- Teismas
- Lietuvos apeliacinis teismas
- Dokumentas
- Nutartis
- Data
- 2021-12-23
- Bylos Nr.
- e2A-659-330/2021
- Bylos rūšis
- civilinė byla
- Teisėjai
- Agnė Tikniūtė, Gintaras Pečiulis, Asta Radzevičienė
- Atsakovas
- D. G.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Pečiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Astos Radzevičienės ir Agnės Tikniūtės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. G. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Namera“ ieškinio atsakovui D. G. reikalavimus dėl pirkimo–pardavimo sutarties, priėmimo ir perdavimo akto, pinigų išmokėjimo pripažinimo negaliojančiais, vienašalės restitucijos taikymo, palūkanų priteisimo; pagal alternatyvų reikalavimą dėl žalos ir palūkanų priteisimo.
Aprašomoji dalis
Teisėjų kolegija nustatė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė bankrutavusi uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB, BUAB arba bendrovė) „Namera“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovui D. G., kurį patikslinusi, prašė: 1) pripažinti negaliojančiais tarp atsakovo D. G. ir ieškovės 2008 m. gegužės 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį Nr. 20080506/01, 2008 m. gegužės 6 d. sudarytą perdavimo ir priėmimo aktą, ieškovės atliktą 33 999,94 Eur (117 395 Lt) sumos išmokėjimą atsakovui D. G. pagal 2008 m. liepos 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14, taikant restituciją priteisti ieškovei BUAB „Namera“ iš atsakovo D. G. 33 999,94 Eur sumą, priteisti 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas; 2) teismui netenkinus pirmiau išvardintų reikalavimų – priteisti ieškovės naudai iš atsakovo D. G. 25 597,07 Eur žalos atlyginimą, 5 procentų dydžio metines procesines palūkanas bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovės aiškinimu, ginčijami sandoriai pripažintini negaliojančiais tiek kaip tariamieji sandoriai, tiek kaip sandoriai, prieštaraujantys juridinio asmens teisnumui. Ieškovė nurodė, kad įsiteisėjusiu 2012 m. kovo 12 d. teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje atsakovas pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 182 straipsnio 1 dalį už sukčiavimą susigrąžinant gyventojų pajamų mokestį. Ieškovės teigimu, atsakovas nusikalstamą veiką įvykdė siekdamas apgaule įgyti Lietuvos Respublikos biudžetui priklausančias lėšas, tai yra gyventojų pajamų mokestį, kurį į valstybės biudžetą buvo sumokėjusi ieškovė dėl mini ekskavatoriaus pirkimo iš fizinio asmens. Ieškovė pažymėjo, kad atsakovas 2008 m. rugsėjo 4 d. Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos Klaipėdos skyriui pateikė prašymą perskaičiuoti pajamų mokestį ir grąžinti mokesčio permoką, nurodydamas žinomai melagingus duomenis apie tai, jog gyventojų pajamų mokesčio permoka susidarė ieškovei UAB „Namera“ 2008 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutarties Nr. 20080506/01 pagrindu įsigijus iš D. G. mini ekskavatorių VOLVO EC88 Plius, kurio vertė 40 000 Eur (138 112,00 Lt). Pagal nurodytą pirkimo–pardavimo sutartį UAB „Namera“, išmokėdama D. G. pinigus už perkamą mini ekskavatorių, išskaičiavo 6 000,06 Eur (20 717 Lt) gyventojų pajamų mokestį, kuris 2008 m. liepos 30 d. buvo sumokėtas į valstybės biudžetą.
5. Ieškinyje nurodyta, kad atsakovas D. G. buvo vienintelis UAB „Namera“ akcininkas nuo 2008 m. kovo 6 d. iki 2010 m. rugsėjo 21 d., o vadovas – nuo 2008 m. sausio 21 iki 2010 m. rugpjūčio 27 d. Iš atsakovo akcijas įsigijęs E. K. buvo vienintelis bendrovės akcininkas yra nuo 2010 m. rugsėjo 21 d., bendrovės vadovas – nuo 2010 rugpjūčio 27 d. iki bankroto bylos bendrovei iškėlimo. Ieškovė pažymėjo, kad jos skolos susidarė atsakovo vadovavimo laikotarpiu, atsakovui perleidus visas bendrovės akcijas E. K., kuris jokios bendrovės veiklos nevykdė. Ieškovės nuomone, atsakovas žinojo, jog bendrovė yra nemoki, todėl perleisdamas nemokios bendrovės akcijas siekė išvengti pasekmių, kurios atsirastų dėl nesikreipimo į teismą iškelti bendrovei bankroto bylą. Ieškovės tvirtinimu, pareiga atlyginti padarytą žalą atsakovui kyla dėl to, jog paaiškėjus, kad bendrovė negali atsiskaityti su kreditoriais, atsakovas nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo.
