Klaipėdos apygardos teismo nutartis

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Žilvino Jaramino, Larisos Šimanskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Vilijos Valantienės, veikianti Kauno apygardos teismo vardu (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 62³ straipsnio 2 dalis),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo trečiojo asmens, nepareiškiančio savarankiškų reikalavimų, uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 21 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. R. ieškinį atsakovui M. K. dėl vekselių pripažinimo niekiniais ir negaliojančiais, notaro vykdomųjų raštų pripažinimo negaliojančiais, skolos ir procesinių palūkanų priteisimo, tretieji asmenys atsakovo pusėje, nepareiškiantys savarankiškų reikalavimų, uždaroji akcinė bendrovė ,,Legal Balance“, notarė L. R., notarė R. K..

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Ginčo esmė

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

8. Netenkindamas ieškovo prašymo dėl vykdomųjų įrašų panaikinimo teismas nurodė, jog vykdomieji įrašai padaryti pagal kitus vekselius, kurie buvo perleisti UAB ,,Saugus kreditas“, kurios ieškovas į bylą trečiuoju asmeniu neįtraukė, neprašė panaikinti vekselių.

III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

9. Trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 21 d. sprendimo dalį, kuria negaliojančiais buvo pripažinti 2017 m. liepos 13 d. vekseliai ir 2017 m. liepos 20 d. vekselis, ieškovo reikalavimus dėl 2017 m. liepos 13 d. vekselių ir 2017 m. liepos 20 d. vekselio pripažinimo negaliojančiais atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Pagrindiniai apeliacinio skundo argumentai:

10. Teismas neteisingai aiškino ir taikė Lietuvos Respublikos įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatymo (toliau ? ir ĮPVĮ) ir Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) nuostatas, reglamentuojančias vekselius, nesivadovavo kasacinio teismo praktika dėl vekselio, turinčio vertybinio popieriaus statusą, nuginčijimo pagrindų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo pareigą ir padarė nepagrįstą išvadą, jog ieškovas įrodė, gal vekselius išdavė nesant tam pagrindo.

11. Byloje nėra įrodymų, jog atsakovas apgavo ar neteisėtai privertė ieškovą išduoti vekselius. Teismas neanalizavo ir nevertino šalių žodinių ir rašytinių argumentų ir paaiškinimų, liudytojų parodymų, rašytinių įrodymų visumos, neišsamiai ir neobjektyviai išnagrinėjo bylos medžiagą, pateiktus įrodymus vertino pagal vidinį savo įsitikinimą, nepagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu.

12. Ieškovas V. R. atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, jog apeliacinio skundo argumentai buvo teikiami ir pirmosios instancijos teisme, buvo išnagrinėti ir atsakyta į trečiojo asmens iškeltus klausimus. Sprendimas priimtas vadovaujantis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais.

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, argumentai ir motyvai

13. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas tikrina pirmosios instancijos teismo priimto sprendimo tik apskųstos dalies teisėtumą ir pagrįstumą ir tik analizuodamas apeliaciniame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme nurodytas išimtis. Absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 straipsnis).

14. CPK 321 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinis skundas nagrinėjamas rašytinio proceso tvarka, išskyrus CPK 322 straipsnyje nurodytas išimtis. Apeliacinis skundas nagrinėjamas žodinio proceso tvarka, jei bylą nagrinėjantis teismas pripažįsta, kad žodinis nagrinėjimas yra būtinas (CPK 322 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje esančius rašytinius įrodymus, į bylos nagrinėjimo dalyką, šalių procesiniuose dokumentuose nurodytas aplinkybes, daro išvadą, jog nėra pagrindo bylą nagrinėti žodinio proceso tvarka. Skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo dalies įvertinimas gali būti pasiektas rašytinio proceso priemonėmis.

15. Teisėjų kolegija pažymi, jog bylos nagrinėjimas apeliacinėje instancijoje nereiškia pakartotinio bylos nagrinėjimo. Apeliacinė instancija yra pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo kontrolės, o ne pakartotinio bylos nagrinėjimo iš esmės forma.

16. Apeliaciniu skundu trečiasis asmuo UAB „Legal Balance“ nesutinka su skundžiamo sprendimo dalimi, kuria pripažinti negaliojančiais du 2017 m. liepos 13 d. vekseliai po 3 000 Eur ir 2017 m. liepos 20 d. vekselis, 10 000 Eur sumos. Taigi, apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo teismas patenkino ieškinį pripažindamas tris paprastuosius neprotestuotinus vekselius negaliojančiais CK 1.91 straipsnio pagrindu, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

Dėl reikšmingų faktinių aplinkybių

17. Ieškovas 2017 m. liepos 13 d. atsakovui išdavė du vekselius, kurių kiekvieno suma yra 3 000 Eur. Ieškovas įsipareigojo sumokėti iki 2017 m. rugpjūčio 8 d. Vekseliai notaro nepatvirtinti.

18. Ieškovas 2017 m. liepos 20 d. vekseliu įsipareigojo iki 2017 m. rugpjūčio 20 d. sumokėti atsakovui 10 000 Eur. Vekselį patvirtino notarė.

Dėl skundžiamo sprendimo dalies (ne)teisėtumo

25. Šioje byloje, be kita ko, kilo ginčas dėl paprastųjų neprotestuotinų vekselių išrašymo pagrindų ir jų galiojimo. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas vekselius pasirašė nesant tam teisinio pagrindo, atsakovo paveiktas, dėl daromo spaudimo paviešinti jį kompromituojančius duomenis, apskųsti jį dėl galbūt jo padaryto nusikalstamos veikos, dėl suklaidinimo dėl vekselio esmės. Skundžiamu sprendimu pirmosios instancijos teismas panaikino vekselius CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu.

