Kauno apygardos teismo nutartis, 2S-1086-480/2014

Teismas: Kauno apygardos teismas
Dokumentas: Nutartis
Data: 2014-04-30
Bylos Nr.: 2S-1086-480/2014
Teisminio proceso Nr.: 2-69-3-20163-2013-8
Bylos rūšis: civilinė byla

Teisėjas: Albina Rimdeikaitė
Pareiškėjas: G. V.
Suinteresuotas asmuo: „Swedbank“

Kategorijos

122.3pavadinimo nepavyko patikrinti
122.4pavadinimo nepavyko patikrinti
140.2pavadinimo nepavyko patikrinti

Civilinė byla Nr. 2S-1086-480/2014Teisminio proceso Nr. 2-69-3-20163-2013-8Procesinio sprendimo kategorijos: 122.3;122.4;140.2; (S)

KAUNO APYGARDOS TEISMASNUTARTISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2014 m. balandžio 30 d.Kaunas

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Albina Rimdeikaitė, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi pareiškėjo G. V. atskirąjį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2FB-1611-752/2014 pagal pareiškėjo G. V. pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, suinteresuoti asmenys – „Swedbank“, akcinė bendrovė, Valstybinė mokesčių inspekcija prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos, Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, viešoji įstaiga „TAG mokymai“, uždaroji akcinė bendrovė „TAG konsultacijos“, R. V.,

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

pareiškėjas G. V. pateikė teismui pareiškimą, prašydamas iškelti jam fizinio asmens bankroto bylą, administratoriumi apskirti P. P.. Nurodė, kad į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi siekiant nedidinti augančių skolų, nes pastaruoju metu jo uždirbamos pajamos yra per mažos, kad galėtų įvykdyti prisiimtus įsipareigojimus, o projekto, kuriam imta tikslinė paskola, įgyvendinti nepavyko. Pagrindinė priežastis privedusi prie bankroto yra ta, kad keičiant kredito sutartį su „Swedbank“, AB buvo padidinta banko nustatyta marža, kas įtakojo įmokų bankui išaugimą.

I. P. instancijos teismo nutarties esmė

Kauno apylinkės teismas 2014 m. vasario 21 d. nutartimi atsisakė iškelti G. V. fizinio asmens bankroto bylą.

Byloje surinktų įrodymų visumos pagrindu teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas fizinis asmuo, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Be to, teismas nustatė, kad pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė ir jis nėra nemokus. Teismas nurodė, kad pareiškėjo pateikti skaičiavimai bei rašytiniai bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjo bendra įsipareigojimų suma yra 1702569,77 Lt, o pradelstų įsipareigojimų suma 1158998,13 Lt. Pareiškėjas savo nemokumą iš esmės siejo su „Swedbank“, AB, 2007-09-06 sudaryta tiksline Kredito sutartimi Nr. 07-097768-IN, pagal kurią jam buvo suteiktas 1 mln. 496 tūkst. Lt kreditas 3 (trijų) gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini) statybai. Kredito grąžinimo terminas buvo nustatytas iki 2009-09-06. Prievolė buvo užtikrinta 3 (trijų) žemės sklypų įkeitimu, taip pat naujai statomo nekilnojamo turto esančio (duomenys neskelbtini), įkeitimu. Kredito sutartis šalių susitarimu iš viso buvo pratęsta ir pakeista 6 kartus. Iš 2013 m. lapkričio 5 d. neterminuotos darbo sutarties teismas nustatė, kad pareiškėjas nuo 2013-11-05 dirba Vilniuje, UAB „TAG konsultacijos“ projekto vadovu, jo darbo užmokesčio dydis - 3000 Lt (1 t. b. l. 98-99). Iš 2013 m. pajamų detalazicijos (lentelės) ir 2013 m. įmonių (UAB „Kalba“, UAB „Gemaga“, UAB „Mokas-IT“, UAB „Windex“, UAB „Smalltalk“, UAB „Open Flex“) su juo sudarytų 6 sutarčių teismas nustatė, kad pareiškėjas, kaip individualiai dirbantis asmuo, teikė mokymų bei konsultacines paslaugas, už kurias gavo 96 800 Lt pajamų (3 t. b. l. 58, 91-99). Be to, 2013 m. pareiškėjas turėjo ir kitų pajamų – 15 300 Lt gavo už parduotas UAB „TAG konsultacijos“ akcijas, 25 000 Lt už parduotą automobilį, 25 000 Lt gavo už nekilnojamojo turto pardavimą. Taigi, be pajamų iš individualios veiklos, buvo gauta 65 300 pajamų (3 t. b. l. 58). Apibendrindamas pareiškėjo pateiktus duomenis ir minėtus rašytinius įrodymus, teismas nustatė, kad 2013 m. pareiškėjas gavo 162 100 pajamų (neskaitant „Swedbank“, AB, pervestų sumų). Teismas nurodė, kad pareiškėjas yra susituokęs, jo santuoka nenutraukta, todėl į gautas pajamas turi būti įskaičiuojamos ir sutuoktinės gautos pajamos. VSDFV Klaipėdos skyriaus pažyma apie R. V. socialinį draudimą patvirtina, kad ji yra dirbanti, 2013 m. turėjo 6806,77 Lt draudžiamųjų pajamų (3 t. b. l. 88). Todėl sprendė, kad bendra pareiškėjo ir jo sutuoktinės gautų pajamų suma sudaro 168906 Lt.

