Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Danutės Burbulienės, Vytauto Kursevičiaus, Birutės Simonaitienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės D. G. skundą dėl Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimo, priimto civilinėje byloje Nr. 2-242-79/2013 pagal ieškovo M. G. ieškinį D. G., išvadą teikianti institucija –Šiaulių miesto savivaldybės administracijos Vaikų teisių apsaugos skyrius, dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, nepilnamečių vaikų gyvenamosios vietos nustatymo, priteisto išlaikymo jiems pakeitimo, santuokoje įgyto turto padalijimo ir atsakovės D. G. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo dėl ieškovo kaltės, neturtinės žalos priteisimo, jos išlaikymo priteisimo.

Aprašomoji dalis

nustatė:

Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į apeliacinį skundą esmė

Apeliaciniu skundu atsakovė D. G. panaikinti iš dalies Šiaulių apylinkės teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą, priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti.

Teismas spręsdamas klausimą dėl sutuoktinio kaltės nutraukiant santuoką, visai nevertino byloje surinktų įrodymų, nepasisakė dėl jų priimtinumo ar atmetimo, netinkamai aiškino ir taikė materialinės teisės normas, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisėtą teismo sprendimą. Teismas priimdamas sprendimą netinkamai aiškino LAT nutartį Nr. 3K-3-254/2010. Teismas nesivadovavo sutuoktinio kaltės prezumpcija, nors atsakovė savo priešieškinyje šia prezumpcija rėmėsi. Teismas nevertino ieškovo elgesio, ir 2013-05-20 prašyme išdėstytų motyvų. Nevertino aplinkybių, kad šalys konfliktavo jau nuo 2010 metų. Teismas netinkamai vertino tarp šalių susiklosčiusius santykius ir nepagrįstai padarė išvadas, kad apeliantė nerodė jokios iniciatyvos šeimos santykiams išsaugoti, dėl to priėmė nepagrįstą ir neteisėtą sprendimą.

Teismas nepagrįstai ir neteisėtai atmetė apeliantės reikalavimą dėl išlaikymo iš sutuoktinio priteisimo. Apeliantė nurodo, kad jai turėjo būti priteistas išlaikymas kas mėnesį po 300 Lt, kadangi dėl susiklosčiusių šeimos aplinkybių, dėl šeimoje augančių trijų vaikų, kurių vienas yra neįgalus nuo gimimo, apeliantė dirbti negali. Dėl vaikų priežiūros apeliantė neteko savo darbinių įgūdžių ir šiuo metu negali pradėti dirbti, o įsidarbinusi, samdyti auklę. Teismas nepagrįstai ir nemotyvuotai manė, kad apeliantės materialinė padėtis yra gera ir išlaikymas nereikalingas.

Teismas priteisė automobilį ieškovui, nespręsdamas kompensacijos atsakovei klausimo.

Teismas, keisdamas išlaikymo dydį nepilnamečiams vaikams, visiškai nesivadovavo įstatymu, byloje surinktais įrodymais, netaikė imperatyvių įstatymo normų. Teismas neteisingai nurodė, kad nėra įrodyta, jog vaikams reikalinga ypatinga priežiūra. Visos aplinkybės dėl vaikų poreikių yra įrodytos įsiteisėjusiu teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-9-772/2011, kurios teismas nepridėjo, nors apeliantė prašė. Teismas netinkamai taikė materialinės teisės normas spręsdamas nepilnamečių vaikų išlaikymo pakeitimo klausimą, kurį reglamentuoja LR CK 3.210 str. Teismas nenustatė, kad ieškovo turtinės padėties pasikeitimas yra esminis. Teismas nepagrįstai priėmė sprendimą, kuriuo nepilnamečiams vaikams išlaikymą priteisė turtu, po 1/6 dalį buto, kadangi neįvertino buto tolesnio naudojimo galimybių.