26. Trečiasis asmuo su pirmosios instancijos teismo išvada nesutinka, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė ĮPVĮ bei CK nuostatas, reglamentuojančias vekselių institutą, nesirėmė suformuota kasacinio teismo praktika dėl vekselio, kaip vertybinio popieriaus, ginčijimo pagrindų, neteisingai paskirstė įrodinėjimo naštą ir neturėdamas pakankamo pagrindo padarė išvadą, kad ieškovas įrodė vekselių išdavimą nesant teisinio pagrindo. Iš esmės argumentuoja tuo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai paskirstė įrodinėjimo pareigą šalims.

27. Civilinės teisės prasme vekselis – tai savarankiškas civilinių teisių objektas, piniginis vertybinis popierius (CK 1.97 straipsnio 1 dalis, 1.101 straipsnio 6 dalis). Vekselis, kaip vertybinis popierius, – tai dokumentas, kuriuo jį išrašantis asmuo be išlygų įsipareigoja tiesiogiai ar netiesiogiai sumokėti tam tikrą pinigų sumą vekselyje nurodytam asmeniui arba kuriuo tai padaryti pavedama kitam asmeniui (CK 1.105 straipsnio 1 dalis, ĮPVĮ 2 straipsnio 1 dalis). Vekselio, kaip abstraktaus vienašalio sandorio, sukuriamas naujas civilinių teisių objektas – vertybinis popierius, kuriame įtvirtinta prievolė dalyvauja civilinėje apyvartoje kaip savarankiška abstrakti prievolė, iš esmės teisiškai nepriklausoma nuo to teisinio santykio (tam tikro sandorio), kurio pagrindu ji buvo sukurta. Skolininkas (vekselio davėjas), išduodamas vekselį, sukuria kreditoriaus (vekselio turėtojo) naudai jau visiškai kitą, negu jo įsipareigojimas pagal tą teisinį santykį (tam tikrą sandorį), dėl kurio išduodamas vekselis, prievolę – prievolę pagal vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-493/2014).

28. Vekselio, kaip vertybinio popieriaus, savybė – vekselyje įtvirtintos mokėjimo prievolės ir iš jos atsiradusios reikalavimo teisės abstraktus pobūdis. Prievolės abstraktumas reiškia tai, kad: pirma, abstrakti prievolė yra savarankiška, t. y. jos nesieja teisinis ryšys su jos atsiradimo pagrindu; antra, abstrakčios prievolės subjektai negali remtis tokios prievolės atsiradimo pagrindo buvimu, jo galiojimu ar negaliojimu, reikalaudami vykdyti ar atsisakydami vykdyti pareigas, kilusias iš šios prievolės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. gegužės 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-100-469/2019). Kita vertus, kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad vekselio abstraktumo savybė negali būti suabsoliutinta. Neįmanoma paneigti to, kad yra tam tikras vekselyje įtvirtintos prievolės ir jos atsiradimo pagrindo ryšys, nes kiekviena prievolė, taigi ir įsipareigojimas pagal vekselį, atsiranda tam tikro teisinio santykio (sandorio) pagrindu. Taigi, vekselio abstraktumo savybė nereiškia, kad vekselis gali patekti į apyvartą visiškai be jokio pagrindo arba visais atvejais likti apyvartoje po to, kai teismas konstatuoja jo išdavimo pagrindo negaliojimą, arba kai tas pagrindas išnyksta dėl kitų priežasčių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. liepos 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-374-421/2016).

29. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to ne vekselio turėtojas turi įrodinėti jo reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimą ar jo galiojimą, bet vekselio davėjas privalo pateikti patikimų įrodymų, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012). Taigi, kai teisinis santykis atsiranda iš abstraktaus sandorio, skolininkas (vekselio davėjas) privalo įrodyti, kad nėra tokio teisinio santykio pagrindo. Tuo atveju, kai vekselio davėjas teigia, kad pagal paskolos sutartį, buvusią prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindu, jis negavo pinigų ar daiktų ar gavo jų mažiau, būtent jis, o ne vekselio turėtojas turėtų pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį, patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. kovo 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-82/2014). Kasacinio teismo praktikoje pažymėta ir tai, kad vertybinio popieriaus turėtojas laikomas sąžiningu jo savininku, kuriam priklauso visos teisės pagal šį vertybinį popierių tol, kol neįrodyta priešingai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-65-916/2018). Vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo, priešingai – vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, turi pateikti pakankamai ir patikimų įrodymų, paneigiančių jo prievolę pagal ginčijamą vekselį – patvirtinančių, kad nebuvo pagrindo išduoti vekselį arba kad tas pagrindas negalioja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-97-378/2021).

30. Kadangi vekselio išrašymas yra valinis veiksmas, galimi atvejai, kai asmens, t. y. vekselio davėjo, veiksmai neatitinka jo vidinės valios. Kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad tokiais atvejais vekselį išrašęs asmuo gali ginčyti šį sandorį ir bendraisiais sandorių negaliojimo pagrindais dėl valios ydingumo. Kai vekselio pasirašymas neatitinka vidinės vekselio davėjo valios, sąžiningas, teisingas, protingas, apdairus ir rūpestingas asmuo turėtų iš karto jį ginčyti. Kreditoriaus reikalavimo teisė, atsiradusi iš abstraktaus pobūdžio teisinio santykio, laikoma galiojančia, kol neįrodyta priešingai. Dėl to, kad vekselis yra abstraktaus vienašalio sandorio rezultatas ir prievolė, atsiradusi iš abstraktaus sandorio, taip pat yra abstrakti, vekselio turėtojas neturi įrodinėti nei jo reikalavimo teisės atsiradimo pagrindo, nei jo galiojimo. Tai lemia, kad vekselio davėjas, reikšdamas pirmajam vekselio turėtojui prieštaravimus, grindžiamus jų asmeniniais santykiais, privalo įrodyti, jog nebuvo prievolės pagal vekselį atsiradimo pagrindo arba kad jis negalioja (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-181/2011; 2012 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-605/2012).

