- Teismas
- Vilniaus apygardos teismas
- Dokumentas
- Sprendimas
- Data
- 2024-01-30
- Bylos Nr.
- e2A-242-967/2024
- Teisminio proceso Nr.
- 2-68-3-01132-2023-3
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Sigita Zubavičiūtė-Montvilienė, Urmila Valiukienė, Dalia Trumpulienė
- Ieškovas
- A. M.
- Atsakovas
- uždarajai akcinei bendrovei „CarOutlet“
- Kategorijos
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dalios Trumpulienės, Urmilos Valiukienės ir Sigitos Zubavičiūtės-Montvilienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą ieškovo A. M. (A. M.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo A. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „CarOutlet“ dėl lėšų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas A. M. (toliau – ieškovas, apeliantas) kreipėsi į teismą su ieškiniu, kurį bylos nagrinėjimo teisme metu patikslino, prašydamas priteisti iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „CarOutlet“ (toliau – atsakovė) 17 000 Eur už automobilį sumokėtas lėšas, 206,79 Eur palūkanų ir 5 proc. dydžio procesines palūkanas nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.
2. Ieškovas teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo ir atsakovės buvo sudarytas užsakymas Nr. 22951 (toliau – Užsakymas), kurio pagrindu atsakovė įsipareigojo pristatyti ieškovui automobilį BMW X1 (toliau – automobilis), o ieškovas įsipareigojo sumokėti 18 930 Eur. Ieškovas nurodė, kad 2022 m. rugsėjo 22 d. atliko mokėjimą atsakovės dukterinei bendrovei Atol Trans Sp.z.o. („CarOutlet“), registruotai Lenkijos Respublikoje, iš kurios piniginės lėšos 2022 m. rugsėjo 26 d. buvo pervestos atsakovei, kuri atliko mokėjimą automobilio pardavėjui Vokietijos Federacinėje Respublikoje. Vis dėlto atsakovė iki šiol automobilio nepristatė ir neperdavė ieškovui. Ieškovo teigimu, atsakovė savo sutartinių įsipareigojimų neįvykdė ir tai pripažįsta, nes grąžino 1 930 Eur sumą už automobilio nupirkimą, transportavimą, aukciono mokesčius, dokumentų administravimą, bet negrąžino likusios 17 000 Eur sumos. Atsakovė pažeidė sutartinius įsipareigojimus, todėl ieškovas turi teisę reikalauti priteisti iš atsakovės 17 000 Eur sumą. Atlikdamas Užsakymą, ieškovas buvo įsitikinęs, kad automobilį perka iš atsakovės ir su ja turėjo būti sudaryta minėto automobilio pirkimo – pardavimo sutartis. Tarp šalių susiklostė faktiniai pirkimo – pardavimo santykiai, nes automobilio kaina buvo sumokėta atsakovei ir ateityje turėjo būti sudaryta pirkimo – pardavimo sutartis. Neįvykus pirkimo - pardavimo sutarčiai, atsakovė privalo grąžinti ieškovui 17 000 Eur. Ieškovas turi tik tarp šalių pasirašytą Užsakymą ir su kitais juridiniais ar fiziniais asmenimis jokių užsakymų nesudarinėjo. Užsakymu šalys susitarė, kad jo neįvykdžius atsakovė UAB „CarOutlet“ įsipareigoja per 5 dienas grąžinti pinigines lėšas, terminą pradedant skaičiuoti nuo užsakymo neįvykdymo dienos, t. y. pradelsus 45 dienų terminą užsakymui įvykdyti. Atsakovė neįvykdė savo esminio įsipareigojimo.
Atsiliepimas
3. Atsakovė UAB „CarOutlet“ su ieškovo reikalavimais nesutiko ir prašė ieškinį atmesti bei priteisti atsakovei bylinėjimosi išlaidas.
4. Atsakovė teismui pateiktuose procesiniuose dokumentuose nurodė, kad UAB „CarOutlet“ pagrindinė veikla – prekyba naudotais automobiliais, įmonė tarpininkauja perkant automobilius įvairiose Europos šalyse. Nuo 2022 m. rugsėjo 19 d. el. ryšio priemonėmis kreipėsi Baltarusijoje registruotos įmonės OOO „CarOutlet“, atstovaujamos (duomenys neskelbtini) F. B., darbuotojas, kuris informavo, kad Baltarusijoje klientas A. M. Vokietijoje www.mobile.de portale surado automobilį BMW X1 (2018 m. gamybos) ir pageidavo jį įsigyti, automobilio kaina - 17 000 Eur, automobilis parduodamas Augsburge. Klientas (A. M.) pageidavo, kad atsakovė tarpininkautų perkant minėtą transporto priemonę, todėl ieškovas ir UAB „CarOutlet“ 2022 m. rugsėjo 22 d. sudarė sutartį (Užsakymą) Nr. 22951 ir ieškovas atsakovei sumokėjo 18 930 Eur. Suderinus automobilio pirkimo - pardavimo sąlygas, 2022 m. rugsėjo 27 d. apie 15.34 val. ieškovo nurodytam automobilio pardavėjui į (duomenys neskelbtini) Vokietijoje esančią banko sąskaitą buvo pervesta ieškovo sumokėta suma – 17 000 Eur. Atsakovė minėtą automobilį turėjo pargabenti su autovežiu, tačiau pervedus ieškovo lėšas pardavėjui, pastarasis nustojo kontaktuoti (telefonas išjungtas), pinigai už automobilį nebuvo sugrąžinti, t. y. pagal pasirašytą automobilio pirkimo-pardavimo sutartį, automobilis BMW X1 neperduotas, o pardavėjas pažeidė sutarties sąlygas.
5. Atsakovės teigimu, nagrinėjamam ginčui negali būti taikomos Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 6.305 straipsnyje įvirtintos pirkimo – pardavimą reglamentuojančios teisės normos, nes šalys sudarė komiso sutartį. Ieškovas neįrodė, kad su atsakove buvo sudaryta automobilio BMW X1 pirkimo - pardavimo sutartis. Kadangi šalys sudarė komiso sutartį, ginčo nagrinėjimui taikytinos CK IV dalies XXXVIII skyriuje numatytos teisės normos ir ieškinys negali būti tenkinamas. Konkrečiu atveju, šalių tikrieji ketinimai buvo ne sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį, o sudaryti komiso sutartį, nes užsakymo metu ieškovas suprato, jog atsakovė nuosavybės teise neturi automobilio BMW X1 ir jo negali parduoti, kadangi šis automobilis bus perkamas užsienyje aukcione, tam sutartyje numatytas 440 Eur aukciono mokestis.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2023 m. spalio 23 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-5291-808/2023 ieškinį atmetė ir priteisė iš ieškovo valstybei 6,64 Eur procesinių dokumentų įteikimo išlaidų.
7. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad nagrinėjamoje byloje tarp šalių susiklostė komiso teisiniai santykiai, t. y. šalys sudarė komiso sutartį. Komiso sutartimi komitentas sudaro sutartį su komisionieriumi būtent tuo tikslu, kad jis sudarytų sutartį su trečiaisiais asmenimis. Byloje nustatyta, kad būtent ieškovo prašymu, su jo paties surastu automobilio pardavėju, pačiam ieškovui pervedant savo lėšas (17 000 Eur) jo paties nurodytam pardavėjui Vokietijoje, atsakovė turėjo sudaryti ir sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu – ieškovo nurodyta įmone (duomenys neskelbtini). Aplinkybes, kad pardavėjas Vokietijoje buvo rastas paties ieškovo iniciatyva, teismui iš esmės patvirtino tiek šalys (jų atstovai), tiek liudytojai. Be to, už ieškovo nurodytų veiksmų atlikimą atsakovė būtų gavusi atlyginimą (1 930 Eur) (CK 6.781 straipsnio 1 dalis).
