Kauno apygardos teismo nutartis

Įžanginė dalis

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintauto Koriagino (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Albinos Rimdeikaitės ir Egidijaus Tamašausko,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės AB „Kauno energija“ ir atsakovės K. K. apeliacinius skundus dėl Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-41-959/2020 pagal ieškovės akcinės bendrovės „Kauno energija“ ieškinį atsakovei K. K. dėl skolos už šilumos energiją priteisimo bei atsakovės K. K. priešieškinį ieškovei akcinei bendrovei „Kauno energija“ dėl nesąžiningos vartojimo sutarties taikymo nutraukimo bei padarinių šalinimo; trečiasis asmuo – A. D., išvadą teikianti institucija – Valstybinė energetikos reguliavimo taryba.

Aprašomoji dalis

nustatė:

I. Ginčo esmė

1. Ieškovė akcinė bendrovė „Kauno energija“ (toliau ir AB „Kauno energija“, ieškovė) ieškiniu prašė priteisti iš atsakovės K. K. (toliau ir atsakovės) 1732,04 Eur skolą už ieškovės parduotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1d., 49,55 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., bylinėjimosi išlaidas – 40,00 Eur žyminį mokestį, 36,30 Eur išlaidas teisinėms paslaugoms, 1,71 Eur išlaidas už duomenų iš Gyventojų registro ir Nekilnojamojo turto registro gavimą, 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.

2. Atsakovė su ieškiniu nesutiko ir priešieškiniu prašė pripažinti šalių 2001 metais sudarytą atsakovės butui skirtos Šilumos energijos tiekimo ir vartojimo sutartį nesąžininga ir nutraukta nuo 2016 m. spalio 6 d., įpareigojant ieškovę pašalinti šios nesąžiningos vartojimo sutarties taikymo padarinius – atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2016 m. spalio 6 d. iki 2019 m. spalio 23 d., atsakovės butui nepriskiriant jokios centralizuotos šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į bendro naudojimo patalpų šildymą įtraukiant visas name esančias asmeninio naudojimo patalpas ir priteisti bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad jos butas buvo atjungtas nuo centralizuoto šildymo sistemos pagal 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją apie šildymo būdo pakeitimą, kuri yra laikoma statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktu, nuo kurio surašymo pakeitus statinio patalpų šildymo būdą sutartis su šilumos tiekėju laikoma nutraukta pagal Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 3 dalį. Atsakovė 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ir kitais registruotais laiškais apie atsijungimą nuo centralizuoto šildymo informavo ieškovę. Atsijungimo faktą patvirtina buto 2014 m. birželio 11 d. kadastriniai matavimai, 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktas, 2011 m. birželio 27 d. prekių pirkimo kvitas ir 2016 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas. Todėl atsakovė prašo pripažinti sutartį nutraukta nuo 2016 m. spalio 6 d. ir įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo 2016 m. spalio 6 d. arba kitos teisėto šilumos tiekimo sutarties nutraukimo datos . Atsakovės butą atjungus nuo centralizuoto šildymo sistemos, ieškovės reikalavimas priteisti įsiskolinimą už šilumos energiją patalpų šildymui, yra nepagrįstas.

II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė

3. Kauno apylinkės teismas 2020 m. rugsėjo 16 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies, priešieškinį atmetė. Teismas priteisė ieškovei AB „Kauno energija“ iš atsakovės K. K. 1222,02 Eur skolą už ieškovės parduotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.; 49,55 Eur delspinigius už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.; 5 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą sumą (1271,57 Eur) nuo bylos iškėlimo teisme (2019 m. balandžio 24 d.) iki teismo sprendimo visiško įvykdymo; 55,68 Eur bylinėjimosi išlaidas. Kitus ieškinio reikalavimus atmetė, priteisė valstybei iš ieškovės AB „Kauno energija“ 73,01 Eur Valstybės garantuojamos teisinės pagalbos išlaidų.

4. Teismas nustatė, kad atsakovei K. K. nuosavybės teise priklauso butas adresu (duomenys neskelbtini) (nuo 2000 m. rugpjūčio 31 d. – ½ buto, nuo 2008 m. lapkričio 5 d. – visas butas. 2016 m. spalio 6 d. kadastro duomenimis, buto plotas – 90,23 m². Šalys 2001 m. sausio 19 d. sudarė atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 5129556.

Dėl šilumos energijos pirkimo–pardavimo sutarties pripažinimo nutraukta

5. Iš prijungtos civilinės bylos Nr. e2-974-944/2018 duomenų teismas nustatė, kad Kauno apylinkės teismas 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu tenkindamas ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei K. K. dėl skolos priteisimo ir atmesdamas atsakovės priešieškinį dėl sutarties pripažinimo nutraukta ir šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimo pripažino, kad atsakovė nustatyta tvarka ir terminais nevykdė įsipareigojimų, todėl už laikotarpį nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. susidarė 2500,33 Eur dydžio skola. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019, palikdamas Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimą nepakeistą, konstatavo, kad atsakovė ieškinyje nurodytu skolos susidarymo laikotarpiu, t. y. nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., išliko iš centralizuotos šildymo sistemos tiekiamos šilumos energijos buitiniu vartotoju pagal su ieškove sudarytą 2001 m. sausio 19 d. atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 5129556 (toliau –Sutartis). Aptartas aplinkybes teismas pripažino prejudiciniais faktais, kurių iš naujo įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 2 punktas). Kadangi atsakovė 2016 m. spalio 6 d. buvo centralizuotai tiekiamos šilumos energijos vartotoja, Sutartis nuo šios datos (2016 m. spalio 6 d.) negali būti laikoma nutraukta, nes tai prieštarautų įsiteisėjusiam Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimui.

6. Analizuodamas aplinkybes, ar egzistuoja pagrindas Sutartį pripažinti nutraukta nuo 2016 m. gruodžio 1 d., teismas pažymėjo, kad nagrinėjamai bylai išspręsti yra aktualūs Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 bei tą pačią bylą iš naujo nagrinėjusio Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartyje (bylos Nr. e2A-945-943/2019) pateikti išaiškinimai.

7. Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju 2011 m. birželio 27 d. atsakovės buto kambariuose, vonioje ir virtuvėje buvo išmontuoti šildymo radiatoriai ir įrengtas vietinis (centrinis) elektrinis šildymas (t. 1, e. b. l. 32, 45-46). Nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. galiojo Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymu Nr. 1-297 patvirtintos Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklės (Žin., 2010, Nr. 127-6488; toliau – Taisyklės), tačiau atsakovė nepateikė teismui nė vienos šilumos įrenginių faktinio atjungimo metu (2011 m. birželio 27 d.) galiojusių Taisyklių 108.1.1.–108.1.6., 109 punktuose nurodytų dokumentų, patvirtinančių atsijungimo teisėtumą. Kadangi šie taikytinos redakcijos Taisyklių punktai paminėta apimtimi Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. sausio 17 d. sprendimu, priimtu administracinėje byloje Nr. I438-35/2012, nebuvo pripažinti prieštaraujančiais galiojantiems teisės aktams, o prieštaraujančiais teisinės valstybės principui 2014 m. spalio 31 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I858–13/2014 buvo pripažinti nagrinėjamai bylai neaktualios 2012m. rugsėjo 21 d. įsakymo Nr. I-187 redakcijos Taisyklių atitinkami punktai, todėl anot teismo, 2010 m. spalio 25 d. Taisyklių redakcijos 108.1.1.–108.1.6., 109 punktai turi būti taikomi atsakovei įteisinant šilumos įrenginių atjungimą nuo centrinės šildymo sistemos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 41 punktas). Remdamasis nurodytu, teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju atsakovė neįrodė, jog jos buto šilumos įrenginių atjungimas nuo šilumos perdavimo tinklų atitiko faktinio atjungimo (2011 m. birželio 27 d.) metu galiojusių teisės aktų reikalavimus.

8. Teismas pažymėjo, kad kasacinis teismas civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 konstatavo, jog tokiu, kaip nagrinėjamo ginčo, atveju ginčo šalys negali būti grąžintos į iki pažeidimo (jeigu toks būtų nustatytas) buvusią padėtį, kadangi ieškovai faktiškai atsijungė nuo centralizuotos šildymo sistemos, tuometinė Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių nustatyta tvarka nebegalioja, todėl jie negali pažeidimo ištaisyti atlikdami veiksmus, kurie buvo būtini pagal faktinių veiksmų laiku galiojusį reglamentavimą. Kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams, situacija, kurioje ieškovai, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį.

9. Teismas nurodė, kad prie nagrinėjamos bylos prijungtoje civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018 buvo atlikta pastato, esančio (duomenys neskelbtini), šilumos energijos paskirstymo ekspertizė. Ekspertizės ataskaitoje ekspertas R. S. konstatavo, kad butas Nr. 4 šildymui sunaudojo 3,6 karto mažiau šilumos energijos; minėtas butas iš bendros šildymo sistemos dėl sienose esančių neapšiltintų vamzdynų gavo papildomai 6.044,54 kWh šilumos energijos, t. y. 232,58 Eur per vieną šildymo sezoną (bylos Nr. e2-974-944/2018 t. 8, e. b. l. 34). Ši aplinkybė yra nustatyta įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu bei 2019 m. balandžio 19 d. Kauno apygardos teismo nutartimi minėtoje byloje tarp tų pačių šalių, todėl yra prejudicinis faktas. Teismas pažymėjo, kad atsakovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių aplinkybę, kad jos buto sienose esantys vamzdynai, per kuriuos ji iš bendros šildymo sistemos vartoja ieškovės tiekiamą šilumos energiją, nuo 2016 m. gruodžio 1 d. būtų buvę apšiltinti, t. y. izoliuoti tam skirta izoliacine šilumą sulaikančią medžiaga. 2020 m. birželio 30 d. posėdyje duodama paaiškinimus atsakovė patvirtino, jog vamzdynai iki šiol nėra izoliuoti. Ši aplinkybė įrodo, jog atsakovė nuo 2016 m. gruodžio 1 d. vartojo ir tebevartoja ieškovės tiekiamą šilumos energiją iš bendros šildymo sistemos. Tai reiškia, jog teismui patenkinus nagrinėjamą priešieškinio reikalavimą, atsiskaitymo už šią atsakovės bute suvartojamą šilumos energiją, kuri per vieną šildymo sezoną 2016 m. galiojusiu tarifu sudarė 232,58 Eur, našta be jokio tam pagrindo būtų perkelta kitų namo butų savininkui – trečiajam asmeniui A. D., kuris dėl to patirtų žalos.

10. Teismas pažymėjo, kad ieškovė buvo ne kartą informuota apie atsakovės buto šildymo prietaisų atjungimą nuo bendros šildymo sistemos. Faktinis atsijungimas konstatuotas teismo sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018. Todėl teismas sprendė, kad šilumos tiekėjo informavimo apie atsijungimą reikalavimas yra įvykdytas.

Dėl šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutarties pripažinimo nesąžininga

11. Teismas nurodė, kad atsakovė priešieškiniu, be kita ko, reikalavo pripažinti Sutartį nesąžininga, tačiau šio reikalavimo visiškai nemotyvavo, o teismas pagal bylos duomenis nenustatė, kuo pasireiškia Sutarties, kurios pagrindu atsakovė nuo 2001 m. vartoja šilumos energiją, nesąžiningumas. Sutarties pripažinimas nesąžininga sukurtų pagrindą pripažinti ją ne nutraukta nuo 2016 m. spalio 6 d., kaip to pageidauja atsakovė, o negaliojančia ab initio (liet. – nuo pradžios (sudarymo)). Anot teismo, rašytinės sutarties pripažinimas nesąžininga ir dėl to negaliojančia nagrinėjamu atveju net negali sukelti atsakovės priešieškiniu siekiamo rezultato, nes byloje nustatyta, jog atsakovė ieškovės tiekiamą šilumos energiją iki 2011 m. birželio 27 d. vartojo tiek per bute sumontuotus šildymo prietaisus, tiek per sienose esančius vamzdynus, o nuo 2011 m. birželio 27 d. faktiškai vartoja per jos buto sienose esančius vamzdynus, t. y. konkliudentiniais veiksmais patvirtina šilumos energijos pirkimo-pardavimo santykių egzistavimą.

12. Teismas pažymėjo, jog Sutartis sudaryta 2001 m. sausio 19 d., galiojant 1964 m. redakcijos CK, todėl šiuo metu galiojančio 2000 m. redakcijos CK 6.2284 straipsnio nuostatos, vertinant Sutarties nuostatų sąžiningumą, netaikytinos. Byloje nenustatyti 1964 m. CK 47-58 straipsniuose numatyti sandorių negaliojimo pagrindai ir atsakovė jų taikytinumo nagrinėjamos Sutarties sąlygoms neįrodinėja. Remdamasis nurodytu, teismas konstatavo, kad tenkinti priešieškinio reikalavimą ir pripažinti Sutartį nesąžininga nėra pagrindo. Netenkinus priešieškinio pagrindinių reikalavimų pripažinti Sutartį nesąžininga ir nutraukta, nėra pagrindo tenkinti ir išvestinį reikalavimą – įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą.

Dėl skolos priteisimo

13. Teismas nurodė, kad kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012); vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. rugsėjo 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-334-687/2017, 30 punktas). Nagrinėjamu atveju nustatyta, jog atsakovė neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, neizoliavo jos bute esančių šildymo sistemos vamzdynų, iš kurių toliau vartoja šilumos energiją, neatsiskaitė su ieškove už jai patiektą šilumos energiją, todėl teismas konstatuoja, jog atsakovė ieškinyje nurodytu laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. išliko šilumos energijos vartotoja.

