Šiaulių apygardos teismo nuosprendis

Skunde nurodoma, kad 284 straipsnio 1 dalis nustato baudžiamąją atsakomybę tam, kas viešoje vietoje įžūliu elgesiu, grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Objektyviai viešosios tvarkos pažeidimas gali pasireikšti vienu ar keliais alternatyviais BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytais veiksmais, sukėlusiais tam tikrus padarinius – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymą, akcentuojant priežastinį ryšį tarp veikos ir padarinių ir kaip būtiną šios nusikalstamos veikos sudėties požymį nustatant viešą nusikalstamos veikos padarymo vietą. Veikos kvalifikavimą lemia šie objektyvūs nusikaltimo sudėties požymiai: padarytos veikos (veiksmų) pobūdis, padariniai ir nusikaltimo padarymo vieta. Nusikaltimo padarymo vieta – vieša vieta. Vieša vieta – vieša erdvė, į kurią turi teisę patekti kiti asmenys be kaltininko leidimo ir kurioje būnant asmeniui keliami tam tikri elgesio reikalavimai, o būtent: gerbti ir nepažeisti kitų žmonių teisių, rimties, netrukdyti jiems. Nusikalstamo elgesio padariniai šiuo atveju yra viešosios rimties ar tvarkos sutrikdymas. Nors šis BK straipsnis ima apsaugon tokią vertybę kaip viešoji tvarka ir rimtis, bet dėl kaltininko veiksmų sutrikdant viešąją tvarką paprastai kitiems žmonėms padaromi sveikatos sutrikdymai, sužalojamas ar sunaikinamas svetimas turtas. Todėl papildoma vertybė, saugoma BK 284 straipsnio, yra žmogaus sveikata bei nuosavybė. Kaltininkui nusikalstamai veikiant viešojoje vietoje kitiems asmenims gali būti padaromi įvairaus laipsnio sveikatos sutrikdymai, sugadinama ar sunaikinama nuosavybė. Tačiau iš visų galimų sveikatos sutrikdymų šis BK straipsnis apima tik fizinio skausmo sukėlimą ir nežymų sveikatos sutrikdymą. Kilus šiems padariniams nusikalstama veika kvalifikuojama tik pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Papildomai pagal BK 140 straipsnį veika nekvalifikuojama. Tuo tarpu padarius nesunkų ar sunkų sveikatos sutrikdymą veika kvalifikuojama kaip viešosios tvarkos pažeidimo ir sveikatos sutrikdymo nusikaltimų sutaptis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis byloje Nr. 2K-242/2009). BK 284 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo sudėtis materiali. Vienas iš būdų, kuriuo gali būti sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka, yra fizinio smurto panaudojimas prieš kitą asmenį viešoje vietoje. Kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį neturi reikšmės, kas pradėjo konfliktą, veikos padarymo motyvai. Jie gali būti ir chuliganiški, bet gali būti ir asmeniniai. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia viešosios tvarkos pažeidimą, nes svarbu ir tai, kokią vietą ir būdą savo asmeniniams santykiams spręsti kaltininkas pasirinko. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia teisinę galimybę veiką kvalifikuoti pagal BK 284 straipsnio 1 dalį. Taikant BK 284 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti viešoje vietoje, kad dėl jo veiksmų kilo neigiamų padarinių – realus visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-126/2006, 2K-311/2009, 2K-136/2010, 2K-159/2009, 2K-55/2011, 2K-120/2011, 2K-229/2011, 2K-499/2011, 2K-55/2013). Skunde taip pat pažymima, kad baudžiamojon atsakomybėn pagal BK 284 straipsnio 1 dalį gali būti traukiama tik konstatavus, kad visuomenės rimtis ir tvarka buvo realiai sutrikdytos. Teismų praktikoje išaiškinta, kad visuomenės tvarkos ar rimties sutrikdymu paprastai laikomi veiksmai, kai prieš asmenį buvo panaudotas fizinis smurtas, aplinkiniai pasijuto šiurkščiai pažeminti ar šokiruoti, buvo nutrauktas žmonių poilsis ar darbas, padaryta žymi materialinė žala, sutrikdyta normali įmonių ar įstaigų veikla, žmonėms sukeltas didelis išgąstis ar kilo sumaištis, nutrauktas žmonėms skirtas renginys, sustabdytas eismas ir pan. Sprendžiant, ar kaltininko veiksmai sukėlė šias pasekmes, turi būti atsižvelgiama ir į tai, kokia buvo aplinkinių reakcija, koks nukentėjusiųjų skaičius, kiek truko neteisėti veiksmai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-397/2005, 2K-243/2006, 2K-248/2008, 2K-412/2009, 2K-563/2009). Įžūlus elgesys reiškia agresyvų, moralės požiūriu nepriimtiną, aplinkinius šokiruojantį veikimą ar neveikimą, kuriuo sutrikdoma visuomenės rimtis ar viešoji tvarka. Toks elgesys gali būti fizinis smurtas prieš žmogų, trukdymas kitiems žmonėms dirbti, mokytis, ilsėtis ir pan. Kasacinės instancijos teismo praktikoje įžūlūs veiksmai asmeniui inkriminuojami paprastai tada, kai jie susiję su akivaizdžiu, demonstratyviu agresyvumu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys bylose Nr. 2K-122/2008, 2K-412/2009, 2K-587/2007).

