Regionų apygardos administracinio teismo sprendimas

Regionų administracinio teismo Kauno rūmų teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rimanto Giedraičio, Janinos Vitunskienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nataljos Zelionkienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ skundą atsakovei Kauno miesto savivaldybės administracijai ir Kauno miesto savivaldybei, atstovaujamai Kauno miesto savivaldybės administracijos, dėl sprendimo panaikinimo ir žalos atlyginimo.

Aprašomoji dalis

Teisėjų kolegija nustatė:

Motyvuojamoji dalis

Teisėjų kolegija konstatuoja:

Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimo Nr. (33.200Mr)R-788 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“ teisėtumo ir pagrįstumo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

Bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėja 2023 m. vasario 28 d. pateikė paraišką gauti leidimus įrengti išorinę reklamą adresais: ant reklamos įrenginio adresu Veiverių g., ties Veiverių g. 139; ant reklamos įrenginio adresu (duomenys neskelbtini), saugos salelė, kairė pusė (duomenys neskelbtini), centrinė skiriamoji žalioji juosta (reg. Nr. 29-29-533).

Skundžiamu Sprendimu buvo atsisakyta išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą paraiškose nurodytose vietose, atsisakymą motyvuojant Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktu, nurodant, kad Kauno miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi leidimus įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų išduoti organizuojant viešąjį konkursą pagal Administracijos direktoriaus įsakymu patvirtintą reklaminių įrenginių vietų sąrašą; asmuo, siekiantis įrengti išorinę reklamą, privalo sumokėti vietinę rinkliavą pagal savivaldybės tarybos nustatytą leidimų išdavimo viešojo konkurso organizavimo tvarką vadovaujantis Taisyklių 34 punktu.

Dėl atsisakymo išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą teisėtumo ir pagrįstumo

Teismas pažymi, kad visoms viešojo administravimo institucijoms yra keliami, be kita ko, Viešojo administravimo įstatyme nustatyti reikalavimai, taip pat pareiga vadovautis viešojo administravimo principais (įstatymų viršenybės, objektyvumo, proporcingumo ir kt.). Be to, šios institucijos yra saistomos gero administravimo principo, kuriuo įgyvendinama Lietuvos Respublikos Konstitucijos 5 straipsnio 3 dalyje įtvirtinta nuostata, jog visos valdžios įstaigos tarnauja žmonėms, reikalavimų. Gero administravimo principas reikalauja, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, veiktų rūpestingai ir atidžiai, taip pat užtikrintų, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – LVAT) išplėstinės teisėjų kolegijos 2012 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-502-134/2012, 2024 m. sausio 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-24-822/2024). Tinkamas motyvavimas apima ne tik tinkamą teisinio pagrindo nurodymą ir taikymą, bet ir reikalavimą priimame teisės akte nurodyti pagrindinius faktus. Esminė individualaus administracinio akto pagrįstumo sąlyga – turi būti nustatytos ne pavienės faktinės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, būtinas ir pakankamas teisės normai taikyti (žr., pvz., LVAT 2012 m. liepos 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-520-2294/2012, 2012 m. rugpjūčio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-444-2366/2012, 2015 m. vasario 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-398-442/2015, 2020 m. kovo 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1465-629/2020). Vertinant individualaus administracinio akto teisėtumą VAĮ 10 straipsnio taikymo aspektu, turi būti atsižvelgiama į tuos teisės aktus, kurie reguliuoja konkretų teisinį santykį, t. y. turi būti įvertinama, kokie ir kokia apimtimi yra teisiškai reikšmingi faktai bei kokios konkrečios materialiosios teisės normos asmeniui gali sudaryti atitinkamas prielaidas bei sąlygas, kad būtų sukurtos, panaikintos ar pakeistos asmens subjektinės teisės tam tikruose teisiniuose santykiuose (žr., pvz., LVAT 2022 m. rugpjūčio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-367-502/2022, 2024 m. vasario 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-397-968/2024).