31. Pagal CPK 12 ir 178 straipsnius, šalys privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis (faktais), kurių nereikia įrodinėti (CPK 182 straipsnis). Įrodinėti turinčias reikšmės civilinėje byloje aplinkybes (įrodinėjimo dalyką) yra šalių ir kitų dalyvaujančių byloje asmenų ir teisė, ir pareiga. Šias teises ir pareigas minėti asmenys įgyvendina nurodydami teisiškai reikšmingas aplinkybes, rinkdami ir pateikdami teismui įrodymus bei dalyvaudami juos tiriant ir vertinant. Kasacinio teismo konstatuota, kad įrodinėjimas civiliniame procese yra grindžiamas dviem kertiniais principais – rungtyniškumu ir dispozityvumu. Rungtyniškumo (rungimosi) principo esmė yra ta, kad šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus ir atsikirtimus, išskyrus atvejus, kai yra remiamasi aplinkybėmis, kurių nereikia įrodinėti proceso įstatymo nustatyta tvarka (CPK 12 ir 178 straipsniai). Dispozityvumo principo turinys bendriausia prasme yra atskleistas CPK 13 straipsnyje (šis straipsnis nurodo, kad šalys ir kiti proceso dalyviai, laikydamiesi šio kodekso nuostatų, turi teisę laisvai disponuoti jiems priklausančiomis procesinėmis teisėmis), o įrodinėjimo procese šis principas atsiskleidžia įvairiais aspektais, pavyzdžiui, kad pačios šalys renkasi savo įrodinėjimo taktiką ir strategiją, t. y. sprendžia, kokias faktines aplinkybes nurodyti ir kokius faktinius duomenis pateikti savo reikalavimams ir atsikirtimams pagrįsti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-531-248/2018, 22 punktas).

32. Kasacinio teismo praktikoje taip pat ne kartą pažymėta, kad nors įrodinėjimo našta, remiantis dispozityvumo ir rungimosi principais, tenka bylos šalims, ginčų sprendimas teisme nėra privatus kilusių ginčų sprendimo būdas, kuriame dalyvauja tik ginčo šalys. Teismo procesui vadovauja teismas, nepažeisdamas dispozityvumo, rungimosi, šalių lygiateisiškumo ir kitų proceso principų, kontroliuodamas šalių veiksmus procese bei siekdamas, kad byla būtų tinkamai ir teisingai išnagrinėta kiek įmanoma operatyviau. Tuo tikslu civilinio proceso įstatymas nustato teismui tam tikras teises ir pareigas, pvz., priėmęs ieškinį, teismas prireikus patikslina arba paskirsto šalių naštą įrodinėti, nustato pasirengimo teismo posėdžiui būdą, atlieka kitus veiksmus, kurie reikalingi bylai tinkamai išnagrinėti teismo posėdyje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2023 m. birželio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-173-381/2023, 50 punktas). Proceso šalių ir teismo pareigos įrodinėjimo procese sudaro darnią sistemą, todėl teismas negali remtis negatyviuoju įrodinėjimo naštos aspektu spręsdamas kilusį ginčą vien dėl to, kad šalies pateikti įrodymai teismui nėra pakankamai aiškūs ar tikslūs, prieš tai neįvykdęs jam tenkančios išaiškinimo pareigos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-10-823/2024, 38 punktas).

33. CPK įtvirtinta šalies našta įrodyti faktines aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus, nėra savitikslė. Įrodinėjimo naštą sudaro du tarpusavyje susiję aspektai. Įrodinėjimo našta pirmiausia apima pareigą pateikti įrodymus (pozityvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Ši pareiga pagal bendrąją taisyklę tenka visiems byloje dalyvaujantiems asmenims. Kitas įrodinėjimo naštos aspektas tampa aktualus tais atvejais, kai nepakanka įrodymų patvirtinti nei ieškovo, nei atsakovo nurodomoms aplinkybėms. Pagal įrodinėjimo civiliniame procese taisykles, teismo procesinis sprendimas negali būti grindžiamas spėjimu ar prielaidomis, o tais atvejais, kai byloje nepakanka įrodymų patvirtinti šalies nurodomoms aplinkybėms, sprendimas priimamas tos šalies nenaudai, kuriai priklauso neįrodytų aplinkybių įrodinėjimo našta (negatyvusis įrodinėjimo naštos aspektas). Negatyvusis įrodinėjimo naštos paskirstymas sudaro sąlygas rasti išeitį iš faktinės aklavietės, kai įrodymų tiksliai nustatyti praeities įvykius nepakanka, o reikia išspręsti šalių ginčą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024 26, 27 punktai).

34. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentu, jog ieškovas, kaip ginčo vekselių davėjas, turėjo pareigą įrodyti aplinkybes, patvirtinančias, kad nebuvo pagrindo išduoti ginčo vekselius arba kad tas pagrindas negalioja. Minėta kasacinio teismo praktika patvirtina, kad atsakovas neturi pareigos įrodinėti reikalavimo teisės pagal vekselį pagrindo buvimo ar jo galiojimo, o tokia procesinė našta, ginčijant vekselį, tenka ieškovui.

