Vilniaus apygardos teismo nutartis

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Aldona Tilindienė teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovės (apeliantės) Ž. K. apeliacinį skundą dėl Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-12-05 galutinio sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-456-277/2011 pagal ieškovo AAS „Gjensidige Baltic“, veikiančio per AAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialą, ieškinį Ž. K. dėl skolos priteisimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. B..

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

Atsižvelgiant į ieškovo prašymą bylą nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, Ignalinos rajono apylinkės teismas 2011-07-07 priėmė preliminarų sprendimą ieškinį patenkinti.

Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai

Motyvuojamoji dalis

Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

CPK 320 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ribas, teisinius pagrindus, patikrinęs, ar nėra absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo aplinkybių, nenustatė CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse reglamentuotų pagrindų skundžiamam sprendimui panaikinti ar pakeisti (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalykas – patikrinimas, ar pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė tenkinti draudiko (ieškovo) ieškinį ir iš draudėjo (atsakovės) priteisti pusę sumos, kurią draudikas išmokėjo nuo draudėjo automobilį vairavusio trečiojo asmens sukelto eismo įvykio nukentėjusiam asmeniui (automobilio „Toyota Land Cruizer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) savininkui). Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atsakovės (apeliantės) apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes, kurios sudaro skundo faktinį ir teisinį pagrindą, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus, byloje surinktus įrodymus, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą. Lietuvos Aukščiausias Teismas formuoja praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008-03-14 nutartis byloje Nr. 3K-7-38/2008, 2010-06-01 nutartis byloje Nr. 3K-3-252/2010, 2010-03-16 nutartis byloje Nr. 3K-3-107/2010, 2011-02-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-52/2011 ir kt.), kad atmesdamas apeliacinį skundą, apeliacinės instancijos teismas gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams.