Palyginęs pareiškėjo gautas pajamas su kas mėnesį mokėtinomis palūkanomis, bei atsižvelgęs į tai, kad pagrindinės skolos iš jo nebuvo reikalaujama, o kreditas buvo grąžinamas pardavus nekilnojamąjį turtą, teismas sprendė, kad pareiškėjas buvo pajėgus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus bankui, nes jo bendra bankui mokama palūkanų suma 2013 m. pradžioje sudarė apie 1653 Eurų (apie 5712 Lt), kai tuo tarpu pareiškėjo gautos pajamos 2013 m. sudarė 162 100 Lt (neskaitant sutuoktinės gautų pajamų ir pervestų bankui). Teismo vertinimu, pareiškėjas kas mėnesį turėjo apie 13 679 Lt pajamų, todėl buvo finansiškai pajėgus vykdyti savo įsipareigojimus „Swedbank“, AB ir kitiems kreditoriams. Teismo vertinimu, ir ankstesniais metais pareiškėjas galėjo vykdyti savo finansinius įsipareigojimus, nes bankui mokėtinos sumos iš esmės nedaug pasikeitė, o pareiškėjo gautos pajamos 2010-2012 metais gerokai viršijo turimus įsipareigojimus bankui. Be to, teismas sprendė, jog pareiškėjo ir jo sutuoktinės gaunamos pajamos buvo pakankamos vykdyti įsipareigojimus pagrindiniam kreditoriui, todėl nebuvo būtinybės imti kitas paskolas, taip nepagrįstai didinant prisiimtus įsipareigojimus, tuo labiau, kad pareiškėjas detaliai nenurodė, kur tos kitos paskolos (UAB „TAG mokymai“ ir UAB „TAG konsultacijos“) buvo panaudotos. Dėl šių aplinkybių teismas nesutiko su pareiškėjo teiginiais, jog jo nemokumą sukėlė jo nurodytos priežastys.

Be to, iš pareikėjo paaiškinimų ir pateiktų rašytinių įrodymų, teismas nustatė, kad jo pradelsti įsipareigojimai žymiai viršija 25 LR Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas. Iš pareiškėjo pateiktos 2013 m. turėtų išlaidų paskaičiavimo lentelės teismas nustatė, kad vien 2013 m. savo ir šeimos poreikiams (neskaitant sumokėtų įsipareigojimų kredito įstaigoms ir grąžinto parduoto automobilio lizingo) pareiškėjas skyrė 10 340 Lt kas mėnesį, kas sudaro 124 080 Lt per metus (3 t. b. l. 102). Įvertinęs, kad pareiškėjas yra susituokęs ir jo sutuoktinė taip pat prisidėjo prie šeimos poreikių tenkinimo, taip pat šeimos poreikiams buvo panaudotos už akcijas, automobilį bei parduotą nekilnojamąjį turtą gautos lėšos, teismas vertino, kad turint pradelstų finansinių įsipareigojimų asmeniniams bei trijų asmenų šeimos poreikiams pareiškėjo skirtos lėšos yra pernelyg didelės, jos negalėjo būti skiriamos tik būtinųjų poreikių tenkinimui.

Teismo paskaičiavimu, bendra pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 1 737 531,16 Lt. Įvertinęs, kad pareiškėjui nuosavybės teise taip pat priklauso UAB „PM Projektai“ 40 paprastųjų vardinių akcijų, kurių nominali vertė yra 4000,00 Lt, o R. V. yra įsigijusi 55 akcijas UAB „Nevėžiukas“, kurių bendra vertė 5500 Lt, taip pat kad R. V. banko AB „Swedbank“ esančioje vienoje iš sąskaitų yra 2497,10 Lt likutis, teismas nustatė, kad pareiškėjui bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančio turto vertė yra 1 749 528,10 Lt, kuri gerokai viršija turimus įsipareigojimus (pradelstų įsipareigojimų suma 1 185 451,65 Lt). Teismo vertinimu, netgi tuo atveju, jeigu solidarius įsipareigojimus vykdytų vienas pareiškėjas ir tik iš jam priklausančio turto dalies, kurios vertė pagal teismo paskaičiavimą yra 874 764,05 Lt, skirtumas tarp turto vertės ir įsipareigojimų nėra žymus, atsižvelgiant į pareiškėjo galimybes gauti dideles metines pajamas.