Teismas priimdamas sprendimą dėl turto padalijimo ne tik netinkamai taikė materialinės teisės normas, bet nemotyvuotai peržengė priešieškinio ribas. Teismas sprendime nurodė, kad apeliantė neįrodė, jog butas yra jos asmeninė nuosavybė. Apeliantė pažymi, kad ji niekada šių aplinkybių neįrodinėjo, tokiomis aplinkybėmis nesirėmė ir savo priešieškinyje, todėl teismas peržengė priešieškinio ribas, konstatuodamas aplinkybes, kurios nebuvo įrodinėjamos ir tiriamos teisme. Apeliantė nurodo, kad neprašė turto pripažinti asmenine nuosavybe, tačiau prašė nukrypti nuo lygių dalių principo dalijant santuokoje įgytą turtą. Teismas neatsižvelgė į tai, kad byloje buvo įrodytos visos aplinkybės dėl galimybės nukrypti nuo lygių dalių principo. Teismas dalydamas butą, esantį (duomenys neskelbtini), vadovavosi LR CK 3.117 str. 1 d. įtvirtintu lygių dalių principu, tačiau dalydamas automobilį jį priteisė tik ieškovui. Iš teismo sprendimo matyti, kad nuo lygių dalių principo nukrypta ieškovo naudai.

Teismas neteisingai išsprendė bylinėjimosi išlaidų klausimą ir nepagrįstai nepriteisė dalies apeliantės turėtų bylinėjimosi išlaidų iš ieškovo.

Dėl sutuoktinių kaltės, teismas rėmėsi byloje esančiais įrodymais ir padarė pagrįstą išvadą, kad dėl šeimos iširimo kalti abu sutuoktiniai. Sutinka su teismo teiginiu, kad atsakovė neįrodė priešieškinyje įvardytų ieškovo netinkamo elgesio faktų. Teismas teisingai nurodė, kad ieškovas rūpinosi šeima, vaikais, nuolat bendravo su mokytojais. Ieškovas pažymi, kad nė viename posėdyje nei apeliantė nei jos advokatės neprašė prijungti civilinės bylos Nr. 2-9-772/2011, todėl teismas tokio klausimo nesprendė. Teismas negalėjo remtis išvadomis, nustatytomis kitu sprendimu prieš trejus metus. Sutinka su teismo motyvais, kad, pripažinus, jog šeima iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės, neturtinė žala nepriteistina. Teismas teisingai vadovavosi LR CK 3.201 str. ir byloje esančiais įrodymais tenkindamas reikalavimą dėl išlaikymo nepilnamečiams vaikams sumažinimo. Teismas priteisė vaikams išlaikymą turtu, o tai yra aplinkybės, leidžiančios taikyti išlaikymo dydžio pakeitimą. Ieškovas sutinka su teismo išvada, jog teisės į sutuoktinės išlaikymą atsakovė neįrodė. Ieškovas sutinka su teismo sprendimu dėl turto padalijimo. Nurodo, kad vaikai įgijo nekilnojamąjį turtą, todėl ateityje apeliantė šio buto negalės parduoti ir vaikų palikti be būsto.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės ir teisiniai argumentai

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Teismas pažymi, kad apeliacinio bylos nagrinėjimo ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (LR CPK 320 str. 1 d., 2 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta (CPK 329 straipsnio 2 dalis).

Dėl santuokos nutraukimo vieno iš sutuoktinių reikalavimu

CK3.60 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta sutuoktinio teisė reikalauti nutraukti santuoką, kai ji iširo dėl kito sutuoktinio kaltės. Tokį reikalavimą teismas gali patenkinti, kai nustato, kad sutuoktinis pažeidė santuoka prisiimtas pareigas taip, kad bendras sutuoktinių gyvenimas tapo nebeįmanomas. CK3.60 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad sutuoktinis pripažįstamas kaltu dėl santuokos iširimo, jeigu jis iš esmės pažeidė savo kaip sutuoktinio pareigas, numatytas CK trečiojoje knygoje, ir dėl to bendras sutuoktinių gyvenimas tapo negalimas. Esminiu sutuoktinio pareigų pažeidimu pripažintinas sutuoktinio elgesys, kuris nepriimtinas teisės ir moralės požiūriu. Įstatymo leidėjas CK3.60 straipsnio 3 dalyje įtvirtino prezumpciją, kada santuoka yra laikoma iširusia dėl sutuoktinio kaltės, t. y. nustatė sutuoktinio elgesio atvejus, kurie turėtų nekelti abejonių dėl jo kaltės, nebent tokiu elgesiu kaltinamas sutuoktinis įrodytų, kad taip nesielgė. CK3.27 straipsnio 1 dalyje įvardytos esminės sutuoktinių tarpusavio pareigos – pirmiausia jie privalo būti vienas kitam lojalūs ir vienas kitą gerbti.

