Klaipėdos apygardos teismo nuosprendis, 1A-160-651/2025

Teismas: Klaipėdos apygardos teismas
Dokumentas: Nuosprendis
Data: 2025-10-23
Bylos Nr.: 1A-160-651/2025
Teisminio proceso Nr.: 1-01-1-27476-2023-6
Bylos rūšis: baudžiamoji byla

Teisėjai: Dalia Kursevičienė, Edita Lapinskienė, Daiva Jazbutienė
Nuteistasis: V. S., A. K.
Civilinis ieškovas: V. S., A. K.
Advokatai: Diana Navickienė, Inga Blaževičienė

Kategorijos

Baudžiamoji byla Nr. 1A-160-651/2025Teisminio proceso Nr. 1-01-1-27476-2023-6Procesinio sprendimo kategorijos: 1.1.5.1; 1.1.6.2; 1.1.8.1.1; 1.2.4.6.1; 2.4.6.1; 2.4.6.4.2 (S)

KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMASNUOSPRENDISLIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU2025 m. spalio 23 d.Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Daivos Jazbutienės, Dalios Kursevičienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Editos Lapinskienės,

sekretoriaujant Vitai Diekontienei,dalyvaujant prokurorui Gintui Pikčiūnui,nuteistajam V. S. ir jo gynėjai advokatei Dianai Navickienei,nuteistajam A. K. ir jo gynėjai advokatei Ingai Blaževičienei,

apeliacine žodinio proceso tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Dianos Navickienės ir nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus dėl Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendžio, kuriuo

V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 140 straipsnio 1 dalį (A. K. epizodas) ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje, ir pagal BK 140 straipsnio 1 dalį (Ą. M. epizodas) ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir V. S. paskirta subendrinta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 1 (vienerių) metų laisvės apribojimo bausmė, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsakymo įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Nuteistojo ir civilinio ieškovo V. S. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista V. S. iš nuteistojo A. K. 700 Eur (septynių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 1694 Eur (vieno tūkstančio šešių šimtų devyniasdešimt keturių eurų) proceso išlaidų už gynėjos atstovavimą. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Žemesnės instancijos teismas

Nuteistojo ir civilinio ieškovo A. K. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista A. K. iš kaltinamojo V. S. 700 Eur (septynių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą ir 2000 Eur (dviejų tūkstančių eurų) proceso išlaidų už gynėjo atstovavimą. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Nukentėjusiojo Ą. M. civilinis ieškinys tenkintas iš dalies ir priteista Ą. M. iš V. S. 400 Eur (keturių šimtų eurų) neturtinės žalos atlyginimą. Kitoje dalyje civilinis ieškinys atmestas.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinius ieškinius tenkintas visiškai ir priteista Klaipėdos teritorinei ligonių kasai iš nuteistojo V. S. 209,59 Eur (dviejų šimtų devynių eurų 59 centų) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimą.

Civilinės ieškovės Klaipėdos teritorinės ligonių kasos civilinis ieškinys tenkintas visiškai ir priteista iš nuteistojo A. K. 117,51 Eur (vieno šimto septyniolikos eurų 51 cento) Privalomojo sveikatos draudimo fondo biudžetui padarytos žalos atlyginimą.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

I. Pirmosios instancijos teismo nustatytos faktinės aplinkybės

1. V. S. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2023 m. liepos 22 d., apie 23 val., kieme (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, spyrė kartą A. K. į kairę šlaunį ir kartą galva trenkė į nosį, jėga parklupdė ant dešinio kelio, kartą ranka sudavė į veidą ir kartą spyrė į krūtinę, po to Ą. M. ranka sugriebė už dešinės plaštakos ir ją pasuko. Tokiais veiksmais V. S. A. K. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas veide, kairėje šlaunyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam Ą. M. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

2. A. K. nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2023 m. liepos 22 d., apie 23 val., kieme (duomenys neskelbtini), sugriebė ranka V. S. už veido ir stūmė galvą, rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, po to jį parvertė, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į rankas (kuriomis V. S. dengėsi galvą) ir ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė V. S. nubrozdinimus galvoje ir dešinėje kojoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

II. Apeliacinio skundo argumentai ir proceso dalyvių prašymai

3. Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėja advokatė Diana Navickienė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. priimtą nuosprendį dalyje, kuria V. S. buvo nuteistas dėl BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymo, ir nagrinėjamu atveju konstatavus būtinosios ginties situaciją, procesą Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu nutraukti. Nustačius, kad būtinosios ginties situacijos vertinimui nėra pakankamo įstatyminio pagrindo, procesą V. S. atžvilgiu, kiek tai susiję su A. K. atžvilgiu atliktais veiksmais, nutraukti dėl jo atliktų veiksmų mažareikšmiškumo BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu. Nenustačius pagrindų proceso nutraukimui aukščiau aptartais įstatyme numatytais pagrindais, prašo V. S. paskirtą bausmę sušvelninti. Taip pat apeliaciniu skundu prašo dėl nukentėjusiajam Ą. M. padaryto nežymaus sveikatos sužalojimo V. S. išteisinti BPK 3 straipsnio 1 dalies 1 punkte numatytu pagrindu, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

3.1. Skunde nurodoma, kad, kaip matyti iš surašyto kaltinamojo akto turinio, V. S. buvo kaltinamas padaręs vieną BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką. Analogiškai kaip viena BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika yra aprašyti V. S. veiksmai ir skundžiamame teismo nuosprendyje. Tačiau aprašant bausmių skyrimo motyvus, nuosprendyje jau nurodoma, kad V. S. padarė du tyčinius nusikaltimus, už kiekvieną jų paskiriant atskirą savarankišką bausmę. Pažymima, kad pagal Lietuvos Respublikos Konstitucijos nuostatas, non bis in idem principas pažeidžiamas tada, kai nustatoma, kad asmuo antrą kartą baudžiamas (traukiamas baudžiamojon atsakomybėn) už identiškus arba iš esmės tokius pat teisiškai reikšmingus faktus. Būtent tokia situacija nagrinėjamu atveju ir konstatuotina, t. y. V. S. tuo pačiu nuosprendžiu, už tą patį teisiškai reikšmingą faktą, kuris tiek kaltinamajame akte, tiek ir nuosprendyje buvo konstatuotas kaip viena BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta nusikalstama veika, buvo paskirtos net dvi atskiros savarankiškos bausmės. Atsižvelgus į šias aplinkybes, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas nebuvo pakankamai objektyvus ir nešališkas. Teigiama, kad šią išvadą patvirtina ir tai, kad apylinkės teismas be jokio objektyvaus pagrindo, anksčiau teisto ir turinčio neišnykusį teistumą A. K. V. S. atžvilgiu atliktus, kur kas pavojingesnius pastarojo sveikatai, veiksmus įvertino kaip kur kas mažiau pavojingus nei V. S. analogiškus veiksmus. Nors apylinkės teismas pripažino, kad A. K. yra anksčiau teistas, tačiau šitos aplinkybės neįvertino. Tuo tarpu, V. S. atveju, nesant jokių jo atsakomybę sunkinančių aplinkybių, jo veiksmai, lyginant juos su A. K. veiksmais, tiek apimties (A. K. pripažintas kaltu dėl 11 smūgių V. S. atžvilgiu atlikimo, tuo tarpu V. S. – tik 5), tiek ir pavojingumo asmens sveikatai atžvilgiu (visi A. K. smūgiai buvo nukreipti į V. S. galvą), buvo be jokių motyvų bei aiškios argumentacijos pripažinti kaip kur kas pavojingesni, skiriant net ketvirtadaliu didesnę nei A. K. dydžio bausmę. V. S. paskirta didesnė nei sankcijos vidurkis bausmė, tuo tarpu turinčiam neišnykusį teistumą A. K. paskirta bausmė artima sankcijos vidurkiui. Tai akivaizdžiai patvirtina, kad apylinkės teismas, vertindamas V. S. veiksmus, nebuvo objektyvus. Be to, paskirdamas didesnę nei sankcijos vidurkis bausmę, pirmosios instancijos teismas pažeidė ir BK 61 straipsnyje numatytas bausmės skyrimo taisykles. Taigi apylinkės teismas nebuvo pakankamai objektyvus.

3.2. Skunde teigiama, kad priešinga nei nurodyta skundžiamame nuosprendyje V. S. niekada neginčijo ir šiuo skundu neginčija objektyvių A. K. atžvilgiu atliktų veiksmų, tačiau reikšminga yra tai, kokiomis aplinkybėmis veiksmai buvo atlikti ir koks buvo atliktų veiksmu priežastingumas, jų priešistorė, eiga bei pabaiga, t .y. dėl kurio iš konflikto dalyvių ir dėl kokiu priežasčių aktyvūs veiksmai nutrūko. Iš kaltinimo turinio matyti, kad V. S. A. K. atžvilgiu atlikti veiksmai baigėsi sulig Ą. M. atsistojimu tarp konflikto dalyvių. Šias aplinkybes be kita ko patvirtino ir pats A. K., ir Ą. M., todėl jas galima traktuoti kaip objektyviai ir besąlygiškai nustatytas. Šiuo atveju kyla pagrįstas klausimas dėl to, kokiu momentu buvo atlikti A. K. veiksmai, jei dėl Ą. M. įsikišimo konfliktas baigėsi, taigi sektų, kad smurto veiksmus A. K. V. S. atžvilgiu galėjo atlikti tik arba iki V. S. inkriminuotų veiksmų atlikimo arba vienu ir tuo pačiu metu. Iš kaltinimo formuluočių sektų, kad A. K. prieš pat į konfliktą įsikišant V. S. buvo parklupdytas. Bet, kaip matyti ir iš skundžiamo nuosprendžio turinio, dėl A. K. veiksmų parklupdytas buvo ir V. S.. Todėl jie vienu metu suduoti kaltinime nurodytų smūgių, remiantis skundžiamame nuosprendyje nustatytomis aplinkybėmis, objektyviai negalėtų. Daroma išvada, kad buvo tokia įvykių chronologija, t. y. pirma A. K. sudavė kaltinime nurodytus smūgius V. S., po ko pastarasis A. K., ir į konfliktą įsikišus Ą. M. tolimesnis konfliktas nutrūko.

3.3. Nurodoma, kad V. S. veikė būtinosios ginties ribose. Tai, kad V. S. gynėsi nuo A. K. pirmiausia yra konstatuojama ir skundžiamame nuosprendyje, t. y. nurodoma, kad dalis A. K. smūgių pataikė ne į galvą, o į rankas tik dėl to, kad V. S. jomis dengėsi galvą. Po A. K. atliktų aktyvių veiksmų, kai V. S. buvo smūgiuojama į galvą ir jis buvo parverstas ant žemės, pastarasis akivaizdu, kad įgijo teisę į būtinąją gintį. Atkreiptinas dėmesys, kad susiklosčiusioje situacijoje nurodytas V. S. atliktas spyris A. K. į kairę šlaunį bei parklupdymas ant kelio akivaizdžiai rodo ne siekį atlikti kokius nors puolamuosius veiksmus, tačiau priešingai, užkirsti priešininkui galimybę juos tęsti. Be to, tai akivaizdžiai patvirtina Ą. M. ir A. K. parodymai, t. y., jog po to, kai Ą. M. atsistojo į tarpą tarp konflikto dalyvių, V. S. iš karto aktyvius veiksmus A. K. atžvilgiu nutraukė ir daugiau jų nebeatlikinėjo. Daroma išvada, kad V. S. konflikto pradžioje buvo besiginančio, o ne puolančiojo pozicijoje. Fizinį smurtą naudojo tikslu užkirsti A. K. jam suduodamiems smūgiams ir tik tiek, kiek tai buvo reikalinga jiems neutralizuoti. Išnykus pavojui, kad puolimas jo atžvilgiu iš A. K. pusės gali tęstis, V. S. aktyvius smurto veiksmus A. K. atžvilgiu nedelsiant nutraukė. Pažymima, kad V. S., priešingai nei A. K., neneigia, jog gindamasis galėjo A. K. atžvilgiu atlikti aktyvius veiksmus. Sprendžiant būtinosios ginties buvimo šioje situacijoje yra svarbu nustatyti ir konfliktą pradėjusį asmenį. Kaip matyti ne tik iš V. S. parodymų, tačiau ir paties A. K. veiksmų, žodinio konflikto iniciatorius buvo pats A. K., kuris neva tai būdamas įsižeidęs, pirmiausia gynė savo garbę ir orumą keiksmažodžiais bei į puolimą nukreiptu kalėjimo žargonu lydimais necenzūriniais žodžiais, o po to ir veiksmais. A. K. tiek konflikto pradžioje, tiek ir fiziniai per kilusias muštynes atlikti puolamojo pobūdžio veiksmai nagrinėjamu atveju yra itin aktualūs. Juos konstatavus, yra visos sąlygos bei pagrindai apelianto V. S. veiksmus traktuoti, kaip atliktus būtinosios ginties situacijoje. Įvertinus A. K. suformuluoto kaltinimo turinį bei jame konstatuotas aplinkybes, akivaizdu, kad V. S., atlikdamas inkriminuotus veiksmus, buvo gynybinėje situacijoje, todėl turėjo teisę atsakyti užpuolikui analogiško pobūdžio veiksmais. Konstatavus būtinosios ginties situaciją, baudžiamoji byla V. S. atžvilgiu turėtų būti nutraukta BPK 3 straipsnio 1 dalies 9 punkte numatytu pagrindu.