35. Nagrinėjamu atveju iš pirmosios instancijos teismo sprendimo turinio matyti, jog pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad ieškovas įrodė, kad paskolos teisinių santykių, kurių pagrindu galėjo būti išduoti ginčijami vekseliai, nebuvo, todėl vekselius panaikino CK 1.91 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pirmosios instancijos teismas sprendimą grindė ieškovo įrodinėtomis aplinkybėmis, kurios buvo nustatytos ikiteisminio tyrimo metu, ieškovo paaiškinimais. Teisėjų kolegija pažymi, jog, ginčijant sandorį dėl apgaulės, ekonominio spaudimo, prievartos (CK 1.91 straipsnio 1 dalis), iš esmės yra keliamas sandorį sudariusio asmens vidinės valios neatitikties jos išorinei išraiškai, nurodytai sudarytame sandoryje, dėl tam tikrų objektyvių aplinkybių klausimas. Taigi sprendžiant dėl tokio sandorio teisėtumo vienas pagrindinių įrodinėjamų dalykų yra objektyvios aplinkybės, dėl kurių asmens vidinė valia galėjo būti kitokia sandorio sudarymo metu. Nagrinėjamos bylos atveju svarbu nustatyti, ar ieškovas įrodė aplinkybes, jog vekselį išdavė jam grasinant, pavartojus psichologinį smurtą, apgaulę (CPK 178 straipsnis).

36. Tam, kad ginčijama sutartis būtų pripažinta negaliojančia CK 1.91 straipsnio pagrindu, reikia byloje nustatyti šias aplinkybes: 1) ieškovui buvo grasinama; 2) grasinimas buvo realūs; 3) sutartį jis sudarė dėl grasinimo. Realaus grasinimo samprata apibrėžta CK 1.91 straipsnio 4 dalyje. Pagal ją „realus grasinimas“ reiškia kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens nepateisinamus ir neteisėtus veiksmus, kurie duoda pagrindą manyti, kad gali būti padaryta žalos šiems asmenims, jų turtui ar reputacijai, ir šaliai nelieka kitos protingumo kriterijus atitinkančios alternatyvos, kaip tik sudaryti sandorį. Realiu grasinimu taip pat laikoma kitos sandorio šalies ar trečiojo asmens grasinimas panaudoti ekonominio spaudimo priemones, ekonomiškai silpnesnę ar iš esmės ekonomiškai priklausomą sandorio šalį priversti, kad ši sudarytų jai ypač ekonomiškai nenaudingą sandorį. Nustatydamas, buvo ar ne realus grasinimas, teismas turi atsižvelgti į sandorio šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę ir ekonominę būklę, veiksmų pobūdį ir kitas reikšmingas bylai aplinkybes. Pagal CK 1.91 straipsnio 4 dalį nustatydamas, buvo ar ne realaus grasinimo faktas, teismas turi atsižvelgti į šalies, kuriai buvo grasinta, amžių, finansinę bei ekonominę būklę, lytį, veiksmų pobūdį ir kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes.

37. Bylos duomenimis nustatyta, kad ieškovas pagrindo išrašyti vekselius nebuvimą / jo negaliojimą įrodinėjo ikiteisminio tyrimo Nr. 01-1-50931-17 medžiagoje surinktais duomenimis, savo duotais paaiškinimais apie tarp jo ir atsakovo susiklosčiusius santykius. Pirmosios instancijos teismas šioje byloje sprendė, jog ieškovas įrodė, kad atsakovas prieš jam grasino, pavartojo psichologinį smurtą, apgaulę ir dėl to ieškovas buvo priverstas pasirašyti ginčo vekselius, konstatavo, kad grasinimo ieškovui aplinkybės yra įrodytos paties ieškovo paaiškinimais, iš kurių išplaukia, kad vekselių pasirašymo dieną ieškovas vekselius pasirašė atsakovo veikiamas, esant realiam grasinimui bei psichologinio smurto pavartojimui prieš ieškovą.

38. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo padarytomis išvadomis, jog įrodymų visuma patvirtina ieškovo nurodytas aplinkybes, o ikiteisminio tyrimo medžiagoje esantys duomenys leidžia daryti išvadą, kad ieškovo paaiškinimai dėl atsakovo grasinimų ginčijamų vekselių išdavimo metu nėra paneigti. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog tais atvejais, kai ginčijamas sandoris, kuris galėjo būti sudarytas dėl smurto ar realaus grasinimo, dažnai aplinkybės, sudarančios įrodinėjimo dalyką, įrodinėjamos netiesioginiais įrodymais, kurie turi būti įvertinti laikantis įrodinėjimo bei įrodymų vertinimo taisyklių.