Pagal CK 3.60 straipsnio 3 dalį sutuoktinio kaltė dėl santuokos iširimo yra preziumuojama, sutuoktinis, besiremiantis aplinkybėmis, sudarančiomis kito sutuoktinio kaltės prezumpciją tenka įrodyti faktą, su kuriuo siejama kito sutuoktinio kaltės prezumpcija (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011). CK 3.60 straipsnyje įtvirtintos prezumpcijos yra nuginčijamos – kitas sutuoktinis gali pateikti įrodymų ir nurodyti faktines aplinkybes, pagrindžiančias, kad santuoka realiai iširo ne dėl pirmojo sutuoktinio nurodytų priežasčių (su kuriomis įstatyme siejamos santuokos iširimo kaltės prezumpcijos), bet dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. K. v. R. K., bylos Nr. 3K-3-254/2010). Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, kad bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą.

Apeliantė nurodė, kad šeima iširo dėl to, kad ieškovas išėjo iš namų, nesirūpino šeima, o tik teikė išlaikymą vaikams. Ieškovas nurodė, kad šeima iširo dėl to, kad atsakovė reiškė nepagrįstas pretenzijas, priekaištus, kibo prie žodžių, šalys 10 metų neturėjo intymių santykių, kadangi jų vengė atsakovė. Ieškovas nurodė, kad iš namų išėjo, siekdamas išvengti konfliktų, dėl kurių išgyveno vaikai. Kolegija sprendžia, kad iš esmės šalių šeima iširo dėl to, kad tiek ieškovas, tiek atsakovė nebuvo pakankamai lojalūs vienas kitam, nesiekė vienas kitą gerbti (CK 3.27 straipsnio 1 dalis). Susiklosčius tokiai sudėtingai situacijai, kai gimė visiškai neįgalus sūnus, o kiti du vaikai taip pat turi sveikatos problemų, šalys tiesiog nesugebėjo išlaikyti šeiminių santykių. Jie nesikreipė psichologinės pagalbos, kuri laiku galėjo padėti jiems išspręsti kilusias problemas. Tiek ieškovo, tiek atsakovės nurodytos šeimos iširimo priežastys yra neatsiejamos viena nuo kitos, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad viena iš šalių yra išimtinai kalta dėl susidariusios situacijos. Kolegija pripažįsta, kad santuoka iširo dėl abiejų sutuoktinių kaltės. Pirmosios instancijos teismas buvo suteikęs 3 mėnesių terminas šalių susitaikymui (b.l.122), todėl apeliantės teiginys, kad teismas nesiėmė šalių taikymo, nepagrįstas.

Pripažinus, kad santuoka nutrūko dėl abiejų sutuoktinių kaltės, nėra pagrindo tenkinti atsakovės reikalavimo priteisti jai neturtinę žalą iš ieškovo (CK 3.70 straipsnio 2 dalis).

Dėl vaikų išlaikymui skirtų lėšų sumažinimo ir pakeitimo turtu

Nagrinėjamoje byloje kolegija pripažįsta, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sumažino šalių vaikams skirtas lėšas. Vaikų išlaikymo dydis buvo nustatytas Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011 m. balandžio 15 d. sprendimu (b.l.13-17). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pripažįstama, kad tiek tėvų galimybės teikti išlaikymą, tiek vaikų poreikiai per tam tikrą laikotarpį gali pakisti, todėl įstatyme nustatyta galimybė pakeisti teismo sprendimu priteisto išlaikymo dydį (formą) nepriklausomai nuo to, ar teismas pats nustatė iš vieno iš tėvų priteistiną išlaikymo dydį, ar patvirtino vaiko tėvų susitarimą dėl išlaikymo dydžio, nes teismo sprendimas dėl išlaikymo priteisimo neįgyja res judicata galios (CPK 279 straipsnio 5 dalis). CK 3.201 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad teismas gali pakeisti priteisto išlaikymo dydį pagal vaiko, jo tėvo (motinos) arba valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos ar prokuroro ieškinį, jeigu po teismo sprendimo, kuriuo buvo priteistas išlaikymas, priėmimo iš esmės pasikeitė šalių turtinė padėtis. Šią nuostatą sistemiškai aiškinant su CK 3.201 straipsnio 2 dalimi, darytina išvada, kad išlaikymo dydis taip pat gali būti keičiamas, pasikeitus (padidėjus, sumažėjus) vaiko poreikiams. Tokį aiškinimą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojama praktika šios kategorijos bylose (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje M. S. v. A. B., bylos Nr. 3K-3-495/2009; 2009 m. rugsėjo 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. Š. v. V. Š., bylos Nr. 3K-3-331/2009; 2009 m. lapkričio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. V. v. D. V., bylos Nr. 3K-3-495/2009; kt.).