3.4. Teigiama, kad A. K. neva tai patirtų sužalojimų pobūdis, analizuojant objektyvius byloje esančius duomenis, kelia pagrįstų abejonių. V. S. pripažintas kaltu padaręs A. K. poodines kraujosruvas veide bei kairėje šlaunyje. Iš specialisto išvadoje Nr. (duomenys neskelbtini) pacituoto pirminės apžiūros dokumento matyti, kad šios pirminės apžiūros metu nustatyta A. K. diagnozė: riešo ir plaštakos kiti paviršiniai sužalojimai. Ši diagnozė padaryta remiantis paties paciento paaiškinimais ir atlikta jo kūno apžiūra, t. y. remiantis tuo, kokią informaciją pats A. K. pateikė medikams apie patirtų sužalojimų aplinkybes. A. K. nurodė, kad V. S., įėjęs į jų namo valdas pradėjo priekabiauti prie jo moters, priėjus jam puolė muštis ir jį sumušė su galva į nosį, spyrė į dešinę plaštaką. Nurodė, kad nosis kiek patinusi, nugarėlė skauda, iš nosies nekraujuoja, dešinė plaštaka ties 3 kaulu patinusi, skauda, judesiai galimi. Taigi iš karto po įvykio A. K., atvykęs pas medikus, išsako nusiskundimą tik dėl dviejų iš V. S. pusės atliktų veiksmų, t. y. smūgio į nosį ir spyrio į dešinę plaštaką. Jokių kitų smūgių nusiskundime nenurodoma ir sužalojimai kitose vietose nėra fiksuojami. Vėliau, pareiškime A. K. nurodo, kad V. S. sudavė vieną kartą į veido kairiąją dalį šalia akies, t. y atsiranda naujas smūgis, kuris nebuvo nurodytas medikams ir medikų nebuvo užfiksuotas, o toliau nurodomi tie patys kaip ir medikams smūgiai, t. y. vieną kartą spiriant į dešinę ranką ir vieną kartą iš kaktos į nosį. Daugiau apie jokius smūgius iš V. S. pusės apklausos metu nėra fiksuojama. Vėlesnėse A. K. apklausose ir teisiamojo posėdžio metu A. K. nenurodo nei kad jam buvo spirta į šlaunį, nei kad jis buvo paklupdytas jėga ant kelio, kad ranka buvo trenkta į veidą ar kad spirta į krūtinę. Nagrinėjamu atveju yra aktualus objektyviai nustatytas medikų sužalojimas dešinėje plaštakoje. Šio sužalojimo A. K. savo vėlesnėse apklausose nenurodo ir smūgį į šią dešinę plaštaką neigia. Akivaizdu, kad dešinės pusės plaštaka iš tiesų A. K. buvo sužalota, tačiau ne nuo V. S. atliktų veiksmų, o priešingai, nuo atliktų aktyvių puolamųjų veiksmų. Iš 2023 m. liepos 26 d. apžiūros lapo, kuris aprašytas teismo medicinos specialisto išvadoje, matyti, kad A. K. paaiškinimuose praėjus nuo įvykio beveik 4 paroms įvyksta patirtų sužalojimų transformacija, t. y. nurodomas tik smūgis į nosį bei į kairę šlaunį, tačiau nebenurodomas dešinio delno sužalojimas. Akivaizdu, kad A. K. nenorėjo, kad sužalojimas būtų užfiksuotas, nes tai būtų pagrindas konstatuoti apie tokio sužalojimo atsiradimo mechanizmą, kaip būdingą suduodant dešine ranka smūgius kumščiu. Tokia išvada darytina todėl, kad A. K. nepageidavo, jog būtų apžiūrimi kiti jo sužalojimai, todėl specialistas pažymėjo, jog A. K. kitur sužalojimus neigia. Šios aplinkybės leidžia teigti, kad A. K. medikams nurodomos aplinkybės, patirtų smūgių skaičius bei jų lokalizacija laikui bėgant nuolat kito, o tai kelia pagrįstų abejonių dėl tokių šio asmens vėliau duodamų parodymų patikimumo.

3.5. Pažymima, kad A. K. nurodomos aplinkybės nuolatos kito ne tik laiko atžvilgiu, tačiau ir priklausomai nuo jam suteikto procesinio statuso. A. K., apklaustas įtariamuoju, kai jau nebeatsako už melagingų parodymų davimą, nurodė dar kitas aplinkybes, t. y., kad po žodinio konflikto V. S. staiga dešinės kojos keliu įspyrė jam į kairę šlaunį, nors apie tai iki tol nebuvo nurodęs pareiškime. A. K. apklausos metu mėgino tikslinti aplinkybes ir jas pritaikyti jau prie jau anksčiau duotų parodymų. Atkreiptinas dėmesys, kad net ir darant prielaidą pagal A. K. duotus parodymus, t. y., kad smūgis buvo, tačiau iš vaizdo medžiagos to nesimato, nors A. K. reakcija į šį jo paties tvirtinimu skausmingą smurtinį veiksmą turėjo matytis. Tačiau reakcija taip pat nėra užfiksuota. 2024 m. vasario 14 d. apklausos metu A. K. teigė, kad byloje esančiame vaizdo įraše nesimato kaip jis gindamasis apkabinęs parvertė V. S. ant žemės. Šios aplinkybės leidžia abejoti A. K. viso proceso metu duodamų parodymų objektyvumu. Vertinant A. K. parodymų patikimumą atkreiptinas dėmesys, kad jo teiginiai apie tai, kad jis V. S. apskritai nesudavęs jokių smūgių, prieštarauja byloje esančiai teismo medicinos specialisto išvadai. Akivaizdu, kad negalima objektyviai vertinti ir A. K. parodymų dėl smūgių V. S. (ne)sudavimo aplinkybių.

3.6. Taip pat nurodoma, kad su A. K. susiję asmenys vaizdo įraše fiksavo išimtinai tik V. S. veiksmus, tačiau šių veiksmų priešistorės bei priežastingumo, iš ko matytųsi ir paties A. K. veiksmai, nefiksavo arba tyrimo institucijoms nepateikė. Iš 2024 m. vasario 8 d. vaizdo įrašo apžiūros protokole užfiksuotų duomenų matyti, kad prie V. S. ateina A. K. ir kreipiasi priekabiu, agresyviu tonu: „kame reikalas“?, į ką V. S. A. K. atsako, kad: „jam nepatinka“. Po ko A. K. nurodo V. S.: „bazarini už savo bazarą (keiksmažodis)“ ir apsikeitus agresyviais kreipiniais, A. K. nuo žodžių iš karto siekia pereiti prie veiksmų ir kviečia V. S., nurodydamas: ,,padėk telefonus ir einam į lauką“. Šis kvietimas akivaizdžiai patvirtina A. K. siekį eiti muštis į gatvę, kur jų niekas negalėtų matyti. V. S. vengiant pasiduoti tokioms provokacijoms ir apsiribojant vien tik apsižodžiavimu, nurodant, kad jis tik: „bazarina“, A. K. pradeda ant jo jau šaukti kartodamas: „padėk telefonus ir einam į lauką (keiksmažodis)“. Taigi A. K. toliau reikalauja eiti į gatvę muštis. Iš byloje esančio apžiūros protokolo akivaizdžiai matyti ir tai, kad liudytoja D. S. dar konflikto pradžioje siekia nuraminti ne savo sutuoktinį V. S., o būtent A. K., siekdama neleisti jam prieiti prie V. S.. Tačiau, nepaisant to, A. K. reikalauja, kad D. S. trauktųsi į šoną, kad jis galėtų prieiti arčiau prie V. S. ir siekia ją nustumti į šoną. Beje, dėl tokio savo sutuoktinės stumdymo V. S. reiškė A. K. priekaištus. Iš šios objektyviai užfiksuotos situacijos nekyla abejonių, kaip turėtų būti vertinami A. K. veiksmai, nes jis turėjo vienintelį tikslą – išprovokuoti V. S. muštynėms. Iš aptartų aplinkybių akivaizdžiai matyti, kad kilusių muštynių pagrindinis iniciatorius ir jų sukėlėjas laikytinas būtent A. K..

3.7. Nurodoma, jog jei apeliacinės instancijos teismas spręs, kad V. S. veiksmų vertinti kaip atliktų būtinosios ginties situacijoje nėra pakankamo įstatyminio pagrindo, turėtų būti sprendžiamas klausimas dėl V. S. atliktų veiksmų pripažinimo mažareikšmiais. Pats A. K. į policijos pareigūnus dėl jo atžvilgiu panaudoto smurto nesikreipė ir pagal V. S. iškvietimą atvykus policijos ekipažui, pareiškimo nerašė, jokių pretenzijų nenurodė turintis bei patvirtino, kad medikų pagalbos nepageidauja. Į policiją A. K. su pareiškimu kreipėsi tik po to ir tik dėl to, kad sužinojo, jog su pareiškimu dėl šio įvykio jau kreipėsi V. S.. Tai, kad A. K. jo atžvilgiu atliktų veiksmų nevertina, kaip sukėlusių kokias nors rimtesnes pasekmes, akivaizdžiai matyti ir iš jo civilinio ieškinio pateikimo teismui momento bei nurodomos jo argumentacijos. A. K. civiliniame ieškinyje pirmiausia nurodo V. S. įžeidinėjimą D. S. ir pastarųjų asmenų tarpusavio konfliktą. Tačiau nagrinėjamu atveju A. K. nėra ir negali būti D. S., kuri yra V. S. sutuoktinė, atstovu. Juo labiau, kai pati D. S. jokio ieškinio ar pretenzijų šitoje byloje niekam nėra pareiškusi. Nors civiliniame ieškinyje deklaratyviai nurodoma, kad dėl V. S. neadekvataus elgesio jis patyrė skausmą ir nepatogumus, neigiamus išgyvenimus bei negalėjo pilnavertiškai užsiimti savo veikla, tačiau konkrečiai to nedetalizuoja. Be to, civilinį ieškinį A. K. teikė tik teisiamojo posėdžio metu, kai civilinį ieškinį jo atžvilgiu pareiškė V. S.. Tą patvirtino ir jo gynėjas. Tai rodo, kad iki V. S. civilinio ieškinio pateikimo A. K. nemanė, kad jis patyrė kokių nors nepatogumų ir/ar kad jam apskritai buvo padaryta kokia nors žala. Beje, apie kokius nors nepatogumus ar kitokias pasekmes A. K. neužsiminė nei vienos apklausos metu.

3.8. Nurodoma, kad V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas dėl to, kad Ą. M. ranka sugriebė už dešinės plaštakos ir ją pasuko, tokiu būdu padarydamas kraujosruvą dešinėje plaštakoje, nors jis viso proceso metu nuosekliai tvirtino, kad jis tokių veiksmų neatliko ir kad Ą. M. jokia kraujosruva dešinėje plaštakoje šio konflikto metu nebuvo ir negalėjo būti padaryta. Tai akivaizdžiai patvirtina byloje surinkti objektyvūs duomenys. Atkreiptinas dėmesys į Ą. M. pareiškimo policijoje atsiradimo laiką, t. y. jis atvyko į policiją kartu su A. K. ir, siekiant sustiprinti pastarojo poziciją, nurodė aplinkybes apie paėmimą jam už dešinės rankos riešo ir jo pasukimą. Aprašant įvykio situaciją, Ą. M. pareiškime šios aplinkybės akcentuojamos net du kartus. Tuo tarpu, 2023 m. lapkričio 8 d. apklausos metu Ą. M. jau tvirtino kardinaliai priešingas aplinkybes, t. y., kad V. S. jam konflikto metu buvo suėmęs už kairės rankos plaštakos ir ją suspaudė. Kad rankų sumaišymas nėra tik rašymo aprikimo klaida akivaizdžiai patvirtina tai, jog apklausos metu nurodė, kad pajuto skausmą kairėje plaštakoje, sukeltą skausmą spaudžiant kairę plaštaką įvertino 8 balais. Nurodė, kad yra kairiarankis, yra plaukų stilistas, todėl dėl sukelto fizinio skausmo kairėje plaštakoje jam buvo sunku valdyti savo darbo instrumentus. Akivaizdu, kad Ą. M. apklausos metu negalėtų suklysti, ar jis yra kairiarankis, ar dešiniarankis, ir kuria ranka, jam, būnant kairiarankiui bei savo srities profesionalui, kerpant nuolat tenka valdyti savo darbo įrankius (žirkles). Be to, kaip pasuko plaštaką negalėjo nurodyti. Tačiau Ą. M. net 10 kartų akcentavo, kad jam buvusi sužalota būtent kairė ranka ir jokių sužalojimų jis dešinėje rankoje neturėjo. Be kita ko šios apklausos metu Ą. M. dar ir išsakė pasipiktinimą bei nepasitikėjimą ekspertais, kurie jam nustatė dešinės rankos plaštakos sužalojimą. Atkreipiamas dėmesys, kad iš karto po parašyto pareiškimo, pareigūnė, siekdama užfiksuoti, sužalojimų ant Ą. M. nurodomos rankos (ne)buvimą, tą pačią dieną, t. y. 2023 m. liepos 23 d. apžiūrėjo nurodytą, neva konflikto metu sužalotą dešinę plaštaką bei riešo sritį bei konstatavo, kad jokių patinimų ar sužalojimų ant jos nėra. Taigi praėjus parai laiko po tariamo rankos išsukimo, jokių patinimų ar sužalojimų ant Ą. M. dešinės rankos plaštakos bei riešo nebuvo. Be to, iš prie apžiūros protokolo pridėtos rankos fotonuotraukos jokių plaštakos ar riešo patinimų, praėjus parai nuo įvykio, taip pat nesimato.