8. Pirmosios instancijos teismas nesutiko su ieškovo pozicija, jog tarp šalių susiklostė pirkimo – pardavimo santykiai, nes pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį, apibrėžiančią pirkimo – pardavimo sutarties sampratą, pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą), tačiau nagrinėjamu atveju atskovė neturėjo, vadinasi, ir negalėjo perduoti daikto (automobilio), kurio savininke ji (atsakovė) ir nebuvo. Konkrečiu atveju pats ieškovas prisiėmė riziką dėl jo pasirinkto pirkėjo patikimumo. Tai, kad paaiškėjo, jog ieškovo pasirinktas pardavėjas nesąžiningas, nėra atsakovės kaltė.
9. Teismas konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog tarp atsakovės ir ieškovo buvo sudaryta vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis (CPK 185 straipsnis), todėl ieškinį atmetė kaip nepagrįstą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
10. Apeliaciniu skundu ieškovas A. M. (apeliantas) prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2-5291-808/2023 ir priimti naują sprendimą – patenkinti ieškovo ieškinio reikalavimus. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Ieškovas kreipėsi į atsakovę, kadangi atsakovė profesionaliai verčiasi automobilių prekyba. Ieškovas tikėjosi, kad jam automobilis bus parduotas iš atsakovės, kuri yra juridinis asmuo, vykdantis komercinę veiklą, savo srities profesionalas, o ieškovas yra fizinis asmuo (pirkėjas) ir yra laikomas vartotoju. Šiuo atveju tarp šalių buvo sudaryta vartojimo pirkimo – pardavimo sutartis, kadangi pardavėjas – verslininkas (atsakovė) įsipareigojo parduoti prekę pirkėjui – vartotojui, o pirkėjas (ieškovas) įsipareigojo sumokėti kainą (CK 6.350 straipsnio 1 dalis).
10.2. Atsakovė turėjo atlikti automobilio perpardavimą, t. y. atsakovė turėjo automobilį nupirkti savo vardu, o vėliau buvo planuota automobilį parduoti ieškovui. Atsakovė, kaip komercinę veiklą vykdantis juridinis asmuo (profesionalas), pirko automobilį savo vardu bei turėjo jį Lietuvoje registruoti savo vardu, taip pat Lietuvoje ji turėjo gauti savininko deklaravimo kodą (toliau – SDK) savo vardu. SDK – unikalus motorinės transporto priemonės ar priekabos deklaravimo kodas, kurį sudaro aštuonių raidžių kombinacija, sugeneruojama arba panaikinama kiekvieną kartą pasikeitus transporto priemonės savininkui patvirtinus įgijimo, perleidimo deklaraciją. Tarp ieškovo ir atsakovo ateityje turėjo būti sudaryta automobilio pirkimo – pardavimo sutartis. Būtent tai ir buvo paaiškinta ieškovui. Pagrindas pereiti nuosavybei turėjo būti pirkimo – pardavimo sutartis (CK 6.305 straipsnis).
10.3. Šias aplinkybes patvirtino atsakovės vadovas apklausos metu, nurodydamas, kad kai automobilis bus vežamas į Lietuvą, SDK bus registruotas atsakovės vardu; jeigu automobilis būtų Lietuvoje, tai tarp atsakovo ir ieškovo būtų sudaroma pirkimo-pardavimo sutartis. Vadovas nurodė, kad SDK būtų registruojamas atsakovės vardu. Teismas šių svarbių faktinių aplinkybių visiškai nevertino. Pirmosios instancijos teismas visiškai net nepasisakė dėl SDK svarbos šiame ginče, netyrė byloje esančių įrodymų, kurie turėjo esminę reikšmę tinkamam teisinių santykių kvalifikavimui.
10.4. Teismas neįvertino, kad šiuo konkrečiu atveju civiliniai santykiai susiklostė tarp vartotojo ir verslininko. Šalis siejantys civiliniai santykiai yra laikytini ir vartojimo sutartimi. Pirmosios instancijos teismas visą įrodinėjimo naštą iš esmės perkėlė vartotojui – ieškovui. 2022 m. rugsėjo 22 d. tarp ieškovo ir atsakovo sudaryto Užsakymo Nr. 22951 nuostatas išimtinai aiškino verslininko, šiuo atveju atsakovės, naudai. Vien šiuo pagrindu skundžiamas sprendimas yra naikintinas, kadangi buvo pažeistas įrodinėjimo principas vartojimo teisiniuose santykiuose.
10.5. Pirmosios instancijos teismas visiškai nevertino to fakto, kad ieškovas sumokėjo visą automobilio pirkimo – pardavimo kainą atsakovei, kuri įsipareigojo perduoti automobilį ieškovo žinion. Pirmos instancijos teismas neįvertino Užsakymo turinio, kadangi jame nėra numatyto jokio komisinio mokesčio. Teisminio nagrinėjimo metu atsakovo atstovas nurodė, kad Užsakymas ir laikytinas sąskaita.
10.6. Vertinant pirmosios instancijos teismo motyvus, akivaizdu, jog visiškai klaidingai kvalifikuoti šalių teisiniai santykiai. Pagal teismo aiškinimą, bet koks automobilio įsigijimas, naudojantis finansų įstaigos paslaugomis, sudarant įsigijimą per automobilių tarpininkus, iš esmės būtų kvalifikuojami komiso teisiniai santykiai, nes tiek įsigyjant lizingu, tiek per automobilių pardavimo tarpininkus, įprasta praktika, jog pirkėjas pats išsirenka automobilį ir pats pasirenka automobilio pardavėją. Taigi, akivaizdu, kad skundžiamas sprendimas priimtas nepagrįstai, prieštarauja bendrosioms teisės normoms bei įprastai automobilių pirkimo-pardavimo praktikai.
10.7. Pirmos instancijos teismas padarė klaidą vertinant įrodymus, nes ieškovas pinigus pervedė atsakovei, t. y. iš pradžių pinigai buvo pervesti Lenkijos „CarOutlet“, o iš jos – į Lietuvos „CarOutlet“. Užsakyme nėra jokios informacijos apie tai, kad ieškovo pinigai bus pervedami į Vokietiją. Užsakyme aiškiai nurodyti tik atsakovės rekvizitai ir sąskaita. Ieškovas manė, kad sandoris vyksta tik tarp ieškovo ir atsakovės. Jeigu po sėkmingo automobilio pirkimo iš atsakovo paaiškėtų automobilio defektai, ieškovas turėtų kreiptis į atsakovę, o ne į Vokietijos pardavėją, kadangi teisiniai santykiai yra tik tarp ieškovo ir atsakovės. Iš esmės atsakovas perparduodamas automobilį daro savo verslą, uždirba pajamas.
10.8. Užsakymo patvirtinime yra esminė sąlyga, kad neįvykdžius Užsakymo, atsakovė įsipareigoja grąžinti pinigines lėšas per 5 dienas, terminą pradedant skaičiuoti nuo Užsakymo neįvykdymo dienos, t. y. pradelsus 45 dienų terminą Užsakymui įvykdyti. Tarp šalių buvo aiškus tarpusavio susitarimas, kad pardavėjui, šiuo atveju atsakovei, neperdavus automobilio per šalių sulygtą terminą, atsakovė įsipareigojo grąžinti pirkimo-pardavimą kainą ieškovui. Atsakovė teisminio nagrinėjimo metu neginčijo šios sąlygos. Šioje situacijoje atsakovo nustatyta (išreikšta) esminė sąlyga, kad neįvykdžius Užsakymo, atsakovė įsipareigoja grąžinti pinigines lėšas per 5 dienas, terminą pradedant skaičiuoti nuo Užsakymo neįvykdymo dienos, t. y. pradelsus 45 dienų terminą Užsakymui įvykdyti, turi būti vertinama kaip laidavimas, t. y. atsakovė laidavo, kad trečiasis asmuo įvykdys sandorį, tačiau pirmos instancijos teismas šio aspekto nenagrinėjo.
