Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ernestos Montvidienės, Gražvydo Poškaus ir Laisvydo Zederštremo (kolegijos pirmininko ir pranešėjo),

dalyvaujant prokurorui Žilvinui Generauskui (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“),

nuteistojo D. B. gynėjui advokatui Algimantui Ruginiui (nuotoliniu būdu per vaizdo konferencijų programą „Zoom“),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo D. B. apeliacinį skundą dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendžio, kuriuo D. B. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281¹ straipsnio 1 dalyje, ir nubaustas laisvės atėmimu 9 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64¹ straipsniu, paskirta bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir paskirta sumažinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, paskirta bausmė subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 2 d. teismo baudžiamuoju įsakymu paskirta ir neatlikta 20 parų arešto bausme, jas visiškai sudedant, ir D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė – laisvės atėmimas 6 mėnesiams 20 parų; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 66 straipsniu, 65 straipsnio 1 dalies 1 punkto „a“ papunkčiu, į paskirtą bausmę įskaitytas laikino sulaikymo laikas nuo 2025 m. birželio 9 d. 3.05 val. iki 2025 m. birželio 9 d. 13.10 val., vieną dieną prilyginant vienai arešto parai (įskaityta viena para); vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 1 dalimi, 2 dalies 1, 7 punktais, 68 ir 72 straipsniais, D. B. uždrausta naudotis teise vairuoti kelių transporto priemones 3 metams, šį terminą skaičiuojant nuo specialiosios teisės sustabdymo dienos, tai yra 2025 m. birželio 9 d.; vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 67 straipsnio 3 dalimi, 72 straipsnio 5 dalimi, iš D. B. konfiskuota transporto priemonė „Škoda Octavia“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini).

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nuosprendžio esmė

II. Apeliacinio skundo argumentai ir prašymai

Motyvuojamoji dalis

Nuteistojo D. B. apeliacinis skundas atmestinas.

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išaiškinimai

5. Apeliacinės instancijos teismas, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 320 straipsnio 3 dalies nuostatomis, skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose, ir tik dėl tų asmenų, kurie padavė apeliacinius skundus ar dėl kurių tokie skundai buvo paduoti. Dėl kitų bylos aspektų, nepaisydamas to ar gautas dėl jų skundas, teismas pasisako tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinės instancijos teismo paskirtis – išaiškinti, o nustačius šalinti žemesnės instancijos teismo padarytas klaidas, todėl, siekdami užtikrinti, kad neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai ir nutartys, o teisėti ir pagrįsti nuosprendžiai (nutartys) nebūtų naikinami ar keičiami, apeliacinės instancijos teismai turi kruopščiai patikrinti apskųstų nuosprendžių ar nutarčių teisėtumą ir pagrįstumą, laikydamiesi apeliacinį procesą reglamentuojančių normų reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-69/2011, 2K-319-976/2015, 2K-418-699/2015, 2K-190-648/2018, 2K-248-689/2018).

6. Nuteistasis D. B. apeliaciniu skundu neginčija pirmosios instancijos teismo atlikto įrodymų vertinimo ir nustatytų faktinių nusikalstamos veikos padarymo aplinkybių, kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, nusikalstamos veikos kvalifikacijos. Teisėjų kolegijai šie klausimai taip pat nekelia abejonių. Apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, tirdamas bei vertindamas byloje surinktus įrodymus, jais remdamasis nustatydamas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, nuspręsdamas dėl D. B. kaltės padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, o taip pat šią veiką kvalifikuodamas, padarė esminių baudžiamojo proceso kodekso pažeidimų. Nuteistasis D. B. nesutinka su skundžiamu nuosprendžiu jam paskirtos bausmės rūšimi ir prašo paskirti jam su laisvės atėmimu nesusijusią bausmę. Todėl apeliacinės instancijos teismas skundžiamo nuosprendžio teisėtumą ir pagrįstumą patikrina tiek, kiek to prašoma nuteistojo D. B. apeliaciniame skunde (BPK 320 straipsnio 3 dalis).

