Šiaulių apygardos teismo nutartis

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ilonos Jakubėnienės, Nerijaus Masiulio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Audriaus Sadausko,

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Telšių apylinkės prokuratūros prokuroro Žilvino Generausko, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinius skundus dėl Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nuosprendžio, kuriuo

D. A., vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 39 straipsnio 1 dalimi, atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės už nusikalstamos veikos, numatytos Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 281 straipsnio 1 dalyje, padarymą ir baudžiamoji byla D. A. nutraukta;

išspręsti kardomosios priemonės ir daiktų, turinčių reikšmės nusikalstamai veikai tirti ir nagrinėti, klausimai.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo argumentai

vadovaujantis BK 67 straipsnio 2 dalies 1 punktu ir 68 straipsniu, paskirti D. A. baudžiamojo poveikio priemonę – uždraudimą naudotis specialia teise – teise vairuoti kelių transporto priemones 1 metams, šį terminą skaičiuojant nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos;

kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

3.1. Nurodo, kad Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nuosprendis dėl kaltinamajam D. A. inkriminuotos nusikalstamos veikos, numatytos BK 281 straipsnio 1 dalyje, taikymo ir kvalifikavimo yra pagrįstas ir tinkamai motyvuotas, tačiau atleisdamas kaltinamąjį nuo atsakomybės vadovaujantis BK 39 straipsniu, teismas netinkamai taikė šį atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, neteisingai sprendė baudžiamojo poveikio priemonių klausimą, todėl šioje dalyje nuosprendis keistinas kaip nepagrįstas ir netinkamai motyvuotas.

Dėl BK 39 straipsnio taikymo

3.4. Įvertinus nurodytas aplinkybes, daroma išvada, kad teismas netinkamai taikė BK 39 straipsnyje numatytą atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, nes byloje nustatytos aplinkybės ir duomenys neatitinka visų būtinų sąlygų šiam institutui taikyti, todėl nuosprendis dalyje dėl BK 39 straipsnio taikymo ir D. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį naikintinas.

Dėl bausmės

Dėl baudžiamojo poveikio priemonių

4. Atsiliepimų į atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinimo bei prokuroro Žilvino Generausko apeliacinius skundus proceso dalyviai per įstatymo nustatytą terminą nepateikė.

5. Teismo posėdžio metu atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. gynėjas advokatas Jurijus Malininas prašė jų apeliacinį skundą tenkinti, prokuroro apeliacinį skundą atmesti, prokuroras Žilvinas Generauskas prašė jo apeliacinį skundą tenkinti, atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėjo advokato Jurijaus Malinino apeliacinį skundą atmesti.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo teisiniai argumentai ir išvados

Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. gynėjo advokato Jurijaus Malinino bei prokuroro Žilvino Generausko apeliaciniai skundai atmestini, skundžiamas nuosprendis paliktinas nepakeistas.

6. Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas patikrina baudžiamąją bylą tiek, kiek prašoma apeliaciniame skunde, neperžengiant jo ribų. Kitus bylos aspektus apeliacinės instancijos teismas patikrina tik tuo atveju, jeigu nustato esminių BPK pažeidimų. Apeliacinio proceso paskirtis yra užtikrinti, jog neįsiteisėtų neteisėti ir nepagrįsti pirmosios instancijos teismų nuosprendžiai.

7. Šioje byloje atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėjas advokatas Jurijus Malininas apeliaciniu skundu ginčija D. A. kaltę padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 281 straipsnio 1 dalyje, o būtent, nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada nustatytos būtinosios padarinių kilimo sąlygos, susijusios būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, aspektu. Apeliantų teigimu, būtent el. paspirtuko vairuotojo D. M. padaryti KET pažeidimai, už kuriuos jam buvo taikyta ir administracinė atsakomybė, buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti ir yra tiesioginiame priežastiniame ryšyje su žalingomis pasekmėmis. O prokuroras Žilvinas Generauskas nesutinka su D. A. atleidimu nuo baudžiamosios atsakomybės, vadovaujantis BK 39 straipsnio 1 dalimi, ir tvirtina teismą netinkamai taikius atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės institutą, nes byloje nustatytos aplinkybės ir duomenys neatitinka visų būtinų sąlygų šiam institutui taikyti, dėl ko D. A. už padarytą nusikalstamą veiką skirtina bausmė ir baudžiamojo poveikio priemonė.

8. Teisėjų kolegija, susipažinusi su bylos medžiaga, vertina, kad pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK ir BK nuostatų bei teismų praktikos, išsamiai ir nešališkai ištyrė visas nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir, spręsdamas, kad būtinąja sąlyga eismo įvykiui kilti buvo automobilį vairavusio D. A. padaryti KET reikalavimų pažeidimai, padarė teisingas išvadas bei pagrįstai D. A. pripažino kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. D. A. kaltė grindžiama teisme ištirtais ir nuosprendyje aptartais bylos duomenimis, kurie, kaip įrodymų šaltinis, gauti teisėtais būdais ir priemonėmis, t. y. baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka, kas leidžia daryti pagrįstą išvadą, jog sprendžiant atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. kaltės klausimą baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, turėjusių esminę reikšmę tiriant įrodymus ir įtakos nuosprendžio teisėtumui bei pagrįstumui, padaryta nebuvo. Tai, kad duomenų pripažinimas įrodymais ir įrodymų vertinimas tam tikrais aspektais neatitinka D. A. ir jo gynėjo lūkesčių, nėra skundžiamo nuosprendžio neišsamumą, prieštaringumą ar nepagrįstumą patvirtinančios aplinkybės. Teismas, vertindamas įrodymus, laikėsi BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų ir įrodymus vertino tiek kiekvieną atskirai, tiek lygindamas tarpusavyje ir susiejo juos į vientisą loginę grandinę. Taipogi teismas šioje byloje pagrįstai taikė BK 39 straipsnio nuostatas ir D. A. atleido nuo baudžiamosios atsakomybės.