14. Teismas pažymėjo, kad bylai aktualiu ginčo laikotarpiu (nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d.) šiluma pastate (duomenys neskelbtini) buvo paskirstoma vadovaujantis Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (toliau – Komisijos) 2004 m. lapkričio 11 d. nutarimu Nr. O3-122 „Dėl Komisijos rekomenduojamųjų šilumos paskirstymo vartotojams metodų patvirtinimo“ patvirtintu Šilumos paskirstymo šildymui ir karštam vandeniui metodu Nr. 1 (nuo 2016 m. gruodžio mėn. iki 2017 m. liepos mėn.) ir Komisijos 2016 m. birželio 13 d. nutarimu Nr. O3-180 „Dėl Šilumos pagal dviejų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis paskirstymo metodo Nr. 1“ patvirtintu Šilumos pagal dviejų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis paskirstymo metodu Nr. 1 (nuo 2017 m. rugpjūčio mėn. iki 2019 m. sausio mėn.) (toliau – Metodas Nr. 1). Išvadą teikianti institucija Valstybinė energetikos reguliavimo taryba pateikė išvadą, kurioje nurodė, jog pastate ginčo laikotarpiu nuo 2016 m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. turėjo būti taikomas šilumos paskirstymo Metodas Nr. 1.

15. Iš ieškovės pateiktų rašytinių paaiškinimų bei pastato (duomenys neskelbtini) šilumos paskirstymo lentelės, teismas nustatė, kad name suvartotos šilumos kiekis jo gyventojams buvo skirstomas imant bendrą visų namo gyvenamųjų patalpų plotų sumą – 573,54 m² – bei atsakovės buto Nr. 4 plotą – 90,43 m². Anot teismo, toks šilumos energijos paskirstymas namo gyventojams nėra teisingas, nes: 1) į paskirstymą nėra įtrauktas trečiajam asmeniui A. D. priklausančių rūsių plotas; 2) viešajame registre nuo 2016 m. spalio 6 d. registruotais patikslintais kadastro duomenimis, atsakovės buto Nr. 4 plotas yra ne 90,43 m², o 90,23 m² (t. 1, e. b. l. 17-18). Teismas nurodė, kad jis nesivadovauja išvadą teikiančios institucijos išvada šiuo klausimu, nes ji neparemta kasacinio teismo, kuriais vadovaujasi teismas, išaiškinimais dėl namo naudingojo ploto skaičiavimo, taip pat aktuliais nekilnojamojo turto registro duomenimis apie atsakovės buto plotą.

16. Teismas nurodė, kad pagal 2017 m. spalio 24 d. Nekilnojamojo turto registro duomenis gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), bendras plotas yra 696,18 m², iš kurio rūsių (pusrūsių) plotas yra 122,84 m² (t. 2, e. b. l. 131). Rūsiai priklauso trečiajam asmeniui A. D. (t. 2, e. b. l. 73). Teismas, vadovaudamasis ieškovės pateiktais duomenimis apie name suvartotą šilumos energijos kiekį bei tarifus, aukščiau nurodytais duomenimis apie namo patalpų plotus, apskaičiavo, jog atsakovė už namui pateiktą šilumos energiją ginčo laikotarpiu privalo mokėti ne 1732,04 Eur, kaip reikalaujama ieškiniu, o 1222,02 Eur. Teismo atlikti skaičiavimai nurodyti lentelėje.

17. Pasisakydamas dėl ieškovės prašomų priteisti 49,55 Eur delspinigių už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d., teismas pažymėjo, kad šalys Sutarties 9 punkte nustatė, jog laiku neapmokėjus sąskaitos, skaičiuojami LR Vyriausybės nustatyto dydžio delspinigiai už kiekvieną pavėluotą dieną nuo neapmokėtos sumos. Vadovaudamasis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais, pateiktais 2019 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019 (57-58 punktai), teismas konstatavo, kad šalys Sutartimi susitarė dėl Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimo Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, kuris detalizuoja Įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, delspinigių skaičiavimo dydžio ir tvarkos, taikymo, nes kitas susiklosčiusių teisinių santykių reglamentavimas nenustatytas. Teismas nurodė, kad atsakovė 2018 m. rugsėjo 1 d. buvo skolinga už šildymą ieškovei 899,30 Eur sumą, delspinigiai, paskaičiuoti nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. (181 diena) sudarytų 65,11 Eur (899,30 x 0,0004 x 181). Kadangi prašoma priteisti delspinigių suma (49,55 Eur) neviršija 65,11 Eur, reikalavimas juos priteisti iš atsakovės tenkintinas.

III. Apeliacinių skundų argumentai

18. Apeliaciniu skundu atsakovė K. K. (toliau – apeliantė) prašo panaikinti Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą, priimti naują sprendimą ir ieškinį atmesti, o atsakovės priešieškinį patenkinti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

18.1. Teismas neįvertino bylai svarbios aplinkybės, kad ieškovė apskritai netiekia šilumos energijos atsakovei, nes atsakovės butas yra teisėtai atjungtas nuo atsakovo tiekimo tinklų, o Sutartis nutraukta nuo 2016 m. spalio 6 d., kai atsakovė Nekilnojamojo turto registre įregistravo jos buto šildymo būdo pakeitimą. Anot apeliantės, Sutarties nutraukimo metu ji nebuvo skolinga ieškovei, nes šilumos energija jos butai netiekiama nuo 2011 m. birželio. Paaiškina, kad atsakovė 2011 m. birželio 27 d. užbaigė savo buto šildymo būdo pakeitimo statybos darbus, užpildydama 2011 m. birželio 27 d. deklaraciją apie statybos užbaigimą, kuri (deklaracija) yra statybos užbaigimo aktas, nuo 2010 m. spalio 1 d. pakeitęs statinio pripažinimo tinkamu naudoti aktus. Paprastojo remonto atveju deklaracijos apie statybos užbaigimą nėra apskritai registruojamos Nekilnojamojo turto registre, o apie šildymo būdo pakeitimą ieškovė buvo informuota 2011 m. birželio 11 d., 2011 m. rugsėjo 29 d. ir kitais registruotais laiškais. Apeliantės nuomone, šildymo būdo pakeitimo paprastojo remonto darbais išviešinimas Nekilnojamojo turto registre 2019 m. spalio 6 d. net nebuvo būtinas.

18.2. Apeliantės vertinimu, pirmosios instancijos teismui nepasisakius dėl buto šildymo būdo pakeitimo darbų (deklaracijos) išviešinimo Nekilnojamojo turto registre, analogiškomis aplinkybėmis Vilniaus apygardos teismas 2019 m. vasario 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2A-151-910-2019, nutarė panaikinti pirmos instancijos teismo sprendimą ir bylą grąžino nagrinėti iš naujo apylinkės teismui, nes nebuvo įvertinta Nekilnojamojo turto registro įrašo apie atsakovo buto šildymo būdo pakeitimo išviešinimą teisinė reikšmė dėl šalių sutartinių santykiu pabaigos, taip nukrypstant nuo kasacinio teismo praktikos civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017.