Reklamos įstatymo (redakcija, galiojusi nuo 2022 m. gegužės 26 d. iki 2023 m rugpjūčio 1 d.) 12 straipsnio 12 dalyje įtvirtinti leidimo neišdavimo pagrindai. Leidimas neišduodamas, jeigu:

1) pateikiami ne visi, nevisiškai ar neteisingai užpildyti dokumentai leidimui išduoti arba pateikti neteisingi duomenys ir reklaminės veiklos subjektas neįvykdo leidimus išduodančios institucijos reikalavimo per jos nustatytą terminą pašalinti šiuos trūkumus;

2) numatoma įrengti išorinė reklama neatitinka šiame straipsnyje nustatytų išorinės reklamos įrengimo reikalavimų;

3) reklaminės veiklos subjektas nesumoka savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, tarybos nustatytos vietinės rinkliavos, jeigu vietinės rinkliavos nuostatuose nustatyta, kad vietinė rinkliava už leidimo išdavimą turi būti sumokėta prieš išduodant leidimą.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog Išorinės reklamos įrengimo taisykles, kuriose nustatoma išorinės reklamos įrengimo reikalavimų ir reikalavimų, susijusių su leidimo išdavimu, atsisakymu išduoti leidimą, įspėjimu apie galimą leidimo galiojimo panaikinimą ir leidimo galiojimo panaikinimu, įgyvendinimo tvarka, tvirtina Lietuvos Respublikos Vyriausybė (toliau – Vyriausybė) arba jos įgaliota institucija. Išorinė reklama turi būti įrengiama vadovaujantis projektavimą, architektūrą, statybą, kultūros paveldo objektų ir kraštovaizdžio apsaugą, teritorijų planavimą, eismo saugumą ir valstybinės kalbos vartojimą reglamentuojančių teisės aktų nuostatomis, Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis, savivaldybės institucijos patvirtintais išorinės reklamos specialiojo teritorijų planavimo dokumentais ir (ar) kompleksinio teritorijų planavimo dokumentais, ir (ar) juose nustatytais išorinės reklamos įrengimo reglamentais, o tuo atveju, kai išorinė reklama įrengiama pagal savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintą tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo projektą, – ir savivaldybės vykdomosios institucijos patvirtintais tipinio dydžio ir turinio išorinės reklamos įrengimo reikalavimais (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalis). Reklamos įstatymo 12 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog leidimas suteikia teisę leidime nurodytoje vietoje įrengti specialią išorinės reklamos pateikimo priemonę ir ant jos skleisti reklamą arba skleisti reklamą ant pritaikytos išorinės reklamos pateikimo priemonės. Šio straipsnio 7 dalyje įtvirtinta, kad leidimus išduoda, apie galimą leidimų galiojimo panaikinimą įspėja, leidimų galiojimą panaikina savivaldybės, kurios teritorijoje įrengiama išorinė reklama, vykdomoji institucija (toliau – leidimą išduodanti institucija), vadovaudamasi šiuo įstatymu ir Išorinės reklamos įrengimo taisyklėmis.

Taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos ūkio ministro 2013 m. liepos 30 d. įsakymu Nr. 4-670 ,,Dėl Išorinės reklamos įrengimo taisyklių patvirtinimo“, 9 punkte įtvirtinta, kad reklaminės veiklos subjektas, norintis įrengti išorinę reklamą, turi gauti leidimą, išskyrus Reklamos įstatymo 12 straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Draudžiama įrengti išorinę reklamą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalyje ir kituose išorinės reklamos draudimą nustatančiuose teisės aktuose nustatytais atvejais (Taisyklių 10 punktas). Taisyklių 33 punkte nustatyta, jog leidimas neišduodamas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje nustatytais atvejais.

Teismas pažymi, jog nagrinėjama byla buvo sustabdyta iki įsiteisės teismo sprendimas Regionų apygardos administracinio teismo išnagrinėtoje administracinėje byloje Nr. eI3-6322-428/2023, kurioje buvo nagrinėjamas iš esmės analogiško pobūdžio ginčas – t. y. tais pačiais faktiniais ir teisiniais pagrindais ginčijamas tos pačios dienos atsakovės priimtas sprendimas, tik dėl kito reklaminės veiklos subjekto ir dėl kitų paraiškose nurodytų išorinės reklamos skleidimo objektų Kauno mieste.

LVAT, išnagrinėjęs paminėtą administracinę bylą pagal atsakovės Administracijos apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2023 m. lapkričio 3 d. sprendimo administracinėje byloje panaikinimo, 2025 m. vasario 5 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-234-629/2025 ginčo teisinio reguliavimo aspektu priėjo prie išvados, kad leidimas įrengti išorinę reklamą pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktą gali būti neišduodamas, jeigu numatoma įrengti išorinę reklamą ant objektų, teritorijose, kuriuose draudžiama įrengti išorinius reklamos įrenginius, neturint nuosavybės teise ar kitais pagrindais valdančio objektą asmens (savininko) sutikimo, taip pat jeigu ketinama įrengti išorinė reklama neatitinka Reklamos įstatymo 12 straipsnio 5 dalyje bei Taisyklių II skyriuje įtvirtintų išorinės reklamos įrengimo bendrųjų reikalavimų.