Dėl atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės ir jo gynėjo apeliacinio skundo

10. Pagal BK 281 straipsnio 1 dalį tas, kas vairuodamas kelių transporto priemonę pažeidė kelių eismo saugumo ar transporto priemonės eksploatavimo taisykles, jeigu dėl to įvyko eismo įvykis, dėl kurio buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Pripažįstant asmenį kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina nustatyti, kad šis asmuo, vairuodamas kelių transporto priemonę, padarė konkretų KET pažeidimą ar pažeidimus ir, kad būtent dėl šio pažeidimo ar pažeidimų kilo eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata. Taigi, objektyviai BK 281 straipsnio 1 dalis pasireiškia veika (konkrečiais KET pažeidžiančiais veiksmais ar neveikimu), padariniais (eismo įvykis, kurio metu buvo nesunkiai sutrikdyta kito žmogaus sveikata), priežastiniu ryšiu tarp veikos ir padarinių. Kvalifikuojant veiką pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, būtina kaltinamo asmens veiksmuose nustatyti visų trijų įvardytų požymių visumos buvimą. BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos dispozicija yra blanketinė, tai yra Kelių eismo taisyklės, kurių pažeidimas gali reikšti ir BK 281 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos padarymą, yra įtvirtintos poįstatyminiame akte – Lietuvos Respublikos Vyriausybės patvirtintose Kelių eismo taisyklėse. Pagal BK 281 straipsnio 7 dalį asmuo atsako pagal šį straipsnį tik tais atvejais, kai šiame straipsnyje nustatytos veikos yra padaromos dėl neatsargumo, tai yra dėl nusikalstamo pasitikėjimo, kai transporto priemonę vairuojantis asmuo suvokė rizikingą savo veikos pobūdį, numatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau lengvabūdiškai tikėjosi šių padarinių išvengti, ar nusikalstamo nerūpestingumo, – nusikalstamam nerūpestingumui konstatuoti būtina nustatyti, kad transporto priemonę vairuojantis asmuo nesuprato daromos veikos rizikingumo ar pavojingumo, nenumatė, kad jo padarytas KET pažeidimas gali sukelti eismo įvykį ir žalą kito asmens sveikatai, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes turėjo ir galėjo tai numatyti. Turėjimas numatyti padarinius išplaukia iš įstatymo nustatytos pareigos vairuotojams išmanyti Lietuvos Respublikos saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatas, mokėti eismo taisykles ir jų laikytis, imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai. Galėjimas numatyti padarinius reiškia vairuotojo realią galimybę konkrečioje situacijoje suprasti daromos veikos rizikingumą ar pavojingumą bei numatyti eismo įvykį, dėl kurio gali kilti nusikalstamų padarinių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-177-648/2023).

11. Šioje byloje nėra ginčo dėl paties eismo įvykio kilimo mechanizmo, nei dėl nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo laipsnio. Pirmosios instancijos teismas konstatavo ir tai, kad abu eismo dalyviai, tiek atleistasis nuo baudžiamosios atsakomybės D. A., vairavęs automobilį, tiek ir elektrinės mikromobilumo priemonės vairuotojas D. M. atliko KET reikalavimus pažeidžiančius veiksmus, kurie sukėlė grėsmę eismo saugumui ir turėjo įtakos eismo įvykiui kilti. Teismas pripažino, kad D. A., vairuodamas automobilį „Toyota Yaris“, be bendrosios eismo dalyvių pareigos imtis visų būtinų atsargumo priemonių, nekelti pavojaus kitų eismo dalyvių, kitų asmenų ar jų turto saugumui ir aplinkai, nesudaryti kliūčių jų eismui (KET 9 p.), padarė ir manevravimo pažeidimą, kai išvažiuodamas iš kelio nedavė kelio jam iš dešinės artėjusiam elektrinio paspirtuko vairuotojui (KET 103 p.). Tuo pačiu pirmosios instancijos teismas nustatė, kad elektrinio paspirtuko vairuotojas D. M. elektrinę transporto priemonę (1,6 kw galios) vairavo neturėdamas teisės vairuoti (jos neįgijęs), važiavo dviratininkų/pėsčiųjų taku, o ne gatvės važiuojamąja dalimi, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nedėvėdamas ir neužsisegęs šalmo. Dėl šių teismo nustatytų aplinkybių ginčo byloje taip pat nėra.

12. Tačiau apeliaciniame skunde kategoriškai nesutinkama su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog būtent D. A. padarytas KET 103 p. pažeidimas, numatantis vairuotojui pareigą išvažiuojant iš kelio duoti kelią juo važiuojančioms transporto priemonėms (dviračiams ir kitoms), tiek techniniu, tiek teisiniu požiūriu sąlygojo eismo įvykio kilimą. Apeliaciniame skunde tvirtinama, jog pagrindinė priežastis eismo įvykiui kilti buvo ne D. A. padaryti KET pažeidimai, o būtent paspirtuku važiavusio D. M. veiksmai, nes šis neturėjo teisės vairuoti tokią transporto priemonę, kaip ir neturėjo teisės važiuoti šaligatviu (pėsčiųjų ar dviračių taku), važiuoti turėjo tik gatvės važiuojamąja dalimi, o jam laikantis minėtų KET reikalavimų, eismo įvykis nebūtų įvykęs. Tačiau su tokia apeliaciniame skunde dėstoma pozicija apeliacinės instancijos teismas negali sutikti.