18.3. Iš esmės identiškomis aplinkybėmis civilinėje byloje su AB „Kauno energija“, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisėjų kolegija 2019 m. birželio 5 d. priimtoje nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019, kurioje suformuotos praktikos privalo laikytis ir šis teismas, vadovaudamasi įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisykle, konstatavo, kad vertinant ieškovų veiksmų teisėtumą visų pirma aktualus nurodytu laiku galiojęs teisinis reglamentavimas. Minėtoje byloje kasacinis teismas nurodė, kad energijos (kartu ir šilumos energijos) pirkimo-pardavimo sutartinius santykius bendriausia prasme reglamentuoja CK 6.383-6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo - vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo-pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

18.4. Byloje esanti atsakovės 2011 m. birželio 27 d. deklaracija apie šildymo būdo pakeitimo darbų užbaigimą, 2014 m. birželio 11 d. buto kadastriniai matavimai, 2011 m. birželio 27 d. atliktų darbų aktas, 2011 m. birželio 27 d. prekių pirkimo kvitas ir 2016 m. spalio 6 d. Nekilnojamojo turto registro centrinio duomenų banko išrašas patvirtina, kad atsakovės buto šildymo būdas yra vietinis centrinis. Todėl atsakovė prašo pripažinti sutartį nutraukta nuo 2016 m. spalio 6 d. ir įpareigoti ieškovę atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą nuo tos datos arba kitos teisėto šilumos tiekimo sutarties nutraukimo datos, kurią nustatyti turi teismas, atsakovės butui nepriskiriant jokios centralizuotos šilumos energijos, nes šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartis yra nutraukta nuo ieškovės informavimo apie šildymo būdo pakeitimą ir sutarties nutraukimą. Pagal įstatymų galiojimo laiko atžvilgiu taisyklę, vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą, taikytina jų atlikimo metu galiojusi originali Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių, patvirtintų energetikos ministro 2010 m. spalio 25 d. įsakymo Nr. 1-297 redakcija, galiojusi nuo 2010 m. lapkričio 1 d. iki 2011 m. liepos 29 d. Šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarką reglamentavo Taisyklių 104-124 punktai.

18.5. Nauja šilumos įrenginių atjungimo nuo šilumos perdavimo tinklų vartotojo iniciatyva tvarka Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse buvo nustatyta tik Lietuvos Respublikos energetikos ministro 2017 m. kovo 2 d. įsakymu Nr. 1-60, įsigaliojusiu nuo 2017 m. kovo 3 d. Šiuo klausimu Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-172-469/2019 teisėjų kolegija pažymėjo, kad įstatymų garantuota vartotojo teisė nutraukti šilumos energijos pirkimo-pardavimo sutartį nurodytu laikotarpiu negalėjo būti paneigta vien dėl to, kad įstatymų lydinčiuosiuose teisės aktuose egzistavo reguliavimo spraga, kurios pirmos instancijos teismas skundžiamame sprendime nepagrįstai neįvertino, nukrypdamas nuo kasacinio teismo suformuotos praktikos analogiškose bylose.

18.6. Pirmos instancijos teismas, spręsdamas dėl šildymo būdo pakeitimo ir prievolės mokėti už negautą šilumos energiją, negalėjo vadovautis Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. vasario 22 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-44/2012, suformuota praktika, nes minėtoje byloje skiriasi faktinės aplinkybės - atsakovas centralizuotą šilumos energiją vartojo komerciniais tikslais, todėl nebuvo laikomas vartotoju ir jam nebuvo taikomas Vartotojų teisių apsaugos įstatymas, kuris yra taikomas atsakovui šioje byloje.

18.7. 2016 m. rudenį, kai Nekilnojamojo turto registre buvo išviešintas atsakovo buto šildymo būdo pakeitimas, vyko šalių teisminis ginčas kitoje civilinėje byloje Nr. e2- 974-944/2018 dėl skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d. Apeliantė nesutinka su teismo sprendimo motyvais, kad vartotojas praranda teisę vienašališkai nutraukti sutartį pagal CK 6.390 straipsnio 1 dalį, jeigu yra nesumokėta skola, nes už nepatiektą šilumos energiją skola negali būti skaičiuojama, o kitais teisių gynimo būdais (pvz., dėl žalos atlyginimo) ieškovė nesinaudojo ir tokių aplinkybių neįrodinėjo.

18.8. Nors atsakovė neginčijo fakto, kad ginčo laikotarpiu turėjo būti taikomas Metodas Nr. 1, tačiau tvirtino, kad šis metodas turėjo būti taikomas kartu su Metodu Nr. 5, nes ieškovė šioje byloje neįrodė, kokį šilumos energijos kiekį atsakovė faktiškai gavo ginčo laikotarpiu, nepateikė šilumos energijos paskirstymo skaičiavimų detalizavimo pagal taikytą metodą Nr. 1, kurį taikė netinkamai, nes į paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, taip pažeisdama teisingumo principą. Akivaizdu, kad vartotojai privalo apmokėti tik už faktiškai gautą šilumos energijos kiekį, tačiau šiuo atveju ieškovė neįrodė, kad faktiškai (o ne juridiškai) perdavė atsakovei centralizuotos energijos kiekį, už kurį reikalavo apmokėjimo pagal šilumos paskirstymą. Todėl teismas turėjo atmesti ieškovės ieškinį kaip neįrodytą (CPK 178 str.). Tačiau teismas pakeitė ieškinio pagrindą, nepagrįstai tai darydamas už ieškovę ir remdamasis į šilumos paskirstymą neįtrauktais ginčo namo negyvenamųjų patalpų plotais, t. y. šilumos energijos paskirstymo ginčą išspręsdamas netaikydamas nei vieno iš Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintų metodų, nors šiais argumentais pati ieškovė nesirėmė. Tokiu būdu teismas pažeidė rungimosi principą.

18.9. Atsakovė įrodė, kad ieškovė į šilumos energijos paskirstymą neįtraukė dalies asmeninio naudojimo patalpų, pažeisdama proporcingumo principą. Todėl teismas privalėjo priešieškinį dėl perskaičiavimo patenkinti ir ieškinį atmesti, o ne sumažinti atsakovės skolą už buto šildymą, nes ieškovė nekeitė ieškinio pagrindo, o teismas neturėjo teisės ieškovės interesais pradėti formuoti ieškinio pagrindą. Atsakovės pateikti VĮ „Registrų centras“ duomenys įrodo, kad namo rūsyje yra kitų namo butų savininkų asmeninio naudojimo patalpos (sandėliukai) kaip asmeninio naudojimo kitos paskirties patalpos, kurioms nėra priskiriama jokia dalis šilumos energijos, suvartotos bendro naudojimo patalpų šildymui. Teismas privalo tinkamai įvertinti, kad ginčo daugiabučio namo butų savininkams priklausančios asmeninio naudojimo rūsio patalpos nėra įtrauktos į šilumos energijos paskirstymą, nors turėjo būti įtrauktos kaip butų pagalbinės patalpos, įeinančios į butų savininkų patalpų bendrą naudingą plotą, atitinkamai sumažinant ieškovui priskirtus mokėjimus už bendro naudojimo patalpų šildymą pagal metodą Nr. 5, taikomą kartu su metodu Nr. 4.

