Šiaulių apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Baudžiamoji byla Nr. 1A-254-316/2023 Teisminio proceso Nr. 1-01-1-22973-2020-0 Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.7.2.5; 1.1.8.1.1; 1.2.28.5.2; 2.1.7.4.1; 2.1.7.4.3; 2.1.7.4.4; 2.1.14; 2.4.6.1

2023 m. lapkričio 8 d.

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Boleslovo Kalainio (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Zigmo Kavaliausko ir Nijolės Matuzevičienės,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendžio, kuriuo G. Š. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalyje, ir nubaustas 1 metų 6 mėnesių laisvės atėmimo bausme; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 4 ir 9 dalimis, G. Š. paskirta bausmė dalinio sudėjimo būdu subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme ir G. Š. paskirta galutinė subendrinta 2 metų laisvės atėmimo bausmė; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsnio 2 dalimi, 63 straipsnio 9 dalimi, į G. Š. paskirtos bausmės laiką įskaitytas jo laikiname sulaikyme išbūtas laikas nuo 2020 m. rugpjūčio 11 d., 10.40 val., iki 2020 m. rugpjūčio 13 d., 10.40 val., tai yra dvi paros, bei pagal Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendį įskaityta ir atlikta bausmės dalis; G. Š. paskirtą kardomąją priemonę – suėmimą nuspręsta panaikinti.

Tuo pačiu nuosprendžiu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 294 straipsnio 2 dalį nuteisti M. S. ir M. G., L. T. atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikaltimo, numatyto Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 165 straipsnio 1 dalyje, padarymą, pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 145 straipsnio 1 dalį nuteistas A. A., tačiau dėl jų apeliacinių skundų nepaduota.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

1. G. Š. skundžiamu nuosprendžiu nuteistas už tai, kad jis laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 11 d., 22.30 val. iki 2020 m. birželio 12 d., 01.30 val., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, veikdamas kartu su kitais asmenimis, nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę atgauti iš nukentėjusiojo S. V. 100 Eur skolą, už tai, kad M. S. vienasmeniškai prisiėmė kaltę dėl 2020 m. kovo 19 d. įvykdytos kartu su S. V. vagystės, dėl ko M. S. 2020 m. balandžio 30 d. Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų baudžiamuoju įsakymu baudžiamojo byloje Nr. (duomenys neskelbtini) buvo pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 178 straipsnio 2 dalį ir nuteistas 60 parų arešto bausme bei įpareigotas nukentėjusiajai atlyginti padarytą 99 Eur turtinę žalą per 6 mėnesius iki 2020 m. spalio 21 d., bendrais veiksmais, panaudodami fizinę ir psichinę prievartą, savavaldžiavo nukentėjusiojo S. V. atžvilgiu, o būtent: 2020 m. birželio 11 d., apie 22.30 val., veikdamas kartu su M. S. ir M. G., jo vairuojamu automobiliu „BMW320“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) atvažiavo iš (duomenys neskelbtini) prie S. V. tėvo S. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, pro nerakintas duris įsibrovė į S. V. gyvenamąjį namą, tuo pažeisdami jo būsto neliečiamumą, tikslu surasti S. V. ir priversti jį grąžinti M. S. tariamą 100 Eur skolą, tačiau S. V. neradę, išvyko atgal į (duomenys neskelbtini), po ko, tęsdamas nusikalstamą veiką, 2020 m. birželio 12 d., apie 01.30 val., kartu su M. S. ir M. G., jo vairuojamu anksčiau paminėtu automobiliu, pakartotinai atvažiavo iš (duomenys neskelbtini) prie S. V. tėvo S. V. gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), kur neteisėtai ir atvirai, prieš savininko valią, pro užrakintas duris įsibrovė į S. V. gyvenamąjį namą, tuo pažeisdami jo būsto neliečiamumą, kur kambaryje, jis tyčia, bendrai kartu su M. S. ir M. G., panaudodami fizinę prievartą S. V. atžvilgiu, suduodami rankomis ir spirdami kojomis ne mažiau 10 kartų nukentėjusiajam S. V. į įvairias kūno vietas, taip bendrais veiksmais padarydami nukentėjusiajam S. V. muštinę žaizdą dešiniame antakyje, nubrozdinimus galvos plaukuotoje dalyje, kraujosruvas kairiame petyje, kairėje alkūnėje ir krūtinės kairėje pusėje, t. y. nežymų sveikatos sutrikdymą, ir bendrai panaudodami prieš nukentėjusįjį S. V. psichinę prievartą bei išeinant pagrasinus fizinio smurto panaudojimu ir ateityje, jeigu S. V. kitą dieną M. S. negrąžins tariamos 100 Eur skolos, tokiu būdu, jis kartu su M. S. ir M. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą M. S. tariamą teisę dėl 100 Eur skolos, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo S. V. teisėms ir teisėtiems interesams.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

2. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo pakeisti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį ir jį išteisinti, pripažįstant kad jis nukentėjusiojo S. V. nemušė ir jam negrasino; jei teismas manytų, kad jis yra kaltas dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, prašo skirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

2.1. Apeliaciniame skunde nuteistasis G. Š. nurodo, kad jis nepagrįstai kaltinamas tuo, kad sužalojo, grasino S. V. ir įsibrovė į jo namus, nes šių veiksmų jis neatliko. Tai patvirtina ir kiti nuteistieji M. S., L. T. ir M. G.. Byloje nustatyta, kad jam inkriminuotos nusikalstamos veikos padarymo metu, laikotarpiu nuo 2020 m. birželio 11 d., 22.30 val., iki 2020 m. birželio 12 d., 01.30 val., pas nukentėjusįjį S. V. buvo nuvykę jis (G. Š.), L. T., M. S. ir M. G..

2.2. Apelianto teigimu, liudytoja L. K. (nukentėjusiojo S. V. draugė) parodė, kad nusikalstamos veikos padarymo metu buvo su nukentėjusiuoju ir matė, kas vyko. Ši liudytoja nurodė, kad pas S. V. atvyko 7 asmenys dviem automobiliais ir smurtavo prieš S. V.. Liudytoja taip pat apibūdino visus asmenis, kaip jie buvo apsirengę ir kokius veiksmus kiekvienas atliko. L. K. pripažino, kad byloje nagrinėjamo įvykio dieną buvo neblaivi ir kad kasdien vartoja alkoholį su S. V.. Vėliau apklausta liudytoja pakeitė savo parodymus dėl nurodyto asmenų skaičiaus ir jų atliktų veiksmų.

2.3. Nuteistasis G. Š. pažymi, kad pats S. V. teisme parodė, kad jo draugė L. K. yra prirašiusi nesąmonių, taip patvirtindamas, kad šios liudytojos parodymai yra klaidingi arba melagingi. Byloje nagrinėjamo įvykio dieną M. S. paprašė jo nuvežti į (duomenys neskelbtini) kaimą, už pagalbą pažadėjo įpilti kuro ir vaišinti alumi. Jis sutiko ir nuvežė M. S. ir kitus asmenis, tikėdamasis linksmai praleisti laiką, nesitikėdamas, kad įvyks muštynės. Jis nesuprato, kokios yra tariamos skolos tarp M. S. ir S. V.. Nuvežęs visus minėtus asmenis į (duomenys neskelbtini) kaimą ir pamatęs, kad vyksta blogi dalykai, jis išvažiavo namo į (duomenys neskelbtini). Kas vyko namo viduje jis nematė, nes buvo lauke.

3. Atsiliepimų į nuteistosios G. Š. apeliacinį skundą proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

4. Teismo posėdžio metu nuteistasis G. Š. ir jo gynėja advokatė Naina Lanzbergienė prašė nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą tenkinti ir jį išteisinti, prokuroras Marius Fokas prašė nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nuosprendį.

Nuteistojo G. Š. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai ir nutartys nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018). BPK 332 straipsnio 3 dalyje nustatyti reikalavimai keliami apeliacinės instancijos teismo nutarties aprašomosios dalies turiniui. Apeliacinės instancijos teismas nutarties aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės. To nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-148/2014, 2K-492/2014, 2K-107-746/2015, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-43-697/2018).