Šalies argumentai
6. Atsakovas su ieškiniu nesutiko, prašė jo netenkinti. Atsakovas iškėlė abejonę, ar ieškovė apskritai turi teisę reikšti reikalavimus, kokius reiškia šioje byloje, kadangi tokią teisę ieškovė prarado nepareiškusi reikalavimų atsakovo – fizinio asmens bankroto byloje. Be kita ko, atsakovas prašė taikyti senaties terminą ieškinio reikalavimams. Atsakovas nurodė, kad ieškovė selektyviai interpretuoja baudžiamosios bylos duomenis. Atsakovo teigimu, iš ginčijamų sandorių ieškovė gavo turtinę naudą, įgytas turtas ieškovei buvo reikalingas vykdant ūkinę komercinę veiklą. Atsakovo teigimu, ieškovė nebuvo iki galo atsiskaičiusi su atsakovu pagal ginčijamą sutartį, todėl ne atsakovas yra skolingas, bet ieškovė liko skolinga atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
7. Šiaulių apygardos teismas 2021 m. vasario 3 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies. Teismas ieškovės ginčijamus sandorius pripažino negaliojančiais nuo jų sudarymo momento, taip pat taikė vienašalę restituciją, priteisdamas ieškovei iš atsakovo 33 999,94 Eur ir 5 proc. metines palūkanas. Kitoje dalyje ieškinį atmetė.
8. Pirmosios instancijos teismas pažymėjo, kad Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas neįtvirtina draudimo suinteresuotam asmeniui kreiptis į teismą dėl pažeistų teisių gynimo, jei jis nepareiškė kreditorinio reikalavimo fizinio asmens bankroto byloje. Teismas akcentavo, kad Fizinio asmens bankroto įstatymu nėra suteikiamas prioritetas skolininkui – juo nesiekiama patenkinti tik skolininko interesus, siekiant apsaugoti jį nuo kreditorinių reikalavimų, kurie gali būti pareikšti ateityje, nors ir buvo atsiradę iki fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo.
9. Teismas konstatavo, kad byloje nėra duomenų, jog ieškovės bankroto administratorei atsakovas ar kitas asmuo būtų pranešęs apie atsakovo atžvilgiu išnagrinėtą baudžiamąją bylą bei ginčo sandorius. Kadangi bendrovės dokumentai bankroto administratorei nebuvo perduoti, teismas sutiko su ieškovės argumentais, kad ieškinį teismui dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais bankroto administratorė galėjo pateikti tada, kai jai tapo žinomos tokių sandorių sudarymo aplinkybės.
10. Įvertinęs bylos duomenis, teismas padarė išvadą, kad ieškovė ieškinį dėl abiejų alternatyvių reikalavimų pareiškė nepraleisdama įstatyme numatytų ieškinio senaties terminų, o aplinkybė, jog ieškovė kreditorinių reikalavimų nepareiškė atsakovo fizinio asmens bankroto byloje, nepaneigia įstatymo nustatytos ieškovės teisės kreiptis į teismą su ieškiniu atsakovui bendra tvarka po fizinio asmens bankroto bylos nutraukimo.
11. Ieškovė savo poziciją, kad ginčijami sandoriai buvo tariamieji, tai yra atsakovas jokio ekskavatoriaus ieškovei neperdavė ir neketino perduoti, grindžia įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatytomis aplinkybėmis. Teismas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) normas nereikia įrodinėti aplinkybių – asmens nusikalstamų veiksmų pasekmių – nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje; tokios aplinkybės yra prejudiciniai faktai.
12. Teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje nustatyta, jog atsakovas neįgijo ekskavatoriaus iš V. M., todėl atsakovas negalėjo parduoti tokio modelio ir tokiu identifikaciniu numeriu pažymėto ekskavatoriaus ieškovei, nes tokio daikto pats neturėjo. Teismas pabrėžė, jog pareiga įrodyti, kad atsakovo ieškovei parduotas ekskavatorius realiai egzistavo, tenka atsakovui. Atsakovas bylos nagrinėjimo metu nepašalino prieštaravimų, kodėl skiriasi jo parduoto ieškovei ir po to lizingo įmonei perparduoto ekskavatoriaus techniniai duomenys, visus neatitikimus teisindamas dokumentuose padarytomis rašymo klaidomis. Įvertinęs įrodymus, teismas turėjo pagrindą manyti, kad ieškovės vardu atsakovas pardavė lizingo įmonei ir mokėjo lizingo įmokas galbūt už kitą ekskavatorių, priklausiusį UAB ,,Namera“. Tokią išvadą teismas grindė ir tuo, kad paskutinis bendrovės vadovas E. K. neperdavė bankroto administratoriui bendrovės dokumentų, todėl nėra galimybės įvertinti ieškovei priklausiusio turto masto bei sudėties atitinkamu laikotarpiu.
13. Teismas pabrėžė, kad atsakovas neįvykdė pareigos paneigti aplinkybę, jog ekskavatorius, kurį jis tariamai pardavė ieškovei, realiai neegzistavo, todėl nėra pagrindo daryti išvados, kad 2008 m. gegužės 6 d. atsakovui su ieškove sudarius ekskavatoriaus pardavimo sandorį bei jo perdavimo ir priėmimo aktą, atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – kad sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas.