Dėl nuteistajam D. B. paskirtos bausmės

7. Pagal baudžiamąjį įstatymą bausmė yra valstybės prievartos priemonė, skiriama teismo nuosprendžiu konkrečiam nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą padariusiam asmeniui (BK 41 straipsnio 1 dalis). Bausmės paskirtis yra sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį; atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą (BK 41 straipsnio 2 dalies 1–5 punktai). Bausmės paskirtis yra lemiama minėtų tikslų visumos ir ji yra teisinga tada, kai atitinka padarytos nusikalstamos veikos bei kaltininko asmenybės pavojingumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-420/2006, 2K-390/2011, 2K-315/2013, 2K-209-222/2018, 2K-169-458/2020). Baudžiamasis kodeksas sudaro galimybę teismui parinkti teisingą bausmę, tačiau pagal BK 54 straipsnio 1 dalies normą teismas pirmiausia skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis šio kodekso bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Baudžiamajame įstatyme taip pat nustatyta, kad teismas, skirdamas bausmę, atsižvelgia į atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių buvimą, įvertina kiekvienos aplinkybės reikšmę, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas minėtas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį (BK 61 straipsnio 1 ir 2 dalys).

8. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę. Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs baudžiamosios bylos medžiagą, neturi pagrindo išvadai, kad pirmosios instancijos teismas paskyrė nuteistajam per griežtą bausmę. Teisėjų kolegija pažymi, kad paskirdamas nuteistajam D. B. bausmę už jo padarytą nusikalstamą veiką, pirmosios instancijos teismas nepažeidė BK 54 straipsnio reikalavimų.

9. Už nusikalstamą veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, baudžiama bauda arba areštu, arba laisvės atėmimu iki vienerių metų. Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas D. B. už nusikalstamos veikos, numatytos BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, padarymą nubaudė laisvės atėmimu 9 mėnesiams. Ši bausmė, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, sumažinta trečdaliu iki laisvės atėmimo 6 mėnesiams. Skirdamas bausmę D. B. pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į visas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, tai yra į tai, kad D. B. padarė vieną nesunkų tyčinį nusikaltimą (BK 11 straipsnio 3 dalis), nusikalstama veika yra baigta, į kaltininko asmenybę – turi nuolatinę gyvenamąją vietą, nusikalstamos veikos padarymo metu nedirbo (b. l. 50), yra baustas administracine tvarka už šiurkščius Kelių eismo taisyklių pažeidimus, turi galiojančių administracinių nuobaudų (b. l. 38–48), anksčiau yra teistas 12 kartų, nusikalto neišnykus teistumui (b. l. 52–64, 66–72). Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad yra viena nuteistojo D. B. atsakomybę lengvinanti aplinkybė (tai, kad jis prisipažino padaręs nusikalstamą veiką ir nuoširdžiai gailisi (BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punktas)), ir viena nuteistojo D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė (tai, kad jis nusikalstamą veiką padarė būdamas recidyvistas (BK 60 straipsnio 1 dalies 13 punktas)).

10. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, įvertinęs visas reikšmingas bausmės skyrimui aplinkybes, padarė teisingą išvadą, jog bausmės tikslai nuteistojo D. B. atžvilgiu bus pasiekti paskyrus jam laisvės atėmimo bausmę, dydžiu truputį didesnę negu sankcijoje numatytas laisvės atėmimo bausmės vidurkis (vidurkis yra 7 mėnesiai 15 dienų). Atsižvelgus į tai, kad ankstesniais nuosprendžiais nuteistajam buvo skirtos ne tik švelnesnės bausmės (areštas), bet ir laisvės atėmimas, tačiau tai D. B. teigiamo poveikio nepadarė – jis ir toliau daro nusikalstamas veikas, skirti jam už padarytą nusikaltimą švelnesnę bausmę negu laisvės atėmimas būtų netikslinga. Nors BK 61 straipsnio 2 dalis numato, kad teismas, įvertinęs atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, taip pat kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes, motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį ir nustato skiriamos bausmės dydį, teisėjų kolegijos vertinimu, šiuo atveju BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos D. B. teisinės padėties lengvinimo aspektu neįtakoja, nes pirmosios instancijos teismas, įvertinęs nuteistojo asmenybę, jo daromų veikų pakartotinumą, kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes, pastarajam paskyrė teisingą tiek savo rūšimi, tiek dydžiu bausmę. Kaip jau minėta, anksčiau D. B. yra teistas net 12 kartų, ir, nors už analogišką veiką, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, jis nebuvo teistas, tačiau Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu D. B. buvo nuteistas pagal BK 281 straipsnio 6 dalį už tai, kad būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, neturėdamas teisės vairuoti transporto priemones, vairuodamas pavogtą automobilį pažeidė Kelių eismo taisyklių reikalavimus, nepasirinko saugaus važiavimo greičio, nesuvaldė vairuojamo automobilio, nuvažiavo nuo važiuojamosios kelio dalies ir vertėsi, dėl to eismo įvykio metu buvo sužalotas automobilio keleivis, kuris nuo patirtų sužalojimų mirė (Lietuvos teismų informacinės sistemos „LITEKO“ duomenys). Be to, BK 61 straipsnio 2 dalies nuostatos nedraudžia teismui paskirti kaltininkui didesnę už straipsnio sankcijoje už padarytą nusikaltimą numatytą laisvės atėmimo bausmę, tuo labiau, kad yra viena nuteistojo D. B. atsakomybę sunkinanti aplinkybė. Todėl keisti nuteistajam D. B. paskirtos bausmės rūšį arba mažinti paskirtos laisvės atėmimo bausmės trukmę nėra pagrindo.