13. Pažymėtina, kad tais atvejais, kai KET pažeidžia keli eismo dalyviai, sprendžiant priežastinio ryšio klausimus svarbu taikyti būtinosios sąlygos taisyklę ir ja remiantis nustatyti, kurio eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir buvo susijęs būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais. Būtinosios padarinių kilimo sąlygos nustatymas leidžia daryti išvadą, ar kiekvieno, ar tik vieno eismo dalyvio padarytas eismo saugumo taisyklių pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga. Ji nustatoma paeiliui eliminuojant vieno iš eismo dalyvio Kelių eismo taisyklių pažeidimą, paliekant kito eismo dalyvio KET pažeidimą, ir sprendžiant, ar tokiu atveju kiltų eismo įvykis su atsiradusiais padariniais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-31/2012). Teismų praktikoje dažniausiai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas eismo įvykio priežastimi, o kito eismo dalyvio KET pažeidimas, nors ir turėjęs įtakos eismo įvykiui kilti, vertinamas kitaip. Toks vertinimas galimas, kai tik vieno eismo dalyvio KET pažeidimas pripažįstamas būtina sąlyga eismo įvykiui kilti, o kito eismo dalyvio padarytas pažeidimas, atvirkščiai, tokiu nelaikomas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-38/2008, 2K-297/2009). Visais atvejais teismo išvada dėl priežastinio ryšio nustatymo turi būti tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų analize (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-325-942/2017, 2K-65-719/2024).

15. Iš bylos medžiagos ir skundžiamo nuosprendžio turinio matyti, kad tiek D. A., tiek ir D. M. padaryti KET reikalavimų pažeidimai buvo atidžiai išanalizuoti ir itin išsamiai aptarti. Pirmosios instancijos teismas konstatavo abejonių nekeliančią aplinkybę, kad, jeigu D. A. automobilis nebūtų sudaręs kliūties elektriniam pasirtukui, tai juo važiavęs D. M. nebūtų atsitrenkęs į automobilį ir būtų saugiai nuvažiavęs toliau. Nepaisant paspirtuką vairavusiojo paties padarytų visų KET pažeidimų, būtinąja sąlyga eismo įvykiui kilti ir sunkiems padariniams atsirasti teismas pagrįstai pripažino ne D. M. padarytus KET pažeidimus, bet automobilio vairuotojo D. A. padarytą esminį KET pažeidimą, t. y. įvažiuojant į kiemą nepraleidus iš dešinės atvažiuojančios elektrinės mikrojudumo priemonės. Ši teismo išvada yra tinkamai motyvuota ir pagrįsta abiejų eismo dalyvių padarytų KET pažeidimų analize, įvertinus byloje surinktų duomenų visumą, su kuria nesutikti teisėjų kolegija neturi jokio pagrindo. Nors apeliaciniame skunde akcentuojama, kad paspirtuku važiavęs D. M. padarė daug šiurkščių KET pažeidimų, tačiau nustatytų jo KET pažeidimų kiekis (skaičius) savaime negali lemti ir būtinosios eismo įvykio kilimo sąlygos konstatavimo. Šiuo atveju svarbu yra tai, kurį KET pažeidimą eliminavus eismo įvykis apskritai nebūtų įvykęs.

16. Apkaltinamąjį nuosprendį priėmęs teismas rėmėsi paties D. A., nukentėjusiojo D. M., liudytojų V. P., D. P., A. Š. parodymais Valstybinės teismo medicinos tarnybos Šiaulių skyriaus specialisto išvada Nr. G 507/2024(04), Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto išvada Nr. 11Š-194(24), 11Š-145(24), bei šias specialisto išvadas byloje pateikusių ekspertų H. D. ir E. G. paaiškinimais teisme, objektų apžiūros protokolo, kuriuo apžiūrėti pareigūnų kūno kamerų vaizdo įrašai iš įvykio vietos, duomenimis, kita rašytine bylos medžiaga.

17. Apklausiamas pirmosios instancijos teisme D. A. dėl esminių eismo įvykio aplinkybių nurodė, kad prieš sukdamas iš kelio dešinėn, į kiemą jis pažiūrėjo į dešinę ir kairę, kliūčių nebuvo, tada iš dalies kirto pėsčiųjų taką, kai pamatė iš dešinės dideliu greičiu parvažiuojantį paspirtuką. Jį pamatė prieš pat susidūrimą ir tuomet staiga stabdė. Nurodė ir tai, kad paspirtuko nepraleido, nes manė, kad šis pravažiuos pro jo automobilio priekį, kadangi savo automobiliu buvo užtvėręs pėsčiųjų taką, o dviračių takas buvo beveik laisvas, todėl buvo galimybė pravažiuoti dviračių taku arba įsukti į kiemą. Apklaustas ikiteisminio metu pirmą kartą D. A. nurodė, kad prieš posūkį apsižvalgė, ar niekas nevažiuoja dviračių taku ir neina pėstieji, įvažiavo apie 6-7 m ir jau buvo sulig dviratininkų taku, kai pažiūrėjęs dešinėn pamatė link jo automobilio iš dešinės parvažiuojantį paspirtuką, kurį nuo jo automobilio skyrė vos 2-3 m. Tuomet nuspaudė automobilio stabdžius ir pajuto smūgį. Nurodė manantis, kad eismo įvykis kilo dėl paspirtuku važiavusiojo kaltės, nes šis važiavo šaligatviu, be šalmo ir apsaugų bei viršijo leistiną greitį (t. 1, b. l. 165–166). Antrą kartą apklaustas ikiteisminio tyrimo metu D. A. eismo įvykio aplinkybes nurodė analogiškai, pabrėžė matęs, kad paspirtuku nukentėjusysis važiavo ne dviračių, o pėsčiųjų taku, vos jį pamatęs sustabdė automobilį ir manė, kad susidūrimo išvengs, tačiau to padaryti nepavyko. Į priekį nebūtų spėjęs pavažiuoti, nes jau buvo visiškai sustojęs, o atgal pavažiuoti nespėjo sureaguoti (t. 1, b. l. 174–175).