Dėl pareiškėjo sąžiningumo

Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2013-02-07 su E. V. sudarė paprastųjų nematerialiųjų akcijų pirkimo – pardavimo sutartį, pagal kurią pareiškėjas pardavė 153 vienetus akcijų, po 100,00 Lt už vieną akciją. E. V. yra pareiškėjo sutuoktinės R. V. motina. Nekilnojamojo turto pardavimo sandorius pareiškėjas sudarė tikslu sumažinti įsiskolinimus, turėdamas kreditoriaus sutikimą. Tačiau kiti jo sudaryti turto perleidimo sandoriai (minėtas akcijų pardavimas, taip pat automobilio pardavimas), teismo vertinimu, negali būti laikomi sąžiningais, kadangi jie pažeidžia kreditorių interesus. Be to, teismas nurodė, kad pareiškėjas negalėjo tiksliai paaiškinti, kam buvo panaudota pagal 2013-06-17 žemės sklypo dalies ir buto, esančių (duomenys neskelbtini), pardavimo sutartį gauta 25000 Lt suma. Pareiškėjas nepateikė įrodymų, kad ji buvo panaudota kreditoriniams įsiskolinimams dengti, o ne savo poreikiams tenkinti. Taip pat teismas nustatė, kad pareiškėjas vertėsi individualia veikla ir iš šios veiklos turėjo dideles pajamas. Vien 2013 metais, iki pradedant dirbti pagal darbo sutartį, jis turėjo 96 8000 Lt pajamų. Likus mėnesiui iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pareiškėjas savanoriškai apsisprendė dirbti pagal darbo sutartį, gaunant 3000 Lt darbo užmokestį, kas sudaro tik 36 000 Lt metinių pajamų, ir taip dirbtinai sumažino savo pajamas. Tokie pareiškėjo veiksmai, teismo vertinimu, sąmoningai sumažinant gaunamas pajamas, nemokant privalomų mokėti mokesčių ir nevykdant savo įsipareigojimų kreditoriams, negali būti pripažinti sąžiningais FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai

Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį panaikinti ir klausimą išspręsti iš esmės – pareiškėjo atžvilgiu iškelti fizinio asmens bankroto bylą, administratoriumi paskirti P. P.. Nurodo šiuos motyvus:

1. Teismas netinkamai pritaikė LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio nuostatas, apibrėžiančias asmens nemokumą. Teismas, vertindamas, ar pareiškėjas gali įvykdyti savo įsipareigojimus, padarė nepagrįstą išvadą, jog pareiškėjo turto vertė viršija pradelstus įsipareigojimus. Teismas rėmėsi nekilnojamojo turto registro išrašuose pateiktomis 2008 metų turto vertėmis, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimuose pateiktas turto vertes, o taip pat nesivadovavo viešoje vidutinių rinkos verčių paieškoje pateiktomis 2014 metų vidutinėmis nekilnojamojo turto rinkos vertėmis. Apeliantas nurodo, kad bendra jam ir jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto vertė yra 923 925 Lt. Pirmos instancijos teismas nustatė, kad bendra pareiškėjo įsipareigojimų suma sudaro 1 702 569,77 Lt, o pradelstų įsipareigojimų suma sudaro 1 158 998,13 Lt. Taigi, įsipareigojimai viršija jo turimo turto vertę. Tai reiškia, jog yra tenkinama LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nustatyta sąlyga, apibrėžianti asmens nemokumą.

2. Teismas, vertindamas pareiškėjo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, nepagrįstai padarė išvadą, jog 2013 metais gautos pareiškėjo pajamos leidžia jam vykdyti įsipareigojimus pagrindiniam kreditoriui „Swedbank“, AB. Asmens nemokumas yra fiksuojamas bylos nagrinėjimo metu, bet ne skaičiuojant ilgalaikėje perspektyvoje, kiek tas asmuo galėtų uždirbti. Būsimų pajamų vertinimas yra fizinio asmens bankroto plano klausimo dalis (FABĮ 7 str.). Be to, apeliantas nurodo, kad jo sudaryti sandoriai 2013 metais, vykdant lektoriaus veiklą, buvo atsitiktinio pobūdžio, ir jis negali įsipareigoti, jog ir kitais metais uždirbs tokias pat pajamas.

3. Teismas netinkamai pritaikė LR fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, vertindamas pareiškėjo sudarytų sandorių (akcijų ir automobilio pardavimo) įtaką pareiškėjo nemokumo aspektu. Apeliantas nurodo, kad jam priklausė UAB „TAG konsultacijos“ 153 paprastosios vardinės akcijos, kurios sudarė 42,5 proc. įstatiniame kapitale. Šios akcijos nesuteikė valdymo teisių ir jų vertė atitiko nominalią. Dividendų UAB „TAG konsultacijos“ niekada nėra mokėjusi. Automobilis AUDI buvo parduotas todėl, kad nepakako lėšų lizingo įmokoms už šį automobilį mokėti. Automobilio pirkėjas 10000 Lt pervedė lizingo bendrovei, išpirkdamas automobilį, o 15 000 Lt pareiškėjui. Tiek iš akcijų pardavimo, tiek iš automobilio pardavimo gautos lėšos buvo skirtos palūkanoms už kreditą mokėti pagrindiniam kreditoriui „Swedbank”, AB. Be to, nesant kreditoriaus reikalavimo nuginčyti sandorį, pareiškėjas negali įrodyti tokio sandorio sąžiningumo sąlygų. Teismas savo iniciatyva pripažindamas 2013-02-07 ir 2013-05-22 pareiškėjo sudarytus sandorius pažeidžiančiais kreditoriaus teises, pažeidė CK 6.67 straipsnį. Be to, teismas neteisingai įvertino, jog pareiškėjo sandoris su jo žmonos motina E. V. patenka į CK 6.67 straipsnyje nustatytos nesąžiningumo prezumpcijos ribas.