18.10. Teismas nepagrįstai priteisė iš atsakovės delspinigius. LR Vyriausybė nėra nustačiusi jokių delspinigių už vartotojų skolas privačioms įmonėms, todėl ginčui nėra taikytinas Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimas Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“, kuris yra skirtas išimtinai valstybės ir savivaldybės įmonėms, o Sutartyje nėra nurodyta, kad šalys sutartimi susitarė dėl delspinigių skaičiavimo būtent pagal Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimą Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos“. Tokiais atvejais visi neaiškumai aiškinami vartotojo naudai. AB „Kauno energija“ tiekia šilumos energiją, kuri yra laikoma komercine preke, ir neteikia komunalinių ar viešųjų paslaugų. Todėl, vadovaujantis CK 1.8 straipsnio 3 dalimi, CPK 3 straipsnio 6 dalimi, ieškovės reikalavimas dėl delspinigių už ginčo laikotarpį yra neteisėtas ir nepagristas. Apeliantė pažymi, kad analogiškai minėtas teisės normas aiškino ir Vilniaus apygardos teismas civilinėse bylose Nr. 2A-875-492/2007, 2A-148-492/2008, 2A-601-302/2008 ir kt., atmesdamas šilumos ir kitų panašių prekių tiekimo bendrovių, apsimetančių valstybės ar savivaldybės įmonėmis, reikalavimus priteisti delspinigius.

18.11. Apeliantės nuomone, teismas nepagrįstai netaikė sutrumpinto 6 mėnesių senaties termino, kurį atsakovė prašė taikyti, taip pat neįvertino, kad ieškovė nepagrįstai delspinigius skaičiavo nuo visos ieškinio sumos, nors turėjo teisę skaičiuoti tik susidariusios šilumos energijos tiekimo skolos už šešis mėnesius delspinigius (CK 6.71 str.) iki ieškinio pareiškimo, nes tai nėra viena skola, o daug atskirų skolų, atsiradusių kiekvieną mėnesį išrašytos sąskaitos pagrindu, kurių senatis prasideda kiekvieną mėnesį iš naujo.

19. Apeliaciniu skundu ieškovė AB „Kauno energija“ prašo atsakovės apeliacinį skundą atmesti, Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą pakeisti ir ieškovės reikalavimus tenkinti visiškai, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Apeliaciniame skunde nurodomi tokie argumentai:

19.1. Nepagrįsta teismo išvada, kad ieškovė, skaičiuodama ginčo name suvartotos šilumos kiekį turėjo į bendrą visų namo gyvenamųjų patalpų plotą įtraukti rūsių plotą. Teismas, darydamas pastarąją nepagrįstą išvadą, visiškai neatsižvelgė ir neįvertino, kad rūsių (sandėliukų) patalpos nėra šildomos. Nekilnojamojo turto registro išraše yra nurodytas bendras plotas 696,18 m² apima tiek naudingąjį (šildomą plotą, kuris šilumos paskirstyme dalyvauja), tiek ir rūsių plotą (kuris šilumos paskirstyme nedalyvauja). Kadangi rūsių/sandėliukų plotas neatitinka namo naudingojo ploto sąvokos, todėl šis plotas nėra priskiriamas naudingajam plotui. Valstybinės energetikos reguliavimo tarybos patvirtintuose šilumos paskirstymo metoduose, skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą, nėra numatyta į skaičiavimus įtraukti nešildomų patalpų - rūsių/sandėliukų plotų, todėl ieškovė, priešingai nei konstatavo teismas, šių patalpų plotų pagrįstai neįtraukė skaičiuojant mokesčius už patiektą šilumą. Analogišką išaiškinimą yra pateikęs ir Kauno apygardos teismas 2020 m. rugsėjo 30 d. nutartyje, priimtoje civ. byloje Nr. e2A-90-273/2020.

19.2. Teismas sprendime nurodė, kad viešajame registre nuo 2016 m. spalio 6 d. registruotais patikslintais kadastro duomenimis, atsakovės buto Nr. 4 plotas yra ne 90,43 m², o 90,23 m². Ieškovė pažymi, kad, skaičiuodama mokesčius už šilumos energiją, vadovaujasi pačių vartotojų pateikiama informacija apie savo butą. Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas įpareigoja būtent vartotojus pateikti tinkamą informaciją. Šilumos tiekėjas nėra duomenų rinkėjas ir joks teisės aktas jo neįpareigoja to daryti. Jei tas plotas keitėsi ir tapo 90,23 m², apie ploto pasikeitimą privalėjo atsakovė informuoti ieškovę, kaip tai numato Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklių 133.4 punktas. Atkreipia dėmesį, kad atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį Sutartyje taip pat nurodyta, kad buto plotas yra 90,43 m² (Sutarties 11 p.).

20. Atsiliepimai į apeliacinius skundus nepateikti.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

21. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 str. 1 d.). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 str. 2 d.). Nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija nenustatė CPK 329 straipsnio 2 dalyje nurodytų absoliučių pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų, todėl nagrinėtinas apeliacinio skundo teisinis ir faktinis pagrindas.

22. Apeliacinėje byloje negarinėjamam ginčui spręsti aktualus yra teisės normų, reglamentuojančių atsijungimą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, taip pat prejudicinių faktų, aiškinimas ir taikymas.

Dėl faktinių bylos aplinkybių

23. Bylos medžiaga nustatyta, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), nuosavybės teise priklauso atsakovei K. K.. Pagal Nekilnojamojo turto registro duomenis, bute įregistruotas šildymo būdas – vietinis centrinis šildymas. Nuo 2016 m. spalio 6 d. įregistruotas kadastro duomenų tikslinimas pagal 2014 m. kovo 5 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų bylą ir pagal 2016 m. rugpjūčio 22 d. Deklaraciją apie statybos užbaigimą/paskirties pakeitimą Nr. 2.

24. 2001 m. sausio 19 d. šalys yra sudariusios Atsiskaitymo už buto šildymą ir karštą vandenį sutartį Nr. 5129556 (toliau – Sutartis)

25. Remiantis ieškovės pateiktu buto, esančio (duomenys neskelbtini), apyvartos žiniaraščiu ir delspinigių skaičiuote, atsakovei už ieškovės parduotą šilumos energiją per laikotarpį nuo 2016m. gruodžio 1 d. iki 2019 m. vasario 1 d. yra paskaičiuota 1732,04 Eur skola ir 49,55 Eur dydžio delspinigiai už laikotarpį nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d.