10.9. Atsakovė neparodė būtino apdairumo, pažeidė profesionalui keliamus reikalavimus, kadangi neatliko jokių veiksmų, siekdama patikrinti pardavėjo tapatybę ar pan. Teisminio posėdžio metu atsakovės atstovas nurodė, kad atsakovė neatliko jokių veiksmų prieš atlikdama pinigų pervedimą Vokietijos įmonei.
10.10. Ieškovui sudarant Užsakymą nebuvo išaiškinta, kad tai bus neva komiso sutartis, taip pat, kad jis pats sau priima atsakomybę, jeigu atsakovui nebus perduotas automobilis iš trečiojo asmens, kad ieškovas prisiima sau atsakovo verslo riziką. Šiuo konkrečiu atveju turėjo išimtinai būti vertinami ieškovo, kaip vartotojo, lūkesčiai, sudarant Užsakymą. Turėjo būti įvertinta, ko būtent apeliantas tikėjosi iš atsakovės iš tarpusavio sudaryto Užsakymo. Apeliantas, sudarydamas Užsakymą, jį suprato kaip pirkimo – pardavimo sandorį, kadangi automobilis jam iš atsakovo turėjo būti perleistas pagal pirkimo – pardavimo sutartį.
10.11. Atsakovė nuolat keitė savo gynybinę poziciją, keitė faktines aplinkybes. Iš pradžių, ikiteisminiame ginče atsakovas nurodė, kad yra force majeure aplinkybės, todėl ji negali įvykdyti savo įsipareigojimų. Atsakovė, gavusi ieškovo atstovo 2022 m. gruodžio 9 d. raginimą dėl piniginių lėšų gražinimo, į jį nesureagavo. Teisminio nagrinėjimo metu, po ieškinio pateikimo, atsakovė pakeitė savo poziciją ir nurodė, kad neva buvo sudaryta komiso sutartis ir todėl ji neprivalo gražinti sumokėtų lėšų ieškovui. Dar daugiau, atsakovė net kaltino ieškovą, kad jis pats neva yra nesąžiningas ir sukčiauja. Po to atsakovė kaltino bendrą automobilių pardavimo praktiką užsienyje, t. y. nurodė, kad internetiniame tinklalapyje www.mobile.de įvyko sukčiavimas ir neva atsakovė nėra pirma ir paskutinė nukentėjusi nuo internetinių sukčių. Užsakyme nurodoma, kad automobilis perkamas iš aukciono, nurodomas ID, automobilio charakteristikos. Visi minėti veiksmai tik įrodo, jog atsakovė elgėsi nesąžiningai viso proceso metu, visais įmanomais būdais siekė išvengti atsakomybės, išvengti grąžinti ieškovui jo sumokėtus pinigus.
Atsiliepimas
11. Atsakovė UAB „CarOutlet“ pateikė atsiliepimą į apeliacinį skundą, kuriame prašo apeliacinį skundą atmesti ir pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, taip pat priteisti iš apelianto bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Nagrinėjamu atveju sutarties aiškinimas ir ieškinio faktinis pagrindas leidžia daryti išvadą, kad šalys sudarė komiso sutartį ir ginčui taikytinos CK IV dalies XXXVIII skyriuje numatytos teisės normos (t. y. iš esmės ieškinio juridinis pagrindas – komiso sutartis), todėl ieškinio dalykas – priteisti skolą už pirkimo pardavimo sandorį – negali būti tenkinamas ir pirmos instancijos teismas pagrįstai ieškinį atmetė.
11.2. Iš byloje pateiktų įrodymų matyti, kad šalių 2022 m. rugsėjo 22 d. susitarimas pagal Užsakymą Nr. 22951 buvo: 1) atsakovas už 17 000 Eur privalėjo nupirkti ieškovui automobilį BMW X1, kurio pirmoji registracija 2018 m. kovo 29 d., automobilio VIN (duomenys neskelbtini) (ieškovo pavedimu automobilis turėjo būti nupirktas už 17 000 Eur atsakovės vardu ir parduotas ieškovui už 17 000 Eur, t. y. pirkimo ir pardavimo kaina buvo ta pati); 2) ieškovas atsakovui už tarpininkavimo paslaugas privalėjo sumokėti 1 425 Eur tarpininkavimo atlygį už automobilio transportavimą, automobilio pirkimo 440 Eur aukciono mokestį ir 65 Eur dokumentų tvarkymo išlaidas (CK 6.781 straipsnio 1 dalis); 3) visa aukščiau nurodyta pinigų suma (18 930 Eur) ieškovo iš Baltarusijos Respublikos per Lenkijoje esančią įmonę buvo sumokėta į atsakovo sąskaitą ir atitinkamai 2022 m. rugsėjo 27 d. atsakovė pagal ieškovo nurodymą pardavėjui sumokėjo 17 000 Eur. Sutarties sudarymo metu atsakovė automobilio BMW X1 nuosavybės teise neturėjo (apskritai į šį daiktą neturėjo jokių teisių) ir šį konkretų automobilį iš trečiojo asmens atsakovė tik ateityje už ieškovo 17 000 Eur privalėjo pirkti ir už 17 000 Eur atitinkamai perduoti ieškovui. Todėl nagrinėjamu atveju negali būti taikomos pirkimo – pardavimo teisės normos, nes negalima parduoti to, kas pardavėjui nepriklausė ir atsakovas į šį daiktą neturėjo jokių teisių, t. y. sutarties sudarymo metu tarp šalių neegzistavo pirkimo – pardavimo daiktas (CK 6.305 straipsnio 1 dalis).
11.3. Be to matyti, kad ginčo automobilis turėjo būti perkamas ir parduodamas už tą pačią kainą, t. y. 17 000 Eur. Tokiu atveju atsakovė (įmonė, kurios tikslas pelno siekimas) už galimą pirkimą – pardavimą jokios finansinės naudos negautų – tai akivaizdu, kad santykiuose tarp ieškovo ir atsakovo automobilis tik prekė, kurią atsakovė ieškovo nurodymu privalėjo įsigyti savo vardu ir už tą pačią kainą perduoti ieškovui. Už tokį tarpininkavimą atsakovė gautų komisinį atlyginimą (1 425 Eur tarpininkavimo atlygį už automobilio transportavimą, automobilio pirkimo 440 Eur aukciono mokestį ir 65 Eur dokumentų tvarkymo išlaidas).
11.4. Atsakovė gavo iš Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijos 2022 m. gruodžio 5 d. nutarimą atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą pagal A. M. pareiškimą dėl neteisėtų veiksmų užvaldant jo pinigines lėšas, siekiančias 18 930 Eur, perkant automobilį per aukciono platformą „CarOutlet“. Ieškovas teismo posėdyje patvirtino, kad šis nutarimas tikras ir jam žinomas, su juo susipažinęs. Nutarime, be kita ko, aiškiai nurodyta, kad pats A. M. internete savarankiškai išsirinko jam reikalingą automobilį - BMW XI. Be to, matyti kad A. M. prašė patraukti atsakomybėn Baltarusijos Respublikos, (duomenys neskelbtini), gyventoją S. J. N., kuris (ieškovo teigimu) apgaulės būdu užvaldė jo lėšas, siekiančias 18 930 Eur, t. y. 2022 m. lapkričio 28 d. ieškovas nurodė, kad dėl automobilio neperdavimo kaltas visai kitas asmuo, kurio atsakovė nepažįsta ir jokiais santykiais su S. J. N. nėra susijusi. Taigi minėtas nutarimas patvirtina atsakovės argumentus ir teismo sprendimo motyvus, kad tarp šalių faktiškai sudaryta komiso sutartis, pagal kurią būtent pats ieškovas surado automobilį ir pats pasiūlė atsakovei šį automobilį jam nupirkti ir pristatyti už komisinį mokestį, t. y. atsakovas nėra kaltas dėl ieškovui padarytos žalos ir nėra pagrindo tenkinti ieškinį ir naikinti teisėtą teismo sprendimą.