39. Iš 2019 m. balandžio 9 d. nutarimo ikiteisminio tyrimo medžiagoje Nr. 01-1-50931-17 matyti, jog ieškovas pripažino tarp jo ir atsakovo buvus homoseksualius santykius, kurių metu ieškovas sutiko, jog atsakovas jį tenkintų miške oraliniu būdu automobilyje. Po šio įvykio ieškovas parodė, jog atsakovas sakydavo, jog jei ieškovas neskolins pinigų, atsakovas ieškovą ir jo šeimą paviešins internete, nes atsakovas turi nufilmavęs vaizdo įrašą, kuriame užfiksuoti ieškovo ir atsakovo homoseksualūs santykiai, taip pat atsakovas grasino, jog paviešins tarp ieškovo ir nepilnamečio asmens vardu A. buvus homoseksualius santykius. Be to, iš šio nutarimo matyti ir tai, jog ieškovas šias aplinkybes bijojo atskleisti ir ikiteisminio tyrimo pareigūnams, nurodydamas, jog atsakovas ne kartą jam yra grasinęs paviešinti vaizdo įrašą, prikalbėti apie ieškovą ir nepilnametį asmenį vardu A. nebūtų dalykų. Atsakovas, ikiteisminio tyrimo metu apklaustas kaip įtariamasis, atsisakė duoti parodymus. Ieškovo parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, teisėjų kolegijai abejonių nekelia. Pirmosios instancijos teismas skundžiamame sprendime vertino ikiteisminio tyrimo metu nustatytas aplinkybes ir taip pat padarė išvadą, kad nėra pagrindo netikėti ieškovo versija, kad tarp ieškovo ir atsakovo buvo homoseksualūs santykiai, dėl ko atsakovas gavo ieškovą kompromituojančios informacijos. Sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, jog ieškovas tapo nuo atsakovo priklausomas, dėl ko iš esmės atsakovas turėjo įtakos ieškovo veiksmams, objektyviai analizuojant jo grasinimas buvo toks, kad iš ieškovo atimdavo veiksmų alternatyvą.

40. Teisėjų kolegija pažymi, jog, remiantis 2019 m. balandžio 9 d. nutarime dėl ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-50931-17 nustatytomis aplinkybėmis, galima daryti išvadą, jog tarp ieškovo ir atsakovo buvę asmeniniai (homoseksualaus pobūdžio) santykiai, taip pat atsakovo disponavimas kompromituojančia vaizdo medžiaga bei jo grasinimai paviešinti šią informaciją, apkaltinti ieškovą galimai neteisėtos veikos padarymu. Atsakovo veiksmai, t. y. grasinimai paviešinti vaizdo įrašus bei pateikti informaciją apie ieškovo santykius su tariamai nepilnamečiu asmeniu, gali būti vertinami kaip siekis priversti ieškovą elgtis prieš savo valią – skolinti pinigus ar kitaip paklusti atsakovo reikalavimams, bijant asmeninės ar reputacinės žalos. Tokie veiksmai atitinka šantažo esmę, kuri pasireiškia kaip neteisėtas grasinimas paviešinti ar kitaip panaudoti informaciją prieš asmenį siekiant neteisėto tikslo. Be to, ieškovo parodymai, kuriais teisėjų kolegija neturi pagrindo netikėti, rodo, jog jis tikrai jautėsi atsakovo veikiamas ir priklausomas nuo jo valios. Tai suponuoja galimą dominavimo ir pavaldumo santykį, kuriame atsakovas, pasinaudodamas kompromituojančia medžiaga, galėjo kontroliuoti ieškovo elgesį ir daryti jam neteisėtą poveikį. Atsižvelgiant į tai, galima teigti, jog nustatytos aplinkybės pagrindžia galimybę atsakovui naudoti prieš ieškovą psichologinio pobūdžio prievartą bei grasinimus, o tai savo ruožtu gali būti vertinama kaip viena iš šantažo ar net neteisėto poveikio formų, turinti teisinę reikšmę tiek baudžiamosios, tiek civilinės atsakomybės kontekste.

42. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas nepažeidė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisyklių ir jas tinkamai taikė, tinkamai paskirstė šalims įrodinėjimo naštą. Trečiojo asmens argumentas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai perkėlė įrodinėjimo naštą atsakovui, yra nepagrįstas ir neatitinka pirmosios instancijos teismo argumentų. Apeliacinės instancijose teismo nurodytos pirmosios instancijos teismo išvados patvirtina, kad pirmosios instancijos teismas dėl ieškovo argumentų dėl grasinimų, apgaulės ir psichologinio smurto pagrįstumo sprendė remdamasis ieškovo nurodytų įrodymų visuma – ikiteisminio tyrimo medžiagoje užfiksuotais duomenimis ir ieškovo paaiškinimais, kurių atsakovas net nebandė nuneigti. Taigi, pirmosios instancijos teismas pasisakė dėl atsakovo pareigos paneigti ieškovo įrodytas aplinkybes ir tai atitinka CPK 178 straipsnyje nustatytas įrodinėjimo naštos paskirstymo taisykles. Apibendrindama išdėstytus argumentus pagal nagrinėjamos bylos aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo taisykles, teisingai paskirstė tarp šalių įrodinėjimo pareigą.

43. Trečiasis asmuo apeliaciniame skunde nurodo, jog pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, pažymėdamas, kad atsakovas neatliko jokių tyčinių aktyvių ar pasyvių nesąžiningų veiksmų ieškovo atžvilgiu, o vekseliai esą buvo išduoti ne dėl atsakovo apgaulės. Teisėjų kolegija pažymi, jog jau minėta, kad pirmosios instancijos teismas nusprendė, jog ieškovas vekselius pasirašė neturėdamas jokio teisinio pagrindo – jis nebuvo skolingas atsakovui ir neturėjo jokios įstatymo ar sutarties nustatytos pareigos mokėti vekseliuose nurodytas pinigų sumas. Vekseliai buvo pasirašyti atsakovui darant ieškovui įtaką – dėl daromo spaudimo, realių grasinimų paviešinti kompromituojančią informaciją bei apskųsti jį dėl galimos nusikalstamos veikos, taip pat dėl psichologinio smurto bei suklaidinimo dėl vekselių esmės. Atsižvelgdamas į šias aplinkybes, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad buvo pakankamas pagrindas vekselius pripažinti negaliojančiais pagal CK 1.91 straipsnio 1 dalį ne tiek dėl apgaulės, kiek dėl ieškovo valios susiformavimo pažeidimo, kurį nulėmė atsakovo grasinimai dėl kompromituojančios informacijos atskleidimo.