14. Įvertinęs byloje esančius įrodymus ir nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ieškovės ginčijami sandoriai yra tariamieji ir pripažintini negaliojančiais Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.86 straipsnio pagrindu nuo jų sudarymo momento.
15. Be to, teismas aptarė teisines prielaidas ginčo sandorius pripažinti negaliojančiais ir kaip prieštaraujančius juridinio asmens teisnumui.
16. Pripažinęs sandorius negaliojančiais teismas taikė vienašalę restituciją. Įvertinęs teismų praktikos išaiškinimus dėl procesinių palūkanų priteisimo restitucijos taikymo atveju, teismas nurodė, kad priteisiamos palūkanos skaičiuojamos ne nuo bylos iškėlimo momento, bet nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.
17. Patenkinęs ieškovės reikalavimus dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo, kito ieškovės alternatyvaus reikalavimo dėl žalos atlyginimo teismas nesprendė.
18. Teismas atmetė atsakovo prašymą dėl baudos skyrimo ieškovei už piktnaudžiavimą procesinėmis teisėmis.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
19. Apeliaciniu skundu atsakovas D. G. prašo panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimo dalį, kurią patenkintas ieškinys. Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais esminiais argumentais:
19.1. Ieškovė nebeturi teisės reikšti reikalavimų atsakovui, kadangi tokio turinio reikalavimai turėjo būti pareikšti atsakovo fizinio asmens bankroto byloje. Teismų praktikoje išaiškinta, kad kreditorius, žinojęs (negalėjęs nežinoti) apie jo skolininkui iškeltą fizinio asmens bankroto bylą ir šioje bankroto byloje nepareiškęs reikalavimų, gali būti vertinamas kaip atsisakęs savo reikalavimo teisės.
19.2. Teismas be pagrindo nesivadovavo Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-767-1092/2019 suformuotu precedentu dėl kreditoriaus, nepareiškusio reikalavimų fizinio asmens bankroto byloje, teisės vėliau reikšti tokiam asmeniui reikalavimus teisme.
19.3. Byloje nėra ginčijama, kad ieškovės bankroto administratorė žinojo apie atsakovo fizinio asmens bankroto bylą.
19.4. Ieškovės bankroto administratorės delsimas, kelis metus nepatikrinant administruojamos bendrovės turėtų (turimų) teisminių bylų, nėra ir negali būti pateisinamas.
19.5. Teismas nepagrįstai išplėtė nuosprendžio baudžiamojoje byloje prejudicinę galią – nuosprendyje nebuvo vertinamas ginčo sutarties tarp ieškovės ir atsakovo sudarymas, nuosprendyje taip pat nėra konstatuota, kad atsakovas niekada neįgijo (neturėjo) ekskavatoriaus.
19.6. Vien dėl to, kad tarp V. M. ir atsakovo sudaryta mini ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo sutartis buvo pripažinta suklastota, nėra preziumuojama, jog suklastota sutartimi perleista transporto priemonė neegzistavo ar nebuvo perduota asmens dispozicijon.
19.7. Realų ginčo mini ekskavatoriaus egzistavimą įrodo tokios aplinkybės: atsakovas disponavo ekskavatoriumi ir jį atvarė į UAB „Pokomsta“ aikštelę; priėmimo ir perdavimo aktu atsakovas perdavė ekskavatorių ieškovei; ieškovė pagal pirkimo–pardavimo sutartį pardavė ekskavatorių UAB „SEB lizingas“; įvykdžiusi lizingo sutarties sąlygas ieškovė atpirko ekskavatorių ir 2009 m. rugpjūčio 19 d. ji perdavė A. G. autotransporto įmonei; A. G. autotransporto įmonė po 10 metų ekskavatorių pardavė įmonei SIA GR Grupa, kuri jį ligi šiol naudoja.
19.8. Skundžiamu sprendimu teismas sukūrė naują versiją, kad ieškovei esą priklausė dar vienas ekskavatorius, turėjęs kitą identifikavimo numerį.
Atsiliepimas
20. Ieškovė atsiliepime į apeliacinį skundą su skundu nesutinka ir prašo jo netenkinti. Atsiliepimas grindžiamas šiais pagrindiniais atsikirtimais į skundą:
20.1. Teismas pagrįstai pažymėjo, kad ieškovės bankroto administratorius apie ginčijamus sandorius sužinojo tik nuo dokumentų apie šiuos sandorius gavimo dienos.
20.2. Teismas atsižvelgė į tai, kad paskutinis ieškovės vadovas neperdavė bankroto administratorei bendrovės dokumentų, todėl negalima įvertinti ieškovei priklausiusio turto dydžio bei sudėties atitinkamu laikotarpiu.