11. Kadangi nuteistasis D. B., nagrinėjant bylą apylinkės teisme, savo kaltę pripažino visiškai ir baudžiamoji byla buvo išnagrinėta atlikus sutrumpintą įrodymų tyrimą, nuteistajam paskirta bausmė pagrįstai, vadovaujantis BK 64¹ straipsniu, buvo sumažinta vienu trečdaliu, paskiriant sumažintą 6 mėnesių laisvės atėmimo bausmę. Šią bausmę laikyti neadekvačia ar neproporcinga nuteistojo asmenybei bei jo padarytos veikos pobūdžiui ir ją dar labiau švelninti, teisėjų kolegija neturi pagrindo. Bylos duomenys apie sistemingą apelianto nusikalstamą elgesį rodo, kad jis nelinkęs laikytis įstatymų reikalavimų, neatsisako savo kriminalinių polinkių, priešingai, nusikalstamas veikas daro pakartotinai. Šių duomenų kontekste teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismui dėl aktualių aplinkybių bausmės individualizavimui vertinimo ir konstatuoja, kad nebe pirmą kartą teisiamam D. B. paskirta laisvės atėmimo bausmė už padarytą tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 281¹ straipsnio 1 dalyje, negali būti laikoma aiškiai per griežta.

12. Apeliaciniame skunde D. B. nurodytos aplinkybės, kad atlikęs arešto bausmę jis įsidarbino legaliai (b. l. 177), jo žmona turi gimdyti, nėra pakankamas pagrindas lengvinti jo baudžiamąją atsakomybę dėl anksčiau išdėstytų aplinkybių, kurios nepaneigia jam paskirtos bausmės pagrįstumo. Pažymėtina, kad vien tik nuteistojo interesus ir pageidavimus tenkinančių bausmių paskyrimas akivaizdžiai neatitiktų ne tik bausmės paskirties, bet ir teisingumo principo įgyvendinimo. Tai, kad nuteistasis savo gyvenimo būdu ne pirmą kartą pablogina savo padėtį, yra jo paties netinkamo elgesio, nenoro laikytis įstatymų ir visuomenėje priimtinų elgesio taisyklių pasekmė. D. B., būdamas anksčiau ne kartą teistas, be abejonės žinojo, kad už padarytą nusikaltimą jis bus nubaustas ir dėl to tiek jis, tiek jo šeima patirs atitinkamas pasekmes, tačiau to nepaisė ir vėl nusikalto.

13. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, teisingai, vadovaudamasis BK 64¹ straipsnio taisyklėmis, sumažino ją trečdaliu, skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam paskirta bausmė yra tinkamai individualizuota, atitinka BK 41 straipsnyje numatytą bausmės paskirtį, todėl tenkinti nuteistojo D. B. apeliacinį skundą ir keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo.

14. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad juo D. B. už nusikalstamą veiką paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė, vadovaujantis BK 64 straipsnio 1 ir 2 dalimis, visiško sudėjimo būdu subendrinta su Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirta bausme, nes naują nusikalstamą veiką nuteistasis padarė neatlikęs jam minėtu baudžiamuoju įsakymu paskirtos 20 parų arešto bausmės. Teisėjų kolegija nenustatė, kad pirmosios instancijos teismas, bendrindamas nuteistajam paskirtas bausmes, būtų netinkamai pritaikęs baudžiamąjį įstatymą. Nors šiuo metu D. B. Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. balandžio 2 d. nuosprendžiu paskirtą 20 parų arešto bausmę yra atlikęs (b. l. 176), tai nereiškia, kad jam nauju ir ankstesniu nuosprendžiais paskirtos bausmės buvo subendrintos neteisingai. Teisėjų kolegijos vertinimu, D. B. paskirta galutinė subendrinta bausmė taip pat nėra per griežta, švelnesnės bausmės rūšies paskyrimas, kaip to prašoma apeliaciniame skunde, suformuotų nebaudžiamumo jausmą.