3.9. Pažymima, kad po asmens apžiūros pareigūnė nedelsiant tą pačią dieną surašė užduotį specialisto išvadai dėl Ą. M. sužalojimo laipsnio gauti. Pagal šią užduotį jis į teismo ekspertus nesikreipė, tačiau praėjus vos 25 minutėms po šios apžiūros protokolo surašymo pabaigos (2023 m. liepos 23 d., 18.47 val.) jau kreipėsi į VšĮ (duomenys neskelbtini) priimamąjį, kur buvo diagnozuota dešinės rankos delno bei raiščių trauminis plyšimas. Ligoninėje rentgenas ar kiti tyrimai nedaryti, tačiau, nepaisant to, nustatyta riešo ir delno raiščių trauminis plyšimas. Šios aplinkybės kelia abejonių medicininių dokumentų rezultatų objektyvumu bei leidžia tvirtinti, kad policijoje vykusios apklausos metu jokių sužalojimų nebuvo. Būtent šių Ą. M. konstatuotų sužalojimų pagrindu 2023 m. liepos 24 d. buvo surašyta nauja užduotis specialisto išvadai gauti ir jos pagrindu į bylą pateikta 2023 m. liepos 27 d. specialisto išvada Nr. (duomenys neskelbtini). Išvadoje konstatuota, kad kairės plaštakos nugariniame paviršiuje IV-V – delnakaulių projekcijoje yra 2x4 cm gelsvai žalsva, nykstanti kraujosruva. Kitose vietose sužalojimus Ą. M. neigia. Specialisto išvadoje nurodomas dešinės rankos riešo sužalojimas, kurio nefiksavo pats ekspertas, ir kurio buvimą apžiūros metu neigė pats Ą. M. buvo konstatuotas remiantis išimtinai tik VšĮ (duomenys neskelbtini) užfiksuotais dokumentais. Atkreiptinas dėmesys, kad apžiūros pas ekspertą metu šie sužalojimai ne tik turėjo būti išlikę, tačiau jis apžiūros metu turėjo būti su langete. Tačiau, nepaisant to, Ą. M. bet kokius sužalojimus kitose vietose, tame tarpe ir dešiniajame rieše, neigė. Be to, ekspertas ne tik nepatvirtino VšĮ (duomenys neskelbtini) Ą. M. konstatuotinos diagnozės, riešo ir delno raiščių trauminį plyšimą, tačiau kaip vienintelį sužalojimą nurodė kraujosruvą dešinėje plaštakoje. Nagrinėjamu atveju pažymėtina, kad VšĮ (duomenys neskelbtini) pateiktuose dokumentuose jokios poodinės kraujosruvos dešiniajame rieše nebuvo užfiksuota. Tuo tarpu ekspertas jokių kraujosruvų dešiniajame rieše nekonstatavo, o nurodė tik nykstančią kraujosruvą dešiniajame rieše.

3.10. Taip pat pažymima, kad nei vienas iš liudytojų konkrečiai nenurodė kokiu metu ir kaip buvo suimtos Ą. M. rankos, t. y. ar tai buvo padaryta tyčiniais V. S. veiksmais siekiant asmenį sužaloti ar suketi jam fizinį skausmą. Pats A. K. pareiškime taip pat nurodė, kad tik vėliau sužinojo, jog Ą. M. buvusi išsukta ranka, iš ko seka, kad jis šių aplinkybių nematė. Vėliau, jau būdamas įtariamuoju ir nebūdamas įspėtas už žinomai melagingų parodymų davimą, pakeitė savo anksčiau duotus parodymus ir jau nurodė pats matęs, kaip V. S. sugriebė Ą. M. už dešinės rankos riešo ir ją pasuko.

3.11. Taip pat skunde nurodoma, kad V. S. neigia atlikęs kokius nors aktyvius smurtinius veiksmus Ą. M. atžvilgiu. Be to, bet koks net ir teorinis bandymas suimti už rankų ir patraukti per vidurį tarp konfliktuojančių asmenų stovintį asmenį negali būti traktuojamas kaip tikslas panaudoti fizinį smurtą, t. y. kaip BK numatyta nusikalstama veika. Be to, iš video medžiagos matyti, kad Ą. M. rankų delnus laiko atrėmęs į A. K. nugarą, kai mėgino išvengti pastarojo prispaudimo prie namo sienos. Kadangi video medžiagoje užfiksuotas šis vienintelis kontaktas, kuris susijęs ne su V. S., o su A. K., todėl net ir teorinis sužalojimas plaštakos srityje galėjo būti padarytas Ą. M. kontakto su A. K. metu. Aktualu ir tai, kad kaip pripažįsta ir pats Ą. M., jo santykiai su V. S. buvo įtempti, jis jaučia įvairias nuoskaudas, dėl ko šio asmens parodymų patikimumas bei išsamumas nagrinėjamu atveju turėjo būti vertinamas itin atidžiai. Atkreipiamas dėmesys į tai, kad Ą. M. apie tolimesnę gydymo eigą, apsilankymus pas gydytojus bei jų rezultatus, jokių duomenų nepateikė. Be to, ir pats pateiktas ieškinys, tiek jo motyvavimo, tiek ir argumentavimo prasme, yra iš esmės perrašytas iš A. K., nepateikiant jokių tokius deklaratyvius teiginius pagrindžiančių medicininių dokumentų, tyrimo rezultatų ir pan.

4. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė prašo panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį dalyje, kuria A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal BK 140 straipsnio 1 dalį, ir priimti naują nuosprendį – A. K. išteisinti.

4.1. Skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nesigilino ir nevertino aplinkybių dėl ko kilo įvykis; kas buvo įvykio agresorius, netinkamai vertino liudytojų parodymus, kurie labai aiškiai parodė, jog A. K. V. S. smūgiu nesudavė, liudytojų parodymus vertino selektyviai, nekreipė dėmesio į tam tikras liudytojų parodymų dalis, t. y., kad A. K. V. S. smūgių nesudavė. Be to, apylinkės teismas netinkamai vertino byloje esančius vaizdo įrašus iš kurių akivaizdžiai matyti, kad iš karto po įvykio V. S. veide nesimato jokių sužalojimų ar nubrozdinimų. Pirmosios instancijos teismas nevertino ir neanalizavo byloje egzistuojančių aplinkybių, jog V. S. įvykio metu buvo girtas; kad būdamas girtas jis važiavo su elektriniu paspirtuku. Pažymima, kad specialisto išvadoje nustatyta, jog odos nubrozdinimai galėjo atsirasti ir griuvimo metu. Taigi teismas neįvertino svarbių ir reikšmingų įrodymų, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį dalyje, kuria A. K. pripažino kaltu ir nuteisė pagal BK 140 straipsnio 1 dalį.

4.2. Skunde teigiama, kad vertinant liudytojos D. S. parodymus yra akivaizdu, jog ji nepatvirtino ir neteigė, kad A. K. sudavė smūgius V. S., todėl pirmosios instancijos teismo išvada, kad konfliktavo ir smurtą naudojo abi konflikto šalys yra neteisinga ir nepagrįsta, taip pat, negalima padaryti išvadų, kurias padarė pirmosios instancijos teismas, kad smurtinius veiksmus V. S. ir A. K. nutraukė tik tada, kai įsikišo kitas asmuo, tiksliau nukentėjusysis Ą. M.. Liudytoja D. S. ikiteisminio tyrimo metu ir teisme paaiškino, kad skiriasi su V. S., kad 2023 m. balandžio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi V. įpareigotas gyventi skyrium dėl smurto prieš ją, kad atvažiavus į (duomenys neskelbtini), maždaug 50 - 100 metrų atstumu nuo namo, gatvėje stovėjo vyro vardu registruotas „Citroen Jumper“ ir ji suprato, kad ir (duomenys neskelbtini) šeimai ramybės nebus, kad 2023 m. liepos 22 d., apie 22.30 val., vakarieniaujant kieme, prie tvoros iš kaimynų pusės priėjo V. ir, iškišęs galvą pro tvorą, apie minutę tylėdamas žiūrėjo, o po to paklausė ar skani vakarienė, kad ji visus perspėjo nereaguoti į V. replikas, todėl visi tylėjo, kad V. pasakė, kad tuoj baigsis jų vakarienė ir nuėjo, kad netrukus išgirdo prasiveriančius kiemo vartelius ir pamatė įeinantį V., kad įjungusi telefono filmavimo funkciją, nuėjo link V. paprašyti nesiartinti ir išeiti iš kiemo, kad pastojo V. kelią ir pareikalavo išeiti, kad V. pradėjo įžeidinėti bei jai grasino, kad priėjo A. ir, atsistojęs už nugaros, apkabino ją per pečius, kad V. pradėjo įžeidinėti ir A., kad tarp A. ir V. kilo žodinis konfliktas, kad V. prisitraukė A. ir, laikydamas jį už rūbų ties krūtine, keliu spyrė A. į kairę koją, kakta trenkė į veidą, kad A. viena ranka griebė jam už krūtinės ar tai rūbų, o kita ranka sugriebė V. už veido ir bandė V. ištempti iš kiemo, kad V. pargriovė ant kelių A., kad matė V. mosikuojant kumščiais, kad matė, kai V., norėdamas praeiti link A., sugriebė Ą. už abiejų rankų, traukė Ą. į šoną ir tokiu būdu pasuko ranką ties riešu bei taip nustūmė Ą.. Liudytoja taip pat paaiškino, kad matė, kai V., norėdamas praeiti link A., sugriebė Ą. už abiejų rankų, traukė Ą. į šoną ir tokiu būdu pasuko ranką ties riešu bei taip nustūmė Ą.. Vertinant liudytojos parodymus yra akivaizdu, kad apeliantas, tuo metu kai V. S. brovėsi link jo siekdamas toliau smurtauti, nesmurtavo ir toliau puolančioji šalis buvo V. S., kuris elgdamasis agresyviai ir siekdamas toliau naudoti smurtą apelianto atžvilgiu, fizinį smurtą panaudojo ir nukentėjusiojo Ą. M. atžvilgiu, todėl pirmosios instancijos teismo padaryta išvada, jog smurtinius veiksmus abu kaltinamieji nutraukė tik įsikišus kitam asmeniui yra neteisinga, kadangi iš liudytojos parodymų yra akivaizdu, jog įsikišęs Ą. M. nutraukė būtent V. S. smurtinius veiksmus, tačiau ne A. K., kadangi tuo metu, kai įsikišo Ą. M., būtent V. S. toliau siekė smurtauti prieš A. K.. Nei vienas byloje apklaustas liudytojas ar vaizdo įrašas nepatvirtina teismo padarytos išvados, kad įsikišęs Ą. M. nutraukė abiejų kaltinamųjų smurtinius veiksmus, todėl teismo padarytos išvados yra neteisingos.