Išlaikymo dydžiui pakeisti būtina nustatyti pagrindą, kurį sudaro konkrečios faktinės aplinkybės, t. y. esminiai skolininko turtinės padėties pasikeitimai arba vaiko poreikių pasikeitimas; išlaikymą teikiančio tėvo turtinės padėties nedidelis pasikeitimas nėra pagrindas keisti išlaikymo dydį; sprendžiant išlaikymo dydžio pakeitimo klausimą turi būti laikomasi vieno pagrindinių šeimos teisinių santykių reglamentavimo principų – prioritetinės vaikų teisių ir interesų apsaugos ir gynimo (CK 3.3 straipsnio 1 dalis).Spręsdamas, ar yra pagrindas priteistam išlaikymo dydžiui pakeisti, teismas turi nustatyti ir įvertinti dvejopo pobūdžio aplinkybes: pirma, aplinkybes, susijusias su tėvų turtinės padėties esminiu pasikeitimu, ir antra, aplinkybes, susijusias su vaiko poreikių pasikeitimu.

Kaip matyti iš teismui pateikto Darbuotojo darbo užmokesčio pažymos (b.l.97), ieškovo gaunamas darbo užmokestis iš esmės nepasikeitė. Kad jam atsirado kokių nors kitų būtinų įsipareigojimų, dėl kurių jis neabejotinai patektų į sudėtingesnę nei buvo prieš tai finansinę padėtį, nepateikta. Jokių įrodymų, kad atsirado kitų asmenų, kuriuos ieškovas privalo išlaikyti ar finansiškai remti, nepateikta. Taip pat teismui nepateikta jokių įrodymų, kad visų trijų vaikų poreikiai, kurie turi būti tenkinami iš tėvų gautų pajamų, sumažėjo. Vaikams augant, neabejotinai didėja išlaidos jų išlaikymui, šios aplinkybės teisme niekas neginčijo.

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo keisti vaikų išlaikymui skirtų lėšų dydžio, kuris jau išspręstas teismo sprendimu. Tokiu atveju nebėra pagrindo nagrinėti ir ieškovo reikalavimo dalį išlaikymo skirti turtu – jam priklausančia buto dalimi. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje laikomasi nuostatos, kad išlaikymas priteisiant vaikui nuosavybės teise tam tikrą tėvo (motinos) turtą galimas tada, kai jis (ji) turi turto, kurį naudojant ar realizuojant būtų gaunamos pajamos vaikui išlaikyti ar kitaip būtų tenkinami vaiko poreikiai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. B. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-401/2006; 2011 m. gruodžio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. P. v. Š. P. ir kt., bylos Nr. 3K-3-513/2011; kt.). Esminis aspektas, kurį teismas turi įvertinti, spręsdamas dėl priteistino išlaikymo formos, yra tas, kad parinkta išlaikymo forma labiausiai turi atitikti vaiko interesus. Nagrinėjamu atveju ieškovo siūloma jam priklausančio ½ dalies buto negalima išnuomoti, parduoti ar kitokiu būdu naudoti, gaunant lėšas vaikų išlaikymui. Taigi, šis turtas nesuteiktų galimybės skirti jį vaikų išlaikymui, kadangi jiems būtinos lėšos kasdienių poreikių tenkinimui.

Dėl sutuoktinio išlaikymo

CK3.72 straipsnis yra bendroji norma, reglamentuojanti sutuoktinių tarpusavio išlaikymo santykius. Šio straipsnio 1 dalyje sutuoktinio teisė į išlaikymą siejama su jo turtine padėtimi, o ne su sveikatos būkle ar kitomis aplinkybėmis. Tokios aplinkybės, kaip sutuoktinio nedarbingumas, amžius ir kt., gali būti reikšmingos, sprendžiant apie sutuoktinio turtinę padėtį, siekiant nustatyti, ar išlaikymo prašantis sutuoktinis turi pakankamai turto ir pajamų, kad galėtų save išlaikyti. Tačiau ir darbingas sutuoktinis, kurio turimas turtas ar gaunamos pajamos nėra pakankami užsitikrinti minimalų pragyvenimo lygį, turi teisę reikalauti išlaikymo iš kito sutuoktinio, kurio turimas turtas ir gaunamos pajamos tokį gyvenimo lygį užtikrina. Ir priešingai, sutuoktinis, turintis turto ar pajamų, kurie pakankami jam išsilaikyti, neturėtų teisės į išlaikymą. Pareiga įrodyti, kad turimas turtas ar pajamos nėra pakankamos, t. y. neužtikrina minimalių poreikių, ir reikalingas išlaikymas, tenka sutuoktiniui, reikalaujančiam priteisti išlaikymą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2011 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. B. v. J. B., bylos Nr. 3K-3-2/2011).