6. Nuteistasis G. Š. apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu ir teismo išvadomis dėl jo kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, mano, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs byloje esančius įrodymus, nepagrįstai jį pripažino kaltu ir nuteisė pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 294 straipsnio 2 dalį, nes jam inkriminuotos nusikalstamos veikos jis nepadarė, todėl prašo priimti naują išteisinamąjį nuosprendį jo atžvilgiu. Taigi apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniu skundu (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl įrodymų vertinimo ir G. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje

7. Pažymėtina, kad įrodymus teisėjai įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu (BPK 20 straipsnio 5 dalis). Įrodymų vertinimas iš esmės yra subjektyvus loginis procesas, kuris vyksta BPK normų sistemos nustatytose ribose, o teisminis nagrinėjimas ir baigiamojo akto motyvai yra ypatingas argumentacijos atvejis, kuriame derinami faktiniai duomenys ir loginės taisyklės. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas laikosi bendros pozicijos, kad teismo vidinis įsitikinimas privalo turėti objektyvų pagrindą, tai yra jis turi būti pagrįstas visų byloje esančių duomenų patikrinimu, palyginimu, prieštaravimų pašalinimu ir savo sprendimų argumentavimu. Viena svarbiausių įrodymų vertinimo sąlygų, kurios privalo laikytis tiek pirmosios, tiek ir apeliacinės instancijos teismai, yra ir ta, kad turi būti įvertintas kiekvienas įrodymas atskirai ir įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-221/2008, Nr. 2K-122/2013). Pagal baudžiamojo proceso įstatymą duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas yra teismo prerogatyva. Kiti proceso dalyviai gali teismui tik teikti pasiūlymus dėl duomenų pripažinimo ar nepripažinimo įrodymais ir dėl išvadų, darytinų vertinant įrodymus. Ta aplinkybė, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas neatitinka nuteistojo ar jo gynėjo lūkesčių, nėra nuosprendžio neišsamumą ar prieštaringumą patvirtinančios aplinkybės. Teismo proceso dalyvių pateiktų prašymų ar versijų atmetimas, įrodymų vertinimas ne taip, kaip to norėtų proceso šalys, savaime nerodo BPK normų nesilaikymo, jeigu teismo sprendimas motyvuotas, neprieštaringas, padarytos išvados pagrįstos byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visuma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-7-9-976/2020 ir kt.). Įrodymais gali būti pripažinti tik tokie duomenys, kurie buvo gauti teisėtais būdais ir kuriuos galima patikrinti BPK numatytais proceso veiksmais (BPK 20 straipsnio 1 ir 4 dalys). Be to, šie duomenys turi patvirtinti arba paneigti bent vieną aplinkybę, turinčią reikšmės bylai išspręsti teisingai (BPK 20 straipsnio 3 dalis).

8. Įvertinus bylos medžiagą, skundžiamą pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentus, konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas G. Š. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir pagrįstai nusprendė dėl G. Š. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikaltimą. Skundžiamo nuosprendžio turinys atitinka baudžiamojo proceso įstatymo keliamus reikalavimus. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. Š. kaltu padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, išsamiai ir nešališkai išnagrinėjo visas bylos aplinkybes ir teisiamajame posėdyje patikrino teisėtais būdais gautus duomenis, tai yra apklausė patį nuteistąjį (tuo metu – kaltinamąjį) G. Š., kitus nuteistuosius (tuo metu – kaltinamuosius) M. S., M. G., A. A., atleistąjį nuo baudžiamosios atsakomybės L. T., nukentėjusiuosius S. V. ir S. V., liudytojus J. M., L. K., D. S., L. P., J. P., S. P., L. V., BPK 276 straipsnio 4 dalyje numatytu pagrindu pagarsino liudytojų R. M., D. R., I. J., I. S. (L.), G. G., J. G. ikiteisminio tyrimo metu duotus parodymus, peržiūrėjo byloje esančius policijos pareigūnų „Body“ kamerų vaizdo įrašus, ištyrė (išvardino) dokumentus, turinčius reikšmės bylai nagrinėti, o nuosprendį, laikydamasis BPK 301 straipsnio 1 dalies nuostatų, pagrindė teisiamajame posėdyje ištirtais įrodymais. Pirmosios instancijos teismas, vertindamas įrodymus, nepadarė procesinių pažeidimų, laikėsi BPK 20 straipsnio 4 ir 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Teismas tyrė bei analizavo tiek G. Š. teisinančius, tiek jį kaltinančius įrodymus, o apkaltinamojo nuosprendžio aprašomojoje dalyje, kaip to ir reikalaujama BPK 305 straipsnio 1 dalies 2 punkte, be įrodymų, kuriais grindžiamos teismo išvados, nurodė ir motyvus, kuriais vadovaudamasis atmetė kitus – G. Š. teisinančius – įrodymus (paties G. Š. parodymus). Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, visos bylos aplinkybės išsamiai išnagrinėtos, laikantis objektyvumo, teisingumo ir rungimosi principų. Atsižvelgusi į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistojo G. Š. kaltė padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką pagrįsta nuosprendyje išdėstytų bei įvertintų įrodymų visetu.