26. Atsakovė 2011 m. birželio 1 d. raštu pranešė ieškovei, kad nutraukia šilumos tiekimo sutartį.

27. 2011 m. birželio 27 d. Atliktų darbų akte fiksuoti atliktų radiatorių išmontavimo darbai, iš 2011 m. birželio 27 d. Prekių (paslaugų) pirkimo-pardavimo kvito Nr. 1-2A matyti atliktų paslaugų pobūdis – santechniko darbai – ir kaina, 2011 m. birželio 27 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą nurodyta, kad atliktas paprastasis remontas.

28. 2011 m. rugsėjo 26 d. raštu atsakovė pranešė ieškovei, kad butas, esantis (duomenys neskelbtini), atjungtas nuo bendros šildymo sistemos ir šilumos tiekimo sutartis nutraukta, kad apie nutraukimą ji yra informavusi ieškovę AB „Kauno energija“ 2011 m. birželio 11 d.

29. 2014 m. birželio 11 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą nurodyta, kad buvo atliktas paprastasis remontas.

30. 2016 m. rugpjūčio 22 d. deklaracijoje apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2 nurodyta, kad buvo atliktas paprastasis remontas.

31. Nekilnojamojo turto kadastro ir registro 2016 m. spalio 6 d. išrašo duomenimis, buto duomenys atnaujinti 2014 m. kovo 5 d., buto šildymas: vietinis centrinis; įregistravimo pagrindas – 2014 m. kovo 5 d. Nekilnojamojo daikto kadastro duomenų byla ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. Deklaracija apie statybos užbaigimą / paskirties pakeitimą Nr. 2; įrašas galioja nuo 2016 m. spalio 6 d.

32. Kauno apylinkės teismas civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018, išnagrinėjęs ieškovės AB „Kauno energija“ ieškinį atsakovei K. K. dėl 2 500,33 Eur skolos priteisimo už laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., ir 86,70 Eur delspinigių, paskaičiuotų už uždelstą atsiskaityti laikotarpį nuo 2013 m. spalio 1 d. iki 2016 m. gruodžio 1 d., taip pat atsakovės priešieškinį ieškovei dėl 2003 m. Šilumos tiekimo ir vartojimo sutarties pripažinimo vienašališkai nutraukta nuo 2011 m. spalio 19 d. ir ieškovės įpareigojimo atlikti šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimą, atsakovės butui nepriskiriant jokios šilumos energijos už buto šildymą, taip pat į šilumos paskirstymą neįtraukiant neapskaityto karšto vandens šilumos energijos, o šilumos energiją name paskirstant pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos metodą Nr. 4, taikomą kartu su metodu Nr. 5, pagal visų name esančių patalpų, įskaitant pagalbines, oficialų plotą, įregistruotą VĮ Registrų centre, 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu ieškinį tenkino visiškai, o atsakovės priešieškinį atmetė, konstatuodamas, kad atsakovė atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo neteisėtai. Kauno apygardos teismas, išnagrinėjęs atsakovės apeliacinį skundą, 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019, skundą atmetė ir paliko pirmosios instancijos teismo sprendimą nepakeistą. Teisėjų kolegija minėtoje nutartyje, be kita ko, konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad atsakovės atliktas atsijungimas nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos yra neteisėtas.

Dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo tiekimo sistemos (ne)teisėtumo.

33. Byloje nėra ginčo, kad atsakovė faktiškai atsijungė nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos 2011 m. birželio 27 d. Todėl vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą, aktualus nurodytu laiku (2012 m. spalio 19 d.) galiojęs teisinis šio klausimo reguliavimas.

34. Pažymėtina, kad bendriausia prasme energijos pirkimo–pardavimo sutartinius santykius reglamentuoja CK 6.383–6.401 straipsnių nuostatos. CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad fizinis asmuo–vartotojas turi teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį vienašališkai apie tai pranešdamas energijos tiekimo įmonei, jeigu yra visiškai sumokėjęs už sunaudotą energiją. Daugiabučiame name gyvenantis vartotojas šią teisę gali įgyvendinti tik tuo atveju, jeigu toks sutarties nutraukimas nepadarys žalos kitų to namo butų gyventojams.

35. Paminėta įstatymo (CK) norma buvo detalizuota ir Šilumos ūkio įstatymo 29 straipsnio 1 dalyje, kurioje nurodyta, kad šilumos vartotojas, pakeitęs buto (butų), kitų patalpų šildymo ir apsirūpinimo karštu vandeniu būdą, turi teisę nutraukti šilumos ir (ar) karšto vandens pirkimo–pardavimo sutartį. Buto (butų) ir kitų patalpų šildymo būdas keičiamas Statybos įstatymo nustatyta tvarka rekonstruojant pastatą (inžinerines sistemas). To paties straipsnio 3 dalyje buvo nustatyta, kad kai rekonstravus pastatą (inžinerines sistemas) pakeičiamas ne viso pastato šildymo ar apsirūpinimo karštu vandeniu būdas, nuo statinio pripažinimo tinkamu naudoti momento laikomos nutrauktomis to pastato butų ir kitų patalpų, kurių šildymo būdas pakeistas, savininkų ir šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjo sutartys. Šių butų ir kitų patalpų savininkai energetikos ministro patvirtintose Šilumos tiekimo ir vartojimo taisyklėse nustatyta tvarka šilumos ir (ar) karšto vandens tiekėjams kiekvieną mėnesį sumoka už jiems tenkančią pastato bendrosioms reikmėms sunaudotos šilumos ir (ar) karšto vandens dalį.

36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad statybą reglamentuojančiais teisės aktais buto šilumos įrenginių atjungimo procedūra reguliuojama tiek, kiek tai susiję su statybos darbų atlikimu ir šiam procesui reikalingų dokumentų išdavimu, t. y. statybą reglamentuojančiuose teisės aktuose yra nustatyta, kaip parengti pastatą, butą atjungimo nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų procesui; šilumos tiekimą ir vartojimą reglamentuojančiais teisės aktais įtvirtinamas pats atsijungimo procesas, t. y. kaip turi būti atsijungta nuo centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų, kad būtų užtikrinta šilumos vartotojo teisė pasirinkti jam palankiausią šildymo ir karšto vandens tiekimo būdą ir būtų nepažeisti kitų daugiabučio namo gyventojų, centralizuoto šildymo ir karšto vandens tiekimo sistemų vartotojų, interesai (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-13-916/2017, 37 punktas).