CK3.72 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad sutuoktiniui reikalingas išlaikymas, jeigu jis augina bendrą savo ir buvusio sutuoktinio nepilnametį vaiką. Bendroji taisyklė yra ta, kad išlaikymo reikalingumą įrodinėja tas sutuoktinis, kuris jo prašo. Esant CK3.72 straipsnio 2 dalies sąlygoms, įrodinėjimo naštos paskirstymo taisyklė keičiasi: prašantis išlaikymo sutuoktinis neįrodinėja išlaikymo reikalingumo, pripažįstama, kad jam reikalingas išlaikymas, jeigu sutuoktinis, iš kurio prašoma priteisti išlaikymą, neįrodo priešingai.

Vertinant, ar užtenka prašančiam priteisti išlaikymą sutuoktiniui jo turimo turto ir pajamų save išlaikyti, svarbu nustatyti, koks yra jo pragyvenimo lygis, t. y. ar sutuoktiniui racionaliai naudojant turimą turtą ir pajamas užtikrinami minimalūs būsto, maitinimosi, apsirengimo, sveikatos priežiūros ir kiti poreikiai. Minimaliųjų poreikių patenkinimo kriterijus taikytinas ir tada, kai sprendžiama, ar išlaikymą privalantis teikti sutuoktinis yra finansiškai pajėgus tai daryti. Teismas, nustatęs, kad prašančio priteisti išlaikymą sutuoktinio minimalūs poreikiai neužtikrinami, gali jam priteisti išlaikymą iš kito sutuoktinio tik tada, jeigu tai nereikš, kad tokiu atveju liks neužtikrinti išlaikymą turinčio teikti sutuoktinio minimalūs poreikiai. Išlaikymui sutuoktiniui priteisti reikšmingi abu aspektai: tiek išlaikymo reikalingumas, tiek ir galimybė išlaikymą teikti. Nenustačius vienos iš šių sąlygų, galima konstatuoti, kad CK3.72 straipsnio 2 dalyje nustatyta prezumpcija paneigta.

Nagrinėjamu atveju kolegija sprendžia, kad ieškovas neturi galimybės teikti atsakovei išlaikymą, kadangi anksčiau įvertintos jo gaunamos realios pajamos, likusios po išlaikymo vaikams sumokėjimo, leidžia minimaliai tenkinti tik jo pačio poreikius (b.l.97). Iš kolegijai pateiktų duomenų, ieškovo darbo užmokestis nepadidėjo iki pat sprendimo priėmimo (b.l.189). Kad ieškovo turtinė padėtis yra sudėtinga, rodo ir tas faktas, kad jam buvo suteikta antrinė teisinė pagalba, rengiant procesinius dokumentus ir atstovaujant jo interesus teisme (b.l.22). Tuo tarpu atsakovę teisme atstovavo ne valstybės skirti advokatai.Įvertinus šias aplinkybes, kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė atsakovės reikalavimą priteisti jai iš ieškovo išlaikymą.Kolegija taip pat pažymi, kad priteisiant išlaikymą ieškovei, savaime būtų pažeista teisė į visišką vaikų išlaikymą, kadangi ieškovas neturi jokių kitų lėšų, išskyrus darbo užmokestį.Kolegija taip pat pripažįsta, kad atsakovė gali imtiskokios nors veiklos pagal jos galimybes ir tuo pačiu gauti papildomų lėšų. Apeliaciniame skunde nurodytas teiginys, kad dirbti ji negalėtų dėl sveikatos problemų, nepagrįstas. Apeliantė nepateikė jokių įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių jos galimybę dirbti. Nebūdamas šios srities specialistas, teismas tiesiog negali įvertinti apeliantės ligos pobūdžio ir jos pačios būklės, susijusios su galimybe dirbti. Kaip užfiksuota teismo posėdžio protokole, ji turi auklę, kuri gali prižiūrėti neįgalų vaiką M. (b.l.116).Kad atsakovė atsisakė sūnų leisti į nemokamą Dienos centrą, patvirtino Šiaulių miesto savivaldybės administracijos vaiko teisių apsaugos skyriaus atstovė teismo posėdyje (b.l.117).Darytina išvada, kad apeliantė neišnaudojo visų galimybių savo finansinei būklei palaikyti.