9. Pagal BK 294 straipsnio 1 dalį atsako tas, kas nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos savavališkai vykdė ginčijamą arba pripažįstamą, bet nerealizuotą savo ar kito asmens tikrą ar tariamą teisę ir padarė didelės žalos asmens teisėms ar teisėtiems interesams. Būtinas baudžiamosios atsakomybės už savavaldžiavimą požymis yra ir didelė žala nukentėjusiojo teisėms ar (ir) teisėtiems interesams. Savavaldžiavimą kvalifikuojantis požymis yra smurtinis šio nusikaltimo padarymo būdas (BK 294 straipsnio 2 dalis). Pagrindžiant baudžiamąją atsakomybę pagal BK 294 straipsnio 2 dalį būtina nustatyta ne tik psichinę ar fizinę prievartą, bet ir tai, kad tokia prievarta padarė didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimam žmogui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-P-183/2012, Nr. 2K-532/2014). Įstatymas nepateikia kriterijų didelės žalos mastui nustatyti, todėl kiekvienu konkrečiu atveju apie žalos turinį ir dydį sprendžia teismas, atsižvelgdamas į savavališkų veiksmų pobūdį, padarytos turtinės žalos piniginę išraišką, pažeistų teisių ir interesų svarbą bei kitas aplinkybes. Atsižvelgiant į savavaldžiavimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, sudėties struktūrą, didele žala laikytina ne tai, jog nukentėjusysis patiria tik diskomfortą, bet, pavyzdžiui, tai, kad nukentėjusysis praranda saugumo jausmą, kaltininko veiksmais sukuriama bauginančio pobūdžio situacija. Didelę žalą nukentėjusiajam ar jo artimiems asmenims gali sukelti tiek sistemingi, ištęsti laike, kaltininko veiksmai, tiek ir pavienis, itin šiurkštus, bauginantis ar agresyvus, žeminantis kaltininko veiksmas. BK 294 straipsnio 2 dalies prasme fiziniu smurtu laikytinas tyčinis, neteisėtas, prieš nukentėjusiojo valią jo organizmui daromas fizinis poveikis, siekiant jo gyvybės atėmimo, sveikatos sutrikdymo, laisvės atėmimo fizinio skausmo, kitokių fizinių kančių ar bejėgiškos būsenos sukėlimo ir pan.

10. Tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme G. Š. savo kaltės dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, nepripažino ir parodė, kad byloje nagrinėjamo įvykio metu jis S. V. nemušė ir jam negrasino, du kartus vežė M. S. ir M. G. iš (duomenys neskelbtini) į (duomenys neskelbtini) kaimą, (duomenys neskelbtini) rajone, pas S. V., tačiau pats jokiame konflikte nedalyvavo. Nors viso proceso metu G. Š. parodymai dėl byloje nagrinėjamo konflikto aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, nuteistasis neigė naudojęs fizinį ir psichinį smurtą nukentėjusiojo S. V. atžvilgiu ir reikalavęs tariamos 100 Eur skolos grąžinimo M. S., tačiau tai, kad nuteistasis G. Š. pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomojoje dalyje aprašytomis aplinkybėmis kartu su M. S. ir M. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai vykdė ginčijamą M. S. tariamą teisę dėl 100 Eur skolos, padarydamas didelę žalą nukentėjusiojo S. V. teisėms ir teisėtiems interesams, patvirtina pirmosios instancijos teisme išnagrinėti ir nuosprendyje išdėstyti, aptarti ir įvertinti įrodymai – nuteistųjų M. S. ir M. G. parodymai, kad G. Š. vairuojamu automobiliu atvykę pas S. V. naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, reikalaudami 100 Eur skolos; nukentėjusiojo S. V. parodymai ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme, kad pas jo tėvą S. V. į namus įsiveržę M. S. su keliais asmenimis naudojo fizinį smurtą jo atžvilgiu, grasino fiziniu susidorojimu, įžeidinėjo, reikalavo grąžinti skolą, nukentėjusiojo S. V. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad į jo namus įsiveržę keli asmenys naudojo fizinį smurtą jo ir jo sūnaus S. V. atžvilgiu, reikalavo grąžinti skolas, liudytojos L. K. ikiteisminio tyrimo metu ir pirmosios instancijos teisme duoti parodymai, kad keli asmenys (tarp jų ir G. Š.) įsiveržę į S. V. namus naudojo fizinį smurtą S. V. atžvilgiu, reikalavo grąžinti 100 Eur skolą M. S., 2020 m. birželio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokole, 2020 m. birželio 12 d. asmens (S. V.) apžiūros protokole, 2020 m. birželio 29 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2020 m. rugpjūčio 27 d. specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl S. V. nustatytų kūno sužalojimų, 2020 m. birželio 19 d. asmens parodymo atpažinti pagal jo nuotrauką protokole, 2020 m. lapkričio 4 d. apžiūros protokole, policijos įvykių registro ROIK (duomenys neskelbtini) ir ROIK (duomenys neskelbtini) BIRT ataskaitose, 2020 m. lapkričio 4 d., 2020 m. lapkričio 5 d., 2020 m. lapkričio 10 d., 2021 m. sausio 28 d., 2021 m. sausio 29 d., 2021 m. vasario 1 d. kitų objektų apžiūros protokoluose, 2021 m. vasario 1 d., 2021 m. vasario 2 d. apžiūros protokole užfiksuoti duomenys. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad visi šie duomenys papildo vieni kitus ir bendrai su kitais byloje surinktais įrodymais sudaro vieningą įrodymų visumą, neabejotinai patvirtinančią nuteistojo G. Š. kaltę dėl jam inkriminuojamos nusikalstamos veikos, numatytos BK 294 straipsnio 2 dalyje, padarymo, todėl teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo jais nesiremti.

11. Pažymėtina, kad nagrinėjamoje byloje nėra duomenų, kurie sudarytų pagrindą manyti, jog nukentėjusieji S. V. ir S. V. bei liudytoja L. K. galėjo apkalbėti nuteistąjį G. Š., apkaltinti jį nusikaltimo padarymu ir dėl to būtų davę neobjektyvius parodymus. Tiek nukentėjusieji, tiek minėta liudytoja parodymus pirmosios instancijos teisme davė būdami įspėti dėl atsakomybės už melagingų parodymų ar paaiškinimų davimą.

12. Apeliaciniame skunde, abejojant liudytojos L. K. parodymų patikimumu, nurodoma, kad L. K. pripažino, jog byloje nagrinėjamo įvykio dieną buvo neblaivi ir kad kasdien vartoja alkoholį su S. V., ji savo parodymus dėl nurodyto asmenų skaičiaus ir jų atliktų veiksmų proceso metu keitė, pats S. V. teisme parodė, kad jo draugė L. K. yra prirašiusi nesąmonių, taip patvirtindamas, kad šios liudytojos parodymai yra klaidingi arba melagingi. Tačiau teisėjų kolegija, įvertinus visą bylos medžiagą, konstatuoja, kad šios apeliaciniuose skunduose nurodomos aplinkybės yra nuteistojo G. Š. gynybinė versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės ar ją sušvelninti.

13. Teisėjų kolegijos vertinimu, netikėti liudytojos L. K. parodymais bei jais nesivadovauti pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio pagrindo, nes jie, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, viso ikiteisminio tyrimo metu bei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme dėl esminių byloje nagrinėjamo įvykio aplinkybių buvo iš esmės nuoseklūs, logiški ir aiškūs, juos patvirtina ir kiti byloje surinkti duomenys (M. S., M. G., L. T. parodymai, nukentėjusiųjų parodymai ir kt.). Taigi nėra pagrindo abejoti liudytojos L. K. parodymų patikimumu.