37. Kasacinio teismo praktikoje pabrėžiamas ir atsijungimo nuo šildymo sistemos teisėtumo aspektas, t. y. kad atsijungta būtų teisės aktų nustatyta tvarka; nurodoma, kad savininkams įtvirtinta teisė atjungti savo buto, patalpų šildymo sistemos įrenginius nuo bendros daugiabučio namo šildymo sistemos, tačiau įgyvendindami šią teisę jie turi laikytis teisės aktų nustatytos atjungimo tvarkos; vartotojai, kurie neteisėtai atjungė buto šildymo sistemą nuo bendrų šildymo įrenginių, išlieka šilumos energijos vartotojai, iki teisės aktų nustatyta tvarka įteisins buto šildymo ir karšto vandens sistemų atjungimą, ir jiems tenka pareiga mokėti už šilumos energiją (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 36 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

38. Teisėjų kolegija, įvertinusi nagrinėjamos civilinės bylos ir išnagrinėtos (prijungtos prie nagrinėjamos bylos) civilinės bylos Nr. e2-974-944/2018 (šios nutarties 32 punktas) pagrindus (atsakovės įrodinėjamas aplinkybes ir įrodymus, kuriais grindžiamos šios aplinkybės) bei dalyką, konstatuoja, kad atsakovės atsijungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos teisėtumo klausimas yra išspręstas įsiteisėjusiu Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018, kuris paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2019m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019. Kaip ir nagrinėjamojoje byloje, išnagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018 taip pat buvo sprendžiamas ieškovės ir atsakovo ginčas dėl atsiskaitymo už atsakovo butui ieškovės tiekiamą šilumos energiją, tik už ankstesnį laikotarpį. Prievolės atsiskaityti su ieškove nebuvimą atsakovė grindė buto atjungimo nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos faktu, kurį įrodinėjo tais pačiai rašytiniais įrodymais. Išnagrinėtoje civilinėje byloje teismai konstatavo, kad atsakovė savo buto šilumos įrenginius nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos atjungė neteisėtai.

39. Apeliantė nurodo, kad šiuo atveju ji prašo nutraukti Sutartį nuo 2016 m. spalio 6 d., t. y. nuo to momento, kada šilumos įrenginių atjungimas buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre, kadangi į viešą registrą įrašyti duomenys laikomi teisingais, kol nenuginčyti įstatymo nustatyta tvarka.

40. Teisėjų kolegija su tokiais apeliantės argumentais nesutinka. Pažymėtina, jog tam tikrų faktų registravimas viešajame registre atlieka teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad nekilnojamojo turto registro ir kadastro tvarkytojo funkcija yra tik duomenų pagal pateiktus dokumentus apie nekilnojamąjį turtą perkėlimas į registrą / kadastrą ir išviešinimas. Registrų tvarkytojui nesuteikta teisė vertinti pateiktų dokumentų apie nekilnojamąjį turtą teisėtumo (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 13 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A492-3130/2011; 2015 m. kovo 5 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A-835- 502/2015). Kartu atkreiptinas dėmesys ir į kasacinio teismo išaiškinimą, kad nekilnojamojo daikto teisinį registravimą vykdanti institucija nekonstatuoja vertinamųjų faktų, nes tai yra teisminio nagrinėjimo dalykas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-412/2009; 2009 m. gruodžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3- 364/2009; 2011 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-67/2011). Aptarta teismų praktika teikia pagrindo išvadai, kad kadastro duomenų apie patalpų šildymo būdą pakeitimo įregistravimas bei išviešinimas savaime nepatvirtina atsijungimo nuo bendrų pastato šilumos perdavimo tinklų teisėtumo ir kartu nesudaro pagrindo daryti išvadą dėl teisinių santykių tarp šilumos energijos tiekėjo ir patalpų savininko – šilumos energijos vartotojo – pabaigos (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 31 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2A-945-943/2019).

41. Atsižvelgiant į tai, kad išnagrinėtoje ir nagrinėjamoje bylose dalyvauja tie patys asmenys, o abiejų bylų įrodinėjimo dalyką sudaro faktiškai tie patys įrodymai, kurie buvo patikrinti ir įvertinti išnagrinėtoje byloje, todėl Kauno apylinkės teismo 2018 m. gruodžio 18 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. e2-974-944/2018, kuris paliktas nepakeistas Kauno apygardos teismo 2019 m. balandžio 19 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-667-773/2019, nustatyti faktai pripažįstami prejudiciniais (CPK 182 straipsnio 1 punktas).

42. Aptariamam kontekste teisėjų kolegija sutinka ir su kita pirmosios instancijos teismo nustatyta, įrodymais (ekspertizės ataskaita) pagrįsta ir kitų asmenų pažeidimo faktą dėl atsijungimo nuo centralizuotos šildymo sistemos konstatuota aplinkybe, kad atsakovės butas iš bendros šildymo sistemos dėl sienose esančių neapšiltintų vamzdynų gavo papildomai 6 044,54kWh šilumos energijos, t. y. 232,58 Eur per vieną šildymo sezoną, už kurią mokėjimo našta neteisėtai būtų perkelta kitų namo būtų savininkui – trečiajam asmeniui A. D.. Atsakovė šį faktą pripažino, tačiau iki sprendimo priėmimo nepateikė įrodymų, kad minėtą pažeidimą pašalino (izoliavo vamzdžius).

43. Atsižvelgiant į aptartas aplinkybes, sutiktina su pirmosios instancijos teismo išvada, kad atsakovė neteisėtai atjungė jai nuosavybės teise priklausantį butą nuo centralizuoto šilumos tiekimo sistemos, todėl išliko ieškovės tiekiamos šilumos buitinis vartotojas ir jai tenka pareiga mokėti už šilumos energiją.

44. Atkreiptinas dėmesys, ši nutarties 43 punkte nurodyta išvada nepaneigia atsakovės teisės atlikti teisės aktuose nustatytus šildymo įrenginių atjungimo nuo centrinės šildymo sistemos įteisinimo veiksmus ir įgyvendinti CK 6.390 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą vartotojo teisę nutraukti energijos pirkimo–pardavimo sutartį. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad negali būti toleruojama kaip prieštaraujanti bendriesiems teisingumo, protingumo, sąžiningumo principams situacija, kai asmenys, faktiškai nevartodami šilumos energijos, negalėtų pasinaudoti įstatymų suteikta teise vienašališkai nutraukti sutartį (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. birželio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-172-469/2019, 46 punktas; 2021 m. sausio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-13-469/2021, 30–31 punktai).

45. Be to, pirmosios instancijos teismas, remdamasis kasacinio teismo išaiškinimais civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 41 punktas), pagrįstai nurodė, kad atsakovė tiek 2011 m. birželio 27 d. stoviui, tiek ir vėliau nebuvo atsiskaičiusi su ieškove, kas neatitinka CK 6.390 straipsnio 1 dalyje nustatytų reikalavimų energijos pirkimo–pardavimo sutarties nutraukimui.

