Telšių apylinkės teismo sprendimas

dalyvaujant ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) atstovams O. P., V. M., atsakovei D. P., jos atstovui advokatui Gintarui Griciui,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės bankrutuojančios uždarosios akcinės bendrovės (duomenys neskelbtini) ieškinį atsakovei D. P. dėl lėšų grąžinimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ieškovė taip pat pateikė reikalavimą ieškovės naudai iš atsakovės išieškoti 5160,50 Eur sumą bei į procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

Pagal ieškovės ieškinius teisme buvo iškeltos civilinės bylos Nr. e2-2454-1008/2022 ir e2-2006-721/2022, kurios 2022 m. liepos 12 d. sujungtos į vieną civilinę bylą, paliekant bylos Nr. e2-2006-721/2022. Atsižvelgiant į tai, ieškiniai išnagrinėti vienoje civilinėje byloje.

Nesutikdama su reikalavimu priteisti iš jos ieškovės naudai 5160,50 Eur, atsakovė taip pat prašė jį atmesti. Paaiškino, jog būdama (duomenys neskelbtini) akcininkė, tam, kad papildyti įmonės kasą apyvartinėmis lėšomis, paskolino savo asmenines lėšas įmonei. Ieškinyje nurodomas pinigų pervedimas (6454,14 Eur), yra susijęs su 2019 m. spalio 4 d. tarp jos, t. y. D. P. ir (duomenys neskelbtini) sudaryta paskolos sutartimi, kurios pagrindu ji paskolino, tuo metu savo įmonei 6000 Eur. 2020 m. gruodžio 31 d. mokėjimo nurodymas 6454,14 Eur sumai, patvirtina 1293,64 Eur darbo užmokesčio išmokėjimą D. P. ir 5160,50 Eur dalinį skolos grąžinimą pagal 2019 m. spalio 4 d. paskolos sutartį. Atsakovei pinigai, kurių reikalauja ieškovė, buvo pervesti teisėtu pagrindu, vykdant minėtą paskolos sutartį. Pinigų gavimo momentu atsakovė neatliko jokių neteisėtų veiksmų, o įmonei, kuri grąžino skolą nebuvo padaryta jokia žala. 2020 m. gruodžio mėn. atsakovė jau nebedirbo (duomenys neskelbtini) ir nebeturėjo šios įmonės akcijų, todėl nėra nei vieno pagrindo atsakovės civilinei atsakomybei kilti.

Teismo posėdžio metu atsakovė D. P. nesutiko su pareikštais reikalavimais ir prašė juos atmesti. Paaiškino, jog ji buvo viena iš įmonės (duomenys neskelbtini) akcininkių, kuri skolino šiai įmonei pinigus, iš kurių būtų galima daryti verslą ir sukurti darbo vietas. Atsakovės sesuo V. L. rado pirkėją ir su likusia įmonės skola šią įmonę pardavė. Žmonės, kurie nupirko šią įmonę, grąžino jai pinigus. Pažymėjo, jog su seserimi nusipirko šią įmonę, tapo akcininkėmis, mamą pasamdė įmonės direktore. Žinojo, jog reikia pasirašyti paskolos sutartis. 2019 m. spalio mėnesį įmonėje buvo įdarbinta pagal darbo sutartį buhalterė M. B., todėl įmonei suteiktos paskolos turėjo būti apskaitytos. Pinigai pavedimu negalėjo būti pervedami, nes visur buvo reikalingi grynieji pinigai. Paskolintos lėšos buvo skirtos įmonės veiklai gerinti – stogui, pakaboms, patalpų kabinoms. Įsigyti daiktai įmonėje buvo apskaityti. Pasibaigus karantinui atsakovė nusprendė savo akcijas padovanoti seseriai, tačiau po kurio laiko ir ji nusprendė įmonę parduoti. Paskolos sutartys buvo identiškos, kadangi jos buvo įmonės viduje, niekur išoriškai neegzistavo. Į akcijų dovanojimo sutartį sąlyga dėl lėšų grąžinimo nebuvo įrašyta, tačiau kai jos sesuo pardavinėjo minėtą įmonę, įmonės balansas į sutartį jau buvo įrašytas. Pinigus ji paskolino į kasą, o vėliau pinigais disponavo buhalterė. 10 000 ir 6 000 Eur buvo atidėti ir vėliau pagal poreikį buvo įnešti į banką. Ji kasos orderių nerašydavo.