Prokurorė nurodo, jog teismas konstatavo, kad byloje nėra ginčo, jog nusikalstama veika įvykdyta viešoje vietoje. Veika truko trumpai – sudavęs vieną smūgį nukentėjusiajam, kaltinamasis daugiau jokių neteisėtų veiksmų neatliko, jis ir nukentėjusysis nuo baro nuėjo katras sau, šokiai tęsėsi toliau. Byloje nenustatyta, kad aplink šokę vaikinai ir merginos tai matė, todėl dėl nukentėjusiajam suduoto smūgio pasijuto šiurkščiai pažeminti, šokiruoti, buvo sukeltas didelis išgąstis, kilo sąmyšis, nutrauktas daugelio lankytojų pasilinksminimas ar kaip kitaip pasireiškė visuomenės rimties ir tvarkos sutrikdymas. Apeliantės įsitikinimu, teismo išvados perkvalifikuojant S. R. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį neatitinka bylos aplinkybių, todėl nuosprendis naikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis.

Prokurorės manymu, pirmosios instancijos teismo nuosprendžio aprašomoji dalis surašyta nesilaikant BPK 305 straipsnio reikalavimų bei Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 3.1.1 ir 3.1.2. punktų nuostatų. Teigia, jog iš skundžiamo nuosprendžio aprašomosios dalies matyti, kad teismas nenurodė motyvų, kodėl rėmėsi vien kaltinamojo S. R. parodymais bei atmetė kitus įrodymus, t. y. nukentėjusiojo R. V. parodymus, kompaktiniame diske užfiksuoto įvykio įrašo apžiūrą. Atkreipia dėmesį, kad bylos nagrinėjimo metu kaltinimas nuteistajam nebuvo pakeistas, be to, teismas teisiamajame posėdyje kaltinamajam nepranešė, kad jam inkriminuota nusikalstama veika gali būti perkvalifikuota į lengvesnę, kai veikos faktinės aplinkybės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytųjų (BPK 255-256 straipsniai). Pažymi, kad BPK 255 straipsnis numato, jog byla teisme nagrinėjama tik dėl tų kaltinamųjų ir tik dėl tų nusikalstamų veikų, dėl kurių ji perduota nagrinėti teisiamajame posėdyje. Baudžiamoji byla teismui nagrinėti teisiamajame posėdyje, buvo perduota tik dėl BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo. Kaltinimą palaikęs prokuroras neprašė teismo pakeisti kaltinamajam pareikšto kaltinimo dėl faktinių aplinkybių, kurios iš esmės skiriasi nuo kaltinamajame akte išdėstytų. Be to, lyginant BK 140 straipsnio 1 dalies ir BK 284 straipsnio 1 dalies numatytų nusikalstamų veikų dispozicijas, akivaizdu, kad šios nusikalstamos veikos skiriasi savo pagrindiniais objektais – žmogaus sveikata (BK 140 straipsnis) ir viešoji tvarka (BK 284 straipsnis), nors viešosios tvarkos papildomas objektas yra ir kito asmens sveikata. Be to, šios dvi nusikalstamos veikos skiriasi savo objektyviosiomis nusikaltimo pusėmis. Pažymi, kad pakeitęs nusikalstamos veikos faktines aplinkybes iš esmės skirtingomis nuo kaltinime nurodytųjų, nesilaikant BPK 255-256 straipsnių reikalavimų, teismas suvaržė kaltinamojo teisę į gynybą, o tai pripažįstama esminiu baudžiamojo proceso pažeidimu (BPK 369 straipsnio 3 dalis).