20.3. Atsakovo teiginiai, kad ieškovės bankroto administratorė galėjo ir turėjo žinoti apie atsakovui iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, yra nepagrįsti.
20.4. Manytina, kad bendrovėje buvo ne vienas ekskavatorius, ką pagrindžia ieškovės pateikti paaiškinimai ir pirmosios instancijos teismo padarytos išvados.
20.5. Atsakovo paaiškinimuose nurodyto mini ekskavatoriaus masės skirtumas yra 650 kg, taip pat nurodyti skirtingi identifikaciniai numeriai.
20.6. Pareiga, kad ginčijamu sandoriu ieškovei tariamai perleistas mini ekskavatorius realiai egzistavo, tenka atsakovui, kurios jis neįvykdė.
21. Apeliacinės instancijos teisme 2021 m. lapkričio 26 d. gautas atsakovo D. G. prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo.
Motyvuojamoji dalis
Teisėjų kolegija konstatuoja:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
22. Pagal CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalių nuostatas bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą, neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Apeliacinės instancijos teismas ex officio (savo iniciatyva) patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Tokių apskųsto teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl materialiųjų reikalavimų reiškimo teisės po fizinio asmens bankroto bylos pabaigos
23. Atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyta pozicija, kad ieškovė BUAB „Namera“ neturėjo teisės reikšti šioje byloje reikalavimų apeliantui (atsakovui), kadangi tokio turinio reikalavimus reikėjo reikšti apelianto (atsakovo) fizinio asmens bankroto byloje.
24. Iš apelianto (atsakovo) bankroto bylos medžiagos nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2014 m. birželio 4 d. nutartimi apeliantui (atsakovui) D. G. buvo iškelta fizinio asmens bankroto byla. Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 20 d. nutartimi apelianto (atsakovo) bankroto byla baigta. Ieškovė BUAB „Namera“ apelianto (atsakovo) D. G. bankroto byloje nedalyvavo.
25. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sprendžiant klausimus, susijusius su kreditorių reikalavimų nurašymu fizinio asmens bankroto byloje, turi būti taikoma teisės norma, galiojusi nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dieną (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. kovo 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-72-1075/2021). Apelianto (atsakovo) fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymo (toliau – FABĮ) 29 straipsnio 7 dalyje buvo nustatyta, kad plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai, tarp jų įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai, baigus fizinio asmens bankroto procesą, išskyrus šio įstatymo 30 straipsnio 3 dalies 2 punkte nurodytą atvejį, nurašomi, išskyrus reikalavimus dėl žalos atlyginimo dėl suluošinimo ar kitokio kūno sužalojimo, ar mirties ir piniginių lėšų vaikui (įvaikiui) išlaikyti (alimentų) bei reikalavimus, kurie kyla iš fizinio asmens pareigos sumokėti valstybei baudas, paskirtas už fizinio asmens padarytus administracinius teisės pažeidimus arba nusikalstamas veikas. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. KT5-N4/2017 pripažinta, kad FABĮ 29 straipsnio 7 dalis tiek, kiek pagal ją nurašomi reikalavimai dėl nusikalstamomis veikomis padarytos žalos atlyginimo, prieštaravo (prieštarauja) Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 daliai, konstituciniams teisingumo, teisinės valstybės principams. Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2021 m. gegužės 19 d. nutarime Nr. KT74-N7/2021 pakartota Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2017 m. gegužės 19 d. nutarimo išvada, akcentuojanti draudimą naujai priimtu įstatymu paneigti Konstitucinio Teismo išaiškinimą.
26. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad fizinio asmens bankroto procese likusių nepadengtų prievolių nurašymas reiškia fizinio asmens prievolės pabaigą dėl bankroto (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. gruodžio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-320-611/2021, 25 punktas ir jame nurodyta praktika). Apeliantas (atsakovas) nurodytas FABĮ normas aiškina, kaip sudarančias pagrindą pasibaigti visoms fizinio asmens bankroto bylos nagrinėjimo metu buvusioms bankrutavusio asmens prievolėms.
27. Šiame kontekste teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad FABĮ 4 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta fizinio asmens, siekiančio iškelti fizinio asmens bankroto bylą, pareiga ne vėliau kaip prieš mėnesį iki pareiškimo iškelti bankroto bylą apie tai raštu pranešti visiems kreditoriams. Analizuojamu atveju iš D. G. fizinio asmens bankroto bylos medžiagos matyti, kad jokioje fizinio asmens bankroto bylos stadijoje ieškovei BUAB „Namera“ nebuvo pranešta apie šią bankroto bylą. Apskųstame sprendime pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad BUAB „Namera“ bankroto administratorė apie ginčijamus sandorius (vadinasi, ir apie pažeistas BUAB „Namera“ teises) sužinojo nuo dokumentų apie ginčo sandorių sudarymą gavimo dienos.