44. Prašydamas pripažinti negaliojančiais 2017 m. liepos 13 d. du vekselius ir 2017 m. liepos 20 d. vekselį ieškovas nenurodė teisinio pagrindo, kuriuo prašo panaikinti vekselius, pažymėdamas, jog santykio kvalifikavimas yra bylą nagrinėjančio teismo prerogatyva. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog vekselių sandorio sudarymo aplinkybes labiausiai atitinka CK 1.91 straipsnio 1 dalį. Teisėjų kolegija pažymi, jog grasinimo padarinių realumas turi būti grindžiamas įrodymais, kuriuos šiuo atveju turėjo pateikti ieškovas, ir, kaip aptarta ankščiau šioje nutartyje, ieškovas šiuos įrodymus pateikė. Ieškovas kreipėsi į teisėsaugos institucijas, buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas atsakovo atžvilgiu dėl sukčiavimo, turto prievartavimo, kuris nors ir buvo nutrauktas, tačiau ikiteisminio tyrimo metu surinktais duomenimis ieškovas grindė savo ieškinio dalį dėl vekselių pripažinimo negaliojančiais.

45. Trečiasis asmuo teigia, kad nebuvo įrodymų apie atsakovo neteisėtus veiksmus. Minėta, ieškovas pateikė įrodymus, pagrindžiančius grasinimo aplinkybes, – tai ir kreipimasis į teisėsaugą, ir ikiteisminio tyrimo medžiaga dėl sukčiavimo ir turto prievartavimo. Nors ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, jo metu surinkti duomenys turi reikšmės civilinėje byloje, kurioje įrodinėjimo standartas, kaip pagrįstai nurodė pirmosios instancijos teismas, yra žemesnis nei baudžiamojoje teisenoje („tikėtina“ vs. „be pagrįstų abejonių“). Tai, kad ikiteisminis tyrimas buvo nutrauktas, nereiškia, kad nebuvo grasinimo, spaudimo ar kitų aplinkybių, dėl kurių ieškovas galėjo būti priverstas pasirašyti vekselius. Civilinę bylą nagrinėjantis teismas nepriklausomai vertina byloje surinktus įrodymus ir gali padaryti kitokias išvadas, nei buvo padarytos baudžiamojo proceso metu. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai kvalifikavo situaciją pagal CK 1.91 straipsnį, kuris reglamentuoja sandorio pripažinimą negaliojančiu dėl grasinimo. Vekselių pasirašymo aplinkybės – jų kiekis, suma, laiko intervalas, forma bei tai, kad jie išduoti vienam asmeniui, su kuriuo vyksta konfliktas, sudaro pagrindą manyti, kad ieškovas buvo įbaugintas ir pasirašė dokumentus ne savo valia, o būdamas spaudžiamas. Teisėjų kolegija pažymi, jog nagrinėjamu atveju nėra būtina įrodyti atsakovo aktyvią apgaulę – pakanka, kad ieškovas buvo priverstas sudaryti sandorį. CK 1.91 straipsnis nereikalauja, kad sandorio šalies neteisėta veika būtų būtinai apgaulė ar aktyvūs veiksmai. Pakanka, kad viena šalis grasinimais ar kitais neteisėtais veiksmais sukėlė kitai šaliai pagrįstą baimę, ir ši dėl to sudarė sandorį. Net jei atsakovas veikė pasyviai, jeigu buvo sukurtas realus grėsmės pojūtis, tai jau sudaro pagrindą sandorį laikyti negaliojančiu.

46. Aptartos aplinkybės sudaro pagrindą spręsti, jog trečiojo asmens argumentas, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino CK 1.91 straipsnį, yra nepagrįstas. Trečiasis asmuo ignoruoja civilinio proceso specifiką ir įrodinėjimo standartus; nepaneigia pateiktų įrodymų dėl grasinimo; klaidingai interpretuoja CK 1.91 straipsnio taikymo ribas; neatsižvelgia į faktines aplinkybes, kurias pirmosios instancijos teismas įvertino kaip pagrįstas ieškovo nenaudai išduotų vekselių atsiradimui.

47. Nors pirmosios instancijos teismas teisingai kvalifikavo pagrindą, kurio naikino ginčo vekselius ir juos panaikino remdamasis CK 1.90 straipsniu, vis dėlto byloje surinkti duomenys leidžia daryti išvadą, kad ginčo vekseliai galėjo būti pripažinti negaliojančiais ir pagal CK 1.86 straipsnį – kaip sudaryti fiktyviai, t. y. neketinant sukurti teisinių pasekmių. Tokią išvadą teisėjų kolegija daro dėl to, jog atsakovas ieškovo vekselių surašymą kildino iš jo ir ieškovo sudarytų paskolų, t. y. iš paskolos teisinių santykių, teigė, kad pinigus ieškovui neva paskolino 2017 metų pradžioje. CK 6.875 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad paskolos gavėjas turi teisę ginčyti paskolos sutartį, jeigu jis pinigų ar daiktų faktiškai negavo arba gavo mažiau, negu nurodyta sutartyje. Šias aplinkybes privalo įrodyti paskolos gavėjas. Jeigu įrodoma, kad pinigai ar daiktai iš tikrųjų nebuvo paskolos gavėjui perduoti, paskolos sutartis pripažįstama nesudaryta (CK 6.875 straipsnio 3 dalis).