Administracija, atsižvelgusi į tai, kad Kauno miesto savivaldybės taryba yra nusprendusi leidimus įrengti išorinę reklamą ant savivaldybės objektų išduoti organizuojant viešąjį konkursą, įvertinusi tai, kad vietos, kuriose prašoma išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą, yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančių objektų, o pagal Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punktą, 12 straipsnio 7 dalį, Rinkliavų įstatymo 11 straipsnio 1 dalies 3 punktą, 12 straipsnio 2 dalį asmuo, siekiantis įrengti išorinę reklamą, privalo sumokėti vietinę rinkliavą pagal savivaldybės tarybos nustatytą leidimų išdavimo viešojo konkurso organizavimo tvarką, Sprendimu leidimo neišdavė (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punktas). Pažymėjo, jog, paskelbus viešąjį konkursą, pareiškėja turės galimybę tokiomis pat teisėmis kaip ir kiti reklaminės veiklos subjektai teisės aktų nustatyta tvarka dalyvauti viešame konkurse.

Nagrinėjamu atveju Sprendimu išreikštas atsisakymas išduoti leidimą Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 2 punkto pagrindu iš esmės grindžiamas aplinkybėmis, kurios nesusijusios su minėtoje teisės normoje įtvirtintu draudimu išduoti leidimą, t. y. aplinkybėmis, susijusiomis su vietinės rinkliavos už leidimo įrengti išorinę reklamą savivaldybės teritorijoje dydžio nustatymu viešojo konkurso būdu, nors Reklamos įstatymo 12 straipsnio nuostatos nedetalizuoja už leidimo išdavimą imamos vietinės rinkliavos procedūrų. Taigi darytina išvada, jog Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatyme įtvirtintų įstatymo viršenybės, išsamumo ir objektyvumo, gero administravimo principų, kaip kad ir konstatavo LVAT 2025 m. vasario 5 d. nutartyje, priimtoje analogiško ginčo administracinėje byloje Nr. eA-234-629/2025.

Sprendimas nėra aiškus, jame pakankamai išsamiai nenurodytos visos aplinkybės, dėl kokių priežasčių ir kokiais teisiniais pagrindais remdamasi Administracija atsisakė patenkinti pareiškėjos paraišką, nes Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalies 3 punkte įtvirtintas atsisakymo išduoti leidimą pagrindas yra tiesiogiai susijęs su vietine rinkliava, tačiau atsakovė šia teisės norma Sprendimo negrindė, neteigė, kad nagrinėjamu atveju buvo būtina iš anksto sumokėti vietinę rinkliavą, o pareiškėja to nepadarė; atsakovės Sprendime nesivadovauta Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 4 punktu, tik deklaratyviai pažymėta, jog vieta, kurioje pareiškėja prašė išduoti leidimą, yra ant Kauno miesto savivaldybei nuosavybės teise priklausančio objekto; Sprendime nėra argumentų, jog pareiškėja dėl naujo leidimo kreipėsi ne Reklamos įstatymo 12 straipsnio 11 dalyje nustatyta tvarka. Šiuo aspektu LVAT yra nurodęs, kad individualaus administracinio akto motyvų nenurodymas pačiame akte ir jų papildymas ginčą nagrinėjant teisme iš principo nėra toleruotini, kadangi kliudo suinteresuotam asmeniui pasirinkti būdus bei priemones dėl savo teisių ar interesų gynimo, o galbūt apskritai sutikti ir pripažinti pagrįstu viešojo administravimo subjekto neigiamą atsakymą. Atitinkamos kliūtys sudaromos ir teismui, nagrinėjančiam skundus dėl individualių teisės aktų panaikinimo, nes teisiniai ir faktiniai pagrindai yra plečiami, sudaromos prielaidos vis naujų pagrindų teikimui. Taip išplečiamos ir bylos nagrinėjimo ribos, kurias ne visada pavyksta vėliau apibrėžti. Tai neretai lemia nepakankamai išsamaus, objektyvaus ir neteisingo sprendimo priėmimą, o viešojo administravimo subjektams sudaromos prielaidos piktnaudžiauti savo teisėmis bei pareigomis (žr., pvz., LVAT 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-964-602/2023, 2024 m. sausio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-85-556/2024).