Dėl turto padalinimo

CK3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas principas, kad turtas, įgytas po santuokos sudarymo (kai jam taikomas pagal įstatymus nustatytas sutuoktinių turto teisinis režimas), yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė. Pagal CK3.117 straipsnio 1 dalį preziumuojama, kad sutuoktinių bendro turto dalys yra lygios, o šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo galima nukrypti tik šio kodekso numatytais atvejais. Tokie atvejai numatyti CK3.123 straipsnyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas vienodą CK3.123 straipsnio taikymo praktiką, yra nurodęs, kad šiame straipsnyje pateikiamas kriterijų sąrašas, leidžiantis nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, nėra baigtinis. Teismas gali pripažinti svarbiais ir kitus kriterijus, priklausomai nuo byloje konstatuotų teisiškai reikšmingų faktų. Įstatymų leidėjui nurodžius CK3.123 straipsnyje iš esmės pagrindinius kriterijus, kuriems esant galima nukrypti nuo sutuoktinių bendro turto lygių dalių principo, kitais kriterijais nuo šio principo galima nukrypti tik nustačius tam realų poreikį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2009 m. gruodžio 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. J. v. O. A. J. , bylos Nr. 3K-3-577/2009; kt.). Kasacinio teismo praktikoje kaip svarbus kriterijus, leidžiantis nukrypti nuo bendro turto lygių dalių principo, be kita ko, pripažįstamas vieno iš sutuoktinių iki santuokos įgytų asmeninių lėšų panaudojimas kuriant bendrąją jungtinę sutuoktinių nuosavybę (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus tiesėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. S. v. A. S., bylos Nr. 3K-3-126/2006; 2007 m. birželio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Ž. V. v. J. V. , bylos Nr. 3K-3-220/2007; 2011 m. gruodžio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje H. B. v. J. B. , bylos Nr. 3K-3-517/2011; kt.). Taigi, pagal įstatymo nuostatas ir kasacinio teismo formuojamą praktiką bendras sutuoktinių turtas padalijamas lygiomis dalimis, jeigu kiekvienu konkrečiu atveju nenustatomi svarbūs kriterijai, sudarantys teisinį pagrindą nukrypti nuo lygių dalių principo.

Kiekviena šalis turi pateikti įrodymus, kuriais grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus į juos (CPK 178 straipsnis). Siekdama įrodyti, kad jai skirtina didesnė santuokoje įgyto turto dalis, atsakovė teigia, kad įsigyjant santuokoje įgytą būstą, ji pardavė jai asmeninės nuosavybės teise priklausiusį butą bei tam papildomai panaudojo asmenines bei iš motinos gautas lėšas. Byloje nėra jokių įrodymų, patvirtinančių apie atsakovės iki santuokos turėto turto pardavimą tuo metu, kai šalys įsigijo butą bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Pirmosios instancijos teismas nustatė ir tai nebuvo neigiama, kad šalys keletą kartų keitė butus, prie kurių įsigijimo atsakovė lėšomis jau neprisidėjo, kadangi nedirbo. Kad butų pirkimas-pardavimas buvo šeimos verslas, patvirtino pati apeliantė (b.l.116). Tokiu atveju negalima teigti, kad šiuo metu šalims priklausantis butas turi būti dalinamas nelygiomis dalimis, atsižvelgiant į atsakovės indėlį. Būtent apeliantė privalėjo teismui įrodyti, kad šis indėlis buvo tiek svarus, kad būtų galima pripažinti jos teisę į didesnę dalintino turto dalį. Apeliantė nurodė, kad ji nesiekė įrodinėti to, kad butas priklauso jai asmeninės nuosavybės teise, todėl neprivalėjo teikti papildomų įrodymų. Kolegija pripažįsta, kad atsakovė buvo atstovaujama advokatės, todėl turėjo galimybę su ja pasikonsultuoti ir dėl įrodymų rinkimo svarbos šioje byloje.