48. Teisėjų kolegija pažymi, jog aplinkybę, kad pagal vekselį ieškovas negavo pinigų (kaip paskolos), yra sunku įrodyti, kadangi ieškovui tenka procesinė našta įrodyti tam tikros aplinkybės (grynųjų pinigų perdavimo) neegzistavimą, t. y. įrodyti tai, ko nebuvo. Tačiau, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, ieškovas aktyviai naudodamasis procesinėmis teisėmis, rinkdamas įvairius įrodymus, pateikė pakankamai įrodymų ir konkrečius bei logiškus paaiškinimus, kurių visuma sudaro pagrindą prieiti prie išvados, kad ieškovui piniginės lėšos, įvardytos vekseliuose, perduotos nebuvo.

49. Paskola yra realinis sandoris, o paskolos sutartis pripažįstama sudaryta tik nuo pinigų (arba daiktų) perdavimo momento (CK 6.870 straipsnio 2 dalis). Ginčo vekselio turinys (išorinė šio sandorio forma) pats savaime neleidžia spręsti apie paskolos santykių susiklostymą, jame nėra įrašų apie skolinimą ir (arba) pinigų perdavimą. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, kad: 1) pagal 2017 m. liepos 20 d. vekselį 10 000 Eur ieškovas turėjo sumokėti atsakovui iki 2017 m. rugpjūčio 20 d., tačiau jau liepos 28 d. perleido vekselį už 1 000 Eur, t. y. dešimt kartų mažesnę sumą, UAB ,,Legal Balance“; 2) UAB ,,Legal Balance“ taip pat nelaukdama, kol sueis mokėjimų pagal vekselius terminai, jau 2017 m. liepos 18 d. sudarė su ieškovu taikos sutartį, kurią patvirtino teismas 2017 m. rugpjūčio 1 d.; 3) ieškovas su pareiškimu į prokuratūrą dėl jo atžvilgiu padarytų nusikalstamų veikų kreipėsi 2017 m. rugsėjo 11 d.; 4) 2017 m. spalio 10 d. teismo posėdyje, kurio metu buvo sprendžiama dėl vykdomojo rašto išdavimo, ieškovas aiškino, kad jis jokių 10 000 Eur neskolino.

50. Pažymėtina, kad atsakovas šioje byloje taip pat neįrodė ir net neįrodinėjo, kad faktiškai būtų skolinęs ieškovui vekseliuose įvardytas sumas. Nors pagal byloje tenkančią įrodinėjimo naštą ieškovui tenka įrodyti, kad atsakovas faktiškai grynųjų pinigų neperdavė, tačiau atsakovas gali pateikti įrodymus, kuriais grindžia grynųjų pinigų perdavimo faktą, tačiau tokių duomenų teismui nepateikė. Iš ikiteisminio tyrimo medžiagos Nr. 01-1-50931-17 2019 d. balandžio 9 d. nutarimo matyti, jog ikiteisminio tyrimo metu atsakovo žmona A. K. parodė, jog į klausimą, ar jų šeima turėjo 17 000 Eur, kuriuos galėtų paskolinti, nurodė, kad tokios sumos nėra turėję. Taip pat atsakovo žmona nurodė, jog namuose nešiojamųjų kompiuterių ir planšečių neturi, niekada neturėjo, gyveno iš sutuoktinio neįgalumo pašalpos. Šios aplinkybės leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog atsakovas neturėjo realių finansinių galimybių suteikti 17 000 Eur paskolą, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl deklaruoto paskolos fakto tikrumo ir leidžia manyti, kad paskolos sandoris galėjo būti fiktyvus, neatitinkantis tikrosios šalių valios bei faktinės finansinės padėties.

51. Teisėjų kolegija, remdamasi bylos medžiaga, atkreipia dėmesį, jog yra pagrindas abejoti vekselio galiojimu ir jo teisine galia ir dėl toliau nurodomų aplinkybių. Ieškovas 2024 m. liepos 25 d. pirmosios instancijos teismo posėdyje nurodė, kad nesuprato vekselio esmės, manė, jog pats skolina pinigus atsakovui, todėl ir pasirašė vekselį. Be to, ieškovas teigė, kad pasirašė vekselį dėl atsakovo daromo spaudimo – buvo šantažuojamas, gąsdinama policija ir trečiaisiais asmenimis, todėl jo valia galėjo būti išreikšta dėl grasinimo. Tai atitinka CK 1.91 straipsnyje įtvirtintą sandorio negaliojimo pagrindą dėl grasinimo. Svarbu ir tai, kad ieškovas pinigų iš atsakovo faktiškai negavo, o tai leidžia abejoti ir realiu prievolės pagrindu, nepaisant to, kad vekselis yra abstraktus įsipareigojimo dokumentas. Atsižvelgiant į nurodytas aplinkybes, yra teisinis pagrindas pripažinti vekselį negaliojančiu kaip sudarytą dėl suklydimo ir grasinimo, taip pat dėl to, kad sandorio pagrindas neatitinka tikrovės. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, jog 2024 m. lapkričio 5 d. pirmosios instancijos teisme vykusio posėdžio metu atsakovas nurodė, kad neturi jokių įrodymų apie 10 000 Eur ar kitų pinigų sumų paskolinimą ieškovui. Atsakovas tvirtino, kad pinigus ieškovui perdavė grynaisiais, tačiau negalėjo nurodyti, kur konkrečiai ir kokiomis aplinkybėmis ši pinigų perdavimo operacija įvyko. Taip pat atsakovas teigė, kad 10 000 Eur suma ieškovui buvo perduota dar iki 2017 m. liepos 20 d., kai buvo pasirašytas ginčo vekselis, nors 2017 m. liepos 20 d. vekselyje nurodytos 10 000 Eur sumos sumokėjimas buvo nurodytas iki 2017 m. rugpjūčio mėnesio.