Skunde taip pat pažymima, kad priimdamas apkaltinamąjį ar išteisinamąjį nuosprendžius, teismas turi vertinti ne vien nukentėjusiojo, liudytojų, įtariamojo, kaltinamojo parodymus, bet visą ikiteisminio tyrimo metu surinktą ir teisme ištirtą medžiagą, nesuteikiant pirmenybės vieniems ar kitiems įrodymams. Prokurorės teigimu, pirmosios instancijos teismas, perkvalifikuodamas veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį ir konstatuodamas, kad nėra įrodymų, jog, be nukentėjusiojo, kas nors daugiau matė smūgio sudavimą, kuriuo konfliktas dėl laikrodžio pastūmimo (atstūmimo) tarp nukentėjusiojo ir kaltinamojo baigėsi, ar kitų įrodymų, bylojančių apie padarinius, kuriais pasireiškė visuomenės tvarkos bei rimties sutrikdymas, nevertino kompaktiniame diske esančio vaizdo įrašo, kuriame užfiksuota, kad iš karto po įvykio prie S. R. ir R. V. prieina apsaugos darbuotojai, ir tai leidžia pagrįstai daryti priešingą išvadą nei padarė pirmosios instancijos teismas, kad minėtą įvykį matė naktinio klubo „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojai, kurie iš karto sureagavo į S. R. veiksmus. Minėtas vaizdo įrašas patvirtina nukentėjusiojo R. V. parodymus.

Be to, apeliantės teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neįvertino ir kaltinamojo S. R. prisipažinimo bei 2013 m. liepos 19 d. teisiamajame posėdyje duotų parodymų, kad sudavimas į veidą gali būti traktuojamas kaip įžūlus elgesys.

Prokurorės manymu, teismas nepagrįstai atmetė nukentėjusiojo R. V. parodymus, kuriuos patvirtina įvykio vaizdo įrašo apžiūra, specialisto išvada ir visa kita bylos medžiaga. Teismas, apeliantės teigimu, neištyrė visų įrodymų, t. y. teisminio bylos nagrinėjimo metu nebuvo apklausti liudytojai A. S. ir A. V., nors jų parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo metu, nurodė nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Skunde teigiama, kad nagrinėjamu atveju S. R. suduotas smūgis nukentėjusiajam R. V. į veido sritį, padarant jam nežymų sveikatos sutrikdymą, laikytinas įžūliu elgesiu viešoje vietoje – bare „(duomenys neskelbtini)“, kuriuo S. R. demonstravo nepagarbą aplinkiniams (iš vaizdo įrašo matyti, kad bare buvo lankytojų) ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką (į įvykį iš karto sureagavo apsaugos darbuotojai, buvo iškviesti policijos pareigūnai, į įvykį sureagavo nukentėjusiojo draugai). Prokurorės manymu, baudžiamojoje byloje surinktų įrodymų visuma (nukentėjusiojo R. V. parodymai, specialisto išvada, įvykio filmuotos medžiagos apžiūra, kaltinamojo S. R. parodymai ir kiti bylos duomenys) duoda pakankamą pagrindą teigti, kad S. R. 2013 m. sausio 31 d., apie 2.50 val., viešoje vietoje – UAB „(duomenys neskelbtini)“ bare „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), įžūliu elgesiu, t. y. kumščiu suduodamas nukentėjusiajam R. V. į veido sritį, tuo padarydamas muštinę žaizdą ir pogleivinę kraujosruvą apatinės lūpos vidiniame paviršiuje bei padarydamas nežymų sveikatos sutrikdymą, demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką.

Prokurorės manymu, šiuo atveju atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą teismas negalėjo taikyti ir dėl to, kad kaltinimas S. R. buvo pateiktas dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, ir jis nebuvo pakeistas. Be to, įvertinus 2013 m. rugsėjo 26 d. vykusio teisiamojo posėdžio metu kaltinamojo S. R. gynėjo D. Žiedo pasakytą baigiamąją kalbą, darytina išvada, kad kaltinamasis neprisipažįsta padaręs nusikaltimą, numatytą BK 284 straipsnio 1 dalyje, todėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą taikyti negalima, nes nėra visų BK 40 straipsnio 2 dalyje numatytų pagrindų.