Atsiliepimas

Atsiliepimu į atskirąjį skundą suinteresuotas asmuo „Swedbank“, AB prašo pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos motyvus:

Šalies argumentai

1. Apeliantas nurodo neva tikrąsias jam priklausančio nekilnojamojo turto vertes, tačiau šios vertės, taip pat kaip ir skundžiamoje pirmosios instancijos teismo nutartyje yra nustatytos atsižvelgiant į VĮ Registrų centras atliekamą masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Byloje esant prieštaringų duomenų dėl pareiškėjui priklausančio turto vertės, turėjo būti pateiktas išsamus nekilnojamojo turto vertinimas, tačiau net ir atidėjus bylos nagrinėjimą, pareiškėjas tokio vertinimo nepateikė.

2. Byloje nekilo ginčo dėl to, kad pareiškėjo turto vertė gali būti mažesnė už jo įsipareigojimus. Formalus matematinis santykis tarp pareiškėjo įsipareigojimų ir turto vertės nebuvo pagrindinis teismo motyvas, dėl ko teismas atsisakė tenkinti pareiškėjo pareiškimą. Teismas remdamasis bylos išsamiais duomenimis apie pareiškėjo pajamas, taip pat atsižvelgdamas į tą aplinkybę, kad pats pareiškėjas atsisakė pratęsti 2007-09-06 kredito sutartį, padarė visiškai pagrįstą išvadą, jog pareiškėjas yra pajėgus vykdyti savo finansinius įsipareigojimus ir tik jis pats savo veiksmais sumažinęs savo gaunamas pajamas ir atsisakęs pratęsti kredito sutartį sukūrė savo nemokumo regimybę.

3. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad teismas vertindamas jo galimybes atsiskaityti su kreditoriais rėmėsi ne esama padėtimi, bet ilgalaike perspektyva. Teismas, vertindamas pareiškėjo mokumą rėmėsi išsamiais duomenimis nuo 2007 metų apie pareiškėjo pajamas, taip pat pareiškėjo pajamomis, gautomis 2013 m. Pareiškėjas nurodo, kad jo pajamos yra atsitiktinės, tačiau tokias „atsitiktines” pajamas pareiškėjas gauna jau ilgą laiką.

4. Nepagrįstas apelianto motyvas, kad teismas nepagrįstai pripažino pareiškėją ir jo sudarytus sandorius nesąžiningais. Visų pirma, apeliantas siaurinančiai aiškina LR Fizinių asmenų bankroto įstatymo 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą. Šiuo atveju pareiškėjo atlikti sandoriai dėl akcijų ir automobilio pardavimo buvo pripažinti nesąžiningais pirmiausia dėl to, kad pareiškėjas nesugebėjo paaiškinti ir nepagrindė, kur buvo panaudotos už šiuos sandorius gautos lėšos. Nors apeliantas nurodo, kad sutuoktinės motina nepatenka į artimų giminaičių ratą pagal CK 6.67 straipsnio 1 dalies 1 punktą, tačiau šiuo atveju būtina atsižvelgti į aplinkybę, kad vertybiniai popieriai pareiškėjui ir jo sutuoktinei priklausė bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės teise, todėl jie buvo perleisti vieno iš savininkų (pareiškėjo sutuoktinės) artimam giminaičiui. Be to, pats pareiškėjas bylos nagrinėjimo metu paaiškino, jog šis vertybinių popierių perleidimo sandoris buvo kaip kompensacija sutuoktinei dėl to, kad pareiškėjas negali ir negalės ateityje prisidėti prie šeimos išlaikymo. Toks paties pareiškėjo paaiškinimas akivaizdžiai įrodo, kad šis sandoris yra nesąžiningas.

Motyvuojamoji dalis

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas tikrina teismo nutarties teisėtumą ir pagrįstumą apskųstoje dalyje ir analizuoja atskirajame skunde nurodytus argumentus, išskyrus įstatyme numatytas išimtis (CPK 329 str.). Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nagrinėjamoje byloje apeliacinės instancijos teismas nenustatė (CPK 329 str.).

Byloje keliamas pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria remiantis Lietuvos Respublikos fizinio asmenų bankroto įstatymo (toliau –FABĮ) 5 straipsnio 8 dalies 1 punktu atsisakyta iškelti apeliantui bankroto bylą, teisėtumo bei pagrįstumo klausimas, teigiant, kad teismas, netinkamai įvertinęs byloje esančius įrodymus, netinkamai taikęs teisės normas, padarė nepagrįstą išvadą dėl apelianto mokumo, jo nesąžiningumo.

Fizinių asmenų bankroto bylos iškeliamos ir nagrinėjamos CPK nustatyta ginčo teisenos tvarka, išskyrus FABĮ nustatytas išimtis (FABĮ 5 str. 1 d.).

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme nėra sąžiningas fizinis asmuo, o jam iškėlus bankroto bylą nebūtų pasiektas FABĮ tikslas – siekti teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Teismas nustatė, kad pareiškėjo finansinė būklė nėra kritinė ir jis nėra nemokus, t. y. pareiškėjo būklė neatitinka nemokumo sąvokos, nurodytos FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, todėl atsisakė iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Pareiškėjas (apeliantas) su teismo nutartimi nesutinka, mano, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė fizinio asmens bankroto procesą reglamentuojančias teisės normas, netinkamai įvertino byloje esančius įrodymus.