Teismas pažymi, jog Lietuvos Respublikos teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalyje numatyta, kad teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi savo pačių sukurtų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Žemesnės instancijos teismai, priimdami sprendimus atitinkamų kategorijų bylose, yra saistomi aukštesnės instancijos teismų teisės aiškinimo taisyklių, suformuluotų analogiškose ar iš esmės panašiose bylose. Teismų praktika atitinkamų kategorijų bylose turi būti keičiama ir naujos teisės aiškinimo taisyklės analogiškose ar iš esmės panašiose bylose gali būti kuriamos tik tais atvejais, kai tai yra neišvengiama ar objektyviai būtina. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2006 m. kovo 28 d. nutarime taip pat imperatyviai nurodė, kad Konstitucijoje įtvirtintas teisinės valstybės principas suponuoja jurisprudencijos tęstinumą, ir pažymėjo, jog tokios pat (analogiškos) bylos turi būti sprendžiamos taip pat – t. y. jos turi būti sprendžiamos ne sukuriant naujus teismo precedentus, konkuruojančius su esamais, bet paisant jau įtvirtintų. Vienodą administracinių bylų praktiką aiškinant ir taikant įstatymus bei kitus teisės aktus formuoja LVAT (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ABTĮ) 15 straipsnio 1 dalis).

Šią bylą nagrinėjančiam teismui nesivadovauti LVAT išaiškinimu iš esmės analogiškoje ginčo byloje ir ginčo situaciją vertinti kitaip nėra jokio pagrindo.

Atsiliepime nurodyti Administracijos argumentai, esą pareiškėja nepagrįstai ginčija leidimų įrengti išorinę reklamą pagal 2023 m. vasario 28 d. paraišką adresais: (duomenys neskelbtini) (reg. Nr. 29-29-533), paraiškos padavimo metu reklamos įrenginius buvo išardžiusi ir paraiškoje nurodytose vietose leidimai išduodami organizuojant viešąjį konkursą, savaime nepatvirtina skundžiamo Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo.

Remiantis išdėstytais argumentais, atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, vadovaujantis aktualia LVAT praktika, darytina išvada, jog skundžiamas Sprendimas negali būti laikomas tinkamai motyvuotu individualiu administraciniu aktu, nes iš jo turinio neaišku, dėl kokių priežasčių leidimai įrengti išorinę reklamą neišduoti, kadangi nenurodomas nė vienas Reklamos įstatymo 12 straipsnio 12 dalyje numatytas pagrindas leidimui neišduoti. Skundžiamas Sprendimas neatitinka minėtų Viešojo administravimo įstatymo nuostatų, t. y. savo turiniu prieštarauja nurodytam aukštesnės galios teisės aktui, todėl negali būti pripažįstamas teisėtu ir pagrįstu. Tai sudaro pagrindą jį panaikinti (ABTĮ 91 straipsnio 1 dalies 1 punktas).

Dėl žalos atlyginimo

Pareiškėja taip pat siekia, kad iš Kauno miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, būtų priteista 8 573,38 Eur žala (negautų pajamų forma), kurią Administracija, kaip viešojo administravimo subjektas, pareiškėjai sukėlė savo neteisėtais veiksmais.

Bylos duomenimis nustatyta, kad paraiška išduoti leidimus išorinei reklamai įrengti buvo pateikta dėl laikotarpio nuo 2023 m. kovo 8 d. iki 2023 m. birželio 7 d. pareiškėjos leidimai galiojo iki 2022 m. rugsėjo 1 d.

Dėl prašomos priteisti žalos atlyginimo priteisimo pažymėtina, kad turtinės, kaip ir neturtinės žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas.

Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 straipsnio 1 dalis). CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 straipsnis). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-556-1355/2010 ir kt.). Taigi, esminė turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo sąlyga yra atitinkamos valdžios institucijos priimti neteisėti aktai, taip pat neveikimas taip, kaip pagal įstatymus buvo privaloma veikti. Pagrindinis viešosios atsakomybės elementas yra neteisėti veiksmai, todėl jų buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas.

CK 6.271 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad valstybės civilinė atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda, jeigu valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Jeigu šalis nuostolių dydžio negali tiksliai įrodyti, tai jų dydį nustato teismas.

Pagal CK 6.247 straipsnį, atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu.