Skiriant bausmę S. R., apeliantė prašo atsižvelgti į BK 54 straipsnyje nurodytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus: padarytos veikos pavojingumo laipsnį, tyčinę kaltės formą, kaltinamojo asmenybę – kad jis dirba, charakterizuojamas teigiamai, neteistas, ir skirti jam bausmę – baudą.

Prokurorės manymu, nukentėjusiojo R. V. pareikštas civilinis ieškinys dėl padarytos turtinės žalos atlyginimo turi būti patenkintas, nes nukentėjusysis pateikė padarytą turtinę žalą pagrindžiančius dokumentus. Aplinkybę, kad nuo patirto smūgio nukentėjusiajam R. V. pradėjo klibėti dantis, patvirtina specialisto išvada Nr. G 192/13(04).

Skunde pažymima, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – ir BPK) 369 straipsnio 3 dalyje nurodyta, jog esminiais šio Kodekso pažeidimais laikomi tokie šio Kodekso reikalavimų pažeidimai, dėl kurių buvo suvaržytos įstatymų garantuotos kaltinamojo teisės ar kurie sukliudė teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą nuosprendį ar nutartį. BPK 417 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad bylą nagrinėjant teisme, kai yra pagrindas manyti, jog kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, teisiamojo posėdžio pirmininkas iki įrodymų tyrimo pabaigos paklausia nukentėjusįjį, ar šis nesusitaikytų su kaltinamuoju, jei veika būtų perkvalifikuota pagal šio Kodekso 407 straipsnyje nurodytus Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso straipsnius. BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta veika yra baigtiniame BPK 407 straipsnyje įvardintų atvejų, kada procesas vyksta privataus kaltinimo tvarka, sąraše, o jau aptarta BPK 417 straipsnyje numatyta perėjimo iš valstybinio į privatų kaltinimą tvarka yra imperatyvi tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismui.

Nukentėjusiojo teigimu, šioje byloje S. R. buvo kaltinamas nusikalstamos veikos, numatytos BK 284 straipsnio 1 dalyje, padarymu, o pirmosios instancijos teismas, nenustatęs S. R. inkriminuotos nusikalstamos veikos padarinių, šią S. R. inkriminuotą veiką, visiškai ignoruodamas BPK 417 straipsnio 2 dalį, reglamentuojančią perėjimo iš valstybinio kaltinimo į privatų kaltinimą tvarką, perkvalifikavo iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį. Taigi, nagrinėjamu atveju, pažeidžiant BPK 417 straipsnio 2 dalį, pirmosios instancijos teisme nebuvo aiškintasi nukentėjusiojo pozicija, ar tokiu atveju, t. y. teismui turint pagrindą manyti, kad kaltinamojo veika gali būti perkvalifikuota iš nusikalstamos veikos, nagrinėjamos valstybinio kaltinimo tvarka, į nusikalstamą veiką, nagrinėjamą privataus kaltinimo tvarka, pastarasis nesusitaikytų su kaltinamuoju (kasacinė nutartis Nr. 2K-283/2012). Tokia neatitiktis procesiniams reikalavimams kasacinės instancijos teismo praktikoje pripažįstama esminiu pažeidimu, nes nukentėjusiajam ir kaltinamajam atimama galimybė susitaikyti, bylos nagrinėjimo teisme dalyviai tokiu atveju netenka teisės išsakyti teisinių argumentų dėl numatomo (naujo) kaltinimo teisingumo ar neteisingumo (kasacinė nutartis 2K-240/2013). Esant tokioms aplinkybėms, t. y. dėl nurodyto apylinkės teismo padaryto esminio baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimo, apelianto įsitikinimu, pirmosios instancijos teismo nuosprendis panaikintinas ir priimtinas naujas nuosprendis (BPK 329 straipsnio 4 punktas). Atkreipia dėmesį, kad tuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas nustato, jog pirmosios instancijos teismas, priimdamas nuosprendį, padarė esminį Baudžiamojo proceso kodekso normų pažeidimą, pagal BPK 329 straipsnio 4 punktą teismas privalo panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti naują, t. y. įstatymas nenumato galimybės tokiu atveju priimti kitokį procesinį sprendimą, pvz. pakeisti nuosprendį (kasacinė nutartis 2K-557/2012).