Apeliacinės instancijos teismas, išnagrinėjęs atskirajame skunde nurodytas aplinkybes, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, skundžiamos nutarties motyvus, jų neatkartodamas jiems pritaria bei sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išvadą dėl apelianto mokumo padarė tinkamai įvertinęs bylos įrodymus ir nustatęs teisiškai reikšmingas aplinkybes dėl apelianto galimybių įvykdyti skolinius įsipareigojimus bei jo nesąžiningumo.

Pažymėtina, kad FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, jog fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. FABĮ 6 straipsnio 1 dalis numato, jog teismas priima nutartį iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu nustato, kad fizinis asmuo yra nemokus ir nėra šio įstatymo 5 straipsnio 8 dalyje nustatytų pagrindų. Taigi fizinio asmens bankroto bylos iškėlimui būtina nustatyti ne tik fizinio asmens nemokumo faktą, bet ir įvertinti, ar nėra FABĮ 5 straipsnio 8 dalyje numatytų pagrindų, kuriems esant teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą. Remiantis FABĮ 2 straipsnio 2 dalimi, fizinio asmens nemokumas, tai fizinio asmens būklė, kai jis negali įvykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių mokėjimo terminai suėję ir kurių suma viršija 25 Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintas MMA. Fizinio asmens nemokumui reikalinga nustatyti, jog fizinio asmens pradelsti įsipareigojimai viršija 25 Vyriausybės patvirtintas minimalias mėnesines algas ir fizinis asmuo negali vykdyti skolinių įsipareigojimų. Sąžiningas fizinis asmuo laikytinas visiškai nemokiu tada, kai sąžiningo fizinio asmens finansinė būklė yra kritinė ir jis negali vykdyti skolinių įsipareigojimų, kurių įvykdymo terminai yra suėję. Nemokumui nustatyti, reikia atlikti fizinio asmens nemokumo priežasčių analizę, įvertinti fizinio asmens skolinių įsipareigojimų apimtį, turimo turto masę, taip pat galimas skolininko perspektyvas įvykdyti savo skolinius įsipareigojimus, atitinkamai sprendžiant galimybę kelti ar nekelti fiziniam asmeniui bankroto bylą.

FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 1 punkte nurodyta, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu pareiškimo iškelti fizinio asmens bankroto bylą nagrinėjimo metu teismas nustato, kad fizinio asmens būklė neatitinka šio įstatymo 2 straipsnio 2 dalyje nurodytosios.