11.5. Ieškovas, kuris teismo apklausos metu patvirtino, kad dirba pardavimo vadybininku, nurodo, jog jam nebuvo paaiškinta, kad šalių sudaryta sutartis yra ne pirkimo – pardavimo, o komiso sutartis, ir jeigu jis žinotų, kad bus taikomos komiso sutarties sąlygos, tai Užsakymo patvirtinimo nepasirašytų ir nesudarytų. Šuo atveju pastebėtina, kad šalių sutartis, t. y. 2022 m. rugsėjo 22 d. susitarimas pagal Užsakymą Nr. 22951 apskritai nenumato jokių teisės normų taikymo. Taip pat tiesiogiai nenurodoma, kad yra taikomos pirkimo – pardavimo sutarties ar komiso sutarties normos. Todėl šalių sutartį būtina vertinti pagal CK 6.193 straipsnio sutarčių aiškinimo taisykles. Esamų teisinių santykių aiškinimas leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad šalių tikrieji ketinimai buvo ne sudaryti pirkimo – pardavimo sutartį o būtent komiso sutartį, t. y. aiškinant šalių sutartį matyti, kad sudarydamas sutartį ieškovas suprato, kad atsakovas savo nuosavybe automobilio BMW X1 neturi, todėl jam jo parduoti negali, dėl to šis konkretus automobilis bus perkamas užsienyje iš aukciono iš kito pardavėjo (automobilio savininkas ne atsakovas) ir už šalių numatytą komisinį atlygį bus nupirktas ir pristatytas ieškovui (pavyzdžiui, sutartimi numatyti aukciono, transportavimo, dokumentų tvarkymo mokesčiai).
11.6. Teismo posėdžio metu ieškovas patvirtino, kad dirba pardavimo vadybininku, t. y jis nėra eilinis vartotojas, kuris gali nesuprasti pagrindinių pirkimo – pardavimo ypatumų. Asmuo, kurio profesija susijusi su pirkimo – pradavimo sandorių sudarymu puikiai supranta tokio rinkos proceso ypatumus, todėl šioje sferoje negali būti laikomas vidutiniu vartotoju.
11.7. Nagrinėjamu atveju sutarties sąlygos pakankami aiškios ir pakanka šalių teisinius santykius aiškinti pagal CK 6.193 straipsnį, nes, be kita ko, ieškovui visą laiką žinoma, kad atsakovė nėra ir nebuvo ginčo automobilio savininkė, todėl ji negali būti pardavėja, atitinkamai negali būti taikomos pirkimo – pardavimo teisės normos. Akivaizdu, kad tarp bylos šalių yra sudaryta komiso sutartis, pagal kurią komitentas sudaro sutartį su komisionieriumi būtent tuo tikslu, kad jis sudarytų sutartį su trečiaisiais asmenimis, kas nagrinėjamu atveju ir buvo, t. y. būtent ieškovo prašymu ir ieškovo lėšomis (17 000 Eur) atsakovė privalėjo sudaryti sutartį su trečiuoju asmeniu (kurį surado ir nurodė pats ieškovas). Be to, byloje yra pateikta įrodymų, kad atsakovė už sandorį būtų gavusi atlyginimą (1 930 Eur), kaip tai numato CK 6.781 straipsnio 1 dalis (komitentas privalo sumokėti komisionieriui atlyginimą).
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
V. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Apeliacinio proceso paskirtis – laikantis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnyje įtvirtintų bylos nagrinėjimo ribų, patikrinti pirmosios instancijos teismo procesinį sprendimą tiek jo teisėtumo, tiek pagrįstumo aspektu. Tai atliekama nagrinėjant ir faktinę, ir teisinę bylos puses, t. y. tiriant byloje surinktus įrodymus patikrinama, ar pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė faktines bylos aplinkybes ir ar nustatytoms faktinėms aplinkybėms teisingai taikė materialiosios teisės normas, ar nepažeidė įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (pagal pareigas) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nurodytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų.
13. Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą, absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų, nurodytų CPK 329 straipsnio 2 dalies 1–7 punktuose, nenustatė.
14. Apeliacijos objektą sudaro Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimo, kuriuo ieškovo ieškinys buvo atmestas, pagrįstumo ir teisėtumo patikrinimas.
Dėl faktinių bylos aplinkybių
15. Byloje nustatyta, kad 2022 m. rugsėjo 22 d. ieškovas A. M. ir atsakovė UAB „CarOutlet“ sudarė Užsakymą Nr. 22951, kuriuo atsakovė įsipareigojo pristatyti ieškovui automobilį BMW X1, VIN Nr. (duomenys neskelbtini) (pirmosios registracijos data 2018 m. kovo 23 d.), o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 18 930 Eur (17 000 Eur už minėtą automobilį, 440 Eur – aukciono mokestį, 1 425 Eur – transportavimo mokestį, 65 Eur – už dokumentų tvarkymą). Užsakyme pateikti UAB „CarOutlet“ rekvizitai, nurodyta „Vartotojo sutartis: Nr. 202107-65971“. Užsakyme taip pat nurodyta, kad: „18 930 Eur suma turi būti sumokėta 2 darbo dienų laikotarpiu banko pavedimu į aukščiau nurodytą sąskaitą. Vykdymo terminas yra 45 dienos. Neįvykdžius sąlygų per nustatytą laikotarpį, piniginės lėšos bus grąžintos į mokėtojo atsiskaitomąją sąskaitą pagal rašytinį pareiškimą, kuriame nurodyti visi banko rekvizitai, per 5 dienas po vykdymo termino pabaigos. Automobilis perduodamas Vilniuje (Lietuva)“.
16. 2022 m. rugsėjo 22 d. mokėjimo nurodymu Nr. 41 ieškovas pervedė 18 930 Eur dydžio mokėjimą Lenkijos bendrovei Atol Trans Sp. z.o.o., o pastaroji 2022 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. SR22IO10518266DS minėtą sumą pervedė UAB „CarOutlet“. Į bylą pateiktas 2022 m. rugsėjo 27 d. SEB banko mokėjimo nurodymas Nr. VM11305, iš kurio matyti, kad 17 000 Eur sumą atsakovė pervedė į (duomenys neskelbtini) sąskaitą Vokietijoje. Automobilis ieškovui pristatytas nebuvo. Iš byloje esančio 2022 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą (tyrimo medžiagos Nr. M-1-01-71568-22) matyti, kad policijos komisariate buvo registruotas UAB „CarOutlet“ vadovo pareiškimas dėl galimo sukčiavimo elektroninėje erdvėje. UAB „CarOutlet“ vadovas pareigūnams paaiškino, kad su automobilio pardavėju buvo bendrauta elektroniniu paštu bei telefonu, tačiau po to, kai lėšos buvo pervestos, pardavėjas Vokietijoje nustojo kontaktuoti, jo telefonas buvo išjungtas. Automobilį UAB „CarOutlet“ turėjo pargabenti su autovežiu, tačiau, ryšiui nutrūkus, automobilio pardavėjas neperdavė, pinigų nesugrąžino. Ikiteisminį tyrimą atsisakyta pradėti dėl to, kad Lietuvos Respublikoje nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, o procesas dėl nusikalstamų veikų, padarytų užsienio valstybėse, turi būti vykdomas toje valstybėje, kurioje veikiant galimai buvo padaryta nusikalstama veika.