Teismo posėdžio metu atsakovės atstovas advokatas Gintaras Gricius prašė ieškinį atmesti. Papildomai paaiškino, jog akivaizdu, kad atsakovė, būdama įmonės akcininkė, 2019 metais, dviejų paskolos sutarčių pagrindu, per du kartus, paskolino (duomenys neskelbtini) 16 tūkst. Eurų. Ši paskola visada matėsi įmonės buhalterinės apskaitoje. Perleidus įmonės akcijas seseriai, o seseriai šią įmonę pardavus kitiems asmenims, 2020 m. nauja įmonės vadovė, matydama skolą D. P., priėmė sprendimą šią skolą grąžinti. 2020 m. gruodžio mėnesį atsakovė (duomenys neskelbtini) nebedirbo ir niekaip nebuvo su šia įmone susijusi. Pažymėjo, kad įmonės apskaitoje ir įmonės balanse skola buvo matoma. Sprendimą pervesti pinigus, priėmė ne atsakovė ir jai negali kilti civilinė atsakomybė, kadangi ji negalėjo priimti sprendimo atlikti pavedimus.

Teismo posėdžio metu liudytoja M. B. paaiškino, jog ji dirbo (duomenys neskelbtini) buhaltere maždaug nuo 2019 metų. Įmonės buhalteriją vedė nuo pat įmonės pradžios. Įmonėje ji dirbo pagal darbo sutartį. Nurodė, jog pinigai buvo įnešami į banką. Įmonėje taip pat buvo vedama kasa, tačiau pinigai buvo apskaityti per banką. Nepamena, jog kai dirbo įmonėje, į kasą buvo įnešta 6 000 Eur ir 10 000 Eur. Įmonėje buvo sutarta, kad kai yra išduodamas kasos pajamų orderis, ji ant jo nepasirašinėjo. Į įmonės kasą pinigus nešė atsakovė, kadangi ji atliko mokėjimus už prekes taip pat ir už skolintus pinigus įmonei. Įmonės balansas rodė skolą D. P., tačiau koks skolos dydis, neprisimena.

Teismo posėdžio metu liudytoja L. S. paaiškino, jog į elektroninį paštą iš buhalterinės programos buvo atsiųsti visi įmonės likučiai, pagal kuriuos buhalterės įsiveda duomenis pagal savo programą. Fizinių likučių, kurie būtų perduoti jai (liudytojai), nebuvo.

Motyvuojamoji dalis

Ieškinys tenkintinas visiškai.

Bylos duomenimis nustatyta, kad 2021 m. lapkričio 15 d. Šiaulių apygardos teismas nutartimi (duomenys neskelbtini) iškėlė nemokumo bylą. Bankrutavusios įmonės (duomenys neskelbtini) nemokumo administratore paskirta O. P.. Ginčo byloje dėl to nėra. Byloje ginčas kilo dėl 9400 Eur ir 5160,50 Eur lėšų (viso 14 560,50 Eur), kurios buvo pervestos ieškovės (duomenys neskelbtini) į atsakovės D. P., buvusios (duomenys neskelbtini) akcininkės D. P. sąskaitą.

Ieškovė (duomenys neskelbtini) reikalavimus pripažinti 2020-12-21 atliktą 9400 Eur pavedimą neteisėtu ir iš atsakovės priteisti 9400 Eur bei 5160,50 Eur grindžia aplinkybėmis, kad tarp perduotų administratorei dokumentų buvo rastos ginčijamos sutartis, tačiau nerasta nei pinigų įnešimo į įmonės kasą (nors ir buvo pateikti kasos pajamų orderio kvitai Nr. 1), nei į banko sąskaitą patvirtinančių dokumentų, t. y. nėra duomenų apie piniginių lėšų įnešimą į įmonės kasą bei panaudojimą įmonės naudai.