46. Atmetęs atsakovės reikalavimus dėl Sutarties nutraukimo, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, kad tenkinti kitus atsakovės reikalavimus ir įpareigoti ieškovę atlikti veiksmus, susijusius su šilumos energijos paskirstymo perskaičiavimu, nėra pagrindo.

Dėl delspinigių

47. Sutarties 9 punktas numatė, kad už laiku neapmokėtas sumas skaičiuojami delspinigiai Vyriausybės nustatyta tvarka. Teisėtai sudaryta ir galiojanti sutartis jos šalims turi įstatymo galią (CK 6.189 straipsnio 1 dalis). Todėl esant šalių susitarimui skaičiuoti delspinigius Vyriausybės nustatyta tvarka, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu skaičiuoti delspinigius vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1995 m. sausio 25 d. nutarimu Nr. 124 „Dėl delspinigių skaičiavimo tvarkos, kuris detalizuoja Lietuvos Respublikos įstatymą dėl delspinigių už nesumokėtus paslaugų mokesčius skaičiavimo fiziniams asmenims, nes kitas susiklosčiusių teisnių santykių reglamentavimas nenustatytas ( Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 57-58 punktai).

48. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus atsakovės apeliacinio skundo argumentus, kad ieškovė dėl savo juridinio statuso ir jo formos negalėjo skaičiuoti delspinigius šios nutarties 47 punkte paminėtų teisės aktų pagrindu.

49. Apeliantės argumentai, jog nagrinėjamu atveju turėjo būti taikomas 6 mėnesių ieškinio senaties terminas, atmestini, kadangi, kaip matyti iš AB „Kauno energija“ ieškinio ir delspinigių paskaičiavimo lentelės, AB „Kauno energija“ prašė priteisti ir teismas priteisė delspinigius tik už paskutinius 6 mėnesius (CK 1.125 straipsnio 5 dalies 1 punktas, 1.127 straipsnio 5 dalis), t. y. nuo 2018 m. rugsėjo 1 d. iki 2019 m. kovo 1 d. Kitokio, nė teismo sprendimu priteisto, delspinigių dydžio apeliantė nenurodė ir savo skaičiavimų nepateikė.

Dėl rūsio ploto įtraukimo, apskaičiuojant butų ir patalpų savininkui priklausančių patalpų naudingąjį plotą name (ieškovės apeliacinis skundas)

50. Šilumos ūkio įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šilumos vartotojai atsiskaito su šilumos tiekėju už sunaudotą šilumą pagal šilumos pirkimo–pardavimo vietoje įrengtų atsiskaitomųjų šilumos apskaitos prietaisų rodmenis. Šio straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu pastate yra daugiau kaip vienas šilumos vartotojas, visas pastate suvartotas šilumos kiekis paskirstomas (išdalijamas) vartotojams, o kiekvienas vartotojas moka už jam priskirtą šilumos kiekį, išmatavus, įvertinus ar kitaip pagal Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos rekomenduojamus taikyti ar su ja suderintus metodus nustačius, kokia visų vartotojų bendrai suvartoto šilumos kiekio dalis tenka tam šilumos vartotojui.

51. Kaip teisingai pažymėjo pirmosios instancijos teismas, pagal kasacinio teismo praktiką aiškinant CK 4.82 straipsnio 7 dalies (anksčiau – šio straipsnio 5 dalis) turinį, butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra lygi jam nuosavybės teise priklausančių patalpų naudingojo ploto ir gyvenamojo namo naudingojo ploto santykiui šioje teisės normoje įtvirtintas proporcingumo principas, kuris reiškia, kad kiekvieno butų ir kitų patalpų savininko bendrosios dalinės nuosavybės dalis yra nustatoma kaip atitinkama proporcija. Ji apskaičiuojama visą konkrečiam butų ir kitų patalpų savininkui nuosavybės teise priklausančių patalpų gyvenamajame name naudingąjį plotą palyginant su gyvenamojo namo visu naudinguoju plotu. Nustatant butų ir kitų patalpų savininkų bendrosios dalinės nuosavybės dalis į palyginamuosius naudinguosius plotus turi būti įskaičiuojamas ir rūsio patalpų plotas, taip pat ir bendraturčio, kurio bendrosios dalinės nuosavybės dalis nustatoma, atitinkamame gyvenamajame name faktiškai turimų (užimamų) patalpų naudingasis plotas, nesvarbu, kad šios patalpos nėra teisiškai įregistruotos bei įteisintos. Tai, kad įstatymo įgyvendinamieji teisės aktai nereglamentuoja tokio, kaip pirmiau nurodytas, patalpų naudingojo ploto skaičiavimo, neteikia teisinio pagrindo kitaip aiškinti CK 4.82 straipsnio 5 dalį. Šiai teisės normai taikyti reikšmingas patalpų naudingasis plotas apskaičiuotinas atitinkamai pagal analogiją taikant teisės aktus, reglamentuojančius buto bendrojo ploto ir negyvenamųjų pastatų bendrojo ploto skaičiavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-515/2009; 2018 m. kovo 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-103-313/2018, 32 punktas; 2019 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-251-313/2019, 49 punktas).

52. Remdamasi nurodytu, teisėjų kolegija atmeta kaip nepagrįstus ieškovės apeliacinio skundo argumentus, kad teismas nepagrįstai į skaičiuotiną plotą įtraukė trečiajam asmeniui A. D. priklausančių rūsių plotą.

53. Teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su ieškovės apeliacinio skundo argumentais, kad teismas be pagrindo sumažino atsakovės buto plotą nuo 90,43 kv. m iki 90,23 kv. m, kadangi tokius duomenis (90,43 kv. m) deklaravo pati atsakovė. Atkreiptinas dėmesys, kad pagal 2016 m. spalio 6 d. patikslintus Nekilnojamo turto registro duomenis, atsakovės oficialus (įregistruotas) buto plotas yra 90,23 kv. m. Pirmosios instancijos teismas buto ploto pasikeitimo aplinkybę tinkamai motyvavo, pagrįstai ieškovės nurodomą skolą perskaičiavo pagal oficialius duomenis, todėl ieškovės apeliacinio skundo argumentai šiuo klausimu neturi nei teisinio, nei faktinio pagrindimo.

Dėl procesinės bylos baigties

54. Vadovaudamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas nagrinėjamam ginčui spręsti tinkamai taikė materialinės ir procesinės teisės normas, nenukrypo nuo kasacinio teismo išaiškinimų, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį panaikinti ieškovės ir atsakovės apeliaciniuose skunduose nurodytais argumentais nėra pagrindo. Todėl sprendimas pliktinas nepakeistas, o apeliaciniai skundai atmetami (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

55. Šalių apeliacinius skundus atmestus, bylinėjimosi išlaidos nepriteistinos.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,

Rezoliucinė dalis

nutaria:

Kauno apylinkės teismo 2020 m. spalio 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.