53. Nagrinėjamu atveju svarbu paminėti ir tai, kad ieškovas, pasirašęs ginčo vekselius 2017 m. liepos 13 d. ir 2017 m. liepos 20 d., jau po mažiau nei dviejų mėnesių – 2017 m. rugsėjo 11 d. – kreipėsi į ikiteisminio tyrimo įstaigą, nurodydamas, jog nėra gavęs pinigų pagal vekselius ir kad pinigų nesiskolino. Minėtos aplinkybės leidžia pagrįstai manyti, jog ieškovas nuo pat pradžių nepripažino prievolės pagal vekselius ir ėmėsi aktyvių veiksmų šiai prievolei užginčyti. Toks greitas reakcijos laikas rodo, kad ieškovas nesutiko su vekselių turiniu bei jų pagrindu kildinamomis prievolėmis, todėl abejotina, ar vekseliai išreiškė tikrąją šalių valią ir ar jų pasirašymą lydėjo realus pinigų perdavimas.

54. Atsižvelgiant į šias aplinkybes, darytina išvada, kad atsakovas neįrodė realaus paskolos sandorio buvimo, kadangi nepateikė jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių pinigų perdavimą ieškovui. Pagal CPK 178 straipsnį, šalis privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis remiasi, todėl pareiga įrodyti paskolos buvimą tenka atsakovui. Atsakovui nepateikus jokių patikimų įrodymų apie paskolintus pinigus, kyla pagrįstų abejonių dėl vekselio pagrindo – ar jis atspindi tikrąją šalių valią ir realų prievolinį santykį. Toks įrodymų trūkumas sudaro pagrindą spręsti, kad vekselis galėjo būti išrašytas ne siekiant įforminti realią paskolą, bet dėl kitų – galbūt nesąžiningų – tikslų.

55. Atsakovui aktyviai neįrodinėjus faktinio piniginių lėšų perdavimo ieškovui bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu, nors tokios pareigos atsakovas ir neturėjo, priėmus atsakovui nepalankų teismo sprendimą, atsakovui neturėtų būti sudarytos galimybės teikti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teismui ar pateisinti savo neaktyvumą įrodinėjimo procese atsakovo pateiktų įrodymų turiniu ar jų pateikimo laiku. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas turėjo pakankamai laiko ir galimybių pagrįsti ieškovui perduotų piniginių lėšų faktą, nors reikalavimo teisės ir perleistos trečiajam asmeniui, tačiau, pirmosios instancijos teisme atsakovas tokia teise aktyviai nesinaudojus, nepalankaus teismo sprendimo neteisėtumo ir nepagrįstumo trečiasis asmuo negali grįsti netinkamu įrodymų vertinimu.

56. Taigi, ginčo vekseliai galėjo būti pripažinti negaliojančiais ir pagal CK 1.86 straipsnį, tačiau teisėjų kolegija šiuo aspektu plačiau nepasisako, kadangi apeliaciniame skunde šis teisinis pagrindas nebuvo iškeltas, o apeliacinės instancijos teismas, vadovaudamasis dispozityvumo principu, nėra įpareigotas peržengti apeliacinio skundo ribas ir nagrinėti aspektų, kurių šalys aiškiai nekėlė.

57. Kiti apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą, todėl kolegija dėl jų nepasisako. Teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą.

Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme

58. Apibendrindama tai, kas išdėstyta šioje nutartyje, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino šalių pateiktus įrodymus, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą patenkindamas ieškovės ieškinį. Trečiojo asmens apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo skundžiamo sprendimo pakeisti ar panaikinti, todėl skundžiamas sprendimas paliekamas nepakeistas (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

59. Atmetus apeliacinį skundą, trečiajam asmeniui nėra atlyginamos bylinėjimosi išlaidos, patirtos apeliacinės instancijos teisme.

60. Iš Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos tarnybos Antrinės valstybės garantuojamos teisinės pagalbos ir mediacijos paslaugų administravimo skyriaus 2025 m. gegužės 2 d. sprendimo dėl antrinės teisinės pagalbos teikimo ieškovui matyti, jog ieškovui šioje byloje buvo teikiama 100 proc. antrinė teisinė pagalba. Iš 2025 m. birželio 5 d. prašymo dėl antrinės teisinės pagalbos išlaidų dydžio apskaičiavimo nustatyta, jog išlaidos už antrinės teisinės pagalbos teikimą ieškovui šioje byloje sudaro 220,83 Eur. Šios išlaidos priteisimos ir trečiojo asmens UAB „Legal Balance“.

Klaipėdos apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Marijampolės apylinkės teismo 2025 m. kovo 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti valstybei iš trečiojo asmens uždarosios akcinės bendrovės „Legal Balance“ 220,83 Eur (du šimtus dvidešimt eurų ir 83 centus) antrinės teisinės pagalbos išlaidų, priteistą sumą už antrinę teisinę pagalbą sumokant į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (gavėjo kodas 188659752) vieną iš surenkamųjų sąskaitų, esančių bet kuriame Lietuvos banke (įmokos už antrinę teisinę pagalbą kodas – 5630).