4.3. Be to, skunde nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas nevertino liudytojos D. S. parodymų dalies, kad 2023 m. balandžio 27 d. Kauno apylinkės teismo nutartimi V. S. buvo įpareigotas gyventi skyrium dėl smurto prieš liudytoja. Iš prie skundo pateikiamos Kauno apylinkės teismo 2023 m. balandžio 27 d. nutarties civilinėje byloje Nr. (duomenys neskelbtini) dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo matyti, kad V. S. dėl smurtinio elgesio prieš liudytoją D. S. ir atsižvelgiant į nepilnamečio sūnaus J. S. interesus, įpareigotas gyventi skyrium. Svarbu, kad šios aplinkybės įvykio metu buvo žinomos A. K., t. y., kad V. S. smurtavo prieš liudytoją. Be to, kelioms dienoms iki įvykio, V. S. skambino liudytojai D. S. ir atvirai grasino liudytojai ir A. K. susidorojimu, aiškino, jog juos nužudys, sužalos ir tikino, kad tai jis tikrai padarys, kad jam yra nesvarbios pasekmės. Iš prie skundo pridedamo antstolio R. S. 2025 m. balandžio 29 d. faktinių aplinkybių konstatavimo protokolo Nr. (duomenys neskelbtini), kuriame buvo užfiksuotas D. S. mobiliajame telefone „iPhone“ esantis vaizdo įrašas, darytas 2023 m. liepos 18 d. 20.20 val., matyti, kad įraše užfiksuotas pokalbis tarp D. S. ir V. S., kuriame kalbantis vyras grasina nužudyti, susidoroti su D. S. ir jos draugu, nepaisant pasekmių. Šis vaizdo įrašas su minėtais V. S. grasinimais buvo pateiktas ikiteisminiam tyrimui ir buvo apžiūrėtas (t. 2, b. l. 22). Iš 2024 m. vasario 8 d. kitų objektų apžiūros protokole matyti, kad vaizdo įrašas buvo pateiktas ir prijungtas prie baudžiamosios bylos, tačiau jame nebuvo garso, todėl kartu su apeliaciniu skundu yra teikiamas faktinių aplinkybių konstatavimo protokolas su pridėtu ir ikiteisminio tyrimu metu apžiūrėtu vaizdo įrašu, tačiau su garsu. Taigi įvykio dieną A. K. žinojo, kad jo draugė D. S. skiriasi, kad santykiai su V. S. yra labai konfliktiškai, žinojo, kad V. S. grasina nužudymu tiek liudytojai, tiek ir jam pačiam bei tikina, kad tai tikrai padarys, todėl jis pamatęs atėjusį prie namo tvoros, o po kiek laiko ir į namo kiemą įėjusį V. S., pagrįstai jo elgesį įvertino kaip pavojingą bei jam išsakant necenzūrinius žodžius ir grasinimus D. S. atžvilgiu, pagrįstai galvodamas ir matydamas, kad grasinimai yra realūs, kadangi jie buvo akivaizdūs ir girdimi, siekė sustabdyti V. S. smurtinį ir pavojingą elgesį bei visiškai teisingai ir pagrįstai šį elgesį vertino kaip pavojingą savo ir kitų asmenų gyvybei ir sveikatai, nuosavybės neliečiamumui. A. K. siekdamas apsaugoti kieme buvusius asmenis priėjo prie V. S. ir šiam pirmam panaudojus fizinį smurtą, siekė jį išstumti iš namo kiemo. Šių aplinkybių pirmos instancijos teismas nevertino ir dėl jų nepasisakė, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą dalyje teismo nuosprendį, nurodydamas, jog A. K. veiksmuose nebuvo būtinosios ginties požymių.

4.4. Skunde pažymima, kad pirmosios instancijos teismas vaizdo įrašo, kuriame yra užfiksuoti V. S. grasinimai nužudyti/sužaloti, nevertino, nesiaiškino, kodėl įrašas yra be garso, nors pareigą tirti įrodymą ir aiškintis dėl kiekvieno byloje esančio įrodymo, turėjo. Pirmosios instancijos teismas, neįvertindamas reikšmingų aplinkybių, kurios yra labai svarbios teisingam bylos išsprendimui, t. y., kad apeliantui žinant anksčiau buvusius įvykius ir išsakytus V. S. grasinimus nužudyti, situaciją apeliantas pagrįstai vertino kaip grėsmingą ir realiai pavojingą gyvybei ir sveikatai, todėl siekdamas išstumti V. S. iš kiemo siekė apsaugoti kieme buvusius asmenis ir save, tačiau ne sukelti fizinį skausmą V. S. ir/ar jį sužaloti. Taigi, apeliantas gynėsi pats ir gynė kitus buvusius asmenis nuo pavojingo V. S. elgesio.

4.5. Skunde pažymima, kad svarbu įvertinti tai, kad būtent V. S. pirmas sudavė smūgius A. K.. Šią aplinkybę neginčijamai patvirtina byloje esantis vaizdo įrašas ir jo apžiūra. 2024 m. vasario 8 d. kitų objektų apžiūros protokole yra nurodyta, kad buvo apžiūrėtas vaizdo įrašas, kuriame yra užfiksuotas įvykis bei nurodyta, jog matoma kaip V. iš galvos suduoda A. į galvą (A. net kepurė nukrenta nuo galvos) (t. 2, b. l. 22-26). Taigi, V. S. įsibrovė į privačią nuosavybę, elgėsi agresyviai, vartojo necenzūrinius žodžius, buvo girtas, pirmas sudavė smūgius, todėl akivaizdu, kad puolanti šalis buvo V. S., o A. K. buvo besiginanti ir kitus ginanti šalis, kuris V. S. atžvilgiu atliko tik vieną veiksmą, t. y. jį stūmė iš kiemo, todėl tokie apelianto atlikti veiksmai negali būti laikomi puolančiais, kurių tikslas skausmo sukėlimas ir/ar sužalojimas, todėl pirmos instancijos teismas visiškai nepagrįstai konstatavo, jog tarp kaltinamųjų vyko muštynės, kurių metu nėra besiginančių ir abi šalys yra puolančios. Pažymima tai, kad A. K. V. S. atžvilgiu panaudojo veiksmų tiek, kiek reikėjo jį sutramdyti ir atsikirsti į pastarojo vykdomą smurtą ir, kad apsaugoti kitus buvusius asmenis, kuriems V. S. grasino, o būtent D. S.. A. K. atliktu stūmimo veiksmu siekė V. S. išstumti iš namo kiemo, tačiau ne jį sumušti ir/ar sužaloti. Svarbu tai, kad analizuojant apklaustų liudytojų parodymus, jie teigė, jog A. K. buvo suėmęs V. S. už veido siekdamas jį išstumti iš kiemo, o tai visiškai patvirtina A. K. duotus paaiškinimus apie įvykio aplinkybes. Taigi pirmosios instancijos teismas neįvertino minėtų aplinkybių ir jų neanalizavo įvykusio įvykio kontekste, nepagrįstai sprendė, kad tarp V. S. ir A. K. vyko muštynės, todėl priėmė neteisingą ir nepagrįstą nuosprendį spręsdamas, jog A. K. veikoje yra nusikaltimo, numatyto BK 140 straipsnio 1 dalyje, sudėtis.

4.6. Nurodoma, kad iš 2024 m. vasario 8 d. kitų objektų apžiūros protokolo matyti, kad buvo apžiūrėtas ir dar vienas 1 minutės 2 sekundžių trukmės vaizdo įrašas, kuris neginčijamai patvirtina, kad iš karto po įvykio, kada esą A. K. sumušė V. S., ant pastarojo veido nėra nei vieno vėliau konstatuoto nubrozdinimo, t. y. nėra nei vieno nubrozdinimo kaktos srityje, kaip nėra nubrozdinimų ir po akimi. Pažymima, kad minėtas vaizdo įrašas buvo daromas jau po įvykio, t. y. po to, kai V. S. smurtavo A. K. atžvilgiu ir po to, kai esą, V. S. teigimu, jis buvo sumuštas ir sužalotas A. K.. Aplinkybę, kad minėtas įrašas darytas po įvykio, patvirtina jau minėtas antstolio konstatavimo protokolas, kuriame nurodyta šio įrašo darymo data ir laikas, t. y. 2023 m. liepos 22 d., 23.02 val. Svarbu ir tai, kad antstolis peržiūrėjęs vaizdo įrašus, konstatavo, vaizdo fiksacijoje po muštynių, jokių akivaizdžių sužalojimų V. S. veide nematyti. Faktinių aplinkybių konstatavimo metu buvo padarytos fotonuotraukos, iš kurių taip pat akivaizdžiai matyti, kad po įvykio V. S. veide nėra jokių sužalojimų. Be to, ir pats A. K. yra padaręs V. S. fotonuotraukas iš vaizdo įrašų, iš kurių matyti kaip V. S. atrodė iki įvykio ir po įvykio, kas taip pat patvirtina, jog V. S. nebuvo sumuštas ir jokių sužalojimų jo veide po įvykio nebuvo. 2023 m. liepos 23 d. asmens apžiūros protokole, kurio metu buvo apžiūrėtas ir nufotografuotas V. S. (t. 2, b. l. 80-85), nurodyta, kad apžiūrėjus V. S., nustatyti matomi veido dešiniosios dalies daugybiniai odos nubrozdinimai. Sulyginus V. S. nuotraukas darytas iš karto po įvykio ir nuotraukas darytas sekančią dieną po įvykio, t. y. 2023 m. liepos 23 d., yra akivaizdu, kad odos nubrozdinimai veide ir po akimi, kurie labai ryškiai matomi darytose nuotraukose V. S. apžiūros metu, V. S. atsirado ne nagrinėjamo įvykio metu, o po įvykio ir akivaizdu iki vykusios asmens apžiūros ikiteisminio tyrimo įstaigoje, nes jei V. S. būtų buvęs sužalotas įvykusio įvykio metu, vaizdo įrašuose darytuose iš karto po įvykio, nuotraukose darytose iš šių vaizdo įrašų, neabejotinai matytųsi V. S. konstatuoti daugybiniai veido nubrozdinimai.

4.7. Pažymima, kad nukentėjusysis Ą. M. parodė, kad A. K. V. S. smūgių nesudavė. Apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu liudytojas nurodė, kad apeliantas sudavė kelis smūgius gindamasis, tačiau vėliau patikslino savo duotus parodymus. Liudytojo papildomos apklausos metu (t. 1, b. l. 98), Ą. M. paaiškino, kad A. jokių smūgių V. nesudavė, ir nurodė, kad priežasčių, kodėl apklausiamas 2023 m. lapkričio 8 d. parodė, kad V. A. sudavė 2-3 smūgius į veidą, pasakyti negali, tačiau, jo manymu, dėl to, kad nesusikalbėjo su tyrėja nuotoliniu būdu, nes turi klausos negalią, nešioja klausos aparatus. Paaiškino, kad ne taip tuo metu suprato, kas yra smūgiai, kad taip pat patikslina, kad nematė, kad A. suduotų ranka smūgius V. į veidą, nes to nebuvo, nurodė, kad nori parodyti, jog 2023 m. lapkričio 8 d. apklausoje neteisingai nurodė, kad buvo sužalota kairė ranka ir dėl ko taip nurodė sunku pasakyti, bet kaip dabar supranta, tai tikrai nesusikalbėjo su tyrėja bei apklausos metu juto didelę įtampą, stresą. Vertinant papildomą apklausą akivaizdu, jog tyrėja, surašiusi apklausą rašė viena kitai prieštaraujančias aplinkybes. Pavyzdžiui, iš papildomos liudytojo Ą. M. apklausos matyti, jog tyrėja rašo: „kodėl nurodžiau 2023 m. lapkričio 8 d. apklausos protokole, kad V. A. sudavė 2-3 smūgius į veidą, pasakyti negaliu“; tačiau toliau apklausoje jau rašo apie A. nesuduotus 2-3 smūgius V.. Taigi 2023 m. lapkričio 8 d. Ą. M. apklausos protokole nurodytos aplinkybės apie apelianto suduotus 2-3 smūgius V. S., gali būti tyrėjos padaryta klaida, o ne liudytojo teigtos aplinkybės, juolab, kad liudytojas papildomos apklausos metu paneigė tokias apklausoje nurodytas aplinkybes. A. K. paaiškina, kad Ą. M. nuo vaikystės turi klausos negalią, kurią patvirtina prie apeliacinio skundo pridėtas neįgaliojo pažymėjimas. Todėl būna, jog bendraujant su kitais asmenimis, maišo žodžių reikšmes bei pačius žodžius. Be to, pirmosios apklausos metu buvo neteisingai nurodyta ne tik aplinkybė apie A. K. smūgius, tačiau neteisingai buvo nurodytos aplinkybės ir apie sužalotą plaštaką. Akivaizdu, kad apklausa buvo surašyta su akivaizdžiais neatitikimais su byloje esančiais duomenimis, kurie buvo patikslinti papildomos apklausos metu.

5. Teismo posėdyje nuteistasis V. S. ir jo gynėja advokatė Diana Navickienę prašė jo gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, panaikinti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį ir konstatavus būtinosios ginties situaciją, procesą BPK 3 straipsnio 1 dalies 7 punkte numatytu pagrindu nutraukti, arba taikyti mažareikšmiškumo institutą ir procesą nutraukti, arba sušvelninti bausmę, taip pat prašė pakeisti nuosprendį dalyje dėl veikos, padarytos nukentėjusiojo Ą. M. atžvilgiu, ir dėl to priimti išteisinamąjį nuosprendį. Be to, prašė nuteistojo A. K. ir gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinį skundą atmesti.

6. Teismo posėdyje nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė prašė jo ir gynėjos apeliacinį skundą tenkinti, nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Dianos Navickienės apeliacinį skundą atmesti.