Atsakovė nurodo, kad paskolos sumos (10000 Eur ir 600 0Eur) buvo įneštos grynaisiais pinigais į įmonės kasą. Atsakovės nuomone, paskolos suteikimo faktą patvirtina būtent kasos pajamų orderio kvitai, esantys byloje, ji pati netvarkė buhalterinės apskaitos, todėl negali paaiškinti, kodėl šie dokumentai neatspindi pinigų panaudojimą įmonės veikloje.

Ginčams, kilusiems iš paskolos teisinių santykių, yra taikomos bendrosios civilinio proceso įrodinėjimo normos (CPK XIII skyrius) bei materialinio šių teisinių santykių reguliavimo nulemtos taisyklės. Pagal bendrąją įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklę, dalyvaujantys civiliniame teisiniame ginče asmenys turi įstatyme nustatytą pareigą įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų arba atsikirtimų pagrindu (CPK 178 straipsnis).

Paskolos sutartimi viena šalis (paskolos davėjas) perduoda kitos šalies (paskolos gavėjo) nuosavybėn pinigus arba kitos rūšies požymiais apibūdintus suvartojamuosius daiktus, o paskolos gavėjas įsipareigoja grąžinti paskolos davėjui tokią pat pinigų sumą (paskolos sumą) arba tokį pat kiekį tokios pat rūšies ir kokybės kitų daiktų bei mokėti palūkanas, jeigu sutartis nenustato ko kita. Pagal CK 6.870 straipsnio 1 ir 2 dalis paskolos sutartis yra realinis sandoris, t. y. paskolos teisiniams santykiams atsirasti vien šalių susitarimo dėl paskolos neužtenka. Tam, kad tarp šalių atsirastų teisiniai paskolos santykiai, turi egzistuoti du juridinę reikšmę turintys faktai: 1) paskolos dalyko (pinigų) perdavimas paskolos gavėjo nuosavybėn; 2) paskolos gavėjo įsipareigojimas tokią pat pinigų sumą grąžinti paskolos davėjui. Šios sąlygos laikomos esminėmis paskolos sutarties sąlygomis, kurių nors vienos nesant paskolos sutartis negali būti laikoma sudaryta. Kasacinio teismo praktikoje yra pažymėta, kad šios aplinkybės bylose dėl paskolos grąžinimo sudaro įrodinėjimo dalyką.

Kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog tuo atveju, kai paskolos raštelyje ar kitame skolos dokumente neužfiksuotas pinigų (paskolos dalyko) perdavimo paskolos gavėjui faktas, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjui. Tuo atveju, kai skolos dokumentas patvirtina paskolos dalyko perdavimą paskolos gavėjui (t. y. paskolos raštelis atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus), preziumuojama, kad paskolos sutartis yra sudaryta, ir tokiu atveju įrodyti paskolos dalyko neperdavimo faktą pareiga tenka paskolos gavėjui. Taigi, prezumpcijos, kad paskolos sutartis sudaryta ir pinigus paskolos gavėjas gavo, galiojimą bei įrodinėjimo naštos paskirstymą lemia tai, ar paskolos raštelis ar kitoks skolos dokumentas atitinka CK 6.871 straipsnio 3 dalies reikalavimus.

Įvertinus ginčo dėl 2019-10-01 ir 2019-10-04 paskolos sutarčių, kuriomis atsakovė ginasi nuo ieškinių ir įrodinėja ginčo šalių paskolos santykių buvimą, turinį, akivaizdu, kad jose nėra užfiksuotas pinigų perdavimo paskolos gavėjai faktas, t. y. šalių pasirašytose paskolos sutartyse nėra specialiai aptartas, aiškiai, nedviprasmiškai ir (ar) neabejotinai tiksliai užfiksuotas paskolos dalyko – pinigų – perdavimo paskolos gavėjui momentas. Taigi, atsižvelgiant į teisinį paskolos santykių reglamentavimą bei jį aiškinančią kasacinio teismo praktiką, pareiga įrodyti pinigų perdavimo faktą tenka paskolos davėjai, t. y. atsakovei D. P.. Įrodinėjimo našta dėl kasos dokumentų, paskolos panaudojimo, dokumentų išsaugojimo ir kitų reikšmingų aplinkybių tenka taip pat atsakovei.