Pareiškėja žalos atsiradimą grindžia iš esmės tuo, kad, jos manymu, Administracijai skundžiamu Sprendimu nepagrįstai atsisakius išduoti leidimus įrengti išorinę reklamą pagal pateiktą paraišką pareiškėja negavo pajamų, kurias būtų gavusi esant išduotiems leidimams.

Reklamos įstatymo 12 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatyta, kad draudžiama įrengti išorinę reklamą neturint leidimo, išskyrus šio straipsnio 2 dalyje nurodytus atvejus. Bendra teisės aktuose, reglamentuojančiuose leidimų įrengti išorinę reklamą išdavimą, taisyklė – pasibaigus turimo leidimo galiojimui reklaminis įrenginys turi būti išardomas, o vieta, kurioje jis buvo sutvarkoma (Reklamos įstatymo 12 straipsnio 15 dalis).

LVAT praktikoje laikomasi nuostatos, jog tam, kad būtų galima konstatuoti valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą CK 6.271 straipsnio taikymo prasme, reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktų priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl pareiškėjo nurodytų valdžios institucijos (pareigūnų) neteisėtų veiksmų (neveikimo) (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartys administracinėse bylose Nr. A444-669/2011; Nr. A520-1673/2013; Nr. A525-3063/2011 ir kt.).

Teismas pažymi, kad pareiškėja žalos atsiradimą grindžia aplinkybėmis, jog negavo pajamų, kurias, jos teigimu, būtų gavusi esant išduotiems leidimams, tačiau teismas sprendžia, jog šie argumentai nesudaro pagrindo žalos atlyginimui. Skundžiamas Sprendimas panaikinamas ne dėl to, kad atsakovė atsisakė išduoti leidimus, o dėl nustatytų procedūrinio pobūdžio pažeidimų (prašymas išnagrinėtas netinkamai, pažeidžiant VAĮ reikalavimus ir kt.), kurių nustatymas nesudaro pagrindo atsakovės neteisėtų veiksmų konstatavimui, nes nesusijęs priežastiniu ryšiu dėl atsisakymo išduoti leidimus.

Kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėja, prašydama priteisti turtinę žalą, savo negautas pajamas apskaičiuoja remiantis veiklos rezultatu, kuris iš tų pačių reklamos įrenginių naudojimo buvo gautas ginčo laikotarpiu nuo 2022 m. kovo 8 d. iki 2022 m. birželio 7 d., t. y. tuo pačiu laikotarpiu, kaip nurodyta paraiškoje, tik praėjusiais metais. Iš byloje esančios 2023 m. balandžio 25 d. buhalterinės pažymos matyti duomenys apie pareiškėjos nuo 2022 m. kovo 8 d. iki 2022 m. birželio 7 d. sugeneruotą veiklos rezultatą. Tačiau jokių dokumentų (pvz. reklamos paslaugų sutarčių ar pan.), kurių pagrindu minėta buhalterinė pažyma buvo parengta ar kad šios pajamos yra realios, pareiškėja nepateikė, todėl darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė žalos atsiradimo negautų pajamų forma fakto ir atsakovės veiksmų neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme.

Nagrinėjamu atveju, įvertinus pirmiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visumą, darytina išvada, kad pareiškėja neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – Administracijos neteisėtos veikos, žalos ir priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos, todėl nenustačius civilinės atsakomybės sąlygų, savivaldybei nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnį. Atsižvelgiant į tai, teismas konstatuoja, kad žalos atlyginimo ir išvestinio reikalavimo dėl palūkanų priteisimo nėra pagrindo tenkinti.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Pareiškėja skunde prašė priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidas. Taip pat 2025 m. balandžio 28 d. pateikė prašymą priteisti 1 910,10 Eur už suteiktas teisines paslaugas ir jų mokėjimą patvirtinantį sąskaitos išrašą. Be to UAB „Gijota“ yra sumokėjusi 22,50 Eur žyminį mokestį už skundo padavimą.

ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos šalies savo išlaidų atlyginimą. ABTĮ 40 straipsnio 5 dalis numato, jog proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę reikalauti atlyginti jai išlaidas advokato ar advokato padėjėjo pagalbai apmokėti.

Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 93 straipsnio 2 dalis numato, kad jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai. CPK 98 straipsnio 1 dalis numato, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas; dėl šių išlaidų priteisimo šalis teismui raštu pateikia prašymą su išlaidų apskaičiavimu ir pagrindimu.

CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl užmokesčio dydžio.