28. Poziciją dėl draudimo fizinio asmens kreditoriams, nepareiškusiems reikalavimų fizinio asmens bankroto byloje, vėliau savo reikalavimus pareikšti teisme apeliantas (atsakovas) grindžia Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2S-767-1092/2019 pateiktu išaiškinimu, kad ...„tinkamai įgyvendinus mokumo atkūrimo planą ir teismui priėmus nutartį baigti fizinio asmens bankroto bylą, gali pasibaigti ne tik mokumo atkūrimo plane numatyti likę nepatenkinti kreditorių reikalavimai; kreditorius, kuris žinojo (negalėjo nežinoti) apie iškeltą fizinio asmens bankroto bylą, tačiau iki bankroto bylos iškėlimo atsiradusių finansinių reikalavimų fizinio asmens bankroto byloje nepareiškė, gali būti vertinamas kaip atsisakęs savo reikalavimo teisės“.
29. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas yra pabrėžęs, kad teismams sprendžiant bylas precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose, o precedentų konkurencijos atveju (kai yra keli skirtingi analogiškose bylose priimti teismų sprendimai) turi būti vadovaujamasi aukštesnės instancijos (aukštesnės grandies) teismo sukurtu precedentu. Taip pat atsižvelgtina į precedento sukūrimo laiką ir į kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: į tai, ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; į sprendimo argumentacijos įtikinamumą; į sprendimą priėmusio teismo sudėtį (į tai, ar atitinkamą sprendimą priėmė vienas teisėjas, ar teisėjų kolegija, ar išplėstinė teisėjų kolegija, ar visa teismo (jo skyriaus) sudėtis); į tai, ar dėl ankstesnio teismo sprendimo buvo pareikšta teisėjų atskirųjų nuomonių; į galimus reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį teismo sprendimą, ir kt. (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimo byloje Nr. 26/07 konstatuojamosios dalies 9 punktas).
30. Klaipėdos apygardos teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis, kuria remiamasi atsakovo apeliaciniame skunde, priimta vieno teisėjo. Pastebėtina, kad nurodytoje nutartyje teismas vertino aplinkybę, jog kreditorius negalėjo nežinoti apie fizinio asmens bankroto bylą, kadangi tuo atveju pati bylą bankrutavusiam asmeniui inicijuojanti ieškovė kartu su ieškiniu teismui pateikė registro duomenų išrašą, sudarytą prieš dvejus metus iki fizinio asmens bankroto bylos pabaigos, kuriame buvo įregistruotas fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo faktas. Apygardos teismų trijų teisėjų kolegijos, vėliau nagrinėjusios panašias situacijas, kai buvo sprendžiami klausimai dėl bankrutavusio fizinio asmens kreditorių, kurie nebuvo informuoti apie fizinio asmens bankroto bylos iškėlimą, teisės reikšti reikalavimus teisme, priimtose nutartyse padarė priešingas išvadas – kad kreditorius turi teisę reikšti reikalavimus dėl skolos, atsiradusios iki kreditoriaus sužinojimo apie fizinio asmens bankroto bylą, be to, jei bankrutuojančio asmens pasyvumas lėmė, jog kreditoriui nebuvo tinkamai pranešta apie ketinimą kelti fizinio asmens bankroto bylą ar jos iškėlimą, ir dėl to kreditorius nepateikė savo kreditorinio reikalavimo ieškovo bankroto byloje, šis kreditorius nebuvo įtrauktas į mokumo atkūrimo planą, tokio kreditoriaus reikalavimas pasibaigus bankroto bylai negali būti nurašytas FABĮ 29 straipsnio 7 dalyje nustatyta tvarka (Klaipėdos apygardos teismo 2020 m. sausio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-56-777/2020, Vilniaus apygardos teismo 2021 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-2345-467/2021).
31. Apelianto (atsakovo) teigimu, ieškovės bankroto administratorė galėjo sužinoti apie baudžiamąją bylą, kurioje buvo analizuojamos su ieškovės BUAB „Namera“ ginčijamais sandoriais susijusios aplinkybės, internetinėje Google paieškos sistemoje įvedusi įmonės pavadinimą „uab namera“. Apeliaciniame skunde pateikti duomenys apie tai, kad įvedus ieškovės pavadinimą tarp paieškos rezultatų iškeliama nuoroda į nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-526/2012. Šioje situacijoje pirmiausiai atkreiptinas dėmesys į tai, kad apeliantas (atsakovas) nepateikė duomenų, jog lygiai tokie patys paieškos duomenys paieškos sistemoje būdavo pateikiami ir 2017 m. (po ieškovės BUAB „Namera“ bankroto bylos iškėlimo). Antra, tuo metu galiojęs Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymas nenumatė pareigos bankroto administratoriui surinkti ir patikrinti viešai paskelbtą informaciją apie jo administruojamą bankrutuojantį juridinį asmenį. Trečia, net jei ieškovės bankroto administratorė apeliaciniame skunde nurodytu laiku būtų sužinojusi apie ginčui aktualią baudžiamąją bylą, toks faktas nebūtų suteikęs informacijos apie apeliantui (atsakovui) iškeltą fizinio asmens bankroto bylą. Šiuo atveju teisėjų kolegija laikosi nuostatos, kad nebuvo patvirtinta aplinkybė, jog BUAB „Namera“ bankroto administratorė negalėjo nežinoti apie apelianto (atsakovo) fizinio asmens bankroto bylą.