17. Į bylą pateikti duomenys taip pat patvirtina, kad ieškovas kreipėsi į Baltarusijos Respublikos teisėsaugos institucijas, prašydamas pradėti ikiteisminį tyrimą dėl neteisėtų veiksmų užvaldant jo pinigines lėšas (18 930 Eur), perkant automobilį per platformą „CarOutlet“. 2022 m. gruodžio 5 d. Oktiabrskij rajono vidaus reikalų skyriaus viršininko nutarimu baudžiamąją bylą iškelti atsisakyta, motyvuojant tuo, kad neteisėtų nusikalstamo pobūdžio veiksmų, susijusių su A. M. pinigų užvaldymu, Baltarusijos Respublikos teritorijoje nebuvo, o tarp A. M. ir UAB „CarOutlet“ įžvelgiami civiliniai teisiniai santykiai, susiję su nurodytos įmonės sutartinių įsipareigojimų nevykdymu.
18. Iš 2022 m. lapkričio 30 d. atsakovės kasos išlaidų orderio ir 2022 m. gruodžio 2 d. piniginių lėšų perdavimo akto bei piniginių lėšų priėmimo pakvitavimo matyti, kad atsakovė grąžino ieškovui 1 930 Eur. 2022 m. lapkričio 30 d. atsakovės kasos išlaidų orderyje nurodyta, kad sumokėtos piniginės lėšos grąžintos dėl paslaugos neįvykdymo, susijusio su force majeure aplinkybėmis.
19. 2022 m. gruodžio 9 d. ieškovo atstovas išsiuntė atsakovei raginimą dėl už automobilį sumokėtų 17 000 Eur piniginių lėšų grąžinimo. Duomenų, kad atsakovė būtų pateikusi atsakymą į raginimą, byloje nėra.
Žemesnės instancijos teismas
20. Ieškovas pateikė ieškinį Vilniaus miesto apylinkės teismui, prašydamas priteisti iš atsakovės 17 000 Eur už automobilį sumokėtą sumą ir kompensuojamąsias bei procesines palūkanas. Skundžiamu 2023 m. spalio 23 d. sprendimu Vilniaus miesto apylinkės teismas ieškinį atmetė. Ieškovas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
21. Ieškovas kartu su apeliaciniu skundu pateikė teismui naujus įrodymus – 2023 m. Baltarusijos Respublikos išduotas neįgalumo pažymėjimas su vertimu į lietuvių kalbą. Argumentų, kaip šie naujai pateikti dokumentai susiję su nagrinėjama byla, apeliaciniame skunde nepateikta.
22. Apeliacinės instancijos teisme papildomų įrodymų pateikimas yra ribojamas (CPK 314 straipsnis). CPK 314 straipsnyje suformuluotos taisyklės, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teismui, išskyrus šias išimtis: 1) kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atsisako priimti įrodymus; 2) kai įrodymų pateikimo būtinybė iškyla vėliau. Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno naujo pateikto įrodymo, turi aiškintis, ar galėjo šis konkretus įrodymas būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą bei atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką sprendžiant šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. birželio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-230-611/2018; 2019 m. birželio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019).
23. Nagrinėjamu atveju teismui nėra pateikta argumentų, kaip šie įrodymai yra susiję su nagrinėjama byla ir kodėl būtinumas juos pateikti iškilo apeliacinės instancijos teisme. Atsižvelgiant į tai, kartu su apeliaciniu skundu apeliacinės instancijos teismui naujai pateiktus dokumentus atsisakoma priimti.
Dėl apeliacinio skundo argumentų
24. Apeliaciniame skunde teigiama, kad pirmosios instancijos teismas neteisingai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius ir padarė nepagrįstą išvadą, kad buvo sudaryta komiso sutartis. Apelianto teigimu, šalys sudarė automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Apeliaciniame skunde taip pat nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai neįvertino aplinkybės, kad šie teisiniai santykiai laikytini vartojimo teisiniais santykiais, kadangi apeliantas sutartį sudarė būdamas vartotojas, o atsakovė – verslininkė, užsiimanti automobilių prekyba.
25. Teisinės kvalifikacijos tikslas – nustatyti, kokie teisiniai santykiai sieja ginčo šalis ir, atitinkamai pritaikius šiuos santykius reglamentuojančias teisės normas, išspręsti ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-414-706/2016; 2019 m. balandžio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-156-403/2019). Siekiant teisingai kvalifikuoti sandorio subjektų veiksmus, privalu atsižvelgti į jų valią, ketinimus ir siekiamus tikslus, nuo kurių priklauso, kokie materialiniai įstatymai bus taikomi sandoriui. Visų pirma esminis sandorio požymis, skiriantis jį nuo kitų teisinių veiksmų, yra jo subjektų valia, nukreipta sukurti, pakeisti arba panaikinti civilines teises ar pareigas (CK 1.63 straipsnio 1 dalis). Sprendžiant dėl šalių tikrųjų ketinimų sudarant sandorius, neapsiribojama tik tam tikrų aplinkybių vertinimu, jos visos vertinamos kompleksiškai, nes tik taip galima išsiaiškinti tikruosius šalių ketinimus. Sandorio sudarymo priežastis paprastai yra sandorį sudarančių asmenų poreikiai (interesai), kurie formuoja vidinę sandorio dalyvių valią ir nulemia sandorio pagrindą – teisinį tikslą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. rugsėjo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-475-684/2015).
Žemesnės instancijos teismas
26. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad tarp ginčo šalių buvo sudaryta komiso sutartis, kadangi Užsakymas buvo sudarytas ieškovo prašymu, su jo paties surastu automobilio pardavėju, pačiam ieškovui pervedant savo lėšas (17 000 Eur) jo paties nurodytam pardavėjui Vokietijoje, o atsakovė turėjo sudaryti ir sudarė sutartį su trečiuoju asmeniu – ieškovo nurodyta įmone (duomenys neskelbtini). Apeliacinės instancijos teismas su šia skundžiamo sprendimo išvada nesutinka.
27. CK 6.780 straipsnio 1 dalyje įtvirtina komiso sutarties samprata, t. y. komiso sutartimi viena šalis (komisionierius) įsipareigoja kitos šalies (komitento) pavedimu už atlyginimą sudaryti vieną ar kelis sandorius savo vardu, bet komitento lėšomis. Komitentas privalo sumokėti komisionieriui atlyginimą (CK 6.781 straipsnio 1 dalis). Pagal CK 6.305 straipsnio 1 dalį pirkimo – pardavimo sutartimi viena šalis (pardavėjas) įsipareigoja perduoti daiktą (prekę) kitai šaliai (pirkėjui) nuosavybės ar patikėjimo teise, o pirkėjas įsipareigoja priimti daiktą (prekę) ir sumokėti už jį nustatytą pinigų sumą (kainą).