Kolegija sprendžia, kad nėra pagrindo nukrypti nuo lygių dalių principo ir dėl to, kad su ieškove lieka gyventi trys vaikai, turintys sveikatos problemų. Jų teisė į tinkamą būstą yra visiškai realizuota, kadangi abu tėvai, nepriklausomai nuo jiems priteisiamo buto dalių, privalo užtikrinti saugias ir tinkamas jų gyvenimo sąlygas.

Vertindama atsakovės motyvą, kad jai priklauso didesnė būsto dalis, kadangi jos pačios sveikata yra prasta, kolegija pripažįsta jį nepagrįstu. Turėdama ½ dalį buto, ji tuo pačiu turės galimybę juo tinkamai naudotis, tam nebūtina skirti jai didesnę šio turto dalį.

Kolegija sutinka su apeliantės argumentu, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai priteisė ieškovui automobilį, nespręsdamas klausimo dėl kompensacijos priteisimo. Sutuoktinių turto padalijimo būdai įtvirtinti CK3.127 straipsnio nuostatose, iš kurių prioritetiniu laikomas turto padalijimas natūra. Jeigu natūra abiem sutuoktiniams turto padalyti negalima, turtas natūra priteisiamas vienam sutuoktiniui, kartu jį įpareigojant kompensuoti antram sutuoktiniui jo dalį pinigais. Parenkant turto padalijimo būdą ir padalijant turtą natūra, atsižvelgiama į nepilnamečių vaikų interesus, vieno sutuoktinio sveikatos būklę ar turtinę padėtį arba kitas svarbias aplinkybes. turto. Kaip matyti iš apeliacinio skundo motyvų, kolegija daro išvadą, kad apeliantė nereikalauja priteisti automobilio jai, neginčija teismo nustatytos jo kainos. Tokiu atveju iš ieškovo priteistina 2500 Lt kompensacija už jam tenkantį 5000 Lt vertės automobilį (duomenys neskelbtini) (b.l.12). Kolegija šį turtą taip pat dalina ½ dalimi, kadangi tokia pat proporcija jau padalino šalims priklausantį butą.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pateikdama priešieškinį, atsakovė sumokėjo 250 Lt žyminio mokesčio (b.l.53,55), nuo likusios dalies teismo nutartimi buvo atleista. Pirmosios instancijos teisme atsakovė naudojosi advokato teisine pagalba ir sumokėjo 300 Lt (b.l.140). Visi atsakovės materialiniai reikalavimai buvo atmesti. Tokiu atveju pagrįstai iš ieškovo jai nebuvo priteistos bylinėjimosi išlaidos.

Pateikdama apeliacinį skundą, atsakovė sumokėjo 400 Lt advokatei už apeliacinio skundo surašymą (b.l.168). Apeliaciniu skundu atsakovė prašė panaikinti iš dalies teismo sprendimą ir priimti naują sprendimą – priešieškinį tenkinti, o ieškinį atmesti. Pagal tai, kaip suformuluotas apeliacinis reikalavimas, nebūtų pagrindo priteisti bylinėjimosi išlaidas ir apeliacinėje instancijoje, kadangi priešieškinis nepatenkintas. Tačiau kolegija įvertina tai, kad ieškovo reikalavimas dėl išlaikymo priteisimo yra atmestinas, todėl iš ieškovo atsakovei priteisiama 100 Lt bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis).

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

nutarė:

Šiaulių apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą pakeisti. Atmesti ieškovo M. G. reikalavimą pakeisti Šiaulių miesto apylinkės teismo 2011-04-15 sprendimu civilinėje byloje Nr.2-9-772/2011 priteistą vaikams D. G., G. G. ir M. G. išlaikymą. Atmesti ieškovo M. G. reikalavimą priteisti iš jo nepilnamečių vaikų D. G., G. G. ir M. G. išlaikymui periodinėmis išmokomis po 300 Lt ir turtu po 1/6 dalį buto, esančio (duomenys neskelbtini).Priteisti iš ieškovo M. G. atsakovei D. G. 2500 Lt kompensaciją už ieškovui M. G. tenkančią automobilio (duomenys neskelbtini) dalį. Likusioje dalyje sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovo M. G. atsakovei D. G. 100 Lt bylinėjimosi išlaidų apeliacinėje instancijoje.