teise priklausančių UAB „Sogerta“ akcijų. Minėtoje sutartyje nėra numatyta, kad skola bus grąžinta atsakovei. Atsakovė jai esamą skolą byloje įrodinėjo 2020 m. gegužės 18 d. sąskaitų aktyvumo ataskaita pagal dienas, kurioje ranka įrašyta pastaba, jog V. L. sutinka su skola D. P.. Skolos suma – 14039,89 Eur. Taigi, aplinkybė, kad atsakovė su seserimi susitarė dėl to, jog pardavus įmonę, naujasis pirkėjas turės jai grąžinti skolą, nepatvirtinta jokiais įrodymais. Kaip teisingai akcentavo pirmosios instancijos teismas, į bylą pateiktas įmonės balansas su prierašu „sutinku su skola“ nepagrindžia atsakovės nurodytos minėtos aplinkybės dėl lėšų grąžinimo, kadangi minėtas dokumentas rodo sąskaitos aktyvumą ir įmonės pinigų likutį. Taip pat teismas teisingai pažymėjo, kad į bylą nepateiktas joks dokumentas, pagrindžiantis aplinkybę, jog naujasis įmonės UAB „Sogerta“ pirkėjas prisiėmė prievoles.

29. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo spręsti, kad pirmosios instancijos teismas būtų pažeidęs įrodymų tyrimo bei vertinimo taisykles nagrinėjamoje byloje. Šiame kontekste pažymėtina, jog Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008-02-15 nutartis, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2008; 2009-07-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-335/2009; 2009-12-22 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-588/2009; 2010-07-02 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010; kt.). Kasacinis teismas yra taip pat yra nurodęs, kad įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Teismai, vertindami įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį savo įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012-10-31 nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-458/2012; kt.). Teisėjų kolegija nurodo, jog pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis aukščiau pateikta kasacinio teismo praktika bei tinkamai pritaikęs proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, tinkamai ir visapusiškai įvertino į bylą šalių pateiktus įrodymus. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, į bylą pateiktų įrodymų visuma sudaro pagrindą spręsti, kad atsakovė byloje neįrodė, kad ji būtų sumokėjusi Paskolos sutartyse nurodytas sumas ieškovei, todėl teismas pagrsįati ieškovės anudai iš atskaovės priteisė 14 560,50 Eur skolą.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

30. Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje nurodyta, kad Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio 1 dalis įpareigoja nacionalinius teismus išsamiai ištirti šalių pateiktus paaiškinimus, argumentus ir įrodymus be išankstinio vertinimo, tuo aspektu, ar jie svarbūs sprendimo priėmimui. Teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (Van de Hurk v. Netherlands judgement of 19 April 1994, Series A n. 288, p. 20, par. 61). Tokios pat pozicijos laikomasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011).

31. Kiti apeliacinio skundo argumentai vertintini kaip neturintys reikšmės apskųsto pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo teisėtumui, todėl teisėjų kolegija dėl jų nepasisako.

Dėl procesinės bylos baigties

32. Atsižvelgdama į anksčiau nustatytas aplinkybes ir padarytas teisines išvadas, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliaciniame skunde išdėstytais motyvais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje

33. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Atmetus atsakovės apeliacinį skundą, bylinėjimosi išlaidos jos naudai nepriteistinos. Ieškovė nepateikė prašymo dėl bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme priteisimo, todėl šios išlaidos nepriteistinos jos naudai.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2022 m. rugsėjo 26 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.