28. Kaip matyti iš ginčo šalių sudaryto Užsakymo Nr. 22951, atsakovė įsipareigojo perduoti ieškovui automobilį BMW X1, VIN Nr. (duomenys neskelbtini), o ieškovas įsipareigojo sumokėti atsakovei 18 930 Eur kainą, kurią sudaro 17 000 Eur mokestis už automobilį, 440 Eur aukciono mokestis, 1 425 Eur transportavimo mokestis ir 65 Eur mokestis už dokumentų tvarkymą. Užsakyme šalys įtvirtino nuostatą, kad ieškovas turi sumokėti 18 930 Eur sumą per 2 darbo dienas, o atsakovė turi įvykdyti sutartį per 45 dienas, automobilis ieškovui turi būti perduodamas Vilniuje. Šalys nustatė, kad neįvykdžius Užsakymo sąlygų per nustatytą laikotarpį, piniginės lėšos bus grąžintos į mokėtojo atsiskaitomąją sąskaitą pagal rašytinį pareiškimą, kuriame nurodyti visi banko rekvizitai, per 5 dienas po vykdymo termino pabaigos. Kaip matyti iš byloje esančių duomenų, ieškovas 2022 m. rugsėjo 22 d. sumokėjo visą Užsakyme numatytą sumą (18 930 Eur) su atsakove susijusiai Lenkijos bendrovei Atol Trans Sp. z.o.o., o pastaroji 2022 m. rugsėjo 26 d. mokėjimo nurodymu Nr. SR22IO10518266DS minėtą sumą pervedė atsakovei. Atsakovė 2022 m. rugsėjo 27 d. 17 000 Eur sumą pervedė į (duomenys neskelbtini) sąskaitą Vokietijoje.
29. Teisėjų kolegijos vertinimu, tiek šalių sudarytos sutarties (Užsakymo) turinys, tiek šalių elgesys sutarties vykdymo metu sudaro pagrindą tarp šalių sudarytą sutartį kvalifikuoti ne kaip komiso sutartį, o kaip automobilio pirkimo – pardavimo sutartį. Kaip matyti iš Užsakymo nuostatų, šalys aiškiai susitarė, jog nustatyta tvarka ir terminais atsakovė perduos ieškovui Užsakyme nurodytą automobilį, o ieškovas įsipareigojo per nustatytą terminą sumokėti visą automobilio kainą ir papildomus mokesčius, susijusius su automobilio įsigijimu ir transportavimu, o tai atitinka CK 6.305 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą pirkimo – pardavimo sutarties sampratą. Svarbu pažymėti, kad nors Užsakyme tiesiogiai ir nenurodyta, kokiu pagrindu atsakovė perduos ieškovui automobilį, teismo posėdžio metu atsakovės vadovas paaiškino, kad automobilis būtų buvęs perkamas Vokietijoje, o tada ieškovui perduodamas Lietuvoje (2023 m. birželio 20 d. teismo posėdžio garso įrašo 302942160_2-68-3-01132-2023-3_2023.06.20_1 0:31:00 – 0:32:00). Be to, iš byloje esančio 2022 m. gruodžio 12 d. Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato 1-ojo veiklos skyriaus nutarimo atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą matyti, jog atsakovės vadovas pareigūnams paaiškino, jog atsakovės darbuotojai pagal klientų pageidavimus ieško transporto priemonių ir jas nuperka bei perduoda klientams. Byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovas davė pavedimą atsakovei veikti jo vardu sudarant sutartį su trečiaisiais asmenimis, taip pat nėra duomenų apie tai, kad šalys būtų sutarusios dėl komisinio mokesčio atsakovei už pavedimo vykdymą sumokėjimo. Nors į Užsakyme numatytą kainą šalys įtraukė ne tik automobilio kainą (17 000 Eur), bet ir papildomus mokesčius (440 Eur aukciono mokestį, 1 425 Eur transportavimo mokestį ir 65 Eur mokestį už dokumentų tvarkymą), šie mokesčiai laikytini tiesiogiai su pirkimo – pardavimo sutarties vykdymu (automobilio perdavimo ieškovui) susijusiomis atsakovės išlaidomis, kurias ieškovas atlygino, o ne atlygiu atsakovei už pavedimo vykdymą. Be to, tarp šalių nėra ginčo ir dėl to, kad ieškovas visą automobilio kainą sumokėjo atsakovei, o ne kitiems asmenims.
30. Apeliaciniame skunde pagrįstai teigiama, kad pirmosios instancijos teismas šiuo atveju neįvertino ir tos aplinkybės, kad tarp ieškovo ir atsakovės susiklostė vartojimo teisiniai santykiai. CK 1.39 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, kad vartojimo sutartimi yra laikoma sutartis dėl prekių ir paslaugų įsigijimo, kurią fizinis asmuo (vartotojas) su prekių ar paslaugų pardavėju (tiekėju) sudaro su vartotojo verslu ar profesija nesusijusiu tikslu, t. y. vartotojo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluoti esminiai požymiai, kuriuos atitinkanti sutartis kvalifikuojama kaip vartojimo: pirma, prekes ar paslaugas įsigyja fizinis asmuo; antra, fizinis asmuo prekes ir paslaugas įsigyja ne dėl savo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos, o savo asmeniniams, šeimos, namų ūkio poreikiams tenkinti; trečia, prekes ar paslaugas teikia verslininkas (fizinis ar juridinis asmuo, veikiantis verslo tikslais) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. gegužės 12 d. nutartis civilinėje byloje 3K-3-579/2003; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Taigi teismui konkrečiu atveju sprendžiant, ar sudaryta sutartis yra vartojimo, būtina identifikuoti sutarties šalis (vartotoją ir prekių (paslaugų) tiekėją) bei nustatyti, kokio tikslo, sudarydama sutartį, siekia viena iš sutarties šalių – vartotojas. Šiuo atveju ieškovas, kuris yra fizinis asmuo, laikėsi pozicijos, kad jis automobilį siekė įsigyti šeimos poreikiams tenkinti (pirko jį sutuoktinei), šią aplinkybę paneigiančių duomenų byloje nėra. Byloje taip pat nėra ginčo, kad atsakovė yra juridinis asmuo, kuris profesionaliai verčiasi automobilių prekyba, atsakovės internetinėje svetainėje (https://www.caroutlet.lt/) skelbiama, kad bendrovė turi ilgametę patirtį naudotų automobilių pardavimo srityje. Taigi nurodytos aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad tarp šalių susiklosčiusiuose sutartiniuose teisiniuose santykiuose ieškovas veikė kaip vartotojas, o atsakovė – verslininkė. Šios išvados nepaneigia apeliacinio skundo argumentai, kad ieškovas yra vadybininkas, kadangi byloje nėra jokių duomenų, kad nurodytą automobilį ieškovas siekė įsigyti su verslu ar profesija susijusiu tikslu. Be to, net jeigu ir būtų nustatyta, kad fizinio asmens sudarytos sutarties tikslas taip pat buvo ir jo ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos poreikių tenkinimas, tokia sutartis vartojimo sutartimi kvalifikuotina ir tokiam fiziniam asmeniui specialusis vartotojo teisių apsaugos mechanizmas galėtų būti taikomas tuo atveju, jei būtų nustatytas pagrindas konstatuoti, jog įsigytos prekės (paslaugos) naudojimas ūkinės-komercinės ar profesinės veiklos tikslui buvo visiškai nereikšmingas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. spalio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-397/2011). Nagrinėjamu atveju, kaip minėta, atsakovės argumentai apie tai, kad ieškovas buvo verslininkas, nepagrįsti jokia bylos medžiaga.