Į bylą nėra pateikta duomenų apie tai, jog (duomenys neskelbtini) buhalterinė apskaita nebuvo vedama tinkamai. Atsakovės nurodyta aplinkybė, jog jis pinigus įnešė į įmonės kasą, yra grindžiama tik jos pačios paaiškinimais, nes, kaip minėtą, tokios finansinės operacijos nėra fiksuotos jokiuose buhalterinės apskaitos dokumentuose ir liudytoja apklausta įmonės buhalterė paaiškino nemačiusi tokių kasos pajamų orderių bei neprisimena, kad tokios pinigų sumos buvo skolintos įmonei jos akcininkės D. P.. Pateikti į bylą įmonės finansinės apskaitos dokumentai – kasos pajamų orderiai vertintini kritiškai, kaip neatspindintys piniginių lėšų gavimo, turėjimo, panaudojimo, nes iš ieškovės perimtų dokumentų nenustatyta, kad 10000 Eur ir 6000 Eur sumos būtų įneštos į bendrovės kasą ar būtų pervestos į banko sąskaitą. Teismo nuomone, finansinės atskaitomybės dokumentai savaime neatspindi konkrečių sandorių ar konkretaus asmens įsipareigojimų įmonei, kurių egzistavimas paprastai įrodomas pirminiais arba, jų nesant, patikimais suvestiniais buhalterinės apskaitos dokumentais. Pagal (duomenys neskelbtini) apskaitos dokumentus (banko išrašus, avansines apyskaitas), nėra duomenų apie 10000 Eur ir 6000 Eur piniginių lėšų gavimą iš paskolos davėjos D. P..

Atsakovei D. P. nepateikus jokių kitų duomenų, kad 10000 Eur ir 6000 Eur sumas perdavė (duomenys neskelbtini) , darytina išvada, kad vien rašytinės formos paskolos sutarčių buvimas savaime nereiškia paskolos dalyko perdavimo fakto, nes sutarties turinys bei kitos reikšmingos aplinkybės šio fakto nepatvirtina.

Paskolos davėja paskolos dalyko (pinigų) perdavimo faktą galėjo įrodinėti ir kitomis priemonėmis – pagrįsdama savo tuo metu buvusią turtinę padėtį, leidusią jai kaip fiziniam asmeniui grynaisiais pinigais suteikti tokio dydžio (16000 Eur ) paskolą juridiniam asmeniui. Tačiau atsakovė D. P. tokių aplinkybių neįrodinėjo, savo poziciją apie paskolos dalyko perdavimą siekė įrodyti išimtinai įmonės dokumentais. Nesant finansinės atskaitomybės dokumentuose už 2019 -2020 m. piniginių lėšų perdavimą bei gavimą patvirtinančių duomenų, paskolos sutarčių kaip rašytinių dokumentų buvimas jokiu būdu nepatvirtina buvus realų piniginių lėšų perdavimą.

Pinigų pervedimas yra tam tikrų įsipareigojimų vykdymą patvirtinantis veiksmas, tačiau prievolės, susijusios su pinigų pervedimu, gali kilti ne tik paskolos sutartinių teisinių, bet ir kitokių santykių pagrindu, pvz., bendro verslo ar partnerystės versle, atsiskaitymų už suteiktas paslaugas ar pateiktas prekes pagrindu ir t. t. Dėl to, kvalifikuojant šalių teisinius santykius ir vertinant jų pagrindu kylančias šalių teises ir pareigas, būtina įvertinti faktų, kurių pagrindu galima būtų spręsti apie šalių santykių pobūdį, visumą. Nagrinėjamu atveju iš banko sąskaitos išrašų matyti, jog 2020-12-21 pervedant atsakovei D. P. 10000 Eur mokėjimo paskirtyje nurodyta – paskolos grąžinimas. 2020-12-31 įmonėpervedė 6454,14 Eur mokėjimo paskirtyje nurodyta: „atsiskaitytinai 5160,50 Eur ir DU atsiskaitymas 1293,64 Eur. Atsakovė, reikšdama prieštaravimus nurodė, jog minėta suma buvo paskolinta įmonei.