Be to, pasak nukentėjusiojo, apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl nuosprendyje išdėstytų teismo išvadų neatitikimo faktinėms bylos aplinkybėms ir dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Apeliantas pažymi, jog nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad dėl neteisėtų S. R. veiksmų (smūgio kumščiu nukentėjusiajam į veidą sudavimo), priešingai nelogiškoms ir bylos duomenims prieštaraujančioms apylinkės teismo išvadoms, vis dėlto buvo pažeistos įvykį mačiusių liudytojų A. S. ir A. V. bei kitų bare buvusių asmenų teisės, sutrikdyti jų rimtis ir poilsis, ką be smurto panaudojimo prieš asmenį viešoje vietoje, patvirtina ir ta aplinkybė, kad į šį įvykį sureagavo tiek apsaugos darbuotojai, tiek ir policija, kuri buvo iškviesta į įvykio vietą ir į policijos komisariatą išsivežė tiek jį (nukentėjusįjį), tiek S. R.. Taigi, nukentėjusiojo įsitikinimu, akivaizdu, kad pagal tokias šioje byloje esančias aplinkybes S. R. veikė tiesiogine tyčia – suvokė, kad smurtaudamas prieš nukentėjusįjį dėl menkavertės dingsties (dėl jo nustumto laikrodžio atstūmimo atgal) kitų asmenų akivaizdoje įžūliai elgėsi, numatė, kad dėl tokio jo elgesio bus pademonstruota nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdyta visuomenės rimtis ir tvarka, ir to norėjo.

Skunde taip pat pažymima, kad kvalifikuojant veiką pagal BK 284 straipsnio 1 dalį veikos padarymo motyvai neturi reikšmės – jie gali būti ir chuliganiški, ir asmeniniai. Asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne visada paneigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Todėl netgi sutinkant su ta aplinkybe, kad S. R. neva veikė dėl asmeninių paskatų (supykęs dėl nukentėjusiojo jam atgal atstumto laikrodžio ir neva pasakyto keiksmažodžio), tai nepaneigia jo veikos kvalifikacijos pagal aptariamą straipsnį, kadangi būtent pats nuteistasis asmeniniams santykiams aiškintis pasirinko viešąją vietą ir būdą, kuriuo akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir aplinkai (kasacinės nutartys Nr. 2K-126/2006, 2K-159/2009, 2K-311/2009, 2K-136/2010).

Be to, apeliantas atkreipia dėmesį ir į tai, kad asmeniui, esančiam viešoje vietoje, keliami tam tikri elgesio reikalavimai. Agresyvus elgesys, o juo labiau fizinio smurto naudojimas, neabejotinai šiuos reikalavimus pažeidžia. Toks pažeidimas negali būti pateisinamas susidariusia situacija, jei konkrečioje situacijoje objektyviai nebuvo būtina atitinkamai elgtis. Pažymi, kad šioje byloje nustatytos aplinkybės patvirtina, jog S. R. be jokios objektyvios priežasties panaudojo fizinį smurtą prieš jį (R. V.) ir tokiais neteisėtais savo veiksmais sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką. Esant tokioms aplinkybėms, konstatuotina, kad S. R. betarpiškai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 284 straipsnio 1 dalyje, požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia, todėl S. R. veika skundžiamu nuosprendžiu neteisėtai ir nepagrįstai perkvalifikuota iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį.

Nukentėjusysis R. V. taip pat pažymi, kad BK 59 straipsnio 1 dalies 6 punkte numatyta kaltininko atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus. Teismai, spręsdami, ar veikos padarymui turėjo įtakos provokuojantis ar rizikingas nukentėjusio asmens elgesys, paprastai atsižvelgia į tai, ar nukentėjusiojo elgesys paskatino kaltininką prieš jį nusikalsti (iš esmės prieštaravo moralės normoms, buvo įžeidžiantis kaltininką ar jo artimą asmenį, buvo smurtiniai arba kitokie pavojingi veiksmai ir pan.). Ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė paprastai nustatoma, kai nukentėjusiojo asmens moralės požiūriu nepriimtinas, neteisėtas, provokuojantis ir kitoks elgesys iš dalies nulemia kaltininką nusikalsti prieš jį (kasacinės nutartys Nr. 2K-446/2010, 2K-21/2011, 2K-377/2011, 2K-450/2011, ir kt.). Ši lengvinanti aplinkybė apibūdina psichinį subjekto bei jo daromos veikos ir jos padarinių santykį. Tokiais atvejais paprastai nebūna nei savanaudiškų, nei kitokių žemų paskatų, tokių kaip kerštas, o kaltininko nusikalstama veika yra atsakomoji reakcija į provokuojančius arba rizikingus nukentėjusiojo veiksmus, nukentėjusysis turi sąmoningai skatinti kaltininką pradėti nusikalstamą veiką prieš jį.