31. Vartojimo sutarčių ypatumas yra tas, kad jas sudariusios šalys yra vertinamos ne kaip lygiavertės, vartotojas laikomas silpnesniąja šalimi ir jo teisių apsaugai taikomas specialus vartotojo teisių gynimo mechanizmas. Vienas iš jo aspektų yra tas, kad draudžiama sutartyje įtvirtinti nesąžiningas sąlygas, o jei tokios yra įtvirtintos, vartotojui neprivaloma jų laikytis; teismas turi pareigą vartojimo sutarčių sąlygų atitiktį sąžiningumo kriterijams vertinti ex officio (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141/2006; 2008 m. vasario 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-211/2008). Aiškinant vartojimo sutartis, kartu su bendrosiomis sutarčių aiškinimo taisyklėmis turi būti taikoma specialioji CK 6.193 straipsnio 4 dalyje, 6.188 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta palankiausio vartotojo atžvilgiu sutarties sąlygos aiškinimo taisyklė (contra preferentem), kad kai abejojama dėl sutarties sąlygų, jos aiškinamos tas sąlygas pasiūliusios šalies nenaudai ir jas priėmusios šalies naudai, be to, visais atvejais sutarties sąlygos turi būti aiškinamos vartotojų naudai ir sutartį prisijungimo būdu sudariusios šalies naudai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1137/2002).
32. Kaip matyti iš Užsakymo turinio, tarp šalių sudarytas sandoris neturi konkretaus pavadinimo, jame nenurodyta, ar Užsakymas turi būti vykdomas, kaip teigia atsakovė, komiso, ar pirkimo – pardavimo pagrindu. Remiantis paminėta kasacinio teismo praktika, tarp šalių kilus ginčui dėl sandorio turinio šiuo atveju svarbu įvertinti, kaip šią sutartį suprato vartotojas – ieškovas. Kaip minėta, Užsakyme nėra duomenų apie ieškovo duotą pavedimą atsakovei veikti jo vardu įsigyjant automobilį. Iš Užsakymo turinio matyti, kad šalys susitarė dėl šių esminių sąlygų – ieškovo pareigos per 2 darbo dienas atsakovei sumokėti visą automobilio kainą ir atsakovės pareigos per 45 dienas perduoti ieškovui automobilį. Byloje nėra ginčo, kad visą automobilio kainą ieškovas pervedė atsakovei. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad pagal atsakovės internetinėje svetainėje (https://www.caroutlet.lt/) viešai skelbiamą informaciją atsakovė profesionaliai užsiima naudotų automobilių prekyba, svetainėje skelbiama, kad atsakovė prisiima tam tikrą atsakomybę už naudojantis jos paslaugomis perkamo automobilio būklę, t. y. svetainėje, be kita ko, nurodyta, kad „Jei įsigytas automobilis neatitinka aukciono svetainėje pateikto aprašymo (deklaruoti nuotraukos ir serviso istorijos defektai), „CarOutlet“ garantuoja finansinę kompensaciją žala iki transporto priemonės grąžinimo tiekėjui.“ Teisėjų kolegijos vertinimu, šios aplinkybės pagrindžia, kad ieškovas pagrįstai galėjo tikėtis, kad šiuo atveju sudaro automobilio pirkimo – pardavimo sutartį, ir ši sutartis šiuo atveju turi būti aiškinama taip, kaip ją suprato ieškovas, ypač kai pačiame sutarties pavadinime įvardijama, jog tai vartotojo sutartis.
33. Atsakovė atsiliepime į apeliacinį skundą remiasi 2022 m. gruodžio 5 d. Oktiabrskij rajono vidaus reikalų skyriaus viršininko nutarimu atsisakyti iškelti baudžiamąją bylą, nurodydama, kad ieškovas, kreipdamasis į teisėsaugos institucijas, nurodė, jog dėl automobilio neperdavimo galimai atsakingas visai kitas asmuo – S. J. N., su kuriuo atsakovė nėra susijusi. Teisėjų kolegijos vertinimu, šios atsakovės nurodytos aplinkybės tarp šalių kilusiam ginčui išspręsti neturi teisinės reikšmės, nes ieškovą automobilio pirkimo – pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai siejo būtent su atsakove. Be to, šio nutarimo turinys ir ieškovo paaiškinimai teismo posėdžio metu netgi papildomai pagrindžia aplinkybę, kad ir su atsakove bendradarbiaujančios bendrovės elgesys ieškovui galėjo sudaryti įspūdį, jog yra sudaroma būtent automobilio pirkimo – pardavimo sutartis. Iš nurodyto nutarimo, kuriuo remiasi atsakovė, matyti, kad ieškovo paminėtas asmuo S. J. N. perdavė ieškovui automobilio pirkimo dokumentų paketą, įskaitant ir automobilio techninį pasą, taip pat būtent „CarOutlet“ duomenis automobilio kainos sumokėjimui atlikti. 2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio metu ieškovas paaiškino, kad S. J. N. prisistatė kaip Baltarusijos „CarOutlet” atstovas, ieškovui buvo pasakyta, kad automobilį jam parduos „CarOutlet“, jam buvo atsiųsti rekvizitai sutartos kainos apmokėjimui su konkretaus automobilio duomenimis, todėl ieškovas pervedė pinigus ir laukė sutarto automobilio, tačiau, per trisdešimt dienų nuo automobilio užsakymo pateikimo nesulaukus informacijos apie jį, ieškovui kilo įtarimų (2023 m. balandžio 27 d. teismo posėdžio 302942160_2-68-3-01132-2023-3_2023.04.27_1 0:12:00 – 0:15:00). Taigi nutarime, kuriuo remiasi atsakovė, nurodytas asmuo, tikėtina, buvo susijęs su „CarOutlet“ verslo vykdymu (CPK 185 straipsnis).
34. Šiame kontekste pažymėtina ir tai, kad byloje vykusio teismo posėdžio metu atsakovės vadovas nepaaiškino arba netiksliai (nenuosekliai) paaiškino su byla susijusias aplinkybes, t. y. negalėjo tiksliai nurodyti, kas parengė Užsakymo turinį (iš pradžių teigė, kad atsakovės darbuotojai, vėliau – kad Baltarusijos „CarOutlet“ darbuotojai), tiksliai nepaaiškino, kokiu konkrečiu pagrindu automobilis būtų perduodamas ieškovui Lietuvoje (kokie dokumentai būtų pasirašomi su ieškovu, ar būtų sudaroma pirkimo – pardavimo sutartis), nurodė, kad pavedimą automobilio pardavėjui Vokietijoje atliko vykdydama Baltarusijos „CarOutlet“ nurodymą, ir kt. (2023 m. birželio 27 d. teismo posėdžio garso įrašas 302942160_2-68-3-01132-2023-3_2023.04.27_1). Atsakovė į bylą taip pat nepateikė duomenų, kokiu pagrindu buvo atliktas mokėjimas automobilio pardavėjui Vokietijoje, kuris, kaip nurodė atsakovė, pervedus pinigus nustojo su ja kontaktuoti. Taigi šiuo atveju vertinant pačios atsakovės poziciją byloje, nėra aišku, kokiu pagrindu atsakovė Vokietijos automobilio pardavėjui iš karto pervedė visą ieškovo sumokėtą automobilio kainą, taip pat ar buvo tinkamai įsitikinta automobilio pardavėjo patikimumu. Šiuo aspektu vertintina, kad atsakovė, kaip verslininkė, kurios profesinei veiklai taikomi atidumo ir rūpestingumo standartai, veikė savo rizika ir ieškovui šiuo atveju negali būti perkeliami iš šios rizikos kilę neigiami padariniai.