Dėl BK 75 straipsnio nuostatų taikymo

15. Pagal BK 75 straipsnio 2 dalį asmeniui, nuteistam laisvės atėmimu ne daugiau kaip šešeriems metams už dėl neatsargumo padarytus nusikaltimus arba ne daugiau kaip ketveriems metams už vieną ar kelis nesunkius ar apysunkius tyčinius nusikaltimus, teismas gali atidėti paskirtos bausmės vykdymą nuo vienerių iki trejų metų. Pažymėtina, kad BK 75 straipsnio nuostatų taikymas galimas tik tuomet, kai, be nustatytų BK 75 straipsnio 2 dalyje nurodytų formalių pagrindų (nusikalstamos veikos kategorijos ir paskirtos bausmės dydžio), teismas pripažįsta, kad yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo.

16. Baudžiamajame įstatyme nėra išvardinta aplinkybių, į kurias teismas turėtų atsižvelgti svarstydamas, ar bausmės tikslai kaltininkui bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Spręsdami šį klausimą, teismai vadovaujasi bendraisiais bausmės skyrimo ir bausmės paskirties pagrindais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-266-942/2015, 2K-217-976/2018, 2K-53-697/2021). Pagal teismų praktiką, teismui sprendžiant bausmės vykdymo atidėjimo klausimą, turi būti vertinamos visos bylos aplinkybės, susijusios ir su padaryta nusikalstama veika, ir su nuteistojo asmenybe, tai yra nusikalstamos veikos pavojingumo pobūdis, laipsnis, nuteistojo asmenybės teigiamos ir neigiamos savybės, jo elgesys šeimoje ir visuomenėje, polinkiai, nusikalstamos veikos padarymo priežastys, elgesys po nusikalstamos veikos padarymo (ar jis supranta padarytų nusikalstamų veikų pavojingumą ir kritiškai vertina savo elgesį, pripažįsta kaltę, neneigė jos ir ikiteisminio tyrimo metu, nesistengė išvengti atsakomybės, savo elgesiu po nusikalstamos veikos padarymo siekė įrodyti, jog ateityje nedarys kitų veikų). Šie ir kiti duomenys turi sudaryti prielaidas išvadai, kad nuteistojo resocializacija galima be realaus laisvės atėmimo, kad pakanka nuteistajam paskirti baudžiamojo poveikio priemonę ir (ar) vieną ar kelis įpareigojimus, ribojančius nuteistojo elgesį ir kartu turinčius auklėjamąjį, pataisomąjį poveikį. Ypač svarbu įvertinti kaltininko asmenybę, nes tai lemia, ar bus pasiekti BK 41 straipsnio 2 dalyje įtvirtinti bausmės tikslai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-132-942/2016, 2K-396-746/2016, 2K-179-693/2017, 2K-53-697/2021).

17. Skundžiamu nuosprendžiu D. B. pripažintas kaltu padaręs vieną tyčinę nusikalstamą veiką, priskiriamą nesunkių nusikaltimų kategorijai (BK 281¹ straipsnio 1 dalis, 11 straipsnio 3 dalis), jam paskirta laisvės atėmimo bausmė neviršija ketverių metų. Teisėjų kolegijos nuomone, nors ir egzistuoja formalūs bausmės vykdymo atidėjimo pagrindai, tačiau vien tik ši aplinkybė nesudaro pakankamo pagrindo konstatuoti, kad D. B. paskirtos bausmės tikslai bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. D. B. anksčiau yra teistas 12 kartų, kaip minėta, Mažeikių rajono apylinkės teismo 2015 m. rugpjūčio 20 d. nuosprendžiu jis, be kita ko, buvo nuteistas ir pagal BK 281 straipsnio 6 dalį, naują nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, net 7 kartus yra baustas administracine tvarka už tai, kad vairavo transporto priemonę neturėdamas teisės vairuoti, iš jų 3 kartus vairavo transporto priemonę dar ir būdamas neblaivus.

18. Esant aptartoms aplinkybėms, teisėjų kolegija konstatuoja, kad nėra pagrindo manyti, jog teismo paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo atidėjimas pakeistų nusikalstamus D. B. polinkius ir bausmės tikslai būtų pasiekti be realaus bausmės atlikimo, tai yra taikant jo atžvilgiu BK 75 straipsnio nuostatas. Teisėjų kolegijos vertinimu, nagrinėjamoje byloje vien tik baudžiamojo poveikio priemonių ir (ar) pareigų paskyrimo nepakaktų D. B. nusikalstamo elgesio priežastims pašalinti. Priešingai, manytina, kad toks sprendimas prisidėtų prie nebaudžiamumo už padarytą nusikalstamą veiką jausmo susiformavimo. Anksčiau aptartos aplinkybės rodo, kad D. B. priešingas teisei (nusikalstamas) elgesys nėra atsitiktinio pobūdžio ir anksčiau jam taikytos teisinio poveikio priemonės nedavė pageidaujamų rezultatų, nepaskatino jo keisti savo nusikalstamo elgesio. Dėl to pirmosios instancijos teismas pagrįstai netaikė BK 75 straipsnio nuostatų ir neatidėjo D. B. paskirtos laisvės atėmimo bausmės vykdymo.

19. Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje nustatytų aplinkybių visumą, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas skundžiamu nuosprendžiu nuteistajam D. B. už jo padarytą nusikalstamą veiką paskyrė teisingą savo rūšimi ir dydžiu bausmę, paskirta bausmė atitinka BK 41, 54 ir 61 straipsnių reikalavimus, nuteistajam už nusikalstamą veiką paskirta ir vienu trečdaliu sumažinta bausmė yra tinkamai individualizuota, todėl keisti skundžiamą Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 26 d. nuosprendį dėl nuteistajam D. B. paskirtos bausmės nėra pagrindo.

Dėl išlaidų už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą išieškojimo

20. Pagal BPK 106 straipsnio 2 dalį, pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas, priimdamas nuosprendį, priima sprendimą iš kaltinamojo išieškoti valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidas, susidariusias dėl būtino gynėjo dalyvavimo, atsižvelgdamas į kaltinamojo turtinę padėtį, išskyrus šio kodekso 51 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktuose nurodytus atvejus. BPK 106 straipsnyje įtvirtintos nuostatos galioja ir nagrinėjant bylą apeliacinės instancijos teismuose.

21. Baudžiamąją bylą nagrinėjant apeliacine tvarka gynėjo dalyvavimas yra būtinas (BPK 322 straipsnio 1 dalis), todėl Šiaulių apygardos teismo 2025 m. lapkričio 25 d. nutartimi nuteistajam D. B. buvo paskirtas Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos koordinatoriaus baudžiamojoje byloje parinktas gynėjas advokatas Algimantas Ruginis. Apeliacinės instancijos teisme 2025 m. lapkričio 27 d. gauta Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus pažyma dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų, kurioje, remiantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2016 m. balandžio 13 d. nutarimu Nr. 364 patvirtintų taisyklių dėl už antrinės teisinės pagalbos teikimą, koordinavimą ir mediaciją mokamo užmokesčio dydžių ir mokėjimo 14.2.3. punktu, prašoma iš D. B. valstybės naudai priteisti 125 Eur už nuteistajam suteiktą antrinę teisinę pagalbą apeliacinės instancijos teisme.

22. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamą praktiką, sprendžiant dėl išlaidų, turėtų advokato paslaugoms apmokėti, turi būti atsižvelgiama ir į tai, pagal kieno skundus byla buvo nagrinėjama ir koks yra skundo nagrinėjimo rezultatas, taip pat į tai, koks yra gynėjo paskyrimo kaltinamajam (nuteistajam) teisinis pagrindas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-218-1073/2020, 2K-41-697/2021). Ši byla žodinio proceso tvarka buvo nagrinėjama tik pagal nuteistojo apeliacinį skundą, kuris yra atmetamas. Bylos duomenimis, nuteistasis D. B. nuo 2025 m. spalio 1 d. dirba (b. l. 177), tačiau duomenų apie jo gaunamas pajamas byloje ir Lietuvos teismų informacinėje sistemoje LITEKO nėra, duomenų apie jo turtinę padėtį byloje taip pat nėra, D. B. nuosavybės teise priklausantį automobilį (b. l. 30), kaip nusikalstamos veikos padarymo priemonę, skundžiamu nuosprendžiu nuspręsta konfiskuoti, jam yra paskirta reali laisvės atėmimo bausmė, ir šios aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, apsunkina nuteistojo galimybes sumokėti Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos pažymoje nurodytas antrinės teisinės pagalbos suteikimo išlaidas. Dėl to Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Išteklių administravimo skyriaus prašymas priteisti valstybei teisinės pagalbos išlaidas už suteiktą valstybės garantuojamą teisinę pagalbą D. B. apeliacinės instancijos teisme netenkintinas.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

nuteistojo D. B. apeliacinį skundą atmesti.

Iš nuteistojo D. B. valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų, susidariusių dėl būtino gynėjo dalyvavimo apeliacinės instancijos teisme, valstybės naudai neišieškoti.