Kaip matyti iš skundžiamos nutarties turinio, pirmosios instancijos teismas, apskaičiuodamas bendrą apeliantui ir jo sutuoktinei priklausančio nekilnojamojo turto vertę, vertino visų įrodymų visumą, ypatingai išsamiai išnagrinėjo byloje esančius rašytinius įrodymus, kuriose yra duomenų apie pareiškėjui priklausančio nekilnojamojo turto vertę, išdėstė įrodymų, kuriais vadovavosi, turinį, nurodė motyvus, kodėl tam tikrais įrodymais nesivadovauja. Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad, jo nuomone, pirmosios instancijos teismas vertindamas pareiškėjo mokumą, nepagrįstai rėmėsi Nekilnojamojo turto registro išrašuose pateiktomis 2008 metų turto vertėmis, tačiau neatsižvelgė į pareiškėjo paaiškinimuose pateiktas turto vertes, o taip pat nesivadovavo viešoje vidutinių rinkos verčių paieškoje pateiktomis 2014 metų vidutinėmis nekilnojamojo turto rinkos vertėmis. Nors apeliantas, jo teigimu, atskirajame skunde nurodo tikrąsias jo valdomo turto vertes (t. 4, b. l. 3 a. p.), tačiau ir šios vertės yra nustatytos atsižvelgiant į VĮ Registrų centras atliekamą masinį nekilnojamojo turto vertinimą. Visų pirma pažymėtina, kad tiek prieš keletą metų (2008 m.), tiek ir šiais metais masinio vertinimo metu nustatyta apeliantui priklausančio turto vertė, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju negali būti pripažintina kaip atitinkanti dabartinę realią turto vertę. Kaip pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas, masinis turto vertinimas atliekamas neindividualizuojant vertinamo turto, t. y. neįvertinant realaus turto stovio, būklės, statybos baigtumo ir kita, todėl šie duomenys gali būti vertintini tik kaip papildomas informacijos šaltinis. Nors pirmosios instancijos teismas ir vadovavosi Nekilnojamojo turto registro išrašuose pateikiamomis vertėmis, apskaičiuotomis atliekant masinį turto vertinimą, tačiau šie duomenys, o taip pat ankstesnių pareiškėjo sudarytų sandorių duomenys, leido daryti labiau tikėtiną išvadą dėl nekilnojamo turto vertės, nei pareiškėjo pateiktas šio turto vertės paskaičiavimas (t. 3, b. l. 100-101). Be to, pirmosios instancijos teismo išvadas, kad tikroji turto kaina gali gerokai skirtis nuo teismo apskaičiuotos jo vertės, kad reali turto kaina yra didesnė, pagrindžia ir suinteresuoto asmens „Swedbank“, AB atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai, kad atliekant pareiškėjui priklausančio turto vidinį banko vertintiną 2011 m. vien tik žemės sklypo su gyvenamuoju namu, esančių (duomenys neskelbtini) vertė sudarė 650 000 Lt (teismo nurodyta šio turto vertė 285 900 Lt (95900+190000=285900), buto, esančio (duomenys neskelbtini), vertė banko duomenimis 2011 m. sudarė 250 000 Lt (teismo nurodyta šio turto vertė 160 000 Lt). Pažymėtina, kad kiekvienos proceso šalies pareiga yra įrodyti aplinkybes, kuriomis ji grindžia savo reikalavimus ar atsikirtimus (CPK 12, 178 str.). Kasacinis teismas savo nutartyse yra pabrėžęs, kad teismai, vertindami šalių pateiktus įrodymus, remiasi įrodymų pakankamumo taisykle, o išvada dėl konkrečios faktinės aplinkybės egzistavimo daroma pagal vidinį teismo įsitikinimą, grindžiamą visapusišku ir objektyviu visų reikšmingų bylos aplinkybių išnagrinėjimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Interbolis“ v. VĮ Registrų centras, bylos Nr. 3K-3-155/2010; 2011 m. vasario 7 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-35/2011; 2011 m. spalio 18 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. M. ir kt. v. UAB „Skaidula“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-396/2011; kt.). Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. M. v. DUAB „Baltijos garantas“, bylos Nr. 3K-3-98/2008; 2010 m. lapkričio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. P. v. G. K., bylos Nr. 3K-3-428/2010; 2011 m. rugpjūčio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB ,,Šilo bitė“ ir kt. v. Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas ir kt., bylos Nr. 3K-3-340/2011; kt.). Kasacinis teismas taip pat yra akcentavęs tai, kad teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais, pagal vidinį įsitikinimą padaryti nešališkas išvadas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2008 m. vasario 26 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. M. v. UAB „Y. W. Technologies Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-129/2008; 2008 m. rugsėjo 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. C. v. Socialinio aprūpinimo skyrius prie Rusijos Federacijos ambasados Lietuvoje, bylos Nr. 3K-3-439/2008; kt.). Nagrinėjamu atveju apeliantas teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi jo paties į bylą pateiktais Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašų duomenimis, nei pirmosios nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad nekilnojamojo turto vertė, kuria vadovavosi teismas, neatitinka realios rinkos kainos. Pažymėtina, kad nepaisant to, kokio pobūdžio yra kilęs ginčas, šalys joms priklausančioms teisėms turi vadovautis sąžiningai ir rūpestingai. Nagrinėjamu atveju apeliantas siekdamas įrodyti, kad jo finansinė padėtis atitinka fizinio asmens nemokumo būseną kaip ji apibrėžta FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje, turėjo galimybę ir pareigą pateikti visus jo dispozicijoje esančius įrodymus. Nesant tikslių dabartinę realią apeliantui priklausančio turto vertę patvirtinančių duomenų, apeliantas turėjo pareigą kreiptis dėl oficialaus turto įvertinimo ir pateikti išsamius nekilnojamojo turto vertinimus, tačiau to nepadarė ne tik teismui pateikdamas pareiškimą dėl fizinio asmens bankroto bylos iškėlimo, bet ir teismui 2014 m. sausio 29 d. atidėjus posėdį dėl papildomų įrodymų pateikimo (t. 3, b. l. 30), o taip pat ir pateikdamas atskirąjį skundą. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nutartį, remiantis byloje pateiktais duomenimis išsamiai ir objektyviai įvertino aplinkybes dėl apelianto turimo turto vertės bei padarė pagrįstą išvadą, jog netgi vertinant, kad bendrosios jungtinės nuosavybės teise pareiškėjui priklausančio turto vertė yra 1 749 528,10 Lt, jo turimo turto vertė gerokai viršija turimus įsipareigojimus (pradelstų įsipareigojimų suma 1 185 451,65 Lt). Tokia būklė neatitinka FABĮ 2 straipsnio 2 dalyje nustatytos nemokumo sąvokos, nors apelianto pradelstų įsipareigojimų suma žymiai viršija 25 MMA, todėl nėra pagrindo pareiškėjui kelti bankroto bylą (FABĮ 5 str. 8 d. 1 p.).