Be to, R. V. teigimu, nors apylinkės teismas skundžiamajame nuosprendyje nurodė, kad tiki kaltinamojo parodymais, kad jį nukentėjusysis, pasakydamas jam necenzūrinį žodį, įžeidė, tačiau tiek ikiteisminio tyrimo, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu jo (R. V.) duoti parodymai tai paneigia. Mano, kad netikėti nuosekliais ir tapačiais nukentėjusiojo parodymais ir tikėti asmens, siekiančio palengvinti savo teisinę padėtį teiginiais, kurių nepatvirtina kiti duomenys, negalima. Pasak apelianto, kadangi S. R., teigdamas, kad jis, t. y. R. V., pasakydamas jam necenzūrinį žodį, pastarąjį išprovokavo, mažina savo neteisėtai atliktų veiksmų apimtį ir kaltindamas jį (R. V.) nebūtų žodžių pasakymu siekia sušvelninti savo teisinę padėtį, todėl ir kita apylinkės teismo pripažinta S. R. atsakomybę lengvinanti aplinkybė, kad jis visiškai prisipažino ir gailisi, nepagrįsta.

Nukentėjusiojo teigimu, iš šioje byloje esančių duomenų matyti, kad S. R. prisipažinimas nėra nuoširdus – jis pripažino savo kaltę dėl jam inkriminuoto nusikaltimo padarymo ne visiškai, o tik iš dalies, nes teigdamas, kad jis jam (R. V.) trenkė dėl neva pasakytų jam necenzūrinių žodžių, yra nenuoširdus, taip S. R. siekia sumažinti savo neteisėtų veiksmų apimtį. Teigia, kad keiksmažodžių S. R. atžvilgiu jis nevartojo, ir tai nebuvo smurto vartojimo priežastis, priešingai, jis (S. R.) pats atstumdamas jam laikrodį, jau kabinėjosi prie jo (R. V.) ir jau buvo agresyviai nusiteikęs jo atžvilgiu. Taigi, apylinkės teismas, pripažindamas minėtas aplinkybes kaip lengvinančias S. R. atsakomybę, netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Esant tokioms aplinkybėms, nėra ir teisinio pagrindo taikyti S. R. BK 40 straipsnio nuostatas. Dėl to šioje dalyje apylinkės teismo nuosprendis keistinas dėl netinkamai pritaikyto baudžiamojo įstatymo.

Teismo posėdyje prokurorė prašė jos ir nukentėjusiojo apeliacinius skundus patenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens S. R. skundą atmesti. Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas R. V. prašė jo ir prokurorės apeliacinius skundus tenkinti, o atleisto nuo baudžiamosios atsakomybės asmens S. R. skundą atmesti. Atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės asmuo S. R. prašė jo apeliacinį skundą patenkinti, o prokurorės ir nukentėjusiojo skundus atmesti.