35. CK 6.38 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad prievolės turi būti vykdomos sąžiningai, tinkamai bei nustatytais terminais pagal įstatymų ar sutarties nurodymus. Kiekvienas asmuo privalo tinkamai ir laiku vykdyti savo sutartines prievoles (CK 6.256 straipsnio 1 dalis). Sutarties neįvykdymu laikomos bet kokios iš sutarties atsiradusios prievolės neįvykdymas, įskaitant netinkamą įvykdymą ir įvykdymo termino praleidimą (CK 6.205 straipsnis). CK 6.59 straipsnis nustato draudimą kuriai nors šaliai vienašališkai atsisakyti įvykdyti prievolę ar vienašališkai pakeisti jos įvykdymo sąlygas. Šiuo atveju nustatyta, kad ieškovas, vykdydamas ginčo šalių sudarytą automobilio pirkimo – pardavimo sutartį (CK 6.350 straipsnio 1 dalis), sumokėjo atsakovei 17 000 Eur automobilio kainą ir kitus susijusius mokėjimus. Nurodyta sutartimi (Užsakymu) atsakovė įsipareigojo neįvykdžiusi Užsakymo sąlygų per nustatytą 45 dienų terminą pinigines lėšas grąžinti ieškovui pagal jo rašytinį pareiškimą. Atsakovė automobilio ieškovui per nustatytą terminą neperdavė, o ieškovui pareikalavus grąžinti 17 000 Eur už automobilį sumokėtas piniginės lėšas, atsakovė šių lėšų negrąžino, t. y. neįvykdė prievolės. Nurodytos aplinkybės sudaro pagrindą ieškovo reikalavimą dėl už automobilį sumokėtų lėšų priteisimo tenkinti ir ieškovui iš atsakovės priteisti 17 000 Eur sumą.
Dėl kitų ieškinio reikalavimų
36. Ieškovas ieškinyje prašė priteisti 206,79 Eur kompensuojamąsias palūkanas, vadovaujantis CK 6.210 straipsnio 2 dalimi apskaičiuotas už laikotarpį nuo Užsakymo įvykdymo termino pabaigos iki ieškinio parengimo dienos (74 dienas), taip pat baigiamosiose kalbose patikslinęs ieškinį prašė priteisti 5 proc. dydžio procesines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
37. CK 6.210 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 5 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią sumokėti praleistas terminas, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. To paties straipsnio 2 dalis nustato, kad kai abi sutarties šalys yra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, už termino praleidimą mokamos 6 procentų dydžio metinės palūkanos, jeigu įstatymai ar sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio. CK 6.261 straipsnis nustato, kad praleidęs piniginės prievolės įvykdymo terminą skolininkas privalo mokėti už termino praleidimą sutarčių ar įstatymų nustatytas palūkanas, kurios yra laikomos minimaliais nuostoliais. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad kompensuojamųjų palūkanų specifika lemia, kad jokios, net ir nuo skolininko valios nepriklausančios force majeure aplinkybės neatleidžia skolininko nuo šių palūkanų mokėjimo (CK 6.212 straipsnio 1 dalis), nes pinigų laiku nemokantis skolininkas de facto nepagrįstai praturtėja kreditoriaus sąskaita. Skolininkas nuo pareigos mokėti kompensuojamąsias palūkanas gali būti atleistas tik tada, kai prievolė neįvykdyta ar netinkamai įvykdyta dėl kreditoriaus kaltės (CK 6.259 straipsnis).
38. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškovui iš atsakovės taip pat priteistinos kompensuojamosios palūkanos, tačiau jų dydis turėtų būti apskaičiuojamas vadovaujantis ne CK 6.210 straipsnio 2 dalimi, kaip prašo ieškovas, o to paties straipsnio 1 dalimi, kadangi šiuo atveju abi sutarties šalys nėra verslininkai ar privatūs juridiniai asmenys, ieškovas yra fizinis asmuo. Tokiu atveju už 74 dienas ieškovui priteistinos ne 6 procentų, kaip prašo ieškovas, o 5 procentų dydžio kompensuojamosios palūkanos, t. y. 172,33 Eur.
39. CK 6.37 straipsnis numato, kad skolininkas, neįvykdęs savo piniginės prievolės, turi mokėti įstatymų nustatyto dydžio ar šalių susitartas palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. Procesinės palūkanos priteisiamos visais atvejais, jei byloje yra pareikštas reikalavimas tokias palūkanas skaičiuoti ir ieškinys tenkinamas. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad procesinėms palūkanoms skaičiuoti ir priteisti būtinos dvi pagrindinės sąlygos: bylos iškėlimo teisme faktas (CK 6.37 straipsnio 2 dalis) ir kreditoriaus reikalavimas priteisti procesines palūkanas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-14-611/2021). Nagrinėjamu atveju egzistuoja abi sąlygos, todėl ieškovui iš atsakovės priteistinos 5 procentų dydžio procesinės palūkanos (CK 6.37 straipsnio 2 dalis, 6.210 straipsnio 1 dalis).
Dėl procesinės bylos baigties
40. Išdėstytų motyvų pagrindu teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino materialines teisės normas, netinkamai kvalifikavo tarp ginčo šalių susiklosčiusius teisinius santykius, todėl ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą, kuris panaikinamas ir priimamas naujas sprendimas – ieškinys tenkinamas iš dalies (CPK 326 straipsnio 1 dalies 2 punktas).
41. Į esminius apeliacinio skundo argumentus atsakyta, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Pažymėtina, kad tiek Europos Žmogaus Teisių Teismas, tiek kasacinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. gruodžio 9 d. sprendimas byloje Ruiz Torija prieš Ispaniją, peticijos Nr. 18390/91; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018; 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo
42. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą (CPK 93 straipsnio 1 dalis). Apeliacinis skundas tenkinamas, todėl, atsižvelgiant į tai, kad pirmos instancijos teisme apeliantas patyrė 2 420 Eur bylinėjimosi išlaidų, o apeliacinėje instancijoje sumokėjo 387 Eur žyminį mokestį (duomenų apie kitas išlaidas, apelianto turėtas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, nepateikta), šioms išlaidoms neviršijant Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodyto maksimalaus dydžio, patirtos bylinėjimosi išlaidos (iš viso 2 807 Eur) priteisiamos iš atsakovės apeliantui.
43. Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme procesinių dokumentų siuntimo išlaidos sudarė 6,64 Eur ir, ieškinį atmetus, buvo priteistos valstybei iš ieškovo. Panaikinus pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priėmus naują sprendimą, kuriuo ieškinio reikalavimai iš esmės buvo patenkinti, nurodytos išlaidos valstybei priteistinos iš atsakovo (CPK 92 straipsnis, 96 straipsnio 6 dalis).
44. Išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu apeliacinės instancijos teisme, nepatyrus, jų priteisimo klausimas nenagrinėjamas (CPK 92 straipsnis).
Rezoliucinė dalis
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu, teisėjų kolegija
nusprendžia:
apelianto (ieškovo) A. M. (A. M.) apeliacinį skundą tenkinti.
Vilniaus miesto apylinkės teismo 2023 m. spalio 23 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti A. M. (A. M.), asmens kodas (duomenys neskelbtini), iš uždarosios akcinės bendrovės „CarOutlet“, juridinio asmens kodas 302767070, 17 000 Eur (septyniolika tūkstančių eurų) už automobilį sumokėtų lėšų, 172,33 Eur (vieną šimtą septyniasdešimt du eurus ir trisdešimt tris centus) palūkanų, 5 (penkių) procentų dydžio metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos (2023 m. sausio 31 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei 2 807 Eur (du tūkstančius aštuonis šimtus septynis eurus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti valstybei iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „CarOutlet“, juridinio asmens kodas 302767070, 6,64 Eur (šešis eurus ir šešiasdešimt keturis centus) procesinių dokumentų siuntimo išlaidų. Nurodyta suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą (įmokos kodas 5662). Sumokėjus šią sumą, būtina teismui pateikti tai patvirtinančius įrodymus.
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.