Rekomendacijos dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 (toliau – Rekomendacijos). Rekomendacijų 2 punkte nustatyta, kad teismas, priteisdamas bylinėjimosi išlaidas, atsižvelgia į tokius kriterijus, kaip bylos sudėtingumas, specialių žinių reikalingumas, ankstesnis dalyvavimas toje byloje, ginčijamos sumos dydis, sprendžiamų teisinių klausimų naujumas, kitas svarbias aplinkybes.

Pagal Rekomendacijų 7 punktą, priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualiųjų įmonių).

Rekomendacijų 8.2 papunktis numato, jog už ieškinį, priešieškinį, atsiliepimą į ieškinį ar priešieškinį rekomenduojama priteisti suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 2,5 sandaugai. Rekomendacijų 8.19 papunktis numato, kad už vieną teisinių konsultacijų, atstovavimo teisme, pasirengimo teismo ar parengiamajam posėdžiui valandą, dalyvavimo derybose dėl taikos sutarties sudarymo valandą ar asmens atstovavimo ikiteisminėse ginčų sprendimo institucijose, jeigu tas pats ginčas vėliau tapo teisminiu, valandą priteistina suma yra lygi užpraėjusio ketvirčio vidutinio bruto darbo užmokesčio ir koeficiento 2,5 sandaugai.

Pažymėtina, kad LVAT nuosekliai laikosi pozicijos, kad priteistinos tik tiesiogiai su teismo procesu susijusios, būtinos, pagrįstos ir suinteresuotos šalies realiai turėtos bylinėjimosi išlaidos (žr. 2012 m. sausio 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS63-49/2012; 2016 m. gruodžio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-766-520/2016; 2020 m. kovo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-227-415/2020; 2020 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3137-520/2020 ir kt.).

Išlaidų dydį pagrindžiantys dokumentai rodo, kad pareiškėja apmokėjo už skundo parengimą teismui 2023-05-31 (1 910,10 Eur), įskaitant kompensaciją už sumokėtą žyminį mokestį, todėl vertinant patirtų išlaidų dydį aktualus 2022 m. IV ketvirčio Lietuvos statistikos departamento skelbiamas vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris atitinkamai buvo 1 900,3 Eur. Pagal Rekomendacijų 8.2 papunktį, už skundo teismui surašymą gali būti priteistina maksimali 4 750,75 Eur suma (1 900,3 x 2,5 = 4 750,75).

Įrodymai patvirtina, kad rengiant skundą teismui yra sumokėta 1 910,10 Eur, tačiau pagal LITEKO duomenis nustatyta, kad administracinėse bylose: Nr. eI3-8767-362/2024 eI3-526-422/2025, eI3-525-422/2025 ir kt., skundas iš esmės yra analogiško (panašaus) pobūdžio kitiems to paties pareiškėjos pateiktiems skundams minėtose administracinėse bylose. Teismo vertinimu, pareiškėjos nurodytų patirtų išlaidų suma už skundo rengimą yra neproporcinga, kadangi pareiškėjos atstovui rengiant skundą nebuvo naujos ginčo faktinės aplinkybės ir teisinis reguliavimas.

Teismas, atsižvelgdamas į Rekomendacijose nurodytus priteistinus dydžius už advokato teisinę pagalbą, įvertinęs nagrinėjamos bylos pobūdį, vadovaudamasis Rekomendacijų 8.2 punktu bei teisingumo, sąžiningumo, protingumo ir proporcingumo principais, sprendžia, kad pareiškėjos prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo tenkintinas iš dalies, ir pareiškėjai priteistina suma mažintina proporcingai ir priteistina mažiau nei 50 proc. – t. y., 500,00 Eur bylinėjimosi išlaidų suma.

Rezoliucinė dalis

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 41, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 2 punktu, 132 straipsnio 1 dalimi, 133 straipsniu, teisėjų kolegija

nusprendžia:

Pareiškėjos uždarosios akcinės bendrovės „Gijota“ skundą patenkinti iš dalies.

Panaikinti Kauno miesto savivaldybės administracijos 2023 m. kovo 27 d. sprendimą Nr. (33.200Mr)R-788 „Dėl leidimo įrengti išorinę reklamą neišdavimo“.

Likusioje dalyje skundą atmesti.

Priteisti pareiškėjai uždarajai akcinei bendrovei „Gijota“ iš Kauno miesto savivaldybės administracijos 500,00 (penkis šimtus eurų ir 0 centų) bylinėjimosi išlaidų.

Sprendimas per 30 (trisdešimt) kalendorinių dienų nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.