18. Nukentėjusysis D. M. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė, kad tąkart važiavo paspirtuku apie 20-25 km/val. greičiu, važiavo dviračių taku. Neneigė, kad važiavo užsidėjęs ausines ir klausydamasis muzikos, be šalmo, pripažino ir tai, kad turėjo važiuoti kelio važiuojamąja dalimi, tačiau mano, kad eismo įvykis įvyko dėl automobilio vairuotojo kaltės, nes pastarasis turėjo jį matyti ir praleisti, tačiau automobilis užstojo visą taką, kuriuo jis važiavo. Nukentėjusiojo nuomone, eismo įvykio būtų pavykę išvengti ir tokiu atveju, jei automobilio vairuotojas būtų važiavęs lėčiau, tuomet ir jis pats būtų galėjęs sustoti. Apklaustas ikiteisminio tyrimo metu nukentėjusysis D. M. dėl esminių eismo įvykio aplinkybių nurodė tąkart važiavęs palei Ž. gatvę dviračių taku, į šonus nesidairė, matė, kad pėsčiųjų/dviračių takas yra tuščias. Artėdamas prie įvažiavimo į Ž. g. namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemą, pamatė iš pagrindinės gatvės į kiemą įvažiuojantį automobilį. Kai jį pastebėjo, buvo likę apie 2 m, todėl net nespėjo nuspausti paspirtuko stabdžių ir trenkėsi į automobilio dureles (t. 1, b. l. 34–35). Nukentėjusiajam nustatyto sužalojimo sunkumą ir padarymo mechanizmą patvirtina byloje pateikta 2024 m. gegužės 9 d. Specialisto išvada Nr. 507/2024(04) (t. 1, b. l. 59–60), kurios išvadas pirmosios instancijos teisme patvirtino teismo medicinos ekspertas H. D..

19. Liudytojas V. P. apklausiamas pirmosios instancijos teisme nurodė eismo įvykio metu buvęs savo automobilyje 3-4 m atstumu nuo minėto posūkio į kiemą ir matęs šalia pravažiuojantį paspirtuką, taip pat automobilį, sustojusį posūkyje į kiemą ant šaligatvio, tačiau dviračio tako nekirtusį, gal išsikišusį. Liudytojo teigimu, paspirtukas gal ir būtų galėjęs kirsti įvažiavimą apvažiuodamas automobilį pro jo priekį. Nurodė ir tai, kad paties susidūrimo momento nematė, nes tuo metu žiūrėjo į telefoną, tačiau išgirdo atsitrenkimo garsą. Liudytojas negalėjo tiksliai nurodyti, kuria tako puse paspirtukas važiavo, tačiau mano, kad šis važiavo ne dviračių, o pėsčiųjų taku.

20. Liudytoja D. P. pirmosios instancijos teisme nurodė tąkart važiavusi su draugu D. A., sėdėjusi keleivio vietoje, automobilio priekyje, kai automobiliui įsukus į kiemą atsitrenkė paspirtukas. Tvirtino, kad D. A. automobilis į kiemą važiavo labai mažu greičiu, abu apsidairė ir tą pačią minutę pamatė į juos atvažiuojantį paspirtuką. Dėl automobilio stabdymo momento liudytoja aplinkybes nurodė skirtingai: automobilį sustabdė iškart paspirtukui atsitrenkus; stabdė paspirtuko atsitrenkimo metu; sustabdymo momentas buvo kai įsuko į kiemą ir tą pačią minutę pamatė paspirtuką į juos įvažiuojant. Tvirtino prieš pat susidūrimą spėjusi pastebėti, kad paspirtukas važiavo ne dviračių, o pėsčiųjų tako dalimi.

21. Ta aplinkybė, kad techniniu požiūriu eismo įvykį sąlygojo abiejų eismo dalyvių veiksmai yra nustatyta 2024 m. rugsėjo 19 d. Specialisto išvadoje Nr. 11Š-145(24), 11Š-194(24) dėl eismo įvykio mechanizmo, kurioje konstatuota, kad: elektrinio paspirtuko „Kugo G-booster“ vairuotojas D. M. važiavo dviračių taku, o ne Ž. gatvės važiuojamąja dalimi kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, o automobilio „Toyota Yaris“ vairuotojas D. A., išvažiuodamas iš Ž. gatvės į Ž. gatvės namo Nr. (duomenys neskelbtini) kiemo įvažiavimą, nedavė kelio iš dešinės artėjusiam elektriniam paspirtukui „Kugo G-booster“ (t. 1, b. l. 96–100). Tokią išvadą ekspertas E. G. patvirtino ir teikdamas paaiškinimus pirmosios instancijos teisme. Papildomai ekspertas paaiškino, kad važiuojant dviračių taku elektrinės priemonės vairuotojui artėjant prie vietos, kur reikia kirsti važiuojamąją dalį, privaloma sumažinti važiavimo greitį ir judėjimą galima tęsti tik įsitikinus, kad važiuoti yra saugu. Kai yra įrengti tiek dviračių, tiek pėsčiųjų takai, kaip šiuo atveju, paspirtuku galima važiuoti tik dviračių takui skirta dalimi. Tačiau šiuo konkrečiu paspirtuku, kaip nustatyta byloje, nebuvo galima važiuoti nei dviračių, nei pėsčiųjų taku. Dviračių taku draudžiama važiuoti didesniu nei 20 km/val. greičiu. Net ir nustačius, kad paspirtukas važiavo ne dviračių taku, o pėsčiųjų tako dalimi, šiuo konkrečiu atveju pateiktų išvadų esmė nesikeičia. Tuo tarpu automobilio vairuotojas, įsukęs į kiemą, pasak eksperto, turėjo pareigą iš dešinės praleisti asmenis, judančius ar einančius pėsčiųjų/dviračių taku, o kliūties apvažiavimas techniniu požiūriu yra nepriimtinas (t. 2, b. l. 63–65).

22. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje surinktus duomenis ir abiejų eismo dalyvių padarytų pažeidimų reikšmę nusikalstamų padarinių atsiradimui, pažymi, kad, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, pirmosios instancijos teismas itin išsamiai išanalizavo įrodymus ir išvadas dėl apelianto kaltės pagrindė jų visumos vertinimu bei pagrįstai konstatavo, jog būtent D. A. padaryti KET pažeidimai šiuo konkrečiu atveju buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga.

23. Kaip teisingai nurodyta skundžiamame nuosprendyje, su kuo sutinka ir apeliacinės instancijos teismas, jei D. A. būtų įvykdęs ne tik KET 9 punkte numatytą bendrąją pareigą – laikytis visų būtinų atsargumo priemonių, o svarbiausia – būtų davęs kelią iš dešinės pusės pėstiesiems ir dviratininkams skirtu taku artėjusiam paspirtuko vairuotojui, eismo įvykis šioje situacijoje nebūtų kilęs. Eismo įvykis nebūtų kilęs ir tuomet, jei KET pažeidimus būtų padaręs tik D. M.. Tokią teismo išvadą patvirtina ir eksperto E. G. paaiškinimai teisme, iš kurių matyti, kad šioje situacijoje el. paspirtuku važiavęs D. M., artėdamas prie važiuojamosios dalies kirtimo vietos, privalėjo tiesiog sumažinti važiavimo greitį ir tęsti judėjimą tik įsitikinęs, kad tai daryti yra saugu, tuo tarpu automobilį vairavęs D. A., iš pagrindinės gatvės įsukdamas į kiemą privalėjo ne tik sumažinti greitį, bet sustoti ir praleisti jam iš dešinės asmenis, judančius ar einančius pėsčiųjų/dviračių taku. Eksperto vertinimu, techniniu požiūriu nepriimtinas ir kliūties apvažiavimas, kaip šioje susidariusioje situacijoje, kai D. A., automobiliu užstojęs pėsčiųjų taką ir dalį dviračių tako, tikėjosi, kad paspirtuku važiavęs nukentėjusysis jį apvažiuos iš automobilio priekio arba suksis į kiemą. Pastebėtina, kad būtent tokios šių eismo dalyvių pareigos nurodytos ir kituose KET punktuose. KET 158 punkte vienareikšmiškai nurodyta, kad sukdamas sankryžoje į kairę arba į dešinę, vairuotojas privalo duoti kelią eismo dalyviams (dviračių vairuotojams ir kitiems), kertantiems važiuojamosios dalies, į kurią jis suka, eismo juostas. O tai, kad analogiškoje situacijoje (kai kerta važiuojamąją dalį, į kurią kiti vairuotojai suka) tokios pareigos neturi dviratininkas (šiuo atveju – paspirtukininkas) yra numatyta KET 60 punkte. Taigi, nagrinėjamu atveju būtent automobiliu važiavęs D. A., sukdamas iš gatvės dešinėn, į kiemą ir kirsdamas dviračių/pėsčiųjų taką vienareikšmiškai turėjo pareigą praleisti jam iš dešinės judančius eismo dalyvius – el. paspirtuko vairuotoją D. M., o vien tai, kad šiuo taku D. M. važiavo didesnio galingumo, nei leistina važiuoti dviračių taku, paspirtuku, situacijos vertinimo nekeičia, nes praleisti jis privalėjo bet kurį šiuo taku ėjusį/važiavusį eismo dalyvį. Pastebėtina ir tai, kad iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo ir jo priedų (t. 1, b. l. 12–27), viešai prieinamų vietovės duomenų (Google maps) bei įvykio dalyvių parodymų matyti, kad iki eismo įvykio tiek D. A. automobiliu, tiek ir D. M. el. paspirtuku važiavo lygiagrečiai viena kitai esančiomis kelio dalimis bei ta pačia kryptimi, automobilio vairuotojo matomumo neribojo jokie statiniai, augalai, meteorologinės sąlygos ar kelio ruožas (tiesus), todėl automobilio vairuotojas el. paspirtuko vairuotoją galėjo pastebėti dar iki posūkio dešinėn. Todėl nagrinėjamoje situacijoje pagrįstai konstatuota, kad būtent automobilio vairuotojo D. A. padaryti KET pažeidimai yra būtinoji padarinių kilimo sąlyga, susijusi būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, o jo veikoje yra visi BK 281 straipsnio dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties objektyvieji požymiai.

24. Kitaip vertinti D. A. veiksmus pagrindo nesuteikia ir apeliaciniame skunde akcentuojamas aplinkybės apie paties nukentėjusiojo D. M. neatsargų elgesį: el. paspirtuku važiavo užsidėjęs ausines ir klausydamasis muzikos, neužsidėjęs šalmo, nesugebėjo sustabdyti savo vairuojamo paspirtuko ar apvažiuoti kliūtį, ar galimai neleistiną jo važiavimo greitį ir šias aplinkybes prašoma vertinti D. A. naudai. Šiame kontekste pažymėtina, kad pagal in dubio pro reo principo turinį, kaltinamojo naudai aiškinamos ne bet kokios abejonės ir ne bet kada, o tik tokios, kurių neįmanoma pašalinti, ir tik tada, kai, išnaudojus visas galimybes, nepavyksta jų pašalinti. Be to, abejonių pašalinimo būdas yra ne tik BPK nustatytų veiksmų, kuriais tikrinami byloje esantys įrodymai ar gaunami nauji duomenys, atlikimas, bet ir tinkamas, atliktas laikantis įstatyme nustatytų taisyklių, įrodymų vertinimas.

25. Kaip matyti iš bylos medžiagos, visi apeliantų akcentuojami el. paspirtuko vairuotojo D. M. padaryti KET pažeidimai buvo įvertinti administracinėje teisenoje – Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2025 m. balandžio 9 d. nutarimu administracinio nusižengimo byloje Nr. 40-ANR_N-3310-2025 D. M. nubaustas pagal ANK 423 straipsnio 1 dalį, 417 straipsnio 1 dalį ir 432 straipsnio 1 dalį už padarytus KET 14, 123, 124, 1287 ir 204 punktų pažeidimus, t. y. už tai, kad vairavo elektrinę transporto priemonę (1,6 kw) galios, neturėdamas teisės vairuoti (neįgijęs), važiavo pėsčiųjų taku, o ne gatvės važiuojamąja dalimi, kuo arčiau dešiniojo važiuojamosios dalies krašto, nedėvėdamas ir neužsisegęs šalmo, atsitrenkė iš pagrindinės gatvės į kiemą įvažiuojančio automobilio šoną, dėl ko buvo sugadinta elektrinė transporto priemonė, automobilis ir sužalotas elektrinės transporto priemonės vairuotojas (t. 2, b. l. 96–98). Atsižvelgiant į D. M. padarytų KET pažeidimų pobūdį bei šios nutarties 23 punkte išdėstytas išvadas dėl būtinosios padarinių kilimo sąlygos, nėra pagrindo teigti, kad el. paspirtuku važiavusiojo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Tuo tarpu nei automobilio, nei el. paspirtuko važiavimo greičio eismo įvykio metu byloje nebuvo galimybės nustatyti, nesant jokių objektyvių tai patvirtinančių duomenų. Todėl priešingai apeliantų įsitikinimui, nėra jokio pagrindo tvirtinti, kad el. paspirtuku važiavusio D. M. greitis buvo neleistinas. Šiuo klausimu teisėjų kolegija pritaria pirmosios instancijos teismo skundžiamo nuosprendžio 44 punkte išdėstytiems argumentams, jog abiejų eismo dalyvių greitis byloje nebuvo nustatytas, nes abi transporto priemonės netrukus po įvykio buvo patrauktos nuo kelio pačių vairuotojų, o tiek Specialisto išvadoje nurodyta, tiek ir apklausiamas teisme išvadas pateikęs ekspertas patvirtino, kad transporto priemonių greičio pagal bylos duomenis nustatyti neįmanoma. Remtis vien tik eismo dalyvių pateikiama subjektyvia greičio supratimo interpretacija teismas taip pat negali. Todėl sutiktina su pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog nesant jokių objektyvių duomenų apie el. paspirtuko bei automobilio važiavimo greitį, nėra pagrindo ir teigti, kad būtent el. paspirtuko važiavimo greitis lėmė eismo įvykio kilimą. Be to, leistinas važiavimo el. paspirtuku greitis dviračių taku KET nėra reglamentuotas. Taigi, kaltinančių įrodymų daugetas šioje byloje sudaro nenuginčijamą pagrindą D. A. kaltei padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką konstatuoti, todėl apeliacinio skundo argumentai dėl in dubio pro reo principo pažeidimo nagrinėjamu atveju atmestini kaip nepagrįsti.

Dėl prokuroro apeliacinio skundo

Dėl atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės BK 39 straipsnio 1 dalyje numatytais pagrindais

26. Prokuroras su pirmosios instancijos teismo nuosprendžiu nesutinka dalyje dėl D. A. atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnio 1 dalį iš esmės dėl dviejų teismo nustatytų aplinkybių: teismo išvados dėl D. A. ir jo gynėjo pozicijos kaltės klausimu bei nustatytos D. A. atsakomybę lengvinančios aplinkybės, numatytos BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte. Prokuroro nuomone, teismo išvada, kad D. A. esmines eismo įvykio aplinkybes pripažino ir kaltės neneigia, neatitinka bylos duomenų, todėl apskritai prieštarauja teismo sprendimui taikyti jo atžvilgiu BK 39 straipsnio normas, o jo atsakomybę lengvinančia pripažinta aplinkybė, kad jis suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tėra KET numatyta pareiga kiekvienam vairuotojui, įvykus eismo įvykiui. Dėl šių priežasčių skundžiamą nuosprendį prašoma keisti ir D. A. paskirti bausmę bei baudžiamojo poveikio priemonę. Tačiau tokiems prokuroro argumentams teisėjų kolegija negali pritarti.

27. Pagal BK 39 straipsnio 1 dalį, asmuo, padaręs baudžiamąjį nusižengimą arba neatsargų nusikaltimą, teismo motyvuotu sprendimu gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu: 1) jis pirmą kartą padarė nusikalstamą veiką ir 2) yra nors viena šio kodekso 59 straipsnyje numatyta atsakomybę lengvinanti aplinkybė, ir 3) nėra atsakomybę sunkinančių aplinkybių. Be to, teismas, net ir nustatęs BK 39 straipsnio 1 dalyje nustatytų sąlygų visumą, svarstydamas kaltininko atleidimą nuo baudžiamosios atsakomybės, privalo išsamiai motyvuoti savo sprendimą, nes atleidimas nuo baudžiamosios atsakomybės yra teismo teisė, o ne pareiga. Tai reiškia, kad tokiam sprendimui vien tik formalių aptariamoje normoje išvardytų sąlygų nepakanka – teismas turi išsamiai įvertinti bylos aplinkybes, apibūdinančias kaltininko asmenybę ir jo padarytą nusikalstamą veiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-24-895/2017).

Dėl D. A. pozicijos kaltės klausimu

28. Iš skundžiamo nuosprendžio matyti, kad spręsdamas asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 39 straipsnį, klausimą, pirmosios instancijos teismas nustatė, kad D. A. eismo įvykio aplinkybes iš esmės pripažino, teisme pripažino padaręs KET pažeidimus, t. y. prieš sukdamas į dešinę, galbūt gerai neįsitikino, kad sukti yra saugu, pripažino, kad dėl abiejų (jo ir nukentėjusiojo) veiksmų kilo eismo įvykis, tik nesutiko su išvada, kad būtent jo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti, taigi, iš esmės nesutiko su teisiniu šio eismo įvykio įvertinimu. Nors, prokuroro nuomone, priešingai šioms teismo išvadoms, D. A. teisme savo kaltės pagal pareikštą kaltinimą nepripažino visiškai, nesigailėjo bei prašė teismo jį išteisinti, tačiau šiuo atveju teisėjų kolegija linkusi pritarti pirmosios instancijos teismo vertinimui, kuris paremtas D. A. parodymų viso proceso metu analize, o ne vien tik jo išreikšta pozicija teisme. Kaip matyti iš D. A. parodymų visumos, nuo pat pareigūnų atvykimo į įvykio vietą, pirmosios ir papildomos apklausų ikiteisminio tyrimo metu iki pat apklausos teisme, D. A. niekuomet neneigė paties eismo įvykio fakto ir dėl to kilusių padarinių. Ir priešingai, D. A. pozicija dėl jam pareikšto įtarimo/kaltinimo viso proceso metu tokia nuosekli nebuvo: į įvykio vietą atvykusiems policijos pareigūnams jis nurodė, kad paspirtukininko jis nematė (t. 1, b. l. 85–86); ikiteisminio tyrimo metu apklausiamas pirmą kartą dėl pareikšto įtarimo kaltu prisipažino, neneigė pažeidęs KET taisykles (t. 1, b. l. 165–166); apklausiamas antrą kartą neneigė vairavęs automobilį eismo įvykio metu, tačiau tvirtino KET nepažeidęs, nors ir nurodė, kad dėl eismo įvykio nuoširdžiai apgailestauja (t. 1, b. l. 174–175); apklausiamas pirmosios instancijos teisme kaltės pagal pareikštą kaltinimą nepripažino, tačiau nurodė ir tai, kad jo kaltė yra tame, jog turėjo atidžiau vairuoti, labiau apsižiūrėti, mano, kad prieš sukdamas apsižiūrėjo, tačiau paspirtukininko nepastebėjo, jo nuomone, eismo įvykis įvyko dėl abiejų kaltės (t. 2, b. l. 33–35).