Šalies argumentai

7. Teismo posėdyje prokuroras Gintas Pikčiūnas prašė nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Dianos Navickienės, nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus atmesti, pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį dalyje dėl V. S. nuteisimo už atskiras nusikalstamas veikas, padarytas Ą. M. ir A. K. atžvilgiu ir nuteisti V. S. dėl vienos nusikalstamos veikos, padarytos tais pačiais veiksmais abiejų nukentėjusiųjų atžvilgiu.

Motyvuojamoji dalis

III. Apeliacinės instancijos teismo argumentai ir išvados

Apeliacinis skundas atmestinas.

8. Apeliacinės instancijos teismas patikrina bylą tiek, kiek to prašoma apeliaciniuose skunduose (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 320 straipsnio 3 dalis). Apeliaciniu skundu nuteistojo V. S. gynėja advokatė Diana Navickienė iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad V. S. padarė nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, motyvuodama tuo, kad nuteistasis veikė esant būtinajai ginčiai, t. y. jo veiksmai sekė kaip atsakas į agresyvius smurtinius nuteistojo A. K. veiksmus. Taip pat nurodoma, kad dėl nukentėjusiajam Ą. M. padaryto nežymaus sveikatos sužalojimo V. S. turi būti išteisintas, kadangi nebuvo padaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Apeliaciniu skundu nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė nesutinka su įrodymų vertinimu ir teigia, kad A. K. dėl nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo turi būti išteisintas.

9. Apeliacinio skundo ribas apibrėžia nuosprendžio apskundimo pagrindai ir motyvai, apelianto prašymai – jų apimtis, pobūdis, konkretumas, tikslumas. Teismų praktikoje ne kartą nurodyta, kad baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimo, jog apeliacinės instancijos teismas baigiamojo akto (nuosprendžio, nutarties) aprašomojoje dalyje privalo išdėstyti motyvuotas išvadas dėl apeliacinio skundo esmės, nereikia suprasti kaip reikalavimo pateikti detalų atsakymą į kiekvieną argumentą. Šios apeliacinės instancijos teismo pareigos apimtis gali keistis atsižvelgiant į teismo priimamo sprendimo rūšį ir kiekvieno nagrinėjimo teisme atvejo aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-107/2013, 2K-572-139/2015, 2K-10-976/2016, 2K-296-942/2018, 2K-7-39-1073/2022).

10. Teisėjų kolegija, ištyrusi byloje esančius įrodymus, skundžiamą nuosprendį ir apeliacinio skundo argumentus, daro išvadą, kad apylinkės teismas išsamiai ir nešališkai ištyrė tiek nuteistajam V. S., tiek nuteistajam A. K. inkriminuotų nusikalstamų veikų padarymo aplinkybes, nuosprendyje nuosekliai išdėstė įrodymus, iš esmės tinkamai juos įvertino ir pagrįstai pripažino, jog aptariamu atveju tiek nuteistasis V. S., tiek nuteistasis A. K. padarė nusikalstamas veikas, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje. Patikrinus nagrinėjamą bylą teisės taikymo aspektu, konstatuotina, kad skundžiamame nuosprendyje atliktas įrodymų tyrimas ir vertinimas esminių trūkumų, dėl kurių reikėtų naikinti ar keisti skundžiamą teismo sprendimą, neturi (BPK 20 straipsnio 5 dalis), o apeliaciniuose skunduose keliamos abejonės dėl įrodymų, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, atitikties įstatymų reikalavimams jų pakankamumo ir patikimumo aspektu yra nepagrįstos. Pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė įrodymų vertinimo taisykles, įrodymai gauti teisėtais būdais baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK nustatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Bylą nagrinėjęs teismas teisingai įvertino surinktus ir ištirtus įrodymus, patikrino kiekvieno įrodymo tikrumą, liečiamumą, leistinumą, įrodymų pakankamumą, jų tarpusavio ryšį ir įvertino visus byloje esančius įrodymus kaip visumą. Vien tai, kad apeliantai nesutinka su skundžiamame nuosprendyje padarytomis teismo išvadomis, kitaip (subjektyviai) interpretuodami byloje surinktus įrodymus ir savaip (palankiai nuteistiesiems) juos vertindamas, nesuteikia teisinio pagrindo juos išteisinti ar konstatuoti, jog buvo susidariusi būtinosios ginties situacija.

11. Iš skundžiamo nuosprendžio motyvuojamosios dalies matyti, kad V. S. nuteistas dėl vienos nesunkios nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymo, tačiau rezoliucinėje dalyje nurodyta, jog V. S. pripažįstamas kaltu dėl atskirų epizodų, t. y. dėl veiksmų prieš A. K. ir dėl veiksmų prieš Ą. M.. Todėl ši klaida taisytina, apeliacinės instancijos teisme, šalinant kaip perteklinį V. S. inkriminuotų veiksmų kvalifikavimą kaip už atskiras nusikalstamas veikas, padarytas A. K. ir Ą. M. atžvilgiu, numatytas BK 140 straipsnio 1 dalyje.

Dėl V. S. ir A. K. nuteisinimo pagal BK 140 straipsnio 1 dalį

12. Abiejų nuteistųjų veiksmai, dėl kurių jie pripažinti kaltais ir nuteisti už nusikalstamų veikų, numatytų BK 140 straipsnio 1 dalyje, padarymą susiję, todėl apygardos teismas dėl jų apeliacinių skundų pasisakys kartu.

13. BPK 20 straipsnio 5 dalyje įtvirtinta teismo teisė ir pareiga vertinti įrodymus pagal savo vidinį įsitikinimą, kuris susiformuoja jam pačiam kruopščiai išnagrinėjus ir atskirai patikrinus iš kiekvieno šaltinio gaunamą informaciją. Taigi, įstatymas numato išskirtinę bylą nagrinėjančio teismo kompetenciją nuspręsti, kurie iš byloje esančių duomenų turi įrodomąją vertę ir ar jų pakanka nustatyti, ar asmens, kuriam ši veika inkriminuojama, veiksmai turi visus konkrečios nusikalstamos veikos sudėties požymius. Įrodymų vertinimas ir jais pagrįstų išvadų byloje sprendžiamais klausimais darymas yra teismo, priimančio baigiamąjį aktą, prerogatyva. Vertindamas įrodymus teismas turi įsitikinti, ar jie patikimi, ar gauti teisėtu būdu, ir nuspręsti, ar jais grįstinos teismo išvados, ar jie atmestini.

14. Abiejų nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunde detaliai analizuojami atskiri bylos įrodymai, selektyviai ir savaip juos interpretuojant, tačiau teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad minėtos BPK įrodymų vertinimo taisyklės reikalauja įvertinti ne tik kiekvieną įrodymą atskirai, bet ir jų visumą, juos lyginant ir siejant į nuoseklią ir vientisą loginę grandinę. Bylos įrodymų vertinimas, kaip sudėtinė įrodinėjimo teisme proceso dalis, yra neišvengiamai susijęs su visų bylos duomenų ištyrimu ir patikrinimu. Pažymėtina, kad įrodymais gali būti ne tik duomenys, tiesiogiai patvirtinantys ar paneigiantys reikšmingą aplinkybę, bet ir duomenys, padedantys nustatyti tarpinius faktus, patikrinti kitus įrodymus, patikrinti arba paneigti tiriamas versijas. Būtent remdamasis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne pavieniais bylos duomenimis, pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, jog nuteistasis V. S. naudojo fizinį smurtą prieš nukentėjusiuosius A. K. ir Ą. M., ir jo veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta pastarųjų sveikata, sukeltas fizinis skausmas Ą. M., ir jog nuteistasis A. K. naudojo fizinį smurtą prieš V. S. ir jo veiksmais buvo nežymiai sutrikdyta pastarojo sveikata.

15. BK 140 straipsnio 1 dalis numato baudžiamąją atsakomybę tam, kad mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino. Šios nusikalstamos veikos sudėtis yra materialioji, taigi būtina nustatyti, kad mušimo ar kitokio smurtavimo atveju nukentėjusiajam sukeliamas fizinis skausmas arba nežymiai sutrikdoma sveikata ar jis trumpam susargdinamas. Baudžiamajame įstatyme nedetalizuojama, kaip konkrečiai nukentėjusysis turi būti mušamas ar prieš jį smurtaujama, – baudžiamajai atsakomybei kilti svarbu tai, kad būtų sukeliami atitinkami šioje normoje nurodyti padariniai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-93-458/2020). Asmens kaltei padarius nusikalstamą veiką, nustatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, konstatuoti nepakanka apsiriboti išimtinai tik specialisto išvadoje nustatytais sužalojimais, būtina įvertinti byloje surinktų ir ištirtų įrodymų visumą, nesuteikiant nė vienam iš bylos įrodymų prioritetinės reikšmės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-76/2007, 2K-P-1/2014, 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Kaltininko kaltės turinys tokio pobūdžio baudžiamojoje byloje atskleidžiamas ne tik jo paties parodymais, bet ir vertinant objektyviuosius veikos požymius – kaltininko veiksmus, jų pobūdį, intensyvumą, būdą, pastangas juos padarant, padėtį, buvusią juos padarant, ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-7-130-699/2015, 2K-152-693/2016). Pažymėtina, kad tuo atveju, kai nustatoma, jog nusikaltimo požymių turinčios veikos padarytos esant konfliktiniam santykiui, teismas turi labai įdėmiai ir atidžiai vertinti proceso dalyvių parodymų patikimumą, taip pat vertinti konfliktinėje situacijoje esančių asmenų elgesio, be kita ko, ir inicijuojant įvairius teisinius procesus, motyvus bei tikslus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-231-976/2017, 2K-26-1073/2023).??? Kasacinio teismo praktikoje muštynėmis pripažįstamas vienas iš konflikto sprendimo būdų, kai abi pusės vadovaujasi agresyviais, puolamaisiais interesais, t. y. abi pusės yra puolančiosios (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-684/1999, 2K-428/2008, 2K-392/2012).

16. V. S. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2023 m. liepos 22 d., apie 23 val., kieme (duomenys neskelbtini), būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, spyrė kartą A. K. į kairę šlaunį ir kartą galva trenkė į nosį, jėga parklupdė ant dešinio kelio, kartą ranka sudavė į veidą ir kartą spyrė į krūtinę, po to Ą. M. ranka sugriebė už dešinės plaštakos ir ją pasuko. Tokiais veiksmais V. S. A. K. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodines kraujosruvas veide, kairėje šlaunyje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, nukentėjusiajam Ą. M. sukėlė fizinį skausmą ir padarė poodinę kraujosruvą dešinėje plaštakoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

17. A. K. pripažintas kaltu ir nuteistas už tai, kad mušdamas ir kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą ir nežymiai jį sužalojo, o būtent: jis 2023 m. liepos 22 d., apie 23 val., kieme (duomenys neskelbtini), sugriebė ranka V. S. už veido ir stūmė galvą, rankomis sudavė ne mažiau kaip penkis smūgius į galvą, po to jį parvertė, sudavė ne mažiau kaip keturis smūgius į rankas (kuriomis V. S. dengėsi galvą) ir ne mažiau kaip du smūgius į galvą, taip sukėlė fizinį skausmą ir padarė V. S. nubrozdinimus galvoje ir dešinėje kojoje, kas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

18. Nuteistasis V. S. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad kalbantis su D., prie jos priėjo A. K., kuris ranka pastūmė D. į šoną ir pradėjo jį vadinti necenzūriniais žodžiais. Su A. K. kilo žodinis konfliktas, stovėjo vienas priešais kitą, veidas į veidą. A. K. abejomis rankomis sudavė smūgius į galvą, sudavė ne mažiau 5 smūgius. Rankomis dengė galvą, gynėsi nuo smūgių, A. K. sudavė 4 - 5 smūgius į abi rankas, juto skausmą. A. K. smūgių nesudavė, kiek prisimena, rankomis stūmė A. K. nuo savęs, parkritęs nebuvo. Po to A. K. stūmė jį, įvyko grumtynės. Neprisimena, ar gindamasis sudavė A. K.. Pastumtas A. K. nukrito ant abejų kelių, pajuto skausmą abejuose keliuose. Gynėsi nuo A. K., todėl galėjo jam suduoti rankomis atgal, galbūt galėjo įspirti. Pamena, kad parkritus, smūgiai į galvos sritį kartojosi, dengėsi galvą rankomis, smūgiai kliuvo ir į rankas ir į galvą, į galvą galėjo kliūti ne mažiau kaip du kartus, į rankas galėjo kliūti ne mažiau kaip keturis kartus, juto skausmą. Gindamasis nuo A. K., galėjo jį pastumti ar stumti nuo savęs, nepamena ar jis parkrito. Įvykio metu Ą. už rankos neėmė, negriebė ir niekaip nesuko (t. 2, b. l. 61-64, 81-83). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme V. S. parodė, kad su D. prie jos priėjo A. K., kuris ranka ją pastūmė į šoną ir pradėjo V. vadinti įvairiais necenzūriniais žodžiais. D. stovėjo šalia K. ir viską filmavo savo telefonu. Ą. stovėjo prie kieme esančios pavėsinės. Akivaizdžiai matėsi, kad jis yra labai girtas. Kai A. K. pastūmė D. į šoną, jis K. pasakė: „tu nestumdysi mano žmonos“. Nurodė, kad tarp jo ir A. K. kilo žodinis konfliktas, kurio metu vienas kitą vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais, dėl to A. K. priėjo prie jo. Jie stovėjo vienas priešais kitą, veidas į veidą, apie 10 cm atstumu vienas nuo kito. Toliau vartodamas necenzūrinius žodžius, A. K. abejomis rankomis V. sudavė smūgius į galvą. Kiek A. jam sudavė smūgių neskaičiavo, bet tikrai ne mažiau kaip 5 smūgius. Jam labai skaudėjo galvą, buvo sumuštas dešinės pusės antakis, sukeltas fizinis skausmas. Nurodė, kad rankomis dengėsi galvą, gynėsi nuo K. smūgių, kuris sudavė 4-5 smūgius į abi rankas. Pataikė į dilbius, dėl ko juto fizinį skausmą, kurį įvertino 5 balais. Nurodė, kad A. K. nuo savęs stūmė rankomis, kad jis nesuduotų daugiau smūgių. Kiek pamena, A. K. ant žemės parkritęs nebuvo. Vėliau, A. K. stūmė jį, tarp jų įvyko grumtynės. Nepamena, ar gindamasis sudavė smūgius A. K.. Pastumtas A. K. nukrito ant žemės, ant abiejų kelių ir pajuto fizinį skausmą. Tuomet atsistojo ir išėjo iš kiemo į gatvę, paskambino policijai.