32. Remiantis tuo, kas išdėstyta, konstatuotina, jog byloje nėra duomenų, kad ieškovės BUAB „Namera“ bankroto administratrorė žinojo apie apeliantui (atsakovui) iškeltą fizinio asmens bankroto bylą bei apie reikalavimo teisės apeliantui (atsakovui) galimą egzistavimą tik iki fizinio asmens bankroto bylos pabaigos. Nurodyta aplinkybė leidžia teisėjui kolegijai padaryti išvadą, kad ieškovės BUAB „Namera“ reikalavimo teisė kreiptis į teismą dėl savo pažeistų teisių gynimo atsakovo D. G. atžvilgiu nėra išnykusi ar pasibaigusi dėl šio atsakovo fizinio asmens bankroto proceso pabaigos.
Dėl įrodymų vertinimo ir sandorio tariamumo
33. Apeliacinis skundas grindžiamas argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išplėtė baudžiamojoje byloje priimto nuosprendžio prejudicinę galią ginčijamos sutarties vertinimui, iškėlė nepagrįstas abejones dėl kelių ekskavatorių egzistavimo tikimybės.
34. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas (CPK 12 straipsnis) lemia tai, kad įrodinėjimo pareiga ir pagrindinis vaidmuo įrodinėjant tenka įrodinėjamų aplinkybių nustatymu suinteresuotoms šalims (CPK 178 straipsnis). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus, o įrodymų pakankamumas byloje reiškia, kad jie tarpusavyje neprieštarauja vieni kitiems ir jų visuma leidžia padaryti pagrįstą išvadą apie įrodinėjamų faktinių aplinkybių buvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. liepos 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-316/2010). Pagal CPK 185 straipsnio 2 dalį jokie įrodymai teismui neturi iš anksto nustatytos galios, išskyrus oficialiuosius rašytinius įrodymus (prima facie). Be to, dėl įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą reglamentuojančių civilinio proceso teisės normų aiškinimo ir taikymo kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2020 m. rugsėjo 24 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-233-1075/2020, 40 punktą). Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas tikėtinumo taisykle – laisvo įrodymų vertinimo principu, reiškiančiu, kad teismas suteikia didesnę įrodomąją galią tiems įrodymams, kurie suponuoja didesnę vieno ar kito fakto buvimo ar nebuvimo tikimybę. Remiantis CPK 182 straipsnio 3 punktu, nereikia įrodinėti asmens nusikalstamų veikų padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nuosprendžiu baudžiamojoje byloje, ar administracinio nusižengimo padarinių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo nutarimu (prejudiciniai faktai).
35. CK 1.86 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių pasekmių) sudarytas sandoris negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, jog bylose dėl sandorių pripažinimo tariamaisiais įrodinėjimo dalykas yra dvi pagrindinės faktinių aplinkybių, patvirtinančių ar paneigiančių sandorio fiktyvumą, grupės: pirma, teismai turi nustatyti, ar atsirado sandorio teisinę prigimtį atitinkantys teisiniai padariniai – ar sandorio dalyviai realiai įgijo atitinkamas civilines teises ir pareigas; antra, teismai turi aiškintis, kokia buvo tikroji sandorio šalių valia, jų elgesio motyvai ir tikslai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. birželio 25 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-337/2008).
36. Analizuojamu atveju ieškovė kaip tariamus sandorius ginčija ieškovės su apeliantu (atsakovu) sudarytą mini ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo sutartį, jo priėmimo ir perdavimo aktą bei ieškovės pinigų išmokėjimą atsakovui pagal kasos išlaidų orderį. Ieškovė laikosi pozicijos, kad minėti sandoriai buvo tariamieji, nes apeliantas (atsakovas) mini ekskavatoriaus ieškovei faktiškai nepardavė ir neperdavė. Apeliantas (atsakovas) tvirtina, kad ginčijama pirkimo–pardavimo sutartimi parduotą ieškovei ekskavatorių jis pagal internete rastą skelbimą buvo įsigijęs iš V. M., su kuriuo 2008 m. gegužės 6 d. sudarė ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo sutartį bei priėmimo ir perdavimo aktą. Atsakovo teigimu, vėliau 2008 m. gegužės 6 d. jis su ieškove sudarė ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį, po to (tą pačią dieną) ieškovė su UAB „SEB lizingas“ sudarė lizingo sutartį, pagal kurią lizingo įmonė iš ieškovės įsigijo ginčo ekskavatorių bei perdavė jį naudotis ieškovei.