Iš pirmojo pavedimo negalima nustatyti apie kokią konkrečiai paskolą minimą grąžinant pinigus, o antras pavedimas visiškai nenurodo jokios paskolos. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2000-02-17 nutarimu Nr. 179 “Dėl kasos darbo organizavimo ir kasos operacijų atlikimo taisyklių patvirtinimo” patvirtintose taisyklėse numatyta, kad ūkio subjektas gali išmokėti pinigus ūkio subjekto darbuotojams, kuriuos ūkio subjekto vadovas paskyrė mokėti už turtą, žemės ūkio produkciją, suteiktas paslaugas, mokėti avansą, padengti kitas su ūkio subjekto veikla susijusias išlaidas ir (arba) priimti pinigų įplaukas (toliau vadinama – atskaitingas asmuo). Išmokant pinigus iš kasos, išrašomas kasos išlaidų orderis. Atskaitingas asmuo, gautais pinigais atsiskaitęs su kitais ūkio subjektais, fiziniais asmenimis, pateikia vyriausiajam buhalteriui (buhalteriui) pinigų sumokėjimo įrodymo dokumentus, kuriuos surašo į avanso ataskaitą, – nurodo joje šių dokumentų pavadinimus, numerius, datas, išmokėtas sumas. Atskaitingas asmuo atsiskaito vyriausiojo buhalterio (buhalterio) nustatyta ir ūkio subjekto vadovo patvirtinta tvarka ir terminais, tačiau ne rečiau kaip kartą per mėnesį. Nepanaudotų pinigų grąžinimas į kasą įforminamas kasos pajamų orderiu.

Taigi, nustačius, kad nėra neginčytinų ir objektyvių duomenų, galinčių patvirtinti piniginių lėšų perdavimo paskolos gavėjai faktą, nepateikta jokių duomenų, pagrindžiančių piniginių lėšų panaudojimą bendrovės interesais, minėtos lėšos ieškovei grąžintos taip pat nebuvo, byloje surinktų įrodymų visumos kontekste teismas sprendžia, kad minėti galimai kasos išlaidų orderių pagrindu atlikti mokėjimai nepatvirtina realaus D. P. paskolos suteikimo UAB (duomenys neskelbtini) fakto. Pripažinus, kad pinigai iš tikrųjų nebuvo perduoti paskolos gavėjai - ieškovei, konstatuotina, kad 2019-10-01 ir 2019-10-04 paskolos sutartys nebuvo sudarytos (CK 6.875 straipsnio 3 dalis), todėl piniginės lėšos, be pagrindo sumokėtos atsakovei, grąžintinos ieškovei.

Dėl (duomenys neskelbtini) įmonės pardavimo

Pagal byloje esančius duomenis nustatyta, jog 2020 m. gegužės 15 d. D. P. V. L. padovanojo 50 vnt. dovanotojai nuosavybės teise priklausančių (duomenys neskelbtini) akcijų. Pagal 2022 m. kovo 21 d. pateiktus atsakovės D. P. paaiškinimus, pusę įmonės akcijų ji perdavė dėl sunkios materialinės padėties. Pažymi, jog dalį akcijų įsipareigojo padovanoti su sąlyga, jog jeigu verslas klestės ar bus parduota veikianti įmonė, visus atsidarymui skirtus pinigus ieškovė privalės grąžinti atsakovei.

Analizuojant į bylą pateiktą akcijų dovanojimo sutartį, matyti, jog šalys susitarė dėl dovanotojai, tai yra, atsakovei, priklausančių 50 vnt. įmonės akcijų pardavimo V. L.. Sutarties sąlygos, kuria šalys būtų susitarusios dėl parduodamos įmonės ir jos skolos grąžinimo atsakovei, nėra. Atsakovė jai esamą skolą įrodinėja 2020 m. gegužės 18 d. sąskaitų aktyvumo ataskaita pagal dienas, kurioje ranka įrašyta pastaba, jog V. L. sutinka su skola D. P.. Skolos suma – 14039,89 Eur.