19. Kaip matyti iš nuteistojo V. S. parodymų, jis savo kaltės dėl nusikalstamos veikos padarymo nepripažino, tačiau iš dalies sutiko, jog gindamasis galėjo A. K. suduoti smūgius ir atlikti kitus veiksmus, tačiau savo kaltės dėl Ą. M. sukelto fizinio skausmo visiškai nepripažino. Tas pačias aplinkybes nurodo ir apeliaciniame skunde.

20. Nuteistasis A. K. taip pat tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamojo posėdžio metu kaltu neprisipažino. Ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. S. pradėjo įžeidinėti D., vadino necenzūriniais žodžiais. Priėjo ją apginti nuo agresyvaus vyro. Įvyko žodinis konfliktas, abu stovėjo vienas priešais kitą. V. S. dešiniu keliu įspyrė į kairę šlaunį, toliau vyko žodinis konfliktas. Tada V. S. kakta trenkė į nosį. Uždėjo V. S. ant kaklo abi rankas ir stūmė nuo savęs. Po to kairę ranką uždėjo V. S. ant veido ir vėl jį stūmė. Abu susistumdė, smūgių V. S. nesudavė. Stumdymosi metu V. S. stipriai patraukė link savęs, todėl suklupo ant kelių, pradėjo skaudėti abu kelius. Suklupusiam V. S. kaire ranka sudavė į veidą. Atsistojo, apkabino jį, rankomis atitraukė nuo savęs. V. S. suklupo ant žemės, bet staigiai atsistojo. Atsitraukus, į tarpą atsistojo Ą., kuris ramino V. S.. Pastarasis rankomis suėmė Ą. už rankos ir pasuko. Ą. pasitraukė į šoną (t. 2, b. l. 148-151, 167-169). Papildomos apklausos metu A. K. nurodė, kad tik priėjus prie V., jis spyrė iš kelio į šlaunį, juto skausmą. V. trenkė iš galvos į nosį. Pradėjo gintis, rankomis ties kaklu nustūmė nuo savęs. Delną uždėjo ant veido ir pradėjo V. S. stumti iš kiemo. Paleidus veidą, prasidėjo grumtynės, tačiau smūgių nesudavė, tik bandė ištempti, išvesti iš kiemo. V. S. taip pat nesudavė smūgių. V. staigiai parvertė, parklupdė priešais save, suklupo ant dešinio kelio, pajuto skausmą. V. S. sudavė kumščiu į veidą, juto skausmą. Po smūgio dar spyrė kairiu keliu į krūtinę, juto skausmą. Tada atsistojo, gindamasis apkabino V. ir parvertė ant žemės bei pargriuvo kartu su juo. Smūgių nesudavė, nespyrė. Tik pargriuvus, abu atsistojo. Ą. atsistojo tarp jų, V. sugriebė Ą. už dešinės rankos riešo ir ją suko (t. 2, b. l. 157-160). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme nuteistasis A. K. parodė, kad jam būnant pavėsinėje, į kiemą įėjo V. S.. D. S. įsijungė savo mobiliojo ryšio telefono filmavimo kamerą, atsistojo ir pradėjo eiti link V., visi kiti liko sėdėti pavėsinėje. V. S. sustojo prie kieme stovėjusio D. S. automobilio. Būdamas pavėsinėje jis girdėjo kaip D. S. pasakė V. S., kad čia yra jos privati valda ir pareikalavo išeiti iš kiemo. V. S. pradėjo įžeidinėti D., vadino necenzūriniais žodžiais. Todėl girdėdamas kaip yra įžeidinėjama D. ir matydamas kaip V. S. prie jos artinasi, išėjo iš pavėsinės ir priėjo arčiau, siekdamas apginti D. nuo agresyvaus vyro elgesio. Jam priėjus prie D. S., V. S. pasakė jam necenzūrinius žodžius, todėl A. K. jam taip pat grubiai atsakė, tarp vyrų įvyko žodinis konfliktas. Konflikto metu jis ir V. S. stovėjo vienas priešais kitą, veidas į veidą, apie 5 cm. atstumu vienas nuo kito. Staiga V. S. dešinės kojos keliu įspyrė jam į kairę šlaunį. Tarp jo ir V. S. tęsėsi žodinis konfliktas, vienas kitą vadino įvairiais necenzūriniais žodžiais. Tuomet V. S. kakta trenkė A. K. vieną sykį į veidą, tiksliau – į nosį. Pažymėjo, kad jis abi rankas uždėjo V. S. ant kaklo ir stūmė jį nuo savęs. Tuomet kairę ranką uždėjo V. S. ant veido ir vėl jį stūmė nuo savęs link kieme esančio išėjimo, jie susistumdė. Smūgių jam nesudavė. Stumdymosi metu, V. S. jį stipriai patraukė link savęs, dėl ko jis ant kelių suklupo ant žemės. Suklupus keliais ant žemės V. S. kaire ranka jam sudavė į veidą. Kai atsistojo, V. S. apkabino rankomis ir atitraukė nuo savęs. V. S. suklupo keliais ant žemės, bet staigiai atsistojo. Atsitraukė nuo V. S. į šalį. Tuo metu tarp jų stojo Ą. M. ir ramino V. S.. V. S. rankomis suėmė Ą. M. už rankos ir pasuko, kuri tai buvo ranka, neprisimena. Tuomet Ą. M. pasitraukė į šoną, tuo konfliktas ir pasibaigė.

21. Iš aptartų parodymų matyti, kad A. K., nors neneigia, kad tarp nuteistųjų įvyko žodinis konfliktas, tačiau akcentuoja, jog pirmas fizinius veiksmus panaudojo būtent nuteistasis V. S., todėl, nuteistojo A. K. manymu, jis turi būti išteisintas. Pažymėtina, kad, kaip matyti iš nuteistojo A. K. parodymų, priešingai nei teigia nuteistojo V. S. gynėja apeliaciniame skunde, teisiamojo posėdžio metu buvo patikslintos aplinkybės, tačiau parodymai dėl esminių aplinkybių liko nuoseklūs.

22. Nukentėjusysis Ą. M. parodė, kad girdėjo, kaip mama prašė V. išeiti iš kiemo, tačiau jis nėjo teigdamas, kad atėjo pas sūnų. V. pradėjo mamą vadinti necenzūriniais žodžiais, ją įžeidinėti. Su A. priėjo prie mamos, A. paklausė: „kas čia nutiko ?“. Po to prasidėjo žodinis konfliktas. A. stovint priešais V. veidas į veidą, V. dešinės kojos keliu įspyrė A. į kairę šlaunį ir trenkė iš galvos į galvą. A. abiem rankom bandė atstumti V., delnu sugriebė V. už veido ir jį spaudė. Kiek suprato, A. bandė išstumti iš kiemo V.. A. smūgių V. nesudavė. Mama pradėjo šaukti, kad jis saugotųsi. A. su V. toliau stumdėsi, vyko grumtynės ir jie kažkuriuo momentu abu lygtais parvirto ant žemės. Nežino, ar V. sudavė A. grumiantis arba neprisimena, arba nematė. A. nesudavė ranka V. į veidą. Pamena, kad A. su V. buvo atsistoję, toliau vyko žodinis konfliktas. Priėjo ir atsistojo tarp jų, ištiesė abi rankas prieš juos, norėdamas išskirti. V. sugriebė už dešinės plaštakos ir ją pasuko, pajuto skausmą (t. 1, b. l. 33-37, 98-105). Nukentėjusysis Ą. M. apklaustas teisiamojo posėdžio metu apylinkės teisme nurodė, kad vakarieniaujant kieme pastebėjo, kad į kiemo teritoriją atėjo mamos sutuoktinis V. S., kuris įėjęs į kiemą kreipėsi į mamą, kažką sakydamas, ką tiksliai sakė įvardinti negali, kadangi turi klausos sutrikimų. V. S. tik įėjus į kiemą, jo mama išsitraukė mobiliojo ryšio telefoną, kuriuo pradėjo filmuoti. Priėjusi prie V. S. prašė išeiti iš kiemo. Į mamos prašymus išeiti V. S. nereagavo, dėl to prie jų priėjo ir A. K. klausdamas ar viskas gerai. Priėjus A. K. V. S. pradėjo žodinį konfliktą, vėliau kažką jam atsakius V. S. iš kaktos trenkė A. K. į nosies sritį. Po smūgio tarp A. K. ir V. S. prasidėjo grumtynės. A. ir V. besigrumiant, jis, norėdamas juos išskirti ir apsaugoti mamą, bei nepilnametį brolį, kuris matė visą konfliktą, priėjęs prie jų rankos delnais stumdamas A. ir V. vieną nuo kito bandė juos išskirti, dėl ko V. suėmė jam už dešinės rankos riešo ir sukamuoju judesiu jį išsuko, tokiais savo veiksmais sužalojo jį ir sukėlė fizinį skausmą. Tuo tarpu kai V. pasuko jam ranką, tuo pačiu judesiu V. jį nuo savęs atstūmė. Nurodė, kad esant prieštaravimams kuri ranka dešinė ar kairė jam buvo išsukta, patvirtino, kad jam buvo išsukta dešinė ranka.

23. Pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes patvirtino ir liudytoja D. T. Š., kuri parodė, kad atėjęs į kiemą V. pradėjo D. įžeidinėti, vadinti ją necenzūriniais žodžiais. Prie jų priėjo A., prasidėjo žodinis konfliktas. Prasidėjo grumtynės. V. spyrė A. į koją ir iš galvos kirto A., jie abu mušėsi. Tada D. liepė jai išvesti J., todėl ji nusisuko ir kas toliau vyko nebematė nuo to momento kai trenkė iš galvos V. A., kadangi nusivedė J. į kambarį. Po kurio laiko išėjus į lauką, pamatė kaip už automobilio galo stovi A. ir V., o tarp jų stovi Ą., kuris ištiesęs rankas skyrė juos, ramino. Tada matė kaip V. griebė Ą. už rankos, kažkur už riešo, tačiau ką konkrečiai pagriebęs darė ji nematė. Iš esmės tas pačias aplinkybes liudytoja parodė ir ikiteisminio tyrimo metu.