37. Lietuvos teismo ekspertizės centro Klaipėdos skyriaus 2009 m. spalio 6 d. specialisto išvadoje nurodyta, jog: 1) tyrimui pateiktoje 2008 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp V. M. ir D. G., pasirašė ne V. M., o kitas asmuo; 2) 2008 m. gegužės 6 d. priėmimo–perdavimo akte, sudarytame tarp V. M. ir D. G., rankraštinį įrašą V. M. vardu parašė ir pasirašė ne V. M., o kitas asmuo; 3) tikėtina, kad rankraštinį įrašą parašė D. G. (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 105-109). Lietuvos teismo ekspertizės centro specialistas 2011 m. vasario 23 d. pateikė išvadas, kad: 1) nustatyti, ar 2008 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartyje, sudarytoje tarp D. G. ir V. M., pastarojo vardu pasirašė D. G., ar kitas asmuo – negalima; 2) tikėtina, kad 2008 m. gegužės 6 d. priėmimo–perdavimo akte, sudarytame tarp V. M. ir D. G., rankraštinį įrašą parašė D. G.; 3) nustatyti, ar V. M. vardu pasirašė D. G., ar kitas asmuo, nebuvo galima (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 113-115). Nurodyti rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad 2008 m. gegužės 6 d. ekskavatoriaus pirkimo–pardavimo sutartį bei priėmimo ir perdavimo aktą, priešingai nei teigia apeliantas (atsakovas), pasirašė ne V. M., kurio parašai sutartyje ir akte buvo suklastoti.
38. Prijungtoje baudžiamojoje byloje pagal pateiktą teisinės pagalbos prašymą Vokietijos policijos pareigūno apklaustas liudytojas Christoph Dirkes 2010 m. birželio 7 d. davė parodymus, kad jis nepardavė jokio mini ekskavatoriaus modelio Volvo EC88 Plius ir apskritai jokios statybinės mašinos nepardavė į Lietuvą, jog V. M. bei D. G. nepažįsta, o pateikta sąskaita suklastota (neatitinka firmos naudojamos formos, padaryta klaida, nes parduodant vidinėje Europos Sąjungos rinkoje privalo būti nurodytas mokesčių mokėtojo numeris, parašas sąskaitoje yra ne liudytojo), kad Vokietijos Federacinėje Respublikoje nėra registro, kuriame būtų registruojamos statybinės mašinos (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 147-148). Šie liudytojo parodymai patvirtina, kad ekskavatorius Volvo EC88 Plius nebuvo įsigytas iš Christoph Dirkes Baumaschinen įmonės.
39. Būtina pirkimo–pardavimo sutarties sąlyga yra daikto (prekės) perdavimas kitai šaliai nuosavybės ar patikėjimo teise (CK 6.305 straipsnio 1 dalis). Pardavėjui nepriklausančio daikto pardavimas yra nuginčijamasis sandoris, o tokia sutartis nėra negaliojanti tik tokiais atvejais, jeigu pardavėjas pirkimo–pardavimo sutarties įvykdymo metu tapo parduodamo daikto savininku (CK 6.307 straipsnio 1, 2 dalys). Šiuo atveju apeliantas (atsakovas) teigia, kad jis ieškovei pardavė ir perdavė mini ekskavatorių Volvo EC88 Plius. Šios nutarties 37-38 punktuose išdėstyta, kad dokumentai, kuriais apeliantas (atsakovas) įrodinėja savo nuosavybės teisės į ekskavatorių Volvo EC88 Plius įgijimą yra suklastoti (netikri). Vadinasi, apelianto (atsakovo) nuosavybės teisės į mini ekskavatorių Volvo EC88 Plius egzistavimas (jos turėjimas) ginčijamų pirkimo–pardavimo sutarties bei priėmimo ir perdavimo akto sudarymo metu nėra pagrįstas įrodymais.
40. Susipažinus su bylos (taipogi ir prijungtos baudžiamosios bylos) medžiaga matyti, kad joks byloje esantis įrodymas nepatvirtina, jog apeliantas (atsakovas) ginčo pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu būtų teisėtai disponavęs ar valdęs mini ekskavatorių Volvo EC88 Plius. Baudžiamojoje byloje ikiteisminio tyrimo stadijoje apklaustas liudytojas A. S. tik nurodė, kad 2008 m. D. G. į UAB „Pokomsta“ aikštelę atsivarė mini ekskavatorių, teigdamas, jog jį pirko pagal skelbimą, o liudytojas leido ekskavatorių laikyti UAB „Pokomsta“ teritorijoje (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 173-174). Kiti baudžiamojoje byloje apklausti liudytojai nurodė nieko nežinantys apie apelianto (atsakovo) ekskavatoriaus įsigijimą ir (ar) jo laikymą UAB „Pokomsta“ teritorijoje (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 175-178). Liudytoja L. G., tvarkiusi ieškovės buhalterinę apskaitą, paliudijo, kad nežinojo, už kokią kainą ir iš ko pirktas mini ekskavatorius, jog tuo metu ieškovė (UAB „Namera“) neturėjo pakankamai pinigų atsiskaityti už iš atsakovo perkamą ekskavatorių, todėl ieškovė sudarė lizingo sutartį (prijungtos baudžiamosios bylos t. I, l. 179-181). Tokie liudytojų parodymai nepagrindžia, būtent koks ekskavatorius, iš ko ir kada įsigytas 2008 m. buvo ieškovės žinioje. Liudytojų parodymai taip pat nepatvirtina, kad ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu koks nors konkretus ekskavatorius būtų nuosavybės teise priklausęs atsakovui, o ne ieškovei.