Kaip matyti iš nukentėjusiojo R. V. parodymų, duotų teisiamajame posėdyje, pastarasis nurodė, kad 2013 m. sausio 31 d. jis klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini) gatvėje, priėjęs prie baro pamatė padėtą laikrodį, o šalia – neblaivų kaltinamąjį. Jis (R. V.) laikrodį pastūmė atgal, 1-1, 5 m, kad nebūtų apkaltintas vagyste. Jam stovint prie baro ir kalbantis su draugu, kaltinamasis jo paklausė: „Ar tu palietei mano laikrodį, atstūmei jį ?“. Jam (R. V.) atsakius „Taip, aš tau jį grąžinau“, kaltinamasis jam sudavė smūgį. Jis pajuto, kad kliba dantis. Dėl įvykio iškvietė policiją. Kaltinamajam necenzūrinių žodžių jis nesakė, jo neprovokavo (111-113 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes R. V. nurodė ir ikiteisminio tyrimo metu (13 b. l., parodymai ištirti pirmosios instancijos teisme). Kaip liudytojas apklaustas R. V. parodė, kad 2013 m. sausio 31 d., apie 2.50 val., jam būnant naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), priėjęs prie baro jis pamatė, kaip nepažįstamas vyriškis link jo per barą pastūmė laikrodį. Nesuprasdamas, ko minėtas vyriškis iš jo (R. V.) nori, jis laikrodį pastūmė atgal. Tuomet prie jo priėjęs vyriškis trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą, taip sukeldamas jam fizinį skausmą. Po įvykio priėjęs apsaugos darbuotojas paklausė kas nutiko. Vyriškis jam (R. V.) nuskėlė dantį. Dėl įvykio jis (R. V.) iškvietė policijos pareigūnus. Įvykį matė kartu su juo buvę A. S. ir V. M., taip pat daug kitų naktiniame bare buvusių žmonių. Atvykę policijos pareigūnai jį ir jį sumušusį vyriškį pristatė į policijos komisariatą. Papildomai apklausiamas R. V. dar kartą patvirtino, kad klube „(duomenys neskelbtini)“ nepažįstamas vyriškis dėl jam atgal grąžinto laikrodžio, kurį pastarasis per barą buvo pastūmęs prie jo (R. V.), kumščiu sudavė smūgį jam į veidą. Po smūgio jam iš burnos pradėjo bėgti kraujas, tuojau priėjo du apsaugos darbuotojai. Jis iškvietė policijos pareigūnus. Tąkart buvo apsirengęs baltos spalvos marškinėliais trumpomis rankovėmis (15-16 b. l.). Akivaizdu, kad nukentėjusiojo parodymai dėl esminių įvykio aplinkybių yra nuoseklūs, be to, juos patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, todėl abejoti nukentėjusiojo parodymų teisingumu kolegija neturi pagrindo. Tai, kad jis 2013 m. sausio 31 d. klube „(duomenys neskelbtini)“, esančiame (duomenys neskelbtini), jis sudavė vieną smūgį nukentėjusiajam į skruostą, teisiamajame posėdyje patvirtino ir pats S. R.. Jis taip pat nurodė, kad sudavimas į veidą gali būti vertinamas kaip įžūlus elgesys (110-111 b. l.). Savo kaltės sudavus nukentėjusiajam smūgį į veidą S. R. neneigė ir ikiteisminio tyrimo metu (30-31 b. l.). Kaip liudytojas apklaustas UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas A. V. parodė, kad jam 2013 m. iš sausio 30 d. į 31 d. dirbant naktiniame klube „(duomenys neskelbtini)“ ir klubo darbui einant į pabaigą, jis pamatė prie baro vaikiną kruvinu veidu. Nukentėjęs vyriškis jam pasakė, kad gavo smūgį už laikrodžio pastūmimą, sakė, kad rašys pareiškimą, išsikvies policiją. Dėl nukentėjusiam suduoto smūgio priekaištus reiškė pastarojo draugai. Atvykę policijos pareigūnai išsivežė abu vyriškius (22-23 b. l.).

Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Šiaulių skyriaus specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) konstatuota, kad R. V. padaryti šie sužalojimai: muštinė žaizda ir pogleivinė kraujosruva apatinės lūpos vidiniame paviršiuje, jie galėjo būti padaryti vieno trauminio poveikio pasekoje kietu buku daiktu paveikus veidą, užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir laiku. Sužalojimai griuviminei traumai nebūdingi, R. V. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas (19 b. l.).

Įvykio vietos apžiūros protokole užfiksuoti duomenys patvirtina, kad įvykio vieta yra (duomenys neskelbtini), esantis klubas „(duomenys neskelbtini)“ (6-8 b. l.).

Iš daiktų pateikimo protokolo matyti, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ apsaugos darbuotojas A. V. pateikė kompaktinį diską su vaizdo įrašu (11 b. l.). Minėto disko apžiūros protokole nurodyta, kad peržiūrėjus failą „(duomenys neskelbtini)“ matyti, jog šokių aikštelėje šoka asmenys, prie baro stovi vaikinai ir merginos“. Vaikinas, vilkintis baltos spalvos marškinėliais trumpomis rankovėmis, stovi nugara į filmavimo kamerą. Prie šio stovinčio vaikino prieina asmuo, iš kurio kūno judesio galima manyti, kad vyriškis užsimoja, šalia stovintis vaikinas baltais marškinėliais į kamerą staigiu judesiu atlošia galvą. Tuoj prie minėtų vaikinų prieina apsaugos darbuotojai. Vaikinas baltais marškinėliais išeina iš patalpos dešine ranka prisidengęs burną. Išeina vienas apsaugos darbuotojas (12 b. l.).