24. Nuteistojo A. K. apeliaciniame skunde akcentuojama, jog apylinkės teismas nepagrįstai neatsižvelgė į tai, kad tiek D. S., tiek Ą. M. nurodė, kad A. K. smūgių V. S. nesudavė. Ikiteisminio tyrimo metu liudytoja D. S. parodė, kad 2023 m. liepos 22 d., apie 22.30 val., vakarieniaujant kieme, prie tvoros iš kaimynų pusės priėjo V. ir, iškišęs galvą pro tvorą, apie minutę tylėdamas žiūrėjo, o po to paklausė ar skani vakarienė. Perspėjo nereaguoti į V. replikas, todėl visi tylėjo. V. pasakė, kad tuoj baigsis jų vakarienė ir nuėjo. Netrukus išgirdo prasiveriančius kiemo vartelius ir pamatė įeinantį V.. Įjungusi telefono filmavimo funkciją, nuėjo link V. paprašyti nesiartinti ir išeiti iš kiemo. Pastojo V. kelią ir pareikalavo išeiti. V. pradėjo ją įžeidinėti bei grasino. Priėjo A. ir, atsistojęs už nugaros, apkabino ją per pečius. V. pradėjo įžeidinėti ir A.. Tarp A. ir V. kilo žodinis konfliktas. V. prisitraukė A. ir, laikydamas jį už rūbų ties krūtine, keliu spyrė A. į kairę koją, kakta trenkė į veidą. A. viena ranka griebė jam už krūtinės ar tai rūbų, o kita ranka sugriebė V. už veido ir bandė V. ištempti iš kiemo. A. su V. besigrumiant, V. pargriovė ant kelių A.. Matė V. mosikuojant kumščiais, tačiau nežino, ar pataikė. Kažkuriuo momentu, jau po to, kai A. buvo parklupęs, matė, kad A. su V. parvirtę. Matė, kai V. su A. stovėjo vienas priešais kitą, tarp jų stovėjo Ą.. V., norėdamas praeiti link A., sugriebė Ą. už abiejų rankų, traukė Ą. į šoną ir tokiu būdu pasuko ranką ties riešu bei taip nustūmė Ą. (t. 1 , b. l. 174-177, 180-185). Teisiamojo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme liudytoja D. S. parodė, kad 2023 m. liepos 22 d. jai, jos šeimos nariams ir A. vakarieniaujant kieme, sūnui J. paskambino V. ir siūlė susitikti, sūnus atsisakė. Tuomet prie tvoros iš kaimynų pusės priėjo jos vyras V. ir iškišęs galvą pro tvorą apie minutę tylėdamas žiūrėjo į jų pusę, o po to paklausė ar skani vakarienė. Ji artimuosius perspėjo, kad jie niekaip nereaguotų į V. replikas, dėl to jie visi tylėjo jam nieko neatsakydami. Netrukus ji išgirdo prasiveriančius kiemo vartelius ir pamatė į kiemą įeinantį V.. Tada ji perspėjo artimuosius likti savo vietose, o pati atsistojusi nuo stalo ir įjungusi mobiliojo ryšio telefono filmavimo funkciją nuėjo link V., norėdama paprašyti, kad jis nesiartintų prie jos artimųjų ir išeitų iš kiemo. Ji pastojo V. kelią ir pareikalavo, kad jis išeitų iš jos privačios valdos. Tada V. jai pasakė: „tu vėl lipi ant to paties grėblio“ ir pradėjo ją įžeidinėti visokiais necenzūriniais žodžiais bei grasino. Toliau V. keliant konfliktą prie jų priėjo A. ir atsistojęs jai už nugaros apkabino per pečius. V. pradėjo įžeidinėti necenzūriniais žodžiais ir A., tarp jų kilo žodinis konfliktas. Konflikto metu V., sakydamas A.: „tu jos neliesi“ griebė A. ranka už rūbų ir bandė atitraukti jį nuo D. link savęs. Po to V. prisitraukė A. prie savęs ir laikydamas jį už rūbų ties krūtine ir keliu spyrė A. į šlaunį, o po to kakta trenkė A. į nosies sritį. Po to pripuolė jos sūnus Ą. ir griebė ją, kad atitrauktų nuo V.. Tada A. griebė V. ir kartu nugriuvo ant žemės. Kai atsisuko pamatė vienas prieš kitą stovinčius V. ir A., o tarp jų stovintį Ą., kuris sakė V., kad jis baigtų konfliktuoti ir išeitų iš kiemo. V. pasakė Ą., kad jis pasitrauktų, o jam to nepadarius jis sugriebė Ą. rankas ir staigiai pasukęs abi rankas jas patraukė. Nors iš liudytojos parodymų matyti, jog ji nenurodo, kad A. K. sudavė V. S., tačiau nurodo, kad A. K. griebė V. S., jie grūmėsi. Priešingai nei teigiama apeliaciniame skunde, Ą. M. ikiteisminio tyrimo metu parodė, kad V. 2-3 kartus ranka sudavė A. į veidą. A, gindamasis nuo V. smūgių sudavė jam 2-3 kartus į veidą (t. 1, b. l. 90-91). Taigi Ą. M. parodė, kad A. K. sudavė V. S..

25. Abiejuose apeliaciniuose skunduose teigiama, kad pirmosios instancijos teismas nevertino to, kas iniciavo konfliktą, ir nepagrįstai sprendė, jog tarp nuteistojo V. S. ir nuteistojo A. K. vyko abipusės muštynės. Pažymėtina, kad iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad konflikte dalyvavusių asmenų santykiai yra konfliktiški, tačiau vien tai, kad šalių santykiai konfliktiški, savaime nereiškia, jog jų parodymai nepatikimi.

26. Be to, bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme buvo atnaujintas įrodymų tyrimas ir peržiūrėtas į bylą pateiktas vaizdo įrašas Video (3), kurio trukmė 2 min. 54 s. Kaip teisingai nustatyta 2024 m. vasario 8 d. kitų objektų apžiūros protokole, vaizdo įraše matoma, kad būtent V. S. ateina per vartelius į privačią valdą, kaip tarp V. S., D. S. ir vėliau pasirodžiusio A. K. vyksta žodinis konfliktas, kuris perauga į muštynes. Toliau matoma, kaip V. S. iš galvos suduoda A. K. į galvą, ir tuo metu kai vyksta smūgis, Ą. M. yra už A. K. nugaros, t. y. tarp A. K. ir namo sienos. Ą. tuo metu savo delnus laiko atrėmęs į A. K. viršutinę nugaros dalį. Toliau matoma, kad A. K. sugriebia kairės rankos delnu V. S. tiesiai už veido srities, jį stumia, o tuo metu A. M. dar yra už A. K. nugaros. D. S. liepia pasitraukti Ą. M.. A. K. ir V. S. pradeda stumdytis, muštis, kokius toliau veiksmus atliko vienas prieš kitą nesimato. Toliau vaizdo įraše matoma, kad Ą. M. nebėra už nugaros A. K., o atsitraukęs per 1-2 metrus nuo A. K. ir V. S., kurie susikibę stumdosi. Matoma, kad V. S. rankomis pasilenkęs į priekį yra atsirėmęs į namo sieną, o A. K. dešine ranka jį per nugarą apkabinęs.

27. Iš pateikto įrašo akivaizdu, jog tarp nuteistųjų V. S. ir A. K. kilo žodinis konfliktas, tiek V. S., tiek A. K. buvo agresyviai nusiteikę, ir po žodinio konflikto kilo muštynės. Apygardos teismas neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad šiuo atveju situacija vertintina kaip abipusės muštynės, kurių metu abi konfliktuojančios pusės vadovaujasi agresyviais interesais pulti, o ne gintis.

28. Aplinkybė, jog nuteistiesiems V. S., A. K. ir nukentėjusiajam Ą. M. buvo konstatuoti nežymūs sužalojimai ir sukeltas fizinis skausmas, nustatyta remiantis V. S. asmens apžiūros protokolu, A. K. asmens apžiūros protokolu, Ą. M. asmens apžiūros protokolu, specialistų išvadomis. Iš 2023 m. liepos 23 d. asmens apžiūros protokolo ir prie jo pridėtos fotolentelės matyti, kad buvo apžiūrėtas, V. S. ir nustatyta, kad ant veido dešiniosios dalies matomi daugybiniai odos nubrozdinimai, ant kairiojo peties užpakalinės dalies matomas odos paraudimas, ant kairiosios rankos alkūnės matomas odos įdrėskimas ir paraudimas, ant abiejų kojų kelių matomi odos paraudimai (t. 2, b. l. 84-94). Iš 2023 m. liepos 23 d. asmens apžiūros protokolo ir prie jo pridėtos fotolentelės matyti, kad buvo apžiūrėtas A. K. ir nustatyta, kad ant nosies viršutinės dalies matomas odos paraudimas, po kairiąją akimi matomas odos įdrėskimas ir paraudimas, dešiniosios rankos plaštakos išorinė dalis patinusi, ant kairiosios rankos alkūnės matomas odos įdrėskimas, ant kairiosios rankos vidinės dalies ties alkūne matomos trys mėlynos spalvos dėmės (t. 2, b. l. 170-178). Iš 2023 m. liepos 23 d. asmens apžiūros protokolo ir prie jo pridėtos fotolentelės matyti, kad buvo apžiūrėtas Ą. M. ir nustatyta, kad apžiūrint Ą. M. dešinės rankos plaštaką ir riešo sritį ant jų vizualiai matomų sužalojimų nestebima (t. 1, b. l. 114-116). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad odos nubrozdinimai galvoje ir dešinėje kojoje V. S. padaryti kietais bukais daiktais ar paviršiais, ne mažiau kaip trijų trauminių poveikių pasekoje. Sužalojimų pobūdis neprieštarauja tam, kad jie galėjo būti padaryti užduotyje nurodytu būdu, t. y. 2023 m. liepos 22 d. Odos nubrozdinimai dešiniame kelyje galėjo atsirasti ir griuvimo metu. Sužalojimai vertinami kaip nežymus sveikatos sutrikdymas (t. 2, b. l. 97-98). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) nustatyta, kad A. K. padaryta poodinės kraujosruvos veide, kairiajame žaste, kairėje šlaunyje, odos nubrozdinimas kairės alkūnės ataugos projekcijoje kietais bukais daiktais, šešiais trauminiais poveikiais, galimai užduotyje nurodytomis aplinkybėmis ir tiriamojo patikslintoms aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2023 m. liepos 22 d.. Sužalojimai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą, jų padarymas sukėlė fizinį skausmą (t. 2, b. l. 183-184). Iš specialisto išvados Nr. (duomenys neskelbtini) matyti, kad Ą. M. padaryta poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje vienu trauminiu poveikiu, galimai užduotyje nurodytomis ir tiriamojo patikslintoms aplinkybėmis ir laiku, t. y. 2023 m. liepos 22 d. Sužalojimas galėjo būti padarytas sugriebus kitam asmeniui ir pasukus. Sužalojimas atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą (t. 2, b. l. 135, 139). Pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad remdamasis šia įrodymų visuma, teismas daro išvadą, kad nežymius sužalojimus mušdami ir kitaip smurtaudami vienas kitam padarė V. S. ir A. K., o nukentėjusiajam Ą. M. nežymų sužalojimą sukėlė V. S. veiksmai, siekiant tyčia sukelti jam skausmą išsukant dešinės rankos plaštaką.

29. Nors nuteistasis V. S. neigia, jog savo veiksmais sužalojo nukentėjusįjį Ą. M., tačiau kaip matyti iš aptartų parodymų, nukentėjusiojo Ą. M. parodymus kaip jam buvo sužalota dešinės rankos plaštaka, patvirtino liudytojos D. S. ir D. T. Š., bei nuteistasis A. K.. Be to, kaip minėta, nukentėjusiojo Ą. M. parodymus patvirtina ir specialisto išvada, kuria nustatyta poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje. Nuteistojo V. S. gynėja akcentuoja, kad Ą. M. ikiteisminio tyrimo metu nurodė, jog buvo sužalota ne dešinė, o kairė plaštaka. Tačiau šis argumentas atmestinas kaip nepagrįstas. Iš aukščiau aptartų nukentėjusiojo Ą. M. parodymų matyti, kad ir ikiteisminio tyrimo metu jam buvo apžiūrėta dešinė ranka, o iš specialisto išvados matyti, kad buvo nustatyta poodinė kraujosruva dešinėje plaštakoje, be to, nukentėjusysis teisiamojo posėdžio metu dar kartą patvirtino, jog buvo sužalota būtent dešinė ranka ir paaiškino jo apklausos nuotoliu ikiteisminio tyrimo metu aplinkybes, dėl ko galėjo būti padarytos klaidos apklausos protokole.

30. Tiek nuteistojo V. S. gynėjos, tiek nuteistojo A. K. ir jo gynėjos apeliaciniuose skunduose akcentuojama, kad jie veikė būtinosios ginties situacijoje. Atkreiptinas dėmesys, jog teismų praktikoje yra pripažįstama, jog abipusių muštynių metu nėra galima būtinosios ginties situacija, veika kvalifikuojama pagal atsiradusias pasekmes. Laikoma, kad abipusių muštynių metu nėra vienos iš būtinų būtinosios ginties sąlygų – pavojingo kėsinimosi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo byla Nr. 2K-684/1999). Šiuo atveju konstatuota, kad vyko abipusės muštynės tarp V. S. ir A. K., todėl nėra galima būtinosios ginties situacija.

31. Nuteistojo V. S. gynėja prašo baudžiamąją bylą nutraukti dėl V. S. atliktų veiksmų mažareikšmiškumo BK 37 straipsnyje numatytu pagrindu.

32. BK 37 straipsnyje nustatyta, kad padaręs nusikaltimą asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme. Pagal kasacinės instancijos teismo praktiką, sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (tai, kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos, jų pažeidimo laipsnį, veikos ypatumus, nusikaltimo dalyką ir jo ypatumus, kilusius padarinius, nusikaltimo padarymo būdą, laiką, vietą), tiek subjektyviuosius požymius (tyčios apibrėžtumą, kryptingumą, tikslus, motyvus). Teismų praktikoje pripažįstama, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-186-689/2020, 2K-36-788/2021 ir kt.). Atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo yra teismo teisė, o ne pareiga, todėl teismas, kiekvienoje konkrečioje situacijoje įvertinęs visus objektyviuosius ir subjektyviuosius požymius, atspindinčius padaryto nusikaltimo pavojingumą, žalos dydį, dalyką, kaltininko atleidimo nuo baudžiamosios atsakomybės tikslingumą ir pan., sprendžia, ar atleisti asmenį nuo baudžiamosios atsakomybės nurodytu pagrindu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-219-303/2021, 2K-285-654/2024). Kasacinės instancijos teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad paprastai neturėtų būti pripažintos mažareikšmėmis veikos, kuriomis buvo padaryta fizinė žala kito asmens sveikatai arba buvo siekiama tokią žalą padaryti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys baudžiamosiose bylose Nr. 2K-319/2013, 2K-299-648/2015, 2K-152-689/2021).

33. Atsižvelgdama į aptartą teisinį reglamentavimą ir Aukščiausiojo Teismo formuojamą teismų praktiką teisėjų kolegija daro išvadą, kad šioje byloje nėra teisinio pagrindo taikyti BK 37 straipsnio nuostatas. Šiuo atveju nuteistasis V. S. padarė BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, t. y. nežymiai sutrikdė sveikatą bei sukėlė fizinį skausmą dviem asmenims. Jis dėl padarytos nusikalstamos veikos neprisipažino, teigė, jog gynėsi nuo nuteistojo A. K. veiksmų jo atžvilgiu. Teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju V. S. padaryta nusikalstama veika pagal objektyviųjų ir subjektyviųjų požymių turinį, jų pasireiškimą pasiekė tokį pavojingumo laipsnį, kad, vertinant BK 37 straipsnio nuostatų kontekste, negali būti pripažįstama tik formaliai atitinkanti BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytą veiką ir vertinama kaip mažareikšmė.

34. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, apygardos teismas pripažįsta, kad įrodymų visuma leidžia pagrįstai spręsti, jog tiek nuteistasis V. S., tiek nuteistasis A. K. padarė jiems inkriminuotus nusikaltimus, todėl keisti ar naikinti nuosprendį nuteistųjų gynėjų apeliaciniuose skunduose nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Dėl nuteistajam V. S. paskirtos bausmės

35. Apeliaciniame skunde taip pat teigiama, kad pirmosios instancijos teismas, skirdamas bausmę nuteistajam V. S., netinkamai ją individualizavo.

36. BK 41 straipsnio 2 dalis nustato, kad bausmės paskirtis: 1) sulaikyti asmenis nuo nusikalstamų veikų darymo; 2) nubausti nusikalstamą veiką padariusį asmenį, 3) atimti ar apriboti nuteistam asmeniui galimybę daryti naujas nusikalstamas veikas; 4) paveikti bausmę atlikusius asmenis, kad laikytųsi įstatymų ir vėl nenusikalstų; 5) užtikrinti teisingumo principo įgyvendinimą. Tuo tarpu bendruosius bausmės skyrimo pagrindus nustato BK 54 straipsnis, numatantis, kad teismas skiria bausmę pagal BK specialiosios dalies straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankciją, laikydamasis BK bendrosios dalies nuostatų (BK 54 straipsnio 1 dalis). Skirdamas bausmę, teismas atsižvelgia į: 1) padarytos nusikalstamos veikos pavojingumo laipsnį; 2) kaltės formą ir rūšį; 3) padarytos nusikalstamos veikos motyvus ir tikslus; 4) nusikalstamos veikos stadiją; 5) kaltininko asmenybę; 6) asmens, kaip bendrininko, dalyvavimo darant nusikalstamą veiką formą ir rūšį; 7) atsakomybę lengvinančias bei sunkinančias aplinkybes; 8) nusikalstama veika padarytą žalą (BK 54 straipsnio 2 dalis). BK 61 straipsnio 2 dalis nustato teismui pareigą skiriant bausmę įvertinti ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytas aplinkybes.

37. Bausmės skyrimas yra pirmosios instancijos teismo diskrecija, apeliacinės instancijos teismas bausmę sušvelninti ar pagriežtinti gali tik tada, kai pirmosios instancijos teismas neįvertino visų bausmės individualizavimui reikšmingų aplinkybių ar jas įvertino netinkamai ir paskyrė aiškiai per griežtą arba aiškiai per švelnią bausmę.

38. Apygardos teismo vertinimu, pirmosios instancijos teismas, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą skirdamas bausmes nuteistajam V. S. už du nesunkius tyčinius nusikaltimus, nors iš skundžiamame nuosprendyje išdėstyto kaltinimo ir motyvuojamos dalies matyti, kad jis nuteistas už vieną tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje. Dėl šios priežasties apylinkės teismo nuosprendis keistinas ir bausmės skyrimo klausimas spręstinas iš naujo.

39. BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytos alternatyvios bausmės – viešieji darbai arba laisvės apribojimas, arba areštas, arba laisvės atėmimas iki vienerių metų.

40. Pirmosios instancijos teismas atsižvelgė į tai, kad nuteistasis V. S. padarė du tyčinius nesunkius nusikaltimus, kaltu dėl nusikalstamų veikų nepripažino, jo atsakomybę lengvinančių aplinkybių nenustatyta, tačiau nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė – nusikalstamą veiką jis padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui. Įvertino tai, kad nuteistasis V. S. neteistas, t. y. teistumas išnykęs, per pastaruosius 5 metus baustas administracine tvarka, dalį paskirtų baudų sumokėjęs, bet turi galiojančių nuobaudų. Taip pat atsižvelgė į tai, kad nuteistasis darbingo amžiaus, dirbantis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Įvertinęs minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti kaltinamajam už padarytas nusikalstamas veikas paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą (BK 48 straipsnis), šių bausmių dydį už atskiras nusikalstamas veikas nustatant mažesnį už sankcijose numatytą šios bausmės vidurkį už Ą. M. padarytą nusikalstamą veiką bei nustatant didesnį už sankcijose numatytą šios bausmės vidurkį už A. K. padarytą nusikalstamą veiką, vietoje intensyvios priežiūros skiriant įpareigojimus.

41. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, apylinkės teismas atsižvelgė į visas bausmės individualizavimui reikšmingas aplinkybes ar jas tinkamai įvertino. Tačiau, atsižvelgiant į tai, jog kaip minėta, iš skundžiamame nuosprendyje išdėstyto kaltinimo ir motyvuojamos dalies matyti, kad jis nuteistas už vieną tyčinį nusikaltimą, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, bausmė paskirtina iš naujo. Teisėjų kolegija, įvertinusi BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytus bendruosius bausmės skyrimo pagrindus, sprendžia, jog bausmės tikslai bus pasiekti V. S. paskyrus laisvės apribojimo bausmę, nustatant jos dydį didesnį už sankcijoje numatytą šios bausmės vidurkį, ir įpareigojimus.

42. Apeliaciniame skunde nurodoma, jog, skiriant bausmes nuteistiesiems V. S. ir A. K., nepagrįstai buvo neįvertinta aplinkybė, jog V. S. teistumas išnykęs, tuo tarpu A. K. teistumas galioja, be to, neįvertinta tai, kad A. K. veiksmai buvo pavojingesni, jis sudavė daugiau smūgių V. S.. Apygardos teismas pažymi, kad skiriant bausmę, teismas turi atsižvelgti į bausmės individualizavimui reikšmingų požymių visumą, ką, nagrinėjamu atveju, padarė apylinkės teismas. Pažymėtina, kad nors V. S. teistumas išnykęs, tačiau buvo nustatyta jo atsakomybę sunkinanti aplinkybė, t. y. jis nusikalstamą veiką padarė būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, kadangi jis pradėjo žodinį konfliktą. Be to, nuteistasis V. S. savo veiksmais sukėlė nežymų sveikatos sutrikdymą dviem nukentėjusiesiems – A. K. ir Ą. M..

43. Taigi, atsižvelgiant į tai, kad nuteistajam V. S. iš naujo paskirta bausmė už padarytą nuskalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 1 dalyje, skundžiamas nuosprendis šioje dalyje keičiamas (BPK 328 straipsnio 2 punktas).

Dėl nuteistajam A. K. paskirtos bausmės

44. Nuteistasis A. K. ir jo gynėja advokatė Inga Blaževičienė apeliaciniu skundu prašė jį išteisinti, t. y. priimti sprendimą, priešingą pirmosios instancijos teismo sprendimui, kas vadovaujantis kasacinio teismo praktika apibrėžia pačias plačiausias apeliacinio skundo ribas. Tokiu atveju BPK 320 straipsnio 3 dalies nuostatos įpareigoja apeliacinės instancijos teismą patikrinti bylą visa apimtimi, tame tarpe ir dėl paskirtos bausmės bei baudžiamojo poveikio priemonės (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartys Nr. 2K-34/2010, Nr. 2K-190-648/2018).

45. Teisėjų kolegija, patikrinusi skundžiamo nuosprendžio teisėtumą bei pagrįstumą ir bausmės skyrimo teisingumą, daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas visas BK 54 straipsnyje numatytas bausmės skyrimui reikšmingas aplinkybes nustatė bei įvertino teisingai ir skirdamas nuteistajam bausmę įstatymo taikymo klaidų nepadarė. Apylinkės teismas, individualizuodamas bausmę, atsižvelgė į tai, kad A. K. padarė tyčinį nesunkų baigtą nusikaltimą, kaltės dėl nusikalstamos veikos nepripažino. Įvertino tai, kad nenustatyta atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių. Taip pat atsižvelgta į tai, kad kaltinamasis teistas, nusikalstamą veiką padarė neišnykus teistumui, per pastaruosius 5 metus baustas administracine tvarka, dalį paskirtų baudų sumokėjęs, turi galiojančių nuobaudų. Įvertino, jog A. K. yra darbingo amžiaus, dirbantis, turi nuolatinę gyvenamąją vietą. Atsižvelgęs į minėtas aplinkybes, pirmosios instancijos teismas sprendė, kad BK 41 straipsnyje įtvirtinti bausmės tikslai bus pasiekti už padarytą nusikalstamą veiką paskyrus BK 140 straipsnio 1 dalies sankcijoje numatytą bausmės rūšį – laisvės apribojimą (BK 48 straipsnis), šios bausmės dydį nustatant artimą sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, vietoje intensyvios priežiūros skiriant įpareigojimus.

46. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas už BK 140 straipsnio 1 dalyje numatytų nusikaltimų padarymą paskyręs sankcijoje numatytą laisvės apribojimo bausmę, jos dydį nustatydamas artimam sankcijoje numatytos bausmės vidurkiui, ir paskirdamas įpareigojimus, bausmių skyrimą reglamentuojančių normų nepažeidė. Paskirta bausmė atitinka bausmės paskirtį bei protingumo ir proporcingumo principų reikalavimus, atitinka nuteistojo asmenybę bei padarytos nusikalstamos veikos pavojingumą, nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra aiškiai per griežta ar per švelni, todėl laikytina teisinga. Nenustačius BK 41 straipsnio ir (ar) 54 straipsnio reikalavimų pažeidimų, A. K. paskirtos bausmės nėra pagrindo keisti, be to, to nėra prašoma ir apeliaciniame skunde.

Rezoliucinė dalis

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 2 dalies 2 punktu, 328 straipsnio 2 punktu,

nusprendžia:

nuteistojo V. S. gynėjos advokatės Dianos Navickienės ir nuteistojo A. K. ir jo gynėjos advokatės Ingos Blaževičienės apeliacinius skundus atmesti.

Pakeisti Klaipėdos apylinkės teismo Klaipėdos rūmų 2025 m. balandžio 15 d. nuosprendį:

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (A. K. epizodas), ir jam paskirta 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria V. S. pripažintas kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje (Ą. M. epizodas), ir jam paskirta 10 (dešimties) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Panaikinti nuosprendžio dalį, kuria, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 63 straipsnio 1, 2 dalimis, 5 dalies 1 punktu, paskirtos bausmės subendrintos bausmių apėmimo būdu griežtesne bausme apimant švelnesnę ir V. S. paskirta subendrinta galutinė 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmė be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

V. S. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 1 dalyje, ir jam paskirti 1 (vienerių) metų 3 (trijų) mėnesių laisvės apribojimo bausmę be intensyvios priežiūros, įpareigojant jį visą bausmės vykdymo laikotarpį dirbti arba registruotis Užimtumo tarnyboje prie Socialinių reikalų ir darbo ministerijos bei per 9 (devynių) mėnesių laikotarpį nuo nuosprendžio įsiteisėjimo dienos sudalyvauti elgesio pataisos programoje.

Kitą nuosprendžio dalį palikti nepakeistą.

Nuosprendis įsiteisėja nuo jo paskelbimo dienos.

Teisėjai Daiva Jazbutienė Dalia Kursevičienė Edita Lapinskienė