14. Teisėjų kolegija pažymi, kad teisingą teismo baudžiamojo akto priėmimą lemia ne įrodinėjimo apimtis, o daromų teisinių išvadų pagrįstumas, o įrodinėjimo procesas neturi ir negali būti begalinis. Teismas kiekvienu atveju turi teisę nuspręsti dėl įrodymų pakankamumo. Nagrinėjamu atveju, kaip jau aptarta, G. Š. kaltei pagrįsti pakanka byloje surinktų ir ištirtų įrodymų, kurie tarpusavyje sudaro logiškai bei nuosekliai susijusią įrodymų grandinę. Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje atlikti visi procesiniai veiksmai, kuriais surinktas pakankamas įrodymų kiekis, leidžiantis daryti pagrįstą išvadą, kad nagrinėjamu atveju padaryta nusikalstama veika, numatyta BK 294 straipsnio 2 dalyje, ir kad ją, veikdamas kartu su kitais asmenimis, padarė G. Š..

15. Bylos duomenimis nustatyta, kad nuteistasis G. Š., veikdamas bendrininku grupėje su M. S. ir M. G., nesilaikydamas įstatymų nustatytos tvarkos, savavališkai panaudojant fizinę ir psichinę prievartą, vykdė ginčijamą kito asmens tariamą teisę susigrąžinti iš S. V. skolą. Panaudojant fizinę prievartą buvo nežymiai sutrikdyta nukentėjusiojo sveikata – viena fundamentaliausių ir labiausiai baudžiamojo įstatymo saugomų neturtinių vertybių. Be to, nusikalstamos veikos metu išsakyti grasinimai nukentėjusiojo atžvilgiu, parodo, kad S. V. buvo padaryta ir psichologinė žala. Teisėjų kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis G. Š., veikdamas bendrininkų grupėje, kaip nusikaltimo bendravykdytojas, padarė nukentėjusiajam didelę žalą. Nurodytų aplinkybių kontekste, teismas daro išvadą, kad G. Š. veiksmai pagal požymius nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, kvalifikuoti tinkamai. Vadovaudamasi anksčiau paminėtų duomenų visuma, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nuteistasis G. Š. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuojamo nusikaltimo, numatyto BK 294 straipsnio 2 dalyje, požymius, kurie, beje, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, panaikinti Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį ir priimti naują nuosprendį – G. Š. išteisinti, nėra pagrindo.

16. Teisėjų kolegija, apibendrindama nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, pripažindamas G. Š. kaltu pagal BK 294 straipsnio 2 dalį, baudžiamojo įstatymo taikymo klaidos nepadarė, tinkamai vertino šios nusikalstamos veikos sudėties požymius nagrinėdamas ne tik G. Š. atliktus neteisėtus veiksmus, bet ir vertindamas visą susidariusią konfliktinę situaciją. Pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė visas teisingam bylos išsprendimui svarbias aplinkybes, iš esmės visapusiškai ir objektyviai pagal įrodymų vertinimo taisykles įvertino įrodymus, tinkamai motyvavo savo išvadas. Vien tai, kad šiuo atveju nuteistajam G. Š. nepriimtinos teismo išvados dėl įrodymų vertinimo, bylos faktinių aplinkybių nustatymo ir tai, kad teismas priėmė kitokį sprendimą nei tikėjosi nuteistasis, nesant esminių baudžiamojo proceso pažeidimų, savaime nėra pagrindas teigti, kad teismas netinkamai vertino įrodymus ir naikinti ar keisti teismo sprendimą.

Dėl nuteistajam G. Š. paskirtos bausmės

17. Apeliaciniu skundu nuteistasis G. Š. prašo paskirti jam trumpesnę laisvės atėmimo bausmę.

18. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020).

19. Vadovaujantis bendraisiais bausmių skyrimo pagrindais, teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją ir laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį, padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus, nusikalstamos veikos stadiją, kaltininko asmenybę, asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį, atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes, nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį, skaičiuodamas nuo jos vidurkio (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų.

20. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, nesutinka su nuteistojo G. Š. apeliacinio skundo argumentu, kad pirmosios instancijos teismas jam už nusikalstamą veiką paskyrė per griežtą laisvės atėmimo bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam G. Š. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

21. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, baudžiama areštu arba laisvės atėmimu iki penkerių metų. Pirmosios instancijos teismas G. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, nubaudė laisvės atėmimu 1 metams 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę nuteistajam G. Š. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad jis padarė vieną apysunkį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 4 dalis), veikė tyčia, į kaltininko asmenybę – nusikalstamos veikos padarymo metu buvo teistas 18 kartų, šiuo metu yra teistas 20 kartų, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, baustas administracine tvarka, turi galiojančių administracinių nuobaudų, nedirba, bylos nagrinėjimo metu buvo išvykęs į užsienį ir pasislėpęs nuo teismo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra trys nuteistojo G. Š. atsakomybę sunkinančios aplinkybės (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir ši aplinkybė turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui (BK 60 straipsnio 1 dalies 9 punktas), tai, kad nusikalstamą veiką jis padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas) ir tai, kad nusikalstamą veiką padarė bendrininkų grupėje (BK 60 straipsnio 1 dalies 1 punktas), atsakomybę lengvinančių aplinkybių nėra.

22. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo G. Š. atžvilgiu bus pasiekti jam už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, paskyrus straipsnio sankcijoje numatytą griežčiausią bausmės rūšį – laisvės atėmimą, jos dydį parenkant mažesnį už sankcijoje numatytos laisvės atėmimo bausmės vidurkį. Pirmosios instancijos teismo nuteistajam G. Š. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė (laisvės atėmimas 1 metams 6 mėnesiams) nėra per giežta ar aiškiai neteisinga, mažinti ją ar paskirti švelnesnę kitos rūšies bausmę G. Š. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra teisinio pagrindo. Pažymėtina, kad nuteistajam G. Š. ankstesniais teismų nuosprendžiais už nusikalstamas veikas skirtos švelnesnės bausmės (areštas) teigiamo poveikio nepadarė, jis nekeitė savo elgesio ir toliau darė naujas nusikalstamas veikas. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus atitinkančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis G. Š. savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė.

23. Iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo nuosprendžio matyti, kad šiuo nuosprendžiu G. Š. už nusikalstamą veiką paskirta bausmė pagrįstai buvo subendrinta su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendžiu G. Š. paskirta bausme dalinio sudėjimo būdu ir G. Š. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 2 metams. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, vadovaudamasis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis ir subendrindamas nuteistajam G. Š. už nusikalstamą veiką, numatytą BK 294 straipsnio 2 dalyje, paskirtą bausmę su Šiaulių apylinkės teismo Šiaulių rūmų 2023 m. kovo 15 d. nuosprendžiu paskirta bausme, jas iš dalies sudedant, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą.

24. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam G. Š. už nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė ir galutinė subendrinta bausmė yra tinkamai individualizuotos, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Šiaulių apylinkės teismo Joniškio rūmų 2023 m. birželio 29 d. nuosprendį dėl nuteistajam paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

25. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

26. Šiaulių apygardos teismo 2023 m. spalio 2 d. nutartimi nuteistajam G. Š. buvo paskirta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinkta gynėja advokatė Naina Lanzbergienė. Apeliacinės instancijos teisme 2023 m. spalio 4 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 6 punktu, prašoma iš G. Š. valstybės naudai priteisti 270 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

27. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-322/2014, 2K-7-173/2014, 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama pagal nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą. Išnagrinėjusi bylą, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija šia nutartimi nusprendė atmesti šį apeliacinį skundą, laikydama jį nepagrįstu, o pirmosios instancijos teismo nuosprendį palikti galioti nepakeistą. Gynėja nuteistajam G. Š. buvo paskirta ne BPK 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytais pagrindais. Atsižvelgusi į tai, kas išdėstyta, taip pat įvertinusi valstybės suteiktos teisinės pagalbos apimtį, bylos sudėtingumą, teisėjų kolegija neturi pagrindo manyti, kad valstybės patirta ir prašoma priteisti už nuteistajam G. Š. suteiktą teisinę pagalbą nurodyta išlaidų suma yra neprotinga ar neproporcinga nuteistojo turtinei padėčiai. Bylos duomenimis nuteistasis G. Š. nedirba, tačiau yra jauno amžiaus, darbingas, byloje nepateikta duomenų, patvirtinančių G. Š. sunkią turtinę padėtį, todėl prašoma priteisti proceso išlaidų suma, kuri yra reali ir pagrįsta (valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų dydis įrodytas minėta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Finansų skyriaus pažyma ir gynėjo pateiktu prašymu dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo), adekvati suteiktų teisinių paslaugų apimčiai, todėl išieškotina iš nuteistojo G. Š. (BPK 106 straipsnio 2 dalis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

nuteistojo G. Š. apeliacinį skundą atmesti.

Išieškoti iš G. Š. valstybės naudai 270 Eur (du šimtus septyniasdešimt eurų) valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme.