Lietuvos apeliacinio teismo nutartis

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Jolantos Čepukėnienės, Jūratės Jakubonienės ir Ernesto Rimšelio (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas),

viešame teismo posėdyje apeliacine žodinio proceso tvarka vaizdo konferencijos būdu išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistosios S. K. gynėjo advokato Roberto Skėrio apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendžio, kuriuo S. K. pripažinta kalta ir nuteista:

– pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 183 straipsnio 2 dalį 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausme;

– pagal BK 222 straipsnio 1 dalį 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausme.

Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1 ir 4 dalimis paskirtos bausmės subendrintos dalinio bausmių sudėjimo būdu prie griežčiausios bausmės iš dalies pridedant švelnesnę bausmę ir S. K. paskirta subendrinta 3 (trejų) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmė.

Vadovaujantis BK 75 straipsnio 1 ir 2 dalimis (2015 m. kovo 19 d. įstatymo Nr. XII-1554 redakcija), laisvės atėmimo bausmės vykdymas atidėtas 2 (dvejiems) metams. Paskirtas įpareigojimas bausmės vykdymo atidėjimo laikotarpiu neišvykti už gyvenamosios vietos miesto (rajono) ribų ilgiau nei 7 (septynias) paras be nuteistosios priežiūrą vykdančios institucijos leidimo.

Tenkintas civilinis ieškinys ir iš S. K. civiliniam ieškovui A. P. priteista 140 409,78 Eur (vienas šimtas keturiasdešimt tūkstančių keturi šimtai devyni eurai septyniasdešimt aštuoni centai).

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos esminės bylos aplinkybės

II. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai bei proceso dalyvių prašymai

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo išvados ir argumentai

Nuteistosios S. K. gynėjo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

6. Teisėjų kolegija, įvertinusi baudžiamosios bylos medžiagą, apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį turinį bei apeliacinės instancijos teismui proceso dalyvių pateiktus argumentus, konstatuoja, kad šioje byloje pirmosios instancijos teismas priėmė teisingą, bylos duomenimis pagrįstą sprendimą, pripažindamas S. K. kalta dėl didelės vertės, t. y. 140 409,78 Eur, turto pasisavinimo ir apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo. Kita vertus, apeliacinės instancijos teismas nustatė, kad byloje pasitvirtino ne visos pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytos teismo išvados dėl jos neteisėtų veiksmų apgaulingai tvarkant buhalterinę apskaitą – byloje įrodyta, kad nuteistoji S. K. laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. neorganizavo įmonės apskaitos, nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir paslėpė dalį UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų, tačiau nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad būtent ji neįtraukė į buhalterinę apskaitą 2015 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos; bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimo operacijos už 173,11 Eur; ir 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie didesnį darbo užmokesčio išmokėjimą grynaisiais pinigais nei buvo realiai išmokamas (šie veiksmai nuteistajai, kaip įmonės vadovei, inkriminuoti formaliai ir nepagrįstai).

Dėl BK 183 straipsnio 2 dalies taikymo

7. Pagal BK 183 straipsnį atsako tas, kas pasisavino jam patikėtą ar jo žinioje esantį svetimą turtą ar turtinę teisę. Objektyviai turto pasisavinimas – tai neteisėtas, neatlygintinas kaltininkui svetimo, jam patikėto ar esančio jo žinioje turto, turtinės teisės pavertimas savo turtu ar savo turtine teise, pažeidžiant turto patikėjimo ar perdavimo jo žiniai sąlygas. Esminis turto pasisavinimo požymis, skiriantis šią nusikalstamą veiką nuo kitų nusikalstamų veikų nuosavybei, turtinėms teisėms ir turtiniams interesams, yra tai, kad šią veiką padaro asmuo, kuris dėl einamų pareigų, specialių pavedimų bei sutarčių pagrindu turi teisiškai apibrėžtus įgaliojimus dėl pasisavinamo turto. Subjektyvusis turto pasisavinimo požymis yra tai, kad ši nusikalstama veika padaroma esant tiesioginei tyčiai. Tiesioginė tyčia turto pasisavinimo atveju reiškia, kad kaltininkas, kuriam yra patikėtas (esantis jo žinioje) svetimas turtas (turtinė teisė), neteisėtai disponuodamas šiuo turtu (turtine teise) ar šį turtą paimdamas, siekia turtą (turtinę teisę) paversti savo nuosavu turtu (turtine teise), taip siekdamas naudos turto savininko sąskaita.

8. Byloje nustatyta, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ įregistruota 1993 m. rugsėjo 15 d., jos vienasmenis bendrovės valdymo organas nuo 1993 m. rugsėjo 15 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d., taip pat nuo 2015 m. birželio 10 d. iki bankroto administratoriaus skyrimo buvo jos vadovė S. K., o laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. birželio 10 d. – G. G., kuri buvo tik formali įmonės vadovė ir apie S. K. daromą nusikalstamą veiką nieko nežinojo. Pagrindinė bendrovės vykdoma veikla – restoranų ir pagaminto valgio teikimo veikla, taip pat kitų maitinimo paslaugų teikimas (t. 6, b. l. 1–6). Nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. UAB „(duomenys neskelbtini)“ suteiktas socialinės įmonės statusas. Iš 2019 m. sausio 8 d. specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-9-248 nurodytų aplinkybių ir priedų–suvestinių matyti, kad laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 29 d. iš UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos pagal išrašytus kasos išlaidų orderius ir avansines apyskaitas S. K., kaip bendrovės atskaitingam asmeniui, buvo išmokėta 1 396 936,04 Eur, o G. G. – 254 522,85 Eur. Dalis šių UAB „(duomenys neskelbtini)“ lėšų buvo panaudotos atsiskaitymams su tiekėjais, degalų, taros, atsarginių dalių įsigijimui, atlyginimams, įnešta į banką ir į kasą, iš viso 1 410 779,11 Eur, tačiau dėl dalies pinigų, t. y. dėl 140 409,78 Eur, panaudojimo įmonės reikmėms dokumentų nepateikta (t. 5, b. l. 34–61, 70–80). Būtent dėl šios pinigų sumos pasisavinimo S. K. pirmosios instancijos teismo pripažinta kalta pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

9. Nuteistoji S. K. kaltės dėl šios nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, teigė, kad dėl neišsaugotų įmonės buhalterinių dokumentų neteisingai buvo nustatytas jos, kaip atskaitingo asmens, dokumentinis grynųjų pinigų likutis. Nuteistoji neneigė, kad visą įmonės veiklos laikotarpį ji tvarkė įmonės pinigines lėšas, t. y. grynuosius pinigus, kurie iš kavinių būdavo perduodami jai. Tačiau teigė, kad turint visus įmonės dokumentus, būtų nustatyta, jog visi jai perduoti grynieji pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, t. y. pinigų panaudojimas būtų pagrįstas išlaidas pagrindžiančiais dokumentais ir būtų nustatyta, kad ji įmonės pinigų nepasisavino (t. 9, b. l. 42–43). Šie nuteistosios teiginiai bei jos gynėjo apeliacinio skundo argumentai vertinami kaip nepagrįsti, kadangi juos paneigia iš skirtingų šaltinių gauti objektyvūs duomenys – specialisto išvadoje konstatuotos aplinkybės bei išsamūs, tarpusavyje sutampantys ir specialisto išvadą patvirtinantys liudytojų parodymai.

10. Teisėjų kolegija nesutinka su apeliacinio skundo argumentais, kuriais keliamos abejonės dėl nagrinėjamoje byloje pateiktos specialisto išvados Nr. 04/13-2-9-248 patikimumo ir pagrįstumo. Šios išvados patikimumas byloje buvo patikrintas BPK nustatyta tvarka, be kita ko, pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje ne kartą apklausiant išvadą surašiusią specialistę N. B., kuri duodama paaiškinimus pateiktas išvadas patvirtino ir nurodė, kokiais duomenimis remdamasi ji atliko tyrimą bei padarė atitinkamas išvadas. Specialistė paaiškino, kad nagrinėjamu atveju ji dokumentinį grynųjų pinigų likutį paskaičiavo pagal jai pateiktas įmonės kasos knygas, kasos dokumentų ir atskaitingų asmenų avanso apyskaitas, kuriose buvo padaryti įrašai apie atskaitingų asmenų gautas ir panaudotas lėšas. Pagal jai pateiktus dokumentus ir duomenis, teikdama išvadą suskaičiavo, kiek buvo išmokėta piniginių lėšų atskaitingiems asmenims ir kaip atskaitingi asmenys jas panaudojo. Atlikus skaičiavimus buvo nustatyta, kad 2017 m. rugpjūčio 29 d. atskaitingo asmens S. K. nepanaudotų bendrovės lėšų likutis buvo 140 409,78 Eur. Specialistė paaiškino, kad būtent šių pateiktų įmonės buhalterinių duomenų pakako apskaičiuojant atskaitingo asmens grynųjų pinigų dokumentinį likutį, todėl jos atliktas paskaičiavimas yra teisingas. Be kita ko, specialistė paaiškino ir tai, kad įmonės avansų apyskaita yra atskaitingų asmenų registras ir jame surašyta pagal kokius dokumentus buvo panaudotos lėšos. Kiekvienas atskaitingas asmuo atsiskaito su įmone už jam išduotų lėšų panaudojimą. Avansines apyskaitas tvirtina buhalteris ir atskaitingi asmenys (t. 8, b. l. 190–194; t. 9, b. l. 41–42). Iš teisiamojo posėdžio protokolo matyti, kad visi proceso dalyviai apklausiant specialistę pirmosios instancijos teisme, turėjo teisę pasinaudoti teise užduoti klausimus specialistei ir tą darė, prašydami pasisakyti tais klausimais, kurie, be kita ko, apelianto nuomone, nebuvo pakankamai aiškiai išspręsti. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad specialistės pagal įmonės buhalterinius dokumentus nustatyta S. K. turima grynųjų pinigų likučio suma, t. y. suma, kuri nebuvo nei panaudota įmonės reikmėms, nei grąžinta įmonei (140 409,78 Eur), iš esmės visiškai atitiko ir įmonės buhalterių nurodytas pinigų sumas – R. P. teigė, kad tokia suma sudarė apie 137 000 Eur, B. N. – daugiau nei 143 000 Eur, S. K. – labai didelis grynųjų pinigų likutis. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad specialistės pateiktos išvados patikimumu ir jai pateiktų įmonės buhalterinių dokumentų teisingumu neduoda pagrindo abejoti ir tai, jog, specialistės teigimu, jai palyginus R. P. pateiktas ir iš bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kratų metu išimtas – kasos knygas, kasos suvestines, avansines apyskaitas, išrašytų sąskaitų registrus, juose ji nerado jokių neatitikimų, t. y. iš skirtingų šaltinių pateiktuose dokumentuose buvo užfiksuoti identiški duomenys (t. 5, b. l. 51; t. 8, b. l. 193), nors, kaip matyti, tikrinamas laikotarpis buvo pakankamai ilgas ir R. P. tvarkė tik dalį įmonės buhalterinių dokumentų, o vyriausiąja įmonės buhaltere buvo B. N.. Toks specialisto išvados ir liudytojų nurodytų aplinkybių sutapimas ir specialistės paaiškinimai apie jos pateiktų išvadų apskaičiavimą ir pagrįstumą leidžia atmesti gynybos keliamas versijas apie šių išvadų nepatikimumą ir tuo pačiu konstatuoti, kad aptariama specialisto išvada atitinka įrodymų leistinumo reikalavimus. Taigi, pirmosios instancijos teismas, nepažeisdamas BPK 20 straipsnio 5 dalyje nustatytų įrodymų vertinimo taisyklių, pagrįstai ja rėmėsi priimdamas skundžiamą nuosprendį.

11. Tiek apeliaciniame skunde, tiek ir pirmosios instancijos teisme jau aptartas specialisto išvadas bandyta kritikuoti remiantis gynėjo pateikta teismo ekspertės M. O. konsultacine išvada. Iš šios konsultacinės išvados turinio matyti, kad ekspertė kategoriškai nenurodė, jog nesant visų įmonės buhalterinių dokumentų, negalima nustatyti atskaitingo asmens dokumentinio grynųjų pinigų likučio. Konsultacinę išvadą pateikusi ekspertė iš esmės pasisakė tik dėl išvadų patikimumo, kai jos daromos nesant visų buhalterinių dokumentų (t. 9, b. l. 25–37), tačiau nevertino specialistei pateiktų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinių dokumentų ir neatliko jokio buhalteriniuose dokumentuose užfiksuotų faktų paskaičiavimo, be to, priešingai nei pirmosios instancijos teismas, ekspertė M. O. nevertino kitų byloje surinktų įrodymų ir liudytojų parodymų, kurie leidžia daryti išvadas apie atlikto tyrimo patikimumą. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad specialisto (eksperto) išvada yra vienas iš įrodymų šaltinių baudžiamojoje byloje, ji turi būti vertinama visumoje su kita bylos medžiaga ir neturi jokios prioritetinės reikšmės. Ar gauti duomenys laikytini įrodymais, kiekvienu atveju sprendžia teisėjas ar teismas, kurio žinioje yra byla (BPK 20 straipsnio 1–4 dalys). Taip pat ar įrodymai yra patikimi, įvertina bylą nagrinėjantis teismas, įvertinęs ir išanalizavęs jų gavimo tvarką bei palyginus juos su kitais byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-1-303/2022).

12. Teisėjų kolegija pažymi, kad apie specialisto išvadoje pateiktas aplinkybes ir specialistės paaiškinimus dėl nuteistajai S. K., kaip atskaitingam asmeniui, išmokėtų pinigų, taip pat ir apie jos, kaip įmonės vadovės, inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu atliktus veiksmus bei įmonėje vykdytą buhalterinę apskaitą, leidžia spręsti su specialistės paaiškinimais iš esmės sutampantys liudytojų parodymai.

13. Liudytoja R. P. nurodė, kad ji iki 2010 m. įmonėje dirbo buhaltere, vėliau buvo pervesta dirbti pagalbinius darbus, jos darbo vieta buvo virtuvėje, tačiau ji ir tuo metu padėjo tvarkyti buhalterinius įmonės dokumentus. Visi įmonės grynieji pinigai buvo atiduodami S. K., buhalterija jų netvarkydavo. Dėl pinigų perdavimo S. K. buvo išrašomi kasos pajamų orderiai, kuriuos ji pasirašydavo. Atskaitingas asmuo turi pateikti dokumentus, patvirtinančius grynųjų pinigų panaudojimą. Išlaidas patvirtinantys dokumentai buvo pateikiami, tačiau ne tokioms pinigų sumoms, kokios būdavo išduodamos atskaitingam asmeniui. Todėl dokumentinis pinigų likutis vis didėdavo ir jai išeinant iš darbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentinis pinigų likutis buvo apie 137 000 Eur. Ji, išeidama iš darbo, jokių įmonės dokumentų neišsinešė. Tik dalį dokumentų, kuriuos suvesdavo, buvo įsirašiusi į skaitmeninę laikmeną. Jai neteko girdėti apie įmonėje mokėtus didelių piniginių sumų darbo užmokesčio priedus. Be kita ko, liudytoja teigė ir tai, kad ji dirbo (darė) viską, ką liepdavo S. K., o nesutikti su S. K. bijodavo, nes jai visada grasindavo, vėliau net mušdavo, todėl ji, S. K. nurodymu, paėmė paskolą ir ją atidavė S. K., tačiau paskolos įmokas turėjo mokėti pati. Alkoholiu darbe nepiktnaudžiaudavo, o tarp jos ir S. K. nesutarimai prasidėjo po pirmos jų atžvilgiu iškeltos baudžiamosios bylos (t. 8, t. 121–130). Vien tai, kad liudytoja kreipėsi į teisėsaugos institucijas dėl S. K. veiksmų tyrimo, kad tarp liudytojos ir S. K. buvo nesutarimai ir kad dėl tam tikrų neesminių aplinkybių liudytojos parodymai nebuvo visiškai nuoseklūs, atsižvelgiant į nuo įvykio praėjusį pakankamai ilgą laiko tarpą, nesudaro pagrindo abejoti šios liudytojos parodymų patikimumu. Be kita ko, priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, apygardos teismas tinkamai įvertino šios liudytojos parodymus, kadangi jos parodymai dėl esminių aplinkybių (įmonės buhalterinių dokumentų tvarkymo aplinkybių, atskaitingų asmenų dokumentinio grynųjų pinigų likučio, S. K. įmonės valdymo principų ir elgesio su įmonės darbuotojais) sutapo su kitų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterių B. N. ir S. K. bei darbuotojų G. G., A. S., A. M., I. V., R. M., S. P., I. S., D. N., I. P. parodymais.

14. Liudytoja I. V. patvirtino aplinkybes apie tai, kad tarp R. P. ir S. K. buvo incidentų. Liudytojos teigimu, ji vieną kartą matė, kaip direktorė pastūmė R. P.. Be to, ji nėra mačiusi, kad R. P. išsineštų buhalterinius dokumentus iš darbo (t. 8, b. l. 96–97). Liudytoja R. M. nurodė, kad girdėjo kalbas, jog S. K. mušė buhalterę, jos pačios S. K. nemušė, tačiau dažnai apšaukdavo, ypač kai atvažiuodavo blogos nuotaikos (t. 8, b. l. 100–101). Liudytojai S. P. ir I. S. taip pat nurodė, kad S. K. nuolat šaukdavo ir keldavo balsą. Be to, liudytojas S. P. nurodė ir tai, kad ir jis nuo S. K. yra gavęs per galvą iš aplanko, nes važiuodamas ne ten pasuko (t. 8, b. l. 102–103). Liudytojas D. N. nurodė ir tai, kad jam buvo grasinama po to, kai šis išėjo iš darbo S. K. įmonėje (t. 8, b. l. 99–100, 121–122), o liudytoja I. P. nurodė, kad iš darbo S. K. įmonėje išėjo po to, kai jai buvo liepta tvarkyti direktorės namus, aplinką ir už tai jai nebuvo mokamas užmokestis (t. 8, b. l. 98–99).

15. Tai, kad R. P. iš esmės visą laiką UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo buhaltere, kad įmonės grynieji pinigai buvo atiduodami S. K. ir ji nepateikė visas išlaidas patvirtinančių dokumentų, dėl ko susidarė didelis dokumentinis grynųjų pinigų likutis, patvirtino pirmosios instancijos teisme apklausta kaip liudytoja B. N., kuri nuteistajai inkriminuotu laikotarpiu šioje įmonėje ėjo vyriausiosios buhalterės pareigas. Liudytoja teigė, kad grynieji pinigai nebuvo perduodami buhalterijai, ji jų niekada nematė, nes jie buvo atiduodami S. K.. Atskaitingas asmuo turi pateisinti grynųjų pinigų panaudojimą, tačiau S. K. neatsiskaitydavo, kur ji panaudojo grynuosius pinigus, t. y. nepateikė visų jai išduotų grynųjų pinigų išlaidas pateisinančių dokumentų. Vedant apyvartos žiniaraštį 2016 m. gruodžio 31 d. grynųjų pinigų likutis buvo didesnis nei 143 000 Eur. Visi įmonės buhalteriniai dokumentai buvo tvarkomi teisingai, pagal pateiktus dokumentus, t. y. buvo tvarkomos visos atskaitingo asmens sąskaitos, pajamos ir išlaidos, buvo vedama kasos knyga, kuri kiekvieno mėnesio gale buvo sutikrinama su visų kavinių vadovų pateiktais elektroniniais kasos aparatų žurnalais ir visi duomenys atitikdavo. Liudytoja taip pat nurodė, kad ji matydama, jog yra didelis grynųjų pinigų likutis, rašydavo jį į avansines apyskaitas (t. 8, b. l. 157–162). Tai, kad liudytoja nurodė, jog, esant dideliam atskaitingo asmens grynųjų pinigų likučiui, jį šią sumą įrašydavo į avansinę apyskaitą, nesuteikia pagrindo abejoti šių dokumentų teisingumu, nes iš pateiktos specialisto išvados turinio ir specialistės paaiškinimų pirmosios instancijos teisme matyti, kad atlikus lyginamąją dokumentų analizę avansinėse apyskaitose nurodytos pinigų sumos iš esmės visada sutapo su kasos knygose ir kasos išlaidų orderiuose nurodytomis pinigų sumomis (specialistė nepalygino tik 2016 m. liepos – gruodžio mėnesių laikotarpio avansinių apyskaitų, nes nebuvo pateiktos šio laikotarpio kasos knygos). Be kita ko, šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad ginčijamų dokumentų teisingumu neleidžia abejoti ir tai, kad buhalterės ir specialistės teigimu, įrašus avansinėse apyskaitose savo parašu patvirtindavo atskaitingas asmuo.

16. Be jau minėtų, buhalterinę apskaitą tvarkiusių liudytojų R. P. bei B. N., byloje buvo apklausta ir dar viena įmonės buhalterė – liudytoja S. K.. Jos parodymai pirmosios instancijos teisme taip pat patvirtina, kad įmonės veikloje ir kavinėse gauti grynieji pinigai nebuvo perduodami buhalterijai, jie tik buvo sutvarkomi dokumentuose. Liudytoja nurodė, kad gautus pinigus įmonės darbuotojai atiduodavo direktorei, kuri pasirašydavo kasos knygoje, patvirtindama, kad tuos pinigus gavo. Liudytoja taip pat nurodė, kad vyriausioji buhalterė jai sakė apie labai didelį grynųjų pinigų likutį, esantį pas atskaitingus asmenis. Ji vėliau tvarkydama dokumentus ir pati tai pastebėjo. Be kita ko, liudytoja nurodė ir tai, jog buvo atvejų, kai įmonės darbuotojai, S. K. nurodymu, savo vardu paėmė paskolas (t. 8, b. l. 153–157).

17. Byloje svarbias aplinkybes apie tai, kad visi įmonės grynieji pinigai buvo atiduodami S. K. ir ji juos tvarkė, patvirtino ir liudytoja G. G., kuri teigė, jog ji UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore buvo tik pagal dokumentus, tačiau jokių įmonės buhalterinių dokumentų ir grynųjų pinigų netvarkė. Jai duotus dokumentus pasirašydavo dėl to, kad tiek buhalterėmis, tiek visais kitais ji pasitikėdavo (t. 8, b. l. 130–132). Kad grynieji pinigai iš kavinių ir pinigų perdavimą patvirtinantys dokumentai buvo perduodami S. K., nurodė ir liudytoja A. S., kuri UAB „(duomenys neskelbtini)“ dirbo barmene padavėja. Liudytoja teigė, kad ji, paėmusi pinigus iš kasos, išrašydavo kasos išlaidų orderį ir jį kartu su pinigais perduodavo virėjai S. V. arba vairuotojui A. M., kurie juos perduodavo S. K. (t. 8, b. l. 172–176). Tai, kad S. K. iš kavinių dažnai veždavo barmenės A. S. perduotą maišelį, patvirtino ir liudytojas A. M. (t. 8, b. l. 162–163).

18. Jau minėtų parodymų apie nuteistosios S. K. vadovautos įmonės veiklą, jos kaip įmonės vadovės įgaliojimus kitų įmonės darbuotojų ir šioje byloje apklaustų liudytojų atžvilgiu, būtina pastebėti ir tai, kad UAB „(duomenys neskelbtini)“ nuo 2012 m. rugpjūčio 1 d. buvo suteiktas socialinės įmonės statusas ir dauguma darbuotojų S. K. įmonėje įsidarbindavo per tuometinę Darbo biržą (šiuo metu – Užimtumo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos) pagal įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo, bei darbo įgūdžių įgijimo rėmimo ir finansavimo programas. Taigi, dalis S. K. įmonėje dirbusių asmenų buvo socialiai pažeidžiami, socialinę riziką ir atskirtį patiriantys asmenys, kurių parodymai, be kita ko, svarbūs vertinant pirmiau aptartų liudytojų parodymus dėl S. K. bendrų vadovavimo principų ir teisės aktų laikymosi jos vadovautoje įmonėje. Liudytojas T. K. nurodė, kad S. K. įmonėje buvo priimtas dirbti garso ir vaizdo operatoriumi, tačiau iš tiesų dirbo valytoju naktiniame klube (t. 8, b. l. 91–93). Liudytoja E. V. pagal darbo sutartį buvo priimta kaip atrakcionų parko prižiūrėtoja, o dirbo pagalbine darbininke, t. y. ravėdavo lauke, plaudavo, šveisdavo sales ir pan. (t. 8, b. l. 94–96). Liudytojas V. S. buvo įdarbintas administratoriumi, bet dirbo valytoju (t. 8, b. l. 97). Liudytas D. N. buvo įdarbintas barmenu, bet dirbo valytoju ir indų plovėju. Liudytojas taip pat nurodė, kad dirbdavo nuo 8.00 val. ryto iki 1.00 ar 2.00 val. nakties, tačiau už papildomai dirbtą laiką nebuvo mokama, taip pat nebuvo suteikiamas papildomas poilsio laikas (t. 8, b. l. 99–100). Liudytoja V. M. nurodė, kad pagal dokumentus S. K. įmonėje dirbo nuo 2012 m. iki 2016 m., tačiau iš tiesų jos įmonėje nedirbo. S. K. pasiūlė ją taip įdarbinti. Darbo užmokestį gaudavo į banko kortelę, tačiau jį išgryninusi atiduodavo S. K. (t. 8, b. l. 101–104).

19. Be to, teismo manymą, kad S. K. inkriminuota pinigų suma nebuvo panaudota UAB „(duomenys neskelbtini)“ veikloje, sustiprina ir baudžiamojoje byloje pateikti S. K. pasirašyti dokumentai, kuriuose pagal liudytojų S. V., A. S. ir V. P. parodymus akivaizdžiai įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija. Iš baudžiamojoje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad UAB „S. K. Paslaugos“ direktorės S. K. 2018 m. rugpjūčio 31 d. įsakymu, patvirtintas priedų prie 2018 m. rugpjūčio mėnesio darbo užmokesčio mokėjimas – S. V. ir A. S. po 3 000 Eur, V. P. – 1 000 Eur (t. 2, b. l. 26). Iš 2018 m. rugpjūčio mėnesio atlyginimo žiniaraščio matyti, kad A. S. priskaičiuotas 3 009,55 Eur priedas, V. P. – 1010, 23 Eur priedas ir S. V. – 3 000 Eur priedas (t. 2, b. l. 28). Pirmosios instancijos teisme apklaustos S. V., A. S. ir V. P. nurodė, jog dirbdamos S. K. įmonėje gaudavo tik darbo užmokestį, jokių priedų nėra gavusios. Be kita ko, liudytoja A. S. nurodė ir tai, kad 2018 m. spalio 10 d. D. J. prašė jos pasirašyti dokumentus, jog ji pirkdavo prekes prekybos centre „Maxima“ ir kitur, bet jai pateiktų dokumentų ji nepasirašė, nes ji nieko nepirko, pateiktuose jai pasirašyti dokumentuose nurodytų pinigų sumų neturėjo ir su niekuo neatsiskaitinėjo (t. 8, b. l. 172–176). Taigi, išdėstyti liudytojų parodymai pirmosios instancijos teismui leido padaryti neabejotiną išvadą, kad nurodytuose įmonės dokumentuose buvo įrašyta tikrovės neatitinkanti informacija.

20. Apeliaciniame skunde nuteistosios kaltę dėl jai inkriminuotų veikų bandoma paneigti teigiant, kad trūkstamus UAB „(duomenys neskelbtini)“ dokumentus, kurie, be kita ko, galėtų patvirtinti, jog inkriminuoti pinigai buvo panaudoti įmonės reikmėms, iš įmonės išsinešė R. P. ir kad šiuos teiginius patvirtina liudytojo R. R. parodymai. Teisėjų kolegija tokią gynybos versiją vertina tik kaip pasirinktą gynybos būdą, nes šie teiginiai pirmosios instancijos teismo buvo pagrįstai paneigti, kaip prieštaraujantys byloje surinktiems ir nuteistosios kaltę patvirtinantiems įrodymams, prieštaraujantys ir tarpusavyje (liudytojas teigė, kad matė, jog kažkokius dokumentus R. P. išsinešė 2015 m. pavasarį, nors įmonėje jis pradėjo dirbti nuo 2015 m. rugpjūčio 22 d. (t. 8, b. l. 137–138)). Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi ir tai, kad iš specialisto išvados matyti, jog specialistei nebuvo pateikti ir vėlesnio laikotarpio įmonės buhalteriniai dokumentai. Taigi, akivaizdu, kad nėra jokių įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. P. išsinešė ar paslėpė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinius dokumentus. Šiuo aspektu aktuali ir kasacinio teismo praktika, kurioje, be kita ko, išaiškinta, kad vien tik kaltininko aiškinimas apie tai, neva jis apskritai jokių lėšų nepasisavino, arba deklaratyvūs teiginiai apie tariamai tinkamą lėšų ir turto panaudojimą, kurių neįmanoma patikrinti procesinėmis priemonėmis, kaltinimo nepaneigia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-84/2012, Nr. 2K-P-78/2012, Nr. 2K-150-628/2018, Nr. 2K-322-1073/2019). Be to, kasacinio teismo praktikoje nurodyta, kad reikalavimas, jog baudžiamojon atsakomybėn traukiamas asmuo, BK 183 straipsnio kontekste, pagrįstų pinigų panaudojimą bendrovės interesais, nevertintinas kaip įrodinėjimo naštos perkėlimas jam ir neprieštarauja nekaltumo prezumpcijos principui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-150-628/2018). Šiuo atveju, jokie konkretūs ir nekeliantys abejonių dokumentai ar duomenys, kurie pagrįstų teiginius apie tai, kad įmonės piniginės lėšos – 140 409,78 Eur buvo panaudotos įmonės veikloje nebuvo nurodyti, nors šios pinigų sumos panaudojimo įmonės veikloje klausimas buvo esminis dėl kaltinimo pagal BK 183 straipsnio 2 dalį.

21. Nuteistajai S. K. inkriminuotos pinigų sumos pasisavinimą byloje siekta paneigti ir faktu, kad tam tikrą laikotarpį UAB „(duomenys neskelbtini)“ direktore buvo G. G. ir pagal įmonės dokumentus jai buvo išduoti grynieji pinigai. Teismų praktikoje laikomasi nuostatos, kad pripažinus, jog formaliai juridinio asmens vadovu nepaskirtas asmuo sistemingai atliko funkcijas, kurias paprastai atlieka vadovas, jo atsakomybė už neteisėtais veiksmais padarytą žalą taikoma tais pačiais pagrindais kaip ir de jure (pagal teisę) vadovui (kasacinės nutartys civilinėse bylose Nr. 3K-3-427/2013, Nr. e3K-3-324-915/2017; kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-348-788/2017). Formalus juridinio asmens vadovo statusas tam tikrais atvejais gali tapti pagrindu taikyti tokiam asmeniui civilinę atsakomybę už juridinio asmens neįvykdytą prievolę ar trečiajam asmeniui padarytą žalą, net jeigu šiuos padarinius realiai sukėlė kiti asmenys. Tačiau juridinio asmens vadovo baudžiamoji atsakomybė, ypač už kitų asmenų padarytus veiksmus, negali būti grindžiama vien tik jo pareigomis ir jam formaliai priskirta kompetencija. Bet kuri nusikalstama veika visada pasireiškia konkrečiu visuomenei pavojingu ir baudžiamojo įstatymo uždraustu veikimu ar neveikimu (BK 11 straipsnio 1 dalis, 12 straipsnis), o nusikalstamos veikos sudėties objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių inkriminavimas turi būti pagrįstas byloje esančiais įrodymais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-44-788/2019). Būtent pirmiau aptartais įmonės darbuotojų parodymais nustatyta, kad tiriamu laikotarpiu visi įmonės grynieji pinigai, visada buvo perduodami S. K., kuri faktiškai visada vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“. Taigi, byloje pagrįstai konstatuota, kad G. G., nors teisine prasme ir buvo įmonės vadove, faktiškai tokių veiksmų neatliko, todėl nagrinėjamu atveju kaltinimai S. K. yra visiškai pagrįsti.

22. Pirmosios instancijos teismo nustatytų aplinkybių dėl įmonės turto pasisavinimo taip pat nepaneigia ir gynėjo teiginiai apie tai, jog bylos negarinėjimo metu nebuvo nustatytas realios žalos ir įmonei priklausiusių pinigų neteisėtas panaudojimo faktas, t. y. nenustatyta, kad S. K. būtų įsigijusi turto savo reikmėms ar kokių kitų prabangių prekių. Teisėjų kolegija pažymi, kad kasacinio teismo suformuotoje praktikoje analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose pasisakyta, jog nenustačius nuteistojo sumanymo disponuoti iš įmonės paimtomis lėšomis jos naudai (interesams), kvalifikuojant jo veiką kaip turto pasisavinimą, neturi reikšmės, kokiais kitais tikslais (pavyzdžiui, siekiant naudos sau ar kitiems asmenims) tokios lėšos buvo naudojamos. Taigi tai, kad nėra nustatyta, kokiais kitais, nesusijusiais su įmonės poreikių tenkinimu, tikslais buvo naudojamos įmonės lėšos, savaime nepaneigia turto pasisavinimo sudėties buvimo kaltininko padarytoje veikoje (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-462-489/2016).

23. Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, jog S. K., būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisine ir tam tikru laikotarpiu tik faktine vadove, dėl užimamų pareigų, turėdama teisę kontroliuoti šio juridinio asmens veiklą ir priimti sprendimus šio juridinio asmens vardu, laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2019 m. rugsėjo 28 d. pagal kasos išlaidų orderius ir avansines apyskaitas gavusi įmonės grynuosius pinigus, būdama taip pat ir įmonės kasininke, žinodama, kad pagal kasos išlaidų orderius ir avansines apyskaitas iš bendrovės kasos išmokėtus įmonės grynuosius pinigus privalo naudoti tik įmonės veikloje, taip pat privalo grynųjų pinigų panaudojimą patvirtinančius dokumentus pateikti įmonės buhalterinę apskaitą tvarkančiam asmeniui, tokių dokumentų ar juos patvirtinančių duomenų dėl 140 409,78 Eur panaudojimo nuteistoji S. K. nepateikė ir negrąžino jų įmonei, t. y. įgijo galimybę kaip savomis disponuoti UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausančiomis piniginėmis lėšomis, tokiu būdu tyčia pasisavino jos žinioje buvusį svetimą UAB „(duomenys neskelbtini)“ priklausantį turtą – 140 409,78 Eur. Atlikdama tokius veiksmus S. K. suvokė savo veiksmų pavojingumą, numatė kilsiančius padarinius ir jų norėjo, taigi, veikė tiesiogine tyčia. Atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas pagrįstai ir teisingai nustatė civiliniam ieškovui padarytą turtinės žalos dydį.

Dėl kaltinamojo akto trūkumų ir BK 222 straipsnio 1 dalies taikymo

24. Apeliaciniame skunde gynėjas nurodo, kad byloje buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų neatitinkantis kaltinamasis aktas, nes jame dėl BK 222 straipsnio 1 dalyje inkriminuotos nusikalstamos veikos suformuluotas kaltinimas buvo nekonkretus ir ydingas. Iš kaltinamojo akto turinio matyti, kad jame nėra pateiktas teisinis S. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų vertinimas, todėl nėra aišku, kokius objektyviuosius šios nusikalstamos veikos požymius nuteistoji realizavo. Dėl to buvo pažeista nuteistosios teisė į gynybą ir teisė į teisingą bylos nagrinėjimą.

24.1. BPK 219 straipsnio 3 punkte nustatyta, kad kaltinamajame akte nurodomas nusikalstamos veikos aprašymas: padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdai, padariniai ir kitos svarbios aplinkybės; duomenys apie nukentėjusįjį (vardas, pavardė ir gimimo data); įtariamojo atsakomybę lengvinančios ir sunkinančios aplinkybės. Šie reikalavimai skirti kaltinamojo teisei žinoti, kuo jis yra kaltinamas, užtikrinti ir bylos nagrinėjimo teisme riboms apibrėžti. Kaltinamajame akte nusikalstamos veikos aplinkybes reikia nurodyti tiek, kiek jos nustatytos ikiteisminio tyrimo medžiaga, išdėstant svarbias veikos faktines aplinkybes ir šias aplinkybes atitinkančius nusikalstamos veikos sudėties požymius. Nusikalstamos veikos aprašymas turi atitikti BK normoje, pagal kurią nusikalstama veika kvalifikuojama, nustatytus nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėties požymius. Teismų praktikoje pripažįstama, kad kaltinamasis aktas neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų, kai BPK 219 straipsnio 3 punkte nurodytos aplinkybės jame nenurodytos arba nurodytos netiksliai, nekonkrečiai ir šie trūkumai trukdo teismui nagrinėti bylą, ir (ar) dėl to suvaržoma kaltinamojo teisė į gynybą, be to, šių trūkumų negalima ištaisyti nagrinėjant bylą teisme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-161-511/2016, Nr. 2K-183-693/2016, Nr. 2K-297-222/2016, Nr. 2K-280-648/2018, Nr. 2K-77-489/2022). Taip pat ir apeliacinės instancijos teismas panaikinti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir perduoti bylą prokurorui gali tik tuo atveju, kai ikiteisminio tyrimo metu buvo surašytas BPK 219 straipsnio reikalavimų iš esmės neatitinkantis kaltinamasis aktas ir tai trukdo nagrinėti bylą (BPK 326 straipsnio 1 dalies 5 punktas).

24.2. S. K. inkriminuotos nusikalstamos veikos turinio analizė patvirtina, kad kaltinamajame akte yra nurodytos BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos ir S. K. inkriminuotos padarytos nusikalstamos veikos vieta, laikas, būdas, aprašyti konkretūs S. K. inkriminuoti neteisėti veiksmai ir kilę padariniai. Nuteistajai inkriminuota nusikalstama veika kvalifikuota tiksliai nurodant BK normą. Taip pat iš baudžiamosios bylos duomenų matyti, kad pirmosios instancijos teismas, nenustatęs kliūčių bylą nagrinėti teisme, be kita ko, ir BPK 234 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių, 2020 m. sausio 9 d. nutartimi baudžiamąją bylą perdavė nagrinėti teisiamajame posėdyje (t. 8, b. l. 1–10). 2020 m. liepos 3 d. teisiamajame posėdyje, prokurorei paskelbus kaltinamąjį aktą, dalyvaujant gynėjui, nuteistoji S. K. pareiškė „supratau, kuo esu kaltinama“. Šioje bylos nagrinėjimo stadijoje nei nuteistoji, nei jos gynėjas (dalyvavo tas pats gynėjas, kuris pateikė ir apeliacinį skundą), nepareiškė ir neišsakė jokių pastabų ar prašymų dėl kaltinamojo akto trūkumų. Taip pat ir vėlesnių teisiamųjų posėdžių metu, S. K. kartu su gynėju dalyvaudama procese ir gindamasi nuo jai pareikštų kaltinimų bei pateikdama teismui savo poziciją (ji atsisakė atsakyti į klausimus ir pakankamai lakoniškus paaiškinimus davė tik įrodymų tyrimo pabaigoje), jokių prašymų ir pastabų dėl kaltinamojo akto trūkumų, nepareiškė. Kaip matyti iš teisiamojo posėdžio protokolo, pastabas dėl kaltinamojo akto trūkumų, gynėjas išsakė tik savo baigiamojoje kalboje, tačiau ir šiuo atveju neprašė baudžiamosios bylos grąžinti prokurorui dėl kaltinamojo akto trūkumų pašalinimo, o šį savo teiginį siejo iš esmės su pateiktų įrodymų ir kaltinamosios atsakomybės vertinimu (t. 9, b. l. 150–156, 158–160). Taigi, kaltinamajame akte išdėstytos nusikalstamos veikos faktinės aplinkybės, kaip ir parodė procesas pirmosios instancijos teisme, netrukdė bylą nagrinėti teisme ir nebuvo iš esmės suvaržyta kaltinamosios teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, bei veiksmingai gintis nuo kaltinimo, t. y. nebuvo pažeistos teisingo proceso nuostatos. Todėl pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą pagal pareikštus kaltinimus, priėmė nuosprendį, neįžvelgęs jokių kliūčių nagrinėti bylą dėl kaltinamojo akto galimų trūkumų.

24.3. Teisėjų kolegija, įvertinusi gynėjo apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus ir atsižvelgdama į pateiktą nusikalstamos veikos aprašymą, iš dalies sutinka, kad pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pačios nusikalstamos veikos aprašymo konstrukcija buvo išdėstyta stilistiškai sudėtingai ir ydingai (pvz., jame nurodyta, kad „2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams grynaisiais pinigais išmokėjimą, t. y. 2013 – 2015 m. į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygos išlaidas įrašant 17 057,78 Eur daugiau darbo užmokesčio išmokėjimo grynaisiais pinigais ūkinių operacijų, nei pateikta atlyginimų išmokėjimų žiniaraščių su pinigų gavimą patvirtinančiais gavėjų parašais, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos turinį, nes realiai ne visas darbo užmokestis buvo išmokamas darbuotojams“). Visgi net ir taip aprašyta kaltinimo konstrukcija, kaip jau minėta, leido proceso dalyviams ir nuteistajai bei jos gynėjui suprasti kaltinimo esmę (aptariamu atveju dėl to, kad 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą buvo nepagrįstai įtraukti kasos išlaidų orderiai apie 17 057,78 Eur didesnį nei realiai išmokėtą darbo užmokestį), todėl vien tik taip suformuluotas kaltinimas neleidžia daryti išvados, kad kaltinamasis aktas iš esmės neatitinka BPK 219 straipsnyje nustatytų reikalavimų ir kad taip formuluojant kaltinimą šioje konkrečioje situacijoje buvo pažeista nuteistosios S. K. teisė į gynybą, teisė žinoti, kuo ji yra kaltinama, teisė į teisingą procesą. Be kita ko, iš apeliacinio skundo turinio taip pat matyti, kad apeliantas kaltinamojo akto trūkumus labiau sieja ne su paties kaltinamojo akto neatitikimu BPK 219 straipsnyje nustatytiems reikalavimams, bet su S. K. pareikšto kaltinimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį pagrįstumu ir pirmosios instancijos teismo pateiktu įrodymų vertinimu.

25. Gynėjas, ginčydamas nuteisimą pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, pirmiausia teigia, kad apygardos teismas S. K. nepagrįstai laikė tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu, nes ji, kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, buvo atsakinga tik už buhalterinės apskaitos organizavimą, o už buhalterinės apskaitos tvarkymą buvo atsakinga įmonės buhalterinę apskaitą tvarkiusi buhalterė. Be kita ko, pasak apelianto, taip pat pirmosios instancijos teismas S. K. nepagrįstai pripažino tarpiniu vykdytoju laikotarpiu, kai ji net nebuvo įmonės vadovė.

26. Kasacinės instancijos teismas, aiškindamas BK 222 straipsnio 1 dalies nuostatas dėl šios nusikalstamos veikos subjekto, yra nurodęs, kad baudžiamojon atsakomybėn už buhalterinės apskaitos pažeidimus paprastai traukiamas įmonės buhalteris, o esant bendrininkavimui su įmonės vadovu – abu šie asmenys. Įmonės vadovas gali būti tik šio nusikaltimo bendrininkas (organizatorius, kurstytojas). Tačiau jei apgaulingai apskaitai tvarkyti jis panaudoja nekaltą asmenį, t. y. asmenį, atsakingą už buhalterinės apskaitos tvarkymą, bet nežinantį apie tai, kad jam pateikiami apskaitos dokumentai, kuriais remiantis tvarkoma buhalterinė apskaita, yra apgaulingi, bendrininkavimas negalimas ir įmonės vadovas, vadovaujantis tarpinio vykdymo baudžiamosios teisės institutu, tampa nusikaltimo vykdytoju (BK 24 straipsnio 3 dalis). Įmonės vadovas už apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą savarankiškai gali būti traukiamas baudžiamojon atsakomybėn tais atvejais, kai jis sąmoningai pateikia buhalteriui suklastotus buhalterinės apskaitos dokumentus tam, kad jis juos įtrauktų į apskaitą, o buhalteris apie tai neinformuojamas, arba iš viso nepateikia buhalteriui dokumentų apie įmonėje įvykusias operacijas. Šiuo atveju įmonės vadovas daro nusikaltimą buhalterio rankomis, šiam nesuvokiant jo daromos veikos pavojingumo (kasacinės nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-363/2014, Nr. 2K-277-696/2017, Nr. 2K-161-693/2019 ir kt.). Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką analogiško pobūdžio baudžiamosiose bylose, faktinis vadovas, kuris veikė per direktoriaus pareigas ėjusį asmenį, pripažįstamas tinkamu šios nusikalstamos veikos subjektu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-310-788/2015, Nr. 2K-168-719/2021). Teisėjų kolegijos vertinimu, labai panaši situacija susiklostė ir šioje nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje.

27. Iš juridinio asmens UAB „(duomenys neskelbtini)“ duomenų matyti, kad iš esmės beveik visu inkriminuotos nusikalstamos veikos laikotarpiu šios įmonės akcininke buvo S. K.. Laikotarpiais nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2013 m. rugpjūčio 15 d. ir nuo 2015 m. birželio 10 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. direktore buvo S. K., o laikotarpiu nuo 2013 m. rugpjūčio 16 d. iki 2015 m. birželio 9 d. direktore buvo paskirta G. G. (t. 6, b. l. 1–6). Buhalterinę apskaitą laikotarpiu nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2017 m. balandžio 25 d. tvarkė buhalterė B. N., o nuo 2017 m. balandžio 26 d. nebuvo organizuojamas įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymas.

28. Kaip matyti nagrinėjamoje baudžiamojoje byloje, UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė buhalterė, teisiniai vadovai atskirais laikotarpiais buvo S. K. ir G. G.. Liudytoja G. G. nurodė, kad ji nuo 2007 m. dirbo S. K. įmonėje. Dirbo padavėja–barmene, po to administratore–barmene. Nuo 2013 m. S. K. paprašė jos būti įmonės direktore. Tačiau realiai direktore buvo pati S. K., kuri tvarkė visus finansinius reikalus. Ji direktore buvo tik pagal dokumentus (t. 8, b. l. 131–132). Liudytoja R. P. nurodė, kad jai dirbant S. K. įmonėje, tam tikru laikotarpiu įmonės direktore buvo G. G., tačiau ir tuo laikotarpiu įmonei realiai vadovavo S. K. (t. 8, b. l. 122–130). Tai, kad S. K. visą tiriamą laikotarpį vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir priimdavo visus sprendimus dėl šios įmonės, taip pat patvirtino liudytojos S. V., D. J., S. K. (t. 8, b. l. 135–137, 147–151, 153–157).

29. Taigi, gynybos teiginiai apie UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisinės vadovės G. G. atsakomybę, įvertinus nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes, t. y., kad būtent S. K. visą inkriminuotą laikotarpį vadovavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ ir davė nurodymus formaliai paskirtai direktorei, yra nepagrįsti. Atsižvelgdama į tai, kad S. K. visą inkriminuotą laikotarpį realiai veikė kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, taip pat atsižvelgiant į tai, kad ji būdama UAB „(duomenys neskelbtini)“ teisine ir faktine vadove tinkamai neorganizavo buhalterinės apskaitos tvarkymo, nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos bei paslėpė įmonės dokumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad S. K. pagrįstai pripažinta tinkamu BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos subjektu. Iš liudytojų įmonės buhalterių B. N., S. K. ir R. P. parodymų matyti ir tai, kad S. K. atskirais atvejais sąmoningai, net ir po buhalterių pastebėjimų apie buhalterinės apskaitos trūkumus, pvz., vis didėjantį S. K. nepanaudotų bendrovės lėšų likutį, aiškiai negalimų išlaidų įtraukimą į apskaitą, buhalterėms duodavo aiškius nurodymus dėl buhalterinės apskaitos tvarkymo, kaip turi būti pildomi ir surašomi įmonės buhalteriniai dokumentai, taip pat ir tai, kad į juos turi būti įrašomi neteisingi duomenys (apie tai dar bus pasisakyta plačiau). Šios aplinkybės patvirtina S. K. vaidmenį organizuojant jos faktiškai vadovautos įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymą ir suvokimą bei tikslą veikti neteisėtai.

30. Apeliaciniame skunde gynėjas taip pat nurodo, kad, priimant skundžiamą nuosprendį, nebuvo nustatyti BK 222 straipsnio 1 dalyje nustatytos nusikalstamos veikos objektyvieji požymiai. Teisėjų kolegija iš dalies sutinka su šiuo gynėjo skundo argumentu.

31. Pagal BK 222 straipsnio 1 dalį baudžiamoji atsakomybė nustatyta už kelių alternatyvių veikų padarymą: 1) apgaulingą teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymą; 2) buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimą; 3) buhalterinės apskaitos dokumentų sunaikinimą; 4) buhalterinės apskaitos dokumentų sugadinimą. Apgaulingas teisės aktų reikalaujamos buhalterinės apskaitos tvarkymas – tai buhalterinės apskaitos tvarkymas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių buhalterinės apskaitos tvarkymą, reikalavimus (pvz., dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas, dalies ar visų ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių nefiksavimas apskaitos dokumentuose ir pan.). Buhalterinės apskaitos dokumentų paslėpimas – tai veiksmai, kai dokumentas slepiamas turint tikslą, kad juo nebūtų pasinaudota tikrinant asmens veiklą, jo turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį ar struktūrą. BK 222 straipsnyje numatyto nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl baudžiamoji atsakomybė kyla tik tuo atveju, kai yra nustatyti šiame BK straipsnyje numatyti padariniai – negalima visiškai ar iš dalies nustatyti asmens veiklos, jo turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Apgaulingo buhalterinės apskaitos tvarkymo padariniai nustatomi kompetentingų įstaigų patikrinimo, revizijos aktais, audito ataskaita arba specialisto išvada, ekspertizės aktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-139-628/2019, Nr. 2K-109-746/2017).

32. Skundžiamo nuosprendžio nustatomojoje dalyje aprašant S. K. veiksmus padarant BK 222 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikaltimą nurodyta, kad ji „suvokdama savo nusikalstamo veikimo pobūdį, žinodama, kad bus trukdoma nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, ar struktūrą, siekė šių padarinių atsiradimo, <...> , apgaulingai tvarkė UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą, <...> 2015 m. rugsėjo mėnesio į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos <...> bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimo operacijos už 173,11 Eur <...> 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams grynaisiais pinigais išmokėjimą, t. y. 2013 – 2015 m. į bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ kasos knygos išlaidas įrašyta 17 057,78 Eur daugiau darbo užmokesčio išmokėjimo grynaisiais pinigais ūkinių operacijų, nei pateikta atlyginimų išmokėjimų žiniaraščių su pinigų gavimą patvirtinančiais gavėjų parašais, kuriose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos turinį, nes realiai ne visas darbo užmokestis buvo išmokamas darbuotojams <...> nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir paslėpė UAB „(duomenys neskelbtini)“ kasos dokumentus už 2016 m. liepos – gruodžio mėnesius, klubo „(duomenys neskelbtini)“ pajamų (balansinė sąskaita Nr. 504), kitų pajamų (balansinė sąskaita Nr.522), finansinės veiklos (balansinė sąskaita Nr. 532) ir pagautės (balansinė sąskaita Nr. 540) pirminius apskaitos dokumentus už 2013 ir 2014 metus, bei apskaitos registro „Didžioji knyga“ ar buhalterinių sąskaitų suvestinių apskaitos registrus už 2013 – 2016 metus <...> laikotarpiu nuo 2017-04-26 iki 2017-09-28 neorganizavo įmonės apskaitos, nes nesudarė sutarties su buhalterinės apskaitos paslaugas teikiančia įmone ir nesamdė buhalterio. Dėl šių nustatytų aplinkybių negalima iš dalies nustatyti bendrovės „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, turto, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013 – 2016 metus“.

33. Nagrinėjamu atveju specialisto išvadoje Nr. 04/13-2-9-248 nurodyta, kad įvertinus tyrimo metu nustatytus Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 6 straipsnio 2 dalies, 10 – 11 straipsnių, 12 straipsnio 4 dalies, 13 straipsnio 1 ir 3 dalių, 19 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių, 21 straipsnio 1 dalies reikalavimų pažeidimus, t. y., kad: 1) 2015 m. rugsėjo mėn. į bendrovės buhalterinę apskaitą nebuvo įtraukta darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos; 2) bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistruota bendrovės grynų pinigų išmokėjimo operacija už 173,11 Eur; 3) 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukti kasos išlaidų orderiai apie darbo užmokesčio bendrovės darbuotojams grynais pinigais išmokėjimą, iš viso 17 057,78 Eur, kuriuose nurodyti tikrovės neatitinkantys duomenys apie ūkinės operacijos turinį, t. y. į apskaitą įtrauktos neįvykusias operacijas; 4) neišsaugoti kasos dokumentai už 2016 m. liepos – gruodžio mėn., pirminiai apskaitos dokumentų už 2013 ir 2014 metus bei apskaitos registro Didžioji knyga ar buhalterinių sąskaitų suvestinių apskaitos registrai už 2013 – 2016 metus; 5) laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. nepaskirtas asmuo atsakingas už UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos tvarkymą, konstatuota, jog iš dalies negalima nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ir struktūros už 2013 – 2016 metus (t. 5, b. l. 34–191). Pirmosios instancijos teisme teisiamajame posėdyje specialistė N. B., duodama paaiškinimus, pateiktas išvadas patvirtino ir nurodė, kad jai buvo pateikta tik dalis įmonės buhalterinių dokumentų, tačiau, pateikdama savo išvadą, juos ji palygino ir su iš kitų šaltinių gautais dokumentais ir duomenimis. Būtent įvertinusi šių dokumentų ir duomenų visumą, pateikė išvadą, konkrečiai atsakydama į jai pateiktus klausimus dėl UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos. Specialistė taip pat paaiškino, kad pagal Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo 21 straipsnio nuostatas už buhalterinės apskaitos organizavimą pagal šio įstatymo reikalavimus, už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą, įstatymo nustatyta tvarka, atsako ūkio subjekto vadovas (t. 8, b. l. 190–194; t. 9, b. l. 41–42).

34. Tiriamu laikotarpiu UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinę apskaitą tvarkė R. P., B. N. ir S. K.. Dėl įmonės buhalterinės apskaitos tvarkymo liudytoja R. P. teigė, kad S. K. įmonės buhalterinė apskaita buvo tvarkoma netinkamai, nes į ją buvo traukiama viskas, t. y. ir tai kas nesusiję su įmonės veikla ar turtu. Liudytoja nurodė, kad ji, tvarkydama įmonės buhalterinės apskaitos dokumentus, viską įvesdavo ir atlikdavo taip, kaip nustatyta įstatymuose, tačiau buhalterių užpildytus įmonės dokumentus, patikrindavo S. K. ir ranka juos pataisydavo, t. y. nurodydavo, kas juose turi būti įrašyta bei liepdavo juos pataisyti, kad gautųsi jos nurodytos pinigų sumos. Tokiu principu įmonės buhalterinė apskaita buvo vedama ir tvarkoma visą laiką, nes S. K. sakydavo, kad jos sūnus dirba mokesčių inspekcijoje ir jos įmonės niekas netikrins. Įmonėje atliekami patikrinimai būdavo formalūs, įmonės dokumentų niekas netikrindavo. Be kita ko, ilgą laikotarpį jai nebuvo mokamas darbo užmokestis, o tuo metu, kai jis buvo mokamas, pervesto darbo užmokesčio dalį, išgryninus iš banko sąskaitos, ji turėdavo atiduoti S. K.. Liudytoja taip pat nurodė, kad įmonės dokumentų išeidama iš darbo neišsinešė. To net nebūtų galėjusi padaryti, nes jai išeinant iš darbo – 2017 m., įmonės „(duomenys neskelbtini)“ buhalteriniai dokumentai buvo laikomi kavinės atskiroje patalpoje, kuri buvo užrakinta ir ji rakto nuo šios patalpos neturėjo (t. 8, b. l. 122–130). Tai, kad S. K. nurodydavo, kaip turi būti tvarkoma buhalterinė apskaita ir pildomi buhalteriniai dokumentai, patvirtino ir liudytoja B. N., kuri dirbo UAB „(duomenys neskelbtini)“ vyriausiąja buhaltere. Liudytoja teigė, kad dirbdama šioje įmonėje visus įmonės dokumentus tvarkė laikydamasi įstatymų, bet taip pat turėjo vykdyti ir visus S. K. nurodymus. Ne visi direktorės S. K. nurodymai buvo teisingi, tačiau apie tai pasakius direktorei, ji vis tiek liepdavo taip tvarkyti įmonės buhalterinę apskaitą. Įmonė mokėjo visus mokesčius, tik tiek, kad kartais jie būdavo truputį sumažinami. Ji paduodavo direktorei užpildytus dokumentus, o ši nurodydavo, kiek galima mokėti mokesčių. Todėl ji, pateikdama deklaracijas, parodydavo tiek, kiek jai buvo nurodžiusi direktorė. Taip negalima daryti, bet direktorė visą laiką sakydavo, kad kol jos sūnus dirba Valstybinėje mokesčių inspekcijoje, gali nebijoti, niekas jų netikrins. Taip pat ir dėl grynųjų įmonės pinigų tvarkymo, jie iš esmės buvo tvarkomi tik dokumentuose, nes ji jų niekada nematė, kadangi jie būdavo atiduodami direktorei. Kitos darbuotojos, tvarkiusios buhalterinius dokumentus juos tvarkė tinkamai, suvesdavo visus reikiamus dokumentus ir duomenis (t. 8, b. l. 157–162). Liudytoja S. K. nurodė, kad ji S. K. įmonėje dirbo buhaltere – suvesdavo visas nupirktas prekes, t. y. viską užpajamuodavo, išrašydavo kasos pajamų orderius, kiek surinkdavo iš visų kavinių, atlikdavo inventorizacijas, nurašydavo inventorių ir pan. Buvo ne vienas atvejis, kai algalapyje buvo įrašyta didesnė pinigų suma, tačiau jai sumokėdavo mažiau (t. 8, b. l. 153–157).

35. Teisėjų kolegijos vertinimu, byloje surinktų įrodymų pakanka daryti patikimą išvadą, kad visą S. K. inkriminuotą nusikalstamos veikos laikotarpį įmonė vykdė veiklą ir įmonėje dirbusios buhalterės tvarkė buhalterinę apskaitą, tačiau nei ikiteisminio tyrimo, nei bylos nagrinėjimo teisme metu visi įmonės buhalteriniai dokumentai pateikti nebuvo. Taigi, nagrinėjamoje byloje kompetentingos įstaigos pateiktoje specialisto išvadoje dėl dokumentų paslėpimo, jų neišsaugojimo ir įmonės apskaitos laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. neorganizavimo, nustatyti kilę veikos padariniai – negalima iš dalies nustatyti UAB „(duomenys neskelbtini)“ veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Pagal liudytojų parodymus pirmiau aptarti nuteistosios S. K. veiksmai buvo atliekami, žinant, kad tokiais veiksmais bus sutrukdyta nustatyti įmonės veiklą, jos turtą, nuosavą kapitalą ar įsipareigojimų dydį, bei struktūrą. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad S. K. pirmiau nurodytų veiksmų turinys atitinka tiek objektyviuosius, tiek ir subjektyviuosius BK 222 straipsnio 1 dalyje numatyto nusikaltimo požymius, kurie yra įrodyti byloje surinktų ir pirmosios instancijos teisme ištirtų įrodymų visuma. Teisėjų kolegijos vertinimu, akivaizdu, kad S. K., būdama įmonės vadove ir būdama atsakinga už buhalterinės apskaitos organizavimą bei už apskaitos dokumentų išsaugojimą, neabejotinai žinodama buhalterinę apskaitą reglamentuojančių įstatymų reikalavimus, sąmoningai juos netinkamai vykdė, numatė, kad dėl to bus negalima visiškai ar iš dalies nustatyti jos valdomos įmonės veiklos, turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir šių padarinių norėjo, t. y. nusikalstamą veiką padarė tiesiogine tyčia (be kita ko, tai pagrindžia nustatytos aplinkybė, kad ji su įmonės turtu elgėsi kaip su nuosavu turtu, o pagal byloje apklaustų liudytojų parodymus, savo neteisėtus veiksmus ir pavedimus, be kita ko, grindė manipuliacijomis apie galimybes išvengti mokesčių inspekcijos pareigūnų patikrinimų dėl jos sūnaus eitų pareigų (pagal baudžiamojoje bylos medžiagą matyti, kad nuteistosios S. K. sūnus buvo Valstybinės mokesčių inspekcijos vadovas – t. 6, b. l. 52–55).

36. Nepaisant jau pirmiau aptartų ir byloje pasitvirtinusių faktinių aplinkybių, nuosprendyje nepagrįstai konstatuota, kad būtent ji neįtraukė į buhalterinę apskaitą 2015 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos; bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimo operacijos už 173,11 Eur ir 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie didesnį darbo užmokesčio išmokėjimą darbuotojams grynaisiais pinigais nei buvo išmokamas darbuotojams.

37. Iš bylos medžiagos matyti, kad beveik visą S. K. inkriminuotą laikotarpį įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė paskirtos buhalterės. Tačiau iš nusikalstamo veikos aprašymo, nurodant konkrečius S. K. veiksmus („neįtraukė“, „neužregistravo“, „įtraukė“), galima suprasti, kad tokius veiksmus pagal jai inkriminuotą kaltinimą ir nuosprendžiu nustatytas aplinkybes, atliko pati nuteistoji S. K., nors, kaip ir minėta, įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė tam paskirti atsakingi asmenys ir būtent šių veiksmų atlikimas pagal įmonėje einamas pareigas yra priskirtini buhalteriui. Nors iš išdėstytų liudytojų įmonės buhalterių parodymų iš esmės galima daryti išvadą, kad S. K., veikdama per buhalteres, visą įmonės buhalterinę apskaitą tvarkė apgaulingai, ir atskirais, bet konkrečiai liudytojų nedetalizuotais atvejais, ji net pati savo kai kuriuose buhalterinės apskaitos dokumentuose ranka darydavo tam tikrus taisymus, nagrinėjamoje byloje nėra neginčijamai įrodyta, kad šio sprendimo 36 pastraipoje nurodytus veiksmus atliko būtent nuteistoji S. K.. Baudžiamojoje byloje nepateikta jokių neginčijamų įrodymų apie tai, kad pati nuteistoji S. K. būtų atlikusi šiuos konkrečiai nurodytus ir jai inkriminuotus neteisėtus veiksmus, o visos abejonės, kurių negalima pašalinti jokiais kitais procesiniais veiksmais, vertintinos S. K. naudai. Atitinkamai S. K. pagal BK 222 straipsnio 1 dalį galėtų atsakyti už UAB „(duomenys neskelbtini)“ apgaulingą buhalterinės apskaitos tvarkymą, kaip specialusis subjektas, tik nustačius, kad ji veikė per įmonėje dirbusias buhalteres, kurioms apie jos neteisėtus veiksmus nebuvo žinoma, tačiau šiuo atveju toks kaltinimas nuteistajai nebuvo reiškiamas, taip pat prokuroras nereiškė prašymo dėl kaltinimo pakeitimo. Todėl šiuo atveju iš skundžiamo nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų faktinių aplinkybių minėtos aplinkybės šalintinos, t. y. pašalinamos aplinkybės apie tai, kad: S. K., veikdama kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė 2015 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos; bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimo operacijos už 173,11 Eur; 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie 17 057,78 Eur didesnį darbo užmokesčio išmokėjimą grynaisiais pinigais nei buvo realiai išmokamas. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šie veiksmai, nuteistajai, kaip įmonės vadovei inkriminuoti formaliai ir nepagrįstai, nes šių aplinkybių byloje surinkti įrodymai nepatvirtina. Šioje dalyje teismo nuosprendis keistinas, nes nuosprendyje išdėstytos teismo išvados neatitinka bylos aplinkybių (BPK 328 straipsnio 3 punktas). Kaip ir pirmiau buvo nurodyta, nepaisant tokių išvadų, pirmosios instancijos teismas, remdamasis bylos įrodymais, padarė teisingą išvadą dėl S. K. įvykdytos nusikalstamos veikos kvalifikavimo pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, nes baudžiamąją atsakomybę užtraukia jai inkriminuotos šioje normoje nurodytos alternatyvios ir nuosprendžiu teisingai nustatytos veikos, kaip jau minėta, byloje įrodyta, kad nuteistoji, pažeisdama pirmosios instancijos teismo nuosprendyje nurodytų teisės aktų reikalavimus, laikotarpiu nuo 2017 m. balandžio 26 d. iki 2017 m. rugsėjo 28 d. neorganizavo UAB „(duomenys neskelbtini)“ apskaitos, nenustatė buhalterinės apskaitos dokumentų saugojimo tvarkos ir paslėpė dalį nuosprendyje nurodytų UAB „(duomenys neskelbtini)“ buhalterinės apskaitos dokumentų.

38. Nuteistosios S. K. gynėjas apeliaciniame skunde nepateikė atskirų argumentų dėl Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendžiu išspręstų kitų klausimų, taip pat ir nuteistajai paskirtos bausmės, todėl apeliacinės instancijos teismas, visiškai sutikdamas su pirmosios instancijos teismo argumentais, atsižvelgdamas į nuteistosios padarytų nusikaltimų pavojingumą ir sunkumą bei jos asmenybę (anksčiau neteista, pensinio amžiaus) konstatuoja, kad nuteistajai S. K. paskirtos atitinkamai 3 (trejų) metų laisvės atėmimo bausmė už didelės vertės turto pasisavinimą ir 50 (penkiasdešimties) parų arešto bausmė už apgaulingą apskaitos tvarkymą, yra teisingos ir nėra aiškiai per griežtos. Atsižvelgdamas į nusikalstamų veikų pobūdį bei nuteistosios asmenybę charakterizuojančius duomenis, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą taikyti BK 75 straipsnio 1 dalies nuostatas ir, paskirdamas atitinkamą įpareigojimą, atidėti S. K. paskirtos subendrintos 3 (trejų) metų ir 1 (vieno) mėnesio laisvės atėmimo bausmės vykdymą 2 (dvejiems) metams. Teisėjų kolegija, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes ir realiai pakankamai švelnius tokio teismo nuosprendžio teisinius padarinius nuteistajai, neturi jokio teisinio pagrindo dar labiau švelninti nei nuteistajai už atskirus nusikaltimus paskirtų bausmių, nei galutinės subendrintos bausmės.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 328 straipsnio 3 punktu,

nutaria:

Šiaulių apygardos teismo 2021 m. gruodžio 13 d. nuosprendį pakeisti:

iš nuosprendžio aprašomojoje dalyje nurodytų įrodytomis pripažintų S. K. nusikalstamos veikos, kvalifikuotos pagal BK 222 straipsnio 1 dalį, faktinių aplinkybių pašalinti aplinkybes apie tai, kad S. K., veikdama kaip UAB „(duomenys neskelbtini)“ vadovė, į bendrovės buhalterinę apskaitą neįtraukė 2015 m. rugsėjo mėnesio darbo užmokesčio už 173,11 Eur išmokėjimo operacijos; bendrovės buhalterinės apskaitos registruose neužregistravo bendrovės grynųjų pinigų išmokėjimo operacijos už 173,11 Eur; 2013 – 2015 metais į bendrovės buhalterinę apskaitą įtraukė kasos išlaidų orderius apie 17 057,78 Eur didesnį darbo užmokesčio išmokėjimą grynaisiais pinigais nei buvo realiai išmokamas.

Kitos nuosprendžio dalies nekeisti.