Siekiant objektyviai nustatyti visas bylos aplinkybes, apeliacinės instancijos teisme buvo apklaustas liudytojas A. S. ir ekspertas H. D.. Liudytojas A. S. parodė, kad įvykis 2013 m. sausio 31 d. kilo dėl laikrodžio, jis, R. V. ir dar du katu buvę draugai tuo metu buvo prie baro. Šalia jų buvęs „gerokai“ išgėręs vyriškis pastūmė laikrodį link R. V.. Jis (A. S.) matė, kaip R. V. nuėjo į tualetą susiėmęs už burnos, po to tualete valėsi kraują. Po įvykio jie į klubo patalpas nebegrįžo, laukė, kol atvažiuos policija. R. V. pasakė, kad jam vyriškis sudavė be priežasties, jam buvo sužalota lūpa, sakė, kad kliba dantis. Jiems išėjus iš tualeto, apsaugos darbuotojai jau buvo sureagavę į įvykį. Policijos pareigūnai išsivežė ir R. V., ir S. R.. Jiems buvo sugadintas vakaras. Iki klubo darbo pabaigos dar buvo likusios dvi valandos. Po įvykio jis (A. S.) kalbėjosi su R. V., pastarasis jam sakė, kad ėjo pas odontologą, reikėjo išrauti dantį.

Atsakant į prokurorės skundo argumentą, kad perkvalifikuodamas S. R. veiką iš BK 284 straipsnio 1 dalies į BK 140 straipsnio 1 dalį, teismas nesilaikė BPK 255 ir 256 straipsnių reikalavimų, nes prokuroras neprašė pakeisti kaltinimo, be to, abi minėtos nusikalstamos veikos skiriasi savo pagrindiniais objektais ir objektyviosiomis nusikaltimo pusėmis, atkreipiamas dėmesys, kad tuo atveju, kai veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą ar baudžiamąjį nusižengimą, jeigu iš esmės nesikeičia faktinės nusikalstamos veikos aplinkybės BPK 256 straipsnio 1, 2 ir 3 dalių nuostatos netaikomos. Taigi, teigti, kad nagrinėjamu atveju perkvalifikuodamas S. R. veiksmus teismas suvaržė kaltinamojo teises į gynybą, nėra pagrindo.

Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad jis surašytas nepažeidžiant BPK 305 straipsnio reikalavimų, todėl prokurorės skundo argumentas, kad teismas nesilaikė minėto straipsnio nuostatų, atmetamas kaip nepagrįstas. Kolegija neturi pagrindo sutikti ir su prokurorės teiginiu, kad teismas nenurodė, kodėl remiasi kaltinamojo S. R. parodymais ir atmeta nukentėjusiojo R. V. parodymus. Atkreipiamas dėmesys, kad aprašomojoje nuosprendžio dalyje nors ir ne visiškai suprantamai, tačiau nurodyta, jog: „negalima to paties ir teigti, ir neigti“, todėl teismas nukentėjusiojo parodymus atmeta kaip nelogiškus, o kaltinamojo paaiškinimus pripažįsta teisingais (132 b. l.).

Kaip jau minėta, pirmosios instancijos teismas taikė S. R. BK 40 straipsnį ir jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą.

BK 40 straipsnio 1 dalies nuostatos numato asmens, padariusio baudžiamąjį nusižengimą, neatsargų arba nesunkų ar apysunkį tyčinį nusikaltimą, atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės pagal asmens, kuris vertas teismo pasitikėjimo, prašymą perduoti kaltininką jo atsakomybei pagal laidavimą. BK 40 straipsnio 2 dalies keturiuose punktuose yra nuosekliai išdėstytos kitos būtinos atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal laidavimą sąlygos: 1) asmuo pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) visiškai pripažino savo kaltę ir gailisi padaręs nusikalstamą veiką ir 3) bent iš dalies atlygino ar pašalino padarytą žalą arba įsipareigojo ją atlyginti, jeigu ji buvo padaryta, ir 4) yra pagrindo manyti, kad jis visiškai atlygins ar pašalins padarytą žalą, laikysis įstatymų ir nedarys naujų nusikalstamų veikų.