Civilinės bylos teismuose nagrinėjamos laikantis rungimosi, dispozityvumo, šalių procesinio lygiateisiškumo principų (CPK 12, 13, 17 straipsniai). Pagal rungimosi principą kiekviena šalis privalo įrodyti tas aplinkybes, kuriomis remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti. Rungimosi principas, be kita ko, reiškia ir tai, kad: įrodinėjimo dalyką byloje nustato ginčo šalys; teismas turi spręsti bylą vertindamas tik šalių nurodytus faktus ir jų pateiktus įrodymus; teisėjas netiria faktų ir nerenka įrodymų savo iniciatyva. Dispozityvumo principas reiškia, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi CPK nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti joms priklausančiomis procesinėmis teisėmis. Jeigu byloje viena šalis įrodo aplinkybę, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, o kita šalis neįrodo aplinkybės, kuria remiasi kaip savo reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu, teismas turi teisę pirmąją iš aptariamų aplinkybių pripažinti įrodyta, o antrąją – neįrodyta.

Nagrinėjant bylą, atsakovė turėjo galimybę nevaržomai disponuoti savo procesinėmis teisėmis (be kita ko, teikti rašytinius įrodymus, inicijuoti liudytojų apklausą ir pan.). Aplinkybės, jog ji su seserimi susitarė dėl to, jog pardavus įmonę, naujasis pirkėjas turės jai grąžinti skolą, nepatvirtina jokiais įrodymais. Į bylą pateiktas įmonės balansas su prierašu „sutinku su skola“ nepagrindžia atsakovės nurodytos minėtos aplinkybės dėl lėšų grąžinimo, kadangi minėtas dokumentas rodo sąskaitos aktyvumą pagal dienas ir įmonės likutį. Į bylą nepateiktas joks dokumentas, pagrindžiantis aplinkybę, jog naujasis įmonės (duomenys neskelbtini) pirkėjas įsipareigojo ir grąžino atsakovei įmonės lėšas. Atsižvelgiant į nustatytas aplinkybės, šis atsakovės argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

Įvertinus visus byloje esančius duomenis, atsakovės deklaratyvius teiginius apie paskolų ieškovei suteikimą, iš atsakovės D. P. ieškovei (duomenys neskelbtini) priteistina 14 560,50 Eur skola.

Iš atsakovės ieškovei priteistinos 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 14 560,50 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra 2022 m. balandžio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš antrosios šalies (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Ieškovė yra atleista nuo žyminio mokesčio mokėjimo šioje byloje (CPK 83 straipsnio 1 dalies 8 punktas). CPK 96 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad bylinėjimosi išlaidos, nuo kurių mokėjimo ieškovas buvo atleistas, išieškomos iš atsakovo į valstybės biudžetą proporcingai patenkintai ieškinio reikalavimų daliai. Remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, iš atsakovės valstybei priteistina 328,00 Eur žyminio mokesčio.

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259–260, 263-270 straipsniais

nusprendžia:

ieškinį tenkinti visiškai.

Priteisti iš atsakovės D. P., asmens kodas (duomenys neskelbtini)

- 14 560,50 Eur (keturiolikos tūkstančių penkių šimtų šešiasdešimties eurų 50 ct) skolą, 5 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą 14 560,50 Eur sumą, nuo bylos iškėlimo teisme, tai yra 2022 m. balandžio 4 d., iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, ieškovės (duomenys neskelbtini) , juridinio asmens kodas 305219008, naudai;

– 328,00 Eur (tris šimtus dvidešimt aštuonis eurus) žyminio mokesčio valstybei.

Sprendimas per trisdešimt dienų nuo jo priėmimo dienos gali būti skundžiamas apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos teismui per sprendimą priėmusį teismą.