41. Pirmosios instancijos teismas apskųstame sprendime nustatė, kad suklastotuose dokumentuose (tariamai sudarytuose Christoph Dirkes Baumaschinen įmonės arba tariamai pasirašytuose V. M.) užfiksuoti mini ekskavatoriaus Volvo EC88 Plius techniniai duomenys (gamyklinis numeris, svoris), nesutampa su duomenimis, nurodytais ieškovės ir UAB „SEB lizingas“ sudarytoje 2008 m. gegužės 6 d. lizingo sutartyje, nes duomenų skirtingumas gali būti paaiškinamas rašymo apsirikimu. Apeliaciniame skunde akcentuojama, kad pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog suklastotuose dokumentuose bei lizingo sutartyje buvo nurodyti skirtingi ekskavatoriai. Kaip šioje nutartyje jau minėta, sprendžiant dėl ginčijamos pirkimo–pardavimo sutarties tariamumo, reikšminga yra ta faktinė aplinkybė, ar apeliantui (atsakovui) nuosavybės teise priklausė ieškovei parduotas mini ekskavatorius Volvo EC88 Plius ir ar apeliantas (atsakovas) tą ekskavatorių galėjo perduoti ieškovei. Konkretaus sandorio tariamumo požymių įvertinimui neaktualus ieškovei galbūt priklausiusių ir / ar jos naudotų ekskavatorių skaičius. Byloje apeliantui (atsakovui) nepagrindus įrodymais pozicijos, kad jis, kaip savininkas, pagal ginčijamą 2008 m. gegužės 6 d. pirkimo–pardavimo sutartį perdavė ieškovei ekskavatorių Volvo EC88 Plius, bei konstatavus, jog dokumentai, kuriais buvo grindžiamas ginčo ekskavatoriaus įsigijimas iš ankstesnių jo savininkų, yra suklastoti, darytina labiausiai tikėtina išvada, kad pagal ginčijamą pirkimo–pardavimo sutartį ekskavatorius ieškovei nebuvo perduotas.
42. Klaipėdos miesto apylinkės teismo išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-296-526/2012 priimtas nuosprendis taip pat pagrindžia tikėtiną ginčo tariamųjų sandorių sudarymo motyvą bei tikslą – sukčiavimas, atsakovui siekiant iš valstybės susigrąžinti sumokėtą gyventojų pajamų mokestį. Tokie motyvai bei tikslai patvirtina ginčijamų sandorių fiktyvumą – tai yra apelianto (atsakovo) valią ne parduoti ieškovei ekskavatorių, bet siekimą naudos neteisėtai gaunant gyventojų pajamų mokesčio dalį.
43. Esant išdėstytoms aplinkybėms, teisėjų kolegija formuluoja išvadą, jog pirmosios instancijos teismas ieškovės bei apelianto (atsakovo) 2008 m. gegužės 6 d. sudarytą pirkimo–pardavimo sutartį bei iš jos sekusius paskesnius sandorius (2008 m. gegužės 6 d. ieškovės ir apelianto (atsakovo) sudarytą priėmimo ir perdavimo aktą bei pinigų išmokėjimą pagal ieškovės 2008 m. liepos 16 d. kasos išlaidų orderį Nr. 14) pagrįstai pripažino tariamaisiais sandoriais, kurie yra niekiniai ir negalioja nuo sudarymo momento. Pripažindamas nurodytus sandorius negaliojančiais ir taikydamas jų negaliojimo teisines pasekmes (vienašalę restituciją), pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą procesinį sprendimą.
44. Kiti atsakovo apeliaciniame skunde išdėstyti argumentai taip pat nesudaro pagrindo keisti ar naikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą. Teisėjų kolegija pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Atmesdamas apeliacinį (atskirąjį) skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo (nutarties) motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. kovo 14 d. nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010 m. birželio 1 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010 m. kovo 16 d. nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, ir kt.).
45. Kadangi pagal apeliacinio skundo argumentus nėra pagrindo panaikinti skundžiamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, skundas atmetamas, o teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
46. Atmetus atsakovo apeliacinį skundą, jo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo negali būti tenkinamas. Ieškovė nepateikė duomenų apie patirtas bylinėjimosi išlaidas bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme, todėl jos galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas nesprendžiamas.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
Rezoliucinė dalis
nutaria:
Šiaulių apygardos teismo 2021 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.