29. Teisėjų kolegija, dar kartą įvertinusi D. A. parodymų visumą, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, jog D. A. eismo įvykio aplinkybes iš esmės pripažino, tik nesutiko su tuo, kad būtent jo padaryti KET pažeidimai buvo būtinoji sąlyga eismo įvykiui kilti. Tačiau pastebėtina ir tai, kad tokia situacija, kai kiekvienas proceso dalyvis to paties įvykio aplinkybes vertina subjektyviai ir kiekvienas savo naudai, nėra išimtis, o veikiau taisyklė. Juolab, kad analogiškai šio eismo įvykio kilimo priežastis nustatė ir eismo įvykio tyrimą atlikęs LTEC ekspertas, nurodęs, kad šioje situacijoje eismo įvykio kilimą techniniu požiūriu sąlygojo abiejų eismo dalyvių veiksmai. Todėl vien kitokia atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės nuomonė dėl to, kurio gi eismo dalyvio KET pažeidimas buvo būtinoji padarinių kilimo sąlyga ir susijusi būtinuoju priežastiniu ryšiu su kilusiais padariniais, nei ją nustatė teismas, kuriam ir priskirtina ši prerogatyva, netraktuotina kaip visiškas savo kaltės neigimas, apskritai eliminuojantis asmens atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės taikymo galimybę.

Dėl BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytos atsakomybę lengvinančios aplinkybės

30. Skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas nustatė vieną D. A. atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte – kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad iškart po eismo įvykio D. A. priėjo prie nukentėjusiojo, klausė jo, kokia pagalba jam reikalinga, o kartu su drauge pastebėję, kad nukentėjusiajam iš nosies bėga kraujas, iškvietė pagalbą. Šias aplinkybes teisme nurodė ir liudytoja D. P.. Iš policijos registruojamų įvykių registro matyti, kad pagalbą iškvietė pats D. A.. Tai, kad pats D. A. ėmėsi priemonių, jog nukentėjusiajam būtų suteikta pirmoji medicinos pagalba, iškvietė greitąją pagalbą, jos sulaukė, patvirtina ir kiti duomenys: liudytojų, nukentėjusiojo parodymai, pareigūnų tarnybiniuose pranešimuose užfiksuotos aplinkybės, policijos pareigūnų kūno kameros vaizdo įrašas (t. 1, b. l. 1, 4, 11, 83, 85–86). Situacijos vertinimo nekeičia ir tai, kad po eismo įvykio D. A. patraukė savo automobilį, nes byloje nustatyta, kad po eismo įvykio savo vairuotas transporto priemones patraukė abu vairuotojai, tai padarė dėl didelio susijaudinimo ir patirto streso, o D. A. dar ir dėl to, kad savo automobiliu kelyje užstojo eismą kitai transporto priemonei. Toks lengvabūdiškas abiejų eismo dalyvių elgesys lengvai paaiškinamas jų patirties dalyvaujant viešajame eisme stoka ir nelaikytinas piktybišku KET nepaisymu (D. A. teisę vairuoti įgijo vos prieš dvejus metus, nepilnametis D. M. tokios teisės iš viso nėra įgijęs). Nors, prokuroro nuomone, D. A. atlikti veiksmai viso labo atitinka bendrąsias moralės normas, nes priešingu atveju, t. y. jam pasišalinus iš eismo įvykio vietos ar neiškvietus pagalbos, tai būtų padarę pašaliniai asmenys, o jis dar ir būtų buvęs nubaustas, tačiau įvertinus byloje esančius įrodymus šiai aplinkybei nustatyti reikšmingu aspektu, darytina išvada, kad pirmosios instancijos teismas D. A. veiksmuose BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą atsakomybę lengvinančią aplinkybę nustatė pagrįstai.

31. BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatyta, kad atsakomybę lengvinanti aplinkybė yra, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių. Teismų praktikoje išaiškinta, kad ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nustatoma tada, kai kaltininkas suteikė nukentėjusiam asmeniui pagalbą arba kitais aktyviais veiksmais išvengė ar bandė išvengti sunkesnių padarinių tada, kai jis aktyviais veiksmais siekė įsiterpti į įvykių eigą taip, kad padarinių visai neatsirastų arba, jeigu jie iš dalies jau buvo atsiradę, jų nepadaugėtų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-299/2012, 2K-370/2013, 2K-26-648/2019). Šios atsakomybę lengvinančios aplinkybės esmė yra nusikalstamą veiką padariusio asmens siekis kaip įmanoma labiau sumažinti nukentėjusiajam nusikalstama veika padarytą žalą. Taip atskleidžiamas ir kaltininko psichinis santykis su jo padaryta nusikalstama veika ir jos padariniais.

32. Nesutikdamas su teismo išvada šiuo klausimu prokuroras, be kita ko, remiasi LAT 2012 m. liepos 12 d. nutartimi baudžiamojoje byloje Nr. 2K-299/2012, kurioje konstatuota, kad įvykus eismo įvykiui, iškvietimas pagalbos ar prašymas ją iškviesti jokia apimtimi negali būti vertinama kaip pagalbos suteikimas nukentėjusiems asmenims aktyviais veiksmais, nes įvykus eismo įvykiui iškviesti greitąją medicinos pagalbą yra vairuotojo pareiga, nustatyta KET 231.5 punkte. Tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad cituojamoje byloje ir šioje byloje nustatytos aplinkybės vis tik reikšmingai skiriasi, todėl ši nutartis negali būti laikoma tinkamu precedentu. Paminėtoje baudžiamojoje byloje, kurioje nukentėjusysis eismo įvykyje patyrė sunkius sužalojimus, sukėlusius jam sunkų sveikatos sutrikdymą, nuteistasis pagalbos nukentėjusiajam neiškvietė, nors ir nurodė prašęs aplinkinių tai padaryti, tačiau byloje nebuvo nustatyti liudytojai, kurių jis prašė tai padaryti, nė vienas iš proceso dalyvių to taip pat nepatvirtino, pagalbą nukentėjusiajam iškvietė liudytojas, todėl pirmosios instancijos teismo nustatyta tokia atsakomybę lengvinanti aplinkybė apeliacinės instancijos teismo sprendimu buvo panaikinta ir LAT nutartimi palikta nepakeista. Nėra abejonės, kad teismo precedentas yra pripažintas teisės šaltiniu – auctoritaterationis ir yra vienodos teismų praktikos formavimo priemonė, užtikrinanti teismų sprendimų prognozuojamumą, kuris savaime lemia teismų jurisprudencijos tęstinumą, būtiną teisinėje valstybėje (Konstitucinio Teismo 2007 m. spalio 24 d. nutarimas). Tačiau prokuroro nurodyta nutartis šiuo konkrečiu atveju nelaikytina tinkamu precedentu, taikytinu ir nagrinėjamoje byloje, nes šių bylų ratio decidendi (argumentai, kuriais grindžiamas sprendimas) yra skirtingi. Įvertinęs aukščiau išdėstytas aplinkybes (30 p.), apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pripažindamas BK 59 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytą aplinkybę D. A. atsakomybę lengvinančia, pirmosios instancijos teismas teisės taikymo klaidos nepadarė.

33. Taigi, skundžiamu nuosprendžiu pirmosios instancijos teismas įvertino visus D. A. charakterizuojančius duomenis, padaryto nusikaltimo pobūdį, eismo įvykio kilimo priežastis, jo elgesį iškart po eismo įvykio, tai, kad iš esmės jis pripažino padaręs KET pažeidimus, nustatytą jo atsakomybę lengvinančią aplinkybę, nesant jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, o taip pat paties nukentėjusiojo neatsargų elgesį, ir teisingai sprendė, kad ši D. A. padaryta nusikalstama veika buvo atsitiktinė, jis tinkamas išvadas iš savo poelgio padarė, todėl pagrįstai jo atžvilgiu pritaikė BK 39 straipsnio nuostatas ir jį atleido nuo baudžiamosios atsakomybės pagal BK 281 straipsnio 1 dalį, o baudžiamąją bylą nutraukė. Keisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį prokuroro apeliaciniame skunde nurodytais motyvais teisėjų kolegija neturi teisinio pagrindo. Kadangi skundžiamas nuosprendis paliekamas nepakeistas, apeliacinės instancijos teismas dėl D. A. prokuroro siūlomos bausmės ir baudžiamojo poveikio priemonės toliau nebepasisako.

Dėl proceso išlaidų

34. Atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. atstovas apeliaciniame skunde nurodė ir apeliacinės instancijos teismo posėdžio metu prašė D. A. naudai priteisti jo patirtas advokato teisinės pagalbos išlaidas tiek pirmosios instancijos teisme – 2000 Eur, tiek ir apeliacinės instancijos teisme – 1000 Eur pagal byloje pateiktus išlaidas patvirtinančius dokumentus (t. 2, b. l. 56–60, 165–167).

35. BPK 106 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad pripažinęs kaltinamąjį kaltu, teismas turi teisę nuspręsti iš kaltinamojo išieškoti nukentėjusiojo ir civilinio ieškovo patirtas išlaidas advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip nukentėjusiojo ar civilinio ieškovo atstovas, paslaugoms apmokėti. To paties straipsnio 3 dalies nuostatos reglamentuoja tokių išlaidų atlyginimą, kai asmuo išteisinamas, t. y. teismas, priimdamas nuosprendį ar nutartį, priima sprendimą dėl asmens patirtų būtinų ir pagrįstų išlaidų advokato arba advokato padėjėjo, kuris dalyvavo byloje kaip šio asmens gynėjas, paslaugoms apmokėti, atsižvelgiant į bylos aplinkybes, atlyginimo iš valstybės lėšų teisės aktų nustatyta tvarka.

36. Šioje baudžiamojoje byloje skundžiamu pirmosios instancijos nuosprendžiu D. A. pripažintas kaltu padarius BK 281 straipsnio 1 dalyje numatytą baudžiamojo įstatymo uždraustą veiką, tačiau nuo baudžiamosios atsakomybės atleistas vadovaujantis BK 39 straipsnio pagrindu. Šia apeliacinės instancijos teismo nutartimi atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. ir jo gynėjo apeliacinis skundas yra atmetamas, pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas, priimtas nuosprendis pagal kylančias teisines pasekmes negali būti tapatinamas su išteisinamuoju nuosprendžiu, todėl keisti pirmosios instancijos teismo sprendimą šioje dalyje ar priteisti atleistojo nuo baudžiamosios atsakomybės išlaidas advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme, nėra teisinio pagrindo.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Telšių apylinkės teismo Mažeikių rūmų 2025 m. birželio 2 d. nuosprendį palikti nepakeistą.

Atleistajam nuo baudžiamosios atsakomybės D. A. išlaidų, patirtų advokato paslaugoms apeliacinės instancijos teisme apmokėti, nepriteisti.

Nutartis įsiteisėja jos paskelbimo dieną.