Apeliantė apeliaciniame skunde visų pirma nurodo, kad ši byla turėjo būti nagrinėjama pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles arba CPK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka. Šį savo teiginį apeliantė grindžia bendro pobūdžio samprotavimais apie įstatymų leidėjo pareigas, susijusias su dokumentinio proceso tvarkos reglamentavimu, bet ne konkrečiais argumentais, kokias imperatyvias nuostatas pažeidė ieškovas, savo ieškinyje nurodydamas prašymą nagrinėti bylą dokumentinio proceso tvarka, arba pirmosios instancijos teismas, nuspręsdamas tenkinti minėtą prašymą ir priimdamas 2011-07-07 preliminarų sprendimą. Taip pat apeliantė papildomai nepaaiškino, kodėl ši civilinė byla, kurioje ieškovas pareiškė vienintelį savarankišką reikalavimą dėl skolos priteisimo, turėjo būti nagrinėjama CPK 424 straipsnio 3 dalyje nustatyta tvarka, kadangi minėtoje teisės normoje yra reglamentuota, kad teismas pagal CPK XXII skyriaus „Dokumentinis procesas“ taisykles nagrinėja tinkamai pareikštus reikalavimus, o kitus reikalavimus išskiria į atskirą bylą ir nagrinėja pagal bendrąsias ginčo teisenos taisykles, jeigu ieškinyje, kurį prašoma nagrinėti dokumentinio proceso tvarka, sujungiami keli savarankiški reikalavimai, tačiau jie ne visi pagrįsti leistinais rašytiniais įrodymais. Tokiu būdu apeliacinio skundo argumentai, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai išnagrinėjo bylą dokumentinio proceso tvarka, atmestini kaip nepagrįsti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje įrodinėjimo ir įrodymų įvertinimo klausimais konstatuota, kad sprendimas ar nutartis pripažįstami teisėtais ir pagrįstais, kai teismo išvados atitinka įstatymo nustatytomis priemonėmis ir įstatymo nustatyta tvarka konstatuotas turinčias reikšmės bylai aplinkybes. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (CPK 185 straipsnio 1 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-11-24 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-526/2009; kt.). Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009-04-02 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-156/2009; 2010-03-30 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-139/2010; kt.). Įrodinėjimas civiliniame procese grindžiamas tikimybių pusiausvyros principu – teismas pripažįsta faktą esant nustatytu, jei, įvertinus į bylą pateiktus įrodymus, yra didesnė tikimybė manyti tam tikrą faktinę aplinkybę egzistavus nei neegzistavus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010-10-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-423/2010, 2002-04-15 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-569/2002, 2001-03-26 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-260/2001). Tuo pačiu, esant byloje surinktų įrodymų prieštaravimams, kilę neaiškumai vertinami atsižvelgiant į šalims tenkančią įrodinėjimo pareigą. Be to, vertindamas konkrečioje byloje surinktus faktiniu duomenis, teismas privalo vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo kriterijais (CPK 3 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011-02-07 nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-35/2011). Pasak apeliantės, visus skundžiamame sprendime pirmosios instancijos teismo nurodytus argumentus paneigia faktas, kad dėl eismo įvykio yra kaltas A. B., kuris pripažįsta savo kaltę ir sutinka atlyginti žalą, todėl ieškovas neturėjo jokio pagrindo reikšti pretenzijas atsakovei. Byloje neginčijamai nustatyta, kad dėl 2010-06-15 eismo įvykio, kurio metu buvo sugadintas automobilis „Toyota Land Cruizer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) yra kaltas trečiasis asmuo A. B., kuris vairavo automobilį „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini). Taip pat byloje nėra ginčo dėl to, kad minėto eismo įvykio metu automobilis „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) buvo apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu pas ieškovą (draudiką) ir tai patvirtina 2010-05-22 Sutartis. Minėta Sutartis yra sudaryta atsakovės vardu ir joje nurodyta nuostata, kad draudėjas patvirtina, jog draudžiama transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu (b. l. 55). Nors apeliantė teigia, kad jokių automobilio „Renault Espace“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), draudimo sutarčių nesudarinėjo jau keturis metus, nes dar prieš keturis metus minėtą automobilį pardavė, tačiau apeliantė nepateikė nei vieno įrodymo (CPK 178 straipsnis), kuris pagrįstų jos teiginį, kad dar iki eismo įvykio ji perleido nuosavybės teisę į šią transporto priemonę kitam asmeniui. Taigi pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad eismo įvykio metu žalą sukėlusio automobilio savininke buvo atsakovė. Pagal TPVCAPDĮ 4 straipsnio 1 ir 2 dalis transporto priemonė, kurios įprastinė buvimo vieta yra Lietuvos Respublikos teritorijoje, privalo būti apdrausta transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu tol, kol ji yra įregistruota, o už draudimo sutarties sudarymą atsako transporto priemonės savininkas. Taigi apeliantė buvo atsakinga už tai, kad būtų sudaryta Sutartis. Nors apeliantė teigia, kad minėtos Sutarties nesudarė, jos nepasirašė, tačiau ji nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė jokių paaiškinimų dėl to, kokiu būdu jos vardu galėjo būti sudaryta Sutartis, kurią sudarantis asmuo (draudėjas) privalėjo, be kita ko, pateikti transporto priemonės registracijos liudijimą, kuris pagal bendrą taisyklę išduodamas transporto priemonės savininkui, šiuo atveju apeliantei (TPVCAPDĮ 6 straipsnio 2 dalis, Lietuvos Respublikos draudimo priežiūros komisijos 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintų Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygų 21 punktas, Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001-05-25 įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių 8, 12 punktai). Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo pozicijai, kad perduodama automobilį ir šio automobilio registracijos liudijimą kitam asmeniui atsakovė, būdama pakankamai rūpestinga ir apdairi, privalėjo žinoti, kad automobilis gali būti naudojamas tik apdraustas transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu ir asmuo, pateikiantis draudikui jos vardu išduotą transporto priemonės registravimo liudijimą, veiks kaip jos atstovas pagal įstatymą, o pagal sudarytą Sutartį ji taps draudėja, atsakinga už Sutartyje draudėjui numatytų pareigų nevykdymą, todėl turėjo domėtis kas ir kokiomis sąlygomis sudaro jos automobilio valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir kaip vykdo šios Sutarties sąlygas. Kiekvieno asmens (tiek fizinio, tiek juridinio) veiksmai konkrečioje situacijoje vertinami pagal apdairaus, rūpestingo, atidaus asmens (lot. bonus pater familias) elgesio adekvačioje situacijoje etaloną. Atsižvelgiant į tai, kas anksčiau išdėstyta, darytina išvada, kad su apeliantės sutikimu jos vardu buvo sudaryta Sutartis, todėl ji privalo prisiimti atsakomybę už jai, kaip draudėjai, šioje Sutartyje nustatytų pareigų tinkamą vykdymą. Kaip minėta, pagal Sutarties 1.5 punktą draudėjas patvirtina, jog draudžiama transporto priemonė nėra ir nebus naudojama asmenų su mažesniu nei 7 m. vairavimo stažu. Byloje nėra ginčo, kad trečiasis asmuo A. B. eismo įvykio dieną neturėjo 7 m. vairavimo stažo. Pagal Sutarties 1.6 punktą draudėjas įsipareigoja, kad transporto priemonė bus naudojama 1.5 punkte aptartomis sąlygomis. Taip pat Sutarties 1.6 punkte nurodyta, kad pasikeitus bent vienai sąlygai, pasikeičia draudimo rizika, apie sąlygų pasikeitimą draudėjas privalo informuoti draudiką Sutartyje nustatyta tvarka, nes priešingu atveju atsitikus draudžiamajam įvykiui, draudikas įgyja teisę reikalauti grąžinti išmokėtos išmokos sumą ar jos dalį (b l. 55). Apeliantė, nesilaikydama minėtų Sutarties nuostatų, kurios jai yra privalomos, įgijo pareigą prisiimti atsakomybę už pusės ieškovo nuostolių, partirtų dėl 2010-06-15 eismo įvykio sugadinto automobilio „Toyota Land Cruizer“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) remonto išlaidų apmokėjimo, atlyginimą (TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis, Taisyklių 62.2 punktas). Taigi trečiojo asmens A. B. kaltė už eismo įvykį nepanaikina apeliantės atsakomybės pagal Sutartį, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė ieškinį tenkinti visiškai.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas nepasisako, nes jie neįtakoja skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Vadovaudamasis anksčiau išdėstytais argumentais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo naikinti ar keisti apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl apeliacinis skundas atmetamas paliekant galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą.

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Ignalinos rajono apylinkės teismo 2011-12-05 sprendimą palikti nepakeistą.