Nagrinėjamu atveju nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, kad vertindamas pareiškėjo galimybes atsiskaityti su kreditoriais, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai padarė išvadą, jog 2013 metais gautos pajamos leidžia jam vykdyti įsipareigojimus pagrindiniam kreditoriui „Swedbank“, AB. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis išsamiais bylos duomenimis apie pareiškėjo gautas pajamas 2007 - 2013 metų laikotarpiu, įvertinęs tai, kad nors pareiškėjas nuo 2013 m. lapkričio 5 d. (t. y. likus mėnesiui iki kreipimosi į teismą) savanoriškai apsisprendė dirbti pagal darbo sutartį, gaunant 3 000 Lt darbo užmokestį, kas sudaro 36 000 Lt metinių pajamų, tačiau byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų praradęs savo, kaip lektoriaus kvalifikaciją ar kad dėl kitų svarbių priežasčių nebegalėtų toliau verstis šia pelninga veikla, pagrįstai sprendė, kad pareiškėjas dirbtinai sumažino savo pajamas. Ir nors apeliantas teigia, kad jo sudaryti sandoriai 2013 m., vykdant lektoriaus veiklą, buvo atsitiktinio pobūdžio, tačiau bylos duomenys paneigia šiuos jo teiginius, nes kaip matyti iš metinių pajamų deklaracijų ( t. 1, b. l. 168-181, t. 3, b. l. 62-81), apelianto pajamos buvo pakankamai didelės ilgą laiką, netgi ekonominės krizės metu (apelianto 2008 m. bendra apmokestinamųjų pajamų suma buvo 248 371,00 Lt, pajamos iš individualios veiklos 216 671,00 Lt ). Be to, pats pareiškėjas atsisakė pratęsti 2007-09-06 Kredito sutartį Nr. 07-097768-IN, kuri atskirais susitarimais buvo pratęsta ir pakeista 6 kartus, pagal kurią jam buvo suteiktas 1 496 000,00 Lt kreditas 3 (trijų) gyvenamųjų namų, esančių (duomenys neskelbtini), statybai, ir pagal kurią prievolės įvykdymui užtikrinti buvo įkeisti 3 žemės sklypai bei naujai statomas nekilnojamasis turtas, adresu Šlapšilės k., Klaipėdos raj. (t. 1, b. l. 16-39, 46-51, 58-82, 133-145). Kaip nustatyta bylos duomenimis, pagrindinis kreditorius „Swedbank“, AB yra suteikęs pareiškėjui leidimą pardavinėti bankui įkeistą nekilnojamąjį turtą ir taip sumažinti savo įsipareigojimus. Be to, pareiškėjas turi darbą ir gauna nuolatinį darbo užmokestį, todėl turi galimybes mokėti savo kreditoriams. Pažymėtina, kad FABĮ 29 straipsnio 1 dalis numato, jog pagal įkeitimo sutartį arba įregistruotą hipotekos ir (ar) įkeitimo lakštą kreditorius (įkaito turėtojas, hipotekos kreditorius) įgyja teisę, jeigu fizinis asmuo neįvykdė įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrintos prievolės, šio įstatymo nustatyta tvarka reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyksta – perduoti šį turtą jo nuosavybėn. Įkeitimu ir (ar) hipoteka užtikrinti kreditorių reikalavimai tenkinami pirmiausia iš lėšų, gautų pardavus įkeistą fizinio asmens turtą, arba perduodant įkeistą turtą. Nagrinėjamu atveju pagrindinio kreditoriaus reikalavimas yra užtikrintas nekilnojamojo turto hipoteka, todėl netgi tuo atveju, jei teismas tenkintų pareiškimą ir iškeltų pareiškėjui bankroto bylą, hipotekos kreditorius vis tiek turės pirmumo teisę reikalauti įkeistą turtą parduoti ir iš gautų lėšų pirmiausia tenkinti jo reikalavimus, o jeigu įkeisto turto parduoti nepavyks – perduoti šį turtą jo nuosavybėn.

Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai pritaikė FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punkto nuostatas, vertindamas pareiškėjo sudarytų sandorių (akcijų ir automobilio) pardavimo įtaką pareiškėjo nemokumo aspektu. Apeliacinės instancijos teismas šį apeliacinio skundo argumentą laiko nepagrįstu. Pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjo turtinė padėtis yra kritinės būklės ir kad jis pagal savo turtinę padėtį ir galimybes, negali vykdyti skolinių įsipareigojimų kreditoriams, kurių mokėjimo terminai suėję, todėl apeliantui bankroto bylą atsisakė kelti ne pagal FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktą, o apelianto nesąžiningumą vertino FABĮ 1 straipsnio 1 dalies prasme, atsižvelgiant į paminėto straipsnio nuostatas. FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas numato, kad teismas atsisako iškelti fizinio asmens bankroto bylą, jeigu paaiškėja, kad fizinis asmuo per paskutinius 3 metus iki pareiškimo iškelti bankroto bylą priėmimo tapo nemokus dėl CK 6.67 straipsnyje nurodytų sudarytų sandorių, pažeidžiančių kreditorių teises, neprivalėdamas sudaryti šių sandorių, ar kitų veiksmų, kurie CK nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. Kaip jau paminėta, FABĮ 1 straipsnio 1 dalis numato, kad fizinių asmenų bankroto įstatymo paskirtis yra sudaryti sąlygas atkurti sąžiningų fizinio asmens, ūkininko ir kito fizinio asmens, kuris verčiasi individualia veikla, kaip ji apibrėžta Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų mokesčio įstatyme, mokumą užtikrinant kreditorių reikalavimų tenkinimą šio įstatymo nustatyta tvarka siekiant teisingos skolininko ir jo kreditorių interesų pusiausvyros. Pažymėtina, kad civilinėje teisėje galioja sąžiningumo prezumpcija – kiekvienas asmuo laikomas sąžiningu, jeigu neįrodyta kitaip. CK 6.67 straipsnyje išvardintas baigtinis sąrašas aplinkybių, kurios sudaro pagrindą preziumuoti kreditoriaus interesus pažeidusio sandorio šalių nesąžiningumą. Šio straipsnio 1 punkte nesąžiningomis sandorio šalimis, kol neįrodyta kitaip, pripažįstami skolininko sutuoktiniai, vaikai, tėvai ar kiti artimieji giminaičiai. Byloje nustatyta, kad 2013-02-07 pareiškėjo sudaryta pelningai dirbusios įmonės UAB „TAG konsultacijos“ 153 akcijų pirkimo –pardavimo sutartis yra su pareiškėjo sutuoktinės motina. Apeliantas nurodo, kad sutuoktinės motina nepatenka į artimųjų giminaičių sąrašą CK 3.135 straipsnio prasme. Nors apeliacinės instancijos teismas ir sutinka, kad sutuoktinės motina nepatenka į CK 3.135 straipsnyje numatytų artimų giminaičių sąrašą, tačiau apeliantą su sutuoktinės motina sieja svainystės ryšiai (CK 3.136 str. 1 d.), be to sandoriu jai buvo perleistas pareiškėjui ir jo sutuoktinei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas, todėl nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai konstatavo, kad apeliantui yra taikoma CK 6.67 straipsnio 1 punkte nustatyta nesąžiningumo prezumpcija, nes šioje normoje nustatyti kiti artimieji giminaičiai apima asmenis, susijusius su skolininku svainystės santykiais. Be to, FABĮ 5 straipsnio 8 dalies 2 punktas nustato kitą pagrindą, kuriam esant asmuo gali būti pripažintinas nesąžiningu, t.y. jei jis atlieka kitokius veiksmus, kurie Civilinio kodekso nustatyta tvarka laikomi nesąžiningais. CK 1.5 straipsnis įtvirtina teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principų taikymą. Minėto straipsnio 1 dalis nustato, jog civilinių teisinių santykių subjektai, įgyvendindami savo teises ir atlikdami pareigas, privalo veikti pagal teisingumo, protingumo ir sąžiningumo reikalavimus. Sąžiningumo principas teisėje reiškia asmens ar institucijos savybę, kurią interpretuoja teismai pagal objektyvumo ir subjektyvumo kriterijus. Vertinant elgesį objektyviai, bandoma atsakyti į klausimą, ar asmuo privalėjo ką nors daryti, nedaryti ar žinoti. Tuo tarpu subjektyvus vertinimas remiasi konkrečios situacijos galimybių ir gebėjimų įvertinimu, t. y. ar asmuo galėjo žinoti, kažką daryti ar nedaryti. Jei asmuo galėjo žinoti apie jam priklausančias pareigas, bet to nedarė, toks elgesys remiantis subjektyviu vertinimu bus traktuojamas kaip nesąžiningas. Nagrinėjamu atveju, kai 2013-05-22 apeliantas sudarė transporto priemonės pirkimo –pardavimo sutartį, pagal kurią buvo parduotas automobilis Audi A6, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) už 25 000,00 Lt, kai pagal 2013-06-17 žemės sklypo dalies ir buto, esančių (duomenys neskelbtini) pirkimo –pardavimo sutartį apeliantas sutarties pasirašymo dieną grynaisiais gavo 25 000,00 Lt, tačiau nei pirmosios instancijos teismui, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė įrodymų, kad gautos lėšos buvo panaudotos kreditoriniams įsiskolinimams dengti, o ne savo poreikiams tenkinti, kai pareiškėjas vertėsi individualia veikla ir iš šios veiklos turėjo dideles pajamas, tačiau nepraradęs savo, kaip lektoriaus kvalifikacijos, ar dėl kitų svarbių priežasčių negalėdamas toliau verstis šia pelninga veikla, likus mėnesiui iki kreipimosi į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo savanoriškai apsisprendė dirbti pagal darbo sutartį gaunant 3000 Lt mėnesinį atlyginimą, o be to ir pareiškėjo paaiškinimas teismo posėdyje, kad 2013-02-07 vertybinių popierių perleidimo sandoris buvo kaip kompensacija sutuoktinei dėl to, kad jis negali ir negalės ateityje prisidėti prie šeimos išlaikymo, nesudaro pagrindo pareiškėjo elgesį pripažinti sąžiningu. Nors ir nėra teismo sprendimo pripažinti anksčiau minėtus sandorius negaliojančiais, tačiau byloje nustatytos aplinkybės sudaro pagrindą daryti išvadą, kad pareiškėjas prieš kreipdamasis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo sumažino savo turimo turto masę, sąmoningai siekdamas išvengti atsiskaitymo su kreditoriais, o tokie veiksmai laikytini nesąžiningais.

Kiti atskirojo skundo argumentai yra teisiškai nereikšmingi, neturintys įtakos priimtos teismo nutarties teisėtumui ir pagrįstumui, todėl teismas dėl jų nepasisako. Be to, kasacinio teismo praktikoje pripažįstama, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą. Tokia teismo sprendimo motyvavimo pareigos tinkamo įvykdymo samprata pateikiama ne vien kasacinio teismo, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. gegužės 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Luidas“ v.UAB “Baltijos laikas”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. kovo 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vakarų krova“ v. UAB “Litforina”, bylos Nr. 3K-3-219/2009; Van de Hurk v. the Netherlands, judgement of 19 April 1994, par. 61).

Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes, teismas sprendžia, jog pirmosios instancijos teismas, skundžiama nutartimi atsisakydamas iškelti pareiškėjui bankroto bylą, nepažeidė materialinių ir procesinių teisės normų ir iš esmės priėmė teisėtą bei pagrįstą nutartį, kurią naikinti atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra (CPK 337 str. 1 d. 1 p.).

Rezoliucinė dalis

Teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 338 straipsniu,

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja Albina Rimdeikaitė